Matydama vis didėjančią ekonominę krizę, tarybinė valdžia pagaliau „atrado" jos priežastį. Tai — kyšininkavimas, spekuliacija, apgavystės, prirašinėjimai . . .
Baudos smūgį ypač pajuto Lietuvos partiniai veikėjai. Viskas prasidėjo nuo nekalto dalyko — nuo kolektyvinių sodų. Lietuvos kompartija P. Griškevičiaus asmenyje apkaltino vadovaujančius partijos ir Tarybų valdžios veikėjus, kad jie įsigijo ir įsirengė kolektyvinius sodus neteisėtai, nesuderinę su valdžia ir t.t. Pirmiausia kolektyviniai sodai buvo atimti iš Kauno Lenino raj. milicijos viršininko Petrausko ir Kauno autoinspekcijos viršininko Indrašiaus. Buvo kalbama, kad tai aukštesniųjų instancijų (partijos ir saugumo) kerštas. Tačiau netrukus užgriuvo dar griežtesni nurodymai: rajonų partijos sekretoriai buvo verčiami atiduoti kolektyvinius sodus su vilomis arba atsisakyti savo postų.
Atimti sodai iš Vilniaus vykdomųjų ir partijos komitetų kai kurių aukštų darbuotojų, iš Operos ir baleto teatro partijos sekretoriaus V. Noreikos, Kauno partinių vadovų Mikučiausko ir Staškūno, ir kitų rajonų sekretorių, vykdomųjų komitetų pirmininkų, kontrolės komitetų viršininkų. Visi jie dažniausiai „atiduodavo" savo kolektyvinius sodus „pionieriams", bet neatsisakydavo savo šiltos vietos. Tačiau netrukus jie pradėjo įrodinėti: jei valdžia atima kolektyvinius sodus iš mūsų, vadinasi, — mes vagys, sėdintys aukštose vietose. Argi tat suderinama su Tarybų valdžios principais? Ir čia baudžiantieji organai susigriebė: tikrai, jei juos paliekame savo postuose, tai argi galime atiminėti kolektyvinius sodus? Tuomet gausis, kad valdžioje — vagys! Todėl buvo duotas ženklas kolektyvinių sodų konfiskavimo kampaniją sulaikyti. Sodų atiminėti nereikia, tegul mūsų partiniai veikėjai sumoka po nedidelę piniginę „kompensaciją", sakykim, po 70-90 rb.
Atrodė, kad viskas baigsis keliomis aukomis. Tačiau taip tik atrodė. Netrukus buvo suimta nemaža asmenų Kaune ir Vilniuje su Kauno Lenino raj. vykdomojo komiteto pirmininku Baltrušiu ir Kauno tarpteritorinės statybos valdybos viršininku Bytautu priešakyje. Jie buvo kaltinami kyšių už garažų statybą ėmimu. Baltrušis, kaip LTSR Ministrų Tarybos nomenklatūrinis asmuo, buvo iškviestas į Ministrų Tarybą, ir ten jam uždėti antrankiai. Padarius kratą jo seife, rasta daug brangakmenių ir juvelyrinių dirbinių. Bytautas buvo surakintas savo kabinete ir išvestas, matant saviems darbuotojams. Ryšiu su Baltrušio ir Bytauto byla suimti dar 8 žmonės, o kiek apklausinėta, tardyta, liudyta! . . .
Lietuvoje iškelta ir daugiau bylų. Kai kurių siūlai susipynė net Maskvoje. Visos jos liečia aukštus partinius ir valdžios asmenis. Vilniuje ir Kaune įtemptai dirba Maskvos saugumiečiai. Spėjama, kad Lietuvoje jau suimta pusantro šimto žmonių. Už kyšių ėmimą namų areštan pakliuvo žinomas kardiologas akademikas Brėdikis (jis keliems žmonėms vietoje užsienietiškų stimuliatorių, už kuriuos žmonės sumokėdavo kelis tūkstančius rublių, įdėdavo tarybinius, su kuriais pacientai greitai mirdavo).
Atrodė, kad paskelbtas didžiausias valymas Lietuvos valdžios organuose. Tačiau netrukus gautas įsakymas iš Maskvos: nutraukti partinių veikėjų suiminėjimus, nubausti tik jau areštuotus.
Tačiau ar tik Lietuvoje taip išplito kyšininkavimas, spekuliacija ir suvešėjo kitos partijos šulų ydos? Argi taip nėra Rusijoje ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose? Deja, faktai rodo, kad ten tokių reiškinių dar daugiau, ir jie kur kas didesni. Ne paslaptis, kad spekuliacija, kyšininkavimas, akių dūmimas yra paplitę visose tarybinio gyvenimo sferose.
