Vilniaus universiteto docento Vytauto Skuodžio mokslinis veikalas „Dvasinis genocidas Lietuvoje" yra naujas mūsų pogrindžio spaudos reiškinys. Savilaidinė mūsų spauda, kaip sako Tomas Venclova ir kaip mes patys suprantame, yra daug kuo pirmykštė, jei taikyti jai profesionalios kultūros mastelį. Jos uždavinys yra kitas, nes pirmoji užpultojo pastanga — gintis ir šauktis pagalbos. Dažniau pasitaikantys publicisitiniai rašiniai neviršija straipsnio apimties, čia daug aprašinėjimo, maža analizės ir t.t. Didžiausia jų ne mokslinė ar meninė vertė, o demaskuojanti moralinė jėga ir ginamo reikalo teisumo pojūtis.
Todėl šis V. Skuodžio darbas yra seniai lauktas. Jis liudija, kad mūsų pogrindžio kultūra bręsta. Žinome, kokia kaina turi būti už tai sumokėta — dvylika pačių brandžiausių (7 kalėjimo ir 5 tremtie's) metų! Sis V. Skuodžio, tiesaus, drąsaus ir giliai tikinčio žmogaus poelgis atperka mūsų techninės ir kūrybinės inteligentijos elito, užimančio aukštus oficialius postus ir tikrajai Lietuvos kultūrai nieko arba mažai davusio, kaltę.
„Dvasinis genocidas Lietuvoje" yra rimtas, objektyvus, gerai argumentuotas (kas moksliniam darbui yra būtina) ir, galima sakyti, disertacijos lygio mokslinis darbas. Tai savotišku būdu patvirtina ir tas „aukštas įvertinimas" kalėjimo bausme . . .
Šio darbo tikslas — ateistinės propagandos Lietuvos spaudoje 1940-1976 m. analizė. Jame naudotasi bibliografiniu-statistiniu metodu. Didoka apimtis — 222 psl., 37 suvestinės lentelės. Stebina aprėptos medžiagos kiekiai — 7057 ateistinės publikacijos periodikoje, 509 ateistinės brošiūros ir knygos, nagrinėta ateistinė medžiaga apie Lietuvą, išspausdinta TSRS ir užsienyje. Vertinga yra ateistinės propagandos intensyvumo periodizacija 1940-1976 m. Ypač įdomus ir vertingas V skyrius, kur apžvelgta aktyviausi ateistinės spaudos autoriai. Įdomus taip pat VI skyrius, kur statistiškai apibendrinama bibliografinė medžiaga apie moralines visuomenės ydas ir palyginamas dėmesys joms su ateistinės propagandos srautu. Darbo bešališkumą liudija IV skyriuje suregistruota ir aptarta informacija, liečianti Bažnyčios gyvenimą, taip pat neutralios Bažnyčiai ir religijai publikacijos.
Gali kilti klausimas, kokia prasmė skirti tiek dėmesio šiam ateistiniam purvo ir menkystės tvanui, kurio beveik neskaitome ne tik mes, tikintieji, bet ir kitų įsitikinimų žmonės? Kalbant apie ateistinės propagandos vidinį turinį, tai yra tiesa. Tačiau, kas yra tie, kurie gamina šį nuodą, kuriuo jau 40 metų nuodijamos mūsų tautos genetinės šaknys? Juk aišku, kad ateistinės propagandos tikslas nėra pakeisti religinę pasaulėžiūrą kita. Pirma, ji nėra intelektualiai tam pajėgi. Antra, neturi būtino moralinio pranašumo. Pagrindinis jos tikslas — supurvinti. Todėl turime žinoti, kas yra tie, kurie drabsto purvais. Nė vienas jų, nors apsigarsinęs vienu vieninteliu straipsneliu rajono laikraštpalaikyje, neturi būti užmirštas.
Iš 2141 autorių — 1781 lietuviai. 1329 yra išspausdinę tik po vieną straipsnį.
