UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ
MUMS KALBA POPIEŽIUS JONAS POVILAS II
1980 m. Birželio 2 d. SNO Junesko centre Paryžiuje pop. Jonas Paulius II kalbėjo:
„Saugokite visomis turimomis priemonėmis tą pagrindinį suverenumą, tą laisvę, kurią kiekvienai tautai suteikia jos kultūra.
Ginkite ją kaip savo akies vyzdį, nes nuo jos priklauso žmonijos ateitis. Ginkite ją, neleiskite, kad šia pagrindine laisve būtų piktnaudžiaujama siekiant politinių ar ekonominių interesų, neleiskite, kad ji taptų totalitarizmo, imperializmo ar hegemonijos auka. Juk tokiu atveju žmogus yra vertinamas tiktai kaip dominavimo objektas, o ne kaip subjektas, turįs savo gyvenimo tikslą. Visokio totalitarizmo, imperializmo ir hegemonijos atveju ir tauta yra vertinama tik kaip dominavimo objektas, o ne kaip subjektas, ne kaip suvereninių teisių subjektas, kurios suverenumas yra kilęs iš savo kultūros. Argi nėra Europos ir pasaulio žemėlapyje tautų, kurios yra išsiugdžiusios nuostabų istorinį suverenumą, bet tas tikras suverenumas joms yra atimtas ar apribotas. Argi tai nėra svarbus dalykas žmonijos kultūrai, svarbus ypač mūsų laikais, kurie reikalauja kuo skubiausiai pašalinti kolonializmo liekanas. Genus humanum arte et ratione vivit. Žmogus gali gyventi, gali būti pilnutiniu žmogumi, gali pilnai realizuoti pats save tiktai remdamasis tiesa. Žmogus gali tobulėti, pasiekti aukštesnį žmogiškumo laipsnį tiktai vis pilniau ir tobuliau pažindamas tiesą."
1982 m. gegužės 13 d. kreipdamasis į diplomatinį korpusą Portugalijos sostinėje Lisabonoje, pop. Jonas Paulius II kalbėjo:
„Visų pirma, reikia leisti tautoms susikurti politinę nepriklausomybę, kuri sudarytų sąlygas teisėtiems tautų atstovams laisvai spręsti savo krašto problemas, remiantis krašto gyventojų interesais ir visų bendra atsakomybe. Reikia, kad tai būtų tikra laisvė, be kitų tautų įsikišimo prisidengiant kraštui svetimomis ideologijomis. Juk politinė valdžia turi prasmę ir yra pateisinama tik tada, kai ji siekia visuotinės piliečių gerovės. Kiekviena politinė valdžia susiduria su savo ribomis. Ją apriboja tarptautinės sutartys ir pagarba žmogaus asmens pagrindinėms teisėms, kurias nevalia pažeisti, nes jas garantuoja žmogiškoji sąžinė, o tikintiesiems pats sąžinės autorius, žmogaus Kūrėjas Dievas."
1979 m. spalio 2 d. SNO Generalinėje Asamblėjoje Niujorke pop. Jonas Paulius II kalbėjo:
„Linkiu, kad visos tautos, net pačios mažiausios, ir tos, kurios dar nesinaudoja pilna laisve, ir tos, kuriom laisvė buvo jėga atimta, kad visos tautos pilnoje lygybėje su kitomis, galėtų atrasti savo vietą Jungtinių Tautų organizacijoje. Linkiu, kad Jungtinių Tautų organizacija visada liktų aukščiausias taikos, teisingumo forumas, tikrasis tautų ir žmonių laisvės židinys, siekiant geresnės ateities.
EUROPOS PARLAMENTAS
Pirmą kartą po Europos Parlamento įkūrimo, dešimties jį sudarančių Ekonominės Bendruomenės kraštų — Airijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Italijos, Liuksemburgo, Olandijos, Prancūzijos ir Federatyvinės Vokietijos — atstovai svarstė pabaltijo kraštų klausimą.
Tų svarstymų pagrindą sudarė 45 pabaltiečių (37 lietuvių, 4 estų ir 4 latvių) 1979 m. rugpjūčio 29 d. pasirašytas Memorandumas, reikalaujantis, kad SNO pripažintų Pabaltijo tautom apsisprendimo ir nepriklausomybės teisę. Deputatai, iškėlę šį klausimą Europos Parlamente, nurodė, kad dauguma Europos valstybių iki šiai dienai formaliai nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos trijų Pabaltijo valstybių aneksijos. Europos Parlamentas sausio 13 d. priėmė nutarimą, raginantį panaikinti Pabaltijo kraštų kolonijinę padėtį ir sudaryti tų kraštų gyventojams galimybę laisvai apsispręsti.
