Gyvendamas „išvystyto socializmo" sąlygomis, kaskart tvirčiau įsitikini, kad tavo tarybinė tėvynė visose savo pasireiškimo srityse — tikras istorinis fenomenas. O kaipgi. Jau pats jos gimimas buvęs iš esmės naujų politinių, moralinių ir ekonominių santykių kūrimas. „Tarybų valdžia — pirmoji valdžia pasaulyje, kuri iš tikrųjų įtraukė darbo žmonių mases į valstybės valdymą" („TSKP istorija", Vilnius, „Mintis", psl. 224). Apie 1918 m. įsigaliojusią RTFSR konstituciją Leninas rašė: „Pasaulyje nėra buvę tokių konstitucijų kaip mūsų". TSRS paskelbimas reiškė, kad „pirma kartą istorijoje buvo įkurta daugianacionalinė valstybė, laisvanoriškai susivienijus lygiateisėms tautoms, valstybė, kurioje nėra nacionalinės nelygybės ir priespaudos" („TS istorija", mok. priemonė IX-X klasei, Kaunas, „šviesa", 1975). Kur, kada buvo tokia partijos ir liaudies vienybė, kaip Tarybų Sąjungoje? Ar ne pirmą kartą istorijoje praktiškai įgyvendinta tokia demokratija, kaip pas mus? Kai įsigilini, tai sunku rasti šios valstybės — fenomeno gyvenime įvykį ar reiškinį, kuris nebūtų turėjęs „pasaulinės reikšmės", nebūtų buvęs pirmas toks savo rūšies įvykis ar reiškinys istorijoje, nebūtų fenomenalus.
Kad fenomenalumų sąrašas būtų pilnesnis, reikia pridurti, kad, tikriausiai, niekur ir niekad nėra buvę tokio teroro, tokio dvasinio asmenybės pavergimo ir tokio genialiai sukonstruoto apgavystės mechanizmo, kaip mūsų „socialistinėje tėvynėje". Fenomenas lieka fenomenalus visose srityse. Tad pradėsime nuo teroro.
Šioje srityje mūsų nepakartojamybė turėjo rimtą konkurentą — gestapą. Taip ir neaišku kas fenomenalesnis: gestapas ar NKVD? Žinoma, V. I. Leninas šį palyginimą apšauktų „buržuazinės dorovės" skelbimu — kaip galima lyginti revoliucinę prievartą su kontrrevoliucine! Bet toks svarbus faktas, kad ir „pažangioji" komunistinė, ir reakcingoji hitlerinė diktatūra naudojo analogiškas kovos priemones, turi kažkokią reikšmę? Ar tik neatskleidžia jis per formos vienodumą ir turinio panašumo? Kitaip juk mąstantį žmogų turėtų stebinti tokia progreso ir reakcijos kovos metodų vienovė. O kad vinis į galvas kalė tardomiesiems tiek gestape, tiek saugume, yra istorijos užregistruota realybė. Teroras lydi nuostabiojo Rusijos fenomeno žingsnius nuo jo susikūrimo iki šių dienų. Išvystytasis socializmas irgi nesirengia to savo egzistavimo pagrindo atsisakyti. Bet pas mus kiekviena niekšybė pateisinama, pavadinus ją „proletarine" arba „istorine būtinybe". Taigi ir toliau perdaug supratusieji bus gydomi psichiatrinėse ligoninėse, ir toliau bus niokojama gamta, kultivuojama dvikalbystė ir surusinimas. O liaudies gerovės ir socialistinės demokratijos klestėjimo metu politiniai kaliniai iš Sibiro rašys apie Muravjovo laikų kalinimo sąlygas mūsų dienomis, apie fenomenalų žmogaus orumo išniekinimą.
Šalia „aštuonių pasaulio stebuklų" į devintojo vieta pretenduoja dar vienas TSRS fenomenas — dvasinis žmogaus pavergimas. Dvasinė baudžiava pirmiausia siekia pajungti žmogaus sielos apraiškas — meną, mokslą, kultūrą. Pančiai, nukalti šioms širdies, proto, sielos sritims — patys akivaizdžiausi.
Menui toks apinasris — socialistinio realizmo metodas, šio metodo išsigimimą, siaurumą ir melagingumą Stalino galybės metais jau yra pasmerkusi tarybinė kritika, tad paliksim tą jo rūšį ramybėje — gulinčio niekas nemuša.
