Kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, reikėtų pradėti nuo 1325 metų, kai Gediminas išleido savo dukrą Aldoną už Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero. Bet kartoti istoriją, manau, nėra reikalo. Pradėsiu nuo vieno ryškiausių mūsų tautos istorijos puslapių — Nepriklausomybės atgavimo po pirmosios vokiečių okupacijos XX amž. pradžioje.
Praeityje buvo didinga Lietuvos valstybė, žūtbūtinėje kovoje atrėmusi įnirtingų kryžiuočių puolimą. Praeityje buvo prieštaravimų ir intrigų draskoma Lenkijos karalystė. Apie šių šalių praeitį bene Adomas Mickevičius yra pasakęs: „Lietuvos istorija romantiška, Lenkijos istorija skandalinga." Praeityje buvo Liublino unija, sujungusi tokias nepanašias tautas: lenkai — impulsyvūs, sangvinikai, ambicingi, nevengia naujovių, garbėtroškos net iki liguistumo, o kad apgintų savo garbę kartais nesibiją net ir visai negarbingų poelgių; lietuviai santūrūs, flegmatiški, šiek tiek paslankūs, konservatyvūs, bet labai atkaklūs ir moka save ginti. Praeityje liko karaliaus Zigimanto Augusto testamento žodžiai: „Kiekvienas, kuris norės pasirodyti esąs niekingas nedorėlis ir dės pastangas, norėdamas atskirti, tebijo Dievo keršto, nes Dievas neapkenčia ir prakeikia tuos, kurie sėja neapykantą tarp brolių."
Unija dirbo ne lietuvių, o lenkų naudai — lenkiškos dvasiškijos, taip pat lenkiškų mokyklų pagalba bajorija buvo taip sulenkinta, kad ji daugiau atstovavo lenkų, negu lietuvių tautą. Teisus buvo J. Kraševskis „Vytauto kovose" paties Vytauto lūpomis pranašavęs, kad „lenkų siurbėlė" įsikibs į Lietuvos kūną ir siurbs jos kraują, iki visai išsiurbus pames jį, kaip nereikalingą lavoną. O merdint bajoriškai Žečpospolitai romantikos mūsų krašte nerastum nė su žiburiu, bet užtat skandalų apsčiai.
Lietuviškas išliko tik valstietis baudžiauninkas. Čia pasireiškė jo lietuviškas atkaklumas, bet tam padėjo ir tai, kad sulenkėjęs dvarponis jį nelabai laikė žmogumi, greičiau naminiu gyvuliu.
Bet tas beteisis užguotas valstietis rado savyje jėgų iš savo tarpo iškelti saujelę šviesuolių, sugebėjusių visų pirmą išblaivinti Lietuvą, duoti jai į rankas lietuvišką knygą, tą knygą apginti nuo caro žandaro persekiojimo bei lenkų patyčių ir atvesti mūsų tautą į išsvajotą tikslą — Nepriklausomybę.
Lietuvos padėtis laisvės priešaušrio metu buvo nepavydėtina: ekonomiškai kraštas atsilikęs, pramonė silpna, tauta mažaraštė, sumažėję tautos etnografinės sienos. Liublino unija šalies kūne paliko savo piktžaizdžių: sulenkėjo ištisi rajonai, kur anksčiau gyveno gryni lietuviai — pietų ypač pietryčių Lietuva, Kauno, Jonava, Kėdainių apylinkės. O apie miestus nebuvo nė kalbos — nebent tik iš žydo krautuvininko galėjai išgirsti lietuvišką žodį.
1916 m. lapkričio 5 d. Vokietijos ir Austrijos kaizeriai paskelbė nepriklausomos Lenkijos atstatymą. Lietuvos Nepriklausomybė buvo paskelbta tik už 16 mėn. pačių lietuvių, ir tuo metu niekas Europoje jos nepripažino. Tik vėliau ginklo jėga ji privertė pasaulį ją pripažinti, kaip įvykusį faktą. Atgimusi Lietuva jau 1919 m. turėjo gintis nuo vokiečių, bolševikų, bermontininkų ir lenkų. Tuo tarpu lenkams gintis nereikėjo. Jie puolė. Puolė į rytus, puolė į šiaurę. Pilsudskininkų šūkis: „Nuo jūros iki jūros" reikalavo, kad visa Baltarusija, dalis Ukrainos, visa Lietuva ir vakarinė Latvija atitektų lenkams.
