ĮSPŪDŽIAI IŠ PIRMOJO BLAIVININKŲ
SUSITIKIMO
1979 m. rugsėjo 8 d. 14 vai. Vilniuje, blaivininkų klube „šaltinis", įvyko pirmasis oficialus blaivininkų susitikimas — konferencija. Jos tikslas — žadinti iš apsnūdimo ir įtraukti į aktyvią kovą su girtavimu plačiąją visuomenę.
Buvo pakviesti žinomi antialkoholikai: VVU doc. J. Andriuškevičienė (turėjo kalbėti apie girtavimo paplitimo priežastis), VVPI kabineto vedėjas Vl. Voveris (apie saikingą alkoholio gėrimą kaip girtavimo ir alkoholizmo prielaidą), Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktorius, mokslų dr. prof. J. Vaitkevičius (apie pedagogų uždavinius ugdant nepakantumą alkoholiui), Vilniaus aukštosios partinės mokyklos kabineto vedėjas L. Bergeris (kodėl jis negeria alkoholio), liaudies poetas Just. Marcinkevičius („Meninė literatūra prieš girtavimą ir alkoholizmą"), psichoterapeutas A. Alekseičikas žadėjo papasakoti apie 32-jo tarptautinio kovos su alkoholizmu kongreso darbą.
Blavininkai pareiškė norą kalbėti dar ir šiais klausimais: LŽEMTI vyr. m. bendradarbis D. Balnionis — „Kaip aktyvinti negeriančiuosius kovai su girtavimu", VVP1 docentė A. Grabauskienė — „Vaikų darželis — nepakantumo alkoholiui pradų įdiegėjas", PSPIVF statybos sk. vyr. konstruktorius J. Kančys — „Kovą su girtavimu aktyvinantieji renginiai", VVU vyr. dėst. sociologas A. Mačiulis — apie kovos su girtavimu efektyvumo didinimą įtraukiant į blaivinimo darbą daugiau visuomenės narių, mokytojas pensininkas J. Mikulevičius (Alytus) — apie blaivininko ir blaivybės būrelio veiklą aktyvinant kovą su girtavimo plitimu, mokytoja D. Šilinienė (Ukmergė) — apie švietimo darbuotojų moralinę pareigą propaguoti blaivybę, Lietuvos TV vyr. redaktorius V. Turčinavičius — „Girtavimo ir saikingo gėrimo esmė blaiviu požiūriu".
Susitikimui-konferencijai buvo sutartos dvi salės — viena Vilniaus EMT gamykloje „šaltinio" klube, antroji — PMTI. VVU išspausdino 700 pakvietimų su programomis, kurie buvo išdalinti Vilniaus mokslo įstaigose, ministerijose, draugijose, įžymių žmonių ir blaivios visuomenės tarpe. Šiek tiek pakvietimų išdalinta ir kitų miestų (Alytaus, Biržų, Druskininkų, Kauno, Kapsuko, Kudirkos Naumiesčio, Ukmergės, Palangos ir kt.) blaivininkams. Blaivininkų aktyvo jėgomis buvo paruoštas susitikimo dalyvių kreipimosi į Vilniaus miesto visuomenines organizacijas, vadovus, pedagogus, tėvus ir visus, kuriems rūpi kova su girtavimu, projektas. Po susitikimo buvo numatyta demonstruoti kino filmą „Vieną sekmadienio naktį".
