Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?
Maironis
I.
Istorija kartojasi. Rusiškasis imperializmas vėl smaugia mūsų tautą. Rusiškas ateivis vėl šeimininkauja mūsų namuose. Nesvarbu, kad baltuosius carus pakeitė raudonieji diktatoriai, kad vietoj dvigalvio erelio kabo kūjis su pjautuvu, o vietoj dvispalvės vėliavos plazda raudona. Pavergėjas tas pats, jo tikslai tie patys ir priemonės dažnai tokios pačios, Skirtumas gal tik tas, kad dabar viskas daroma moderniškiau, rafinuočiau, plačiau ir žiauriau.
Anais carinių rusų priespaudos laikais lietuvių tauta klusniai nenulenkė galvos, neatsiklaupė prieš pavergėją, bet priešinosi ir kovojo. Ši kova liko užfiksuota to laiko literatūroje, kuri taip pat buvo viena iš tos kovos priemonių. Simono Daukanto ir dr. Jono Basanavičiaus istoriniai veikalai, iš užmaršties iškėlę garbingą praeitį, vyskupo Motiejaus Valančiaus raštai, mokę garbingai gyventi ir drąsiai kovoti, Vinco Kudirkos straipsniai, žadinę žmones į aktyvią veiklą ir nurodinėję konkrečius tikslus, Šatrijos Raganos apysakos, ugdę taurius ir kilnius jausmus — buvo tarsi dvasinis maistas svetimųjų užgožtai, apiplėštai, kultūriniu badu marinamai tautai. Iš kitos pusės, visa ši literatūra buvo savo laiko produktas, atspindėjęs pačius svarbiausius ir esminius momentus bei problemas. Ne tiktai laikraščių korespondencijos ir straipsniai, bet ir moksliniai darbai buvo svarbiausių ir skaudžiausių ano meto reikalų ir klausimų pagimdyti. Todėl jie virto savotiškomis kronikomis, istoriniais šaltiniais, užfiksavusiais sunkią lietuvių tautos padėtį rusiškojo imperializmo letenoje. (Nenuostabu, kad šiandien tos medžiagos stengiamasi neskelbti arba ją leisti su rūpestinga atranka ir cenzūra).
Mūsų tautos kovą su rusiškuoju pavergėju įamžino ne tik to laiko periodika. Prievartos, skriaudų, smurto, beteisiškumo ir išnaudojimo iš vienos pusės, ir pasipriešinimo, kovos, pasiaukojimo bei didvyriškumo vaizdų pilna to meto mūsų grožinė literatūra. Ji taip pat buvo įrankis, ginklas už tautos laisvę, už jos vaikų teisę išlikti lietuviais, būti šeimininkais savo pačių namuose. Dar daugiau. Net pačią literatūrą, bent kai kurias jos temas dažnai gimdė ši kova. Beletristiniai vaizdeliai ar poezijos posmai kartais būdavo atsiliepimai į pačius aktualiausius laiko klausimus. Vincas Kudirka „Tėvynės varpuose" šaukė tautiečius į darbą tėvynės labui, ragino būti drąsiais ir ištvermingais. Tas pačias mintis pakartoja eilėraščiuose „Varpas", „Labora", „Gražu, gražiau, gražiausia", „Maniesiems". Šatrijos Ragana savo pedagoginiuose raštuose kelia taurų žmoniškumą. Vaižgantas savo publicistika kovoja už kultūrą, šią kovą vaizduoja ir „Pragiedruliuose".
