Pagerbdami kun. K. Garucko, drąsaus kovotojo už žmogaus teises, Lietuvos Helsinkio grupės nario šviesų atminimą, supažindiname „Aušros" skaitytojus su dviem jo laiškais, leidžiančiais geriau pažinti jo gyvenimą ir asmenybę. — Red.

Ceikiniai, 1978.XI.23

Mielasis ir Brangusis Jonai, P. C!
Būtinai nori, kad parašyčiau apie savo praeitį, apie savo tėvus ir kt. Gerai, kai ką parašysiu, nors kitiems gal neįdomus bus skaityti ir laiką gaišti.

Aš gimiau 1908 m. gegužės 1 d. (pagal seną kalendorių — balandžio 18 d.) Užkalnių kaime Ramygalos parapijoje. Tame pačiame kaime visą laiką gyveno ir mano tėvas Ignas Garuckas, miręs 1912 m. kovo 12 d. sulaukęs 50 m. amžiaus. Su motina mes likome keturi maži vaikai: vyriausias brolis Jonas gimęs 1903 m., o jauniausias — 1910 m. Aš vos šiek tiek teprisimenu tėvo mirtį: kad buvo pašarvotas — aprengtas balta kamža (mat, jis buvo „brostvininkas") ir kad mama per laidotuves verkė, tai ir aš kartu ėmiau verkti. Tėvas, kaip kiti pasakoja, buvęs darbštus, gailestingas ir teisus, bet sveikatos neperstipriausias — miręs plaučių uždegimu. Jis sakydavęs: „Jeigu dūšią būtų galima iš skaistyklos išvaduoti, tai vistiek ir tada negalima meluoti", o kentėdamas skausmus kalbėjęs: „Čia bausk, čia korok, tik po mirties dovanok!"

 Motina Rozalija šaparnytė kilusi iš Bernatonių km. Panevėžio par., buvo už tėvą berods 16 metų jaunesnė, stiprios sveikatos. Jos tėvas Silvestras Saparnis, gavęs iš tėviškės dalį ir sutaupęs pinigų, suderėjo ir užpirko vieną valaką žemės Žvirblių kaime prie pat Ėriškių bažnyčios (taip pat Ramygalos par.) ir ten su visa šeima — šešiais vaikais — persikėlė gyventi. Žemė buvo užpirkta, bet pinigai dar ne visi už ją sumokėti. Tuo tarpu pas motinos tėvą Silvestrą kažkoks pažįstamas Kuzma prašo paskolinti pinigų. Iš karto mano senelis Silvestras nenorėjo pinigų skolinti. Kuzma išėjęs laukan, ėmė graudžiai verkti. Pagailo seneliui, ir jis paskolino Kuzmai didelę sumą pinigų be jokių liudininkų ir be jokio raštelio.

Kuzma nusipirko dvarelį, turtingai gyveno, o skolos grąžinti nenorėjo. Mano mama pasakodavo, kaip jos motina suklupdydavo visus šešis vaikus ant kelių ir melsdavosi, kad Dievas duotų Kuzmai šv. Dvasią, ir kad šis grąžintų skolą. O Kuzma, nenorėdamas, kad senelis Silvestras pas jį važinėtų, prašytų grąžinti skolos, ir kad niekas nekalbėtų apie jo skolas, pardavęs savo dvarelį ir kažkur toli pirkęs naują. Bet ten jį kiti apgavo — žmogus, visko nustojęs, pats gyveno kaip elgeta.

Žvirbliuos pirkta žemė buvo skolintais pinigais. Visokios varžytinės, teismai . . . Mirė mamos tėvai, mirė vienas brolis . . . Visa skolos našta daugiausia krito ant mamos pečių, nes ji buvo vyresnė. Galų gale motina su savo dviem broliais ir dviem seserimis išsiskirstė po platųjį pasaulį, o žvirbliuose pirktą žemę paėmė naudotis kiti, kol jie atsiims skolintus pinigus.

Mama skaudžiai patyrusi, ką reiškia skola, dažnai mus mokydavo: „Vaikeliai, gyvenime tiktai stenkitės niekam neprasiskolinti. Skola ne žaizda, neužgis". Man šie motinos pamokantieji žodžiai dažnai prisimena, ir aš ne kartą Vilniuje ir kitur net per pamokslus kalbėdavau, kad nieko iš kitų nesiskolinti, nesiskolinti ir svetimų papročių, svetimų idėjų. Sugrįžti ir į amžinybę pas Viešpatį be jokios skolos.

