Nuo to laiko, kai Lietuvą „išvadvavo šlovingoji Raudonoji Armija", visomis masinės informacijos priemonėmis į mūsų protus be paliovos kalami žodžiai: „tautų draugystė", „tarybinis patriotizmas", „internacionalizmas". Ieškoma efektyvių priemonių kovai prieš „nacionalistines tendencijas" kultūros, meno srityse, na, ir pavienių asmenų pažiūrose. Mokymo, auklėjimo įstaigų darbe didžiausias dėmesys skiriamas „teisingos pasaulėžiūros" formavimui. Koks žvėris, liaudiškai kalbant, tas tarybinis patriotizmas, internacionalizmas? Kas tas baisusis „buržuazinias nacionalizmas"? Kadangi oficialiąja propaganda tikinčiųjų skaičius tikrai mažas, pažvelkime į reiškinius be partiškumo akinių.
Internacionalizmas ir nacionalizmas yra antipodai. Pirmasis skelbia tautų lygybę, draugystę, bendradarbiavimą, antrasis tautą laiko amžina vertybe, iškelia ją, Vokietijos himno žodžiais, „aukščiau visko", ir, aišku, aukščiau kitų tautų, šių kitų tautų atžvilgiu varoma niekinimo, žeminimo, diskriminavimo politika, griebiamasi net aukščiausios teroro formos — nacionalinio genocido.
Tarybinės enciklopedijos internacionalizmo sąvoką apibrėžia kaip tarptautinės darbininkų klasės bendros kovos dėl politinio-socialinio išsilaisvinimo ir tautų lygybe pagrįsto sambūvio teoriją ir praktiką. Kokiu laipsniu ši graži teorija skiriasi nuo praktikos, mąstančiam žmogui parodė 33 pokario — okupacijos — metai. Kadangi Lietuvos gyventojų daugumą sudaro krikščionys, jiems bus įdomu žinoti, kad šalia tokio proletarinio internacionalizmo egzistuoja krikščioniškasis internacionalizmas, kurio teorija ir praktika sutampa kiek daugiau.
Klasiškas krikščioniškojo internacionalizmo atstovas — mūsų literatūros šulas Tumas-Vaižgantas. Taip, tasai „fašistinės" tautininkų partijos narys, rašęs:
„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet — mano. Lininiai arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet — mano broliai!"
Pažvelkime į Kristaus internacionalizmo esmę.
Tauta yra laikina, praeinanti formacija. Laikyti ją amžina vertybe — klaida. Juk „nebus nei žydo, nei graiko". Bet ši laikina formacija susideda iš narių, turinčių amžinąją vertę — žmonių. Meilė artimui yra neatskiriama nuo meilės savo tautai. Jei tauta egzistuoja, ji turi Dievo skirtą vaidmenį istorijoje. Kuo daugiau pakils atskirų tautų kultūra, moralė, tuo turtingesnė bus visa žmonija. Mylėti tautą, stengtis ją kuo labiau praturtinti, sukultūrinti, apšviesti — tuo pačiu — ir žmoniją mylėti, štai krikščioniškasis internacionalizmas, kuris, be to, yra ir tikrasis patriotizmas. Kiekviena tauta, bendradarbiaudama su savo kaimynėmis, turi pagal išgales kuo daugiau išvystyti savo individualybę — mene, tautiniame charakteryje ir kt. Kaip kiekvienas žmogus skirtingai atspindi Dievą — viename skaidrus ramumas, kitam veiklus entuziazmas, trečiame veržimasis į auką, dar kitame — kūrybiniai sparnai — taip ir kiekviena tauta Kristaus Bažnyčioje turi savo vaidmenį, savo kelius tobulybėn. Kaip kuris nors atskirai paimtas šventasis nėra išbaigtas Kristaus paveikslas, taip jokia tauta atskirai neįvykdo Dievo plano. Ii tautos gali įvykdyti tik kolektyviai — žmonijos bendruomenėje. Taigi mūsų pareigos tautai yra pareigos žmogui — tai yra Tumo, taip mylėjusio savo tautą, internacionalizmo esmė.
