Atsakau į klausimą, ką veikiu. Vis skaitau ir skaitau. Tiesa, skaitymo laiką kiek sutrumpinau, nes akys pareiškė savas pretenzijas. Galbūt dėl šviesos stokos, kadangi elektros lemputė tik 10 vatų ir kabo pustrečio metro virš mano galvos. Dabar per parą skaitau ne daugiau dešimties valandų.
Dirbome prie laikrodžių detalių silpnai apšviestoje patalpoje. Buvo pareikalauta geresnių sąlygų. Jų negavome, todėl aš paskutiniu metu nedirbu. Nedirbančio kalinio maistui skiriama 11 rb. į mėnesį. Per parą duonos gauna 800 gr. Be to, administratorius pasiūlė pasirašyti ... ir žadėjo tuoj pat išleisti į laisvę. Pasirinkau pusbadžio gyvenimą ir likau ištikimas savo idėjoms.
Iš pasivaikščiojimo kiemelio tematau tik vieną vienintelę anapus tvoros augančią tuopą, kuri dabar rytais, saulės nutvieksta, dega permaininga oranžine spalva ir pavirsta tokiu užburiančiu vaizdu, kad nuo jo negali atitraukti akių.
Čistopolyje, kuriame jau antri metai kai vegetuoju, gyvena mažiau nei 100.000 gyventojų. Prieš karą jis tebuvo mažas miestelis. Bet, frontui pasiekus Maskvą, jame buvo apgyvendinti įžymūs rusų rašytojai: Borisas Pasternakas, Aleksandras Tvardovskis, Konstantinas Fedinas, Michailas Isakovskis, Eugenijus Dolmatovskis, Aleksandras Fadiejevas ir kt. Žodžiu, trumpą laiką buvo tapęs rusų literatūros centru. Pokario metais čia sukurta pramonė, ypač garsus laikrodžių fabrikas.
Netoli nuo čia, taip pat totorių krašto mieste Bugulmoje, gavusi iš fronto žinią apie sūnaus žuvimą, persikėlė į svajonių pasaulį poetė Marina Cvetajeva . . .
Čistopolyje gyvena rusai ir dvejų tikėjimų totoriai: mahometonys ir krikščionys. Mokslinėje literatūroje totoriai stačiatikiai yra vadinami Užupio totoriais. Jų bendruomenė gyvena uždarą gyvenimą: turėjo savo cerkvę, tebeturi atskiras kapines, kalba atskira totorių kalbos tarme. Tarp jų paplitusi ir vadinamoji tikrųjų stačiatikių arba patriarcho Tichono šalininkų su neoficialiais vienuolynais ir dvasininkais grupuotė.
Klimatas čia man nepatinka: žiemos ir vasaros šaltos, drėgnos. Tik šįmet (1979 m.) spalis buvo neįprastai šiltas: laukuose, pievose pražydo ramunės, vėdrynai, vengriūkščiai. Didelius žiemos šalčius ištvėrusios, sužydėjo obelys. Čia nejunti nei pavasarių, nei rudenų, bent jau jie dėl trumpumo nepastebimi.
Su čuvašų jaunuoliais susidūriau etapuose ir buvau maloniai nustebintas jų religingumu bei tikėjimo pažinimu. Jie manęs prašė paaiškinti katalikybės požiūrį į Šv. Dvasią. Žinojo net lotyniškąjį terminą — Filioque! Teiravosi, kodėl katalikų bažnyčiose Komunija dalijama vienu pavidalu, procesijos apie bažnyčias eina pasauliui, gavėnios metu negiedama aleliuja, patriarchai vadinami kardinolais, kada ir dėl ko dvasiškijai įvestas visuotinis celibatas, barzdų skutimasis, vargonų muzika bažnyčiose (jie labai norėtų, kad vargonų muzika būtų ir stačiatikių šventovėse) ir kt.
Nustebo išgirdę, kad katalikų Bažnyčia irgi turi patriarchų, kurių du yra ir Europoje — Venecijos ir Lisabonos, jog ir katalikų Bažnyčioje yra bendruomenių, kurių dvasiškiai celibato nesilaiko, nešioja barzdas (jie beveik nieko negirdėję apie graikų apeigų katalikų Bažnyčią).
Jie išaiškino, kad čuvašai stačiatikiai buvo sudarę autokefalinę Bažnyčią, į čuvašų kalbą išversta ir visa liturgija, ir pamaldos vykusios čuvašų kalba. Daug pasakojo apie savo tautos bei valstybės istoriją, guodėsi dėl jų poetus, rašytojus — inteligentiją ketvirtajame dešimtmetyje ištikusios tragedijos. Žavėjausi ir buvau labai maloniai nuteiktas jų žiniomis, nuoširdumu, žingeidumu.
Ši trečioji mano kelionė po Rusiją daug kuo skiriasi nuo ankstesniųjų. Dabar visą laiką buvau apsuptas jaunimo. Jis šitoje zonoje sudaro absoliučią daugumą. Tas jaunimas neabejingas ir jokiu būdu nepriešingas religijai. Jaunuolių dauguma yra baigę vidurines mokyklas. O šitokio masinio domėjimosi tikėjimu nei pirmą, nei antrą kartą būdamas Rusijoje nebuvau sutikęs. Sukau sau galvą, iš kur šita banga? Gal tai — tik nelasivės namuose? Bet kad ir čia jų juk ne vienas milijonas. Tai jau ne upelis, o didelė upė. Beje, ji išsiliejusi ir neturi savo krantų.
Ar turės juos kada nors? Gal potvynis atslūgs? Ak, nežinomi Apvaizdos keliai . . .
* * *
Komunizmo ledynas
Komunizmas panašus į ledyną, kadaise dengusį didelę dalį Europos ir Azijos. Jis slinko apimdamas vis naujus plotus, kol pagaliau sustojo, pamažu ėmė tirpti ir trauktis atgal.
Ir komunizmas, išplitęs Europoje ir Azijoje, pradeda skilti, virsdamas atskirais luitais, besitrinančiais vienas su kitu. Jau ima aižti paviršius, jau čiurlena laisvos minties, disidentinio pasipriešinimo srovelės ... O kiek skilimų gelmėse — nematomų, nepastebimų. Kiek sušutimo, supuvimo, korupcijos nuo viršaus iki apačios visame komunizmo ledyne! Jis — ištirps.
* * *
