PRIE UŽRAKINTO M. PEČKAUSKAITĖS KAPO . . .
1980 m. liepos mėn. 24 d. sukako 50 metų nuo įžymiosios lietuvių rašytojos Marijos Peškauskaitės — Šatrijos Raganos mirties. Ta proga Židikų miestelio kapinėse, kur palaidota M. Pečkauskaitė, š.m. liepos 27 d. įvyko kuklus minėjimas. Susirinko nemažas būrys židikiečių bei artimesnių apylinkių gyventojai, nedidelė rašytojos gerbėjų ir mylėtojų grupė atvyko net iš Kauno.
Apie M. Pečkauskaitės gyvenimą, jos kūrybinę bei visuomeniškai krikščionišką, altruistinę veiklą papasakojo ją gerai pažinojęs kun. Arlauskas. „Pagrindinis rašytojos devizas, svarbiausias jos gyvenimo tikslas, — kalbėjo kunigas, — buvo „Kilti ir kelti, dulkių pasauly veikliai tarnauti šviesos pasauliui, ištikimai aukotis didžiai idėjai iki mirties . . .".
Dar buvo paskaityta keletas eilėraščių, pasakyta viena kita mintis, sugiedotos mirusiųjų paminėjimo apeigų maldos, nuoširdžiai pasimelsta. Atrodo, tuo kuklus minėjimas turėjo ir baigtis. Deja, kai kas sudrumstė iškilmingą nuotaiką: minėjimas vyko prie uždarų durų koplyčios, kur ilsisi M. Pečkauskaitės palaikai. Židikų parapijos klebonas Giedra jau prieš tris dienas prašė M. Pečkauskaitės memoralinio muziejaus direktorių Kocių, kad šis prieš minėjimą atrakintų koplyčią ir būtų suteikta galimybė lankytojams susikaupti ir pasimelsti prie rašytojos kapo. Deja, neatrakinta ne tik koplyčia, bet uždarytas „remontui" ir rašytojos muziejus. (Žr. „Literatūra ir menas" 1980 m. rugpjūčio 20 d. Nr. 31, p. 15, skyrelį „Septynios dienos").
Kažkam, matyt, pasirodė, kad 50 metų mirties jubiliejus ne toks jau įžymus įvykis, kuriam būtų galima panaudoti visas turimas priemones. Tokiu būdu „dulkių ir tamsos pasaulis", pasak M. Pečkauskaitę, surengė savąjį „minėjimą". Lyg nujausdama ateitį rašytoja ne veltui pasirinko tarnavimą šviesos pasauliui. Negi išsigando „neprietaringieji" Tavęs, Marija, mirusios prieš 50 metų? Juk ir tų palaikų, anot kun. Arlausko, ne kažin kiek beliko: kaukuolė ir keletas kaulelių, net ir tavo gražiąsias kasas pavogė iš kapo.
O juk iš tikrųjų visai kitokio masto minėjimas turėjo įvykti. Kurgi atgarsiai literatūrinio muziejaus, kurio dispozicijoje yra ir Šatrijos Raganos raštai?
Kodėl rašytojos nepagerbė Pedagoginio muziejaus darbuotojai? Juk M. Pečkauskaitė visą savo gyvenimą ir jėgas pašventė pedagogikai.
Ką jubiliejaus dienomis galvojo Universiteto vadovai? Negi jie pamiršo, kad M. Pečkauskaitei už nuopelnus lietuvių kultūrai buvo suteiktas garbės daktaro titulas?
Nejaugi paskutiniuose „Literatūros ir meno" bei „Pergalės" numeriuose nebeatsirado vietos bent trumputei ir kukliai žinutei apie M. Pečkauskaitės mirties sukaktį?
Pagaliau kodėl į Židikus neatvyko bent vienas Rašytojų sąjungos narys? Juk M. Pečkauskaitė priklausė tai pačiai rašytojų šeimai. Gal „žmogaus sielos inžinieriai" pamiršo, kad ne vienas jų žavėjosi M. Pečkauskaitės kūryba, sėmėsi iš jos dvasinio peno ir meilės žmogui?