Būdama kovos ginklu, grožinė literatūra buvo artimai susieta su visa tuo, kuo gyveno tauta. Tai buvo kovojančios tautos dvasios produktas ir jos maistas. Pasikeitus laikui, pasibaigus kovoms, ši literatūra turėjo likti tik meniniu praėjusių įvykių atspindžiu, netekusiu savo aktualumo ir to deginančio aštrumo, kuris suprantamas tik betarpiškiems vaizduojamųjų įvykių dalyviams. Tačiau taip neatsitiko. Praėjus beveik šimtui metų, nemaža kūrinių šiandien ir vėl mus jaudina ne tiek estetinėmis savybėmis, kiek tematikos aktualumu. Vadinasi, gyvenime yra kažkas bendra tarp mūsų dienų ir to laiko, kai mūsų tėvai ir seneliai kovojo žūtbūtinę kovą dėl tautos egzistencijos. Šitaip senoji mūsų literatūra tampa liudininku, bylojančiu, kad virš tautos yra pakibusi ta pati grėsmė, nuo kurios dar taip neseniai didelių pastangų ir aukų kaina buvo pasisekę išsigelbėti.
II
Anei rašto, anei druko
Mums turėt neduoda.
Tegul, sako, bus Lietuva
Ir tamsi ir juoda, —
vaitoja poetas, karštai, impulsyviai, pačia širdimi atsiliepdamas į savo meto vieną didžiausių skriaudų.
Ne taip skamba akmenėliai
Patkavom daužyti,
Kaip vaitoja mūsų broliai,
Šiaurėn nuvaryti . . .
Tai savųjų brolių likimas. Svetimieji „šiaurės sūnūs" šeimininkauja Lietuvoje, stabdo jos pažangą, nori viską pritaikyti savo užmačiom, „nedoriems priesakams", nori nutautinti, paversti tamsios Rusijos imperijos juodu pakraščiu. O tie, kurie neįtinka okupantui, nenulenkia galvos-, pasipriešina — verkia tolimoje šiaurėje, kalėjime, Sibire, į kurį jau išminti tremtinių takai, išminti nuo pirmųjų rusų pasirodymo Lietuvos žemėje dienų. Tai anų laikų daina apie ano meto Lietuvą. Bet kaip ji tinka ir mūsų laikams. Ar ji nenusako to, kas dedasi šių dienų Lietuvoje? Juk ir dabar nėra laisvo lietuviško žodžio. Ir dabar nori mūsų tautą paskandinti tamsoje, padaryti ją aklą ir klusnią. Tiesa, yra nemaža lietuviškų laikraščių ir žurnalų, bet juose tik žodžiai lietuviški, o ne mintis, kuri šiais žodžiais perteikiama. Taip, kaip graždanka rašyti lietuviški žodžiai irgi buvo tik priemonė įsibrauti į lietuvio sielą. Apie Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių štabo leistą „Dabartį" sakoma, kad tai buvo okupantų laikraštpalaikis, tik lietuviškai spausdinamas. Dėl to, kad jis buvo leidžiamas lietuvių kalba, lietuvišku jo niekas nelaiko. Taip ir dabartinė periodika yra įvairių komitetų, okupantų įkurtų įstaigų „organai", nieko bendro neturį su laisvąja spauda. Išleidžiama nemaža knygų, bet rimta literatūra skęste paskęsta visokiame šlamšte. Neišvysta dienos šviesos, kas netarnauja „tarybinio žmogaus ugdymui", komunistinės ideologijos skleidimui. Kaip seniau cariniai cenzoriai, taip dabar visokie „glavlitai" ir „gorlitai" budriai seka, kad pro jų filtrus neprasisunktų nė viena savarankiška mintis. Net ir senoji literatūra, istorinis mūsų tautos palikimas, šiandieniniam okupantui dažnai pavojingas. Kokia likimo ironija: raštai ir kūriniai, varžyti carinės cenzūros, gaudyti caro žandarų, pasirodo, pavojingi ir tiems, kurie skelbiasi carų nuvertėjais, kovotojais su carine tvarka ir priespauda. Ir šiandien tie raštai cenzūruojami, atrenkami, iškarpomi arba visai neleidžiami, net kaip literatūrinis palikimas.
