1979.V.3 17 vai. Kauno viešosios bibliotekos rūmuose įvyko Jūratės Masiulienės-Bičiūnaitės tapybos darbų parodos atidarymas. Įdomūs, saviti aukšto meistriškumo darbai. Daug žiemos, sniego, šerkšno ir ledo tematikos. Atidarant parodą, aišku, buvo minimas iki koktumo įkyrėjęs „partijos ir vyriausybės rūpinimasis puoselėjant kūrybinį darbo liaudies aktyvumą", šį kartą ir panagrinėkime tą partijos ir vyriausybės „puoselėjantį" vaidmenį. Kodėl Jūratės darbuose toks gilus slogių išgyvenimų, liūdesio ir skausmo bruožas?
Jūratės tėvas Bičiūnas Vytautas-Pranas (1893-1945) buvo plataus diapazono kultūros darbuotojas: menininkas-tapytojas, grafikos metodikos dėstytojas Kauno meno mokykloje, eilės vadovėlių autorius, bažnytinio meno specialistas, teatro dekoratorius, eilės istorinių („Brolio Vitolio naktys", „Savanoriai", „Žalgiris" ir buitinių dramų autorius, radio vaizdelių, misterijų autorius ir režisierius-statytojas, eilės teatrų ir saviveiklinių kolektyvų organizatorius-artistas (buvo net pats įsteigęs teatrą „Žvaigždikis"), publicistas (1931 m. išleidęs leidinį „Tiesa apie Vilnių"), daugelio laikraščių bendradarbis, literatūros ir meno kritikas. Buvo ir rūpestingas šeimos tėvas: auginio du sūnus ir dukrą — Jūratę.
Būdamas sąmoningu kataliku tolerantiškai bendradarbiavo — būrė Lietuvos kūrybingus žmones, kokių jie bebūtų įsitikinimų.
štai pavyzdys. 1926 m. pradžioje kairiesiems ir K. Griniui ir M. Šleževičiui perėmus Lietuvos vyriausybę, Eltoje dirbti buvo pasiūlyta Latvijoje gyvenančiam Justui Paleckiui. Atvažiavęs į Kauną Justas neturėjo kur gyventi. Kai kas užsiminė, kad buvęs prezidentas didelis demokratas ir senovės kalbų žinovas Antanas Smetona gyvenąs erdviame kambary Maironio namuose. Gal jis ir neatsisakysiąs Justą priglausti. A. Smetona gyveno be šeimos, apsivertęs Platono ir Sokrato raštų vertimais. Jis sutiko priimti benamį Justą, tik įspėjo: „Neturiu lėšų nei kurui, nei pečių taisymui, taigi gyvenu vėsokai. Jei šalčio nebijai, kraustykis pas mane." Ir taip Justas pražiemojo pas Smetoną . . .
Būdamas daugiabriauniu žmogumi, aktyviu publicistu, Bičiūnas dažnai užsukdavo ir Elton (Lietuvos telegrafo agentūra), kur ir susipažino su J. Paleckiu. Neilgai dirbęs, Paleckis iš Eltos direktoriaus pareigų kaip nesusidorojantis su darbu (buvo mažamokslis) buvo atleistas ir tapo bedarbiu. Čia ir vėl neapsiėjo be Bičiūno, kur buvęs, kur nebuvęs, Paleckis pas Bičiūną ir patarimo, ir paramos. Ko ne kasdieniniu svečiu tapo. Taip tęsėsi iki 1940 metų pavasario.
1940 birželio 14 d. Raudonoji Rusija klasta ir smurtu okupavo Lietuvą. Nuo pat pirmų dienų, prasidėjo aktyvių, sąmoningų lietuvių naikinimas. Tyliai iš po nakties jie dingdavo vienas po kito. O dienomis buvo prievarta varomos minios į „džiaugsmo" mitingus ... Ir kuo paslaptingesnis ir siaubingesnis teroras vyko naktimis saugumo rūsiuose, specialiai įrengtose rafinuotiems kankinimams patalpose, tuo mažesnis buvo pasipriešinimas „džiaugsmo" eitynes organizuojant. Tai bolševikai praktikavo nuo pat revoliucijos pradžios.
Ir Lietuvai sutarybinti šalia tankų, aviacijos siunčiama čekistų armija patyrusiam budeliui Dekanozovui (kurį vėliau patys kartu su Berija sulikvidavo) vadovaujant. Bet reikalingi ir vietiniai parsidavėliai, brolžudžiai. Be jų pagalbos ateiviai nesusiorientuos. O iš kur jų surinkti? Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940 m. tesukrapštyta 700 komunistų. Jų tarpe — 85% žydų, 5% vietinių rusų, 3% lenkų bei kitų tautybių. Lietuvių tarpe komunistai buvo labai jau nepopuliarūs.
Todėl Dekanozovas su pasiuntiniu Pozniakovu ir šoko ieškoti talkininkų: ką pagąsdindavo, ką pažadais priviliodavo — rinko karjeristus, svieto perėjūnus, kairesnių pažiūrų, bolševikų dar neperpratusius, naivuolius. Liudas Gira, krikščionių auklėtinis, kelintą kartą vertęs kailį (Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo vokiečių okupantų žandarmerijoje, vėliau saugume, komendantūroje, rašė Jaunalietuviams himną) labai tiko. Tiko ir nepritapęs, nesusitupėjęs J. Paleckis, ir paruošti Maskvoje Sniečkus, Guzevičius, Gedvilas . . .
Ir štai, Maskvos statytiniams spaudžiant, vietiniai „aktyvistai" (tautos išdavikai ir budeliai) sudaro sąmoningiausių lietuvių sąrašus. Juos sunaikinus, žymiai lengviau eis tautos rusinimas. Paleckis vieną iš pirmųjų į sąrašus įtraukia V. Bičiūną. Bičiūnas nuo bado, šalčio ir nepakeliamo darbo miršta lageryje 1945 m. Bičiūnienė su 3-mis mažamečiais vaikais išvežama Užpoliarėn į Laptevo jūros neapgyvendintas salas, kur poliarinė naktis, mirtį nešančios sniego pūgos, kur stūgauja iš kojų verčiantys vėjai. Čia Bičiūnų šeima kentė nežmonišką šaltį, tino iš bado, alpo nuo nepakeliamų darbų griaužiami parazitų, engiami vietos administracijos — išsigimėlių kriminalistų. Iš 5 šeimos narių gyvi liko tik 2: Jūratė ir jos brolis.
Jokiais laikais nebuvo į tokias atšiaurias sąlygas tremiami žmonės, net pikčiausi žmogžudžiai. O „liaudies valdžia", „šaunioji partija ir vyriausybė" sunaikinimui išvežė Lietuvos moteris, vaikus, senelius už tai, kad jie užėmę erdvę, trukdytų rusų okupantui tvarkytis Pabaltyje.
Štai kaip ugdė Jūratės meninius sugebėjimus partija ir vyriausybė — bedvasiai, godūs, žiaurūs okupantai ir brolžudžiai, pardavę brolius vieni iš baimės, kiti „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto".
P. Žaliūnas
***