Didžiulio pogrindinio sindikato centras demaskuotas Samar-kande. Sindikatas užsiiminėjo miško medžiagos perpardavinėjimu ir kitais stambiais dalykais. į jį įėjo daug aukštų pareigūnų iš įvairių stambių T. Sąjungos organizacijų: Sojuzglavles'o viršininko pavaduotojas, TSRS valstybinio tiekimo Tiumenės vyriausios teritorinės valdybos viršininko pavaduotojas, susivienijimo „Sre-durallessnab" viršininkas, sąjunginės kontoros „Sojuzkooples-strojtorg" direktoriaus pavaduotojas, Rytų Sibiro geležinkelio krovinių tarnybos viršininkas ir nemaža kitų. Viso atsakomybėn patraukta daugiau nei 70 žmonių. Vien miško byla apėmė 27 tomus. Nusikaltusiems 7-14 metų atimta laisvė.
Daugiau nei 30 tomų sudaryta byla Armėnijoje. Ji sudaryta tokiems aukštiems pareigūnams, kaip ATSR prokuroro vyr. padėjėjui, Jerevano prokurorui, ATSR kriminalinės paieškos viršininkui ir kt. Jie šantažavo savo aukas, reikalaudavo jų vardu atidaryti „sąskaitas" taupomosiose kasose. Pasirinktas aukas jie sekdavo, neteisėtai pasiklausydavo ir užrašydavo jų telefono pokalbius, sudarydavo kartotekas, tariamai „įrodančias" aukų blogus darbus. Kartotekos sudarytos šimtams žmonių — jose galima rasti „kompromituojančios" medžiagos vos ne visai Armėnijos inteligentijai.
Tokie asmenys, pasukę apgaulės, prievartos, kyšininkavimo keliu, susikrovė pasakiškus turtus, štai, pavyzdžiui, pas Azerbaidžano socialinio aprūpinimo ministerijos aukštą pareigūną, už kyšius pardavinėjusi automašinas „Žigulius" ir „Zaporožiečius", skirtus invalidams, rasta 34 kg. aukso. Dar daugiau turto buvo „sukaupęs" Urgenčo pedagoginio instituto prorektorius: trys „Volgos", 23 servizai, 74 kostiumai, 149 poros batų, 19 magnetofonų, 40 kilimų, 420 m. audinių, šimtas aukščiausios kokybės karalkulinių kailiukų. Svetimoje vištidėje jis dar laikė 735.000 rub., obligacijų už 18.300 rub., 450 aukso monetų, 39 auksinius laikrodžius su apyrankėmis, 16 auksinių apyrankių su briliantais, 41 žiedą, 12 porų auskarų. Kitur buvo paslėpęs 19 briliantų, auksinių apyrankių, žiedų, laikrodžių, auksinių monetų. Dar kitur laikė kostiumus, paltus, kailius, 26 kilimus. Iš viso pas šį „prorektorių" rasta vien brangių daiktų už 1.200.000 rub.!
Maskvos juvelyrinės parduotuvės „Beriozka" pardavėjas pasakoja, kaip atėjęs paprastas iš pažiūros žmogus, net nežiūrėjęs ir netikrinęs, nusipirko žiedą už 35.000 rub. Už kitą brangakmenį, kainavusį 18.000 rub., susipešę du pirkėjai išmušė vitriną.
Tokie žmonės dažniausiai sėdi aukštuose partiniuose valdžios postuose. Neretai piktnaudžiauja ir mokslinių įstaigų vadovai, štai, pavyzdžiui, Valstybinio lakų dažymo pramonės mokslo-tiriamojo ir projektavimo instituto direktorius Berezinas vien taupomosiose knygelėse turėjo 70.000 rub., taip pat nemaža įvairių juvelyrinių dirbinių. Į šį aukštą mokslinį postą jam padėjo ateiti įvairūs neteisėtai įsigyti medaliai, kaip antai, medalis „Už Stalingrado gynybą", Raudonosios žvaigždės ordinas, Tėvynės karo II laipsnio ordinas ir kiti.
Nuo raudonosios aukštuomenės neatsilieka ir eiliniai, prieiną prie plataus vartojimo, deficitinių prekių, ypač maisto.
Štai vieno Rusijos restorano virėja buvo tiek „užsidirbusi" pinigų, kad .netgi turėjo savo asmeninį sekretorių, dvi namų šeimininkes, veterinorių (savo šuniui). Iš jos atimta juvelyrinių dirbinių iš aukso ir brangakmenių (daugiau negu 1 kg.), kailių, importinių radijo aparatų, antikvarinių leidinių, pinigų ir obligacijų — iš viso už 700.000 urb.
Gruzijoje maisto parduotuvės direktorius Pchkadzė savo „sutaupytus" pinigus panaudojo didžiuliam namui — rūmams su baltomis kolonomis statyti, šiuos rūmus prokuratūra vėliau įkainavo 350.000 rub. Jie turėjo 245 kvadr. metrus gyvenamojo ploto. Direktorius buvo nusipelnęs ir išgarsėjęs darbuotojas: visada įvykdydavęs valstybinius planus, už tai gavęs 33 padėkas, žymenį „Tarybinės prekybos pirmūnas", 4 garbės raštus. Jis buvo toks galingas, kad galėdavo papirkinėti ne tik milicijos, bet ir OBCHSS'o darbuotojus. Kai jam grėsė areštas, jis staiga dingo. Matyt, buvo perspėtas milicijos ar kitų aukštų pareigūnų. Dabar jis ieškomas visoje T. Sąjungoje.
