PERSEKIOJIMAI NESILIAUJA
REMIGIJUS ANDRIUKAITIS (g. 1938), gydytojas Kaliningrade, 1976 m. buvo suimtas pagal KGB sufabrikuotą kriminalinį kaltinimą ir nuteistas 2,5 metų lageriu. Lageris palaužė R. Andriukaičio sveikatą, jis pateko į geležinkeliečių ligoninę Promilennaja stotyje, kur gydėsi 1978.12.19 — 1979.3.15 ir buvo išrašytas su diagnoze „židininė plaučių tbc infiltrato fazėje Bkl-)". Remigijus apsigyveno Kaune pas tėvus, tačiau dėl Kauno m. Požėlos raj. DŽDT vykdomojo komiteto pretekstų neleisti registruotis, negali dirbti nei gydytis. Juk neregistruotas pilietis pas mus neturi jokių žmogaus teisių! Buvo pareikalauta oficialaus tėvų sutikimo priregistruoti sūnų jų bute. Toks sutikimas pateiktas 1979.7.26. Tada paaiškėjo, kad nėra karinio bilieto. Kai pats R. Andriukaitis raštu kreipėsi į Kaliningrado srities karinį komisariatą dėl dokumentų, atėjo atsakymas Kauno m. kariniam komisarui, kad „įskaitos dokumentų klausimu į mus kreiptasi nebuvo" ir raginama tai padaryti. Dokumentų perdavimą tvarko atitinkamos žinybos, tačiau nukentėjo ne tie, kurie vilkina, o R. Andriukaitis. Kauno m. Požėlos raj. Liaudies deputatų tarybos vykd. komiteto vardu Abramovas pasirašė nutarimą 1979.11.15.: „R. Andriukaitis nedirba, gyvena neregistruotas. Nubausti 10 rb. bauda". Neabejotina, kad liaudimi pasivadinusi KGB per „liaudies tarnus" — deputatus stumia R. Andriukaitį ir panašius į jį iš tėvynės. Jos pirmtakė GPU trėmė į Sibirą tūkstančius lietuvių. KGB, po nežymaus nukrypimo vėl stojusi „ant pasitaisymo kelio", aplipdo savo „dėmesio" voratinkliais buvusius tremtinius, po didžiausių vargų grįžusius į tėvynę, ir jų vaikus (pvz., Andriukaičių šeima), nereiškiančius lojalumo.
Pastaraisiais metais aukštosios mokyklos, redakcijos, leidyklos ir kt. kultūrinės įstaigos įspėjamos nepriimti darbuotojų su „sutepta biografija" — gimusių tremtyje, Sibire ir pan. Įsakoma vadovautis „leninine-brežnevine" kadrų politika. KGB siekia pateisinti savo ypatingai privilegijuotą padėtį. Nesuskaičiuojamais priešais gąsdindama CK funkcionierius, ji lengvai pajungia visas žinybas ir CK aparatą, apraizgo visuomenę. Tokią visuomenę galima pavadinti išsivysčiusios KGB visuomene.
Nauja kampanija prieš buvusius tremtinius ir jų šeimas kelia dorų žmonių pasipiktinimą.
* * *
Negalėdami sufabrikuoti jokių kaltinimų net pagal „patogiai" suformuluotą Baudžiamąjį kodeksą, KGB įvairiais būdais stengiasi gadinti gyvenimą kai kuriems piliečiams. Vilniuje populiariausi metodai paskutiniu metu yra artimųjų bei giminių šantažas ir engimas darbovietėse.
Instituto „Termoizoliacija" mokslinę bendradarbę B. BURAUSKAITĘ 1974 m. saugumo kapitonas J. Radzevičius nesėkmingai vertė pasirašyti įspėjimą dėl „nacionalistinės ir antitarybinės veiklos (t.y. bendravimo su Baltarusijos ir Kaliningrado lietuviais, dalyvavimo klubo „Romuva" veikloje). Per 1976-1978 m. „draugiškam" pokalbiui buvo kviesta daugiau nei 10 B. Burauskaitės draugų ir pažįstamų, kurie buvo verčiami kartais atvirai, kartais gudriai užmaskuotu būdu bendradarbiauta su KGB, paliudyti saugumiečių pateiktus jos antitarybiškumo faktus. Šioje „veikloje" itin pasižymėjo „draugas Pranas" (jis ir Pranas Mieželis, ir Romas Maželis) bei Michailas Maškovas (jis ir Mikaelis Atmentinš). Deja, jų pastangos buvo bergždžios.
