II pasaulinis karas, Tarybų Sąjungai kainavęs 20 milijonų žmonių, visiškai ištuštino tarybinių parduotuvių lentynas, kurios per visą Tarybų valdžios laikotarpį niekada nepasižymėjo gausumu. Bet karas baigėsi ir tarybinių piliečių neapleido viltis, kad žmonių aprūpinimas būtiniausiomis prekėmis pagerės. O tokiam optimizmui būta pagrindo: laikas nuo laiko spaudoje pasirodydavo pranešimų apie kai kurių prekių kainų sumažinimą. Trumpai tariant, gyvenimo lygio kreivė kilo aukštyn.
O kai XXII partijos suvažiavime N. Chruščiovas paskelbė savo garsiąją tezę, kad už 20 metų T. Sąjunga jau gyvens komunizmo sąlygomis, manyta, kad tai suvaikėjusio fantazuotojo, pasiekusio absoliučios valdžios viršūnę, netekusio realybės jausmo svaičiojimas, bet niekas ir neabejojo, kad už 20 metų gyvensim sotų, aprūpintą, netgi pasiturintį gyvenimą.
Jau beveik praėjo tie 20 metų, tad pažiūrėkime, kas pasiekta.
Per šį laikotarpį Chruščiovą pakeitė Brežnevas. Kažkokių katastrofų ar kataklizmų taip pat neįvyko. Pasiklausykime Maskvos radijo 8 val. ryto: tarybinė liaudis kuria, stato, gamina lenktyniaudama tarpusavyje, vykdydama įsipareigojimus, negailėdama savęs, verždamasi ten, kur sunkiau. Iš tiesų, šitaip dirbant galima dykumas paversti žydinčiais sodais, galima kalnus nuversti . . . Na, bent jau gyvenimą galima sukurti tokį, kurio liaudis jau seniai trokšta.
Bet kodėl šiandien dirbantysis, vos grįžęs iš darbo ir vos spėjęs persirengti, tuojau puola į parduotuvę, kad greičiau užimtų eilę? Kodėl žmogus blaškosi iš vienos parduotuvės į kitą, ieškodamas tai maisto, tai apsirengimo, tai apavo, tai kokių nors namų apyvokos daiktų? Kodėl tarybiniai žmonės net su ekskursijomis nuvykę į kitus miestus ar net kitas respublikas, pirmiausia puola ne į revoliucijos muziejus ar į leninines vietas, o į universalines parduotuves, kur reikia stovėti eilėse? . .
Marksizmo teoretikai tvirtina, kad Vakarų šalyse kapitalistai, visokio plauko turtuoliai ir valdžios atstovai gyvena ir lobsta liaudies sąskaita. O kaip T. Sąjungoje?
Jeigu darbininkas šioje šalyje gamina kažkokią materialinę vertybę, tai dar nereiškia, kad jis ją gali laisvai įsigyti. Nebent pavogtų iš gamyklos. Tegu jis būna dešimt kartų darbo spartuolis, tegul jis dirba kenksmingiausiomis darbo sąlygomis, — norėdamas ką nors įsigyti, jis turės savo brangų poilsio laiką eikvoti eilėse. O partijos, vykdomųjų komitetų, milicijos bei saugumo darbuotojams veikia specialios uždaros parduotuvės. Jose jie gauna tokių prekių, apie kokias eilinis dirbantysis nė svajoti nesvajoja, ypač prieš didžiąsias tarybines šventes. Dar daugiau — šios prekės (atsižvelgiant į užimamas pareigas) net pristatomos į namus. Negana to — jiems dar veikia specialios vaistinės, specialios ligoninės, siuvyklos, kirpyklos ir dar daug kitokių paslaugų.
Įdomu, ką apie visa tai pasakytų marksizmo teoretikai? Arba bandytų neigti, arba stengtųsi pateisinti esamą tvarką, esą atsakingi darbuotojai yra labai užimti, jų darbo laikas nenormuotas ir t.t. Jie ir negali kitaip kalbėti, nes ir jie patys naudojasi tais „socializmo iškovojimais" liaudies sąskaita.