Rugsėjo 4 d. į LKP Vilniaus Lenino rajono komitetą buvo iškviestas iniciatyvinės gurpės narys J. Kančys, kuriam buvo priekaištauta, kad antrasis šios grupės narys — A. Mačiulis — atsakingas už renginio suderinimą su partiniais organais — esą apgavęs visus blaivininkus, nes susitikimo nesuderinęs, konferencija neparuošta, o pakvietimai išplatinti. Partijos komitete buvo pasiūlyta blaivininkų susitikimą-konferenciją atšaukti. Iniciatyvinės grupės nariai nesutiko žlugdyti šios priemonės. Jie paaiškino, kad pasiruošimas pakankamas, pranešėjai pasiruošę, pranešimai išspausdinti, pakvietimai išplatinti, salės susitikimui paruoštos, specialiame blaivininkų aktyvo posėdyje (PMT institute) aptartos susitikimo organizavimo detalės. Buvo taip pat paaiškinta, kad dar 1978 m. lapkričio mėn. dėl šio renginio organizavimo buvo susitarta su VEMT gamyklos partinės organizacijos sekretorium. Gruodžio mėn. gautas pritarimas LTSR Ministrų Tarybos Kovos su girtavimu komisijoje. Be to, A. Mačiulis paskutiniuoju metu jį derino Vilniaus m. partijos komitete. Partijos sekretorius Slyžius pagaliau paprašė nurodyti, kam išsiuntinėti pakvietimai. Kitą dieną jis pareiškė, kad susitikimas nebus atšauktas, kadangi į jį pakviesta daug žymių žmonių. Tik pasiūlė jį trumpinti — atsisakyti dviejų pranešimų, reikalavo nekelti diskusijų, nedemonstruoti kino filmo. Atrodė, kad sekretorius rado kompromisą ir konferencija įvyks netrukdoma.
Tačiau sekančią dieną iškilo dar naujų netikėtumų, „šaltinio" klubo vedėjas J. Buika neatvyko į paskutinį organizacinį pasitarimą, numatytą pas partijos sekretorių A. Golovkiną. Pasitarime A. Golovkinas užtikrino 4 pagrindinius pranešimus. Po to buvo pateikta juos papildančiųjų pasisakymų tematika. A. Golovkinas pareiškė, kad mokytojų Šilinienės ir Mikulevičiaus pasisakymai nepageidautini. Dėl kitų pasisakymų sekretorius neprieštaravo. Buvo nutarta kitą dieną, dalyvaujant J. Buikai, aptarti likusias smulkmenas.
Rytojaus dieną — konferencijos išvakarėse — vėl netikėtumai. J. Buika atvyko, bet pasitarime atsisakė dalyvauti partijos sekretorius A. Golovkinas. Jis telefonu pranešė, kad iš visos programos paliekami tik prof. J. Vaitkevičiaus, inž. J. Kančio, kadrų vyr. insp. J. Buikos ir šlifuotojo Baranovo pasisakymai. Tą pačią dieną į J. Kančio namus pradėjo skambinti pakvietimus gavę piliečiai (mokyt. J. Germanavičienė, doc. A. Senuta, rašytoja E. Balionienė ir kt.) teiraudamiesi, ar tikrai atšaukiamas blaivininkų susitikimas-konferencija. Paaiškėjo, kad paskutinėmis dienomis prieš konferenciją, nieko nežinant iniciatyvinei grupei, skambėjo telefono skambučiai, į visas puses orgkomiteto vardu plaukė telegramos atšaukiančios susitikimą. Kadangi susitikimo iniciatoriai jokio orgkomiteto nebuvo sudarę, matyt, Jį sukūrė ir ardomąją veiklą išvystė girtavimo palaikytojai, kurie apgavo daug blaivininkų ir daug blaivybei pritariančių žmonių. Be to, Vilniuje buvo paskleistos įvairios bauginančios kalbos, patarimai neiti į susitikimą. Į tą darbą buvo įjungti net įžymūs žmonės: prof. A. Čyras, prof. J. Vaitkevičius ir kiti. štai rugsėjo 6 d. Vilniaus inžinerinio statybos instituto rektorius prof. dr. A. Čyras mokslinės tarybos posėdyje perspėjo instituto dėstytojus ir profesūrą, kad šie, jei nenori turėti nemalonumų, nesidėtų prie blaivininkų, nedalyvautų jų klubo renginiuose . . .
Pagaliau rugsėjo 8 d. 13 vai. 30 min. Vilniuje į „šaltinio" klubą pradėjo rinktis pirmieji blaivininkai. Susitikime dalyvavo apie 90 žmonių. Susitikimą-konferenciją atidarė A. Golovkinas. Toliau kalbėjo prof. J. Vaitkevičius, J. Buika ir dar viena „Šaltinio" narė bei A. Baranovas. Atmosfera buvo sudrumsta. Pakvietimuose išspausdintos programos nesilaikyta, klausytojai erzinosi, pasigirdo replikų.
