IŠ PARTIZANINIO JUDĖJIMO LIETUVOJE
1944 m. vokiečiams iš Lietuvos pasitraukus, Lietuvą vėl okupavo rusų kariuomenė. Greit po okupacijos bolševikai apskričių centruose įsteigė karinius komisariatus. Po dviejų savaičių kariniai komisariatai paskelbė vyrų mobilizaciją į rusų kariuomenę nuo 18 iki 55 m. amžiaus. Raudoni mobilizaciniai lapeliai rusų ir lietuvių kalbomis buvo iškabinėti visur. Tad ir mūsų apskrities vyrai (tada gyvenau Rokiškio apskr.), kurių amžius tinka, visi turi prisistatyti į karinį komisariatą. Nuvykau ten ir aš, nes tikrai žinojau, jog dėl tam tikrų priežasčių manęs į kariuomenę neims. Kaip gražu, kad iš 12 Rokiškio valsčių su maždaug 40000 gyventojų atvykome tik 7 vyrai. Ir iš šio skaičiaus nė vienas netikome į kariuomenę. Po komisijos gavę dokumentus, važiavome namo su džiaugsmu. Matėme, kad lietuviai neskuba klausyti naujų atėjūnų. Keista, kad į kariuomenę nestojo net vietiniai rusai, kurių mūsų kraše buvo ištisi kaimai.
Maždaug po mėnesio vėl buvo kartojamas vyrų šaukimas. Bet šį kartą valsčiaus valdžios atstovai, apylinkių pirmininkai ir sekretoriai, milicijos darbuotojai ir tarnautojai iš apskrities centro vaikščiojo po kaimus ir miestelius, nešiodami mobilizacijos šaukimus. Bet ir tai jiems nesisekė. Apie mobilizaciją daug ką perspėjo kai kurie milicijos darbuotojai. Todėl vyrai, pamatę ateinančius pareigūnus, tuojaus pasislėpdavo. Šaukimus pareigūnai nešiojo apie dvi savaites, bet juos mažai kam įteikė. Šaukimus reikėjo grąžinti į valsčius. Panašiai dėjosi visoje Lietuvoje. Respublikos karinis komisaras informavo Lietuvos Komunistų partiją ir vyriausybę apie esamą padėtį. Lietuvos bolševikinė valdžia bijojo apie tai pranešti Maskvai. Tų pat metų spalio mėn. įvykęs Komunistų partijos CK plenumas priėmė nutarimą organizuoti šaukiamojo amžiaus vyrų gaudynes. 1944 m. lapkričio mėn. iš apskričių centrų, valsčių tarnautojų ir kareivių buvo sudarytos ginkluotų aktyvistų grupės vyrų gaudynėms. Po kaimus ir miestelius naršė ginkluoti bolševikai ieškodami vyrų. Sugauta labai nedaug. Mat prieš gaudynes vėl buvo duota žinia apie gresiantį pavojų. Gaudynės vyko nakčia. Kai kur gaudytojus vyrai pasitiko šautuvų ugnimi. Drąsus vyras Petras Garška iš Sodelių km., Juodupės valsč., pamatęs besiartinančius gaudytojus prie sodybos, atidengė ugnį iš kariško šautuvo. Nuo jo taiklios šaulio rankos krito trys bolševikai. Tik gaila, kad po nelygios kovos žuvo ir pats Garška. Gaudynės truko ilgai — beveik kas savaitė, kol pasibaigė karas. Per gaudynių susišaudymus žuvo Kamajų valsč. partorgas Baronas ir to pat valsč. saugumo viršininkas Bušujevas bei draudimo agentas Baltrūnas.
Šaukiamojo amžiaus vyrai, matydami pavojų, kad gaudynės nesiliauja, nutarė paimti ginklus ir stoti kovon su bolševikais-dėl Lietuvos laisvės atkūrimo. Ginklų būta nemažai. Jų turėjo šauliai, tarnavę Plechavičiaus kariuomenėje ir Lietuvos savisaugos daliniuose. Miškuose vyrai iš pradžių planavo kaip ir ką daryti. Nebuvo vadų, nebuvo ryšių su kitais Lietuvos valsčiais įr apskritimis.