Už rezoliucijos priėmimą visų pirma kalbėjo jos autorius Vokietijos krikščionių demokratų atstovas Otto von Habsburg. Jis pažymėjo: „Jungtinių Tautų organizacija, kuri rūpinasi kolonijų panaikinimu pasaulyje, kolonijalizmu supranta tokią padėtį, kai tautą prieš jos valią valdo kita tauta, išnaudodama savo naudai jos darbo jėgą ir gamtos turtus, negerbiama engiamos tautos kultūra ir slopinama jos tautinė sąmonė. Klasiškas kolonializmo pavyzdys — Pabaltijo valstybės, iš kurių Sovietų Sąjunga išplėšė nepriklausomybę ir demokratines teises, veda kolonialinę išnaudojimo politiką ir sistemingai vykdo rusinimą. Pabaltijo tautos ginasi, ypač religinės jėgos yra pasiryžusios neleisti, kad būtų sunaikintas jų tikėjimas".
Už rezoliuciją kalbėjo ir Federatyvinės Vokietijos socialdemokratas Filer (?). Jis pažymėjo, kad rezoliucijai pritaria Vokietijos parlamento socialdemokratų frakcija, nes žmogaus teisių klausimas pasaulyje yra nedalomas. Pabaltijo valstybės lygiai taip pat priklauso Europos tautų kultūrai, kaip Lenkija, Vengrija ir kiti Rytų bei Centro Europos kraštai.
Vakarų Vokietijos krikščionis demokratas Vedekeris iš savo pusės iškėlė Hitlerio ir Stalino Pabaltijo kraštams padarytą niekšybę.
Britų konservatorius Saimunds pasveikino Pabaltijo atstovus ir stebėtojus ir ragino Europos Parlamentą parodyti Pabaltijo tautoms solidarumą. Jų laisvės bylą, pažymėjo Saimunds, turi remti visų partijų nariai ir visų kraštų žmonės.
Lenkų kilmės italų respublikonų deputatas Gavronski pareiškė, kad pastarųjų 40 m. laikotarpyje pabaltijiečiai nesiliovė priešinęsi sovietinei priespaudai, nežiūrint visų politinio persekiojimo priemonių. Negalima pamiršti skriaudų vien tik dėl to, kad jos padarytos prieš daugelį metų.
Kitas italas Romualdi pažymėjo, jog negalima būti abejingiem žmonių teisių ir politinių laisvų slopinimui, kur jis bebūtų vykdomas ir negalima nepareikšti broliško solidarumo pavergtiesiems.
Per balsavimą Pabaltijo kraštus liečiančių klausimų Europos Parlamente buvo 112 narių. Iš jų 98 balsavo už rezoliuciją, 8 prieš ir 6 susilaikė. Taigi, rezoliucija buvo priimta beveik vienbalsiai.
Europos Parlamento rezoliucijoje yra pasmerkiama sovietų ir vokiečių nacių susitarimo pagrindu įvykdyta Pabaltijo kraštų okupacija, primenamas Helsinkio konferencijos Baigiamojo Akto nuostatas, kuriuo kiekvienai tautai yra užtikrinama teisė į laisvą apsisprendimą ir teisė laisvai pasirinkti vidaus politinę santvarką.
Europos bendruomenės užsienio reikalų ministrai kviečiami iškelti Pabaltijo tautų klausimą Jungtinių Tautų dekolonizavimo komisijoje ir tarptautinėse konferencijose, kuriose yra tikrinama, kaip yra vykdomi Helsinkio susitarimai. Užsienio reikalų ministrai taip pat yra raginami imtis visų kitų reikiamų žingsnių, siekiant padėti pabaltiečiams įgyvendinti jų trokštamą valdymosi formą.
