Viskas imperijai
Bolševikai, pavergdami tautas, nesitenkina tik savo strategijos stiprinimu, kaip atsitiko su Lietuva ir kitomis respublikomis. Imperijos stiprinimui jie stengiasi visiškai pajungti ir tautos fizines bei dvasines jėgas. Ypač daug dėmesio okupantai skiria mūsų jaunimui, kurį jau nuo pat mažens auklėja tarybinei ideologijai nuolankumo ir vergiškumo dvasia. Okupantai stengiasi nulipdyti į save panašias figūras. Tam tikslui tarnauja mokykla. Mokykloje dėstomi dalykai persunkti bolševikine ideologija. Ypač suideologinti ir paversti bolševikinės propagandos įrankiu visuomenės mokslai. Lietuvių tautos istorija kaip žalingas okupantams mokslas, mokyklose beveik nedėstomas. Tie jo menki trupinėliai, kuriuos gauna pažinti jaunimas, paversti Rusijos imperijos priedėliu, Lietuvių tautos istorija bolševikų vertinama kaip priešiška propaganda ir dažnai atsiduria ant okupantų teismo stalo.
Jaunimą sistemingai apdoroja komjaunimo organizacijose, ateistiniuose rateliuose, į kuriuos jaunimas verčiamas stoti. Jaunimas labai izoliuotas nuo laisvojo pasaulio. Mat gali „užsikrėsti" laisvės idėjomis ir pareikalauti teisių, kuriomis naudojasi laisvųjų Vakarų jaunimas. Taip bolševikai nori jaunimą ne tik sutramdyti, bet ir įkinkyti į savo ideologijos skleidimą. Po keliasdešimt metų, jų manymu, toks jaunimas sudarys naują visuomenę — paklusnią, nuolankią ir nebandančią priešintis esamai tvarkai, nes jie laikys tokią padėtį normalia.
Kultūrinis gyvenimas suvalstybintas ir pritaikytas okupantų tikslams. Literatūra, dailė, muzika ir kitos kultūros sritys suideologintos ir privalo išreikšti bolševikines idėjas.
***
Liaudis ir įstatymas
Niekam nekyla abejonės, kad dirbti savo liaudies gerovei — kilnu ir būtina. Tuo ir privalo rūpintis kiekvienas pilietis. Valstybės vadovo svarbiausias tikslas — užtikrinti savo liaudžiai gerbūvį. Tam jie ir renkami. Kiekvienas pilietis, kiekvieno piliečio šeima privalo būti aprūpinta atitinkamo ekonominio lygio prekėmis ir žemės ūkio produktais. Dabartinis mokslo ir technikos išsivystymas leidžia pasiekti tą tikslą. Tačiau gyveną Tarybų Sąjungoje žino, kaip čia gyvena liaudis. Bet metai slenka be esminių dabartinio gyvenimo pagerinimo perspektyvų. Maitinama iliuzijomis. Liaudis, kurianti materialines vertybes, neturi teisės į savo darbo vaisius. Ji gali tik pasyviai stebėti, kaip skirstomos jos pagamintos gėrybės ir turi tenkintis trupiniais, kuriuos jai numeta valstybė. Valstybė yra visagalė šeimininkė, kuri nustato žemus atlyginimus. O liaudis neturi net teisių protestuoti prieš tokią beteisia padėtį. Bet koks ryžtingesnis protestas numalšinamas žiauriomis priemonėmis. Tam tikslui krašte apstu kalėjimų ir konclagerių.
Propaganda be perstojo įtikinėja gyventojus, kad jie gerai gyveną, o kitose šalyse liaudis skursta. Todėl ir nereikia mums nieko reikalauti. Ar galima pateisinti skurdą tokioje turtingoje žemės turtais ir derlingomis žemėmis šalyje? Ne! Tai juk didžiausias nusikaltimas liaudžiai!
Bolševikų partijos valdančioji grupelė stengiasi neišleisti iš savo rankų liaudies pajungimo monopolijos. Ji apsitvėrė aukšta įstatymų ir baudžiamojo kodekso straipsnių tvora. Už laisvesnę mintį, už savo teisių reikalavimus tuoj grasinama baudžiamuoju kodeksu — tylėkite, nedrįskite išsižioti. Nepaklusite, nusižengsite įstatymams! Tačiau tie įstatymai yra nusikalstami, nes jie nukreipti prieš liaudį. Tad liaudis turi moralinę teisę nesilaikyti jų. Įstatymai turi tarnauti liaudžiai, bet nesaugoti grupelės savivaliautojų interesus ir jų privilegijas.
Kučino konclageris, Permės sr., 1980 m.
***
TSRS piliečiai turi teisę . . .
Buržuazinė propaganda nuolat šaukia apie tarybinių žmonių teisių ir laisvių varžymą. Tuo tarpu kiekvienas TSRS pilietis turi teisę:
1) kritikuoti Amerikos ir kitų buržuazinių kraštų vyriausybes ir jų vykdomą politika,
2) dalyvauti privalomose eisenose ir demonstracijose,
3) ploti susirinkimuose ir mitinguose,
4) skaityti tarybinę spaudą. (išskyrus senus leidinius bei užsienyje leistą literatūrą),
5) stovėti eilėse prie parduotuvių ir bilietų kasų,
6) neribotais kiekiais pirkti degtinę ir kitus alkoholinius gėrimus,
7) balsuoti už nurodytą kandidatą,
8) skųsti savo pažįstamus ir draugus,
9) kritikuoti save ir žemiau už savo stovinčius bendradarbius,
10) ateistiškai auklėti savo vaikus,
11) šmeižti kulto tarnus,
12) pajuokti religinius įsitikinimus bei įžeidinėti tikinčiųjų jausmus.
Be to aristokratija turi dar visą eilę papildomų teisių ir privilegijų, apie kurias eiliniams piliečiams nėra reikalo žinoti . . .
***