Mama tada išėjo tarnauti pas savo pusbrolį Kazį Motieką (Raud. Armijos pulk. Vlado Motiekos tėvą) Panevėžyje. Ten pas jį tarnavo krautuvėje pardavėja. Iš čia atitekėjo į Užkalnius. Kiti du mamos broliai ir viena sesuo išvažiavo į Ameriką.

Užkalniuose tėvas turėjo tiktai trečdalį valako (apie 7 ha) žemės, mažais, siaurais rėželiais po visus kaimo laukus išbarstytos. Kol buvo gyvas tėvas, vertėsi neblogai, tam kartui visko turėjo. Bet jam mirus, netrukus užėjo Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjo nauji vargai. Atsimenu, mes alkani vaikai vienas po kito varstome apistos duris, ieškodami duonos ir prašome valgyti, o mama verpdama atsako: „Vaikeliai, ką aš jums duosiu, nebent savo šlaunies atpjovusi". Kada rugiai laukuose pradėdavo šiek tiek boluoti, mama priraškydavo varpų, džiovindavo, maldavo namie girnomis ir kepdavo duoną. Tada mums būdavo šventė.

Vakaras, temsta, o mama dar negrįžta iš lauko. Mes, vaikai, kur nors patvoryje susispietę, bijodavome eiti į trobą, laukdavome mamos. O ji turėjo viską padaryti. Atsimenu, kiek ji daug vargdavo, kol krosnį užkurdavo — malkos šlapios, nesenai jos pačios iš miško atsivežtos, nedega. Kartą kaimynas atnešė sausų žabų surištą kuolelį. Koks mums visiems buvo džiaugsmas, kad taip lengvai tada galėjome įkurti krosnį.

Kitam ką nors duoti, šelpti . . . Bet pirma žinoti, ko kam reikia. Kartais sausų žabų ryšulėlis ar pasakytas geras žodis žmogui daugiau reiškia, negu kitu laiku dovanota krūva pinigų . . . Buvo gerų žmonių, kurie ir mums padėjo. Mama, ir negalėdama, dar caro laikais padėjo vyresnįjį brolį leisti į Barklainių mokyklą (maždaug pusantro km. nuo Užkalnių). Pasikinkiusi arklį, brolį Joną paveža į mokyklą ir tuoj vėl grįžta, net nieko mums mažesniesiems nesakydama, kad toliau išvažiuoja, kad mes vieni neverktume.

1918 m. mirė sesutė Apolonija, už mane kiek vyresnė. Likome trys broliai. Aš, pasimokęs Barklainiuose dvejus metus (1919-21), baigiau du skyrius. Kažkas patarė mamai vesti mane mokytis į Ramygalos progimnaziją. Nors mokslas jau buvo prasidėjęs, mama 1921 m. rudenį mane nuvedė į Ramygalą. Mokytojai, mane paegzaminavę, priėmė į I klasę.

Ramygaloje buvau tylus, nedrąsus, prasčiau negu kiti draugai apsirengęs, neturėjau žiemai palto, o su dideliais, susitraukusiais ir ne man siūtais kailiniais gėdindavaus miestelyje pasirodyti, todėl vaikščiodavau tiktai švarku apsivilkęs ir šaldavau. Po metų ar antrų ir man pasiuvo paltą. Tada pasikėliau puikybėn. Ramygaloje gyvenome ankštame bute daug mokinių, todėl ir sąlygos nebuvo perdaug palankios mokytis. Tame pačiame bute gyveno ir prel. Dambrausko-Jakšto brolio vaikai (Leonardas, dabar, rodos pasikeitęs į Dambriūną, gyvena Amerikoje).

