Pavergtai ir norinčiai išsivaduoti tautai būtinos dvi sąlygos: išlaikyti gyvą tautinę sąmonę bei fizines jėgas ir mokėti „pagauti" momentą. To pavyzdžių istorijoje rasime ne vieną, bet šj kartą pažvelgsime, kaip prieita prie Vasario Šešioliktosios.
1795 m. įvyko trečias ir paskutinis Žečpospolitos padalinimas. Lietuvos-Lenkijos karalystę prarijo galingesnieji kaimynai: Austrija, Prūsija ir Rusija. Mažne visa etnografinė Lietuva pateko Rusijos vergijon, vien Užnemunė kurį laiką (ligi 1815 m.) buvo Prūsijos valdžioje. Užėmę lietuvių žemę, rusai išbraukė Lietuvos vardą („Sievero zapadnyj kraj") ir pasiryžo lietuvius paversti rusais. Tam turėjo pagelbėti ir rusiškoji pravoslavija.
Tačiau tautos sąmonė tebebuvo gyva. Skirtumą lietuvio nuo ruso ypač žymėjo lietuvio katalikybė. Kad tauta gyva, rodė sukilimai prieš pavergėją. 1831 metai — pirmasis sukilimas neminint Kosciuškos sukilimo 1794 m. prieš paskutinį valstybės padalinimą). Sukilimą rusas užgniaužė karine jėga, o priespaudą pagriežtino: žmones ginė į Sibirą, uždarė Lietuvos aukštąją mokyklą — Vilniaus Universitetą. Lietuvis turėjo tenkintis lietuviška savo parapijos mokykla, kurią ypač išpopuliarino ir išplėtė didysis švietėjas ir kovotojas už lietuvybę vysk. M. Valančius. Lietuvio tvirtybė nepalūžo. Tai parodė antrasis 1863 m. sukilimas. Po jo vėl represijos, Muravjovas ir kartuvės, vėl katorga Sibire. Uždarė lietuviškas parapijines mokyklas, užgynė lietuvišką žodį lotynų raidėmis. Pripratintas prie rusiškos graždankos, lietuvis turėjo veikiau rusėti ir pravoslavėti. Taip gniaužė, jog, rodės, nė kvapo lietuvis nebeatgaus. Bet kai buvo a sąmonė, atsirado kelių ir atsikvėpti. Nebėra viešos lietuviškos mokyklos — atsiranda slapta prie motinos ratelio ir „su daraktorium"; nebėra spausdinto žodžio Lietuvoj — ateina jis slapta iš prūsų. Prašvinta „Aušra", gimsta kiti laikraščiai. Neša, gabena juos per sieną knygnešiai, rizikuodami laisve ir gyvybe. Lietuvis skaito ir šviečiasi.
Tuo tarpu lietuviai inteligentai klibina caro duris, prašydami grąžinti spaudą. Kova už lotyniškas raides vyksta 40 metų.
Rusas griežtas ir nesukalbamas, kol jam sekasi su kaimynais. Bet štai susikivirčija su japonais ir karą pralaimi (1904 m.). Imperijos viduj bręsta nepasitenkinimas, artėja revoliucija (1905 m.). Tuomet paaiškėja, kad „nė spaudos draudimo nebuvę", caras tokio įstatymo neišleidęs . . .
Spauda grąžinta. Petras Vileišis leidžia „Vilniaus žinias", paskui jas eina kiti laikraščiai jau viešai. 1905 m. revoliucija imperijos sostą sudrebina dar labiau. Tuo pasinaudoja lietuviai ir 1905 m. sušaukia gausingą Suvažiavimą Vilniuje. Dėl atstovų gausumo (per 2000) ir priimtųjų rezoliucijų svarbumo jis vadinamas Didžiuoju Vilniaus seimu. Seimui pirmininkavo po 25 metų ištrėmimo grįžęs dr. Jonas Basanavičius.
Seimas priėmė rezoliuciją, kuria visai etnografinei Lietuvai reikalavo autonomijos su visuotinio balsavimo renkamu seimu Vilniuje; ragino žmones nemokėti rusų valdžiai jokių mokesčių, uždaryti degtinės monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į kariuomenę, nesikreipti į jokias buvusias valdžios įstaigas. Be to, reikalavo, kad mokyklose visi dalykai būtų dėstomi lietuviškai, o, valsčiuose visi reikalai taip pat būtų atliekami lietuvių kalba.