Po šių kalbėtojų A. Golovkinas paskelbė: blaivininkų susitikimas baigtas. Susirinkusieji pasipiktino. į pirmąjį susitikimą-konferenciją visi rinkosi su viltimi: bus galima pasvarstyti rimtus pasiūlymus, kaip suaktyvinti kovą su girtavimu, užmegzti tarpusavio santykius, reguliuoti veiklą, priimti įsipareigojimus ir kreipimąsi.
Programoje numatyti pranešėjai J. Andriuškevičienė, L. Bergeris, A. Alekseičikas ar išgąsdinti ir dezorganizuoti girtavimo globėjų ardomosios veiklos, ar tiesioginiai įbauginti į susitikimą neatvyko. Visai nebuvo leista kalbėti blaivininkams, numatytiems programoje ir dalyvavusiems susitikime (P. Bakšiui, J. Kančiui, V. Turčinavičiui, A. Mačiuliui ir kt.). Neleista kalbėti ir kitiems dalyviams, kurie to pageidavo.
Nors susitikimas buvo įvairiai trukdomas, nors jo programą ir sužlugdė girtavimo globėjai, bet dalyvavusieji dar labiau suprato blaivybės vertę ir reikalą dėl jos kovoti vieningai, visomis jėgomis.
S. Alionis
***
KOMUNISTINIS REŽIMAS MAIRONIO NAMUOSE
LTSR Konstitucijos 66 straipsnyje rašoma: „rūpinimasis istorijos paminklų ir kultūros vertybių išsaugojimu — Lietuvos TSR piliečių pareiga ir prievolė".
Pažiūrėkime, kaip vykdoma ši Tarybų Lietuvos piliečio prievolė LTSR Literatūros muziejuje. Jau iš aplinkos kiekvienas mato šio muziejaus „tvarką". Trumpą valandėlę pasižvalgykime po Maironio sodą. Iš buvusio sodo belikę kelios Maironio rankomis sodintos obelys. Visa kita — pertvarkyta, pritaikyta nūdienai. Neliko Maironio pamėgtų takelių, kuriais jis mėgo pasivaikščioti, nebeliko gyvatvorės, juosusios sodą, nė vienos gėlytės, kuri primintų Maironio pomėgį gėlėms. Net ir prie keleto išlikusių Maironio sodintų obelaičių nėra jokio užrašo ar paaiškinimo. Prasmukę pro neuždarytus vartus, aplinkinių kiemų vaikai bei gretimos Juozo Naujalio v. Meno mokyklos mokiniai, būsimieji tarybinės kultūros darbuotojai, jau nuo ankstyvo pavasario pradeda laužyti obelaičių šakas su dar nenunokusiais vaisiais. Muziejaus vadovai to „nemato". Sodelyje pastatyta vasaros pavėsinė nešvari, ji nuolat pilna rūkančių moksleivių, girtuokliaujančių vyrų ir moterų. Kažin kodėl reikėjo nugriauti Maironio sesers Marcelės sodelyje pastatytą Maironiui atminti švč. Marijos paminklą.
Ar taip turėtų būti gerbiamas lietuvių literatūros klasikas respublikiniame literatūros muziejuje, iki šiol dar „nepajėgiančiam" lankytojams parodyti visos lietuvių literatūros. Panašiai yra su Maironio memorialiniais kambariais, su jo kūryba.
O kaip saugomi muziejuje eksponatai, lietuvių literatūros palikimas, neįkainojamas tautos dvasinio gyvenimo penas? Apie tai atvirai liudija 1979.1.10, kai viename iš neeksponuojamų Maironio memorialinių kambarių sprogo radiatorius, ir pasipylęs vanduo pliaupė net į gatvę. Kokią žalą padarė vanduo eksponatams ir pastatui! Kaip paiškinti šią netvarką? Kodėl dingsta iš muziejaus sukaupti lietuvių rašytojų memorialiniai daiktai bei vertinga dokumentinė medžiaga?
Tokia muziejaus „tvarka" stebina net Lietuvos TSR vyriausybės narius, bet . . . tyli.
