Kovotojas už žmogaus teises
Viktoras Petkus gimė 1930 m. Raseinių raj. Aleksandrų km. giliai tikinčių lietuvių valstiečių Antano ir Veronikos Petkų šeimoje, kurioje be Viktoro dar augo trys sūnūs (Petras, Česlovas ir Jonas, kuris mirė tesulaukęs 18 m.).
Gimtoji sodyba dar ir šiandien stovi ant gražaus Alojės upelio kranto. Iki karo sodybos kieme stovėjo didelis medinis kryžius, prie kurio mažasis Viktoras Gegužės ir birželio mėn. paruošdavo altorėlį. Kaimo jaunimas rinkdavosi į Petkų sodybą „mojinėms", kurioms vadovavo Viktoras. Jis už savo vienmečius buvo daugiau išprusęs, pasiskaitęs, nes, artimųjų žodžiais tariant, net ir valgydamas nesiskyrė su knyga.
V. Petkus mokėsi Minionių pradinėje mokykloje, kurią baigė 1940 m. Vėliau lankė Raseinių gimnaziją. Buvo veikliu šios mokyklos ateitininkų pirmininku.
Šiuo laikotarpiu jis gyveno Raseiniuose pas tetą Petrutę, kuri jį globojo ir leido mokytis.
Praūžus karui, dėl sunkių materialinių sąlygų 1944/45 m.m. mokytis jis negalėjo. Sekančiais metais Viktoras vėl grįžta tęsti mokslo į Raseinius. Kaip veiklus ateitininkas 1947 m. areštuojamas. Nuteisiamas laisvės atėmimu penkeriems metams. Kalinamas Vladimiro ir kituose kalėjimuose.
Atlikęs bausmę, grįžta į tėviškę, prisiglaudžia vėl pas tetą Petrutę. 1954 m. eksternu išlaiko egzaminus ir gauna brandos atestatą. Tais pat metais ruošiasi stoti į kunigų seminariją, tačiau grįžus iš kalėjimo parapijos klebonas atsisako duoti rekomendaciją. 1956 m. V. Petkus atvyksta į Vilnių ir įstoja į Vilniaus universiteto lietuvių k. ir literatūros fakultetą. Netikėta liga (nespecifinis sąnarių uždegimas) greitai prikausto prie lovos. Draugams padedant, gydosi, liga nugalima, bet studijos nutrauktos.
1957 m. po garsiųjų Vėlinių Rasų kapuose už aktyvią patrijotinę veiklą studentų tarpe V. Petkus areštuojamas. Nuteisiamas septyneriems metams. Kalinamas Irkutsko, Vorkutos lageriuose.
1959 m., nesulaukus sūnaus miršta motina.
V. Petkus, atlikęs antrąją bausmę, 1965.XII.25 d. grįžta į Lietuvą suvargęs, bet ryžtingas, užsigrūdinęs. Apsistoja Vilniuje. 1966 m. miršta tėvas. (Abu tėvai, brolis, dėdės ir tetos palaidoti Raseinių kapuose.).
1966 m. V. Petkus pradeda dirbti Vilniuje universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. 1968 m. organizuojama medicinos fak. darbuotojams ekskursija į Rygą. Brolių kapuose, pasinaudodamas proga, taria ekskursantams „žodį", už kurį tenka palikti universitetą. Pereina dirbti į liaudies meno draugiją buhalteriu, tačiau netrukus ir iš čia turi pasitraukti, o „Vakarinių naujienų" laikraštyje pasirodo sarkastiškas straipsnis. Kurį laiką negauna niekur jokio darbo. Įsidarbina zakristijonu šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet po metų įsakoma ir iš čia pasitraukti.
Nežiūrint visų neteisybių ir gyvenimo sunkumų V. Petkus gyvai domėjosi visuomeniniu gyvenimu: nuolat jį buvo galima matyti įvairiuose minėjimuose, koncertuose, paskaitose. Mėgo literatūrą, muziką, meną. Jis gausiai prenumeravo spaudą, Lietuvos rajonų laikraščius, sudarė visų Lietuvos poetų, išspausdinusių bent keletą savo eilėraščių, kartoteką. Turėjo didelę asmeninę biblioteką su daugeliu senų vertingų knygų. V. Petkus fenomenalios atminties žmogus. Jis galėjo ekspromtu kalbėti literatūros, istorijos, bažnytinės istorijos, filosofijos temomis, cituojant ištisus literatūrinius tekstus. Visą savo laisvalaikį skirdavo knygai. Dėl jo didelės erudicijos besimokantis jaunimas gausiai jį lankydavo.