Gražiai šio internacionalizmo esmę išreiškia žodžiai maldaknygėje, už kurios nelegalų dauginimą Plumpa, Stašaitis ir kiti šių dienų knygnešiai gavo sunkias kalėjimo bausmes. Ten maldelėje „Marija, gelbėk mus" rašoma: „Marija, (. . .) leisk prisikelti mūs šventai Lietuvai, kad kitų tautų tarpe šviestų, spindėtų kaip šviesi žvaigždė, gerbtų Tavo Sūnaus ir Tavo begalinį gailestingumą ir meilę." Atreipkime dėmesį — Lietuva turi prisikelti ne tam, kad šviestų vien pati sau, bet „kad kitų tautų tarpe šviestų", štai krikščioniškojo patriotizmo — krikščioniškojo internacionalizmo principas — būti tokiu, kad tavo tautą pamiltų kitataučiai. Niekada nacionalizmas nebuvo Lietuvoje vyraujanti idėja. Tai, ką mūsų oficialioji propaganda vadina „nacionalistinėmis tendencijomis", iš tikrųjų yra patriotinės tendencijos — tendencijos išsaugoti nacionalinį meną, grąžinti tautai blaivybę ir skaistumą. Patriotizmas pas mus pravardžiuojamas šlykštaus jo išsigimimo — nacionalizmo — vardu. O ar nebūtų šio vardo vertas vadinamasis proletarinis internacionalizmas, vėl atstatęs sugriuvusi carinės Rusijos „tautų kalėjimą"? Krikščionybė nesuteikia jokio pirmumo vienoms tautoms prieš kitas. Ir kartu jinai yra nuosekliausia kiekvienos tautos interesų gynėja. Netolimoje praeityje už vadinamąsias „nacionalistines" (suprask: patriotines) pažiūras nukentėjo ir dauguma Lietuvos kunigų. Kaipgi čia atsitiko, kad krikščionybė, savo esme būdama internacionalistinė, stojo ginti siaurų tautinių aspiracijų? Labai paprastai. Kiekviena tauta turi, taip sakant, internacionalinių savo interesų: tai yra teisė į laisvę į nepriklausomos valstybės sukūrimą, į kultūrinį vystymąsi ir pan. Kur šios teisės paneigiamos, ten praktiškai neįmanomas tautos tobulėjimas, neįmanomas savo vaidmens žmonijos bendrijoje atlikimas. Todėl Katalikų Bažnyčia visada stojo ir stos pavergtųjų nacijų pusėn. Tautos laisvė ir dora — internacionaliniai interesai, visos žmonijos, ne tik vienos kurios nacijos, interesai.
Kentėdami dėl tautos, dėl Lietuvos teisių, krikščionys gina ne lopinėlį žemės prie Baltijos, o absoliučią, amžiną Tiesą. Krikščionybė yra lietuvių ir kiekvienos tautos gyvybė. Didis krikščionis ir, kas būdinga, karštas patriotas poetas Bernardas Brazdžionis rašė:
„Gyva tik prošvaistėj kitų dienų rytojaus
Gyvenant išmokai, pavergta tėvyne,
Nes tu radai visų didžių herojų,
Tartum stebuklą, Viešpaties šaltinį".
(„Herojų šaltinis", 1941.11.15)
Pažvelkime į netolimą praeitį ir įsitikinsime, kad Jėzus tikrai yra belaisvėms tautoms herojų šaltinis. Čia remsiuosi ne istoriniais įvykiais, ne žuvusiųjų ir išvežtųjų statistika, o nuostabiais, dar laukiančiais kruopštaus tyrinėjimo liaudies archyvais — pokario metų liaudies dainomis. Jose mes rasime to laikmečio nuotaikas, viltis, idealus, dvasinę būseną. Kartu tikiuosi, kad šis straipsnelis sukels visuomenės susidomėjimą ta brangia dokumentacija, paskatins jos rinkimą ir pasiryžimą ją išsaugoti istorijai — tikrajai, nesuklastotai.
Taigi, 1940 metai . . . Tada mes pažinome pasaulio klastą. Tolimesnius įvykius teisingiau už proletarinių internacionalistų ir nacionalsocialistų ideologus apibūdina tuo metu liaudies dainuotas posmas:
„Kai tik vokiečius pamatėm,
Skalbėm rusam šonus . . .
Pasirodė, kad išmainėm
Velnią ant šėtono . . ."
Jauna, ką tik pradėjusi gyventi tauta nualinta, nukraujavus, pavergta. Hitlerinį genocidą pakeičia stalininis. Kas gali išsakyti žmonių dvasinę būseną? Bet tik paklausykim to meto liaudies dainų! Ar dabar dainuoja taip mūsų jaunimas? Skaidrus sielvartas, ilgus metus kaupta dvasinė energija, skaisčios meilės poetizavimas prasiveržė dabar — kruvinos netiesos akivaizdoje. Pačiu skaudžiausiu metu lietuviai dainavo:
„Neliūdėkite, girios nei sesės,
Paukščiai traukit džiaugsmingas dainas,
Neilgai bus padangė aptemus . . ."
Iš kur tas nesuprantamas optimizmas? į tai atsako kitos dainos žodžiai:
„Dievas neapleidžia smilgos palaužtos,
Nė benamio paukščio, ištikto audros,
Neapleis ir mūsų Tėvynės brangios, —
Čia Marijos Žemė, ir vaikai mes Jos".
Pro skausmą, pro kraujo miglą, pokarinėj liaudies kūryboj spindi idealizmo kristalai:
„Kai mūšy groja automatai.
Aplinkui skraido vien mirtis —
Prisimenu aš gimtą sodžių,
Mergaitės mylimos akis . . ."
Tai nebūdinga mūsų dienų jaunimo moralei. Kur ten prisiminsi mergaitės akis — kai jaunimas pageidauja šokių aptemdytoje salėje . . . ?