Kaip propaguojama pažangioji lietuvių literatūra, klasika? Prisiminkime, kaip buvo paminėtos Vinco Kudirkos 120-osios gimimo metinės — absoliučia tyla; Jono Biliūno gimimo 100-osios metinės — kukliausia parodėle; spaudos atgavimo 75-osios metinės — tyla. Ar prisimenamas blaivybės propaguotojo Motiejaus Valančiaus gimtadienis — šiukštu! Mat jis gimęs vasario 16 d. . . . Užtat dabar Kaunui teko trečioji vieta respublikoje už girtuoklystę.
Muziejaus „Literatūrinių ryšių" fakultetas propaguoja tik tarybinių tautų literatūrą, pasmerkdamas užmarščiai senąją lietuvių literatūrą.
Dusdami slogioje, superkomunistinėje muziejaus aplinkoje, muziejaus darbuotojai bando dalyvauti ir savo žiniomis prisidėti prie slaptais aplinkraščiais suvaržyto Kauno miesto kultūrinio-kraštotyrinio gyvenimo. Vienas iš tokių, buvęs ilgametis mokytojas šviesaus atminimo Tomas Glodas (gimęs 1902 m.) — eruditas, gimtosios kalbos žinovas, jos puoselėtojas, visas savo jėgas ir žinias skyręs kalbos gryninimui. Carinės rusinimo politikos tęsėjams planingai siaurinant gimtosios kalbos teises, T. Glodas buvo radęs kitą kultūrinės veiklos sritį — netausodamas savo sveikatos, dalinosi savo žiniomis apie Lietuvos istoriją ir kultūrą. To niekada neužmirš jį pažinoję gimto krašto ir kalbos mylėtojai. Apie dešimt metų Glodas buvo nepamainomas ekskursijų po istorines-kultūrines Lietuvos vietas dalyvis. Nėra tokio Lietuvos kampelio, kur nebūtų buvojęs T. Glodas. Jis ištroškusiems žinių apie garbingą savo tautos praeitį ekskursijų dalyviams daug papasakodavo savo sklandžia, taisyklinga kalba. Kilęs iš Plokščių, tęsė sunkų, bet garbingą Vinco Kudirkos, Jono Krikščiūno ir kitų šio Sūduvos krašto švietėjų visuomeninį-tautinį darbą. Jo sveikatą galutinai pakirto įtarūs ir akli komunistinio režimo vykdytojai, taip norėjusieji juo atsikratyti. Jis mirė 1978.XII.8. Daug gerbėjų susirinko atsisveikinti ir palydėti šį žmogų į paskutinę kelionę gimtojon Plokščių žemėn.
Bet kokios buvo laidotuvės! Kam prireikė saugumo darbutojams paklaidinti laidotuvių procesiją, vykstančią iš Kauno į Plokščius? Užuot važiavus visiems žinomu geru keliu, buvo pasukta neva tiesesniu keliu, kuriuo būsią galima greičiau nuvažiuoti. Deja, tokiu keliu važiuoti galėjo tik traktoriai . . . Iširo visa laidotuvių procesija. Lengvosios mašinos visai negalėjo pravažiuoti, o tos, kurios vis dėlto važiavo toliau, buvo aplankstytos ir aplaužytos. Baisu buvo žiūrėti į vežamą karstą su velionio palaikais . . . Į kapus atvykta visai sutemus. Velionio palaikai gimtajai žemei buvo grąžinti mėnulio ir žvakių šviesoje. Kodėl buvo suruoštas šis skaudus pasityčiojimas iš velionio palaikų? Ar tai ne ilgametės T. Glodo visuomeninės veiklos „įvertinimas"? Ypač nepatikusi Kauno Saugumo komitetui T. Glodo vadovauta viena ekskursija (įvykusi 1978.VIII.26-27), skirta paminėti 1863 m. Lietuvos sukilimo vadovo kunigo Antano Mackevičiaus 150-osioms gimimo metinėms. Visi šios ekskursijos dalyviai Literatūros muziejaus vadovybės bei Kauno miesto tarybinės tikrovės liaupsintojų buvo apšaukti nacionalistais, nusikaltėliais, tarybinės santvarkos priešais, nors ekskursijoje dalyvavo ir komunistai bei komjaunuoliai. Kodėl komunizmo kūrėjams nepatiko ši ekskursija?
