2008-03-24
Jūsų Ekscelencija, esate gimęs Lazdijų rajone, Gudonių kaime. Papasakokite apie Jūsų artimuosius ir vaikystės metus.
Gimiau paprastų kaimo ūkininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo kaime. Tėvai buvo uolūs katalikai. Ypač motina mus visus mokė būti dorais žmonėmis ir gerais tikinčiaisiais. Šeimoje augome keturi broliai, o aš buvau pats jauniausias. Buvo sunkūs pokario metai, nes vyko partizaninis pasipriešinimas. Aplink kiekvieną dieną aidėdavo šūviai, matėme nužudytus partizanus. Vaikui tai buvo slegianti aplinka. Laimei, turėjau tikrai gerus tėvus. Motina buvo ypač pamaldi ir jos pastangų dėka anksti pradėjau patarnauti šv. Mišioms. Anuometinio kaimo dvasia buvo sveika, todėl esu dėkingas Dievui, kad galėjau bręsti pakankamai dvasingoje atmosferoje. Visa tai turėjo įtakos mano tolimesniam gyvenimui. Man teko patarnauti šv. Mišioms saleziečiui kunigui Kelčiui, besislapstančiam nuo čekistų. Jis man daug pasakojo apie Turino miestą ir jame veikiantį saleziečių ordiną ir kunigą Joną Bosko. Dažnai gaudavau iš jo paskaityti visokių įdomių knygelių. Jis buvo puikaus dvasininko pavyzdys, padaręs didelę įtaką mano apsisprendimui tapti kunigu. Nors neagitavo rinktis šį kelią, bet dažnai daugiau yra pasakoma be žodžių.
Motina labai anksti mirė, tai šeimoje buvome vieni vyrai. Visa kuo patys rūpinomės. Na, o aš, kaip jauniausias, ėjau į mokslus. Vidurinę mokyklą lankiau Seirijuose. Man atrodo, kad mūsų mokytojai buvo tikrai geri, nors mes, žinoma, matėme, kaip jie darė kompromisus su savo sąžine. Matydavome, kaip naujai paskirtas mokytojas į klasę ateidavo jau su komjaunimo ženkleliu. Toks elgesys, mums, kaimo vaikams, atrodė kaip išdavystė. Visi buvome persiėmę pasipriešinimo dvasia. Nenorėjome iš okupantų priimti nei paaukštinimų, nei ženklų, nei stoti į kokias nors organizacijas. Tiesą sakant, manęs per daug ir neprievartavo. Gal kokį kartą paragino stoti į komjaunimą, bet pamatė, kad nieko iš to neišeis. Vėliau supratau, kad jie žino, jog patarnauju šv. Mišioms. Tarybinės mokyklos laikotarpis praėjo gana ramiai. Tiesa, į charakteristiką įrašė, kad mano pasaulėžiūra nėra dar susiformavusi, nors buvau skaitęs ir ateistinių knygų. Gavęs tokią charakteristiką, pagalvojau, kad ji man tikriausiai nesutrukdys stojant į kunigų seminariją.
Mano pašaukimą subrandino pats gyvenimas. Tiksliau sovietinis gyvenimas. Mačiau daug melo, neteisybės ir natūraliai atėjo noras rinktis kitokias vertybes, nei buvo peršama anuometinėje mokykloje ir spaudoje.
Kas darė didžiausią įtaką ugdant Jūsų asmenybę, tvirtą charakterį ir nepalaužiamą tikėjimą? Kodėl 1968-aisiais metais įstojote į Jėzaus Draugiją ir kuo Jums buvo artimas Jėzuitų ordinas bei jo dvasingumo tradicija?
Pirmiausia norėčiau padėkoti Dievui už gerus tėvus, o po to už sutiktus gerus kunigus. Kunigų seminarija irgi daug prisidėjo prie charakterio formavimo, bet tai – tik tąsa to, kas seniai buvo pradėta. Mano dvasiniam gyvenimui daug suteikė įstojimas į Jėzaus Draugiją. Su jėzuitais susipažinau jau studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje. Kai kuriuos pažinojau artimiau. Vienas iš jų buvo tėvas Pranciškus Masilionis, kuris mums, klierikams, pravedė rekolekcijas, palikusias neišdildomą įspūdį. Nutariau su jais pradėti bendrauti artimiau. 1968-aisiais metais nuėjau pas tėvą Joną Danylą ir pasiprašiau priimti į Jėzaus Draugiją. Mūsų bendravimas vyko slapta. Būdavo rengiamos įvairios rekolekcijos. Mane žavėjo labai aiški jėzuitų evangelinė laikysena ir sugebėjimas dirbti pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. Esu dėkingas Dievui už pažintį su šiais dvasingais vyrais. Daugelis iš jų buvo tikri dvasios milžinai, kurių nei lageriai, nei kitokie sunkumai nepalaužė. Jie ištvermingai ėjo Dievo link ir vedė paskui save kitus.
