1979 m. spalio 23 d. „Tiesoje" išspausdintas Vytauto Zeimanto straipsnis „Gailestingumas ar nusikaltėlio gelbėjimas?". Straipsnyje V. Zeimantas piktinasi Tarptautinės Amnestijos narių protestais dėl lietuvio Jono Mečislovo Plungės nuteisimo mirties bausme už tariamai masinį gyventojų žudymą, įvykdytą karinės tarnybos Savisaugos batalione laikotarpiu. Autorius, atsakydamas į minėtos organizacijos narių priekaištus, kad toks sprendimas yra nepateisinamas šiuolaikinės visuomeninės moralės požiūriu, kategoriškai teigia, esą, J. Plungė nuteistas objektyviai ir gavęs pelnytą bausmę. Beje, savo argumentus jis paremia tos pačios „Tiesos" 1979 m. liepos 26 d. straipsniu „Karinis nusikaltėlis atsakomybės neišvengė", pamiršdamas nurodyti, kad tai jo paties straipsnis. Būtų galima praeiti pro šį faktą negirdomis, jei už jo neslypėtų kur kas šiurpesni Lietuvos praeities ir dabarties dalykai.
Kaip žinia, pirmasis bolševikmetis padarė didelių nuostolių Lietuvai, o ypač jos kariuomenei, performuotai tada į 29-ąjį Raudonosios armijos šaulių korpusą. Daug jo karininkų ir karių buvo suimta, nužudyta bei išvežta. Neabejotina, kad panašus likimas turėjo ištikti (9/10) devynias dešimtąsias Lietuvos karių. Ypač masiškai lietuviai kariai buvo suiminėjami 1941 m. birželį, karo išvakarėse.
Pagal Kremliaus genocido planą Lietuvos kariuomenė, išugdyta „buržuazinio nacionalizmo" dvasia, kartu su inteligentija turėjo būti pirmiausia sunaikinta. Vis dėlto, karui prasidėjus, verčiami kautis už okupantus ir trauktis su jais kartu į Rusiją, lietuviai kariai nepakluso ir ginklu išsipirko teisę likti gimtajame krašte.
Bet apie šiuos netolimos praeities faktus tarybinė spauda niekur nekalba. Sąmoningai ji nutyli ir pasmerktųjų karių išgyvenimus pirmajame bolševikmetyje, nulėmusius jų tolesnį gyvenimo kelią.
Pavyzdžiui, argi V. Žeimantui nieko nežinoma, kad jo smerkiamas ir koneveikiamas 12-ojo Savisaugos bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius prieš okupaciją neseniai buvo baigęs Paryžiaus Karo akademiją ir dirbo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo skyriaus viršininku, kad šis gabus 31 metų karininkas nepriekaištingai dirbo savo gimtajam kraštui, rūpindamasis jo saugumu? Kuo jis nusikalto, kad jau 1940 m. rugsėjį buvo įkalintas ir žiauriai tardomas 9 mėnesius? Juk tik karas jį išgelbėjo nuo mirties bolševikiniame kalėjime! Visa jo kaltė ta, kad netarnavo svetimiesiems kaip Antanas Sniečkus. Tad kas nukreipė A. Impulevičių į keršto ir atpildo kelią? Ar ne ta pati tarybinė sistema, pasikėsinusi į lietuvių tautos ir jo paties gyvenimą? Prieš keliolika metų vienas iš A. Impulevičiaus bataliono karių Matiukas teismo procese pareiškė, kad jis 1941 m. birželį atsikėlęs iš lavonų krūvos ir ėjęs keršyti už Rainius, Praveniškes, Červenę. Taip, — jei nebūtų buvę tarybinio genocido Lietuvoje, nebūtų Rusijos sienų peržengęs nei Impulevičius, nei Matiukas, nei Plungė. Todėl ir tikrieji kaltininkai šiuo atveju yra raudonieji pavergėjai, įvykdę žiaurius nusikaltimus Lietuvoje ir išprovokavę kai kuriuos lietuvius pasirinkti keršto kelią. Žinoma, galima priekaištauti, kad kerštas nėra tinkamiausia išeitis ir tik dar labiau komplikuoja padėtį, tačiau reikia suprasti ir tai, kad kalėjimų ir žudymų traumuotiems žmonėms dažnai būna sunku pasirinkti kitokį atpildo būdą. Savisaugos daliniuose kaip tik ir buvo nemaža žmonių, netekusių per pirmąjį bolševikmetį savo šeimų, artimųjų, kalintų ir žiauriai kankintų, šiaip ne taip išvengusių sunaikinimo ar tremties.
