Plačiai pasaulyje išgarsėjo pogrindinė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, Lietuvių tautos pasipriešinimo sovietinei okupacijai istorijoje suvaidinusi didžiulį vaidmenį. Žinoma Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikla. Tačiau tikėtina, kad ne visi iki šiol bus girdėję apie pora dešimtmečių slogios sovietinės okupacijos ir kovingojo ateizmo siautėjimo metais veikusią katakombų – pogrindžio kunigų seminariją. Viena to nežinojimo priežasčių – sovietinė valdžia kiek įmanydama stengėsi apie ją nekalbėti, jos neviešinti, savaip ignoruoti, skleisdama apie jos auklėtinius įvairias pramanas. O ši seminarija, kad ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, parengė kelias dešimtis anuomet tikinčiųjų bendruomenei taip stokojusių kunigų, kurie savo energinga bekompromisine veikla, gražiais ir prasmingais darbais paliko ryškų pėdsaką Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime, visoje mūsų visuomenėje. Be to, ne vieno jų misijų keliai nuvingiavo į tolimiausius tuometinės Sovietų Sąjungos kampelius, pasiekdami ne tik Rusijos, Ukrainos, bet ir Kazachstano, Tadžikijos, Gruzijos tikinčiuosius.
Kokios priežastys lėmė pogrindžio kunigų seminarijos atsiradimą? Ką jai pavyko per tuos pora dešimtmečių nuveikti? Kas buvo pogrindžio seminarijos organizatoriai, profesoriai? Pagaliau – kas tie pasiryžėliai, kurie suskato savo pašaukimo kunigystei siekti tokiu nelengvu, o anuomet ir pavojingu keliu?
Atsakymus į šiuos klausimus galima surasti neseniai pasirodžiusiame solidžiame leidinyje „Pogrindžio kunigų seminarija. XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Lietuvos antisovietinio pogrindžio dokumentai“, kuris, manytume, dėl savo išskirtinumo ir išgvildentos temos unikalumo susilauks nemažo visuomenės dėmesio. Šiame Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Lietuvos istorijos instituto leidinyje, pasiremiant seminarijos organizatorių ir joje studijavusiųjų autentiškais paliudijimais – atsakymais į anketos klausimus, pokalbiais, atsiminimais, daugiausia asmeniniuose archyvuose išsaugotais dokumentais, pagaliau – apibendrinimais stengiamasi atskleisti tokio Lietuvos visuomenės ir Katalikų Bažnyčios gyvenime fenomeno kaip pogrindžio kunigų seminarija atsiradimo priežastis ir aplinkybės, struktūrą ir dviejų dešimtmečių veiklą, pasiektus rezultatus, reikšmę.
Teko atremti laiko iššūkius
Pasak LKMA akademiko vysk. Jono Borutos, SJ įžanginio leidinio straipsnio “Atsiliepiant į laiko iššūkius”, krikščionybės pradžioje jaunuolius kunigystei rengdavo vyskupai, juos auklėdami ir mokydami savo namuose. Viduramžiais į pirmąją vietą iškilo akademinės teologijos studijos, mažai buvo rūpinamasi kunigystės kandidatų dvasiniu ugdymu. XVI a. Tridento Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas nustatė, kad prie visų vyskupijų katedrų privalo būti speciali kunigų ugdymo, o dažnai ir teologijos studijų institucija-seminarija. Kaip pažymi akademikas vysk. J.Boruta, popiežiai visais laikais kovojo dėl seminarijų nepriklausomybės nuo pasaulietinės valdžios, taip pat dėl Bažnyčios laisvės steigti ir tvarkyti kunigų seminarijas autonomiškai, o pasaulietinė valdžia, sakysime, Austrijos imperatorius ar Rusijos carai, norėjo jas kontroliuoti, sulyginti su “valdininkiško muštro institucijomis”.
Sovietinė valdžia nuo pat pirmųjų okupacijos žingsnių Lietuvoje tęsė Rusijos carų ir Austrijos imperatorių tradicijas – stengėsi kunigų ruošimą, seminarijų veiklą perimti visiškon savo kontrolėn, paversti jas vadinamųjų “sovietinei valdžiai lojalių” kunigų rengimo įstaigomis.