Būtų įdomu išgirsti apie pirmuosius Jūsų tarnystės metus Alytuje, Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose ir Simne. Kuri iš šių vietų Jums labiausiai įsiminė ir kuo?
Mano pirmieji kunigystės metai buvo pilni ieškojimų, kaip atlikti savo pareigas, kai dvasininkui beveik viskas draudžiama. Buvo neleidžiama net vaikų katechizuoti. Palaipsniui subrendo noras ir suvokimas, kad reikia mažiausiai paisyti sovietinių įstatymų ir daryti tai, ką diktuoja pareiga ir sąžinė. Vikarystės metai yra išlikę mano atmintyje, kaip gražiausi gyvenimo metai. Buvau dar nepatyręs pernelyg didelių grėsmių, o žmonės už jiems parodytą dėmesį atsilygindavo savo meile. Nors visos vietos, kuriose tarnavau, buvo man labai svarbios, bet pirmoji meilė – Alytaus Šv. Angelų Sargų parapija. Ten klebonavęs kunigas Maskvytis buvo man pavyzdys, iš kurio visko mokiausi. Jis buvo pavyzdingas dvasininkas. Nors ir silpnos sveikatos, pusiau neįgalus, bet dirbo daugiau už sveikuosius. Ten tarnavo ir labai geras altarista, kuris anksčiau daug bendravo su saleziečiais. Tardavausi su juo visais klausimais.
Seminarija visko neišmoko. Paskui jau mokaisi pradėjęs darbą. Kai buvau perkeltas į Lazdijus – antrąją parapiją, tai jau, sakyčiau, buvau kunigiškai subrendęs. Nebebijojau valdžios ir viską atlikdavau, nepaisydamas ar kas nors pagirs, ar supeiks. Lazdijuose buvo gera dirbti, nes dzūkai – šilti žmonės, atsiliepdavo į paraginimus. Daug vaikų katechizavau. Gaila, kad mane greitai iš ten išvijo ir nukėlė į Kudirkos Naumiestį. Zanavykai tokie atsargesni, šaltesni. Jie stebi ir nori pasižūrėti, koks ten naujas kunigas atvažiavęs. Matyt, pasitikėjo, nes vasarą toje parapijoje du šimtus vaikų katechizavau. Tuo išgąsdinau visą rajono valdžią. Ten darbas buvo visai trumpas, kokius aštuonis mėnesius teišdirbau.
Prienai – viena iš didesnių Vilkaviškio vyskupijos parapijų. Atrodo, kad ten irgi gerai sekėsi, bet prasidėjo pirmieji mano sunkesni išbandymai. Religijų reikalų įgaliotinis J. Rugienis man ten griežtai neleido sakyti pamokslų. Visą gavėnią aš jų nesakiau, o paskui parašiau vyskupui laišką, kad per šv. Velykas, kad ir kaip ten būtų, pradėsiu jau sakyti. Nesvarbu, ar pažymėjimą atims, ar ne. Nesijaučiau nusikaltęs, na ir leidausi vėl sakyti pamokslus. Taigi, už tai ir vėl į Vilkaviškio vyskupiją buvo nukėlę.
Kokia padėtis tuo metu buvo susidariusi Lietuvos Katalikų Bažnyčioje? Papasakokite, dėl kokių priežasčių 1969-aisiais metais sovietų valdžia Jums uždraudė eiti kunigo pareigas?
1968-aisiais metais Vilkaviškio ir Telšių vyskupijų kunigai sutarė imtis veiksmų, kad kunigų seminarija galėtų priimti daugiau jaunuolių, nes sovietinė valdžia buvo nustačiusi labai mažą priėmimo limitą – 5 klierikus per metus, o per tą patį laikotarpį numirdavo 25 – 30 kunigų. Perspektyva buvo labai aiški, todėl nutarėme rašyti pareiškimus valdžiai, kad apribojimą panaikintų. Telšių kunigai nusiuntė savo pareiškimą, o aš surinkau parašus iš pusšimčio kunigų ir, suredagavęs pareiškimą, su juo supažindinau visus vyskupijų valdytojus. Vieną gražią dieną atvažiuoja saugumiečiai iš Vilniaus. Mane pasikviečia į saugumo poskyrį, o kleboną – į Vykdomąjį komitetą. Jie pradėjo manęs klausinėti ar pasirašiau tą pareiškimą, ar daviau jį dar kam nors pasirašyti. Žinoma, aš pasakiau: „Koks jūsų reikalas? Mes savo bažnytiniuose reikaluose ką reikia, tą ir rašom.“ Už pareiškimo šiuo klausimu rengimą ir parašų rinkimą Religijų reikalų įgaliotinis J. Rugienis man uždraudė eiti kunigo pareigas. Tada turėjau būtinai įsidarbinti gamykloje, o vėliau melioracijoje, nes kitaip būčiau laikomas veltėdžiu. Prienų melioracijoje dirbo ir kunigas Juozapas Zdebskis. Tais laikais už veltėdystę buvo numatytas Baudžiamojo kodekso straipsnis ir grėsdavo metai kalėjimo arba lagerio. Laisvalaikiu važinėdavome į rekolekcijas ir konferencijas, kurios būdavo organizuojamos pogrindyje, daugiausia Kaune. Vykdavo daug įvairių susibūrimų. 1969–ieji metai labai praplėtė mano pasaulėžiūros horizontus. Bažnyčios padėtis anuomet buvo labai sunki. Reikėjo arba prisitaikyti ir neatlikinėti dalies kunigo pareigų, arba rizikuoti, kad už neklusnumą valdžiai gali gerokai kliūti.
