Nuo seno lietuvių tauta pasižymėjo tolerancija. Būdami pagonys, lietuviai savo sostinėje Vilniuje leido tarpti įvairioms religijoms. Čia šalia krikščionių, savo maldos namus turėjo žydai, mahometonai, karaimai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas buvo vedęs dvi žmonės stačiatikes ir abiems Vilniuje pastatė po cerkvę.
Visai priešingą vaizdą matome tuometinėje Rusijoje. Čia vieną despotinį režimą keisdavo kitas, o „kitaminčiai" buvo žiauriausiai persekiojami. Gelbėdamiesi jie bėgdavo į kaimynines šalis — Lenkiją ir Lietuvą. Lietuvoje žymia rusų imigrantų dalį sudarė religinių persekiojimų aukos, taip vadinami sentikiai.
1794 m. Suvorovui pasmaugus Lietuvos — Lenkijos sukilimą, šios šalys prievarta buvo įjungtos į Rusijos imperijos sudėtį. Nuo šiol ir prasidėjo planingas Lietuvos kolonizavimas rusais. „Rusijos istorija — tai istorija šalies, kuri kolonizuoja", — rašė istorikas V. Kliučevskis (Kurs russkoj istorii, 1937, t. I, p. 19-23). Iki 1938 m. tarybinėje literatūroje, spaudoje Rusija buvo traktuojama kaip imperialistinė ir kolonijinė valstybė, šiandien apie tai ne tik tylima, bet priešingai — iš grobikiškų Rusijos karų siūloma semtis dvasinės stiprybės komunizmo statybai. O juk ir pats Leninas sakė, kad Rusija — tautų kalėjimas.
Prijungus Lietuvą prie Rusijos, vyko ne tik žmogiškųjų vertybių bei tautinių, religinių aspiracijų pažeminimas ir išniekinimas, bet ir plati Lietuvos kolonizacija. Skirtingai nuo Vakarų, Rusija savo kolonijose pagrindinį dėmesį skyrė nerusiškų tautų asimiliacijai.
Lietuvos kolonizacija ypač sustiprėjo po žiauriai numalšinto 1863 m. sukilimo. Ištisai lietuviški kaimai (ypač Rytų Lietuvoje) būdavo tremiami į Rusijos gilumą, jų vieton atkėlus kolonistus rusus. Nuo tol okupacinę administraciją Lietuvoje iš esmės sudarė tik rusai, o jų buvo maždaug 8,5% visų gyventojų.
1915 m. carinei kariuomenei bėgant iš Lietuvos, su ja kartu pasitraukė ir negrįžo 271.500 rusų. Todėl nepriklausomoje Lietuvoje, 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, rusų tebuvo apie 50.000, t.y., tik 2,3% visų gyventojų.
Tačiau ir ši saujelė Lietuvoje naudojosi plačia autonomija. Kaune rusai turėjo gimnaziją, plačią rusišką spaudą, o Vytauto Didžiojo universitete rusai studentai buvo susispietę į tautines korporacijas. Iš valstybės biudžeto stačiatikų ir sentikių dvasiškiai gaudavo algas.
Tačiau už šią toleranciją ir draugiškumą lietuvių tautai buvo „atlyginta" tūkstančiais nekaltai nužudytų, įkalintų, ištremtų žmonių.
1940 m. birželio 15 d. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, vietiniai rusai sudarė naujos okupacinės administracijos branduolį, ypač saugumo įstaigų ir partinio aparato. Jau tais pačiais metais Lietuvą užplūdo nauja kolonistų banga.
1944 m. vėl sugrįžę, rusai degė dar didesnė neapykanta. Taip vadinamose „liaudies gynėjų" gaujose susispietė apie 7.000 kriminalinio elemento. Žymią „liaudies gynėjų" dalį sudarė vietiniai rusai, mokantys lietuviškai, pažįstantys vietovę. Oficialiais duomenimis, „stribai" nukovė tik apie 20% Lietuvos partizanų (maždaug 10.000 iš bendro 50.000 skaičiaus). Likusius 80% sunaikino reguliarioji tarybinė kariuomenė. Tačiau ir vėl buvo neapsieita be vietinių „stribų" pagalbos, kurie nurodydavo partizanų bazavimosi vietas.