Bet kaip atsiranda ta trukdanti gyventi, gadinanti nuotaiką ir tarybinį žmogų persekiojanti ir darbe, ir buityje, ir poilsio metų, blogybė — deficitas? O juk ši blogybė gimdo kitą — pažintis (blatą), kurių pagalba keleriopai sutrumpinamas kelias į siekiamą tikslą: ar gauti seniai svajotą prekę, ar gauti geresnį darbą, ar savo atžalą įtaisyti į aukštąją mokyklą, ar gauti butą . . .
Visa tai dedasi praėjus 35 metams po II pasaulinio karo pabaigos šalyje, turinčioje didžiausią pasaulyje teritoriją, iš kurios gelmių iškasami beveik visi Mendelejevo lentelės elementai, pagal gyventojų skaičių stovinčioje trečioje vietoje pasaulyje, todėl turinčioje pakankamai darbo jėgos, šalyje su labai aukštu pramonės, mechanizacijos ir automatizacijos lygiu! . .
Kai kurie socializmo kritikai tvirtina, kad deficitas — nuolatinis socializmo palydovas, kad socialistinė santvarka tiesiog nepajėgi jį nugalėti ir savo teiginį remia tuo, kad deficitas klesti ne tik TSRS, bet visose be išimties komunistinės stovyklos šalyse.
Bet pasižiūrėkime į TSRS karinę programą. Ginkluotosios pajėgos nežino jokių deficitų. Taip pat ir kosminė programa. Na, o Maskvos olimpiada? Daugelio šalių sportininkai ir sporto vadovai teigia, kad tai bene puikiausiai organizuota olimpiada per visą olimpinio judėjimo istoriją . . .
Tai reiškia, kad kai partija ir vyriausybė nori, jos gali nugalėti bet kokią kliūtį, gali likviduoti bet kokį deficitą.
Tai kodėl tiek to deficito?
Partija ir vyriausybė davė liaudžiai kažkiek maisto, davė šiek tiek apdarų ir apavo (sočiai tuo aprūpinę specialiąsias parduotuves), kai kam davė butus ir paliko tą liaudį — toliau tvarkykitės, kaip išmanote ir nesukite mums galvos dėl kažkokių vaikiškų kelnių — kojinių, dėl mėsos ar sugedusio virtuvės čiaupo. Mes turime kur kas svarbesnių rūpesčių!
Ir liaudies „tvarkosi", liaudis tyli. Liaudis „kombinuoja", bėgioja, stumdosi eilėse, keiksnoja pardavėjus, ekspeditorius, tiekėjus . . ., kai tuo tarpu viso šito tikrieji kaltininkai — Brežnevas ir visa jo kompanija!
Nejučiom kyla klausimas — o ko gi siekiama tokiu deficitu?
Atsakymai yra trys. Pirma — T. Sąjunga veda neregėtą pasaulio istorijoje šalies militarizavimo ir ginkluotųjų pajėgų modernizavimo programą, šią programą vykdo ir, be abejo, įvykdys per nepaprastai trumpą laiką. Kitokios politinės sistemos šalyje tai būtų neįvykdoma. Bet vienpartinės sistemos šalyje, kur partija turi absoliučią, neužginčijamą ir neapskundžiamą valdžią — tai įmanoma.
Antra — T. Sąjunga intensyviai veda puolančiojo socializmo politiką. Vos tik kokioje nors šalyje režimas pasirodo esąs nestabilus, vos tik pakvimpa perversmais ir revoliucijomis, į tą šalį tuojau pat pradeda brautis komunistai, norėdami pakreipti įvykius jiems reikiama linkme. Dar daugiau — komunistai dažniausiai tuos perversmus ar revoliucijas ir sukelia.