1919 m. pavasarį įvyko pirmieji mūsų savanorių susirėmimai su lenkais. Lenkijos kariuomenė, puldama bolševikus, įsiveržė į Lietuvą ir užėmė pietinę jos dalį su Vilniumi. Nors oficialiai karas nebuvo paskelbtas, tarp abiejų kariuomenių prasidėjo susidūrimai. Lenkai visą laiką brovėsi gilyn į Lietuvą ir reikėjo labai daug pastangų, kad jie būtų sulaikyti.
Lenkai Lietuvos vyriausybę ir kariuomenę laikė separatistais, norinčiais atsiskirti nuo savo „didžiosios tėvynės" Lenkijos. Tad jie norėjo sau susigrąžinti tai, kas, jų manymu, jiems teisėtai priklauso. Be to lenkus kurstė sulenkėję Lietuvos dvarponiai, pabėgę į Lenkiją ir stoję jai ištikimai tarnauti. Tačiau bene svarbiausią lenkų veržimosi į Lietuvą priežastis, neaiškus Gdansko likimas. Baigiantis karui, šis uostas buvo paskelbtas laisvu miestu ir tik ateitis turėjo parodyti, ar jis bus paskirtas lenkams, ar liks vokiečių rankose. Jei įvyktų pastarasis atvejis, Lenkija galėjo likti be išėjimo į jūrą. Todėl kad ir nedidelis Lietuvos pajūrys lenkams buvo labai naudingas.
Beje, pastaroji priežastis, nors ir prieš lenkų norus, labai pasitarnavo Lietuvai. Mat, pasibaigus karui, Klaipėdos ir jo krašto likimas niekam nekėlė abejonių, šį kraštą jau 700 metų valdė vokiečiai, o lietuvių pretenzijų tuo metu niekas Europoje nepaisė. Viename Tarybų Sąjungos posėdyje lenkų atstovas pasiūlė Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos, nes pusė to krašto gyventojų — lietuviai. Gal lenkai ėmėsi to skatinami bolševikų jausmų mūsų tautai? Viskas paaiškinama daug paprasčiau — niekas Lenkijoje neabejojo, kad „mužikiša" Lietuva neišsilaikys ir anksčiau ar vėliau ji atiteks Lenkijai. Tokiu būdu lenkai gautų neužšalantj Klaipėdos uostą, turintį susisiekimą su Lenkija geležinkeliu ir ypač Nemunu. Prancūzijos delegatai lenkų pasiūlymą parėmė, ir Klaipėda buvo paskelbta laisvu miestu — freištatu (žr. R. Žiugžda, „Po diplomatijos skraiste"). Bet lenkai apsiriko: jie neįvertino lietuvių ryžto ir atkaklumo. Lietuva liko lietuviška, o Klaipėdos klausimą po daugelio posėdžių, svarstymų, po daugelio intrigų, kurstymų ir vilkinimų, patirtų iš Lietuvos nedraugų, lietuviai 1923 m. išsprendė ginklu. Priešingai lenkų lūkesčiams — Klaipėda liko lietuviška.
Kadangi Lietuvoje padėtis buvo nestabili, lenkai siekdami ją pasiglemžti, 1919 m. visą mūsų kraštą buvo apraizgę tankiu lenkų karinės organizacijos — POW tinklu. Jos tikslas — sukelti Lietuvoje sukilimą ir, tuo pasinaudojus, pasišaukti lenkų kariuomenę. POW narių buvo ir tarp civilių gyventojų, ir kariuomenėje, ir net Lietuvos vyriausybėje. 1919 m. rugpiūčio 27-28 d.d. peoviakai supjaustė beveik visas Lietuvos telefono ir telegrafo linijas. Kokią svarbią karo metu ši akcija turi, turbūt aiškinti nereikia. Jauni energingi lietuviai karininkai, nepasitikėdami nei vyriausybe, nei savo vadovybe, kurių sudėtyje jie spėjo esant peoviakų, padarė sąmokslą. Jie slaptai suėmė žymiausius POW veikėjus. Tai įvykdė Kauno komendantūros mokomoji kuopa, vadovaujama J. Bobelio. Beje, reikia pridurti, kad šiame sąmoksle aktyviai dalyvavo du liūdnos atminties veikėjai: poetas Liudas Gira ir Kauno komendantas Juozas Mikuckis (žr. Savanorių žygiai, I. t. 1937, Kaunas). Dieve, kaip laikas keičia žmones! Ir kas tuomet galėjo pagalvoti, kad praėjus 21 metams, pirmasis apsiputojęs savo poemose ir eilėraščiuose liaupsins patį kruviniausią rėžimą, tekusį mūsų kraštui o antrasis, patekęs į čekistų nagus, bus tarybinio „klasiko" Gudaičio, Guzevičiaus užverbuotas — pasiustas į Vakarus, ir išduos daug pokario meto partizanų bei pogrindininkų ir iki pat mirties ištikimai tarnaus čekistams — savo tėvynės duobkasiams (žr. Mikuckis „šioje ir anoje pusėje", Vilnius).