1975 m. jis įsidarbino Vilniaus miesto klinikinės ligoninės nefrologiniame skyriuje. Jo pareiga — sterilinti, surinkti ir paruošti darbui dirbtinio inksto aparatą. Jo darbu skyriaus personalas patenkintas. Jis buvo laikomas sąžiningu, išsilavinusiu darbuotoju.
Tuo laikotarpiu kūrėsi Helsinkio susitarimų žmogaus teisėms ginti Lietuvos grupė. Vienu aktyviausiu jos nariu tampa V. Petkus. Nieko nebodamas, visas pastebėtas gyvenimo neteisybes kelia viešumon.
1977 m. rugpiūčio mėn. 23 d., bevykstant su grupės dokumentais į Maskvą, jis buvo suimtas, padaryta bute krata, paimta rašomoji mašinėlė, nemaža grupės dokumentų, pogrindinės spaudos.
Primetant išgalvotus kaltinimus, 1978 m. liepos 10-14 d.d. buvo teisiamas. Paskirta sunki bausmė: tris metus kalėti sustiprinto rėžimo kalėjime, septynis lageryje, penkis — tremtyje. Po teismo „Tiesa" išspausdina melagingą straipsnį.
V. Petkus iš Vilniaus buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą (jame anksčiau buvo kalėjęs trejus metus), vėliau pervežtas į Čistopolį.
Rusijos sustiprinto rėžimo kalėjimuose kaliniams leidžiama: vieną valandą per parą pasivaikščioti kieme, per mėnesį parašyti vieną laišką, per šešis mėnesius gauti vieno kilogramo banderolę, kurioje tegali būti siunčiami tik sausainiai ir dvi valandas griežtoje sargybinių priežiūroje pasikalbėti su artimiausiais šeimos nariais.
Vladimiro miesto vardas į istorijos puslapius įrašytas ne vien kaip kultūros, gynybos bei meno židinys, bet ir kaip tauriausių žmonijos veikėjų, šviesiausių protų kalinimo vieta.
Atokiau nuo vienos pagrindinių miesto gatvių, ant kalnelio boluoja mūriniai namai. Juos nuo gatvės skiria senas klevų parkas. Atrodo, tokia jauki ir romantiška miesto vietelė. Niekas neįtartų, kad už šimto metrų kunkuliuoja nematomų kančių versmė, kad žemėje įruoštose kamerose priversti vegetuoti dažnai nekalti žmonės. Tai čia įsikūręs garsusis Vladimiro kalėjimas. Išorėje — jokio kalėjimo ženklo, jokio užrašo nė rodyklės nematyti. Tik uniformuotų žmonių srautas, vykstąs rytais į darbą, parodo nuo parko pusės kuklias duris, kurias pravėrus jau iš karto pasigirsta geležinių durų, automatinių spynų žvangesys, matosi ginkluoti budintieji, pajuntama sunki, slegianti kalėjimo atmosfera.
Patekęs antrą kartą į šį kalėjimą V. Petkus kalinių gyvenimą taip apibudino: „Jau atsidūriau paskyrimo vietoje. Dairaus aplink. Čia kai kurie žmonės jau seni gyventojai. Ir jie man primena pavasarį rūsyje blausius bulvių daigus. Ne tik iš veido, bet ir vidiniu pasauliu. Jiems laikas sustojo. Kokie svarbūs įvykiai sukrėtė pasaulį per šį laiką? Kiek didžių žmonių pasitraukė iš gyvenimo? Kiek išėjo iš spaudos įdomių knygų? Kokių mokslinių atradimų padarė mokslininkai savo laboratorijose? Nieko apie tai jie nežino. Istorijos pulsas jiems liovėsi plakęs staigiai, kaip kad sustoja neužsuktas laikrodis. Juos įmetė į gilų šulinį ir užmiršo. O viršui apie šio šulinio rintinį bėgiojo vaikai, švietė skaisti saulė, augo žolė, mylėjosi žmonės. Bet jie nematė, kaip viskas vyksta, o tai yra tas pat lyg ir visai nieko nebūtų. Dabar ir aš esu įstatytas šitų žmonių gretose ... Ir prisimenu žmones tokiose pačiose aplinkybėse tik prieš trisdešimt metų. Tada mes buvome jauni . . . Ir tie anie buvo neapsakomai gražūs, ir jų grožio niekas negalėjo užtemdyti, nei pralenkti . . . šiandien jau ne tas, nes per daug metų slegia manuosius pečius. Ir todėl jaučiuosi kaip dykumoje."