Algimantas Katilius leidinio įvade pateikia tokius skaudžius Lietuvos Katalikų Bažnyčiai faktus:1944–1946 m. buvo uždarytos Vilkaviškio, Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijos. Palikta veikti vienintelė – Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija. To neužteko. Jos veikla taip pat buvo įvairiais būdais varžoma. Beveik tris dešimtmečius metai po metų buvo mažinamas klierikų priėmimas. Septintajame dešimtmetyje buvo tokių metų, kai į seminariją sovietinės valdžios buvo leista priimti tik po 4 ar 5 kandidatus. Tokio spaudimo rezultatai: 1965-aisiais Kauno kunigų seminarijoje mokėsi vos 24 klierikai. Buvo akivaizdu: praeis keletas ar keliolika metų ir natūraliai – dėl senolių iškeliavimo į Anapilį pradės trūkti kunigų “net minimaliems tikinčiųjų poreikiams tenkinti”. Kad tokia grėsmė buvo reali, liudija tokie be galo skaudūs vysk. A.Vaičiaus žodžiai: “Kaip lapeliai krito kunigai vienas po kito, retėjo jų eilės. Prisimenu, vienais metais mirė net 18 Telšių vyskupijos kunigų – beveik po du kas mėnesį. Kitais metais mirė 10. Atrodė, kad išmirs visi kunigai”.
Pašaukimo pajautimas ir apsisprendimas stoti į kunigų seminariją, atrodo, turėjo būti kiekvieno jaunuolio asmeninis reikalas, pagaliau teisė pasirinkti savąjį gyvenimo kelią. Tačiau tai totalitarinėje visuomenėje dažnam liko neįgyvendinama svajonė. Kad ir kaip šiandieniniam laisvos Lietuvos jaunuoliui būtų keista, kandidatų priėmimą ar nepriėmimą į kunigų seminariją tvirtindavo religinių kultūrų įgaliotinis, kurio tarnyba veikė prie LSSR ministrų tarybos. Buvo atkaklių jaunuolių, kurie bandė į kunigų seminariją stoti dešimt ir daugiau kartų, tačiau taip ir liko prie užtrenktų durų, neįkūniję savo pašaukimo. Būdavo neleidžiama studijuoti dėl pačių įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, dėl tėvų ar giminių politinių nusiteikimų, praeities ir kt. Stengiamasi, kad į seminariją nepatektų tie, kurie aktyviai dalyvavo bažnyčios gyvenime, kurie bendradarbiavo su uoliais kunigais. Buvo ir dar vienas kliuvinys – KGB mėginimai užverbuoti būsimuosius kunigus. Nesutikusiesiems bendradarbiauti teko ilgai, o kartais ir visais užmiršti kunigų seminariją.
Visa tai, kaip rašo akademikas vysk. J.Boruta, vertė ieškoti būdų, “kaip gali būti apginta Bažnyčios ir tikinčiųjų teisė parengti kunigystės tarnystei, Bažnyčiai ir tikėjimui ištikimus kunigus, buvo ieškoma, kaip priversti sovietinę valdžią liautis varžius oficialiosios seminarijos veiklą, liautis šantažavus ir verbavus KGB informatoriais seminarijos auklėtinius”. Buvo rasti du būdai, kaip įveikti tokia padėtį: pirmas – varžymų ir šantažo išviešinimas; šiuo tikslu buvo sumanyta ir leidžiama “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”. Antras būdas: slaptas kunigų rengimas – pogrindinės kunigų seminarijos sukūrimas.
Taigi pogrindžio kunigų seminarijos atsiradimą lėmė tam tikros sovietmečiu atsiradusios aplinkybės. Prasidėjus Atgimimui ir išnykus toms aplinkybėms, nebeliko ir pačios seminarijos. Todėl, kaip pažymi A.Katilius, pogrindžio kunigų seminariją reikia suvokti kaip neįprastą ir dėl ypatingų sąlygų atsiradusia kunigų rengimo instituciją. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių į oficialiąją seminariją nepatekę kandidatai, jo teigimu, ir buvo “ta tikroji potencija atsirasti pogrindžio seminarijai”.