Būnant I klasėje, vokiečių kalbos mokytojas Pranas Gerulis mane girdavo: „Guter und schoener Knabe". Bet šis mokytojas neturėjo pas mokinius autoriteto. Jis, sutikęs mokinius, net gatvėje egzaminuodavo, blogus pažymius rašydavo. Vakarais vaikščiodavo, žiūrėdamas, kad berniukai su mergaitėmis kur nors nedraugautų. Vos tik pradėjau Ramygaloje mokytis, kartą nustebau, kai II klasės mokiniai prieš vokiečių kalbos pamoką uždarė krosnies jušką, pilną klasę prileido dūmų ir visokius šposus-pokštus išdarinėjo. Jam ir langus mokiniai išdaužydavo. Palengva ir aš pasidaviau kitų blogai įtakai, pradėjau visiškai nebesimokyti vokiečių kalbos ir išdykauti. Būnant IV klasėje (1924-1925 m.), beveik visi mokiniai susitarę rašėme švietimo Ministerijai prašymą, kad šį vokiečių kalbos mokytoją iš Ramygalos iškeltų. Po tuo prašymu aš pirmasis pasirašiau. Mes tuo nieko nelaimėjome. Prašymą grąžino progimnazijos direktoriui, kuris mus tiktai pabarė. Daug ir kitų nemalonumų esu šiam mokytojui padaręs.

IV klasėje gavau vokiečių kalbos pataisą. Egzaminų neišlaikiau ir palikau antriems metams toje pačioje klasėje. Taip nutrūko mano mokslas, pasilikau namie žemės dirbti.

1926 m., kada jau seniai buvo prasidėjęs mokslas, dirbau lauke prie vieškelio, kuriuo kaip tik važiavo šis vokiečių kalbos mokytojas Pr. Gerulis. Jis sustojęs su manim pasikalbėjo ir patarė man vėl eiti mokytis į IV klasę. Pasisakiau namie mamai, broliams ir vėl sugrįžau į Ramygalos progimnaziją. 

Taip šis mokytojas už visas mano šunybes atsimokėjo gerumu. Jei jis tada manęs nebūtų pakvietęs vėl mokytis, greičiausia nebebūčiau daugiau mokslo matęs, nebūčiau ir kunigu buvęs.


Ekonomiškai labai daug padėjo mamos brolis Petras Šaparnis iš Amerikos. Jis liepęs mamai leisti bent vieną vaiką mokytis ir nuolat mus rėmė.

Aš jau nuo vaikystės svajojau būti kunigu. Baigęs 1927 m. Ramygaloj keturias klases, norėjau stoti į Panevėžio gimnaziją, bet ten reikėjo lotynų kalbos, o Ramygaloje jos nesimokėme. Tada 1927 m. įstojau į Panevėžio Mokytojų seminariją. Čia ypač buvo daug dėmesio skiriama lietuvių kalbai. Iš jos reikėjo laikyti ir stojamuosius egzaminus. Čia prof. Balčikonis ilgą laiką buvo direktorius. Savu laiku buvau pasidaręs „lituanistas": tiesiog negalėjau pakęsti, jei kas netaisyklingai kalba ar kirčiuoja, šiaip svetimoms kalboms mokytis buvau ir esu gal pats negabiausias. Sunku man buvo vėliau ir vokiškai, lotyniškai pramokti. Matematikai, chemijai, atrodo, kai kurių gabumų turėjau. Kartą pasakiau suolo draugui, kad šią geomterijos teoremą galima daug paprasčiau įrodyti negu vadovėlyje. Draugas tuojau apskelbė mokytojai, ši iššaukė mane prie lentos, ir aš įrodžiau. Už tai gavau penkis su pliusu. Bet esu ir iš matematikos gavęs net vienetą (už nusirašymą iš vadovėlio). Mokytojų seminarijoje kurso draugai prašydavo mane paaiškinti matematikos uždavinius, o aš su malonumu eidavau „mokytojo" pareigas. Per baigiamuosius IV kurso egzaminus visi apspito, kad tik aš padėčiau jiems uždavinius išspręsti. Ir sprendžiau kitiems uždavinius, rašiau „špargalkas", o paskui savo uždavinio blogai nusirašiau sąlygą, blogai viską išsprendžiau ir gavau dvejetą. Tai buvo visiems juoko!