Areštuoti poeviakus buvo maža. Reikėjo kaltės įrodymų, o jų nebuvo. Sąmokslininkams padėjo lietuvė patrijotė, vieno Vilniaus lenkų karininko žmona. Sužinojusi, kur slepiami Kauno POW archyvo dokumentai, ji davė. žinią į Kauną. Nurodytu adresu padarius kratą, buvo rastas visas archyvas, ir šis širšių lizdas buvo išdraskytas, šių ryžtingų veiksmų dėka mūsų jaunoji respublika, vos bandanti atsistoti ant kojų, išvengė mirtino smūgio.
1920 m. liepos mėn. lenkams traukiantis nuo puolančių bolševikų, Vilnius atitenka Lietuvai. Bet lenkams atsigavus bolševikai buvo priversti trauktis. Juos bevydami, lenkai vėl pradėjo veržtis į Lietuvą. Po įnirtingų susidūrimų ir skaudžių pralaimėjimų spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Vilnius ir jo kraštas atiteko Lietuvai, o Lenkija pasižadėjo Lietuvos nebepulti. Bet praėjus tik dviem-dienom, į mūsų kraštą įsiveržusi generolo Želigovskio kariuomenė užėmė Vilnių ir pasuko į Kauną. Tačiau ties Giedraičiais ir Širvintais lenkai buvo sutriuškinti ir pradėjo trauktis. Bet įsikišus Tautų Sąjungos kontrolės komisijai, kuriai vadovavo prancūzų pulk. Šardinji, karo veiksmai buvo sustabdyti. Lietuva tikėjosi, kad Tautų Sąjunga Vilnių grąžins Lietuvai, bet deja, tai buvo tik svajonė . . .
Šiais įvykiais tarp lietuvių ir lenkų baigėsi, naudojant šiuolaikinę terminologiją, karštasis karas ir prasidėjo šaltojo karo laikotarpis.
Lenkai jokiu būdu negalėjo patikėti, kad Lietuva pati, be jų, lenkų pagalbos išsilaikys. O Vilnių ta „merdinti" Lietuvos valstybė turės užmiršti, nes jai ir be Vilniaus bus apsčiai bėdų. Bet įvyko visai ne taip, kaip lenkai tikėjosi: Lietuva kasmet vis stiprėjo, vis labiau augo jos autoritetas, o Vilniaus ne tik nepamiršo, bet vis atkakliau reikalavo grąžinti. Lenkai susidūrė su nepaprastu lietuvių atkaklumu ir vieningumu Vilniaus reikalu. Lietuviai be perstojo kėlė į viešumą Vilniaus klausimą: ir spaudoje ir Tautų Sąjungoje, ir Hagos teisme, ir visur, kur tik jų balsą išgirsdavo kitos šalys. O apie diplomatinių santykių užmezgimą, kaip to reikalavo Lenkija, nebuvo nė kalbos. Išvesti iš kantrybės lenkai ne kartą imdavo šaukti: „Marsz do Kovna". Neperdėdamas galiu tvirtinti, kad per visą tarpukario laikotarpį Lenkija nė su vienu kaimynu neturėjo tiek bėdos, kiek su Lietuva.