Vienas dažniausių įvaizdžių pokario dainose — gėlės. Tai irgi rodo tautos idealizmą, grožio ilgesį:
„Vėjai įsiutę gaudė ir švilpė,
Draskė žibučių žiedus melsvus,
Gaudė granatos, kvatojo ginklai,
Lydėjo brolius plačiu lauku . . ."
Štai tremtinių dainos posmas:
„Šluoja vėjas debesis į tolimas šalis —
Gal jie mano ašaromis tėviškėje lis,
Gal iš mano ašarų ten gėlės pražydės,
Joms gimtinės oro nieks nepavydės . . ."
Ypatingą vietą tarp gėlių, kaip ir visoje dainų gamoje lietuvių tautosakoje, čia užima moralinio grožio simbolis — rūta:
„Išėjau aš už gimtąją žemę,
Išėjau už tėvelių namus,
Išėjau už rūtelių darželį
Ir už tai, kas lietuviui brangu".
Gimtoj žemėj bus gera ilsėtis,
Kai gėlelės ant kapo žydės,
Kai mergaitė, kurią aš mylėjau,
Ašarėlėm kasdien jas palies."
V. Mykolaičio-Putino „Sukilėlių" pagrindinis veikėjas kunigas A. Mackevičius kalba: „Tauta turi būti pribrendusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei. Tada ji bus pribrendusi ir amžinybei.
Ar mūsų pokarinės liaudies dainos nerodo, kad tauta buvo pribrendusi nelaisvei? Taip dainuoti tokiomis aplinkybėmis gali tik krikščioniška tauta! Kai mus „išvadavo", krikščionybės įtakoje didžioji tautos dalis jau buvo išmokusi „alkti Tiesos". Krikščionybė buvo mums užuovėja nuo „proletarinio internacionalizmo" vardu prisidengusio didžiavalstybinio imperializmo. O šio nešėjai gerai supranta, kas yra mūsų „herojų šaltinis". Todėl šiandien taip stengiamasi sunaikinti Lietuvoje krikščionybę, nes, vieno J. Grušo dramos „Barbora Radvilaitė" herojaus žodžiais tariant:
„Kada tauta išmanymo netenka,
Viena ranka ją galim iš duobės
Ištraukti, o kita į naują stumti.
Tik reikia ant liežuvio daug medaus."
Krikščionybės nesulikviduosi, jei žmonės gyvens pagal religinę moralę. Tad šalin liaudies dainą — prašom „pop" muziką, gitarų trenksmą, alkoholį. Pamirškite, kad esate žmonės, tada pamiršite ir „tai, kas lietuviui brangu", šalin rūtų darželio idealizavimą — prašom skyrybas, abortą, venerikų dispanserius, šalin Absoliuto kultą — prašom Stalino kultą, o kai tas išeis iš mados, garbinkite Brežnevą. Rodos, surastas pats tikriausias nutautinimo kelias. Leninas pats juk rašė, kad „kiekviename kare pergalę galų gale sąlygoja moralinė būklė tų masių, kurios mūšio lauke lieja savo kraują." (t. 31, p. 111-112). Tai galioja ne tik ten, kur liejasi kūniškasis kraujas.
Krikščionybė, galima sakyti, davė mums mūsų tautą — jeigu ne atpirkimo religija, dabar būtume kokia nors „Severo-Zapadnaja oblastj." Aivaizdžiai matome, kaip traukiantis iš žmonių širdžių krikščionybei, dingsta ir krikščioniškasis patriotizmas. Jau nedainuojame ne tik dainų, kuriose „širdis vaitoja, laisvės alkana", bet iš vis jokių dainų. Jaunimas mato mūsų tikrovės falšą — ir yra jam abejingas. Susistaikome su netiesa.
Jau laikas suprasti nutautintojų klastą. Dabar laisvės kovos barai — mūsų moralė, kultūra. Atgaivinkime — skaistumą, blaivybę, sielos džiaugsmą! Ypatingų pastangų Tėvynė laukia iš jaunimo. Gelbėkime savo tautą, gelbėkime Tiesą — neišduokime krikščionybės, tos Uždraustos Ugnies, mūsų gyvenimo ir prisikėlimo:
„Neatiduokit jos! Neatiduokit!
Į kalnus neškit ją, miškuos paslėpkit.
Išsaugokit nors mažą kibirkštėlę,
Kad perduotumėt ją kitoms kartoms."
(Just. Marcinkevičius,
„Prometėjo pasmerkimas".)
RASŪNAS
* * *
Lietuvių liaudies dainoje ironiškai sakoma: „Numynė žvirblelis pelėdai koją". Rusai be jokios ironijos tvirtina, kad mažų tautų nacionalizmas baisesnis už jų rusiškąjį didžiavalstybinį šovinizmą.
* * *
Jokia kritika nesudavė tokio smūgio komunizmo teorijai, kaip pagal ją sukurta gyvenimo tikrovė.
* * *
Pati pavojingiausia tarybinio piliečio charakterio savybė — savarankiška galvosena . . .