1931 m. baigiau Panevėžio Mokytojų seminariją. Nekalto Prasidėjimo seserys (pas jas buvo įstojusi viena mano giminaitė) ėmė girti ir piršti man jėzuitus, kad jie labai mokyti, labai pasiaukoję ir t.t. Susigundžiau parašyti T. Provincijolui Kipui laišką ir pasiteirauti apie įstojimą. Jis man atrašė: „Džiaugiuosi Jūsų pasiryžimu stoti į Jėzaus Draugiją. Prieš duodamas galutinį atsakymą, norėčiau žinoti Jūsų mokslo pažymius, kuriuos galėsite surašyti laiške". Vėl man naujas susidomėjimas, ar mane jėzuitai priimtų, nors aš tada dar jokiu būdu nebuvau apsisprendęs pas juos stoti. Vėl parašiau T. Provincijolui į Kauną laišką, surašiau Mokytojų seminarijos baigimo visus mokslo pažymius, parašiau ir viso savo gyvenimo tarsi išpažintį; viską aprašiau — peccata et ignorantias juventutis meae. Rugpjūčio paskutinėmis dienomis gavau iš T. Kipo pranešimą, kad esu priimtas į J. Draugiją ir galiu atvažiuoti į Pagryžuvį į noviciatą. Kas daryti? Pasisakiau tai kai kuriems savo draugams, laukdamas jų patarimo. O jie pamanė, kad aš jau visiškai apsisprendęs važiuoti pas jėzuitus. 1931.IX.1 Panevėžyje katedros požemyje vyko ateitininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo iš viso miesto gal kokie 500 moksleivių ateitininkų. Mano vienas draugas ėmė ir apskelbė visiems, kad aš išvažiuoju pas jėzuitus. Tada nori ar nenori jau reikia važiuoti. Panevėžyje tarp visų ateitininkų buvo labai gražus sugyvenimas, nemaža buvo eucharistininkų. Tada ateitininkai buvo persekiojami.

1931 m. rugsėjo 3 d. Panevėžio geležinkelio stotyje mane išlydėjo didelis būrys ateitininkų kartu su mano motina. Vienas žydelis ėmė kitų klausinėti: „Ui, kur, ar į Ameriką išvažiuoja, kad tiek daug išlydi ir verkia?"

Atvažiavęs į Pagryžuvį, tuojau papuoliau į prasidėjusias kandidatų rekolekcijas. Aš, pilnas visokių pergyvenimų, norėjau viską išsipasakoti, bet prefektas man pastebėjo, kad „dabar ne laikas kalbėti, reikia tylos laikytis".

Iš karto T. Magistras B. mane laikė sangviniku. O po metų tas pats T. Magistras mane laikė grynu melancholiku. Pagryžuvyje naujokynas, kaip man atrodo, — mano gyvenimo pats sunkiausias laikas, o pirmųjų įžadų diena (1933.IX.8) — turbūt sunkiausia mano gyvenimo diena. Atsimenu, tą dieną po įžadų išėjęs į parką, aš pats sau vienas niūniavau:

„Lapus nuo medžių rudenio vėjas 
Dar taip neblaško žiauriai į šalį, 
Kaip daužo vargšą skausmas užėjęs, 
Kad žmogus vietos rasti negali".
(Maironis)

Aš tik dabar pradedu suprasti, kiek daug kantrybės reikėjo T. Bogneriui su manim turėti, kiek daug meilės ir pasiaukojimo jis man parodė. Bet aš tada jo nesupratau ir neįvertinau. Aš jam ne kartą tiesiog į akis pasakydavau, kad aš viskam, visai Draugijai jaučiu antipatiją, o jam pačiam norįs per ausį skelti. O jis nusišypsojęs man atsakydavo: „Būtų gera, kad ir Jūs rastumėte ramybę". Vėl kitą kartą sako: „Aš savo gyvenime nesutikau kito tokio naujoko . . . Kažin, ar Dievas reikalauja tokios didelės aukos iš jūsų . . ." ir tartum norėdavo patarti išstoti. O aš jam tada atsakydavau: „Pasiryžau ir baigta. Savu noru neišstosiu. Jei atleisite, — džiaugsiuos". Tada jis atsakydavo: „Melskimės . . ." Kartą jis kažkur vedė rekolekcijas. Parvažiavo namo tiktai keliom valandom. Atrodo tiktai manęs pažiūrėti ir vėl išvažiavo. Man tada visas gyvenimas atrodė tamsus, maniau, kad aš niekada gyvenime nerasiu ramybės. Aš turiu iš novicijato savo užrašų sąsiuvinėlį 1933.IV.24 d. ten užrašyta: „Svetimu kūnu apvilko tave ir iš gyvybės šalies tave ištrėmė žemėn mirti, o siela" (Ksenofanas). Blaškaisi kaip jūroj valtelė, nerasdama minutei ramybės ... O tu būtum tikrai didvyrė, jei visą gyvenimą galėtum taip gyventi — meilės nejusdama, kitus mylėti . . . Jėzau, stiprink mane menkutį." 1933.V.22 d.: „Vėl toji keista atgaila mane kankina . . . Visur šiandien atgailausiu, truputį tevalgysiu . . .