Laimė nusišypsojo nelauktai. Buvo sužinota, kad Panemunio valsčiuje yra pasilikęs buvęs Lietuvos karininkas Kalpokas. Jis jau buvo subūręs trijų valsčių vyrus. į Kalpoko armiją jau buvo stoję Panemunio, Pandėlio ir Skapiškio valsčių vyrai. Pas vadą nuvyko Juodupės, Rokiškio ir Obelių valsčių atstovai, prašydami priimti ir juos bendrai kovai su bolševikais. Jis sutiko. Davė nurodymus, ką reikės daryti, kaip kovoti, kaip ateityje palaikyti ryšius. Tada mūsų atstovai grįžo į savo būrius, padarė susirinkimą ir labai džiaugėsi, kad turės tokį puikų vadą ir bus nevieniši.
Pagal vado nurodymus buvo išrinkti valsčių koviniai vadai. Juodupės valsč. partizanų vadu buvo išrinktas stud. med. Mulokas iš Vištagerklio vienk. (žuvęs kovoje). Rokiškio valsč. p. vadu buvo išrinktas Juozas Gasiūnas iš Palukšnių km. (žuvęs k.). Obelių valsč. p. vadu buvo išrinktas Povilas Streikus, vėliau bolševikų sugautas ir nuteistas mirti.
Lietuvos partizanus labai rėmė ūkininkai: šelpė maistu, avalyne, drabužiais. Daug kaimo gyventojų sekdavo kariuomenės judėjimą, vietinės valdžios veiksmus, nuotaikas ir tuojau pranešdavo partizanams. Atėjus žiemai, daug ūkininkų partizanus laikė savo namuose, juos maitino ir saugojo.
Šiaurės Lietuvos partizanų vadas Kalpokas greit susisiekė su daugelio Lietuvos apskričių partizanais. Centrinis partizanų štabas buvo įsteigtas Biržų girioje. Iš šio štabo buvo vadovaujama Rokiškio, Kupiškio, Joniškio, Panevėžio, Anykščių ir Zarasų apskritims. Centrinio štabo viršininku buvo paskirtas Kalpokas. Dėl jo sumanumo tose apskrityse bolševikų valdžia buvo tik oficialiai, o faktinai viešpatavo partizanai.
Į partizanų gretas susibūrė labai daug vyrų. Juos išmaitinti buvo sunku. Vadas įsakė partizanams maisto neimti iš gyventojų, o iš tarybinių ūkių. Mat buvusiuose dvaruose bolševikai įsteigė tarybinius ūkius.
1944 m. bolševikai žemdirbiams uždėjo duokles, kurias jie kartais turėjo vežti net organizuotai į apskričių centrus gurguolėmis. Vadas davė nurodymą paimti šiuos produktus partizanų maitinimo fondui. Ginkluoti vyrai pastodavo miškuose tas gurguoles ir pasiimdavo sau vežamus produktus, žemdirbiams išduodami pažymas, kad bolševikai iš žemdirbių nereikalautų daugiau duoklės.
Žemdirbiams buvo uždėtos ir pieno duoklės. Pieninių vedėjams buvo įsakyta sviestą nevežti į apskričių centrus — jį paimdavo partizanai. Nepaklusnūs vedėjai buvo baudžiami.
Kiekvienoje kovoje didelę rolę vaidina spauda. Vado Kalpoko sumanymu buvo leidžiamas laikraštis „Į Laisvę!". Laikraštį leisti reikėjo popieriaus, rašomų mašinėlių ir kt. Buvo duotas nurodymas ryšininkams, kokiu nors būdu iš įstaigų išgauti rašomų mašinėlių ir kitų reikmenų. Labai daug pasidarbavo pil. M. iš Analieptės. Jis dienos metu nuvažiuodavęs į bet kurį valsčių ir paimdavęs rašomąja mašinėlę. Tada valsčių tarnautojai labai gerdavo, todėl M. kaip tik tuo ir pasinaudodavo . . .