Gal galėtumėte pasidalinti Jūsų patirtimi ir prisiminimais, leidžiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką? Kodėl ėmėtės redaguoti šį pogrindinį leidinį ir kaip jums pavyko Bažnyčios persekiojimų laikais dirbti šį darbą net vienuolika metų? Kokius bendražygius galėtumėte išskirti?
Po metų man vėl buvo leista grįžti į pareigas ir buvau paskirtas į Simną, kuriame praleidau penkerius metus. Vikaraujant Simne kilo sumanymas leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Šio leidinio sukūrimo idėja brendo pamažu, ji nebuvo kilusi tik man vienam. Supratome, kad melo tironijai galima priešintis tik tiesos žodžiu. Ginkluotą partizanų kovą sovietai buvo sunaikinę ir kurį laiką tautoje tvyrojo liūdna nuotaika. Okupantas daro ką nori, o visur mirtina tyla. Nutarėme tą tylą nutraukti ir viešinti patiriamas neteisybes. Kažkam reikėjo imtis pavojingo darbo. Buvau vienas iš jauniausių, gal todėl ėmiausi šios iniciatyvos. Norinčiųjų buvo nedaug. Man pačiam daug kas nebuvo aišku, bet pasitikėjau Dievu. Mąsčiau, kad leidinio tikriausiai ilgai platinti neteks, nes turėjau informacijos, kad pogrindžio spauda daugiau dviejų metų neišsilaikydavo. Šį kartą pasisekė – Kronika ėjo iki Nepriklausomybės atkūrimo.
1968 – 1970 -aisiais metais valstybėse, priklausančiose sovietiniam blokui, suaktyvėjo judėjimas už laisvę. Čekoslovakijoje vyko Prahos pavasaris, kurio metu šią valstybę buvo bandoma demokratizuoti. Pradėjo reikštis pirmieji disidentai ir mes aiškiai suvokėme, kad labai reikia tokio leidinio. Buvo manyta, kad derėtų spausdinti apologetinių ir tikėjimui skirtų straipsnių. Galiausiai buvo nuspręsta, kad geriausia fiksuoti tai, kas vyksta už geležinės uždangos. Tikėjome, kad atsiradus galimybei, pavyks tuos faktus paskleisti, jei pasisektų. Svajojome, kad ši informacija pasiektų Vakarų pasaulį. Ačiū Dievui, kad tai padaryti pavyko. Galutinį postūmį suteikė ištremtasis vyskupas Vincentas Sladkevičius, kuris sumanymui pritarė ir, peržvelgęs mano parodytą medžiagą, pasiūlė pavadinti leidinį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numeris išėjo 1972-ųjų metų kovo mėnesį. Pirmasis leidinys datuotas kovo 19 diena. Per Juozines, nes taip norėjome pagerbti tada Pravieniškėse kalėjusi kunigą Juozą Zdebskį. Šiais metais sukanka jau trisdešimt šešeri metai nuo pirmojo numerio pasirodymo.
Bandėme Kroniką nuvežti į Maskvą, nes pažinojome kai kuriuos Maskvos disidentus. Talkininkų ir talkininkių buvo nemažai. Daug padėjo sesuo Gerarda Šuliauskaitė ir sesuo Nijolė Sadūnaitė. Nuvykus į Kybartus, Kroniką leisti ir platinti padėjo Šventosios Šeimos seserys. Redaguoti kroniką labiausiai pagelbėjo Gerarda Šuliauskaitė. Informacija ateidavo iš patikimų žmonių. Jei gautos medžiagos negalėdavau patikrinti, tai ją nepublikavęs sudegindavau. Buvo mėginimų įrodyti, kad Kronikoje pateikiami faktai išgalvoti ir, ačiū Dievui, kad per visus tuos vienuolika Kronikos leidimo metų leidinio sukompromituoti nepavyko. Net per teismą nesugebėjo pateikti nei vieno išgalvoto fakto. Kronikos bendradarbiai ir žmonės, teikę medžiagą, tą darbą atliko labai atsakingai. Visi žinojo, kad, jeigu įsivels netikslumai, tai bus naudinga ne Bažnyčiai, bet jos priešams. Daugelis dabartinių laikraščių redaktorių gali tik pavydėti tokių žmonių, kurie dirbo su manimi.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika išeivijoje gyvenusiems lietuviams buvo bene vienintelis objektyvus informacijos šaltinis apie sovietų okupuotą Tėvynę. Kaip pasisekė užmegzti ryšius su Vakarų spauda, Vatikano ir Laisvosios Europos radijo stotimis ?