Tarybų šalyje įsigalėjo tvarka, kad tokie žmonės ligoninėse turi savo „liuks" palatas, kur jiems pristatomi netgi gėrimai ir moterys, jie užsisako viešbučių numerius su keliais kambariais, su tarnais, moterimis, perka užsieninius baldų komplektus „Versalis" už 5-10000 rub., importines melsvas kriaukles, važinėja taksi, turguje perka brangius daiktus. Jie atrodo apsirengę gal ne kiek geriau už paprastą darbininką, bet jie turtingi, todėl sunkiai sugaunami. Beje, Susisiekimo kelių ministerijos centrinės ligoninės Maskvoje darbuotojų įžūlų ilgametį kyšininkavimą kontrolieriui pasisekė demaskuoti per kelias valandas. Vadinasi, tik deramos kontrolės stoka galima paaiškinti įvairių kyšininkų, sukčių, savanaudžių klestėjimą T. Sąjungoje.
Apgavystėmis, kyšininkavimu ir netgi kontrabanda užsiiminėja dar aukštesnės organizacijos ir jų vadovai. Ilgą laiką žuvies pramonei (TSRS) vadovavo ministro pavaduotojas Rytovas. Savo postą jis panaudojo didžiuliams milijoniniams turtams įsigyti. Su savo sėbrais jis sukūrė ypatingą sistemą žuvims (tuo pačiu raudoniems ir juodiems ikrams) išvežti į užsienį. Ryšium su šia byla suimta apie 200 žmonių. Po kelerius metus trukusio tardymo, Rytovas neseniai nuteistas sušaudyti.
Kyšininkavimu buvo padvokusi Gruzijos finansų ministerija su jos kontrolės-revizijos valdyba priešakyje. Jos viršininkas, taip pat finansų ministras — suimti.
Kyšininkavimas atskleistas net TSRS užsienio reikalų ministerijoje. Jos darbuotojai už kyšius leisdavo aukštiems veikėjams vykti ilgoms „stažuotėms" į užsienį. Kyšininkavimu ir užsienio valiutos spekuliacija apkaltinta netgi L. Brežnevo duktė. Jos byla irgi baigėsi tragiškai. — dėl to nusišovė TSRS saugumo komiteto viršininko pavaduotojas Cvigunas. (Manoma, kad velionio LKP CK sekretoriaus A. Sniečkaus mirtis susijusi su jo bičiulio Socialistinio Darbo Didvyrio Plioplio, žinomo spekulianto, byla).
Vadinasi, ir aukšti tarybiniai žmonės nenori pasitenkinti tuščiomis, nuvalkiotomis komunistinėmis frazėmis, o siekia konkretesnių dalykų. . .
Paskutiniu metu padažnėję išpuoliai prieš kyšininkus, spekuliantus, sukčius, apgavikus, prirašinėtojus ir kitus valstybinio turto grobstytojus yra teisingi. Tačiau spauda bijo viešai pavadinti tai korupcija. O juk ji yra taip giliai įsismelkusi net į aukščiausius valdžios organus, štai „Pravdoje" (1982.IV.27) TSRS Generalinis prokuroras Revunkovas nurodė, kad „ydinga praktika gamybos sąskaita nurašinėti žalą, iššauktą neorganizuotume nerūpestingumo, apsileidimo ir netgi piktnaudžiavimų, gadinančiai veikia piliečius, gimdo abejingumą, o kartais ir paniekinantį atsinešimą į visuomeninį turtą. Būtent toks požiūris, mūsų nuomone, daugiausia apsprendžia privačias savininkiškos psichologijos pasireiškimų gajumą, tarnauja maitinančia tarpe parazitiniams siekiams ir kėslams į liaudies turtą". Tai teisingi žodžiai, bet iš tikrųjų korupcijos valdančiuose sluoksniuose priežastys yra gilesnės: tai dėsninga išdava tos politikos, kurią vykdo dešimtmečiais TSRS. Toji politika remiasi ideologiniu sustabarėjimu, visuomeninio judėjimo stagnacija, laisvos minties užgniaužimu. TSRS vadovai, norėdami atitaisyti padėtį, turėtų suprasti liaudies išmintį, bylojančią: „Jeigu tavo planai apskaičiuoti metams — sėk rugius; jeigu tavo planai apskaičiuoti dešimtmečiams — sodink medžius; jeigu tavo planai šimtmečiams — auklėk vaikus". Tuščių, nuvalkiotų komunistinių frazių kartojimas tik gadina tarybinę kartą. Vietoj nubaustųjų ateis nauji . . . Jeigu TSRS vadovai nori iš esmės pataisyti esamą padėtį, turi iš esmės keisti savo politiką.
A. Raudenis