Ypatinga KGB „globa" išaiškėjo 1979 m. gegužės mėn. B. Burauskaitės bute apsigyvenus Angelei Ragaišienei, kuri su dukrele buvo atsidūrusios gatvėje. Birželio mėn. skridusias į Maskvą, Burauskaitę ir Ragaišienę saugumiečiai iškratė be jokios sakncijos kratai. Prasidėjo represijos darbovietėje: birželio mėn. papeikimas, liepos mėn. pastaba, skyriaus viršininko V. Jarulaičio skambučiai į komandiruotės vietas, tikrinantys kiekvieną jos žingsnį. Susidarius tokiai intensyvaus persekiojimo atmosferai, B. Burauskaitė atsisakė darbo institute. Tačiau, perėjus dirbti į statybos remonto trestą, kuriam labai reikėjo vyr. inžinieriaus (jų pačių žodžiai), po savaitės staiga pareiškiama, kad numatomas etatų mažinimas ir naujai darbuotojai teks pasieškoti darbo kitur . . .
* * *
1979.XI.11. Včlniaus kriminalinės paieškos skyriaus viršininkas papulkininkas Borovskis išsiuntė raštą Nr. 1-86 Kauno Vidaus reikalų valdybos viršininkui, prašydamas su šio rašto turiniu supažindinti ir Kauno Valstybės saugumo komiteto įgaliotinį. Jame tarp kita ko rašoma: ,,. . . S. Žukauskas šiuo metu dirba Kauno greitosios pagalbos stotyje felčeriu ir prieina prie narkotinių medžiagų. Priėjimas prie šių medžiagų įgalino jį plėsti antitarybinę veiklą Kauno jaunimo tarpe . . ."
Šis raštas verčia susimąstyti apie tuos šmeižtus ir purvą, kuriais valdžia stengiasi apdrabstyti visus kitaip galvojančius ir nenustebti, kai kiekvieną politinį procesą šioje šaly lydi šmeižtų banga.
* * *
1979.XI.26. Irena Gajauskienė atvyko į pasimatymą pas vyrą BALĮ GAJAUSKĄ, kalinamą speclageryje Mordovijos ASR, Sasnovkoje. Kitą dieną Sasnovkoje pasirodė senas čekistas J. Trakimas, mėgstantis vadintis Josifu Trofimovu. Tai ne pirmoji jo kelionė į Mordoviją po B. Gajausko įkalinimo, šis KGB emisaras, kurio sąžinę slegia ne vieno Lietuvos patrioto, partizano likvidavimas, ne vienos motinos ašaros, netekus moksleivio ar studento šeimoje, pastangos reikalingos ir šiandien.
Saugumiečiai norėjo pasinaudoti susidariusia šeimynine padėtimi (žmona laukia kūdikio) ir pasiūlė parašyti B. Gajauskui straipsnį, kuris būsiąs išspausdintas laikraštyje. Už tai jam bus leista grįžti į šeimą . . . Trakimo „gulbės giesmė" nebus sugiedota — nepasisekė išplėšti laisvės troškimo Lietuvai iš Balio krūtinės.
Visi Balio draugai reikalauja:
— Laisvę Baliui Gajauskui! šalin saugumo provokacijas nuo laisvę mylinčio lietuvio!
V. L.
* * *
PASIMATYMAS GULAGE
Mordovijos autonominė respublika. Stotis Potma. šis adresas primena politinių kalinių šeimų nariams, buvusiems kaliniams ir visai pasaulio viešajai nuomonei, kad Gulago salynas dar egzistuoja.
Geležinkelio atšaka, kuri iš Potmos eina gilyn į mišką, jungia nemaža lagerių. Kokia elektroninė mašina galėtų suskaičiuoti tas aukas, prarastas jaunystes ir jėgas tų žmonių, kurie čia dešimtmečius buvo dusinami už spygliuotų užtvarų? Jų kančioms dar nėra galo ir šiandien.
Tai čia ir toliau dusinam nepaklusniosios Lietuvos dvasia. Tartum iš spygliuotų vielų išaustu rūbu apsigaubę iškyla Petras Paulaitis, Balys Gajauskas, Vladas Lapienis ir kiti lietuviai. Tartum girdėt rauda Petro žodžiai: „laisvė brangi!" Laisvės aukuras dega toliau, kurstomas paaukotais gyvenimais tauriausių mūsų tautos žmonių.
Sosnovkos miestelis pasitinka savo įprasta „barakų" architektūra, plačiai paplitusia Mordovijos žemėje. Tos pačios, nuo laiko papilkėjusios, papuvusios ir nuolat remontuojamos užtvaros, už kurių buvo atsidūrę tūkstančiai politinių kalinių. Tai Sosnovkos septintame lageryje 1957 m. rugsėjo 1 d. sukilę kaliniai, paėmę į savo rankas vietinę radijo stotį, vadovavo kalinių streikui, kuris peraugo į politinį pasipriešinimą. Tuometinis lagerio viršininkas Patkinas, kalinių pramintas „Chvatkinu", iškirtęs zonoje medelius, įsakė bokšteliuose pastatyti kulkosvaidžius, o pro pastatytą prie lagerio vachtos radijo garsiakalbį paskelbė apie įvykusį kontrrevoliucinį sabotažą, kuris bet kokiomis priemonėmis bus numalšintas.