Apie gyvenimą už šių mūrinių sienų jis taip rašė: Senieji šio pasaulio gyventojai moko mane:
— Tu galvoji, kad turi čia kokių nors teisių? Klausyk, biče, čia teises turi tik prižiūrėtojai. Jie tau gali paaiškinti ką reiškia teisės . . .
Man dingtelėjo mintis, kad jie be reikalo taip neapkenčia prižiūrėtojų — juk yisi kalėjimo prižiūrėtojai yra taip pat kaliniai, nes beveik visą savo gyvenimą, kol dirba, praleidžia už akmens sienų ir grotų prikaustyti prie kito grandinės galo . . ."
Ir vieną šaltą 1978 m. rudens dieną artimieji iš Lietuvos, atvykusieji aplankyti V. Petkaus, tikslindamiesi adresą, kreipiasi į šią lengvai surandamų namų budintįjį, prašydami pasimatymo su V. Petkumi. Budintysis mikliai praverčia ant stalo stovinčią kartoteką ir ramiai atsako, kad tokio kalinio šia neesą. Prašoma atidžiau peržiūrėti sąrašus ir speckalinių dokumentus, nes jei adresas atitinka vietą, tai ir kalinys turi čia būti. Budintysis pakviečia kalėjimo vyresnįjį, kuris iš karto atvykusius apiberia klausimais:
— Parodykite, kur užrašytas jūsų ieškomas adresas?
— Adresas trumpas —mintinai žinome.
— Iš kur jūs jį gavote?
— Laiške buvo nurodytas.
— Parodykite laišką.
— Mes jo neturime.
— Kokio gi jūs ieškote kalinio?
— Viktoro Petkaus iš Vilniaus.
— Tokio čia nėra.
— Mes tikrai žinome, kad jis čia yra.
— Kaip tai „žinome"?
— Išvykstant mums iš Vilniaus, buvo gauta telegrama, jog šiuo adresu priimti V. Petkui pasiusti pinigai.
— Parodykite telegramą.
— Nepasiėmėme.
Kelių sekundžių tyla. Vyresnysis nueina ir greit grįžta su kalėjimo viršininko vienu pavaduotoju. Su juo vyksta panašus pokalbis, tik pabaigoje, nuolat tvirtinant, kad tokio kalinio neesą, paprašome jį gražinti 50 rublių.
Pavaduotojas V. Petkaus artimuosius nusiveda į savo kabinetą ir tik po ilgų įrodinėjimų pripažįsta, kad toks kalinys esąs.
Tos dienos ieškojimo rezultatas — trumpas pokalbis su Viktoru, tarpininkaujant kareiviui. Patariama atvykti sekančią dieną, kai busiąs pats kalėjimo viršininkas, — gal leisiąs ir pasimatyti.
Ankstus rytas. Nesuprantama medžių kalba šnara klevai. Vėl pažįstamos slaptosios durys ir automatinių durų žvangesys. Kelios laukimo valandos. Gaunamas leidimas pasikalbėti su kalėjimo administratoriumi. Dar laukiama.
Pagaliau atsiranda nuoširdžių žmonių, kurie pasako, kad vakar vakare iš Vladimiro buvo išvežtas. (Vėliau tuo įsitikinome.).
Šiuo laikotarpiu Viktoras rašė: „Kiekvienam žmogui žemėje paruoštos ir rožės ir usnys. Aš turbūt tam ir išvydau pasaulį, kad mane pultų mūsų amžius — vertelgų amžius. Aš žinau, kad niekam ir už jokia kaina negalima pardavinėti savo jausmo gėriui ir blogiui, tiesai ir melui, teisybei ir neteisybei. Nejaugi žmogus negali turėti savo proto ir savo širdies? Ir dėl to aš pakeičiau dar ir ne tokius praradimus . . ."
„Ir kreipiuosi į savo Mokytoją: „Tu keiki mane. Aš žinau, kad nesu Tavęs vertas, bet aš visa širdimi noriu būti bent truputį panašus į Tave, kad neprarasčiau Tavęs kai baigsis šis gyvenimas ir visas rūkas išsisklaidys . . ."
Pradėjus kristi snaigėms, pasirodė naujas nekantriai lauktas V. Petkaus adresas: Tatarskaja ASSR 422950, Čistopolj UE-148 ST-4.
