EUCHARISTIJOS BIČIULIAI ŠVENČIA DEŠIMTMETĮ
1979 m. liepos 22 d., ankstyvą sekmadienio rytą, iš visų pusių autobusais, lengvomis mašinomis, pėsti pradėjo traukti žmonių būriai į nedidelį Šiaurės Lietuvos miestelį — Meškuičius (18 km. į šiaurę nuo Šiaulių). Vietiniai žmonės stebėjosi, klausdami vienas kito: kokie šiandien atlaidai? Iš kur tiek daug suplūdo tokio gražaus lietuviško jaunimo? Paaiškėjo, kad tai renkasi Eucharistijos bičiuliai, neseniai atšventę savo sąjūdžio dešimtmetį.
Bažnyčios šventoriuje stovėjo atgabentas gražus, pagal liaudies meno tradicijas sukurtas koplytstulpis. Jo viršūnę vainikavo spinduliuotas kryžius, po kuriuo rymojo susimąstęs lietuviškų laukų globėjas Rūpintojėlis. Stulpe išdrožtas užrašas: „Garbė Eucharistiniam Jėzui. 1979. E. B. 10 metų."
Neilgai trukus, apie šventorių, nedrįsdami įeiti į jį, pradėjo slampinėti iš Šiaulių atskubėję saugumiečiai. Jie užsirašinėjo prie šventoriaus išsirikiavusių automašinų numerius, žvalgėsi ir fotografavo vis didėjančią maldininų minią. Matėsi nemažai ir „neetatinių", kurie, bandydami apsimesti taip pat atvykusiais maldininkais, sukiojosi po minią, stebėdami ir klausydami pokalbių. Tačiau niekas į juos nekreipė dėmesio. Visų nuotaika buvo šviesi ir pakili.
12 val. prasidėjo pamaldos. Bažnyčia buvo pilna. Apie 600 žmonių priėmė šv. Komuniją. Pasimeldę Eucharistijos bičiuliai ir visi dalyviai gražiai susirikiavę šventoriuje į didžiulę koloną žygiui į Kryžių kalną. Tai ir buvo šio sekmadienio tikslas. Jo devizas:
„Kristau Karaliau, teateinie tavo karalystė į mūsų šalį!"
Didžiulės žmonių minios, kurioje buvo labai daug jaunimo, priekyje išėjo kunigas Močius. Jis buvo basas, ant pečių laikė paties atsigabentą kryžių. Už jo 12 vyrų, iš abiejų pusių tautinėmis juostomis apsupę laikė ant rankų koplytstulpį. Toliau išsirikiavo būrys vaikučių su įvairiaspalvėmis gėlytėmis rankutėse. O dar toliau — įspūdinga virš 600 piligrimų kolona. Tai buvo katalikiškosios Lietuvos atstovai iš įvairių mūsų krašto vietovių. Daugumos rankose švietė gėlių žiedai. Pasigirdo giesmė: „Marija, Marija! . . " ir eisena žengė į priekį.
Išėjus iš šventoriaus ir pasukus miestelio gatve į vieškelį, vedantį į Kryžių kalną, keletas saugumiečių ir milicininkų bandė užstoti kelią ir sulaikyti eiseną. Tačiau jiems tai nepavyko. Sumišusiais, pykčio iškreiptais veidais jie pasitraukė į šalį, ir eisena ramiai ir ryžtingai žengė į savo tikslą — už 8 km jų laukė Kalnas ir susirinkusi jame didžulė žmonių minia.
Išeinant iš Meškuičių, prie kapinių kunigas pašventino nešamą koplytstulpį. Po trumpo sustojimo eisena su maldomis ir giesmėmis išėjo iš miestelio. Priekyje, už poros — trijų šimtų metrų, ėjo Šiaulių saugumiečiai, tarsi rodydami kelią . . . Jiems žinoma rūpėjo nufotografuoti eiseną iš visų pusių ir buvo labai nepatenkinti, kad nemaža žygio dalyvių taip pat fotografavo ir juos.
