1961 m. už patriotines aspiracijas buvo nuteista keletas Vilniaus 16-sios vidurinės mokyklos abiturientų. Tarp jų buvo ir Romas Ragaišis, pokario metais Vilniuje įsikūrusio Dzūkijos amatininko sūnus.
Atlikęs ketverių metų bausmę Mordovijos konclageriuose, Romas sugrįžo į Vilnių. Gerai žinodamas, kad po įkalinimo sunku bus siekti aukštojo mokslo, jaunuolis pasirinko optiko specialybę, su kurią jau anksčiau buvo šiek tiek susipažinęs. Per keletą metų Romas gerai išmoko optiko amatą, tapo puikiu meistru, buvo mėgstamas ne tik klientų, bet ir tiesioginių darbo vadovų. Po kurio laiko jis sukūrė šeimą, augino dukrelę.
Jau ankstyvoje jaunystėje Romas patyrė, kaip sunku šiandien Lietuvoje dorai gyventi. Tačiau jis nerezignavo. Sąžiningu darbu pelnėsi duoną, jokios karjeros nesiekė. Laisvalaikius skirdavo knygoms, kuriose ieškojo sau dvasinio peno ir atsakymo į daugelį dabarties opių problemų. Suprato, kad svarbiausia yra išlaikyti dvasinį tyrumą, ištikimybę gėrio įr tiesos idealams, meilę gimtajam kraštui. Todėl visada buvo pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką tiem kuriems gyvenimo našta buvo sunkesnė, ką palietė skaudi netiesa ir prievarta. Ypač įsimintinas jo poelgis praėjusių metų liepos mėn. Viktoro Petkaus teisme. Jis drąsiai gynė tada purvais drabstomą draugą, pabrėždamas jo visuomeninių darbų svarbą gimtojo krašto ir jo gyventojų teisėms apginti, ir kartu griežtai atsisakė duoti bet kokius parodymus šioje visais atžvilgiais pagrindines žmogaus teises paneigiančioje byloje.
Šis taurus poelgis ir buvo ne tik Romo Ragaišio, bet ir jo šeimos naujų vargų priežastis. Už atsisakymą duoti parodymus Viktoro Petkaus byloje jis netrukus buvo nubaustas 6 mėn. pataisos darbų, o š.m. sausio mėn. pradžioje, dar nesibaigus nė šių pataisos darbų terminui, R. Ragaišis buvo suimtas. Suėmimo metu rūpestingai buvo iškrėstas visas jo butas ir darbovietė. Krata formaliai darė milicija, tačiau jai vadovavo saugumiečiai. Ir nors buvo rasta šiek tiek disidentinės medžiagos, tačiau labiausiai ieškota optikos prietaisų — akinių, jų rėmelių bei linzių; ėmė net ir senus, sulaužytus akinių rėmelius, kad tik būtų didesnis jų skaičius. Taip pradėta fabrikuoti R. Ragaišiui bylą už tariamą stambią verslinę spekuliaciją. Tam visą savaitę buvo uždaryta net optikos parduotuvė Vilniuje, Lenino prospekte, buvo tardomi daugelis jo bendradarbių ir pažįstamų. Iš telefono numerių, įrašytų jo užrašų knygutėje, pavyko surasti keletą asmenų, kuriems R. Ragaišis privačiai taisė ar darė akinius.
Po trijų savaičių nuo šio suėmimo Ragaišių šeimą ištiko nauja nelaimė — mirė Romo tėvas. Buvo kreiptasi į Vidaus reikalų ministeriją, prašyta leisti sūnui atsisveikinti su mirusiu tėvu. Tuo reikalu net išsiųsta telegrama TSKP sekretoriui L. Brežnevui. Tačiau viskas veltui.
Sūnus nepalydėjo savo tėvo į Rokantiškių pušynėlį, neužbėrė smėlio saujos ant jo karsto . . .
Šešetą mėnesių Vidaus reikalų ministerijos tardytojas kapitonas Benitis, konsultuojamas KGB aparato, ieškojo bet kokių įmanomų įkalčių, apklausė ir ištardė daugiau negu šimtą žmonių, grasino Ragaišiui septynerių metų bausme. Ir nenuostabu, — niekas už tad iš Vilniaus advokatų ir neišdrįso ginti šios bylos, žinodami, kas yra tikrasis jos organizatorius ir kaltintojas. Advokatą teko kviesti iš Maskvos.
Taip liepos 9 d. Vilniuje Lenino rajono liaudies teisme prasidėjo R. Ragaišio byla. Bylos organizatoriai tikėjosi lengvai sudoroti kaltinamąjį, todėl netrukdė stebėti bylos nagrinėjimo jo draugams ir pažįstamiems. Tačiau organizatoriams teko skaudžiai nusivilti — dvi dienas trukusi apklausa parodė, kad Ragaišis tik keletui asmenų padarė ar sutaisė nestandartinius akinius, t.y. tokius, kokių jie ištisais metais negalėjo gauti skurdžiose tarybinės optikos parduotuvėse. Niekas iš šių asmenų nepareiškė Ragaišiui jokių pretenzijų, nesijautė esąs apgautas. Priešingai — kai kurie net teisme išreiškė dėkingumą už suteiktas nuoširdžias paslaugas ir apgailestavo, kad už tai žmogus turėjo nukentėti. Ir gautoji pinigų suma už visų šių akinių gaminimą ir taisymą — tik 81 rub. Už tokią menką sumą daugiau negu juokinga kelt baudžiamąją bylą ir reikalauti 7 metų bausmės, juoba kai visur ne tiek paslaugomis pelnomos, bet tiesiog masiškai vogte vagiamos tūkstantinės sumos ir vos ne viešai spekuliuojama.
Teisėjas Ivanauskas, atkakliai ieškojęs dvi dienas įkalčių, turėjo pagaliau nusivilti — išteisinti Ragaišio jis negalėjo neužrūstinęs visagalės KGB, o nekaltą nuteisti — reiškia sukompromintuoti save kaip teisininką. Todėl jis bylą atidėjo, kol bus surinkti papildomi duomenys, t.y. — kiek Ragaišis suvartojo elektros energijos, gamindamas keletą, porų akinių, bei kiek atsiėjo valdiškų įrankių amortizacija. Taip, mat, ketinama didinti anųjų 81 rub. sumą. Be to, per šį laiką byla bus galima kam nors kitam užkarti ir taip sveikam pasitraukti iš nemalonios situacijos. O tuo tarpu Ragaišis vėl sėdės Lukiškų kalėjimo celėje . . .
Tad, kas ir kada jam atlygins už visus patirtus vargus, už bemieges naktis, už alinimą sveikatos, šeimos sielvartą ir ašaras? Ir kada pagaliau bus nutrauktas nesiliaujantis KGB patologinis kerštas, ir užkirstas kelias susidoroti su tais žmonėmis, kurie nori gyventi savo protu ir sava sąžine?!
P. Arminas
***