Caras buvo priverstas įkurti savotišką parlamentą, kuris vadinosi Valstybės dūma. Jos atstovų buvo ir lietuvių.
Revoliucijos bangai atslūgus, kilo valdžios reakcija, vėl buvo stengiamasi varžyti duotąsias laisves. Tačiau lietuvių kultūros kilimo ji nebesustabdė. Jį sulaikė tik I pasaulinis karas (1914— 1918).
Vokiečių kariuomenei veržiantis į rytus, minios pabėgėlių užplūdo Vilniaus apylinkes ir miestą. Jos buvo be pastogės ir lėšų, todėl lietuvių visuomenės atstovai ėmė ieškoti pagalbos. Tam tikslui 1914 m. pabaigoj Vilniuje buvo įkurtas Centralinis Komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Lėšas jis gavo iš rusų vyriausybės ir visuomenės aukų. Ilgainiui Komitetas, kaip vienintelė tada pastovi ir veikli lietuvių organizacija, atliko didelį valstybės kuriamąjį darbą. Komiteto pirmininkas buvo Rusijos Dūmos atstovas Martynas Yčas. Kai 1915 m. rugsėjo mėn. vokiečiai paėmė Vilnių, dalis Komiteto pasiliko Vilniuje, o kita dalis pasitraukė į Rusiją. Tuo būdu ši organizacija viena atstovavo to meto lietuvių reikalams tiek vokiečių okupuotoje Lietuvoje, tiek Rusijoje. Vilniuje likusio Komiteto pirmininkas buvo Antanas Smetona, o Rusijoj toliau pirmininkavo M. Yčas.
Politinius lietuvių siekimus karo pradžioj pareiškė mūsų atstovai Dūmoje. Jie sakėsi norį, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva būtų sujungta Rusijos imperijos ribose. Bet susidarė ir slaptas vadinamasis Lietuvių centras Vilniuje, kuris galvojo apie laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, tačiau tuo tarpu tenkinosi lietuvių tautos savarankiškumo propagavimu ir pabrėžė lietuvių skirtingumą nuo lenkų.
Į Petrapilį persikėlęs lietuvių Komitetas organizavo ne vien tremtinių šelpimą, bet ir jaunuomenės mokymą, ypač Voroneže įsteigtose lietuviškose gimnazijose. Ir anksčiau išblaškyti po plačią Rusiją inteligentai lietuviai buvo suburti dirbti būsimajai Lietuvai. Per savo atstovus Skandinavijoje ir Šveicarijoje Komitetas rūpinosi ir lietuviais belaisviais Vokietijoje. Nusiųsti į šiaurės Ameriką Komiteto įgaliotiniai skatino ten gyvenančius lietuvius rinkti aukas. JAV prezidentas Vilsonas paskyrė net specialią dieną rinkliavai. Buvo taip pat išsirūpinta ir iš popiežiaus Benedikto XV tokia diena rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.
Komitetas darė visa, ką tik galėjo. Tačiau viešasis politinis darbas Rusijoj prasidėjo tik po 1917 m. vasario revoliucijos.
1917 m. kovo mėn. iš visokių srovių buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba, kuri, norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoj išblaškytų lietuvių seimą (Petrapily 1917 m. biržely). Tačiau svarbiausiuoju būsimosios Lietuvos klausimu jame nebuvo vienybės. Didesnioji seimo dalis pasisakė už Nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai siūlė Lietuvą sujungti autonomijos arba federacijos pagrindais su Rusijos tautomis. Nesutarimas buvo toks griežtas, jog kairioji mažuma išėjo ir seimą išardė. Iširo ir bendroji Tautos Taryba.
Nepriklausomybės šūkį toliau skelbė Voroneže naujai sukurtoji Aukščiausioji visos Rusijos lietuvių Taryba, kurią sudarė įvairių partijų atstovai, kuriuos į suvažiavimą sušaukė trys pasižymėję vyrai: Pr. Mašiotas, J. Jablonskis ir dr. K. Grinius. Socialdemokratai nedalyvavo. Tačiau greitai įvykęs bolševikų perversmas (Spalio revoliucija) pertraukė Komiteto ir šios Tarybos darbą.