Prie užrakinto M. Pečkauskaitės kapo nuskambėjus paskutiniems giesmės žodžiams, visi pradėjo skirstytis. Tačiau kažkieno pastangomis „minėjimas" tęsėsi toliau. Prie kapinių stovėjusio kauniečių autobusiuko vairuotoją Jankauską sulaikė „autoinspekcijos" pareigūnai, apkaltinę vairuotoją, kad ekskursijos vežimui nebuvo atatinkamai sutvarkyti dokumentai (vairuotojas tvirtino priešingai), atėmė teises ir privertė parašyti pasiaiškinimą. Po to nuvežė į būstinę, o ten visus reikalus tvarkė jau civiliai asmenys . . . Savaime aišku, kad ir kaltinimai vairuotojui pasikeitė. Buvo reikalaujama pasakyti ekskursijos organizatoriaus bei vadovo pavardę. Vairuotojas tvirtino nepažįstąs nei vieno, ką jis parašęs ir savo pasiaiškinime. Tačiau pareigūnai primygtinai reikalavo, grasindami ir tyčiodamiesi, pasakyti tai, ko vairuotojas iš tiesų nežinojo ir negalėjo žinoti, nes šiuo atveju jokių „organizatorių" bei „organizacijų" nebuvo. Tada jį žiauriai sumušė, išlaidė apie šešias valandas tardydami ir tik 23 val. leido važiuoti namo. Dokumentų, žinoma, negrąžino.
Visa šita antihumaniška, antijuridiška ekzekucija vyko gatvėje, kuri pavadinta M. Pečkauskaitės vardu, netoli jos amžino poilsio vietos, kur taip pat kabo (be abejo, valdžios rūpesčiu) memoralinė lenta: „ČIA PALAIDOTA LIETUVIŲ RAŠYTOJA MARIJA PEČKAUSKAITĖ — ŠATRIJOS RAGANA (1877-1930)" . . .
Dar viskas būtų suprantama, jei bent tą nešvarios ekzekucijos momentą, vietoj M. Pečkauskaitės gatvės būtų atsiradęs Felikso Dzeržinskio gatvės pavadinimas ... O juk M. Pečkauskaitė kvietė „Pažinti žmones ir neniekinti jų, rasti kelią į širdis . . .", ji visur ir visiems siekė įskiepyti Gėrį, Grožį, Meilę ir Tiesą.
Todėl, pasak kun. Arlausko, „Nepyk ant mūsų, Marija, kad negalėjom pažvelgti į tavo kapą; ne dėl mūsų kaltės gėlės ir žvakės guli ant laiptų prie koplyčios durų". Nepyk ir ant tų, kurie bijojo parodyti prideramą pagarbą tau. Tu visu savo gyvenimu pelnei pas Viešpatį malonę, todėl maldauk, kad leistų Viešpats ir jiems vis dažniau pasiklausyti savo sąžinės balso, kad jų žvilgsnis vis dažniau nukryptų į savo rankas, žalojančias ir žeidžiančias niekuo nekaltus žmones. Ir tegu jie bent retkarčiais susimąsto, ar turi teisę tos pačios rankos apkabinti mielą ir brangų žmogų, ar turi teisę paglostyti nekalto kūdikio galvutę? . .
ILSĖKIS RAMYBĖJE, MARIJA, SAVAJAME ŠVIESOS PASAULYJE!
N. Venta
EISENA į ŠILUVĄ
Ankstyvas 1980 m. rugpjūčio 24 d. rytas. Sekmadienis. Po gausaus vakarykščio lietaus dangus po truputį blaivėsi, ir skaisti saulė nedrąsiai kilo virš drėgme alsuojančių miškų ir laukų. Tačiau labiausiai nustebo saulutė, pažvelgusi į visad tylaus ir ramaus Tytuvėnų miestelio gatveles, kuriomis bažnyčios link skubėjo būreliai žmonių. Tai iš visos Lietuvos kampelių suvažiavę maldininkai bei Eucharistijos bičiuliai rinkosi į bažnyčią, iš kur turėjo prasidėti eisena į Šiluvą.
Eisenos tikslas — bendra malda Dievo Motinos garbei, o svarbiausia, atsiteisimo auka. Atsiteisimo už savo pačių nusidėjimus, už nusižengimus tų, kurie pikta valia paniekino ar persekiojo Dievo ir Bažnyčios reikalus.
Labai daug žmonių naktį praleido bažnyčioje, kadangi sunku buvo apsirūpinti nakvyne. Be to, valdžios pareigūnai barė tuos vietinius gyventojus, kurie priėmė nakvoti atvykusius maldininkus. Kažkokia dingstimi keletas maldininkų buvo sulaikyti jau šeštadienio vakare. Taip pat buvo stabdomos ir tikrinamos visos automašinos, užrašomi jų numeriai.