Įvairios partizanų operacijos buvo atliekamos daugiausia naktimis. Tokie žygiai, ypač žiemą, labai vargino vyrus. Užtat buvo duotas nurodymas iš tarybinių ūkių paimti arklius ir naudoti savo reikalams.
Kalpokas į vadų susirinkimus keliaudavo vienas ir be jokio ginklo. Tik persirengdavo įvairiai: kunigu, rusų karininku, moterimi ar elgeta. Vienos kelionės metu rusų kareiviai jį sulaikė. Atvežę į Biržų įgulą, pavedė vienam sargybiniui jį saugoti. Sargybinis, išvargęs ir sušalęs atsisėdęs prie šiltos krosnies, užmigo. Tada Kalpokas, ištraukęs iš rašomojo stalo stalčių, smogė sargybiniui į galvą. Kai tas apsvaigo, Kalpokas, persirengęs sargybinio rūbais, pasiėmė jo šautuvą ir, niekieno netrukdomas, išėjo.
Už Kalpoko galvą bolševikai buvo paskyrę didelę sumą pinigų. Kai rusų kareiviai jį buvo sugavę, tai net nepagalvojo, kad čia tokia svarbi asmenybė.
Išvien su partizanais kovojo ir kaimų gyventojai. Kaimuose buvo labai daug ryšininkų. Jūžintų valsčiuje buvo nustatytas toks slaptažodis: jei kaimuose siautėja bolševikai, tai kaimo gyventojai ant savo tvorų džiauna puodynes. Kai ramu, nėra bolševikų, tada ant tvorų nėra ir puodynių. Partizanai iš miško per žiūronus pasižiūrėję, mato, kas darosi kaimuose.
Juodupės valsč. Apūniškio miške apsistojo daug partizanų. Kai į Juodupę atvažiuodavo kareiviai, ryšininkas pranešdavo kalviams, gyvenusiems netoli miško. Tie daužydavo į priekalus su kūjais ir smarkiai dūmydavo iš kalvės dūmtraukių.
1944-45 m., dar nesibaigus karui, kariniais sunkežimiais iš Latvijos į Rokiškio geležinkelio stotį per Aleknų, Suvainiškio miškus buvo vežami žemės ūkio produktai rusų kariuomenei. Tada Kalpokas davė nurodymą apšaudyti rusų mašinas ir paimti produktus.
Pokario metais atsirado išdavikų, stojusių tarnauti bolševikams. Tada vado įsakymu jie būdavo įspėjami nutraukti gėdingą išdavystę. Daugelis pakluso. Kai kurie net tapo gerais partizanų pagalbininkais.
Partizanai labai mylėjo savo vadą. Jie visi įsisąmonino jo šūkį: „Tėvynė arba mirtis!"
Po daugelio raginimų ir gaudynių visvien niekas į rusų kariuomenę nėjo. Tada valdžia buvo priversta pranešti apie tai Maksvai. Stalinas, gavęs tokį nemalonų pranešimą, tuojaus įsakė kariuomenės daliniams suruošti baudžiamąją ekspediciją į Lietuvos miškus. 1945 m. vasario mėn. po Lietuvos miškus pasipylė dideli rusų kariuomenės daliniai. Jie „šukavo" miškus. Partizanai stojo į nelygią, bet garbingą kovą. Daug žuvo, bet nė vienas gyvas rusams nepasidavė. Kiekvienas vadovavosi šūkiu: „Tėvynė arba mirtis!"
Po tos kariuomenės operacijos partizanų liko dar daug. Liko gyvas ir Kalpokas. Kai bolševikų kariuomenės daliniai iš miškų pasitraukė, vadas, susisiekęs su valsčių partizanų vadais, davė nurodymą žiemą partizanams apsigyventi pas gyventojus kaime nedidelėmis grupėmis po 3-4 žmones. Gyventojai mielai juos priėmė, maitino ir globojo iki pavasario. Atėjus pavasariui, partizanai vėl išėjo į miškus ir tęsė kovą.