Tada buvo prisiminta nuo rusų caro valdžios smurto krauju pasruvusi visa 1863 metų Lietuva. Ekskursijos dalyviai turėjo atmintinę, skirtą A. Mackevičiui, kurioje buvo pavaizduota jubiliejinė emblema (beje, mažaraščiams panaši į Lietuvos Vytį, nors joje Vyčio nebuvo nė kvapo). Atmintinėje buvo A. Mackevičiaus nuotrauka, kur jis su vienuolio rūbais. Tai labai negerai! . . Bet ką daryti, kad 1863 m. Lietuvoje komunistų dar nebuvo, o Lietuvos ateitimi daugiausia rūpinosi kunigai. Komunistams nepatiko ir šie A. Mackevičiaus žodžiai rusų caro budeliams, pacituoti iš knygos „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai" II t., išleisto 1965 m.: „Mums nesuprantama, nejaugi Rusija neturi kitų valdininkų mano kraštui, išskyrus pačius nesąžiningiausius? Nejaugi toji mano tauta tokia nelaiminga, jog jai, be nevilties, nieko nebelieka iš tautų likimo? Betgi tai keliamilijoninė tauta. Ir tauta verta jau ne Dievo globos, bet vyriausybės, nors ir Rusijos užtarimo, nes iki pamatų nesugadinta, nors administracinė valdžia ir stengiasi ją sugadinti". Labai norėtų nutautinimo aktyvistai nutylėti Antano Mackevičiaus vardą ir jo asmenybės reikšmę Lietuvos istorijai. Ypač tai akivaizdu Kaune.
Pažiūrėkime, kaip saugoma lietuvių tautos didvyrio Antano Mackevičiaus nužudymo vieta? Kaip atrodo pastatytas jam paminklas? Greit nežinosime, kur ilsisi Antano Mackevičiaus palaikai, kur jo egzekucijos vieta! ši Antano Mackevičiaus ir bebaimių Lietuvos sūnų krauju apšlakstyta žemė (Ožeškienės gatvėje) neaptverta jokia tvorele; paminklinio laukų akmenio, skirto Antanui Mackevičiui atminti, vos įskaitomas užrašas. Paminklą nuo praeivių akių slepia vešli liepa. Per pusmetrį nuo paminklo puikuojasi didžiulė šiukšlių ar smėlio dėžė . . . Tad suprantamos sąžinės neturinčių žmonių pastangos apjuodinti visus, kurie prisimena Lietuvos praeitį.
Štai už tokį „nacionalizmą" žmonės yra šmeižiami, baudžiami, atleidžiami iš darbo, jiems grasinama, nuvaroma į kapus.
Turtingas papročiais, gilias šaknis turėjusias istorines, kultūrines lietuvių šventes smurtu pakeitė tarybinio milicininko, kario, jūrų ir oro laivyno, tankisto, chemiko, metalurgo ir 1.1, „šventėmis". Periodinėje spaudoje, kalendorių lapeliuose, negausiuose standartiniuose renginiuose mirgėte mirga beveik vien rusų tarybinių mokslininkų, vastlybės, visuomenės ir kultūros veikėjų bei personalinių pensininkų jubiliejai.
Tokiomis sąlygomis rūpinamasi Lietuvos kultūros paminklų saugojiimu nuo komunistinių barbarų.
M. Venta
***
IEŠKOME ŽINIŲ APIE PROF. L. KARSAVINĄ
Buvęs pokario metais Kauno ir Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus dailės muziejaus direktorius, istorikas, europinio masto mokslininkas Leonas Karsavinas atsidūrė ir mirė Gulago salyne. Prieš mirtį kvietėsi stačiatikų šventiką, tačiau šis neatėjo. Tada pasikvietė katalikų kunigą ir perėjo į katalikų tikėjimą. Be to, pareiškė, kad ir anksčiau buvo ketinęs pereiti į katalikybę, bet neprisiruošęs to padaryti.
