SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI
P. KURTUI VALDHAIMUI
HELSINKIO SUSITARIMŲ BAIGIAMĄJĮ AKTĄ PASIRAŠIUSIŲ
ŠALIŲ VYRIAUSYBĖMS
„TARPTAUTINĖS AMNESTIJOS" ORGANIZACIJAI
EUROPOS IR AMERIKOS HELSINKIO GRUPĖMS
1979 metų rugpjūčio 23 d. sukako 40 metų, kai Molotovo ir Ribentropo parašais buvo sutvirtintas dviejų diktatorių — Stalino ir Hitlerio — pasiryžimas okupuoti eilę Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvą. Šio slapto sandėrio protokolų įgyvendinimas atnešė žmonijai Antrąjį pasaulinį karą, o Lietuvai, Latvijai ir Estijai — nepriklausomybės netekimą su visais iš to sekusiais padariniais, kurie iki šiol apsprendžia tų respublikų politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą.
Šiuo reikalu 45 pabaltiečių grupė paskelbė protesto memorandumą, adresuotą eilės šalių vyriausybėms ir SNO. Jame buvo prašoma ne tik viešai pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą, bet taip pat likviduoti jo padarinius, t.y. išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo respublikų ir suteikti joms apsisprendimo teisę.
Pabaltiečių memorandumas susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. Dar kartą buvo pabrėžta, kad bet kokių aneksijų nepasmerkimas ar abejingumas pavergtų tautų likimui, jau pats savaime yra nusikaltimas. VFR valstybinis radijas „Vokiečių banga" savo rugsėjo 5 ir 6 d.d. rusiškose laidose perdavė Molotovo ir Ribentropo pasirašytų slaptų protokolų tekstus, tuo tiesiogiai patvirtindama pabaltiečių memorandumo pagrįstumą. Nei TSRS vyriausybė, nei jos masinės komunikacijos priemonės nepaneigė šio VFR valstybinio radijo pranešimo.
Kaip Kremlius reagavo į prašymą panaikinti Molotovo-Ribentropo pakto padarinius? Kol kas vienintelis atsakymas į tai buvo KGB represijos Lietuvoje ir Estijoje. Spalio 3 d. Vilniuje įvykdytos kratos A. Terlecko, A. Statkevičiaus, J. Sasnausko, VI. Šakalio butuose, spalio 11 d. — Jurbarke pas A. Paškauskienę, spalio 12 d. — Kaune pas A. Čekanavičių. Visi šie asmenys yra pasirašę pabaltiečių memorandumą, o tai rodytų, kad KGB smūgis nebuvo atsitiktinis, o būtent glaudžiai susijęs su Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimu. A. Paškauskienė ir A. Statkevičius buvo tardomi pagrindinai irgi šiuo klausimu. Juos, be to, tikino, jog memorandumo iniciatorius esąs Antanas Terleckas. Suprantama, prieš jj visų pirma ir buvo nukreiptas saugumo organų kerštas — kerštas už tarptautinių nusikaltimų pasmerkimą.
Antaną Terlecką suėmė spalio 30 d. Maždaug 12 val. 30 min. du saugumiečiai įsiveržė į Lietuvos kino studijos sandėlį, kur A. Terleckas dirbo kroviku, ir, pateikę sulaikymo orderį, išsivežė jį į Vilniaus KGB. Sekančią dieną papulk. Kalakauskas pranešė A. Terlecko žmonai, kad jos vyras esąs sulaikytas, tačiau nurodyti jam iškeltus kaltinimus atsisakė. Kaip vėliau paaiškėjo, susidorojimo su A. Terlecku paruošimas pavestas KGB papulk. Markevičiui, vedančiam bylą Nr. 58. Atrodytų, jog šios bylos priedanga yra rengiamas stambus susidorojimas su tautiniu pasipriešinimu
Lietuvoje. A. Terleckas buvo vienas iš jo entuziastų, ir, be abejo, ne paskutinė šios represijų bangos auka.
Lietuvoje tebesitęsia fizinis naikinimas tų žmonių, kurie drįsta naudotis žodžio ir spaudos laisve, kaip garantuojama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir Helsinkio nutarimų Baigiamajame akte. Politiniai susidorojimai su kitaminčiais tampa vis dažnesni ir įžūlesni. Per paskutinius dvejus metus Tarybų Lietuvoje buvo suimta ir nuteista eilė žinomų kovotojų už savo tautos teises: VI. Lapienis, K. Matulionis, O. Pranskūnaitė, H. Jaškūnas, H. Klimašauskas, B. Gajauskas, V. Petkus, R. Ragaišis. Ir štai dabar naujas areštas, kuris kelia teisėtą pasipiktinimą visų dorų žmonių tarpe.
Savo veikla Antanas Terleckas yra plačiai žinomas ir už Lietuvos ribų. Pradėjęs protestu prieš tarybinių tankų trypimą vengrų sukilimo, jis pusę savo gyvenimo paskyrė kovai už tas teises ir laisves, kurios buvo užgniaužtos Molotovo-Ribentropo pakto realizatorių. Jis žinojo, kad rizikuoja asmenine laisve ir vėl gali palikti vienus savo vaikus ir žmoną. Tačiau jis nesustojo, nes tikėjo tuo, už ką kovoja. Antanas Terleckas niekada neslėpė savo įsitikinimų; priešingai — kovojo drąsiai ir atvirai, nors jo ginklas tebuvo vien — žodis.
Antanas Terleckas nepadarė jokio nusikaltimo, bet vykdė šventą pareigą, privalomą kiekvienam žmogui. Nusikalstamos yra būtent saugumo organų vykdomos represijos, nes prievarta — bet kokių teisių ir laisvių nesutaikomas priešas; prievarta — taikos alternatyva, nes taika — tai kito teisių gerbimas.
Antanas Terleckas turi būti išlaisvintas. Niurnbergo tautų teismas pasmerkė ir nubaudė hitlerinius nusikaltėlius. Tarp kitų, teisingo atpildo susilaukė ir buvęs Vokietijos reicho užsienio reikalų ministras Ribentropos. Tačiau tas, kuris sėdo su juo už derybų stalo dalintis Rytų Europos, tas tebėra laisvas ir nenubaustas. Tuo tarpu Antanas Terleckas, išdrįsęs pasmerkti gėdingą diktatorių sandėrį, yra suimamas ir kankinamas. Ar galima šiuo atveju tylėti? Abejingumui neturi būti vietos. Bet kuriame pasaulio kampelyje vykdomas žmogaus teisių pažeidimas yra iššūkis visos žmonijos viltims ir idealams.
Mes kreipiamės į visus geros valios žmones: vardan Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo, vardan visų tautų laisvės, vardan žmogaus teisių įgyvendinimo — pakelkite savo protesto balsus apginti tam, kurio tikėjimas davė drąsos pasmerkti baisiausio istorijoje karo sukėlėjus.
1979 m. lapkričio 8 d.
Pasirašė:
Kun. Algirdas Močius, Mečislovas Jurevičius, Vladas Šakalys, Algirdas Statkevičius, Julius Sasnauskas, Jonas Protusevičius, Kęstutis Subačius, Petras Cidzikas, Zigmas Širvinskas, Angelė Paškauskienė, Jonas Petkevičius, Jadvyga Petkevičienė, Jonas Volungevičius
***