Bet ką kalbėti apie XIX a. mūsų veikėjų, rašytojų ar poetų kūrinius, jei net viduramžių dokumentai istoriniuose „šaltiniuose" spausdinami su iškraipymais ir praleidimais.
Pagaliau žvilgtelėkime į Antano Baranausko „Raštų" dvitomį (Vilnius, 1970). Ar juose rasime čia cituotas mūsų eilutes? Ne. ]ų anuomet negalima buvo spausdinti dėl caro cenzūros. „Kelionė Petaburkan" ilgai negalėjo išvysti šviesą. Tiesa, tik dalis, nes kai kurie eilėraščiai buvo išspausdinti 1887 m., 1908 ir 1912 m. Tarybinė cenzūra griežtesnė — į „pilną" grožinės kūrybos rinkinį neįdėjo viso „Kelionė Petaburkan" eilėraščių ciklo . . . Tad ar galima kalbėti apie žodžio ir spaudos laisvę, apie lietuvišką ne tik formą, bet ir turinių bei dvasia „druką ir raštą"? Ar čia ne tas pat noras padaryti kraštą „ir tamsų, ir juodą"?
O koks likimas tų, kurie dėl laisvo lietuviško žodžio kovoja, kurie stengiasi nors kiek prasklaidyti tamsą? Ar nevaitoja šiaurėje, ar nedusta lageriuose tokie žmonės, kaip Balys Gajauskas, Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Vladas Lapienis, Viktoras Petkus ir kiti.
„Po Lietuvą — žiema. Nei žodžio, nei rašto
Neleidžia erelis, suspaudęs nagais".
Baranausko mintis apie ano meto Lietuvos padėtį kartoja Maironis. Bet kuo ji skiriasi nuo mūsų dienų? Gal tik tuo, kad vietoje erelio nagų tautos gerklę apjuosęs rusiško pjautuvo lankas; kad caro ochranką pakeitęs tarybinis saugumas; kad gubernatorių korikų vietoje sėdi sekretoriai trėmėjai ir šaudytojai, o tremtiniai į Sibirą ne pėsti varomi, bet vežami užkaltuose gyvuliniuose vagonuose; kad sekimo priemonės moderniškesnės, tardymai žiauresni, priespauda visuotinesnė, propaganda rafinuotesnė . . . Taip, kai kas pasikeitę, bet, deja, pavergtųjų nenaudai . . .
„Miega bočių šalis!
Apsiniaukus naktis
Tiek amžių, kaip jai nebešvinta! . ."
Šiandien dar tik dešimtmečiai priespaudos, bet jie sunkūs, taip persunkti ašaromis, krauju ir kančia, tokie baisūs nuostolliai padarytai tautai, kad tikrai atstoja šimtmečius. Masinių trėmimų metu lietuvių tauta yra netekusi daugiau savo vaikų, nei kada nors anksčiau. Partizaninio pasipriešinimo metu Lietuvos miškuose galvas paguldė tiek jaunų vyrų, kiek nėra žuvę nė viename sukilime carinės valdžios laikais. į baudžiavą grąžintas visas Lietuvos kaimas, be jokių činčininkų, laisvųjų ar karališkųjų valstiečių, kurių padėtis buvo kiek geresnė už lažininkų. Šiandien tokių „činčininkų" nėra. Yra tik eiliniai, kolchoznikai-baudžiauninkai ir jų varovai, tijūnai, prižiūrėtojai, įvairių pirmininkų ir brigadininkų asmenyje. Moralinis blogis taip sparčiai plinta, alkoholizmas bei nusikalstamumas taip didėja, kad toli gražu pralenkė juodžiausios carinių rusų priespaudos laikus. Ateistinė akcija tokia, kad ano meto stačiatikių popų pastangos supravoslavinti lietuvius darosi panašios į vaikų žaidimą. Prieš Lietuvos Bažnyčią užsimota tokiu mastu, kad turėtų pavydėti visi gubernatoriai ir ispravnikai, nors dabartiniai ateistinės valdžios pareigūnai surankioja ir panaudoja visus jų draudimus, įsakus, nuostatus ir potvarkius, visą patirtį, administravimo metodus, visą arsenalą, pridėdami dar naujų „moderniškų", rafinuotų priemonių. XX a. — technikos ir tempų amžius. Todėl ir tautos žlugdymo tempai nepalyginamai spartesni. Tad ir čia poetas nė kiek neapsirinka, dešimtmečius pavadindamas šimtmečiais.