Pirmaisiais metais mane aplankė mokslo draugas Jurgis Lebedys (vėliau lituanistas, prof.). Eidamas per sodą, paėmiau nukritusį obuolį, jam daviau ir pats valgiau. T. Magistras mane už tai nepagyrė, kad nesilaikau tvarkos. Tada aš visus metus jokio obuolio nebevalgiau. Aš viską norėjau kitaip daryti. Kartą dėl atgailos suvalgiau druskos šaukštą ar dagiau. Poakiuose iššoko pūslės. T. Magistras vėliau sakė: „Žinote, nuo ko tos pūslės iššoko? Aš jums uždraudžiu daugiau tokius dalykus . . ." 1933.IV.6. Vienas žemaitis, vėliau išstojęs po filosofijos, mane taip charakterizavo: „Viską lengvai galima iš jo išprašyti. Prie asmens prisirišęs. Pyksta, ginčijasi, jei ką neigiamo pasakai apie Panevėžį. į mokyklą valgyti nepasiima, sveikatos nežiūri. Kitas carissimus: „Per geras kaip prokuratorius. Dažnai nusiminęs vaikščioja, nekalba, tartum būtų karo stovis". Trečias: „Sveikatos nežiūri, kartais visai nevalgo, sušlapęs nepersiauna. Pavargęs, iš Darbučių grįžęs, dar prie stalo tarnauja . . . perdaug artimo meilės . . ." (J Darbučių mokyklą keliolika km. Eiti kartais sunku būdavo, ypač per šlapumas, per balas ... Iš jos grįžęs, aš pora dienų beveik sirgdavau.).

T. Magistro pastabos: „Protas — visų dorybių pamatas. Be abejo, pažangos buvo. Visas kitas atgailas galima atleisti, tik bendro gyvenimo žiūrėti. Rekreacija — tai jūsų atgaila. Nežinau, kaip toliau bus".


Kaip naujokyne aš buvau baisiai prislėgtas, taip vėliau po įžadų aš buvau baisiai laimingas, nors sveikata kiek pradėjo šlubuoti. Kartais skrupulai imdavo, kad aš Draugijai tik našta būsiu ir tai per savo kaltę. Tada, kas svarbiausia, gyvenau beveik vienas, vienas su Dievu. Man atrodo, kad aš tada buvau arčiausiai Dievo.

1935 m. rudenį buvau išsiųstas į Pullachą studijuoti filosofijos.

Dovanokite, gal ir perdaug visko prirašiau. Bet ir man pačiam gera prisiminti savo praeitį ir pamatyti, koks nuostabus ir geras yra Viešpats. Kodėl nepasitikėti Juo ir toliau, ir ko tada bijoti? Visviena, kokiu keliu, kad tiktai sugrįžtum namo pas savo Viešpatį, ir Išganytoją. Kad ir visi žmogų pasmerktų, tiktai tegul Jis pasigaili ir išteisina, geriau sakant, viską atleidžia. Daug sveikinimų visiems. Sudiev.

***

 

 

Ceikiniai, 1978.XII.12

Mielasis Jonai,
Jai jau taip norite, parašysiu ir apie tolimesnį savo gyvenimą.

1935 m. rudenį išvažiavau į Vokietiją, į Pullachą prie Miuncheno studijuoti filosofijos.

Kadangi novicijate man buvo labai sunku, tai mintis apie mirtį dažnai man būdavo vienintelė paguoda. Nuo novicijato laikų bent per 10 metų kasdien apie mirtį galvodavau.