Anksčiau, pokario metais, į Vilniaus universitetą buvo atvažiavusi komisija iš Maskvos. Ji kvietėsi vyresnio amžiaus profesorius ir dėstytojus, domėjosi jų pažiūromis. Svarbiausia juos domino, ar jie tiks dirbti tarybiniame universitete. Prof. L. Karsavinas tai komisijai neslėpė savo idealistinių pažiūrų. Žinoma, universitete jis nebegalėjo dirbti ir buvo atleistas. Mirė Gulage.
MLTE jo mirimo vieta nenurodyta. Ką nors žinančius apie jo paskutiniuosius gyvenimo metus, prašome pranešti.
***
RUSINIMAS INTENSYVĖJA
Priemiestinėje Vilniaus geležinkelio kasoje šiemet paskelbta priemiestinių traukinių schema. Šalčininkai joje jau vadinami „Saliečniki". Vilniaus geležinkelio priemiestinėje kasoje ir Varėnos geležinkelio stotyje kabo skelbimų lentos su rusiškais užrašais. Jose visi skelbimai keleiviams taip pat tiktai rusiški.
Rusinimas intensyviai vykdomas rytiniuose Lietuvos rajonuose. Toliau jis bus tęsiamas į vakarus. Viena tokių priemonių — visa laiką į Rytų Lietuvą įvairioms pareigoms siunčiami rusai. Dalis jų suplaukia ir iš kitų respublikų.
Pokario metais iš Rytų Lietuvos į Gulago salyną ir Sibiro tremtį pateko daugelis šio krašto švietėjų, mokytojų. Prisiminkime kad ir kompozitorių Julijoną Sinių. Jam pasisekė — sugrįžo į Vilnių ir, keletą metų padirbėjęs, čia pasimirė. MLTE apie jo tremtį nutylėta.
***
NĖRA VILNIAUS PLANO
Vilnių aplankantys turistai ieško lietuviško Vilniaus plano, tačiau tokio seniai nebėra. Užtat Vilniuje yra rusiškų miesto schemų. Teisingai ji ir pavadinta — schema, nes per visą pokario metą neišleista nė vieno padoraus miesto plano. Tiesa, prieš keliolika metų Vilniaus miesto planas buvo išspausdintas, bet jį buvo įsakyta dar spaustuvėje sunaikinti.
Tas pats ir su Lietuvos žemėlapiu. Jis buvo išleistas 1976 m., tačiau knygynuose jo seniai nebėra. Net lietuviškų žemėlapių leidimą yra uzurpavusi Maskva. O rusiškų knygynuose galima gauti visada. Tačiau tai taip pat schemos, o ne žemėlapiai.
***
TUŠČIOS KNYGYNŲ LENTYNOS
Knygynams nurodyta vienam asmeniui parduoti ne daugiau 2 egz. bet kurio grožinės literatūros leidinio. Tačiau sakoma, kad knyga — graži dovana įvairiomis progomis. Tad ką dovanoti? Pažiūrėjus į Vilniaus centrinio knygyno naujų leidinių ir apskritai knygų lentynas, tik verkti norisi. Taip maža leidžiama lietuvių literatūros, ypač klasikinės, leidinių! O Vakarų Europos klasikinės literatūros palikimo leidimas beveik visai nutrauktas. Matyt, pagal Maskvos teiginį, kad su Vakarų kultūra reikia susipažinti skaitant tik rusiškus vertimus. Toks leidybinis nuosmukis užprogramuotas kompartijos, kurios nurodymus uoliai vykdo dabartinis „Vagos" leidyUos direktorius Pakeliūnas ir vyriausiasis redaktorius, literatūros kritikas Kazys Ambrasas. Pastarasis visą laiką buvo ir yra kompartijos kirvis literatūroje.
Užtat knygynų ir spaudos kioskų lentynos pilnos L. Brežnevo raštų, kurių liaudis neperka ir neskaito. Juos nors vežimu vežk.
***
KODĖL NIOKOJAMOS RASŲ KAPINĖS?