Bet „Ką mums žada rytojus?
.........................................
Tarp vargų-sopulių, be rasos ir žvaigždės
Mūsų mėlynos akys apteko kraujais;"
Kaip šiandien mums gerai suprantamos šios poeto aimanos! Tai ne vaizdus poetinis posakis. Tai — tikrovė. Kas atvirom akim žvelgia į šių dienų Lietuvą, kas susimąsto dėl jos ateities, negali nesuvaitoti dėl tų baisių fizinių ir moralinių žaizdų, padarytų mūsų tautai. O kraujuojančios žaizdos visuomet kelia mirties grėsmę. Rusiškasis okupantas yra aiškiai paskelbęs ne tik mūsų, bet ir kitoms jo pavergtoms tautoms mirties nuosprendį. Net antkapį yra suprojektavęs ant šių numarintų tautų kapo su užrašu: „Tarybinė liaudis" . . .
„Kas tiki į Dievo Apvaizdą galingą,
Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
Mums teko per amžius dalis nelaiminga,
Bet niekas nežino rytojaus dienos". Tai — atsakymas į klausimą, ką žada rytojus. Jis panašus į kito poeto jau kartą tiksliai išsipildžiusius pranašiškus žodžius:
„Kad tu, gude nesulauktum —
Nebus kaip tu nori.
Bus kaip Dievas duos,
Ne tavo priesakai nedori.
Neįveiksi, sūnau šiaurės,
Mūsų širdys tvirtos . . ."
Tai vilties kibirkštėlė. Dar daugiau. Tai tikėjimas Dievo pagalba ir kovojančios tautos jėgomis.
„O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!"
Šitie pranašavimai išsipildė. Tauta išgirdo savo žadintojų-pranašų žodžių, nelaukę giedros stojo vyrai petys į petį, stojo kaip milžinai į kovę, į darbą ir todėl:
„Jauna, laisva, pati savęs valdovė,
Tautų eilėn įstojo Lietuva".
Ir ne svetimųjų malonė buvo mums padovanojusi Nepriklausomybę, bet
„Savo krauju vergijos nusiplovė,
Sutraukius pančius ištverme sava".
Šita ištvermė ir šitas nepajudinamas tikėjimas į Dievo Apvaizdą, į kryžiaus žadėtąją gyvatą, tautą daro stipria ir nenugalima. Ne divizijų skaičius ir ne moderniški ginklai padėjo atsilaikyti prieš daug skaitlingesnį priešą, o dvasios jėga, moralinis pranašumas ir siekiamo tikslo teisėtumas, šie dalykai iš tikrųjų yra baisi jėga ir anksčiau ar vėliau užtikrina pergalę.
„Už laisvę kariauti padės Visagalis!
.........................................................
Nors jėgos gal silpnos, bet stiprūs dvasia:
Kas eina su meile, su širdžia didžia,
Tam Viešpats patsai bus vadovu".
Nepajudinamas mūsų tėvų tikėjimas, atnešęs pergalę, yra padrąsinąs pavyzdys mums. Ypač, kad esame puolami to paties priešo ir beveik tais pačiais ginklais. Tad ir gintis turime tuo, kuo jie gynėsi. Jei neprarasime ryšio su buvusiomis kartomis, jei pasisavinsime visą geriausią jų palikimą, mokėsime jį perduoti ateinančioms kartoms — išliksime! Jei priešui pavyks pakirsti mūsų šaknis, įleistas į tautos praeitį, į tėvų ir protėvių dvasinio ir kultūrinio palikimo klodus, jei sutrukdys paveldėtas ir atnaujintas vertybes perduoti savo vaikams — žūsime, žūsime, kaip tauta, kaip daug tautų pasaulyje yra žuvę.