Pullache su sveikata dažnai labai blogai jausdavausi. Kartais sunku man būdavo laiptais užlipti į antrą aukštą. Per pertraukas tarp paskaitų, o tos pertraukos būdavo 10-15 min., aš nueidavau į miegamąjį pagulėti, minutę kitą ir užmigdavau. Pasisakiau apie savo nesveikatą T. Rektoriui. Atvažiavęs iš Miuncheno gydytojas mane apžiūrėjo, bet nieko ypatingo nepasakė ir negydė. Kentęs nebeiškentęs vėl pasiskundžiau dėl sveikatos T. Rektoriui. Tada jis pasiuntė mane į Miuncheną pas gydytojus. Bet ir dabar viskas pasiliko kaip ir anksčiau. Pradėjau galvoti: matyt, nebėra vilties man pasveikti, todėl ir nebesiima gydyti. Pradėjo šiek tiek ir skrupulai kankinti: ar aš pats nesu kaltas už savo nesveikatą? Ar neapvilsiu Draugijos? Aš tiek daug Draugijai kainavau ir kainuoju, o iš manęs nėra jokios vilties, kad aš būčiau kam naudingas. Taip būdavo, kad aš vienerius metus pradedu studijuoti, nesitikėdamas kitų sulaukti.


1936 m. Miunchene jėzuitų kunigų šventimai (rodos tada įšventino ir T. Bieliūną su T. Smilgevičium). Tada man taip suspaudė širdį, kad mano mama niekada nesulauks mano šventimų — vietoje kunigystės ji gali sulaukti tiktai mano mirties pranešimą. O aš savo mamą taip labai mylėjau.

Iš antros pusės, žinoma, gal nebuvo galima pasakyti, kad aš buvau tada toks amžinas ligonis: išeidavau ir toliau pasivaikščioti su kitais, kartais padarydavau per dieną net 20-30 km. kelio, nors ir privargdavau.

1937/38 mokslo metais ten studijavau tiktai vienas iš lietuvių. Mane vokietukai ir kiti mūsiškiai labai mylėjo, visur padėdavo, geresnius skriptus ar kitus daiktus man atiduodavo, sau pasilikdami menkesnius.

1938 m. baigęs filosofiją, grįžau į Kauną. T. Kipas mane norėjo palikti gimnazijoje dėstyti lietuvių kalbą, bet Švietimo ministerija nepatvirtino. Tada T. Andriuška pasakė: „Važiuok studijuoti teologijos. Greičiau būsi kunigas, bus naudingesnis dalykas".

Kada 1938 m. rudenį važiavau per Vokietiją į Olandiją, vokiečių naciai džiaugėsi, triumfavo, kad Sudetai grįžta prie Muterlando, visur plevėsavo nacių pergalės vėliavos.

Aš seniai svajodavau pasiekti kunigystę, bent vienerias šv. Mišias atlaikyti. O dabar atsirado daugiau manyje vilties pasiekti kunigystę. Su sveikata šia pasijutau geriau. Gal ir klimatas buvo man palankesnis.

1940 m. gegužės mėn. vokiečių naciai užėmė Olandiją. Pritrūko maisto. Kartais, rodos, žmogus eitum kažkiek kilometrų, kad gautum kur nors duonos ligi soties pavalgyti, o apie mėsą — nebuvo ir kalbos. Per savaitę pietums kartais gaudavome 1-2 kartus po pusę kiaušinio, kietai išvirto ir pusiau padalinto.

1940 m. balandžio mėn. mirė mano mama. Ji, nuo vežimo virsdama, buvo susitrenkusi nugarą, gedo kaulai, labai kentėjo. Aš gavau vizą aplankyti mamą, nors nedaug buvo vilties, kad vokiečiai leistų per Vokietiją važiuoti į Lietuvą. Mama mano kunigystės nebesulaukė.

1941 m. balandžio 30 d. per šv. Juozapo Globėjo šventę Valkenburge mus 23 įšventino į kunigus. Tame skaičiuje buvo vienas portugalas, vienas danas ir aš — lietuvis. Kiti — vokiečiai ir olandai. Per karą iš kitų kraštų čia studijuoti niekas nebevažiavo.


Pirmąsias šv. Mišias atlaikiau Valkenburge. Mišioms man patarnavo mūsiškiai konfratrai, kurie Olandijoje studijavo: Pranas Liuima ir Kazimieras Pečkys.