Senesniųjų kalinių tarpe buvo Norilsko sukilimo dalyvių. Jie savo akimis matė žuvusius po tankų vikšrais kalinius. Kai kurie jų į besivystančius įvykius žvelgė todėl labai atsargiai. Tačiau viską nulėmė jaunimas, kuris buvo užtvindęs lagerius po Vengrijos įvykių. Lagerio viršininkai pasimetę laukė žinių iš Maskvos. Atvažiavus generolui, buvo pradėtos derybos su kalinių streiko komitetu. Po kelių dienų prasidėjo represijos. Šimtus kalinių išvežė į kitus lagerius, o kai kuriuos streiko komiteto lyderius teisė ir išvežė į Vladimiro kalėjimą. Tačiau kalinių kovingumas sudrebino Mordovijos Gulagą.
Laiko vėjai pakeitė Sosnovkos kalinių kontingentą. Dabar tuos lagerius apgyvendino kriminaliniais kaliniais. Tiktai netoli geležinkelio prisišliejęs vienas barakas, atskirai aptvertas keliomis užtvaromis, dar saugo politinius kalinius. Tai specypatingojo režimo lageris. Čia kaliniams vieną kartą į metus duodamas asmeninis pasimatymas nuo vienos iki trijų parų ir vienas bendras pasimatymas 1-4 valandų.
Po praėjusių metų vestuvių ir nesėkmingo bandymo gauti pasimatymą šiemet I. Gajauskienė iš anksto klausė adminstracijos, ar jai bus suteiktas asmeninis pasimatymas, nes praėjusiais metais lagerio viršininkas Nekrasovas pasakė: „gali būti taip, kad ir kitais metais jinai asmeninio pasimatymo negaus". Gavusi iš lagerio viršininko pranešimą, kad pasimatymas priklauso 1979.VII.5., ji birželio viduryje išsiruošė į kelionę. Atvykusi į Sosnovką, Irena pirmą dieną pasimatymo negavo. Matyt, buvo su kai kuo susiskambinta ar duoti pasimatymą, ar ne ir kiek parų skirti. Para, dvi, o trys paros — stebuklas tame lageryje. Šį kartą likimas buvo palankus Irenai — ji gavo tris paras ilgai laukto pasimatymo.
Pro ketverias užrakinamas duris pateko į pasimatymui skirtas patalpas. Tuojau į kambarį „kratėja" atsinešė didžiulį peilį ir šaukštą. Visus maisto produktus reikėjo išimti iš lagamino ir sudėti ant stalo. Dešra buvo supjaustyta į kelis gabalus, nežiūrint į tai, kad jinai buvo džiovinta ir pirkta parduotuvėje. Paklausta, kodėl gadina produktus, atsakė, kad ji turi teisę viską supjaustyti į smulkius gabalėlius. Stiklainiai buvo atidaryti, šaukštu išmaišyti. Baigus maisto apžiūrą, pradėjo Irenos asmeninę apžiūrą. Ji turėjo išsirengti nuoga.
Patalpa, skirta pasimatymui, susideda iš kambario, virtuvės, koridoriaus, tualeto ir mažo kambarėlio, kuriame yra prausykla. Pasimatymo kambaryje dominavo tamsiai mėlyna ir ruda spalva. Kambaryje dvi medinės lovos, rašomasis stalas, dvi kėdės ir spintelė prie lovos.
Atėjus į pasimatymą, atimamas popierius ir rašymo priemonės. Elektros lemputė kabo palubėje, bet tokia mažytė, kad vos šviečia. Virtuvėje stovi virtuvinė spintelė, kurioje pridėta puodų, lėkščių ir elektros plytelė. Tik parduotuvėje nėra maisto, nėra ką tuose puoduose virti. Ten žmonės „daktarišką" dešrą ir į ją panašias dešras gali nusipirkti tik per didelę pažintį arba išstovėję eilėje kelias valandas.
Virtuvė taip pat išdažyta tamsiomis spalvomis. Grindys purvinos, visur nešvaru. Patalpos nevėdinamos, langai užkalti, stiklai uždažyti. Langų paskirtis tame pastate neaiški . . . Patalynė labai purvina. Važiuojant į pasimatymą, reikia vežtis ir savo patalynę. Pagalvės vatinės ir labai senos, — galvą dedi kaip ant akmenų. Antklodės tamsiai mėlynos spalvos. Turbūt niekada nevalytos ... Už parą reikia mokėti po 1 rb.