Viena iš tokių dvasinių vertybių, padėjusių mūsų tautai kovoti ir laimėti, buvo tvirtas tikėjimas ir juo pagrįsta moralė. Si dvasinė citadelė ir šiandien gina lietuvių tautą nuo ištirpimo rusiškame tautų lydymo katile. Tai liudija ir tas nepaprastas įnirtimas, su kuriuo puolama religija bei katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Kadangi nuo tėvų palikimo perdavimo ateinančioms kartoms priklauso tolimesnis tautos likimas, užtat priešas daro visa, kad šitai sukliudytų. Ne be tikslo dedamos visos pastangos, kad jaunoji karta taptų ateistine. Visomis išgalėmis stengiamasi sukliudyti tėvams vaikus auklėti religiškai. Čia svarbiausias taikinys, pagrindinė pozicija, kurią užvaldęs priešas pasidarytų padėties šeimininkas, savo rankose turįs visą lietuvių tautos likimą. Atimti tėvams teisę auklėti savo vaikus, formuoti jų pasaulėžiūrą, — atimti tautai teisę į savo ateitį. Tai aiškus dvasinis genocidas, siekią tų pačių tikslų, kaip ir fizinis tautos naikinimss deportacijomis ir žudynėmis. Fiziniam genocidui okupantas iš padugnių buvo pasitelkęs „stribų". Apginklavęs juos rusiškais automatais, paleido į kaimus terorizuoti žemdirbių ir žudyti savo brolių, su ginklu pasipriešinusių naujiesiems maskoliams. Dvasiniam genocidui vykdyti prisiauklėjo kitokių „stribų", įdavę į rankas diplomus, pasiuntė į mokyklas, redakcijas, komitetus, draugijas. Ką pirmieji pradėjo automatu, antrieji turi užbaigti žodžiu, nors šio žodžio galia paremta tuo pačiu automatu ir kalėjimu.
III.
Visos tautos turi ne tik šventųjų ir didvyrių, bet ir išdavikų. Su Kristumi vaikščiojo ne tik Petras su Jonu, bet ir Judas. Visais laikais ir visose tautose atsirasdavo žmonių, vergiškai susilenkdavusių svetimiesiems, nueidavusių paklusniai jiems tarnauti, arba dar blogiau, — išdavikiškai smokdavusių saviesiems į nugarą. Turėjo išdavikų ir lietuvių tauta. Kovų su kryžiuočiais laikais jie atidarydavo riteriams pilių vartus, vedžiodavo priešus po Lietuvą, siaubdavo kaimus ir miestus. Buvo parsidavėlių bajorų, kurie už pinigus paslaugiai tarnaudavo svetimų valstybių agentams seimų rietynose. Jakaterinai II pataikavo vyskupas Bauža-Sestrencevičius, klusniai vykdė carinių satrapų nurodymus prelatas R. Žilinskas, Maskvos agentai-komunistai graužė nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus, „stribai" terorizavo mūsų kaimus ir padėjo rusams savo brolius tremti į Sibirą. Turime jų ir dabar — saugumo darbuotojų ir agentų, bailių mokytojų ir fanatikų propagandistų. Kryžiuočių laikais išdavikai rodydavo priešui brastas, kelius, atidarydavo tvirtovių vartus; seimų laikais isteriškai šaukdavo „veto"; prie caro padėdavo gubernatoriams ir žandarams slopinant lietuvišką žodį; nepriklausomybės laikais — griauti savo valstybę. Raudonųjų carų talkininkai visa tai daro iš karto: vedžiojo „žaliakepurius", nurodė takus, takelius į mūsų partizanų slėptuves, klusniai vykdė visas Maskvos direktyvas, sėdėdami sekretorių, ministrų, pirmininkų kėdėse, fanatiškai stengiasi išplėšti šį kartą ne tiek lietuvišką žodį, kiek lietuvišką sąmonę. Kiti, kaip Judas pardavęs savo Mokytoją, kaip išdavikas prie Termopilių atvedęs persus į graikų užnugarį, nueina tarnauti okupantui šnipu, saugumiečiu ir smogia priešo įduotu ginklu savo broliui į nugarą. Yra įvairių išdavimo laipsnių ir visokių išdavikų. Ir jiems visiems tinka žodžiai:
„O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos . . .
Tegu ir tave ateitis tolimoji
Minėja . . . kaip išgamą mūsų dienos".
Tautai, kovojančiai žūtbūtinę kovą dėl savo egzistencijos, dėl teisės būti savimi, būtina vienybė, jėgų sutelkimas. Tad ir tuomet ir dabar:
„Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę išlaiko
.................................................
Gražiau . . .
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
..................................................
Gražiausia . . .
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako"
Jei nežinotume kieno ir kuomet parašytas eilėraštis „Ne tas yra didis", galėtume pagalvoti, kad čia kalbama apie mūsų dienų tironus — „tėvus ir mokytojus", apie „išmintinguosius" partijos vadus . . .
Ne tas yra didis, prieš ką milijonai,
Prispausti retežiais, žemyn galvas lenkia,
O dvasioje keikia; didi ne tironai,
Kurie reikia garbint, nors jie visiems kenkia.
...........................................................
Ne tas yra galingas, kuriojo galybė
Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
Kurio galią skelbtų griuvėsių daugybė,
Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.
Poetas, atrodo, tiesiog pranašiškai matė vadų ir diktatorių sukeltus karus, milijonus išžudytų žmonių, kraujo ir ašarų jūras . . .
Kovojant prieš šitokių „tėvų" valdžią, aukos — neišvengiamos. Kai „savo tėvynės garbei neapželdina tako", — neužželia takai ir į kalėjimus, lagerius, tremtį. Audra kartais išverčia vieną, antrą gynybos sieną laikančia atramą. Todėl padrąsinančiai skamba anų laikų kovotojo-idealisto, save patį paaukojusio ant tėvynės meilės aukuro, žodžiai:
„Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,.
Namas negrius — iš baimės jūs neišlakstykit,
Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
Tuoj kitą statykit!"
Vincas Kudirka buvo šios drąsos pavyzdžiu. Gulėdamas ligos patale, kiekvieną minutę laukdamas kratų, dirbo, rašė, kovojo iki paskutinio atodūsio. Ir dabar, jei nenorime žūti, turime vykdyti jo nurodymus saviesiems:
„Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus,
Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
Išliksi tik į hidrą gyvumo pavirtus,
Nors priešas nenustygsta!"
Neišliksime, jei nemokėsime įsiklausyti į savo tėvų, buvusių panašioje padėtyje ir kovojusių panašią kovą, perspėjimus. Jie tą kovą laimėjo. Vadinasi, jų kovos būdas buvo teisingas. Tad teisingi ir jų perspėjimai. Juo labiau, kad ir priešas tas pats, jo tikslai tie patys, net ir priemonės dažnai tos pačios.
IV.
Tas nepaprastas XIX a. ir mūsų dienų padėties Lietuvoje sutapimas kalba ne tik apie pasikartojusį pavojų, bet ir apie baisų atsilikime, kuriame yra sustingusi, sukalkėjusi Rusijos imperija. Tik naivus nesubrendėlis gali patikėti tuštiems ir nusibodusiems teiginiams apie pažangą, aukštesnę visuomenės vystymosi pakopą, demokratiją ir t.t. Čia nėra jokios pažangos ir jokios aukštesnės pakopos, bet tik rusiško imperializmo ir kolonializmo sukalkėjimas. Dar daugiau. Tai — žingsnis atgal, tai pačių tamsiausių ir reakcingiausių jėgų bandymas sustabdyti progresą, pasukti istorijos ratą atgal.