1942 m. vasarą hitlerininkai apsupo mūsų namus Valkenburge ir liepė išsikraustyti. Olandus paliko Olandijoje. Vokiečius vežė į Vokietiją, o kiti užsieniečiai galėjome pasirinkti — pasilikti Olandijoje ar važiuoti į Vokietiją. Aš sutikau važiuoti į Vokietiją, galvodamas iš ten greičiau pateksiu ir į Lietuvą. Taip greitomis per valandą ką nors susipakavau, mus sugrūdo į tamsią mašiną ir vežė. O kur vežė, mes ir patys gerai nežinojome.

Atvežė į Aacheną. Čia mūsų buvo gal apie 100 žmonių, o maisto kortelių mums niekas nedavė. Todėl gerosios seselės mus maitino, pačios nuo savęs duonos kąsnį nutraukdamos. Po savaitės kitos pradėjome iš Aacheno skirstytis. Man, išveždami iš Valkenburgo, buvo žadėję duoti leidimą grįžti į Lietuvą. Dabar leidimo niekas nedavė. Tada nuvažiavau pas savo Magistrą T. Bognerį į Breslavą. Čia kiek padėjau bažnyčioje, porą pamokslėlių pamėginau sakyti vokiškai . . . Vokietijoje buvo daug lietuvių — išvežtų į Arbeitsdienstą ir t.t. Kad galėčiau bent kiek ir lietuviams padėti, reikėjo bent kokio nors apsiforminimo, gal kokio nors iš Kauno arkivyskupo įgaliojimo . . . Bet kaip susisiekti? Tada pasiryžau mėginti nelegaliai pereiti per sieną ir grįžti į Lietuvą. O tada — gal vėl į Vokietiją. R. Prūsijoje pasirodo gyveno daug gerų susipratusių lietuvių. Taip vienas jaunas vyras mane slapta pervedė per sieną į Lietuvą 1942 m. rudenį, berods, rugsėjo mėn.

Iš Kauno grįžti atgal į Vokietiją manęs jau nebeišleido. Parvažiavau į Ramygalą. Ten guvus viršaitis Pranas Kuodis man sutvarkė ir išdavė dokumentus, lyg būčiau tikras ramygalietis, čia gyvenęs.

Kaune paskyrė mane IX (buvusios SJ) gimnazijos kapelionu ir bendrabučio vedėju. Dar atiteko sekmadieniais per sumą sakyti pamokslus ir kitų darbelių.

Mano bėda, kad aš ne taip lengvai žmones pažįstu, ne taip greitai ir mokinių vardus — pavardes atsimenu. Su miesto vaikais (o aš tiek metų su jais jokių reikalų neturėjau) bendrauti man nesisekė. Bet aš mielai bėgdavau pas ligonis, kur tik mane kviesdavo, ir jų prašydavau pasimelsti už jaunimą bei mano mokinius. Ir kada ligoniai melsdavosi, aš jausdavau jų maldos ir aukos palaimą. Kartą Kauno ligoninėje pakvietė mane pas sunkiai sergančią mergaitę, kuri apie sakramentus net kalbėti nenorėjo. Nieko nepešęs, grįžtu iš ligoninės namo. Tik štai atvežė kitą sunkiai sergantį vyrą. Išklausau šį išpažinties, aprūpinu sakramentais ir kaip paprastai maldauju, kad savo kentėjimus aukotų už kitus. Pasakiau, kad štai ligoninėje yra sunkiai serganti mergaitė, kuri apie sakramentus nė galvoti nenori. O šis ligonis ėmė kalbėti: „Gerai, gerai, aukoju savo gyvenimą ir mirtį . . ." Ir tuojau gražiai ir ramiai jis mirė. Sukalbėjęs maldas prie mirštančio, atsikėlęs einu namo, o tuo tarpu iš antro aukšto atbėga seselė kviesti manęs pas aną mergaitę ligonę. Aprūpinu ir ją sakramentais, rytojaus dieną ir ji mirė.

1944 m. mūsų gimnaziją baigė 16 abiturientų. Iš jų 5 išėjo į kunigus — patys gabiausieji. Esu įsitikinęs, kad tik ligoniai, tiktai mirštantieji išmeldė jiems pašaukimo malonę. Tos malonės reikia ne tik pašaukimui išmelsti, bet ir ištverti, šventai kunigauti.

Gimnazijoje mokinius gal ne daug ko išmokiau, bet paskui, rodos, mes neblogai buvome susigyvenę. Jie tikrai mane mylėjo ir gerbė. Taip pat ir aš juos mylėjau.