Nepriklausoma Lietuva nebuvo labai vieninga ir vienalytė — netrūko ir partijų rietenų, ir kovos už valdžią, bet vienas faktorius jungė visas partijas ir grupuotes — siekimas atgauti Vilnių, šis siekimas vertė nepakęsti lenkų, veržtis į kovą su jais. Netruko čia ir šovinizmo, bet jo apsčiai buvo ir pas lenkus.
Tvirtindamas, kad tik dėl Vilniaus lietuviai neapkentė lenkų, būčiau neteisus. Lenkai visomis teisybėmis ir neteisybėmis stengėsi prasibrauti į didžiųjų Europos valstybių tarpą, valstybių, kurtos mažesniems kaimynams gali primesti savo įtaką, diktuoti savo valią. Bet lietuviai ir ne tik lietuviai, laikėsi nuomonės, kad Lenkija yra tik nemaža valstybė, kad tautos didybę liudija ne gyventojų skaičius, ne jos nepasotinami apetitai kitų tautų atžvilgiu, ne jos išpūstas „honoras", o tai ką ji davė pasauliui, jo kultūrai. Lenkai pasauliui davė tik Koperniką. Žymiausias lenkų poetas Adomas Mickevičius save kildino iš lietuvių; žymiausias lenkų kompozitorius Šopenas buvo kilęs iš Prancūzų: žymiausias lenkų dailininkas Mateika buvo čekas. Tad ar galima lenkus statyti greta vokiečių, prancūzų, anglų ar net italų?
Pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai buvo nukreipti į Lenkiją ir galutinai sunaikino legendą apie lenkų tautos galybę. Didi tauta negalėtų atiduoti savo krašto tik per 14 dienų. Didi tauta priešintųsi ilgiau. Juk agresorius buvo tik du kartus didesnis už auką.
Bėgo lenkų kariai ir į Lietuvą, gelbėdamiesi nuo vokiečių persekiojimo. Bet lietuvis karys, vesdamas internuotus lenkų kariškius, jau nebeturėjo širdyje pykčio. Jis jautė, kad karo audra, nušlavusi Lenkiją gali užplūsti ir Nemuno šalį . . .
Laisva Lietuva devyniems mėnesiams atgavo Vilnių ir jo kraštą dar labiau sulenkėjusį, negu prieš pirmąjį pasaulinį karą, bet džiaugsmas buvo neilgas. Toliau įvykiai klostėsi pagal Pupų Dėdės kupleto žodžius „Vilnius mūsų, o mes rusų, Lietuvėlė nebe mūsų . . ."
Antrasis pasaulinis karas abi tautas nuvedė skirtingais keliais nors jų likimai turi ir šiokio tokio panašumo. Lietuva, vienai okupacijai keičiant kitą, taip ir neatgavo laisvės. Rytų grobikui mūsų respublika — langas į Vakarų Europoą, placdarmas būsimoms agresijoms į Vakarus, puiki strateginė padėtis ir gana neblogas aruodas amžinai alkanam rusui ... O tolimesnėse šalyse, kaip ir XIX amž., Lietuvos vardas jau sunkiai beprisimenamas. Gal tik mūsų „Kronika" dar kartais sudrumsčia pasaulio sąžinę.
Lenkai, iškentę visas okupacijos, konclagerių bei pažeminimo kančias, buvo sovietų išlaisvinti ir vėl atgavo nepriklausomybę. Bet kokia ta nepriklausomybė! Lenkų tauta nuo seno linkusi į Vakarus ir visada pasiruošusi bendradarbiauti su jais prieš savo tradicinį priešą — Rusiją, pastarosios buvo labai gudriai pririšta prie tarybinio rėžimo. Tarybų Sąjunga, atėmusi nuo seno valdytas ukrainiečių ir baltarusių žemes lyg „patraukė" Lenkijos teritoriją keliais šimtais kilometrų į Vakarus — Lenkijai atrėžė gerą gabalą 700 metų vokiečių valdytos Silezijos, ši šalis, ilgai svajojusi apie mažytį langelį į Baltiją, gavo kelis šimtus kilometrų pajūrio. Reikėtų tuo tik džiaugtis, bet kodėl to džiaugsmo nėra, kodėl lenkams viskas krenta iš rankų?