Sunkiai, per kliūtis ir klaidas, su sustojimais ir vingiais, žmonija iš tikrųjų žengia pirmyn. Kai kuriuose kraštuose tautos jau yra susikūrusios, palyginti, neblogas valdymo formas — demokratijas. Deja, Rusijos imperija šiam pažangiausiam pasauliui nepriklauso. Ji sustabarėjusi savo atsilikime ir visomis išgalėmis gina šią reakcijos tvirtovę. Gina ginklais, surankiotais iš visų seniai į istorijos šiukšlyną išmestų santvarkų ir valdžių, ši reakcijos tvirtovė dangstoma skraiste, susiuvinėta iš įvairių demokratinių šūkių ir formulių. Neribota Kremliaus diktatorių valdžia gaubiasi ne Egipto faraono aureole, o XX a. demokratinės valstybės parlamento imitacija. Vergų ir baudžiauninkų beteisiškumą stengiasi maskuoti nusibodusia balsavimų komedija. Imperialistines iltis bandoma slėpti po plakatais su taikos balandžiais, o ginklų žvangėjimą nustelbti plepalais apie taiką.
Štai kokia dabartinės Rusijos imperijos tikrovė, savo puvėsių tvaiką skleidžianti visame pasaulyje. Ir ten, tuose kraštuose, kur daugiau atsilikimo, tamsos, ten atsiranda panašių despotų ir despotėlių, kurie, užsėdę savo liaudžiai ant sprando, sukuria diktatūras, panašias į Kremliaus diktatūrą.
Ir tol, kol iš Kremliaus sklis reakcijos tvaikas, tol pasaulyje tamsių jėgų tarpe jis ras sau šalininkų ir kurs į save panašias vergovines valstybes, kurstys karus, drums ramybę, stabdys pažangą.
Stabdys, bet nesustabdys! Žmonijos pažangos dėsnių niekas nepakeis. Prieš juos bejėgiai ir Kremliaus reakcionieriai. Jie šiandien daug kalba apie istorijos šiukšlyną, matydami ten kitus, bet kaip tik jų pačių ten tikroji vieta, nes negali ilgai išsilaikyti paskutinė kolonijinė imperija. Išsilaikyti pasaulyje, kur net mažos tautelės ir vakar dar beraštės tautos gauna nepriklausomybę.
„Aplinkui jau žydi visur atgimimas:
Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai;
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai laisvės nušvis rytmečiai".
Bet tas neatsitiks, sėdint sudėjus rankas, arba, dar blogiau, klusniai vykdant „šiaurės sūnaus nedorus priesakus".
„Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės,
Tik neina kaip saulė, ramiai be karionės".
Reakcija nesitraukia lengvai be kovos. Priešingai, ji deda pastangas plėsti savo įtaka, ji siekia visus panardyti į atsilikimo liūną. Ir nors jos galas neišvengiamas, bet jos daroma žala pavergtoms tautoms tokia didelė, kad į pražūtį ji ir jas gali nusinešti. Ypač tai pavojinga mažoms tautoms.
Tikėdami galutine tiesos, laisvės ir teisingumo pergale, negalime nė akimirkos pamiršti to pavojaus, kuris gresia mūsų tautinei egzistencijai, negalime su poetu nemaldauti:
„Pastiprin, didis Dieve, mus
Atremti priešo puolimus!"
Negalime nepaklausyti jo įsakmaus raginimo:
„Tik į darbą greičiau!
Tik mylėkim karščiau!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę!"
P. Pajurgis