1944 m. vasarą artėjo frontas. T. Gruodis mums, kunigams, ir kitiems patarė išsiskirstyti, kad kartas per karą Rotušėje visi nežūtume. Aš tada nuvažiavau į Bajėnus, kur tartum „įsikūrė" savotiškas jaunųjų vienuolynas, nors vienuoliškos dvasios pas mus nedaug tebuvo. 1945 m. T. J. Paukščio sveikata pašlijo. Tada T. Gruodis atsiuntė man laišką, ar aš negalėčiau T. Paukščio pavaduoti. Prašymo švelni forma mane stebino. Juk galėtų įsakyti ir baigta. Tada aš 1945.III.22 d. nuvažiavau į Vilnių, į šv. Kazimiero bažnyčią, o T. Paukštys atvažiavo į Bajėnus. Vilniuje man vėl teko gaudyti vaikus ir mokyti tikybos. Kartais mažųjų moksleivių susirinkdavo iki 80, o abiturientai taip pat beveik visi ateidavo, nors ir ne visada.

1947 m. pradžioje kun. Aug. Vaitiekaitis, aptarnavęs Vilniuje šv. Jono bažnyčią, išvažiavo į Kauną kunigų seminarijos rektoriaus pareigoms, o 1947.1.17 arkiv. Reinys mane paskyrė į šv. Jono bažnyčią vietoje kun. Vaitiekaičio. Čia nuo kun. Alf. Lipniūno laikų rinkdavosi visas Vilniaus lietuviškas jaunimas, visa studentija. 1947 m. kovo 30 d., sekmadienį baigiantis rekolekcijoms čia išdalinta 1800 Komunijų.


Kaune ir Vilniuje, galima sakyti, laksčiau kaip arklys. Sveikatos užteko. Daug kur vedžiau rekolekcijas: Panevėžyje, Kupiškyje, Anykščiuose, Kybartuose, Veiveriuose, Kaišiadoryse, Kaune ir kt. Taip pat teko vesti nemaža rekolekcijų kunigams, seselėms. 1948.VII.22 šv. Jono finis mane išlaisvino. Tada nuvažiavau į mažą Rieškutėnų parapiją Švenčionių rajone. 1952 m. spalio mėn. persikėliau į Kabelius netoli Druskininkų, kur išbuvau 6 m. 1958 m. birželio mėn. atvažiavau į Dūkštą, kur išbuvau dvejus metus. 1960 m. liepos mėn. atvažiavau į Palūšę netoli Ignalinos, kur išbuvau tiktai 1 mėnesį. Tada paatostogavęs, apsigyvenau Adutiškyje, kur po gero pusmečio pradėjau dirbti altarista, o dar kiek vėliau ir Adutiškio vikaru.

1963 m. kovo mėn. atvažiavau į Ceikinius, kur ir dabar tebesu (Ten ir mirė 1979.IV.6 — Red.).

Rudenį galvojau: dar Dievas palaikytų mane bent porą savaičių, kol užbaigsiu vieną darbelį. Ačiū Dievui, jį užbaigiau, bet dar vis gyvenu.

Tiesa, kartais streikuoja (turbūt nuo vaistų) skrandis, kartais naktį pasiraitau, negalėdamas miegoti. Bet dabar nustojau gerti visokius vaistus, pasisaugau su maistu, nieko nedirbu, ilgai miegu, tai ir vėl gyvenu, gal tiktai „griešiju". 
Bet aš pasitikiu Dievo gerumu, kad Jis manęs pasigailės. Ir tada taip gera, ramu ant širdies.

Daug laiškų gaunu iš Vakarų Vokietijos, šiandien gavau iš V. Vokietijos 8 laiškus. Rašo nepažįstami. Prieš kelias dienas gavau ir siuntinėlį. Įdomu, kad viename laiške prisegtas gražus medalikėlis mane pasiekė. Matote, ne tik Jūs išradingas.

Dovanok man už tokius niekus kuriuos čia prirašiau. Kai kurių dalykų ir įdomesnių būtų galima prirašyti (nuotykių), bet nežinau, ar Jūsų paštas tokių dalykų pageidauja.

Sveikinu visus ir visiems už visa dėkoju, o ypač už maldas.

***