Po XX partijos suvažiavimo 1974 m. išleista „TSKP istorija" rašo: „. . . Atskiri literatai nesuprato kulto partinės kritikos esmės, (. . .) ėmė neigti partijos vadovaujamąjį vaidmenį ideologijos srityje". Toliau: „. . . buvo mėginama sukelti abejonę dėl pagrindinio tarybinės literatūros ir meno metodo — socialistinio realizmo metodo" (pls.498). O kodėl negalima kelti abejonės dėl to metodo? K. Marksas savo „Prisipažinimų anketoje" į klausimą „Jūsų mėgstama sentencija" atsakė „viskuo abejok". Tai esąs, mokslinio komunizmo teorijos kūrėjo nuomone, tikriausias tiesos ieškojimo kelias. Kokia jau ten absoliuti, viršžmogiška vertybė tasai socialistinis realizmas, kad juo draudžiama abejoti? O tos abejonės kyla kaip ant mielių, kadangi savo neklaidingumui įrodyti socialistinio realizmo metodas nepateikia nė vieno tvirto argumento. Bendriausias to realizmo metodo principas — vaizduoti tikrovę revoliuciniame vystymesi. Na ką gi, vaizduoti, tai vaizduoti, bet žiūrėkime, kas iš to vaizdavimo išeis. Pavyzdžiui, Vaižgantui socialistinio realisto vardas nepripažįstamas, bet jo veikalai įeina į auksinį tautos literatūros fondą, kai tuo tarpu vaizdavusio tikrovę revoliuciniame jos vystymesi V. Kapsuko rašliavai vietos ten nėra. Galima prieštarauti — Vaižgantas turėjęs didesnių gabumų, didesnį talentą, ir, nors klaidingai vaizduodamas visuomenės vystymąsi, darė tai meniškiau už Kapsuką, vaizdavusį tikrovę teisingai, bet be talento. Čia ir atsiskleidžia dvasinės vergijos veidas. Juk šiandien reikštis meno srityje gali tik socialistiniai realistai. Talentas čia nesvarbu. Jeigu Vaižgantas savo „Pragiedriulius" parašytų mūsų dienomis, jis niekur negalėtų jų išspausdinti — štai puiki — „asmenybės laisvės" ir „kūrybos laisvės" iliustracija! Belieka šaukti kartu su Lermontovu:
— Žudikai Genijaus, mūs Laisvės ir Garbės! Pančiai, iš anksto sukaustantys kūrėjo žvilgsnį į gyvenimą, yra jau pats socialistinio realizmo metodo reikalavimas rasti ir pavaizduoti teigiamą herojų — revoliucionierių. O jei rašytojas tokio nemato gyvenime? Jei jo rastasis revoliucionierius partijos akims — kontrrevoliucionierius? Tada visi keliai į spaudą užkirsti. Kur tada „galimybės laisvai kurti ir išvystyti iniciatyvą visoje turinio ir formos sferoje"? Na, bet gal talentų slopinimas išreiškia itin gilų socializmo humaniškumą, nes gyvenimą jie vaizduotų iškreiptą, t.y., ne tokį, kokį mato TSKP . . .
Socialistinio realizmo metodą mene atitinka „mokslinio" ateizmo metodas moksle. Jei mene socrealizmas reiškia partinę diktatūrą, tai ateizmas moksle yra kažkokia valstybės lėšomis besilaikanti psiaudosistema. Tai jau varžtai ne vien kūrybiškai žmogaus dvasiai, bet ir sąžinei. Ideologiją geriausiai apibūdina jos kovos priemonės, jos elgesys kitų ideologijų atžvilgiu. „Mokslinio" ateizmo kovos metodus ir jo esmę puikiai išsako žmonėse paplitęs anekdotas.
Ėję keliu netikintis ir žydas. Pakelėj stovėjęs kryžius. Taigi anas šviesuolis ir agituoja žydelį:
— Parka, rodyk Dievui špygą. Žydelis atsakęs:
— Nu, jei jo nėra, tai kas žiūrės?