Pasilikusioji Vilniuje Komiteto dalis ieškojo būdų, kaip palengvinti sunkią, kraštą alinančią vokiečių okupacijos naštą. Vokiečiai suardė visą ekonominį ir kultūrinį lietuvių gyvenimą. Buvo uždaryti visi laikraščiai. Tik armijos štabas leido lietuvišką laikraštį „Dabartis", reiškiantį vokiečių interesus. Su vargu 1917 m. buvo gautas leidimas leisti griežtai cenzūruojamą „Lietuvos Aidą".
Kiek leido aplinkybės, Komitetas atstovavo lietuvių politiniams reikalams. Pirmoji proga viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėn., kai Rusijos pavergtosios tautos kreipėsi į JAV prezidentą Vilsoną. Kiek vėliau trys Komiteto delegatai išvyko į Lozaną Šveicarijoje, kur tų pavergtųjų tautų kongresas pareikalavo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Tokiu reikalavimu nepatenkinta, okupacinė valdžia bandė pati organizuoti vietinę lietuvių atstovybę, pavadintą Vertrauensrat („pasitikėjimo taryba"), kuri tarnautų vokiečių interesams. Tačiau į tokią tarybą nesutiko įeiti nė vienas lietuvis.
Vokietija ir Austro Vengrija 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos valstybės atstatymą iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji Lenkijos valstybės Taryba netrukus pareiškė savo pretenzijas į Lietuvą. Vilniaus lenkų būrys taip pat kreipėsi į Vokietijos kanclerį, prašydamas mūsų kraštą prijungti prie Lenkijos. Lietuvių veikėjai tada kreipėsi su savo memorandumu į tą patį kanclerį ir, atremdami lenkų argumentus bei klaidingus tvirtinimus, iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Kad šitoks politinis nusistatymas įgytų didesnį svorį, Vilniaus veikėjai nutarė sušaukti platesnę šviesuomenės konferenciją. Pavyko sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 provincijos atstovų. Tačiau karo administracija griežtai pareiškė, kad negalėsią būti jokios kalbos apie bet kokį tolesnį politinį veikimą, jei nebūsią sutikta prisijungti prie Vokietijos. Susirinkimas, pasivadinęs Organizaciniu Komitetu, nenorėdamas nutraukti savo politinės veiklos, atsižvelgė į tą žiaurų reikalavimą ir pareiškė, jog būsią galima glaudžiau santykiauti su Vokietija. Vykdomasis Komiteto biuras išsirūpino leidimą sušaukti platesnei konferencijai. Iš Organizacinio Komiteto pateiktų kandidatų, priklausiusių įvairioms politinėms pakraipoms ir luomams, biuras sudarė Konferencijos atstovų sąrašą — po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities (jų buvo 33). Iš 264 kviestųjų atstovų 1917 m. rugsėjo 18 d. į Vilnių atvažiavo 214 ir posėdžiavo ligi rugsėjo 22 d. Pirmininkavo dr. Jonas Basanavičius. Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta Taryba iš 20 asmenų, kuriai ir buvo lemta pasirašyti Nepriklausomos Lietuvos skelbiamąjį Aktą.
Tačiau kol buvo prieita prie šio Akto, Tarybai reikėjo vesti ilgas ir sunkias derybas su Vokietijos vyriausybe ir karo administracija. Buvo eita į kompromisą ir sutarta vieną Vokietijos kunigaikščių kviesti Lietuvos karalium. Vokiečiai reikalavo amžinų Lietuvos ryšių su Vokietija. Nei Vilniaus Konferencijos nutarimų, nei Akto skelbti jie neleido. Paskelbti jie buvo vien lietuvių apsukrumu ir gudrumu. Aktas skambėjo taip:
Nutarimas
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus Konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18— 23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai . . . vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.
Dr. J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, Pr. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, Donatas Malinauskas, VI. Mironas, S. Narutowicz, Alfonsas Petrulis, K. šaulys, dr. J. šaulys, J. šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis, J. Vileišis.