Apie 14 val. eisena traukė per geležinkelio liniją Šiauliai — Joniškis. Pasirodė artėjantis keleivinis traukinys, pasveikinęs traukančius piligrimus sirena. Kolona tvarkingai išsiskyrusi į dvi dalis, praleido traukinį: Vagonų langai buvo aplipę keleivių veidais, mosavo rankomis.
Visu keliu prie sodybų sutikti žmonės, net pravažiuojantys automašinomis kėlė kepures, reiškė pagarbą šiam šviesiam žygiui.
Ir štai pagaliau priekyje iškilo Kalnas, iš tolo jau matėsi, prie jo susirinkusi didelė minia žmonių, sužinojusių ir atskubėjusių pasitikti ir prisijungti prie eisenos. Netoli Kalno būriai žmonių, išsirikiavę pagal kelią, buvo suklaupę, su ašaromis akyse sveikino žygiuojančius.
Priartėjus prie Kalno matėsi, kad yra nemažai sušaukta ir valdžios pajėgų — saugumiečiai, milicija, autoinspekcija. Tačiau jie laikėsi ramiai ir taktiškai ir net nemėgino trukdyti eisenai. Matyt, vykdė gautas instrukcijas. Stovėjo jie visi prie savo išrikiuotų Kalno papėdėje automašinų ir tik stebėjo koloną. Kažkuris iš jų, priartėjus eisenai, nusiėmė savo uniforminę kepurę . . . Matyt širdyje dar neužgesusi žmogiškoji kibirkštėlė. Valdžios stebėtojų tarpe matėsi Šiaulių saugumiečiai: Zubrevičius, Ališauskas, Keruotis. Pastarasis buvo ypač aktyvus: nuo pat Meškuičiui iki pat Kalno visą laiką fotografavo koloną bei paskirus asmenis.
Pagaliau atžygiavusi procesija, per padarytą laukiančiųjų minioje koridorių; gaudžiant giesmėms, palengva ėmė kopti į Kalną. Nešęs savo kryžių ir priekyje ėjęs kunigas, išsekus jėgoms, suklupo po savo našta. Minia sujudo. Tačiau jis sukaupęs jėgas, pakilo ir užnešė ant savo pečių kryžių į kalną. O minia, lyg upeliai pavasarį veržėsi paskui jį.
Seniai jau Kalnas buvo matęs tiek daug žmonių, tiek daug šviesaus entuzijazmo, maldų ir ryžto. Čia, šio garsaus kalno papėdėje, ilsisi mūsų tėvai ir protėviai — sukilėliai, savanoriai ir partizanai, dirbę, kovoję už mūsų Tėvynę, Tikėjimą, Laisvę. Ir ainiai jų neužmiršo!
Po gilaus susikaupimo maldoje, Eucharistijos bičiuliai Kalno viršūnėje pastatė du statinius: kunigo Mociaus atneštą kryžių ir savąjį koplytstulpį. Apvainikavo juos. Po to kunigas pasakė susirinkusiai miniai pamokslą. Tai buvo daug iškentėjusios ir mylinčios širdies skausmas. Jo kalba padarė didelį įspūdį ir daugelio akyse pasirodė ašaros. Ir saugumiečiai fiksavo kiekvieną ištartą žodį, kiekvieną jo gestą . . .
Po pamokslo dar buvo atlaikytos šv. Mišios.
Apie 18 vai. minia pradėjo palengva skirstytis. Šiaulių saugumas, matyt, nutarė nors dabar kiek „atsigriebti". Einančius nuo Kalno būriais liesti neišdrįso, bet pastebėję atsiskyrusius, pavienis asmenis, pradėjo sekti. Taip išėjęs vienas ant plento buvo sulaikytas, įsodintas į mašiną buvo nugabentas į Šiaulių KGB kaunietis KPI inžinierius Valentinas Skrinska. Ten iš jo fotoaparato išėmė juostą, klausinėjo, kas organizavo žygį į Kryžių kalną ir pan. Po poros valandų „auklėjimo" paleido.
Paskutinieji piligrimai nuo Kryžiaus kalno išsiskirstė 20 val. Apleido kalną ir saugumiečiai su milicija. Liko tik apvainikuotas kryžius, Eucharistijos bičiulių koplytstulpis ir dar keli tą dieną pastatyti kryžiai. Jų dabar ten jau virš dviejų tūkstančių!