(Vatikano radijas, 1983.II.19)
JUNGTINIŲ VALSTYBIŲ KONGRESAS
Jungtinių Valstybių Kongresas pareitą savaitę paminėjo Lietuvos nepriklausomybės atsteigimo 65-ąsias metines. „Amerikos balso" bendradarbis rašytojas Antanas Vaičiulaitis iš Kongreso paruošė tokį pranešimą:
„Senate sukaktis paminėta tą pačią — vasario 16-tą — dieną. Minėjime dalyvavo Užsienio santykių komisijos pirmininkas Čarls Pirsi. Kongreso Atstovų Rūmai Lietuvos švente paminėjo ketvirtadienį. Prieš posėdžio atidarymą lietuvių delegaciją priėmė Atstovų Rūmų pirmininko pavaduotojas Džim Wrait. Atstovų Rūmų posėdžiai paprastai pradedami malda, kurią ketvirtadienį sukalbėjo kun. kleb. Antanas Zakarauskas iš Čikagos. Su juo į minėjimą atskrido iš Čikagos Amerikos lietuvių tarybos delegacija. į ją įsijungė ir Lietuvos atstovas Vašingtone dr. Stasys Bačkis. Lietuvai paminėti skirta posėdžių dalimi rūpinosi Atstovų Rūmų narys Frenk Anuncijo iš Ilinojaus valstijos. Savo kalboje jis plačiau palietė religijos padėtį Lietuvoje, įvardindamas skaudžiai nukentėjusius vyskupus: Vincentą Borisevičių, Praną Ramanauską, Teofilį Matulionį ir Mečislovą Reinį, mirusįVladimiro kalėjime. Anuncijo po to savo žodyje palietė Lietuvoje brukamą rusinimo politiką. Lietuva yra viena iš tų aukų — grubiuose bandymuose primesti rusų kalbą ir rusišką valdžią nerusiškom tautom, — pareiškė jisai dar pridūręs, kad paskiausia tokia auka tapo Afganistanas.
Atstovų Rūmų respublikonų lyderis Robert Maikel iš Ilinojaus valstijos pavadino tragiška Lietuvos istoriją per pastaruosius 42-jis metus. Kiekvienas, kas tik matė leidinį apie žmogaus teisių pažeidimus sovietų okupuotoje Lietuvoje, sakė Maikel, žino sovietų darbus paneigiant žmogaus teises, slopinant religijos laisvę, atsisakant duoti lietuvių tautai laisvės teisę. Savo kalboje jis lietė ir senąją Lietuvos istoriją, primindamas, kad prieš "30 metų Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi.
Atstovų Rūmų narys Leri Vin parodė, kad kai Lietuva tapo nepriklausoma po I pasaulinio karo, bolševikai bandė ją pasiglemžti, tačiau lietuviai apsigynė ir Sovietų Sąjunga turėjo pasirašyti sutartį, kuria Maskva pripažino Lietuvos suverenumą ir nepriklausomybę bei visiem laikams atsižadėjo bet kokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją.
Sovietų okupacija Lietuvoje pažeidžia ko ne visus tarptautinės teisės nuostatus, pareiškė Atstovų Rūmų narys Ričard Otingen iš Niujorko.
Atstovas Den Longrin iš Kalifornijos pažymėjo Sovietų Sąjungą paneigiant savo pačios konstituciją ir Helsinkio susitarimus, užngiauždama pagrindines žmogaus teises Baltijos valstybėse, Rytų Europoje, Azijoje, o taip pat ir pas save.
Kongreso narys Džosef Adabo iš Niujorko nurodė, kad Jungtinės Valstybės nepripažino Lietuvos inkorporavimo Sovietų Sąjungon ir palaiko diplomatinius santykius su nepriklausomos Lietuvos pareigūnais Amerikoje.
Atstovas Viljam Klinger iš Pensilvanijos pareiškė: „Nors Sovietų Sąjunga įtikinėja, kad Lietuva buvo įjungta pagal krašto gyventojų pageidavimą, iš tikrųjų tai buvo nelegalus veiksmas, aiškus lietuvių tautos teisių pažeidimas".
Kongreso Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijos pirmininkas Klemens Zablockis iš Viskonseno valstijos taip pasisakė: „Jungtinės Valstybės pasilieka įsipareigojusios žmogaus teisių principams, Lietuvai ir visiems kraštams. Mes stovime už laisvę, laisvo apsisprendimo teisę ir gerbiame pagrindines paskiro asmens teises visur. Lietuviai, kaip ir kitos prislėgtos tautybės, siekia teisės išreikšti savo nuomonę, džiaugtis sava kultūra ir literatūra, ir nustatyti savo ateities kelius".