Tik visa bėda, — komunistai paima valdžią dažniausiai labiausiai atsilikusiose pasaulio šalyse, todėl TSRS, norėdama tą šalį išlaikyti savo įtakos sferoje, priversta kiekvieną dieną teikti milijoninę pagalbą. Kuba, Etiopija, Angola, Mozambikas, Vietnamas, Laosas, Kampučija, Afganistanas — tai ne visas sąrašas šalių, gyvenančių ir besimaitinančių beveik TSRS sąskaiton. Vien tik Kuba T. Sąjungai kiekvieną dieną kainuoja apie 7 milijonus rublių. Užsienio radijo žiniomis Kuba iš viso sovietams kainavo apie 10 milijardų rublių. O juk ji ne viena!
Jeigu pirmosios dvi priežastys neslepiamos ir matomos paprasta akimi, tai trečioji niekur neskelbiama ir neafišuojama.
Palaikydami šalyje nuolatinį deficitą tarybiniai vadovai ugdo, skatina ir puoselėja tarybinių žmonių iniciatyvą.
Tai skamba paradoksaliai. Mes visą laiką buvome įsitikinę, kad iniciatyvumu pasižymi priešingo politinio poliaus šalies — JAV gyventojai. Bet jų iniciatyva yra kitokia. Amerikietis iš pradžių dirba, pluša negailėdamas jėgų, kol susikuria sau sotų pasiturintį gyvenimą. Po to jis imasi iniciatyvos, kad tą gyvenimą paverstų prabangiu, visko pertekusiu. O tarybinis žmogus priverstas imtis iniciatyvos, kad išbristų iš skurdo, susikurtų sau ir šeimai bent pakenčiamą, bent nealkaną gyvenimą. Ir vargas neiniciatyviam, nepraktiškam žmogui, gyvenančiam tik iš algos — dažnai tos algos neužtenka net pavalgymui.
Stebina keliai, kuriais žmonės gauna prekių, kurių niekur nėra pirkti — nei parduotuvėse, nei bazėse. Bet paklausa gimdo pasiūlą. Niekam nepaslaptis, kad parduotuvių, sandėlių, bazių, statybų, gamyklų ir net kolūkių darbuotojai vagia kiekvieną prekę, turinčią didesnę paklausą ir už geroką antkainį, kartais net viršijantį nominalinę vertę, parduoda. Kad vagiama plačiu mastu, žino visi — nuo apačių iki viršūnių. Dar daugiau — tas grobimas neoficialiai yra net įteisintas, padengiamas. Kiekviena bazė, kiekviena įmonė, kiekviena parduotuvė gauna tam tikras nubyrėjimo, išdžiūvimo, sudužimo, nugaravimo normas. O tos normos yra nustatytos iš anksto žinant, kad bus vagiama. Tad trūkumų beveik nebūna, nes jie nurašomi tų normų sąskaita. Kad tos normos nerealios — sutinka visi, bet kito kelio nėra, nes jei jos būtų realios, neužtektų nei kalėjimų, nei lagerių, kurie būtų užpildyti beveik vien parduotuvių ar sandėlių darbuotojais.