Jau minėjau, kad padedant Maskvos disidentams, pirmieji kontaktai su Vakarais būdavo užmezgami per užsienio žurnalistus. Tačiau greitai supratome, kad reikia ieškoti ir kitų platinimo kelių. Pradžioje buvo labai sunku, nes tuo metu į Lietuvą atvažiuodavo mažai turistų. Vėliau padėtis keitėsi. Vieną vasarą iš Niujorko atvažiavo dr. Rožė Šomkaitė. Per ją pasisekė užmegzti ryšius su kunigo Kazimiero Pugevičiaus įkurtu informacijos centru Niujorke. Tada jau aiškiai žinojome kam adresuoti Kroniką, kurią mikrofilmais per Maskvą ar per kokį nors turistą perduodavome į JAV. Ten ji būdavo išleidžiama lietuviškai ir verčiama į anglų kalbą. Išeivijos lietuviai Kroniką siuntinėdavo vyriausybėms ir ambasadoms, taip nušviesdami padėtį Lietuvoje. Kunigui Pugevičiui padėjo ir informacijos centre dirbusi Gintė Damušytė, dabartinė Lietuvos ambasadorė Kanadoje. Dr. Rožė Šomkaitė atvažiuodavo į Lietuvą moksliniais reikalais, bet kartu atveždavo mums mažesnių magnetofonų, kurių čia ir net Maskvoje nebuvo galima gauti. Jie buvo naudingi informacijos rinkimui. Labai džiaugdavomės, kai klausydami užsienio radijo stočių ar Vatikano radijo, išgirsdavome, kad juos pasiekė Kronikos numeris.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie rusų disidento Sergejaus Kovaliovo pagalbą, platinant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, ir jo įkalinimą Vilniaus KGB kalėjime?
Sergejus Kovaliovas buvo ypatinga asmenybė. Aš stebėjausi jo pasišventimu. Kas mes jam buvome? Jis stengdavosi padėti visiems: tiek Lietuvos katalikams, tiek Ukrainos sekmininkams, tiek Krymo totoriams – visiems, kurie prašydavo pagalbos. Sergejus Kovaliovas palaikė artimus ryšius su disidentais, kurie Maskvoje leido Einamųjų įvykių kroniką. Jo suėmimas mums buvo be galo skaudus įvykis. Nors pažinojome ir daugiau rusų disidentų, bet atrodė, kad tokio kaip jis kažkaip ir nėra. Jis buvo teisiamas ir įkalintas Lietuvoje, kad apie jo įkalinimo bylą kuo mažiau žinotų užsienio žurnalistai, dirbę Maskvoje. Į teismą atvyko visas būrys rusų disidentų. Jų tarpe buvo ir akademikas Andriejus Sacharovas, nuosprendžio laukęs gatvėje. Sergejus Kovaliovas už antitarybinę veiklą buvo nuteistas aštuoneriems metams lagerio, o vėliau ir ištremtas. Ryšio su Sergejumi Kovaliovu tuo metu palaikyti negalėjome, nes buvome sekami. Jį galėjo lankyti tik šeimos nariai ir, laikydamiesi tuometinių įstatymų, kartą į mėnesį nuvežti penkis kilogramus maisto. Šis teismas, kaip ir kiti procesai, mums buvo skaudūs, bet ir, sakyčiau, naudingi. Nors su kiekvienu teismu prarasdavome reikalingą žmogų, bet visi augome. Tai buvo lyg tam tikra akademija. Dalyvavimas bendražygių teismuose buvo pavojingas, ypač jauniems žmonėms. Valdžia gąsdino, kad už dalyvavimą teisme jaunuoliams gali būti neleista stoti į aukštąsias mokyklas, o studentai galėjo būti pašalinti iš universitetų. Kartais taip ir nutikdavo. Kita vertus, dalyvavimas tokių bylų nagrinėjime jaunus žmones mokė pilietiškumo. Taip grūdino, kad užaugo tokie atkaklūs ir valingi žmonės, kaip kunigas Robertas Grigas. Nors jis augo tarybinėje mokykloje, tokie dramatiški įvykiai ir šalia buvę narsūs žmonės suformavo jo asmenybę. Gaila, kad dabartiniais laikais mokykla dažnai nesugeba išugdyti pilietiškumo jaunuose žmonėse.
1983-aisiais metais Jūs buvote suimtas už antitarybinę propagandą ir agitaciją, kalėjote Permės ir Mordovijos lageriuose, o vėliau buvote ištremtas į Sibirą. Kaip šie sudėtingi gyvenimo išbandymai paveikė Jūsų vidines nuostatas ir tolimesnį gyvenimą?