Tokiom viduramžiškom „pirmeivių" priemonėm kovoja ir dialektinis materializmas, špygą „Nesančiajam" iš visų jėgų stengiasi rodyti antireliginių karikatūrų parodos, velniukų muziejai, ciniška ateistų literatūrinė „kūryba", priverstinis sekmadienių darbas. Fenomenalioji mūsų šalis ir čia fenomenalaus bukaprotiškumo čempionė. Būtų dar pusė bėdos, jeigu pasitenkintų pirmeiviškais metodais. Bet štai, matydama, kad tikinčiųjų špygomis neužbadysi, ji pradeda jų atžvilgiu naudoti valstybinio aparato jėgą. Bylos religinės literatūros leidėjams, katekistams, tautinio meno puoselėtojų persekiojimai — tai jau špygos Helsinkio nutarimams, Žmogaus teisių deklaracijai: žiūrėkite, kokie mes galingi, nieko nepaisome, nesikiškite į mūsų vidaus reikalus! „Mūsų vidaus reikalai — veto!" — šaukiama, nesiklausiant, kas pagrindines žmogaus teises padarė vienos Tarybų Sąjungos „vidaus reikalu".
Jausdami, kad aukščiau paminėtieji metodai atskleidžia ateistinės ideologijos bejėgiškume, jos skleidėjai imasi dar vienos priemonės — šmeižto. Čia galime priminti V. I. Lenino žodžius: „Kokie purvini turi būti šaltiniai, kurie idėjų kovą paverčia šmeižtų skleidimu". Ar „moksliški" yra šaltiniai, kurie katalikų dvasininkus, tūkstančiais mirusius fašizmo lageriuose, padaro nacių „talkininkais", kurie krikščionybės idėją, davusią ištisą plejadą visuotinai pripažintų charakterio milžinų, vadina „žmogaus asmenybės žalotoją"; kurie Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Diurerio, Čiurlionio, Bethoveno, Šilerio įsitikinimus skelbia „kūrybinės žmogaus dvasios varžtais"; kurie Niutono, Koperniko, Pastero, Ampero tikėjimą vaizduoja „tamsių bobelių prietarais". Ką bendro su mokslu turi ideologija, kurios argumentai — Vilniaus Kalvarijų sugriovimas, Meškuičių kryžių sunaikinimas, bažnyčių padeginėjimas? Ir šis „mokslas" visais galimais būdais brukamas į žmonių protus, „užtikrinant laisvą asmenybės vystymąsi". Taip prieiname prie trečio fenomeno — valstybinio melo mechanizmo.
Ar ne genijaus proto reikėjo sukonstruoti mašinai, kur teroras 50 metų būtų vadinamas demokratija, diskriminacija — lygiateisiškumu ir didžiavalstybinio nacionalizmo kėslai — „nesavanaudiška internacionaline pagalba"? Šios mašinos dantračiai, varantys vienas kitą — žmonės susigūžę baimės kiaute, atpratinti sava galva mąstyti. Ilgi fizinių ir dvasinių represijų metai giliai į jų sąmonę įrėžė formulę: „prieš vėją nepapūsi". Taigi pučia jie pavėjui ir, gūžčiodami pečiais, žvelgia į tuos, kurie bet kam galvos nelanksto. Mūsų santvarkos mechanizmo smagratis — baimė. Baimė dėl generalinio sekretoriaus posto ir baimė dėl mokyklos direktoriaus posto. Baimė dėl vietos eilėje butui gauti ir baimė dėl įstojimo į aukštąją mokyklą . . . Baimė nuo viršaus iki apačios ir atvirkščiai. Ši baimė yra visų valstybinių melų pagrindas. Ji palaiko ir vieną iš didžiausių mūsų santvarkos klastočių, — kad 1956 m. buvo likviduotas garsusis „kulto laikotarpis". O juk XX suvažiavimas panaikino tik Stalino garbinimą, t.y., aštuntadalį ledkalnio, matomo virš vandens. Povandeninė kulto dalis, jo šaknys pasiliko — kitaip ir būti negalėjo, nes tai yra mūsų valstybės pagrindas. Liko partijos kultas, jos šūkių, koncepcijų — socialistinio realizmo, „mokslinio" ateizmo ir kitų neliečiamų, būtinų Tarybų valstybės gyvenimo komponentų, „neklaidingų" tiesų priverstinis kultas.
Kažkada šis kultas klestėjo. Jis turėjo savo žynių ir fanatikų. Dabar sunku sutikti komunistą, kuris gyvenime būtų toks, kaip partinėje tribūnoje. Taikant „materialinio suinteresuotumo" principą partijos gretų gausinimui, partija visiškai išsigimė. Po storu grimo sluoksniu tarybinio fenomeno veide ryškėja visiems totalitariniams režimams bendri bruožai . . .
Kas laukia mūsų fenomeno, kai nebeliks nuoširdžių šio kulto tarnų?
Rasūnas
***
