Parašė: Indrė Jurčenkaitė
2013 m. gegužės 29 d.
Nuo 1940 – ųjų metų iki 1941 – ųjų metų ir nuo 1944 – ųjų metų iki 1990 – ųjų metų Lietuva – Sovietų Sąjungos dalis. Šiuo laikotarpiu lietuvis patiria prievartą, terorą, yra tremiamas į koncentracijos stovyklas ar Sibirą, nuolat stebimas ar sekamas, tad negali laisvai reikšti savo nuomonės.
Ir nors lietuvis kenčia, jaučiasi svetimas gimtojoje žemėje, tačiau sugeba išsaugoti tradicijas, išgyventi vertybių kaitą ir išlikti. Tad kas tampa lietuvio, patiriančio okupantų žiaurumą ir represijas, atrama?
Kadangi dabartis yra žlugdanti ir lietuvis nesugeba ja džiaugtis, paguodos, tautiškumo ištakų jis ieško praeityje. Vėlyvosios lyrikos romantikė Janina Degutytė savo eilėraščiuose idealizuoja ir poetizuoja praeitį, istorinius įvykius paverčia simoboliais. Eilėraštyje „Mažutė...“ ji rašo: „Tu ant gaublio – mažas lopinėlis, Žalgirio šarvų plieninis žvynas.“ Istorinė praeitis branginama ir kitos lietuvių poetės, XX a. antrosios pusės modernistės Juditos Vaičiūnaitės kūryboje: „Tvenkinys nykiam išgrįstam kieme, po tiek šimtmečių neužakęs – lyg veidrody liko jo vaiskume pasmaugto Kęstučio akys.“ Taigi, praeitis lietuviui suteikia vilties, atgaivina tautinę savimonę, o istoriniai idealai tampa siekemybe.
Tacitas teigia, jog „noras priešintis priespaudai yra įdiegta žmogui gamtos“. Sovietinės okupacijos laikotarpiu, esant žodžio ir spaudos laisvės, bažnyčios ir kultūrinės veiklos varžymams, principingas, aplinkos spaudimui nepasiduodantis žmogus ima priešintis socialistinei ideologijai ir pradeda siekti aiškaus tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1972 metais Kaune, protestuodamas prieš įsivyravusį rėžimą, susidegino Romas Kalanta.
Jo užrašuose rastas įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ numeris. Jame rašyta apie tikinčiųjų persekiojimus ir diskriminaciją, pasaulio visuomenė informuojama apie tikrąją bažnyčios ir katalikų padėtį Lietuvoje. Šio leidinio redaktorius Sigitas Tamkevičius dėl vykdomos veiklos buvo suimtas ir ištremtas. Taigi, jis paaukojo savo laisvę, o Romas Kalanta – gyvybę dėl visuomeninės gerovės. Jų veiksmai atkreipė pasaulio dėmesį, jog Lietuva į SSRS įstojo ne savo noru.
„Visų šalių proletariatai, vienykitės!“ – vienas žinomiausių socializmo ideologijos šūkių. Jis skatina kooperaciją, bendrumo jausmą, tačiau ne kiekvienas pasiduoda šio šūkio idėjoms. Dažnas lietuvis atsiriboja nuo aplinkos, pradeda gilintis į vidinį, sielos pasaulį, tampa vienišas, linkęs į melancholiją. Janina Degutytė rašo: „Vienatvės vėjas užplaka ir nutupia man ant peties vyturėliu mažu...“ Tad lietuvio noras susikaupti, apmąstyti susidariusią situaciją padeda priimti tinkamus sprendimus ir išsaugoti tapatybę.
Sovietinė tikrovė pasaulį paverčia bedvasiu, neharmoningu, žlugdo, išbalansuoja žmogų, tačiau žmogus, atsidūręs ribinėje situacijoje, išgyvendamas moralinį nuosmukį, susipranta, pradeda priešintis, ieško tautos šaknų, išsiugdo patriotizmo, pareigos jausmus. Šių vertybių atgaivinimas padeda lietuviui siekti Tėvynės laisvės ir 1990 metais kovo 11 – ąją dieną atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė.