Kaip ir anksčiau, stovi išdidus, nenugalėtas Kryžių kalnas, pasipuošęs naujais kryžiais, koplytėlėmis, gėlių žiedais. Myli ir saugo savo garsųjį piliakalnį visi, kuriems brangus Kristus, Laisvė, Lietuva.
T. Armonas
UŽDAŽYTOS FRESKOS
Prieš Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų Skargos (dabar vad. Didžiuoju) kiemo sienoje restauruotojai atidengė keletą freskų. Jose buvo pavaizduoti Vilniaus universitetui nusipelnę asmenys. O. Masalskio (Edukacinės komisijos pirmininko), Poniatovskio portretas ir Vytį kompartijos komisija įsakė uždažyti (tai, žinoma ir buvo padaryta).
Ko gi bijosi veikėjai? Liaudies? Tačiau liaudis dėl to nė kiek nesirūstina. Prieš keletą šimtmečių mirusių asmenų pelenų? Tačiau jie niekam blogo negali padaryti — tai ir darželinukams aišku.
Lieka kiti spėjimai. Bijoma mažesnių už save veikėjo, kurie gali įkasti ir išversti iš užimamų kėdžių, arba Maskvos tūzų, galinčių juo už tai išperti: arba vieni su kitais rungtyniauja, norėdami pasirodyti ištikimesni okupantui. O dėl to galimą ir praeities kultūros paminklus naikinti . . .
***
PASKAITA KIEMSARGIAMS
Šiaulių m. namų valdybos Nr. 3 salėje liepos 1 d. tos valdybos partijos sekretorius vedė rusų kalba paskaitą kiemsargiams. Jis sako, aš jums paaiškinsiu kodėl pabrango kai kurios prekės. Jis kalbėjo, kad miestiečiai turi daug pinigų pasidėję taupomosiose kasose. O tai rodo, kad žmonės gyvena gerai. Tuo tarpu valstybei stinga pinigų, mat, reikia jų kosmosui ir kitoms šalims duoti, — sako jis. Todėl reikia su žmonėmis viską išsiaiškinti. Pas mus žmonės kažkodėl tokie savotiški, pavyzdžiui, sumažėjus maistui, ar koks nors nesusipratimas, neaiškumas, — tuoj ima tiesiog viešai reikšti nepasitenkinimą. Juk jau daugiau 30 m. o žmonės negali niekaip perprasti kodėl ir dėl ko . . . Dabar kaip tik vyko plenumas tuo klausimu. Ir niekam dar nežinoma, išskyrus organizacijų vadovus, partijos sekretorius, jo nutarimo. Su tais nutarimais, sakė jis, aš ir noriu jus supažindinti. Pirmiausia imsimės griežtų priemonių stiprinti ateistinį darbą mokyklose, jaunimo organizacijose, visose kitose įstaigose bei gamyklose. Paskui bus tiesiog imtasi kontroliuoti net pavienių žmonių gyvenimas: kuo tas žmogus domisi, užsiima, žodžiu, kuo jis alsuoja. Jisai sako, žiūrėkit, kad ir Šiauliuose: buvo suvažiavę pučiamųjų ansambliai, bei mišrieji chorai ... Jų atliktą programą įvertino gerai. Ir gamyklose žmonės dirba neblogai, planus vykdo, kai kur ir viršija. Pvz., blaivyklos ir parų atlikimo įstaigos viršijo planus 30% . . .
Bet kas būna kaip žmonės išsiskirsto iš organizacijų, gamyklų, bei mokyklų? Aš jums paskaitysiu tokių faktų:
Maršrute Šiauliai — Kuršėnai autobuso vairuotojas, ant viso autobuso užsukęs radiją, klausėsi iš užsienio . . . Autobuse buvo daug keleivių, bet neatsirado nei vieno, kuris būtų sutvarkęs tą radiją. O juk visi turėtų žinoti, kad tai yra propaganda, bet jie visi ramiai klausėsi.