Seminarijos organizatoriai, profesoriai, klierikai
Be jokios abejonės, toksai reiškinys kaip kunigų rengimas pogrindyje neatsirado per vieną dieną. Tyrinėtojai teigia, jog jo ištakų reikia ieškoti tarp tų klierikų, kurie buvo pašalinti iš Kauno kunigų seminarijos, o vėliau studijas baigė slapta ir buvo įšventinti kaip pogrindžio kunigai.
Vienas tokių – kun. Vytautas Merkys, SJ. 1959-aisiais, paskutiniaisiais seminarijoje mokymosi metais, religinių reikalų įgaliotinio pasiūlymu jam buvo liepta palikti seminariją. Negana to, nedelsiant apleisti Kauną. V.Merkys, būdamas kandidatas į jėzuitus, išvyko į Daugėliškį pas tėvą Romualdą Blažį, SJ zakristijonu. Čia pasiruošė ir išlaikė neakivaizdiniu būdu egzaminus. Metams praėjus jam buvo suteikti kunigystės šventimai. Kun. V.Merkys pasakoja: “Daugėliškyje mane įšventino kunigu per Šv. Oną. Tai buvo 1960 metai. Savo šventimams pats aš su motociklu atsivežiau vyskupą; iki Ignalinos jis atvažiavo traukiniu, o į Daugėliškį aš jį pats atsivežiau. Tai vyko labai slaptai, mane šventino vyskupas Vincentas Sladkevičius, jau buvęs tremtyje. Iš vakaro įšventino subdiakonu ir diakonu, o liepos 26 d. ankstų rytą, asistuojant kun. R.Blažiui, SJ, suteikė kunigo šventimus. Mano primicijose dalyvavo tik vienas žmogus – kun. R.Blažio, SJ šeimininkė. Primicijos buvo kitą dieną po šventimų”.
Panašus kelias į kunigystę ir Petro Našlėno-Kerbelio. Pašalintas kaip politiškai nepatikimas iš kunigų seminarijos, studijas jis baigė studijuodamas privačiai pas tuos pačius seminarijos dėstytojus. Paskui kreipėsi į kun. Zigmą Neciunską, vadinamąjį Lietuvos šventąjį kunigą, ir šis pasiteiravo tremtyje esantį jau minėtąjį vysk. V.Sladkevičių, ar jis sutiktų kunigu įšventinti taip studijas baigusįjį. “Kai aš nuvažiavau pas vysk. V.Sladkevičių į Nemunėlio Radviliškį, – pasakoja P.Našlėnas Kerbelis, – jis man pasakė: “Ką gi, Petrai, įšventinsiu kunigu, bet tu nei žmogus /pasaulietis/, nei kunigas būsi”. Tada dar nebuvo pogrindžio kunigo sąvokos”. Šventimus vyskupas jam suteikė 1961 m. rugpjūčio 2 d. Onuškio parapijoje, pas artimą savo mokslo draugą kun. Vaclovą Aleksandravičių.
“Šventimai vyko be jokių iškilmių, tame kambarėlyje nieko nekalbėjome ir išsiskirstėme kas sau, – toliau pasakoja P.Našlėnas-Kerbelis. – Mane įspėjo, kad mano kambaryje nebūtų jokio popieriuko ar užuominos, kad esu kunigas. Tokia buvo jaučiama baisiausia baimė. Kai atėjau pas vyskupą Juozą Labuką, kad jis man duotų įgaliojimus plačiau veikti, jis sako: “Vaikel, tik saugokis. Aš tave laiminu!” Parklupdė, peržegnojo ir išleido”. Tačiau P.Našlėnas-Kerbelis sakosi anų perspėjimų, patarimų nepaklausęs ir pradėjęs, liaudiškai tariant, “akiplėšiškai savo kunigo pareigas eiti”. Šį darbą vykdė įvairiomis kryptimis: skaitė paskaitas studentams, vadovavo rekolekcijoms vienuolijose, atlaiduose sakė pamokslus.