Žiemą partizanai didelės veiklos išvystyti negalėjo. Reguliariai išeidavo jų leidžiamas laikraštis „Į Laisvę!". Bolševikinė valdžia dižūgavo, kad per žiemą buvo ramu, bet pavasarį visos Lietuvos teritorijoje partizanai atnaujino savo veiklą.
Bolševikai valsčių centruose suorganizavo savisaugos būrius po 10-15 vyrų, kuriuos žmonės vadino stribais. Į šiuos būrius stojo labai menkos moralės žmonės, dažniausiai vagys, girtuokliai, chuliganai ir tinginiai. Jų tikslas — kovoti prieš partizanus. Bet stribai nebuvo pajėgūs kovoti prieš partizanus. Jie slankiodavo naktimis po kaimus, gąsdindavo gyventojus, vagiliaudavo ir net plėšikaudavo. (Šį faktą patvirtina ir filmas „Laiptai į dangų".).
1946 m. vasarą Panemunio valsčiaus stribai siautėjo Suvainiškio apylinkėse. Nakties metu užėję į vieną sodybą, rado vadą Kalpoką, kuris buvo anksčiau atėjęs ir laukė ryšininkų. Vadas, pamatęs ateinant būrį stribų, greitai persirengė kunigo rūbais, šeimininkė gulė į lovą, atseit — kunigas atvyko pas ligonę. Stribai, įėję į vidų ir pamatę, kad „kunigas" parimęs prie „ligonės", išėjo.
Partizanai visokiais būdais kliudė bolševikams įgyvendinti savo programą Lietuvoje.
1945 m. pavasarį rusų valdžia savo teritorijoje ir okupuotuose kraštuose išleido karo paskolos lakštus. Jų platintojais buvo skiriami daugiausia mokytojai. Kalpoko nurodymu valsčių partizanų vadams reikėjo paimti surinktus iš lakštų platintojų pinigus bei parašyti pakvitavimus, kad lakštų platintojai nenukentėtų nuo bolševikų. Jei platintojai geruoju neatiduos pinigų, pavartoti ginklą. Partizanams pareikalavus atiduoti pinigus jų pragyvenimo fondui, lakštų platintojai mielai juos atiduodavo. Tik vienas lakštų platintojas (Variakojis iš Čedasų) pasipriešino ir buvo nukautas.
1946 m. žiemą bolševikai suruošė rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. Jie iš anksto tikėjosi, kad rinkimai ramiai nepraeis. Į rinkimines apylinkes prie būstinių pristatė rusų kariuomenės būrius, kad partizanai nesunaikintų dokumentų. Partizanai net negalvojo užpuldinėti tas būstines, nes žinojo, kad žmonės ir taip neis balsuoti. Rinkimų dieną į rinkimines būstines iki pavakario atėjo labai mažai žmonių. Tada bolševikai „balsus" išvežiojo gyventojams į namus. Čia kaip tik išvežiotojus ir pasitiko partizanai. Jie žmonėms nedarė nieko, tik atimdavo rinkiminius biuletenius ir juos sunaikindavo. Kai apie tai sužinojo apskričių centrai jie nenustebo, o davė griežtus įsakymus valsčių vadovams, kad balsavimo rezultatai vis vien būtų 100% . . . Rinkiminių apylinkių sekretoriais buvo skiriami mokytojai. Atidarius balsavimo urnas paaiškėjo, kad rinkimai sužlugę. Tada buvo duotas sekretoriams nurodymas biuletenių neskaičiuoti, o į protokolus rašyti balsavusių tiek, kiek yra sąrašuose rinkėjų, kad būtų balsavimas šimtaprocentinis . . . Taigi taip buvo „išrinkta" pirmoji Lietuvos Aukščiausioji Taryba.