Lageriai ir tremtis buvo tarsi universitetas. Sunkiose sąlygose žmogus taip pat auga ir grūdinasi. Dėl šios priežasties nelaisvės metus aš laikau ypatinga Dievo malone. Manau, kad tie metai davė net daugiau, nei gali suteikti kunigų seminarija ar noviciatas vienuolyne. Ten reikia ne žodžiais, bet gyvenimu aiškiai apsispręsti, kokios yra tavo vertybės ir ką esi pasiruošęs dėl jų paaukoti. Sovietiniai lageriai skyrėsi nuo dabartinių kalėjimų. Kaliniai dabar neturi tik laisvės, gali nedirbti, o anuomet ne tik laisvės neturėjai, bet buvai tiesiog nieku laikomas. Viskas buvo apribota. Net laiškų negalėjai parašyti ar jų gauti. Pats galėdavau parašyti tik du laiškus, o gaudavau tik tai, ką praleisdavo jų cenzūra. Jei laiške kažkas tave pagirdavo, tai to laiško negaudavai, nes tai buvo laikoma moraline parama. Taigi, tie penkeri metai, kuriuos praleidau Mordovijos ir Permės lageriuose buvo labai sunkūs, bet žmogaus jėgoms pakeliami. Nors turėjau draugų disidentų, su kuriais galėdavau pasikalbėti, bet atvirauti negalėjau, nes tarp kalinių buvo daug KGB užverbuotų asmenų. Kai nuvežė į tremtį, ji man atrodė kaip laisvė, nes jau nebebuvo spygliuotų vielų. Tremtyje praleidau tik penkis mėnesius. Dirbau Tomsko srityje, ledo ritulio lazdų gamykloje. Tai buvo sunkus fizinis darbas. Staklės ūždavo taip garsiai, kad galima buvo dirbti tik su ausinėmis. Aplink pilna dulkių. Man, kaip kaliniui, tas darbas buvo laikinas, bet tokiose vergiškose sąlygose daugelį metų dirbo ir vietos gyventojai.
1988-aisiais metais Lietuvoje jau veikė Sąjūdis. Spalio mėnesio pabaigoje pas mane atėjo šefuojantis saugumietis ir pasakė, kad jau ruoščiausi namo. Džiaugsmas buvo toks didelis kaip džiugesys žydų, grįžusių iš Babilono, atgal į Jeruzalę. Mano džiaugsmą gali suprasti tiktai tas, kuris pats buvo nelaisvėje ir išgyveno įkalinimo sunkumus. Žmogui laisvė – nepaprastai brangi Dievo dovana. Šios dovanos vertę iš tikrųjų suvoki tik tada, kai jos esi netekęs. Prisimenu, kai traukiniu iš Maskvos parvažiavau į Lietuvą, perone mane pasitiko su trispalvėm vėliavom. Tada jutau jau dvigubą džiaugsmą: grįžau namo ir aiškiai pamačiau, kad jau gimsta nauja laisva Lietuva.
Būtų įdomu išgirsti kokiomis aplinkybėmis pradėjote eiti vyskupo pareigas. Kuo asmeniškai Jums brangi ir svarbi arkivyskupo tarnystė?
Aplinkybės buvo labai paprastos. Būdamas Jėzaus Draugijos nariu, niekuomet negalvojau apie aukštus postus Bažnyčioje. Sugrįžus iš lagerio, Vyskupų konferencija mane pasiuntė į Kauno kunigų seminariją. Metus laiko ten ėjau dvasios tėvo pareigas. Vėliau paskyrė rektoriumi. 1991-aisiais metais balandžio pabaigoje mane pasikvietė kardinolas Vincentas Sladkevičius, trumpai drūtai apreiškė, kad esu nominuotas vyskupu ir paprašė, kad prisiimčiau tas pareigas. 1991-ųjų metų gegužės mėnesį įvyko konsekracija. Pradžioje trūko patirties, nes tokiam darbui nesirengiau nei seminarijoje, nei eidamas kunigo pareigas. Reikėjo daug ko mokytis iš naujo. Gerai, kad buvo puikus pavyzdys – kardinolas Vincentas Sladkevičius. Patirtį įgijau dalyvaudamas vyskupų konferencijose, mokiausi iš kitų vyskupų ir mąsčiau, kaip būtų galima dar geriau dirbti. Pravertė penkerių metų patyrimas, sukauptas dirbant augzilijaru. Be to, viską derindavau su kardinolu. Aš jį gerai pažinojau dar nuo seminarijos laikų.