Lenkai, kaip ir lietuviai laukia permainų. Bet jeigu lietuviams permainos gali atnešti tik laisvę, tai lenkams ir baisų vokiečių kerštą. Mūsų turistai, apsilankę VDR, ne kartą yra pasakoję, kad klaidingai juos palaikę lenkais, vokiečiai nenorėjo su jais kalbėtis; tik sužinoję, kad jie lietuviai, vokiečiai maloniai juos priimdavo. Tad nori nenori — lenkams tenka būti lojaliems Tarybų Sąjungos atžvilgiu. O juk jie nepamiršta ir skriaudų, patirtų iš sovietų pusės. Ar gali jie užmiršti lenkų karininkų skerdynes 1940 m. Katyno miške? Ar gali lenkai užmiršti Varšuvos sukilimo tragediją 1944 m.? Kadangi dauguma sukilėlių buvo provakarieti-škos orientacijos ir siekė atkurti senąją prieškarinę Lenkiją, tarybinė armija, priėjusi prie Varšuvos, staiga „pavargo". Stalinas nutarė vokiečių rankomis susidoroti su savo priešininkais. Ir vokiečiai tai įvykdė labai stropiai, lyg pagal specialų rusų užsakymą. Nors pašonėje už Vyslos stovėjo galinga rusų armija, nuo kurios jie ilgą laiką nesustodami traukėsi, vokiečiai ramiai kelis mėnesius „darbavosi" Varšuvoje. To „darbo" rezultatas kalnai lavonų, o iš milijoninio miesto — tik degėsių krūvos ir namų griaučiai. Ir tik kada vokiečiai iki galo sudorojo visus komunistų priešus, Tarybinė armija pagaliau „pailsėjusi", užėmė tą griuvėsių krūvą, kažkada vadintą Varšuva. Ne, šitai ir už šimto metų neužmirštama! šito neatpirksi Varšuvos kultūros rūmų, grynai tarybinio stiliaus pastato ir šiuo metu labai gadinančio Varšuvos panoramą, statybą!
O ir pokario metais džiaugsmo buvo labai nedaug. Ar gali lenkas džiaugtis šalies ekonomikos laimėjimais, jei ta ekonomika, visų pirma, skirta stiprinti tarybinės sistemos galią, o liaudies gerovės kilimas — tik kažkelintoje vietoje? Ar gali lenką patenkinti tai; kad Lenkijos valstybės vežimo vadeles laiko Maskvos rankos? Ar gali giliai tikintis lenkas katalikas būti patenkintas gyvenimu, matydamas, kad jo mokami mokesčiai naudojami ateistiniai propagandai ir Bažnyčios griovimui? Ar galėjo jis ramiai žiūrėti, kai lenkų kariai buvo varomi į Čekoslovakiją, kad apsaugotų Tarybų Sąjungos interesus? Gal todėl lenkams darbas krinta iš rankų, gal todėl lenkai tiek daug geria . . .
Pokario metais lietuvių ir lenkų santykiuose įvyko didžiulių poslinkių į gerąją pusę. Tai galima paaiškinti tuo, kad tarp mūsų kraštų įsiterpė Baltarusija, todėl išnyko teritoriniai ginčai, išskyrus, žinoma, Suvalkų trikampį, kurio klausimą ateityje būtinai reikės išspręsti. Prie santykių atšilimo prisidėjo ir tai, kad Lenkijoje nebeliko tradicinių kurstytojų prieš lietuvius. Didžiausi lietuvių priešai lenkuose buvo Vilniaus krašto lenkai, kurių gyslose tekėjo lietuviškas kraujas ir dažno pavardė lietuviška, o taip pat iki pat kaulų smegenų sulenkėję bajorai Nepriklausomybės metais išvyti iš savo dvarų, šito elemento įtaka pokario metais lenkų tautai minimali.
Baigėsi nacionaliniai nesutarimai, ir lietuviai staiga atrado, kad jų tiek keikti ir neapkęsti lenkai yra puikūs draugiški žmonės, malonūs kaimynai. Paskaitykite B. Sruogos „Dievų mišką" — su kokiu brolišku pasiaukojimu nacių konclageryje lenkai gelbėjo lietuvius, kaip plėšte plėšė juos iš tikros mirties. Po karo keliantis Lietuvos lenkams į Lenkiją, kad pabėgtų nuo čekistų siautėjimo ir kolūkių, į Lenkiją išvyko nemaža lietuvių. Jie ten turi savo draugijas, savo mokyklas, leidžia perijodinę spaudą. Lenkijoje mielai priimami mūsų muzikantai, dailininkai, rašytojai.