Sekmadienio ryte Tytuvėnų bažnyčioje įvyko rytmetinės pamaldos, kuriose dalyvavo visi eisenos dalyviai. Po to susirinko šventoriuje, kur vienas eisenos dalyvių paaiškino konstitucijos įstatymus apie teises ir pareigas, liečiančias tiek tikinčiuosius, tiek ir netikinčiuosius. Palinkėjus visiems, susitelkusiems po Kristaus vėliava, Dievo palaimos, eisena 9 val. pajudėjo Šiluvos link. Prieky kryžius, dvi bažnytinės vėliavos, du kunigai, bažnytiniais bei tautiniais rūbais pasipuošę vaikinai ir merginos, o už jų apie 1500 maldininkų su gėlėmis rankose ir malda lūpose.
Nuo pirmųjų žingsnių eiseną sutiko šaligatviais išsirikiavusi savotiška „garbės sargyba", kurią sudarė įvairiausiais foto aparatais ir filmavimo kameromis „ginkluoti" uniformuoti bei civiliai apsirengę pareigūnai. Visą kelią nuo Tytuvėnų iki Šiluvos (8 km.) eiseną lydėjo ir zujo pro šalį įvairiausių markių bei įvairiausios paskirties automobiliai, kuriuose sėdintys pareigūnai su pagalba fotografavimo ir filmavimo priemonių fiksavo visus eisenos dalyvius.
O žmonės ėjo ir ėjo, melsdamiesi ir giedodami, nekreipdami dėmesio į pro šalį abiem kryptim važinėjančias mašinas ir jose sėdinčių pareigūnų viską matančias ir dėmesingai viską stebinčias akis. Jie ėjo į Šiluvos Dievo Motinos šventovę padėkoti už visas teikiamas malones, pasiguosti švč. Mergelei — Ligonių Sveikatai visomis sielos ir kūno negaliomis.
Reikia pripažinti, kad Gerosios Motinos malonė tą iškilmingą dieną buvo palietusi ir tuos, kuriems ši eisena buvo ne prie širdies, — niekas nedrįso jos sukliudyti. O juk daugeliui sveikai galvojančių žmonių gali kilti klausimas: kodėl neleisti gėriui, grožiui ir tiesai plisti žemėje, kodėl kliudyti tikinčiajam išpažinti savo tikėjimą ir pagal jį reguliuoti savo elgesį ir veiklą, kodėl religingas žmogus vadinamas tamsiu, atsilikusiu, fanatiku, kada jo visi darbai rodo dvasinį taurumą, dorovinį tyrumą, nepakantumą blogiui ir žemiesiems polinkiams? . .
Tikrai, tiems jaunuoliams, kurių keli šimtai ėjo susikaupę, visai svetimas nusikaltėlių pasaulis, nepažįstamos tos ydos ir blogybės, užvaldžiusios šiandien silpnavalių sielas. Nei jiems patiems, nei būsimiems jų palikuonims nebus reikalingi vaikų kambariai ir nepilnamečių nusikaltėlių kolonijos, nereikalingos kovai su nusikalstamumu komisijos ir priverčiamųjų darbų stovyklos. Iš jų išaugs asmenybės, nešančios tikėjimo ir doros šviesą ateities kartoms. Sveika, laiminga, tvirta ir visad gyva turi būti tauta, kurioje klesti tokios asmenybės, pasišventusios kilnesniems tikslams — Dievo ir artimo tarnybai! šitai jautė daugelis žmonių, stovinčių pakelėse ir besišluostančių džiaugsmo ašaras.
Koplyčia toli gražu nepajėgė sutalpinti visą eisenos dalyvių. Po nuoširdžios maldos bei trumpo pamokslo milžiniška kolona vėl nusidriekė bažnyčios pusėn. Čia atlaikytos šv. Mišios, pasakytas turiningas pamokslas, ir visi eisenos dalyviai priėmė šv. Komuniją. Pasisėmę naujų dvasinių jėgų, žmonės pradėjo skirstytis. Kiekvienas stengėsi parnešti savo namams ir šeimai, savo artimiesiems ir pažįstamiems bent po kibirkštėlę to visuotinio džiaugsmo, pripildžiusio visų širdis, kad kitąmet dar gausiau ir nuoširdžiau galėtų dalyvauti savo gerosios Motinėlės pagarbinimo iškilmėse.