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus pavyzdys buvo įkvepiantis ir labai reikalingas. Prisimenu, vieną vasarą atsitiktinai atvykau į Žąslius per atlaidus. Kardinolas ten savaitę pavadavo laikinai atostogaujantį kleboną. Pakvietė ir mane pasilikti drauge. Tą savaitę mes ten gyvenom, dirbom, vaikščiojom jam brangiais laukais, į jo tėviškę buvome nuėję. Mano atmintyje iš mūsų bendravimo išliko tas gražus ir šviesus metas. Gaila, kad po tos vasaros sovietinė valdžia jam nebeleido grįžti į seminariją, o mane paėmė į kariuomenę. Seminarija buvo tarsi dvasios šiltadaržis, kuriame vyko maldos gyvenimas. Klierikai neturėjo žalingų įpročių, nesikeikė, - ir staiga patenku į kariuomenę. Pamenu, guliu ant narų paskirstymo punkte, o aplink sklaidosi vien mėlyni dūmai. Žmonės keikiasi, pasakoja visokiausius anekdotus. Man, jaunam klierikui, tokia aplinka sukėlė šoką, bet žmogus juk gyvas esi, pripranti. Kita vertus, tie kariuomenės metai išėjo į naudą, nes atsirado proga patikrinti savo pašaukimą. Kai kas buvo tiesiog Dievo duota. Kariuomenėje išmokau mikrofilmus daryti. Tai man labai pravertė leidžiant Kroniką.
Seminarijoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ėjo prefekto pareigas ir dėstė dogminę teologiją. Anuomet mes į jį žvelgdavome su pagarba, bet artimesnio ryšio nebuvo. Paskui, kai jau tapau kunigu, kardinolas Vincentas Sladkevičius tapo labai artimas ir savas. Artimiau susipažinus, jis man pasirodė paprastas, šiltas ir malonus žmogus. Dažnai važiuodavau į Nemunėlio Radviliškį su juo pasitarti, pasidalinti įspūdžiais ar tiesiog aplankyti. Ten būdavo mūsų visų kelionės galas. Iš vakaro važiuodavome autobusu į Biržus ir stotelėje naktį laukdavome iki šešių ryto kito autobuso, kuris mus nuveždavo į Nemunėlio Radviliškį. Kelionės buvo varginančios, bet labai laukiamos.
Vyskupo tarnystė yra sunki ir ne visada dėkinga, nes reikia priimti sprendimus, kurie kartais būna nepopuliarūs. Suprantančių žmonių dažnai būna mažiau nei kritikuojančių. Mane kartais kaltina, kad rūpinuosi turtais, o aš nesukaupiau jokių turtų. Neturiu nei namo, nei automobilio, nei asmeninių lėšų. Viską skiriu Bažnyčiai, net įžadus esu davęs nieko neturėti, bet argi kiekvienam viską aiškinsi? Žvelgiant iš šalies, neturint vyskupo tarnystės patirties, tokios pareigos gali atrodyti labai patrauklios, tačiau nėra tokios lengvos. Vyskupo tarnystė suteikia galimybę padaryti daug gerų darbų. Tai, kas Bažnyčioje atsirado per 18 Nepriklausomybės metų, didele dalimi priklauso nuo kunigų ir kitų Bažnyčios darbininkų, taip pat ir nuo vadovų. Vyskupo tarnystė man labiausiai brangi tuo, kad galiu šalia savęs suburti žmones, kurie yra pasišventę ir kantriai dirba Kristaus darbą. Dievo artuma ir žmonių pasiaukojimas yra labai reikšmingi ir brangūs. Jei nebūtų tų gerųjų žmonių, neįsivaizduoju, kaip vyskupas galėtų tarnauti Bažnyčiai. Yra tokių gerų pasauliečių, kad jų sąmoningumo iš tikrųjų kartais pakaktų keliems kunigams. Žmonės, esantys šalia, į kuriuos galiu atsiremti vyskupo tarnystėje, yra didžiausi šviesuliai.
1980-ieji metai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų iniciatyva, buvo paskelbti Lietuvos blaivybės metais. Ši problema tuo metu buvo aptariama ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje Neseniai įvykusi polemika tarp valdžios atstovų, žiniasklaidos, visuomenės ir Bažnyčios hierarchų dėl alkoholio reklamos draudimo vėl atnaujino diskusijas apie girtuoklystės žalą Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
Alkoholizmo problema Lietuvoje dabar yra pati svarbiausia. Jei lyginčiau dabartį su sovietiniu laikotarpiu, yra nemažas skirtumas. Mums tada atrodė, kad sovietinė valdžia Lietuvą girdo. Tikintiesiems aiškindavome, kad šitaip kažkada elgėsi caras, nes norėjo, kad lietuviai gertų. Sovietinė valdžia elgėsi taip pat. Gaila, bet tai, kas šiuo metu vyksta laisvoje Lietuvoje – kur kas baisiau. Dabar nereikia nei caro, nei komunistų partijos generalinio sekretoriaus, viską lemia pinigas. Už pinigus daug kas perkama. Alkoholio gamintojai ir platintojai užsiima lobizmu, o svaiginamieji gėrimai parduodami visur. Dabar nepilnamečiai gali įsigyti visokiausių sidrų, kurių anksčiau nebuvo. Tokiu būdu jie nuo pat vaikystės pratinami prie alkoholio. Girtavimas yra nacionalinė Lietuvos nelaimė, todėl reikia pasitelkti visas priemones, kad žmonės suprastų alkoholio pražūtingumą. Deja, daugelis naudojasi laisve ne tam, kad kurtų gėrį, bet siekia sukaupti kuo daugiau pinigų žmonių gyvybių ir jų sveikatos sąskaita. Girtuokliavimas paveikia visą mūsų tautą. Ačiū Dievui, kad šiuo klausimu jau vyksta diskusijos, o Seime pradedama suvokti, kad nueita pernelyg toli. Vien tik švietimas, nukreiptas prieš alkoholizmą, visko neišspręs. Reikia sutelkti bendras pastangas: Bažnyčios, mokyklos, vyriausybės ir įstatymų leidėjų. Reikėtų pasinaudoti Vakarų valstybių patirtimi: apriboti prekybą alkoholiu, aktyviai šviesti žmones, kurti naujus įstatymus. Tada nebebus to, kas šiandien vyksta Lietuvoje.