Kur Volga ir Kama sulieja savo vandenis, ten tvyro jūros didžiulis vandens plotas. Jo vienoje pusėje dunkso įlankom įlankėlėm išmarginta senoji Totorijos širdis — Kazanė; kitoje — viena kita mažų namelių gyvenvietė ir apie 70.000 įvairių tautybių gyventojų glaudžianti Čistopolė. Tai daugiausia dažytų medinių namų totoriškas miestas, tačiau totorių kalba mažai kur tesigirdi . . .
Mieste yra laikrodžių ir kiti fabrikai, didelė universalinė parduotuvė, mokyklos, mečetė, cerkvė, viešbutis bei visiems gyventojams žinomas kalėjimas. Mieste mūrinių namų ne daug. Juose pagrindinės įstaigos. Kalėjimas taip pat įsikūręs netoli miesto centro esančiuose keliuose mūriniuose namuose. Juos supa aukšta medinė tvora, kuri beigiasi, kaip ir daugumos kalėjimų, spygliuotos vielos keliomis linijomis.
Prie administracinio pastato kieme kalinių rankomis pastatytas naujas trijų aukštų mūrinis pastatas. Į kalėjimo teritoriją gali patekti tik patys artimiausieji kalinių šeimos nariai. Visiems atvykusiems laukiamuoju skiriamas šalia administracinio pastato esantis mažas totoriška ornamentika papuoštas, žaliai-mėlynai dažytas medinis namas. Jame būnant dar nejuntama geležinė kalėjimo atmosfera, dar galima su vienu kitu tarnautoju žmoniškai pasikalbėti. Tačiau spragtelėjus užraktui ir praėjus pro geležinius vartus į administracinį pastatą, kiekvienas žmogus verčiamas tapti rašytų ir nerašytų įstatymų vergu. Gal dalinę išimtį sudaro tik vieno kalėjimo viršininko Vasilijaus Stepanovičiaus kabinetas, kuriame pirmą kartą atvykusieji aplankyti savo artimųjų priimami gana kultūringai. Tai labai skiriasi nuo Vladimiro kalėjimo administracijos elgesio. Žinoma, ir čia tik pirmą kartą atvykus, nes vėliau — viešpatauja vien trumpasakė įsakanti kalba.
Nuo laukiamojo kaliniams skirtų pastatų nesimato, nes juos užstoja ilgas dviaukštis administracijos namas. Kalinių pastatus galima- šiek tiek pamatyti užėjus iš kitos pusės, iš apleistos, piktžolėmis apaugusios aikštelės.
Užpildžius reikiamus dokumentus, juos patikrinus, gaunamas ženklas praeiti pro geležinius vartus į administracijos pastatą.
Prieš pasimatymą tenka išklausyti majoro politiniams reikalams kabinete instruktažą, kurio pagrindinės mintys tokios: kalbėti tik rusiškai: jei bus ištartas bent žodis sava kalba, bus duotas perspėjimas. Pasikartojus tautiniam pokalbiui — be įspėjimo nutraukiamas pasimatymas. Negalima kalbėtis politinėmis temomis, taip pat apie žmonių išvykimus bei atvykimus. Negalime kalbėti, klausinėti apie kitus kalinius bei kalėjimo gyvenimą. Absoliučiai nieko negalima perduoti ir panašiai. Taigi, pagrindinė pokalbio tema gali būti asmeniški reikalai, buitiniai klausimai. Nemažesnį draudimų sąrašą įsidėmi ir pats kalinys.
Atvykusiems T. Petkaus artimiesiems buvo parodyta įeiti į pasimatymų kambarį. Tai nedidelė patalpa (3 m x 5 m) su pinučiais (papuoštu) mažu langu. Išilgai per visą kambarį stalas, kurio „kojos" ištisinė lenta — aklinai kambarį dalina pusiau. Virš stalo kambario erdvė iki pat lubų stiklais padalinta į šešias dalis — kvadratus. Ant stalo iš abiejų pusių stiklo telefonai (jei pro stiklą nesigirdi, galima jais pasinaudoti).