Pasibaigus karui, valdžia išleido potvarkį, kvietusį partizanus nutraukti kovą ir registruotis pagal tą gyvenamąją vietą, iš kurios buvo išeita į partizanus. Kai apie šį potvarkį sužinojo Kalpokas, tuojau susisiekęs su visais apskričių ir valsčių partizanų vadais, padarė susirinkimą centriniame partizanų štabe Biržų girioje. Buvo nutarta nevaržyti partizanams grįžti į namus. Dauguma partizanų atsisakė nutraukti kovą ir pasiliko partizanų gretose. O kurie paliko Lietuvos girias, išeidami prisiekė, kad prireikus vėl stos į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Deja! Bolševikai parodė ir čia savo niekšybę. Kaip tik sugrįžo į namus partizanai, už keletos dienų bolševikai, juos suėmę, teisė už tėvynės „išdavimą".
Partizanai, pamatę tokią apgaulę, nėjo iš miškų, o tie, kurie buvo išėję, vėl stojo į partizanų gretas ir tęsė kovą.
Vadui Kalpokui rūpėjo kiekvieno kovotojo likimas ir jo ateitis. Po ilgų kovos metų buvo aišku, kad 1918 m. įvykiai nepasikartos. Lietuvos laisvė dar toli, o reikia gelbėti vyrus, kurie tiek daug padirbėjo dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
1957 m. rudenį vadas sužinojo, kad Rokiškio rajono, Didsodės apylinkėje Rokiškio milicija išdavinėja pasus apylinkės gyventojams. Vadui atėjo mintis, kad dabar labai gera proga aprūpinti pasais savo vyrus. Vadas davė nurodymą vienam savo partizanų ryšininkui, kad šis be didelio triukšmo paimtų iš pasų stalo viršininko lagaminą su pasais ir dokumentais.
Po darbo, vakare pasininkai važiuodavo autobusu iš Juodupės į Rokiškį. Partizanų ryšininkas atvažiavo į Juodupės miestelį anksčiau. Kai į miestelį atvažiavo pasų stalo viršininkas Baukys su palydovu, ryšininkas, juos užkalbinęs, pavadino išgerti. Užėję į bufetą, tiek prisigėrė, kad visiems išėjus iš bufeto, ryšininkas iš girtų milicininkų be vargo paėmė lagaminą ir nuėjo savu keliu. Baukys, prasiblaivęs paryčiu ir pamatęs, kas įvyko, nusišovė.
Vadas Kalpokas, pasirūpinęs savo kovotojų likimu, nutarė pasitraukti į užsienį. Nors tais metais jau buvo sunku tai padaryti, bet jam pavyko. 1958 m. mums nežinomomis aplinkybėmis jis pateko į Švediją. Bolševikų nužudyto jo brolio Vlado žmona gavo laišką iš Švedijos, o vėliau iš Vakarų Vokietijos. Dabar jo likimas mums nežinomas. Galbūt, jis jau miręs. Dabar jam būtų 79 m. amžiaus.
Partizaninė kova Lietuvoje truko iki 1957. Kituose rajonuose dar ilgiau. Niekas nenorėjo pasiduoti bolševikinei vergovei. Visi troško laisvės ir nepriklausomybės. Lietuvos gyventojai jautė bolševikams didelę neapykantą už jų padarytas Lietuvai skriaudas.
Prisimenu dar ir šiandien iš buvusio Lietuvos partizanų laikraščio ,,Į Laisvę!" J. Dociaus eilėraštį:
MES ŽENGIAME
Dienas dienom išgražinę
Mes žengiame!
Gana svajonių ir saldžių miražų,
Per daug jau vaikščiota padangėmis.
Mes einame!
Po kojom skamba brangi, miela žemė,
Prisimenam jos laisvės kainą . . .
Gana ją priešai purvino ir žemino!
Krauju nuplovėme likimą vergo,
Ranka rankon žygiuoja broliai aisčiai!
Per kruvinas audras ir darganas
Išnešim laisvę saulėtą ir skaisčią!
Mes einame su dideliu tikėjimu,
Darbais galingi, nepalaužiami.
Užkursime visoj tėvynėje
Tėvynės meilės laužą!
Amiko
***