Be „stribų" kariuomenei talkininkavo maždaug 15.000 „ginkluoto partinio ir tarybinio aktyvo", kurių daugumą sudarė taip pat rusai, užplūdę Lietuvą po 1944 m. okupacijos. Daug dar kas prisimena, kokia būtent kalba šnekėjo įvairūs finansų inspektoriai ir piliavų surinkimo agentai, į savaitę po kelis kartus krėtę mūsų kaimą, ieškodami paslėptų gyvulių, tuštindami aruodus, gaudydami nuo sovietinių rekrūtų pasislėpusius vyrus.
Tik dėl didesnio lietuvių tautos pasipriešinimo Lietuva šiandien mažiau kolonizuota, palyginus su kaimynine Latvija ir Estija. Tačiau reikia pastebėti, kad Lietuva kolonizuota kur kas labiau negu caro laikais. Rusų kolonistų (drauge su aprusėjusiais ukrainiečiais ir baltarusiais) skaičius Lietuvoje siekia 300.000, t.y., 10% visų gyventojų, šis procentas turi tendenciją dar augti, kadangi kasmet į Lietuvą atvyksta nuo 5 iki 10 tūkstančių naujų kolonistų.
Savaime suprantama, kad ne visi į Lietuvą atvažiavę rusai suvokia, kokį vaidmenį jie vaidina Kremliaus planuose. Daugelis rusų atvyksta ieškodami materialinio gerbūvio. Tačiau nežiūrint subjektyvių rusų kolonistų tikslų, objektyviai jie yra rusiškojo
imperializmo įrankis, padedantis vykdyti Lietuvos denacionaliza-vimą.
Pasistengsime konkrečiai nusakyti, kokiais atvejais rusų kolonistų buvimas yra žalingas Lietuvai.
1. Kremliaus valdovai gerai supranta, kad ir Rusijos imperijai anksčiau ar vėliau ateis galas. Išeinant vien iš Rusijos interesų, jau šiandien atitinkamuose valdančiuose sluoksniuose ruošiamasi ant komunistinės imperijos griuvėsių pastatyti naują, patikimesne ideologija pagrįstą valstybę. Todėl pamažu siekiama, kad ir Lietuvoje (kaip Latvijoje) rusai sudarytų pusę visų gyventojų. Tuomet ši gyventojų dalis formaliai turėtų teisę reikalauti balso, sprendžiant Lietuvos likimą, tai yra, vėl ją „prišliejant" prie Rusijos, tariamai pasirinkusios demokratinį kelią.
2. Tikimasi, kad psichologiškai apdorotas, įtikintas prisijungimo „naudingumu", lietuvis ir savanoriškai gali užsikrauti naują Rusijos jungą, šiame „apdorojimo" procese ir vėl neapsieinama be rusų kolonistų pagalbos. Pastebėta, kad rusiškas galvojimo būdas, rusiškos tradicijos primetamos tuose kolektyvuose, kuriuose lietuviai jau šiandien sudaro mažumą. Rusų kolonistų pagalba Lietuvoje kuriama lojalumo okupacinei sistemai atmosfera.
3. Rusai kolonistai, nepakęsdami bet kokio lietuviškumo, nesimoko mūsų kalbos, be to, verčia ir kitus kalbėtis įvairiose įstaigose tik rusiškai. Po Taškento konferencijos planuojama visai susiaurinti lietuvių kalbos teises, tarpusavio bendravimui piršti tik rusų kalbą.
Šio plano vykdytojai yra rusai kolonistai. Pradedant vaikų darželiais, ir baigiant aukštųjų mokyklų auditorijomis, jie dėstys rusų kalbą, platins rusišką literatūrą.