Visuomenėje netyla diskusijos apie abortų uždraudimo galimybę. Abortų šalininkai teigia, jog uždraudus nėštumo nutraukimą, bus pasikėsinta į moters teisę apsispręsti, o jų priešininkai pabrėžia negimusiųjų teisę į gyvybę ir asmens apsaugos būtinybę nuo prasidėjimo momento. Kaip galėtumėte pakomentuoti šiuos skirtingus požiūrius?
Pradėtas žmogus jau nėra moters organizmo dalelė. Jis yra tikrai visavertis, nors dar labai priklausomas nuo motinos. Lietuvoje žmonės mąsto įvairiai. Netikinčiam į Dievą žmogui, kuris galvoja, kad pradėtas žmogus yra tik kelios ląstelės ir nieko daugiau, sunku įrodyti abortų žalą. Tačiau, jei tikima, jog žmogus turi nemirtingą sielą ir Dievo per tėvus yra pašauktas į gyvenimą, tuomet nei gydytojai, nei įstatymai – niekas negali sukurti kliūčių šiam gležnam padarėliui ateiti į pasaulį. Abortas yra tikra žmogžudystė, todėl Bažnyčia visuomet gynė ir gins žmogų nuo jo pradėjimo iki natūralios mirties. Man apmaudžiausia, kad žmonės, tikintys, jog Dievas suteikia žmogui nemirtingą sielą nuo prasidėjimo momento, kartais taip pat susvyruoja ir elgiasi prieš savo sąžinę. Gerai, kad žiniasklaidoje apie tai diskutuojama, o tarp įstatymų leidėjų atsiranda sąžiningų žmonių, ginančių gyvybę. Galbūt jiems tikrai tos vertybės rūpi. Nesitikiu, kad gyvybės išsaugojimui palankūs įstatymai bus priimti iš karto, bet jei Lietuvoje žmonės nuolatos kels šį klausimą ir diskutuos, teigiamas rezultatas vis tiek bus. Lietuvai tai svarbu visais atžvilgiais. Esame labai maža tauta ir, jei visokiais būdais save žudysime: gerdami, darydami abortus, žalodami vienas kitą keliuose, negrįžtamai emigruodami iš Lietuvos, tada mūsų tautos ateitis taps miglota. Šie skaudūs klausimai turi rūpėti kiekvienam lietuviui, o ypač katalikui.
Dabar daug kalbama apie švietimo sistemos reformą, tačiau didžiausias dėmesys sutelkiamas į finansines problemas. Kaip, Jūsų nuomone, derėtų reformuoti mokyklas ir aukštojo mokslo įstaigas, kad Lietuvos vaikai ir jaunuomenė taptų dorais žmonėmis ir aktyviais katalikais?
Bažnyčiai švietimas atrodo svarbus. Koks bus mūsų švietimas, tokia bus ir tautos ateitis. Bažnyčios žmonėms rūpi viena, kad mūsų jaunimas, atėjęs į mokyklas, ne tik gautų reikalingas žinias, bet turėtų tvirtus moralinius pagrindus. Svarbu, kad universitetų studentai įgytų profesines žinias ir galėtų susirasti tinkamą darbą pagal savo specialybę, tačiau jie turėtų tapti Lietuvos šviesuomene, kuriai rūpi Tėvynė. Bažnyčios atstovai bando daryti įtaką įstatymų leidybai, kad būtų atkreiptas deramas dėmesys į moralinį ugdymą. Nežinau, ar kas nors aiškiai mato, kaip tą reformą pavyks įvykdyti. Bijau, kad dar daug klystkelių išvaikščiosime. Čia belieka tik sakyti: „Viešpatie, padėk, kad ta reforma Lietuvoje būtų įvykdyta, atkreipiant reikiamą dėmesį į jauno žmogaus ugdymą.“ Reikia, kad universitetus baigę jaunuoliai ir merginos taptų mūsų inteligentija, žiburiais, į kuriuos visi lygiuotųsi. Vilkimės, kad šis tikslas bus pasiektas, bet dar daug reikia kalbėti šiuo opiu klausimu.
Kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais šiuo metu gyvena Kauno arkivyskupija?
