Lietuvių katalikų mokslo akademija Romoje ne taip seniai išleido Z. Ivinskio rinktinių raštų pirmąjį tomą, kur išspausdinta Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Zenonas Ivinskis. Rinktiniai raštai, I t. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Roma. Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1978.).
Tai moksliniais principais parengtas 412 puslapių istorinis darbas, apie kurį reikėtų parašyti ne kelis ar keliolika prabėgomis suregztų sakinių, bet išsamią, dalykišką recenziją.
Z. Ivinskis mirė 1971 gruodžio 24, nespėjęs įvykdyti užsibrėžto didelio užmojo — iš trijų jo numatytų Lietuvos istorijos tomų, tik šis pirmasis tesiekia Vytauto Didžiojo laikus, nors buvo galvota parašyti iki 1492 m. Liko nebaigtas taip pat įvadas, rašytas 1970 m. Veikalas laukia atidaus ir objektyvaus įvertinimo: ką jis nauja, įdomaus ir reikalinga savo kruopščia ilgamete studija davė taip įvairiai ir skirtingai komentuojamai Lietuvos praeičiai, be J. Basanavičiaus, S. Daukanto, A. Šapokos, J. Stakausko, J. Totoraičio, M. Jučo, J. Jurginio, V. Merkio, S. Šalkauskio, J. Ochmanskio, Sruogienės ir kitų savų bei užsieniečių istorikų darbų.
Ši knyga ypač reikalinga gal ne tiek Vakarų pasaulyje, kiek nūdienėje Lietuvoje, kur istorijos faktai, mūsų brangios ir gerbiamos asmenybės, pati tautos praeities koncepcija iškraipoma, sociologizuojama, taip tendencingai dėl galingų užkariautojų poveikio pateikiama.
Gerai, kad mūsų tautiečiai supranta, kad „savos praeities garbinimas, jos idealizavimas yra daug pasitarnavęs . . . tautiniam susipratimui kelti ir jam stiprinti. Taip pat ir lietuviams prisikelti ir savam atskiram tautiniam pašaukimui įsisąmoninti daug yra padėjęs veido nukreipimas į savą praeitį". Ne be reikalo ir Lietuvos himne yra žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!"
Minint Vytauto Didžiojo 550 metų sukaktį Trakų bažnyčioje, pamokslininkas pasakęs, kad vaikus reikia mokyti istorijos, kad tėvai, jei jie vadina save lietuviais, kasdien ranka turi nurašyti Lietuvos istorijos bent puslapį, kad žinotų, kas mes esame, kokia garbinga ir didi mūsų buvo praeitis. Šventi žodžiai, bet kokie tragiški! . . . Ranka nurašyti vaikams istoriją, kai šitiek prirašyta straipsnių, knygų, vadovėlių ... O apie istoriją, kurią mokosi mūsų moksleiviai vidurinėje ir net aukštojoje mokykloje, neverta net kalbėti . . . Užtat tokia knyga mūsuose dabar retenybė. Todėl dešimteriopai turime būti dėkingi jos autoriui, leidėjams ir rėmėjams.
Šiai knygai panaudota net ir lietuviška istorinė medžiaga, išleista po 1945 m. Lietuvoje. O kiek jos, vertingos, naujos, įdomios iš užsienio archyvų, rankraščių, bibliotekų! Kiekvienas skyrelis baigiamas nemenku literatūros sąrašu. Retas puslapis neturi nuorodų apačioje. Įvade panagrinėtas periodizacijos klausimas, objektyviai, bet neužgauliai pakritikuotas marksistinis tarybinių istorikų požiūris, plačiai apžvelgta Lietuvos istorijos istoriografija. Santūriai, blaiviai ir įdėmiai išnagrinėti mūsų valdovų — kunigaikščių santykiai su Šiaure ir Pietumis, su Vakarais ir Rytais.
Gal dar būtų geriau, jei šio tomo redaktorius Paulius Jatulis būtų labiau sudabartinęs nemaža autoriaus skyrybos, rašybos, leksikos, stiliaus nevienodų dalykų, kurie, pripratusiam prie stilingesnės, lankstesnės ir redaktoriškai tobuliau parengtos lietuviškos knygos teksto, kur ne kur mažumėlę trikdo dėmesį. Nepaisant to, nuoširdžiai dėkojame visiems, kas tik pasirūpino šios knygos leidimu ir laukiame jos ir į ją panašių Lietuvoje, kad nereikėtų kasdien ranka perrašinėti vaikams tikrosios tiesos apie savo tautos praeitį.
SKAITYTOJAS
***