4. TSRS konstitucijos teisė mokyti savo vaikus gimtąją kalbą gali pasinaudoti vien rusai. Apie 200.000 lietuvių Rytprūsiuose (taip vad. Kaliningrado srityje), Latvijoje ir Sibire neturi nė vienos lietuviškos mokyklos. Tuo tarpu į Lietuvos provinciją nuvykę rusai pirmiausiai reikalauja mokyklų savo vaikams. Daug kur prie lietuviškų mokyklų steigiamos rusiškos klasės. Tuo skatinamas bendravimas su rusais, vėliau mišrios vedybos. Tokių šeimų vaikai dažniausiai nors ir kalba lietuviškai, tačiau perima rusišką galvojimo būdą ir būna visiškai indiferentiški lietuvių tautos atžvilgiu.
5. Rusų kolonistai silpnina fizinį mūsų tautos potencialą. Butais pirmoj eilėj aprūpinami demobilizuoti rusų karininkai ir kareiviai. Tokia pat teise naudojasi ir iš Rusijos atvykę „aukštai kvalifikuoti specialistai", šių vaikai priimami į aukštąsias mokyklas lengvatinėmis sąlygomis. Lietuviai jaunavedžiai, stokodami butų ir vaikų darželių, yra priversti riboti vaikų skaičių. Tai jau atvedė prie natūralaus gyventojų lietuvių prieauglio mažėjimo, apie ką alermuoja net tarybiniai lietuvių demografai.
6. Nors nelaikome savo tautos geresne už rusų tauta, tačiau susidariusiose sąlygose tam tikras rusų kolonistų sluoksnis demoralizuoja mūsų tautą. Imigruoja, kaip taisyklė, daugumoj žemos moralės žmonės, ieškodami tik materialinio gerbūvio. Ne išimtis ir kriminalinis elementas.
7. Atvykę iš neaprėpiamų Sibiro plotų, rusai kolonistai atsiveža nepagarbą gamtai. Nuniokioti mūsų priemiesčių miškai — tai kolonistų rankų darbas. Patekę į vadovaujančius postus, kolonistai be atodairos kerta Lietuvos miškus, teršia vandenis ir t.t.
8. į Lietuvą atvykę rusai užima taip vadinamas „komandines aukštumas". Jie beveik visiškai užvaldė geležinkelį, karo pramonės įmones, ryšių sistemą. Tariamai dėl vietų stokos lietuviai specialistai siunčiami darbuotis (ir nutautėti) į „broliškas respublikas".
9. Iš Rusijos į Lietuvą gabenama žaliava ir čia perdirbama rusų kolonistų rankomis (Vilniaus krašto pramonės darbininkų daugumą sudaro rusai). Perdirbta žaliava vėl atgal keliauja į metropoliją. Ekonominė žala akivaizdi. Tačiau ją kompensuoja politinė nauda — lietuvio sąmonėje brandinama mintis, kad nepriklausomoje Lietuvoje be rusiškos žaliavos sustos visos Lietuvos pramonės įmonės, Mažeikių naftos perdirbimo kombinatas, Ignalinos atominė elektrinė ir kt.
Rusų kolonistų Lietuvai nešama žala mato ir supranta mūsų tauta. Tai ugdo, ypač jaunimo tarpe, antirusiškas nuotaikas, neapykantą. Todėl tarptautinių ar vidinių sukrėtimų atveju gali kilti ekscesai, kurių aukomis taptų Lietuvoje gyvenantys rusai. Nors lietuvių tauta, būdama taiki, yra priešinga bet kokioms žudynėms, tačiau sulaikyti per ilgus metus susikaupusią neapykantą kolonistams būtų neįmanoma.
Išeidami iš humanistinių principų, mes kviečiame visus Lietuvoje gyvenančius rusus apleisti mūsų kraštą. Tai būtų efektyviausia priemonė apsisaugoti jiems nuo bereikalingo kraujo praliejimo. O kartu tai dalinai sustabdytų tą žalą, kurią, kaip minėjome, atneša Lietuvai rusai kolonistai. Be to, patariame jiems geriau įsisąmoninti savo vaidmenį Lietuvoje.
Rusiškai kalbančias užsienio radijo stotis prašome šį mūsų kreipimąsi paskelbti Tarybų Sąjungai skirtų laidų transliacijos metu.
LIETUVOS LAISVĖS LYGOS TAUTINĖ TARYBA
1979.VI.15