„Įsikūrus" viename stiklo kvadrate, pro duris, esančias gale kambario, įėjo dviejų sargybinių lydimas Viktoras. Jam nurodė įeiti į priešingą stiklo ketvirtainį. Viktoras buvo apvilktas nudėvėta dryža, plaukai grynai nukirpti, veidas pablyškęs, gerokai pablogęs, tačiau laikėsi ramiai, santūriai, žvilgsnis buvo žvalus. Jis pamatęs atvykusius, galvos linktelėjimu pasisveikino ir maloniai nusišypsojo. Atsakant į pasveikinimą, jam buvo ištiesta gyvi iš Lietuvos atvežti žiedai, tačiau jų perduoti jam nebuvo leista. Tuomet jais buvo papuoštas iš vienos stiklo pusės stalas ir ant jų padėta tėvo kun. Karolio Garucko, gulinčio ligos patale ir jį aplankančių bendraminčių nuotrauka (ją parodyti ir palikti Viktorui leido kalėjimo viršininkas). Viktorui tai padarė nemažą įspūdį ir kaip jis išsireiškė, tai jam esanti didelė dovana. Savo bendradarbį jis prisiminė tokiais žodžiais „Dideliu netikėtumu man buvo apie Karolio mirtį. Niekada nepagalvojau, kad daugiau neteks su juo susitikti. Ir gyvai prisimenu paskutinį pasimatymą su juo. Amžina ramybė jam." (Paskutinį kartą jie matėsi teismo metu. — Red.).
Po ilgoko, kartais alegoriško pokalbio apie tėvą kun. K. Garucką, jo gyvenimą, darbą, laidotuves, Viktoras domėjosi kitų jo pažjstamų, bendraminčių, giminaičių gyvenimu. Klausinėjo apie Vilniaus universiteto jubiliejų, naujų knygų pasirodymą, pasikeitimus Bažnyčios gyvenime.
Paprašius, kad jis apie save daugiau papasakotų, nurodė, kad kai nedirba, gali skaityti apie 10 val. per parą. Dėl to buvo užsisakęs 30 vienetų laikraščių bei žurnalų, tačiau tegaunas tik tris. Jis žinąs, kad ne visi jo laiškai pasiekia adresatus. Patarė jam rašyti rusiškai, nes laiškai, rašyti lietuvių kalba, siunčiami į Vilnių patikrinimui. Dažnai „ilgame" kelyje dingsta. Iki naujų metų buvo gavęs tik vieną laišką, o turimomis žiniomis iš Vilniaus buvo parašyta ne mažiau dešimties. Naujametinius bei kalėdinius sveikinimus gavo sausio pabaigoje, šiuo metu iš kalėjimo leidžiama laiškus siųsti su įteikimo pranešimu, todėl į paskutiniuosius laiškus jau gaunama atsakymus. Jam pasiųstus pinigus bei banderoles gaunąs.
Buvo aptarti naujos prenumeratos klausimai. Pasimatymo metu besikalbant, jei buvo paminima kokis nors vietovės, pavardės, vardas ar slapyvardis, — visa sargybinių buvo fiksuojama.
Pokalbio minutėmis, rimties būsenoje Viktoro veide ryškėdavo kančios bei didelių pergyvenimų įspausti bruožai, veidas darydavosi liūdnas.
Paklausus ką jis dirbąs, Viktoras tylėjo, tačiau už jį sargybinis atsakė: „Lengvą darbą". Paprieštaravus, kad tai nieko nepasaką žodžiai ir primygtinai reikalaujant, sargybiniai leido kalbėti jam pačiam. Viktoras paaiškino, kad iš mieste esančio laikrodžių fabriko atvežamos laikrodžių detalės, kurias reikia surūšiuoti, surinkti bei kitus smulkius darbus atlikti. Kameros apšvietimas šiam darbui nepritaikytas. Darbas varginantis. Darbo normų neišpildąs. Užklausus apie kameros draugo sveikatą, iš karto buvo gautas sargybinio įspėjimas, tačiau Viktorui pavyko perduoti, sunkiai sergąs. Klausiant, ar negalima pasiųsti vaistų, buvo atsakyta, jog administracija visiems pakartoja tokius žodžius: „Kuo turime tuo gydome."
Atbuvus pusę bausmės kalėjime ar kolonijoje, kaliniui suteikiamos lengvatos, tačiau V. Petkui, kadangi paskirtas sustiprintas rėžimas, nors jau kalėjime išbūta pusė laiko, kalėjimo administracijos teigimu, jokios lengvatos nepriklauso.
Baigiantis pokalbiui, dėkojo už aplankymą ir perdavė visiems, kas jj vienokiu ar kitokiu būdu prisimena, nuoširdžiausius sveikinimus. Paklaustas, kaip iš viso jie laikosi, atsakė: „Gyvename ir laukiame saulės iš jūros . . ."
K. Aurimas.
