Talentas — ašmenys. Į kieno rankas pateks, tam ir patarnaus. Vienokią paslaugą padaro doro meistro paimti, kitokią — plėšiko rankose atsiradę.
Justino Marcinkevičiaus talentas neabejotinas. Lyrikoje kalba jis apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus paskirtį ir jo likimą.
Pavartoja net žodį amžinybė. Tačiau apie jo „lyrinį herojų" pakalbės koks literatūros daktaras, o mums rūpi poeto „pilietiškumas", apie kurį šiandien mėgstama gražbyliauti.
Pažvelgsim į Just. Marcinkevičiaus „Pažinimo medį" ir dramas-poemas. Kam naudoja ašmenis jis šiuose savo kūriniuose?
„Pažinimo medį" skiria poetas savo „almae matris" — Vilniaus universiteto jubiliejui. Koks šių dienų „auklėtojas", toks ir „auklėtinis". Marcinkevičiaus poema niekuo nesiskiria nuo tritomės „Universiteto istorijos": po pagarbos skraiste slypi panieka, po meilės — pagieža, šitaip juk buvo minėtas jubiliejus.
Universitetas — garbinga mokykla, tik bloga, kad nuo pirmųjų dienų ją pasiglemžė „tamsybininkai". Vyskupas Valerijonas įtaisė studiozams bendrabutį, tuomet vadintą bursa, tačiau toji bursa buvo tikras tarybinių katorgininkų gyvenamasis barakas, aplūžusiame špitolės name, kur į šventes atėję nakvynėn „dūsaudavo žmonės, atnešę nuodėmes, ligas, bėdas ir alkanas blusas arčiau prie dievo". Tame barake gyvendami ir „avižų kisielių kabindami", jaunuoliai turėjo rengtis darbininkais į „vargo ir tamsos bažnyčią". Taip, lagerinį baraką Valerijonas įtaisė. Poetas tai žino. Bet kad Valerijonas davė namus, kuriuose klausė paskaitas, kad nupirko kitus, kur turėjo gyventi profesoriai ir pagalbinis personalas, kad Valerijonas užrašė savo turtus, iš kurių universitetas galėjo gyventi ir studiozus lietuvius „avižų kisielium" penėti, — to poetas nežino. Karaliaus Stepono parašo, kurį išmeldė tas pats Valerijonas, ir popiežiaus bulės buvo per maža. Popieriai buvo forma, kuri turėjo įsikūnyti medžiagoje. Tą medžiagą suteikė Valerijonas.
Todėl minint Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį, paminklas studentų miestelyje turėjo atsirasti karaliui Steponui ir vyskupui Valerijonui, o ne Kapsukui ar Leninui.
Valerijono universitetas ir bursa buvo „tamsybininkų" pasigrobti. Bet kaipgi iš tamsių „tamsybininkų" išdygo šviesus Sirvydas, Liauksnūnas, Sarbievijus, Kojelavičius ir daugybė kitų? Taip, šių vyrų „tamsybininkais" nepavadinsi. Bet jie buvo „tamsybininkų" persekiojami. Sirvydui gramatiką „Clavis linguae Lituanicae", kurios buvimu mokslininkai abejoja, išleisti, anot poeto, uždraudęs rektorius, idant, kai jos neturės, bursos gyventojai greičiau pamirštų tėvų kalbą. Džiovą Sirvydas gavęs dėl to, kad, žodyną rašydamas, turėjęs sėdėti rusy „bibliotekoj sekretoj", arba „specfonduose", tarybiniu žodžiu sakant.
Populiarusis tėvas Liauksnūnas, retorikos ir muzikos profesorius ir pagarsėjusių vadovėlių autorius, Vilniuje garsėjęs „Tėvo Linksmo" vardu, už vadovavimą studentų saviveiklai, taip pat buvęs jėzuitų persekiojamas: už karnavalo iškilmių sutaisymą rektorius jj „torkavęs".
Sarbievijus buvęs atplėštas nuo pamiltosios Lietuvos ir, užuot rašęs poeziją, Krokuvoj turėjęs pamokslus sakyti karaliui.
Taigi šitie šviesūs vyrai buvo jėzuitų universiteto „kankiniai".
„Kankinys", ar nekankinys buvo pagarsėjęs ir pirmasis „Lietuvos istorijos" autorius Albertas Vijūkas Kojelavičius, Marcinkevičius nežino, ar gal nutyli dėl to, kad šią „Lietuvos istoriją", universiteto sukaktuvių metais parengtą spaudai ir jau spaustuvės surinktą, išleisti uždraudė, Aničo patariamas, partijos Centro Komitetas su generalmuravjovu Dybenka priešaky.
O kaip su Just. Marcinkevičiaus dramomis?
„Katedros", tiksliau „Vilniaus katedros" apmatai tokie. Vyskupas Masalskis, parsivežęs iš kaimo Lauryną Stuoką, išsiunčia į užsienius mokytis architektūros ir palieka jį ten badmiriauti, o jo sužadėtinę Ievą pasigrobia, susilaukia su ja sūnaus, jį nužudo, o Ievą uždaro į vienuolyną. Mokslus baigęs, Laurynas grįžta į Vilnių ir, nepaisydamas skriaudos, stato Masalskiui „melo ir klastos katedrą", bet širdy liepsnoja pagieža. Dėl to maištauja prieš skriaudiką ir lyg tyčia kilęs maištas įtraukia jį į maištininkų eiles. Pakariamas Vilniuje sufraganas Kasakauskas, o Masalskį nutvėrę maištininkai pakaria Varšuvoj. Scenoj belieka patampyti jo, pakarto, iškamšą ir pasityčioti iš vyskupo.