Štai Šiaulių m. K. Preikšos v. pedagoginio instituto vyr. dėstytoja (pavardės neužsirašiau). Per jos rankas praeidavo būsimieji pedagogai. O pasirodo, ta vyriausioji dėstytoja, išėjusi iš auditorijos, varė priešingą propagandą! . . .
Šiaulių m. 2 vidurinės mokyklos vienos mokytojos sūnus draugauja su kunigu. Tas pas jį į namus vaikščioja. Tai kokia iš jos mokytoja gali būti, jei ji savo sūnaus nepajėgia išauklėti.
Dar viena Šiaulių 5 vidurinės mokyklos mokytoja kol ji vaikus mokė, dirbo gerai, visų buvo gerbiama. O kai mirė kas pasirodė? (Mirė 1974 m.). Ji, po darbo mokykloje, mokė vaikus tikybos, o juk tai yra priešinga auklėjamajam darbui . . .
Toje pačioje mokykloje 1975 m. 6 klasės mokiniai rašė atsišaukimo lapelius. Kaip tai galėjo būti?! Juk tie vaikai gimė dabar, tai kaip jie gali žinoti apie praeitį ir laisvę? Vis dėlto atsirado tokių, kurie paaiškino vaikams viską, kas buvo praeityje! . . .
Taigi, dar vis pasitaiko tokių nesusipratimų, pedagogų, tarnautojų ir net partinių tarpe, štai ir dar vienas toks pavyzdys.
Šiaulių duonos-makaronų kombinato viena darbininkė (pavardės neužsirašiau, bet tai ir nesvarbu) gerai dirbo, ir vadovybė nutarė ją įdėti į garbės lentą. Ji nusipaveikslavo. Pasirodė, kad nuotraukoje ant jos kaklo matyti didelis kryžius. Tada vadovybė nutarė nedėti jos į garbės lentą. Žinoma darbininkė liko įžeista. Tiek to, tegul ji būna sau tikinti, bet galima buvo kaip nors kitaip susitarti, gal persipaveiksluoti. Ir kas toliau sekė? Po dviejų dienų per Vatikano radiją pranešė visą šį įvykį . . .
Kada išleidžiama tarnautojas ar darbuotojas į socšalis, duodamas jam kelialapis. Ir kiek jam reikia parašų surinkti ir antspaudais garantuoti, kad jis yra vertas jų pasitikėjimo. Jisai yra supažindinamas su visomis taisyklėmis. Ir kas pasirodo? O gi tas žmogus, kuriuo buvo pasitikėta, perveža uždraustus daiktus!
Todėl būtinai reikia imtis griežtos kontrolės tarpusavyje, vadovaujančiuose postuose, pavieniuose kadruose ir aplamai visur ...
Šiaulėniškis
REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Rašinį publikavome beveik netaisę jo kalbos . . .
***
NUSIKALSTAMUMAS TARYBŲ SĄJUNGOJE
Šiais metais politinės globos Vakarų Vokietijoje pasiprašė tarybinis pilietis Neznanskij, dirbęs 10 metų prokuratūroje. Jis Vakarų Vokietijos spaudai pateikė kai kuriuos duomenis apie nusikalstamumą TSRS.
Paskutinį kartą nusikaltimų statistika T. Sąjungoje buvo paskelbta 1928 m. Nuo to laiko nusikaltimų statistika griežtai įslaptinta.
1976 m. buvo įvykdyti 235.000 įvairaus pobūdžio nusikaltimai. 60% nusikaltimų yra padaroma poilsio dienomis: 25% — darbo metu.
Per metus užregistruojama apie 150-160 tūkst. vagysčių ir apie 16.000 žmogžudysčių. Žmogžudystėmis baigiama pasivyti JAV (19.000 žmog.).
33-50% užmušama iš chuliganiškų-girtuokliavimo paskatų. T. Sąjungoje kai kuriose srityse net 30% vyrų yra chroniški alkoholikai.
TSRS kalinių 1977.1.1. buvo 1 mil. 600 tūkst. Statybose dirbo 500 tūkst. Viso — 2 mil. 100 tūkst.
1977.1.1. politinių kalinių buvo 10358.
(Vok. banga, 79.V.30.)