Susitepti lengva, grąžinti savo gerą vardą sunku. Turime žinoti viešai nedeklaruojamus ateistinės propagandos metodus, silpniausias ir pavojingiausias jos puses, tiksliau tas silpnąsias savo puses, kurias ateistinė propaganda mums padeda suvokti. Juk geriausias ateizmo propaguotojas yra blogas tikintysis . . .
V. Skuodžio darbas rodo, kad statistiškai pažvelgus į ateistinę spaudą, išryškėja daug tokių įdomių ir netikėtų išvadų, su kuriomis būtina susipažinti tiek dvasiškiams, tiek pasauliečiams. Tačiau, mūsų nuomone, labiausiai šio darbo išvadų yra reikalingi ne kunigai ir ne tikintieji, o tie, kuriuos vadiname indiferentais, iš kurių yra verbuojami patys uoliausi ir ciniškiausi ateistinės propagandos tarnautojai. Jei žmogus dar išlaikė padorumą (o ir netikintis gali būti padorus žmogus — mums šitai primena II Vatikano susirinkimas) ir jei dar nežengė lemtingo žingsnio, tai pažintis su ateistinės propagandos virtuve, užkulisiais ir šiukšlynu turėtų jį gerokai prablaivinti. Jis turėtų suvokti, kad dabar Bažnyčia yra vienintelė reali ir organizuota jėga, galinti priešpastatyti prieš vis didėjantį moralinį pakrikimą teigiamas savo vertybes. Nepaisant įsitikinimų religijos atžvilgiu, dabartinėje Lietuvoje reikia aiškiai suvokti kiekvienam, kas laiko save lietuviu: bet koks patarnavimas ateizmo propagandai yra Lietuvos išdavystė, nieko bendra neturinti su savo pažiūrų gynimu. Juk negalima ginti savo įsitikinimų pasitelkiant tokią abejotiną moralinę priemonę, kokia yra tarybinė spauda. Ypač tatai įsidėmėtina inteligentijai, tautos elito daliai, daug ko jai dabartyje skolingai. Pirmiausiai čia minime tuos, kurių rankose mūsų vaikai.
Iš „Dvasinio genocido Lietuvoje" sužinome, kad tie autoriai, kurie buvo aktyvūs ateizmo propaguotojai prieškarinėje Lietuvoje, tarybiniais metais, kada, atrodo, jų pažiūroms reikštis susidarė palankios sąlygos, tylėjo. Tada jie gynė savo įsitikinimus, atlaikydami nemažą spaudimą. Dabar buvo raginami juos pelningai pardavinėti. Turintys žmogiško padorumo atlaikė šį egzaminą. Taip pasielgė prof. Tadas Ivanauskas (nors ir ne visai idealiai). Būta išimčių — P. Slavėnas. Bet tikra yra tai, kad ne jie buvo stipriausias ateistinės propagandos ramstis. Tuo ramsčiu tapo jų dvasiniai auklėtiniai. Tik vargu ar čia tas atvejis, kai mokytojas gali didžiuotis savo mokiniu . . .
Daugelis dabar gerbiamų ir jaunosios kartos vertinamų žmonių praeityje yra susitepę bent vienu ateistiniu straipsneliu.
Svarbios yra išvados, liečiančios publikacijas, kuriose asmeniškai buvo puolami Lietuvos kunigai. Jas buvo galima apibendrinti tik statistiniu metodu. Pasirodo, jog šitokio pobūdžio straipsniai buvo koncentruojami rajoniniuose laikraštėliuose, kur jie sudarė trečdalį visų ateistinių publikacijų. Kodėl? štai, ką rodo išvados: 1. Paralyžuoti geriausių kunigų aktyvumą parapijose. 2. Rajoniniame laikraštyje galima rašyti apie kunigą viską, kas ateina į galvą, nebijant visos Lietuvos tikinčiųjų protesto, nes šie laikraštėliai visai Lietuvai neprieinami, į užsienį jie nepatenka. 3. Statistinė analizė rodo, kad šie puolimai buvo sąmoningai planuojami.