Atstovų Rūmų narys Ričardas Dik Durbin, kurio motina lietuvė iš Jurbarko, taip kalbėjo: „Aš esu buvęs Lietuvoje ir savo akimis mačiau rusų užmačias išrauti tautiškumą, varžyti laisves ir atgrasinti nuo tikėjimo. Bet tai jiems nesiseka. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse sovietų pajungtose ar sovietų satelitinėse valstybėse, kaip Lenkija, žmonės nori būti laisvi". Ta proga jis papasakojo įspūdžių iš apsilankymo 79-aisiais metais savo motinos žemėje Lietuvoje. Kongresmensas Ričardas Durbinas taip kalbėjo: „Kai aš Vilniuje ankstų sekmadienio rytą atvykau į Mišias šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir pamačiau, kaip motinos ir tėvai, atsivedę savo vaikus į bažnyčią, dengia juos taip, kad nereikalingos akys jų nepastebėtų, įsitikinau, kad tikėjimas Lietuvoje tebėra gyvas ir stiprus. Taip, laisvės lūkesčiai tebebuvo gyvi ir Kaune. Mačiau kaip ten jaunos poros ėjo į civilinės metrikacjos įstaigą atlikti santuokos, o po to tos pačios jaunųjų poros keliavo į kitapus aikštės esančią silpnai viduje apšviestą bažnyčią, kad jų santuokos būtų Bažnyčios palaimintos".
LIETUVIAI IŠEIVIAI
Išeivijos lietuvių laikraščiai paskelbė vedamuosius straipsnius Lietuvos nepriklausomybės šventės proga.
Savaitraštis „Darbininkas" taip rašo: „Peržvelgę praėjusius metus matome, kad ten būta daug budrumo, lietuviškų reikalų supratimo. Lietuvos byla vis buvo keliama, skardenama įvairiose tarptautinėse konferencijose, suvažiavimuose. Lietuva nebuvo užmiršta. Priešingai, ji buvo daug labiau priminta, negu kitais metais. Europos parlamentas Strasburge net reikalauja atstatyti nepriklausomybę trijose Baltijos valstybėse. Lietuvių atstovai dalyvavo tarptautinėse konferencijose, pvz. Madride, ir ten sėkmingai veikė, Lietuvos bylą judino, palaikė gyvą".
Dienraštis „Draugas" vedamajame pastebi: „Išeivija savo tautai šiandien atiduoda ne ašaras tartum prie lavono, kurio prikelti negalima, bet gyvos tautos stiprinimą savo darbų ištekliais, kultūrine kūryba, šauksmu už nutildytuosius ir nuolatiniu pasaulio sąžinės budinimu."
O žurnalas „Pasaulio lietuvis" Lietuvos nepriklausomybės šventęs proga taip rašo: „Bet mes tikime į tą mūsų pogrindžio kovotoją, šių laikų lietuvių tautos didvyrį, nebijantį nei kalėjimo, nei ištrėmimo, nei, pagaliau, mirties. Ir mums nepaprastai rūpi ir svarbu, kad jo balsas nenutiltų, nenutiltų tol, kol tik mūsų tauta bus vėl laisva ir nepriklausoma, todėl ši Vasario 16-ta tegu paskatina mus vieningai jungtis prie to balso, kaip galima garsiau skelbti jį visam pasauliui ir rodyti, kad už Lietuvos laisvę ir mes, išeiviai, esame vienybėje su kovojančia tauta". (. . .)
Vasario 10 d. Pabaltijo „Laisvės" žymuo buvo įteiktas buvusiam JAV prezidentui Džeraldui Fordui. Žymenį skyrė jungtinis Baltų amerikiečių nacionalinis komitetas. Žymens įteikimo iškilmėse dalyvavo lietuvių, latvių ir estų atstovai. Lietuvių atstovas dr. Jonas Genys pasveikino Fordą ir padėkojo jam už pagalbą išvaduojant iš sovietų kalėjimo sąžinės kalinį Simą Kudirką. Fordas atsakė, jog jis Kudirkos klausimu asmeniškai kalbėjosi su sovietų vadovu Brežnevu ir buvo patenkintas sužinojęs, kad sovietai leido Kudirkai su šeima emigruoti į Vakarus.
