2008-01-24
Šiandien, kai dideliais tiražais skelbiami sovietinių veikėjų „atsiminimai“, neretai kyla klausimas, kuris politinio gyvenimo veteranų veidas tikras: ar andainykštis, kai jie liaupsino okupacinę valdžią, uoliai vykdė šios valdžios nurodymus, ar dabartinis, kai jie pašiepia sovietinę santvarką ir tvirtina visada dirbę savo Tėvynei? Kiek nuoširdūs dabartinių politikų reveransai krikščioniškoms vertybėms, kurių išpažinėjus ne tiek seniai griežtai „auklėjo“?
Kiekvienas žmogus keičiasi, neretai gana radikaliai keičiasi ir jo pažiūros. Stiprios dvasios žmogus yra ne tas, kuris neklysta, bet tas, kuris randa drąsos pripažinti klaidas, nebijo kalbėti apie jas. Kita vertus, jei žmogus paprasčiausiai keičia kaukes, derindamasis prie politinės konjunktūros, sunku tokiu žmogumi pasitikėti.
Tokio pobūdžio samprotavimus paskatino unikalaus sovietmečio metraščio – „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ skaitymas. Sovietmečiu „Kronika“ skelbdavo apie persekiojimus ir kartu saugodavo nuo jų. Ne vieną sovietinį veikėją nuo radikalių žingsnių sulaikė baimė, jog jie bus aprašyti „Kronikoje“. Šiandien „Kronika“ išlieka ne tik laisvės žygdarbio liudijimu, bet ir tikrai įdomių faktų rinkiniu. Faktų, kuriuos ne visiems dabarties politikams malonu prisiminti.
Tačiau tik tiesa išlaisvina. Todėl, kai viename iš „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ tomų, aptikome pastraipas, kuriuose aprašyti vieno dabartinio ministro praeities „žygdarbiai“, nusprendėme, jog juos verta priminti. Ne kaltinant, bet prašant paties ministro paaiškinimo. Juk nėra labai gražu, kai Teisingumo ministras, kuris, be kitą ko, rūpinasi ir tikėjimo laisvės puoselėjimu, kažkada uoliai rūpinosi „religijos, kaip prietarų“ naikinimu. Tuo labiau, kad, gretinant „Kronikos“ informaciją su šiltu ministro P. Baguškos Kalėdiniu sveikinimu, būtinai norėjosi paklausti, kuris vedas tikras – dabartinis, ar tas, kai P. Baguška dirbo Šilalės vykdomajame komitete. O gal ministro gyvenime per 30 metų įvyko gilūs pasaulėžiūriniai pokyčiai?
Spręskite patys – mes tik pateikiame ištraukas iš „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ ir raštu gautą ministro P. Baguškos komentarą.
„Katalikų Bažnyčios Kronika“ apie P. Bagušką
Paskutinėmis 1976 - ųjų dienomis naujasis Šilalės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Petras Baguška „aplankė" visus rajono kunigus, tikrino jų gyvenamuosius kambarius, miegamuosius ir virtuves.
1977 m. sausio 3/5 d. į Šilalės rajono vykdomąjį komitetą iškviestas Kvėdarnos klebonas Julijonas Miškinis ir bažnytinio komiteto pirmininkas buvo įspėti, jog jei vaikai ir toliau giedos bažnyčioje bei patarnaus šv.Mišioms, kunigui ir komiteto pirmininkui teks perleisti darbo vietas kitiems.
1977 m. birželio 13 d. P.Baguška griežtai įsakė J.Miškiniui, kad vaikai netarnautų šv.Mišioms, o kunigas nebelydėtų mirusiųjų į kapines. Jeigu nurodymai bus nevykdomi, P.Baguška pažadėjo kunigui „nulaužysiąs ragus".
1977 m. liepos mėn. P.Baguška kartu su saugumo atstovu priekaištavo ir grasino Kvėdarnos klebonui. Priežastis: mirusiųjų lydėjimas į kapus trukdo eismui, kai palydėtuvėse dalyvauja ir kunigas. Kai kunigas nedalyvauja, eismo trukdžių nekyla.
1977 m. rugsėjo 13 d. P.Baguška išbarė Upynos ir Girdiškės parapijų kleboną Adolfą Pudžemį už nepaklusnumą, uždraudė mirusiuosius lydėti į kapines.
1977 m. spalio 7 d. P.Baguška Pajūrio kleboną kun. Julijoną Budrikį, kad nemoka sakyti pamokslų, „apšvietė", jog kunigui neprideda ginti Bažnyčios ir kitų kunigų.
P. Baguška apie „Katalikų Bažnyčios Kroniką“
„Visų pirma norėčiau pažymėti, kad Jūsų cituojamoje Katalikų Bažnyčios Kronikoje nurodyta informacija atspindi subjektyvias nuomones, kurios nėra pagrįstos autentiškais liudijimais ir faktais.
Kronikoje minimu laikotarpiu ėjau Šilalės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas. Kuruodamas rajono visuomenės kultūrinių poreikių klausimus, bendravau su vietos dvasininkijos atstovais bei tikinčiaisiais. Kylančius prieštaravimus tarp to meto valstybinės ir kanonų teisės su tikinčiaisiais spręsdavome dalykiškai ir taikiai.
Vėliau, prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo judėjimui, Kėdainiuose kartu su dvasininkijos atstovais organizavome Atgimimui skirtus renginius ir aktyviai puoselėjome Sąjūdžio idėjas. Tokiu būdu siekėme prisidėti prie tikslo atkurti valstybę, kurioje būtų gerbiamos tradicinės visuomenės vertybės.
Į panašaus pobūdžio kaip jūsų keliamus klausimus jau atsakiau Seime, prieš užimdamas teisingumo ministro pareigas. Šiandien tegaliu pakartoti, kad jūsų minimoje Kronikoje pateiktos žinios nėra tikslios ir teisingos.
Beje, panaši informacija žiniasklaidoje kaskart sušmėžuoja, „lydėdama“ ministerijoje priimtus esminius sprendimus dėl teisinių institucijų veiklos. Norėtųsi tikėtis, kad šiuo atveju tai tėra sutapimas.
O šiandien, susidurdamas su religinių bendruomenių veiklos klausimais, pirmiausia vadovaujuosi Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji nustato pasaulietinės valstybės principą, religinių bendruomenių lygybę.
Kaip ministras ir pilietis laikausi Konstitucijos nuostatų. Todėl vienodai gerbiu ir vertinu visas tikybas bei jas išpažįstančius asmenis."
Nuotaukos autorius Andrius Ufartas/ BFL © Baltijos fotografijos linija
Bernardinai.lt
Šaltinis: 