Į 1979 m. liepos 14 d. „Literatūroj ir mene" išspausdintą Z. Kiaupos straipsnį „Kodėl niokojamos seniausios Vilniaus kapinės?" tame pačiame savaitraštyje spalio 6 d. Nr. 40 duotas atsakymas. A. Zuokas rašo, kad kapinių priežiūros kontoros darbuotojai, nesuderinę su kultūros paminklų apsaugos inspekcija, išvežė į metalo laužą meniškai vertingų kapų tvorelių. Apie 40 fragmentų surasta ir grąžinta į kapines. Tvorelės bus suremontuotos, pastatytos į buvusias vietas, bus sutvarkyti antkapiai.
Už nustatytos tvarkos pažeidimą Rasų kapinėse, kapinių priežiūros kontoros viršininkui A. Grigaravičiui pareikštas papeikimas.
Žinoma, toks ir turėjo būti Vilniaus vykd. komiteto sprendimas. Tačiau ar tai viskas? Ar daugiau jokių tvarkos pažeidimų Rasų kapinėse nėra? Įdomu, kodėl nei Z. Kiaupa, nei A. Zuokas, nei vykd. komiteto darbuotojai savo straipsniuose nemini, kad beveik nuo visų senųjų antkapinių paminklų nudraskyti krucifiksai? O juk tai irgi paminklų apsaugos įstatymo pažeidimas. Tuo įžeisti ir tikinčiųjų jausmai.
Kas grąžins visus krucifiksus ir, restauruojant paminklus, sustatys juos į vietas?
V. Arnietis
AUKURAS — ANT KUNIGO KAPO
Leliūnuose (Utenos raj.) ant kunigo Jono Barcevičiaus kapo pastatytas aukuras, skirtas Liaudies tradicijų tarybos organizuojamiems visuomeninės mirusiųjų dienos minėjimams.
Argi tai ne pasityčiojimas iš tikinčiųjų jausmų? Argi tai ne mirusiojo kapo išniekinimas?
Šiukšlių krūvoms kapinių viduryje vietos atsirado, o aukurui pastatyti kitos vietos nerasta — tinkamiausia vieta — kunigo kapas!
V. A.
* * *
LIŪDNOS TIKROVĖS LINKSMA ISTORIJA
1979 m. spalio 26 d. „Tiesa" bei „Vakarinės naujienos" paskelbė LTSR ATP spalio 24 d. įsaką dėl Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardo suteikimo V. Paplauskui.
Kadangi įvairių apdovanojimų srautas jau senokai yra visiems neįdomus ir, anot satyrikės V. Žilinskaitės, turbūt greitai bus apdovanotas paskutinis neapdovanotasis už tai, kad iki šiol buvo neapdovanotas, todėl daugelis galėjo ir nepastebėti minėto apdovanojimo. Tačiau tas, kas vis dėlto perskaitė, turėjo nepaprastai nustebti ar net krūptelėti: nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas suteiktas ne kam kitam, o Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojui Vytautui Paplauskui. Kas jau kas, o KGB ir kultūra niekaip nesiderina! Tad gal Antanas Barkauskas ir Stasys Naujalis, pasirašydami šį įsaką, buvo pagiringi ir nematė, ką pasirašo? Kartais gal ir būna pagiringi, bet šįkart jie pasirašė, gerai žinodami, ką pasirašo ir kam pasirašo. Mat, pasirodo, pagal paskutine subrendusio socializmo praktiką, kultūros veikėjų garbės vardai priklauso ne tik tiems, kas ją vargais negalais kuria, bet ir tiems, kas tuos suvargusius kultūrininkus seka ir retkarčiais vieną kitą jų ir nugalabija. Be abejo, tai gana novatoriškas dalykas ir daug kas jo gali pavydėti. Juk nei caro ochrankos Aleksandras Benkendorfas, nei hitlerinis Ernstas Kaltenbruneris, nei pagaliau ir pats Lavrentijus Pavlovičius Berija tokiais ištaigingais vardais nesipuošė! Tad dėl to tenka dviguba garbė mūsų lietuviškajai „nacionalinei" KGB, kuri bene pirmoji — taip oriai — pradėjo dabintis kultūros veikėjų garbės laurais.
A. Švaistas
***