Kas šių daugybės šmeižikiškų straipsnių autoriai? Statistika byloja, kad beveik visi jie surezgę dažniausiai vos vienintelį straipsnelį (iš 217 „autorių" tik 17 yra pakartotinai spausdinęsi). Kas šie paslaptingi asmenys, kuriems prieinami archyvai ir kita slapta medžiaga? Atsakymas aiškus — tai KGB parankiniai. Jsidėmėkite juos! Visų jų pavardės yra suregistruotos V. Skuodžio darbe, kaip ir kitų 1781 ateistinių publikacijų autorių.
Įdomus skyrius, skirtas ateistinės propagandos „žymūnų" biografiniams duomenims. Tai bent panoptikumas! Ir ko čia nerasi — kūno kultūros specialistų, peršokusių į humanitarus, chemikų-filosofų, ekskunigų, taip ir nepajėgusių nusimesti, o tik perdažiusių savo sutanas . . . Kažkodėl nė vienas iš jų nėra ko nors žymesnio pasiekęs savo specialybėje . . .
Cinizmo viršūnę tarybinė ideologija pasiekia, kai į vieną gretą rikiuoja „religinius prietarus" ir moralines visuomenės ydas, sakysime, alkoholizmą, palaidą seksualų gyvenimą, venerines ligas, chuliganizmą, nusikalstamumą, skyrybas. Čia verta prisiminti, kaip tarybinėje muitinėje yra pasitinkamas iš užjūrio grįžtąs tarybinis pilietis: „Ar nesivežate religinių, pornografinių spaudinių?" Tačiau V. Skuodžio darbas parodo, kad šios ydos yra sugretinamos su religiniais prietarais ypatingu aspektu: statistiškai apskaičiavus tarybinės spaudos joms skiriamą dėmesį, visos jos, drauge paimtos, yra daug mažesnė blogybė negu tikėjimas į Dievą, štai duomenys: pagal bendrą periodinių ir vienetinių publikacijų skaičių tikėjimas į Dievą yra blogesnis ir pavojingesnis už girtavimą — 26 kartus, nepilnamečių nusikalstamumą — 80, jaunimo moralinį pakrikimą — 94, šeimų griuvimą — 113, chuliganizmą — 166 kartus. Absoliuti dauguma autorių, paskelbusių ateistinius straipsnius, visuomenės ydų klausimais nėra paskelbę nė vieno straipsnio.
Tai menka dalis šio mokslinio darbo išvadų. Trumpa recenzija neleidžia apžvelgti plačiau. Reikėtų, būtinai išleisti populiarų leidinį, kur būtų šio darbo svarbiausių statistinių duomenų bei svarbiausių išvadų santrauka, tarsi disertacijos autoreferatas.
Aišku, medžiagos gausumas, nagrinėto laikotarpio dydis darbą labai komplikavo. Apie kai kuriuos trūkumus savikritiškai užsimena ir pats autorius. Gal be reikalo ateistinių darbų sąraše atsidūrė kai kurie filosofų, ypač jaunųjų, darbai. Juose ateistišku-mas yra problematiškas. Antra vertus, tebus čia įspėjimas, kaip sunku išlaikyti gerą vardą, turint reikalo su valdiška kultūra. Ne visai tikslus ir šio veikalo pavadinimas. į dvasinio genocido sąvoką įeina ne tik religinių pažiūrų, bet ir istorinės atminties naikinimas jaunosios kartos sąmonėje, rusifikacija ir kita. Gal tai turėjo būti tęsiama kituose darbuose?
V. Skuodžio „Dvasinis genocidas Lietuvoje" yra sukurtas pačiame istorinių įvykių epicentre. Toks darbas gali koreguoti pačią istoriją.
K. ŠVITRYS