Dienraštis „Draugas" praneša, kad įtakingas prancūzų dienraštis „Liu mon" sausio 28 d. laidoje paskelbė ilgą žinią apie Viduklės klebonui kun. Alf. Svarinskui teismo iškeltus sunkius kaltinimus ir pranešimą, kad jam yra užvesta teisminė byla. Dienraštis „Liu mon" nurodęs prieš kun. Svarinską paskelbtus svarbesnius kaltinimus, kaip pvz., priešvalstybinė veikla, pažymi, kad iš tikrųjų prieš kun. Svarinską yra keliami kaltinimai todėl, kad jis priklauso 1978 m. Lietuvoje įsisteigusiam Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, šis Komitetas, — rašo dienraštis „Liu mon", — teturi 8 narius, tačiau jo veiklą remia daugiau negu 500 Lietuvos kunigų iš bendro 700 kunigų skaičiaus. Prancūzijos dienraštis atkreipia dėmesį į tai, jog keistu sutapimu žinia apie kun. Svarinskui užvestą bylą pasiekė Vakarus kaip tik tuo metu, kai Vatikane lankėsi du aukšti Pabaltijo kraštų atstovai.
„Amerikos balsas", 1983.II.20
AMERIKOS VALSTYBĖS SEKRETORIUS
Vasario 16-osios — Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 65-ųjų metinių proga Amerikos Valstybės Sekretorius Džordž Šule oficialiu raštu amerikiečių Vyriausybės ir Tautos vardu pasveikino Lietuvos diplomatinį atstovą Vašingtone ministrą dr. Stasį Bačkį ir per jį visą lietuvių tautą:
„1918 m. vasario 16 d. lietuvių tauta pasiskelbė nepriklausoma nuo svetimųjų valdžios ir po to sekusius 22 metus pašventė demokratinės valstybės kūrimui Baltijos jūros pakraščiuose. Kaip istoriniai įvykiai liudija, šį kilnų lietuvių tautos atsiekimą tragiškai sužlugdė Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio mėnesį okupuodama Lietuvą ir ją neteisėtai prisijungdama.
JAV labai aiškiai pasmerkė 1940 m. įvykdytą Lietuvos aneksiją ir ją tebesmerkia šiandien. Amerikiečių vyriausybė nebepripažįsta jėga įvykdytos Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą.
Amerikiečių vyriausybė kaip praeityje taip ir dabar su pagarba stebi lietuvių kovą už laisvę, būdama tvirtai įsitikinusi, kad tai, kas įvyko Lietuvoje prieš daugiau negu 40 metų, neišblės iš žmonių atminties, ir kad padarytosios neteisybės vieną dieną bus atitaisytos".
(Vatikano radijas, 1983.II.23)
ŠILUVOS MARIJAI
Nenuženk nuo akmens, o Marija,
Pušinėly žaliam Šiluvos,
Nes krauju ten ir ašarom lyja —
Nepalik, nepalik Lietuvos!
Tas akmuo, — tai tvirtovė po kojų —
Nėr jėgos, kas pajudintų jį.
Ten atšvęsim mes laisvės rytojų,
Apraudosim skriaudas ten visi.
Nenuženk nuo akmens, o Marija,
Piemenėliams pravirkus kadais.
Mes išpuošim šventoves lelijom.
Ir nevystančių rožių žiedais.
LIETUVA ANT KRYŽIAUS
Aš tėviškėj keleivis, tartum svetimas
Savam krašte užguitas tremtinys.
Nyku, kai spaudžia širdį priešo letena,
Kai sielą gaivina nuožmus šiaurys.
Aš nebylus kaip žiemą Nemunas,
Sukaustytas ledų grandinėmis tvirtai.
Tai toks likimas, toks gyvenimas . . .
Už ką, kareivį, tu kritai
Ir prie Radviliškio, ir prie Širvintų,
Ir prie Kėdainių karžygio mirtim? . . .
Tikėjome, kad laisvė amžiams švinta,
Kad niekas jos nebegalės atimt. —
O išplėšė ją mums kaip gyvą širdį,
Sušaudė ją prie žydinčios obels.
Ir vėl actu ir tulžimi pagirdė,
Ir šaukė, klykė: niekad nesikeis!
O, Viešpatie! Nejau tiek kraujo veltui?!
Nejau, nejaugi veltui tiek aukų?!
Regiu prie kryžiaus Lietuvą prikaltą
Ir papuoštą erškėčių vainiku.
Nejau į laisvę keltis nebelemta?
Nejau sunykt kaip žiedui po padu?
Išvesk mus, Viešpatie, į laisvės krantą,
Pašauk į laisvę mus vardu!
(Vatikano radijas, 1983.II.19)
***