Arkivyskupijoje veiklos netrūksta. Dabar ruošiamės Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui, o pasirengimo darbus atlieka didelis žmonių kolektyvas. Parapijose nuolat vyksta įvairūs renginiai. Kartu su šiuo jubiliejumi sutampa Arkivyskupijos sinodas. Dabar ruošiamės išleisti Sinodo nutarimus. Šis darbas yra vienas svarbiausių. Norime, kad pagyvėtų ir atsinaujintų parapijos bei visa arkivyskupija. Jau matyti gražių darbų ir įvykių, kuriais aš džiaugiuosi. Šiuo metu Lietuvos parapijos pagarbiai sutinka keliaujantį Šiluvos Dievo Motinos paveikslą, kuris paveikia žmones. Panašus dvasinis atsinaujinimas vyko tada, kai po Lietuvą keliavo šv. Teresėlės relikvijos. Nesitikėjau, kad žmonės taip gyvai atsilieps. Man atrodo, kad mums, lietuviams, ir kiekvienam tikinčiajam labai svarbu apčiuopiamu būdu prisiliesti prie kažko sakralaus. Tokiomis progomis žmonės pasijunta tarsi arčiau Dievo, jų širdys atsiveria, būna daug išpažinčių. Rengiantis jubiliejui, dvasinis sujudimas yra gana didelis. Aš tuo džiaugiuosi. Manau, kad pasirengimo metas arkivyskupijai bus ne menkiau svarbus, nei pats jubiliejus.
Šiemet švenčiame Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų, o 2008-ieji metai Jūsų dekretu paskelbti Šiluvos Dievo Motinos metais. Papasakokite išsamiau apie reikšmingiausius renginius, kuriuos planuojama organizuoti šiais metais. Kaip šį jubiliejų švęs išeivijos lietuviai?
Svarbiausi jubiliejaus renginiai vyks rugsėjo 6-15 dienomis. Gegužės mėnesį Šiluvoje dvi dienas švęsime Tautų Sekmines. Pagrindinis šio didelio renginio iniciatorius yra Katalikų evangelizacijos centras. Po to bus švenčiamas Eucharistinis kongresas. Pirmoji jo dalis vyks Kaune per Devintines, o antroji dalis – švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejaus iškilmių metu. Švenčiant Devintines, planuojame Eucharistijos šventimą organizuoti Santakoje. Manau, kad procesija iš Prisikėlimo bažnyčios ateis į Santaką ir ten pagarbinsime Viešpatį, likusį su mumis Eucharistijos pavidaluose. Paprastai didžiausia šventė Šiluvoje vyksta gegužės tryliktąją dieną, bet esu įsitikinęs, kad šiais metais kiekvieno mėnesio tryliktoji diena taps simbolišku mažuoju jubiliejumi. Vyks dekanatų piligriminės kelionės į Šiluvą.
Džiaugiuosi, kad Kanadoje bei JAV miestuose: Los Andžele, Detroite, Klyvlende labai gražiai ruošiamasi Šiluvos Dievo Motinos Jubiliejui. Išeivijos lietuviai šią iškilią datą rengiasi paminėti ne tik ten, kur gyvena, bet atsiųsti piligrimų delegacijas į Lietuvą. Mane nustebino ir nudžiugino žinia, kad net Šveicarijoje yra užsakytas visas lėktuvas piligrimams, norintiems atskristi į Šiluvos Dievo Motinos šventę. Esu tikras, kad čia labai svarbus švč. Mergelės Marijos veikimas. Džiugu dėl tokio gražaus ir matomo tikinčiųjų sujudimo.
Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie ketina atlikti piligriminę kelionę į šią visai Lietuvai brangią šventovę? Galbūt galėtumėte tarti sveikinimo žodį ir šv. Velykų proga?
Visiems norėčiau palinkėti, kad atvykę į Šiluvą, jie taptų dar ištikimesni Kristaus Evangelijai. Juk apsireiškusi švč. Mergelė Marija tiesiogiai nurodė į savo Sūnų. Pabrėžė, kad Jis yra užmirštas. Tikiu, kad Dievo Motina kiekvienam geram Šiluvos piligrimui išmels ištikimybės savo Sūnui malonę.
Atėjus šv. Velykoms dažniausiai linkime vieni kitiems džiaugsmo ir geros nuotaikos. Žmogui gyvenant žemėje džiaugsmas labai reikalingas. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai aplink daug rūškanų veidų. Džiaukimės ir savo širdyse turėkime tikėjimą ir viltį! Juk gyvenimą dera kurti ant tikėjimo pamatų. Šv. Velykų proga norėčiau palinkėti vilties ir tokio tikėjimo kaip pirmųjų amžių krikščionių, kad visi žvelgtų į ateitį ne peikdami ir kritikuodami, o savęs paklaustų: „Ką aš galėčiau padaryti, kad atsigautų ir atgimtų mano Lietuva?“
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Giedrė Pranaitytė
Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija
Bernardinai.lt
Šaltinis: 