Iš viso, jei kalbėsime apie užsienio santykius su Lietuva, tai iš visų pasaulio tautų lenkai glaudžiasiai bendrauja su mumis, labiausiai domisi mūsų gyvenimo aktualijomis, ypač kultūrinėmis, šiuo metu lenkuose rasime gerų draugų ir bičiulių, visada pasiruošusių mums padėti.
Pastaraisiais metais lenkų tauta ir ypač jos Bažnyčia pasiekė džiugi žinia — pirma kartą Bažnyčios istorijoje išrinktas lenkas, šis faktas sukėlė daug džiaugsmo ir vilčių ne tik lenkams, bet ir lietuviams, šv. Tėvo nuolat pabrėžiama simpatija mūsų tautai, jo noras padėti mūsų Bažnyčiai, pagaliau jo žodžiai, kad pusė jo širdies yra Lietuvoje, priverčia stipriau plakti visų mūsų geros valios lietuvių širdis. Garbė ir šlovė tautai, davusiai tokį didį vyrą!
Dabar mūsų miestų spaudos kioskuose nemažai leidinių užsienio kalba. Didžiausią dalį šių leidinių sudaro Lenkijos periodinė spauda — labiausiai perkama. Perka pagyvenę žmonės, perka ir jaunimas vien dėl iliustracijų. Užsienio knygų knygynuose didžiausi skyriai taip pat skirti lenkiškai. Ir ten pirkėjų netrūksta.
Prieš keletą metų Suvalkuose pradėjo veikti stipri televizijos retransliacijos stotis, todėl dabar visa pietvakarių Lietuva turi galimybę arčiau susipažinti su Lenkija, taip pat pažiūrėti vakarietiškų filmų, kurių lenkai rodo gana daug.
Tiesa, pikti liežuviai teigia, kad tokia galinga stotis, siekianti net iki Jonavos — lenkiška diversija, skirta sustiprinti gerokai susvyravusias lenkiškumo pozicijas Lietuvoje ir Baltarusijoje. Ar tai tiesa, ar ne
— palieku pačių lenkų sąžinei.
Tiesa pasitaiko ir negatyvių reiškinių. Vienas iš jų — iškilmingas Žalgirio mūšis 550-jų metinių minėjimas Lenkijoje 1960 m. Visos masinės informacijos priemonės šlovino lenkų ginklo pergalę. Deja, tik lenkų. O juk kiekvienas mokinukas žino, kad prie pergalės lygia dalimi prisidėjo ir Lietuva. Bet tuose minėjimuose Lietuvai buvo skirta tik labai kukli vieta. Suprantama, visa tai mus nuteikia nemaloniai.
Jei užsimintas Žalgiris, verta paminėti ir garsųjį lenkų filmą „Kryžiuočiai", išėjusį į ekranus jubiliejaus metu. šiame filme ne tik sumenkintas lietuvių vaidmuo, bet ir parodyti žemaičiai aiškiai sukarikatūrinti — kažkokios laukinės būtybės, apsidangsčiusios vien kailiais, labiau panašios į papuasus, negu į europiečius. Jie — visiška priešingybė civilizuotiems ir dailiai aprengtiems lenkų kariams. Tad nenuostabu, kad šis taip puikiai pastatytas filmas sukėlė didžiulį Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą.
Rimtų priekaištų, vaizduojant lietuvius, susilaukė lenkų filmai:
„Lokys" (pagal P. Merime apysaka) ir „Tvanas" (pagl H. Senkevičiaus romaną).
Kokios pozicijos dabar ir ateityje laikytis mums lenkų atžvilgiu? Ar vėl skatinti neapykantą ir nepasitikėjimą, ar siekti didesnio suartėjimo su šia tauta?
Neskubėkime į šį klausimą atsakyti nepagalvojus. Vienas iš pagrindinių tautos didybės bruožų yra sugebėjimas kitoms tautoms dovanoti praeities skriaudas ir neužmiršti jų nuopelnų.
Mes turime draugauti. Mes turime bendrauti su lenkais. Turim užmiršti visas priežastis, kada nors kėlusias neapykantą. Bet Liublino unija turi būti palaidota visiems laikams!
A. Žuvintas.