T. Sąjungoje galioja nerašyta taisyklė — vok, tempk, bet nepakliūk!
Tarybinė iniciatyva klesti ne tik privačiame sektoriuje, bet ir valstybiniame. Gamykla pritrūko tam tikro dydžio valcuoto plieno — jį gauna kitoje įmonėje mainais už stogo skardą. Subyrėjo staklių guolis — gausi pas kaimyną už dėžę varžtų ir t.t. Didžiausia autoūkių, taip pat kolūkių mechanikų bėda — atsarginės dalys. Per visą Tarybų valdžios laikotarpį nebuvo atvejo, kd būtų visiškai aprūpinama atsarginėmis dalimis. Todėl čia labai plačiai klesti juodoji rinka. Apie atsarginių dalių trūkumą jau tūkstančius kartų buvo rašyta spaudoje ir kalbėta per radiją bei televizija, taip pat visokiausiuose suvažiavimuose, bet valdžia dėl to per daug nesijaudina: nesukit mums galvos, kombinuokit patys. Ir liaudis kombinuoja. 1980 m. 27-me „Literaturnaja gazeta" numeryje išspausdintame straipsnyje rašoma apie nepaprastą mastą įgavusius grobstymus Kazachstano geležinkelyje, pervežant automašinas ir žemės ūkio techniką. Reta mašina ar kombainas atvežami į bazę neišgrobstyti — kažkas kelyje išima akumuliatorius, įrankių dėžes, atsarginius ratus, sudaužo priekinius stiklus. Negali nesistebėti skaitydamas, kad 1979 m. Kazachstano tiekimo bazėse derliaus nuėmimo metu stovėjo nepanaudota 768 kombainai, 132 traktoriai, 227 automašinos. O stovėjo jos todėl, jog buvo tiek išgrobstytos, kad jokiam tarybiniam ūkiui ar kolūkiui nebuvo galima jų perduoti. Maža to, 1979 m. vežant geležinkeliu iš sąstato dingo galingas sunkvežimis Kamaz. Dingo ir iki šios dienos neatsirado!
T. Sąjungoje funkcionuoja net atskiras ir gana stambus milicijos skyrius — kovos su socialistinės nuosavybės grobstymais skyrius (OBChSS). Pagrindinė jo užduotis yra ne kovoti su grobstymais aplamai, o su ypatingai stambiais, taip pat gaudyti nemokšiškai grobstančius.
Tarybiniai žmonės, ypač rusai, niekada negyveno pernelyg sočiai, todėl jie yra gerai įsisavinę grobstymų ir apsisaugojimo nuo OBChSS technologiją. Reikia pripažinti, kad ir lietuviai šioje srityje yra gana toli pažengę. Mat lietuvis nepratęs gyventi pusalkanis. Jis iš kailio išsiners, bet vien tik iš algos negyvens. Kad tai ne tušti žodžiai, liudija prie mėsos kombinatų išdygę taip vadinami „dešrų miesteliai", prie verpimo kombinatų — „siūlų miesteliai" ir t.t. Tie miesteliai — tai dviejų ar trijų aukštų pilaitės su garažais, su visais patogumais, kai kur net su suomiškom pirtim rūsiuose . . .
Gerai, kad mūsų tautietis ir sunkiomis aplinkybėmis nepasimeta ir randa išeitį, bet negerai, kad jis verčiamas vogti, nors ir iš okupantų. O su šita yda Laisvojoje Lietuvoje mums bus visiškai nepakeliui!
Tokia mūsų tikrovė. Susiraminti galime nebent tuo, kad po atominės katastrofos (maža vilties, kad žmonija jos išvengs) sugebės išlikti ir net kitiems dominuoti tie, kas geriausiai pakelia ekstremistines situacijas, kurie neišlepę, pratę ir prie vargo, ir prie bado. Tad ar gali tam tikti pripratę prie patogumų, išlepę ir niekada nematę bado amerikiečiai ar anglai? . .
Kas kita — tarybinis žmogus. Praėjęs revoliucijas, pilietinius karus, badą, kolektyvizacijas, Stalino, Brežnevo asmenybės kultus, ketvirtį amžiaus prastovėjęs eilėse, ketvirtį amžiaus prasėdėjęs lageriuose, vėtytas ir mėtytas, muštas, tarkuotas, degintas ir skandintas, partijos apviltas žmogus ... Ar ne toks partijos „užgrūdintas" žmogus lengviausiai pakels ir poatominio karo gyvenimo sąlygas? . .
A. ŽUVINTAS
* * *
Kūčių naktį fermos vedėjas stengiasi nieko neįleisti į fermą — juk tą naktį gyvuliai kalba žmogaus balsu ir gali papasakoti, kas išvogė pašarus . . .
* * *
Partijos ir liaudies interesų bendrumas įmanomas taip, kaip pvz. keptas ledas ar virtas sniegas . . .