T. Sabalius
KAIP BALTARUSIJOJE REMONTUOJAMOS BAŽNYČIOS
Apsą (Breslaujos raj.). Graži didinga Apsos bažnyčia. Stovi ji prie Vilniaus — Daugpilio kelio ant Apsos ežero kranto. Statyta ji apie 1880 metus. Vietos grafienė davė miško medžiagos ir plytų, o gyventojai irgi dėjo pinigus ir savomis rankomis ją pastatė.
Apsos apylinkėje gyvena lietuviai. Lenkų valdymo laikais (1920-1939 m.) čia buvo lietuviškos pamaldos. Paskui užėjo karas, kuriam dar nesibaigus, 1944 m. sovietų valdžia bažnyčią iš tikinčiųjų atėmė tuo pretekstu, kad ją pastačiusi grafienė . . . Bažnyčia buvo baisiai nuteriota: sulaužytas centrinis altorius (bet dar galima jį atstatyti), perkeliant jį į kitą vietą, sugadinti vargonai ir sunaikinta visa, kas buvo galima naikinti. Vėliau bažnyčia paversta kolchozo sandėliu.
šiais metais balandžio mėn. vidury vietos kolchozo pirmininkas pasakė žmonėms, kad bažnyčia kolchozui nereikalinga, ir parapijiečiai galį ją atsiimti. Pil. Latkauskas, parapijiečių atstovas, paėmė bažnyčios raktus. Žmonės nepaprastai apsidžiaugė ir ėmėsi darbo. Kadangi į bažnyčią buvo vežamos visokios gėrybės (grūdai, miltai), daug jų buvo supuvę, o kartu su supuvusiomis laukų gėrybėmis pilna paukščių mėšlo (karveliai, varnos suskrisdavo į bažnyčią pro išdaužytus langus), tai bažnyčia virtusi smirdančiu šiukšlynu. Bažnyčioje dar buvo likę sveiko kombinkormo, kurį kolchozas išsivežė.
Atgavę bažnyčią, parapijiečiai surinko pinigų (vien iš Zabarninkų kaimo surinkta 300 rb.), samdė traktoristą, kuris išvežė iš banžyčios visą brudą; pirko stiklą langams, samdė meistrą, pastatė stelažą. Bažnyčia buvo visiškai išvalyta: nušluostyti altoriai, sakykla, sienos, išplautos grindys. Baigus valymo darbus, bažnyčia, parapijiečių išsireiškimu, net blizgėjusi.
Bet vos buvo spėta įstiklinti bažnyčios vienos pusės langus, kolchozo pirmininkas pareikalavo iš pil. Latkausko grąžinti bažnyčios raktus. Girdi, rajono valdžia nesutinkanti atiduoti bažnyčią parapijiečiams naudotis. Latkauskas atsisakė atiduoti raktus ir pareiškė: „Be žmonių valios aš raktų neatiduosiu". Tuomet valdžios pareigūnai spyną nupjovė, uždėjo naują ir į bažnyčią supylė cementą . . .
Trumpas buvo parapijiečių džiaugsmas. Bet kam buvo reikalingas bažnyčios raktų atidavimas ir vėl atėmimas? Gal nepatogu buvo laikyti užbjaurotą ir naikinamą bažnyčią, kai apie ją pasauliui šis tas jau žinoma (buvo kalbėta per Vatikano laidas). Tad reikėjo ją „atremontuoti", ir tam tikslui buvo apgauta ir išnaudota liaudis.
Pil. Latkauskas po to buvo dažnai kviečiamas į saugumą ir terorizuojamas. Apsos parapijiečiai po šio įvykio nenurimo. Jie pasiryžę toliau vesti kovą dėl savo bažnyčios.
Šia proga verta trumpai paminėti kaimyninės Apsai Pelekų (irgi Breslaujos raj.) bažnyčios liūdną likimą. Graži mūrinė bažnyčia, kurioje lenkų valdymo laikais buvo laikomos lietuviškos pamaldos, po II pasaulinio karo buvo uždaryta ir dabar baigia sunykti. Kaip atrodo jos vidus, neteko matyti. Bet bažnyčia jau nebeturi stogo, todėl greitai ji pati sugrius. Bažnyčios šventorius irgi baigiamas griauti.
Pelekų bažnyčios šventoriuje tebėra išlikęs paminklas su lietuvišku užrašu jos buvusiam klebonui:
,,Kun. Adomas-Donatas Žeimavičius-Žejmis #1909 m. 4 gruodžio. 54 m. amžiaus. Palaiminti, kurie Viešpatyje miršta."
A. Štirnys