Pirmaisiais pokario metais tarybinė teisdaryba išsijuosus darbavosi, pasmerkdama miriop tūkstančius lietuvių. Tačiau tada spauda tylėjo. Ir tik po Stalino mirties, kai iškilo ir darėsi kaskart aktualesnis ir paties tarybinio režimo nusikaltimų klausimas, padėta garsinti tariamus lietuviškųjų nacionalistų nusikaltimus. Kam to prireikė? Ogi tam, kad už šių tariamų nusikaltimų būtų galima nuslėpti kur kas didesnius ir šiurpesnius nusikaltimus. Kad galėtų laisvi vaikščioti martavičiai, galinaičiai, todesai ir kiti stalininkiai žudikai, ieškoma kokio Plungės ar panašaus žmogaus, kuris, neturėjęs jokių sadistinių polinkių, o tik minėtų aplinkybių buvo įveltas į karo žiaurumus. Tam, be abejo, reikia ir žeimantų pagalbos, kurie už rublį sutinka bet ką apjuodinti. Beje, pats V. Žeimantas išsitarė minėtame straipsnyje, kad iki šios dienos vien tik Austrijoje jau nuteista 130 tūkst. nacistinių nusikaltėlių. O kiek gi, gerbiamasis Žeimantai, nuteista stalininkių ir berijinių bei suslovinių nusikaltėlių, įvykdžiusių žiauriausius nusikaltimus Lietuvoje? — Nė vieno. O jei Berija ir Dekanozovas ir buvo sušaudyti, tai juk ne siekiant teisingumo, o tarpusavio grumtynėse, bekovojant dėl valdžios. Tad faktiškai joks stalininis ar postalininis nusikaltėlis dar nebuvo patrauktas teisinėn atsakomybėn. Kad ir kaip uoliai besidarbuotų V. Žeimantas ir kiti panašūs žurnalistai, tarybinio genocido nusikaltimų jiems nepavyks nuslėpti! Istorija rengia ir jų procesą.
Kita vertus, šiandien šimtai disidentų, norėdami pasukti istorijos procesą teisingu ir normaliu keliu, įrodinėja reformų reikalingumą ir būtinumą, šie taurūs žmonės nesiekia sau jokios asmeninės naudos, o jų pasiūlymų įgyvendinimas padėtų išvengti skaudžių ateities įvykių bei didelių visuomeninių katastrofų. Tačiau kaip į tai reaguoja valdžia? Ji atsimoka jiems psichiatrinėmis, kalėjimais, gulago stovyklomis ir kitomis prievartos priemonėmis. O reikėtų vis dėlto išgirsti protingą jų balsą, — nutildyti žeimantus ir pradėti sistemos sanaciją. Laikas nelaukia, ir jei pernelyg ilgai bus uždelstos reformos, gali vėl pasikartoti istoriniai kataklizmai, ir dėl to daugiausia bus kalti tie, kas šiandien kursto neapykantą. Iš tiesų, jei netolimoje ateityje kiltų revoliucija, ji, be abejo, būtų pati žiauriausia ir nusineštų milijonus gyvybių, šiandien normalizuoti gyvenimą siekia juk ne tik keletas šimtų ar tūkstančių disidentų, o ištisos masės žmonių. Tad opozicijos rezervai nepaprastai dideli. Ir jei humaniškos pastangos reformuoti visuomenę bus sužlugdytos prievartos priemonėmis, kažin ar tie kol kas pasyviai šią nelygią kovą stebintys rezervai patys nepasirinks prievartos būdo, ir tada valdžia bus jau bejėgė susidoroti su tais įnirtusių žmonių milijonais. Neapykantos ugnyje suliepsnos tada ir visos dogmos, ir jų rėmėjai. Todėl ir panašūs teisminiai procesai, kaip šis, ką tik minėtas, ir jų gynimas yra tik žmonių erzinimas ir jų nuotaikų kurstymas.
Savo ruožtu Tarptautinės Amnestijos nariai, protestuodami prieš tokius procesus, siekia ne vien gailestingumo. Panaudotas smurtas prieš žmones, kurie patys buvo smurto aukomis, iš esmės yra neteisingas. O ir apskritai esamoje sistemoje kiek galima greičiau reikia atsisakyti bet kurios prievartos ir neapykantos. To reikia ne tik skriaudžiamiesiems, bet ko gero dar daugiau skriaudžiantiesiems, kad virš jų galvų susikaupę audros debesys nepavirstų viską naikinančia liūtimi.
P. Vareikis
***