Anksti rytą ir vakare prižiūrėtojai ateina patikrinti, ar kas nepabėgo, bet žvilgsniai būna nukreipti ne į kalinį, o į svečią.
įvedė į kambarį Balį, truputį pasimetusį, gerokai per metus pasikeitusį. Aprengtas dryžuotu kostiumu, kelnės trumpos, kojinės suplyšę, plikai nukirptas, tik lūpose ta pati nuoširdi šypsena.
Prieš tai I. Gajauskienė paklausė speclagerio viršininko Nekrasovo, ar Balys žino, kad jinai atvažiavo į pasimatymą. Buvo atsakyta, kad žino, o iš tikrųjų Balys nežinojo. Rytą jį išvedė iš kameros į kiemą ir pasakė, kad reikia kai ką padėti kieme kitam kaliniui. Jie melavo Baliui, kad nežinotų kameros draugai, kur išveda. Kieme nereikėjo nieko dirbti ir atvedė tiesiai į pasimatymo namus. Perrengė švaresniu dryžuotu rūbu ir davė kitus batus. Rūbai ten pastoviai būna paruošti pasimatymams, o senus rūbus užrakina.
Balys susenęs, dar labiau pražilęs. Pasimatymo metu labai mažai valgė, pastaruoju metu pablogėjo regėjimas. Nuolat jam skauda akis.
Kameroje būna po keturis kalinius. Kameros nedidelės, lovos metalinės, langas kameroje mažytis, grotuotas, ties lubomis. Nedidelė elektros lemputė virš durų. Durys dvejos. Vienos — apkaltos skarda, o kitos — grotos; abejos atskirai užrakinamos. Kameroje visada prieblanda, drėgna. Kalinius pasivaikščioti išveda į dieną du kartus — 40 min. prieš pietus ir 20 min. po pietų. Prie pastato yra uždaras kiemelis. Tame kiemelyje kaliniai ir vaikšto.
Į darbą eina dviem pamainomis. Dirba tame pačiame pastate — šlifuoja stiklus šviestuvams. Darbas labai kenksmingas, o apsaugos priemonės blogos. Po darbo kaliniai kamerose užrakinami.
Maistas ypatingai blogas. Keturis kart į savaitę yra verdama kilkių „sriuba". Kai tą „sriubą" atveža, tai pasmirsta visa zona ir kaliniai jos negali valgyti. Gyvenimas „naujoje zonoje" — baisus.
Kameroje su Baliu Gajausku kali du ukrainiečiai — Gelis ir Lukjanenko — ir rusas Ivanovas.
Pasimatymui pasibaigus, Balį išvedė, o Ireną vėl iš naujo iškratė, peržiūrėjo visus likusius maisto produktus, šį kartą krata buvo dar uolesnė negu prieš pasimatymą.
Traukinys vėl bildėjo Maskvos kryptimi, palikdamas Mordovijoje trijų dienų ašaras ir džiaugsmus.
A. Klimas
* * *
Tremtinių daina
Tu gražioji Pabaltija,
Mūsų motina Lietuva,
Klausyk dejonės ir maldos
Lietuvių tremtinių sielos.
Nuo Tavo širdies atplėšti,
Šaltan Sibiran ištremti,
Visi sunykę kaip vergai
Kenčia Tavo tikri vaikai.
Kur plikos uolos ir kalnai,
Čia mes parduoti kaip vergai.
Vienus mus blaško jų valia.
O, kaip sunki mūsų dalia!
Sunkių darbų didi našta
Žiaurių žmonių mums užmesta.
Čia šaltis, badas ir mirtis, —
Rodos, visa mums paskirtis.
Kur stūksto sustingę kalnai,
Tie pliki kalnai nebyliai,
Ten žūsta Lietuvos žiedai,
Dygsta kryželiai ir kapai.
Čia baisus slegia liūdesys,
Savos šalelės ilgesys.
Už virtinės aukštų kalnų
Nieks negirdės graudžių raudų . . .
1942 m.
* * *
Lietuvos šalie gražioji,
Mūsų šalelė gimtoji,
Tave prabočiai dievino,
Šventa per amžius vadino.
O, Tėviške, kaip Tu brangi!
Be Tavęs skausmą vien randi.
Kalneliai, girios ir laukai . . .
Jau vien sapne jus tik matai.
Kenčiam ir laukiam tos dienos —
Patekančios aušros skaisčios,
Kada mes grįšime lasivi
Į brangią Lietuvą visi!
1942 m.
* * *