Nepriklausomybės Akto paskelbimas — dalykas svarbus ir didelis. Tačiau žodį reikėjo paversti kūnu, reikėjo didžio budrumo ir daug pastangų, kad valstybė būtų kitų kraštų pripažinta ir kad iš jos žemių būtų išvaryti priešai. Reikia pažymėti, jog kairiųjų pažiūrų inteligentai lietuviai ir tuo momentu stojo prieš Nepriklausomybe, norėdami dėtis draugėn su rusais. Patį Aktą savajai visuomenei paskelbti „Lietuvos Aide" pavyko tik su rizika apeinant vokiečių cenzūrą.
Tautos dvasia buvo gyva ir sąmonė budri visus tuos šimtą dvidešimt penkerius vergijos metus. Buvo gyva, budėjo ir laukė momento. Neveltui Kaune Karo muziejaus sodely stovėjusiame Laisvės paminkle buvo įrašyta: „Amžiais budėję/ Laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą". Paminklas buvo sukrautas iš lauko akmenų tų vietų, kur buvo vykusios kautynės už laisvę.
Lietuvos iš savo nagų paleisti nenorėjo po Spalio revoliucijos bolševikais virtę rusai. Jų Raudonąją armiją reikėjo atremti ir išmušti iš krašto. Vokiečiai okupantai taip pat neskubėjo trauktis, nors karą laimėjusi Antantė juos spyrė. Caro armijų likučiai, vokiečių palaikomi, taip pat siaubė Lietuvą. Tai Bermonto-Avalovo gaujos. Pagaliau prisijungti Lietuvą troško ir lenkai. Taigi ne su vienu priešu reikėjo atkakliai kovoti.
Reguliarios lietuvių kariuomenės dar nebuvo. Jos organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio 23 d., kada buvo išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas, o pirmasis naujokų šaukimas paskelbtas tik 1919 m. kovo 5 d. Tuo tarpu priešai nelaukė ir juos atremti turėjo lietuviai savanoriai, prastai aprengti (kas kuo turėjo) ir ne geriau ginkluoti. Tačiau laisvės dvasia viską nugalėjo. Prisimintini vieno sunkiai sužeisto savanorio žodžiai: „Niekai gyvybė, jei šalis vėl būtų priešų pavergta".
Diplomatų fronte vyko grumtynės už Lietuvos valstybės pripažinimą de jure. Pirmoji pripažino ją Vokietija (1918 m. kovo 29 d.). Tarybų Rusija tai padarė, kai, bolševikų dalinius iš Lietuvos išvarius, buvo daroma taika. Šia sutartimi, pasirašyta 1920 m. liepos 12 d., Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą nuo jos visiems laikams ir nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniuje ir Gardinu. Kitos valstybės Lietuvos nepriklausomybę pripažino vėliau.
1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva pilnateisiu nariu priimta į Tautų Sąjungą.
Laisve džiaugėmės neilgai, vos dvidešimt dvejus metus. Eina jau penkta dešimtmetis, kai mes vėl rusų pavergti. Kairiosios mūsų jėgos visą laiką stojo prieš Nepriklausomybę; ir šiandien jos eina išvien su okupantu. Tačiau jie sudaro tautos mažumą. Todėl aišku, kad ir rusiškoji okupacija mūsų krašte išsilaiko ne kairiųjų mūsų tautiečių dėka, bet gigantiška pačių okupantų karine jėga.
Kiekvienais metais Vasario 16-oji mūsų paklausia: ar lietuvio dvasia tebėra gyva ir sąmonė budri?
Amerikos lietuvių dovanotame Laisvės varpe buvo įrašyta:
„Skambink per amžius vaikams Lietuvos,
Jog laisvės nevertas, kas negina jos".
Laisvės varpą iš Kauno Karo muziejaus bokšto nukabino okupantai vokiečiai 1943 m. Bet jokie okupantai negali pagrobti iš žmogaus sielos laisvės ilgesio, nepriklausomybės troškimo — to gyvojo Laisvės varpo. Jis šiandien ypač garsiai aidi iš lietuvių širdžių visame pasaulyje. Tik reikia, kad žodžius, kurie buvo įrašyti aname Laisvės varpe — „. . . laisvės nevertas, kas negina jos" — kiekvienas lietuvis įsirašytų savo širdyje. Reikia, kad savo darbais, gyvenimu būtume verti tų, kurie praeity kovojo, aukojosi ir dabar kovoja ar kenčia už tautos laisvę, kad galėtų Tėvynė ateity ja džiaugtis.
***