Tokie apmatai. Ataudų lyriką paliksim literatūros kritikams. Mažiau prisimenąs istoriją žiūrovas gali pamanyti, jog „maištas" (Kosciuškos sukilimas Marcinkevičiui virto „maištu") kilo prieš Masalskį dėl nuskriaustosios Ievos. Labai neskanų įspūdį daro pakartojo vyskupo iškamša. Tai pasityčiojimas iš jo prievartinės mirties. Iš jos tyčiotis nevalia. Poetas turbūt pamiršo, kaip graudžiai raudojo pats dėl savo draugo prof. Jono Kazlausko prievartinės mirties. O su vyskupu Masalskiu taip lengvai susidoroti negalima. Turėjo jis trūkumų, tačiau ir gražių pėdsakų paliko mūsų krašto kultūros istorijoj. Vertas jis atskiros monografijos. Jeigu reiktų poetui Masalskio poelgį su Laurynu, Ieva ir sūnumi įrodyti teisme, kažin ar pasisektų. Sakysi, „Katedra" ne istorija, o „poeto išmonė". Betgi ar leistina „išmonei" apjuodinti ir pažeminti istorinį veikėją? Argi norėtų pats Marcinkevičius, kad po jo mirties kitas poetas rašytų apie jį su tokia „išmone", kad, be šeimos, turėjo meilužę, vaikų ir juos nužudė arba įkalino?
Tokia pat „poetine išmone" Marcinkevičius padailina ir Mažvydo gyvenimą. Kunigas Mažvydas, „išmainęs Lietuvą į naująjį tikėjimą", išeina į Prūsų Lietuvą, bet už Nemuno palieka merginą su vaiku. Protestantui valia turėti šeimą ir jis veda kitą moterį. Bet suviliotos mergaitės palikimas argi didina Mažvydui garbę? Teisme tokio fakto poetas tikrai neįrodytų. O pažiūra į suviliotoją visais laikais, juoba anais senaisiais, buvo griežta ir smerkianti. Tai ne „chameleono spalvų" dienos. Himną Mažvydui gieda jo špitolės gyventojai, turbūt išgeriantys tinginiai, deklasuotoji visuomenė, tik ne Donelaičio darbštieji būrai.
Taigi ir „Mažvydo", lygiai kaip „Katedros" svarbiausia mintis: žiūrėkite, kokie pasileidę kunigai ir vyskupai. O jei kas, mažiau išprusęs, tos minties nesugaudytų, tam Marcinkevičius duoda ir pigų, bulvarinį saldainiuką — sceną, kur pasityčiojama iš išpažinties. Kažin ar pradžiugintų šia scena poetas savo motiną?
Abi dramos pasitarnauja bedievybės propagandai, prasideda ir baigiasi demagogišku kunigų dergimu.
Gaila, kad savo talentu poetas tarnauja didžiai negarbingam tikslui. Bedievybės demagogijai užtektų išminčių ir be jo: „istorijos daktarų" Stuinos ir Aničo su Pečiūra.
Liūdna, žiūrint Marcinkevičiaus „Mindaugą". Tai pasityčiojimas iš Lietuvos valstybingumo. Iš atskirų nuo kažkieno (greičiausiai rusų) žemių atplėštųjų kraujuotų gabalų Mindaugas lipdo savo karalystę. Lipdo, siekdamas karaliaus vainiko, o pasiekęs tyčiojas iš jo kaip ir iš savo darbo. Ne karalius jis, ne ori asmenybė, o kažkokia menkystė. Patvirkęs lygiai kaip Masalskis ir Mažvydas: ne tik prisivilioja svetimą žmoną, bet ir savąją nužudo (šio fakto jokia istorija nepaliudija). Ne veltui „Mindaugas" turi pasisekimą rusų teatruose, net Sverdlovske jį rodę.
Epigrafu savo kūrybai Justinas Marcinkevičius galėtų įsirašyti 61 ir 62 eilutes iš savojo „Mindaugo":
Jie elgsis taip, kaip jiems naudinga bus,
Mes irgi taip, tik taip tegalim elgtis.
ši išmintis naudinga, pelninga, tačiau poetui tikrai negarbinga.
V. Kvietys
Geros mintys
Kelias į dvasinį tingumą, apsnūdimą ir miegą dažnai prasideda dvasiniu komfortu, t.y. maloniu ir patogiu mėgavimusi teoriniais svarstymais ir pokalbiais, nieko nedarant svarstomoms idėjoms paversti gyvenimu, ypač jei šis praktinis realizavimas reikalauja kieto darbo, kovos ir pasiaukojimo.
* * *
Šiandien žodinės informacijos srautas yra perkrovęs žmogaus psichiką. Norint įsiveržti į žmogaus sąmonę reikia naudoti veiksmingesnę informacijos priemonę — veiksmą, darbą, pavyzdį.
Vienu atveju reikia atidaryti piniginę, kitu — praverti burną. Tai priklauso nuo to, ko šiuo atveju stokoja tavo artimas.
* * *
Jokios santvarkos negalime laikyti stipria, jei ji savo pagrinduose padėjusi melą.