Tokių pavienių atvejų buvo ir daugiau. O iniciatyvos organizuoti pogrindžio kunigų studijas pirmieji ėmėsi kun. Juozas Zdebskis ir pasaulietis saleziečių vienuolijos auklėtinis Jonas Stašaitis, beje, taip pat studijavęs Kauno kunigų seminarijoje, bet 1949 m. per seminarijos “valymą” iš jos išvarytas. Kaip savo atsiminimuose liudija Jonas Stašaitis, kun. Juozas Zdebskis buvo gavęs iš ištremtųjų vyskupų V.Sladkevičiaus ir J.Steponavičiaus sutikimą organizuoti slaptą kunigų seminariją, ne vienuolių, bet diecezinių kunigų. Pirmas jos kursas, kuriame buvo keturi studentai, mokslą pradėjo 1971 m. Tarp besimokančių – Algis Šalčius ir Virgilijus Jaugelis. Nuo 1972 m. organizuotas antrasis kursas. Jame mokėsi dabar plačiai žinomas savo pastoracine veikla kun. Jonas Kastytis Matulionis, kun. Ignacas Žeberskis iš Mažeikių ir kiti. J.K.Matulionis buvo baigęs Vilniaus universitete lituanistiką, kartu Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Turėdamas unikalaus tembro tenoro balsą, jis dalyvavo respublikiniuose ir sąjunginiuose dainavimo konkursuose. Su džiaugsmu buvo priimtas į konservatoriją (dab. Muzikos akademija), bet iš jos už giedojimą bažnyčioj išvarytas. Dirbdamas Paveikslų galerijoje (uždarytoje Arkikatedroje) direktoriumi, pradėjo mokytis kun. J.Zdebskio įkurtoje pogrindinėje kunigų seminarijoje.
Paskaitos vykdavo Kaune arba Vilniuje butuose, į kuriuos susirinkdavo būrelis studijuojančiųjų. Kun. J.Zdebskis parūpindavo visą filosofinę medžiagą pagal seminarijos dėstomą kursą – atšviestas paskaitas. Tačiau tokias studijas buvo lengva susekti ir būti apkaltintiems už nelegalios mokyklos organizavimą. Todėl kolektyvinio kunigų rengimo pogrindyje buvo atsisakyta ir pasirinktas individualus būdas. Iškilo kita problema – kas baigusiems galės duoti dimisorijas šventimams. Kaip rašė kun. Pranas Račiūnas straipsnyje “Neakivaizdinis kunigų rengimas Lietuvoje tarybiniais metais” (1987 m.), išspausdintame mūsų aptariamajame leidinyje, oficialiai valdantieji ordinarai tokių dimisorijų bijojo duoti. Tad buvo pasinaudota kanonų teise, kad dimisorijas gali duoti vienuolijų provincijolai.Taip pogrindinis kunigų rengimas perėjo į įvairių vienuolijų, ypač marijonų ir jėzuitų, rankas.
Pogrindžio veikla tolydžio plėtėsi
Kunigų rengimas jėzuitų ir marijonų pogrindžio seminarijoje, kaip ji veikė, kas buvo jos organizatoriai, profesoriai, kokius seminarija turėjo tikslus, uždavinius ir kaip pasisekė juos įgyvendinti, plačiai atsiskleidžia jau minėtame kun. Prano Račiūno, MIC straipsnyje, pokalbiuose su kun. Vaclovu Aliuliu, MIC, kun. Leonardu Jagminu, SJ, buvusiu pogrindžio kunigų seminarijos klieriku ir dėstytoju vysk. Jonu Boruta, SJ, pokalbiuose su buvusiais jėzuitų ir marijonų vienuolijų klierikais bei jų atsakymuose į anketos, išsiuntinėtos renkant medžiagą apie pogrindžio kunigų seminariją, klausimus.
Pogrindžio seminarija neturėjo redaktoriaus, dvasios tėvo, nebuvo įprasta tvarka skaitomos paskaitos. Klierikai studijavo individualiai ir savarankiškai pagal Kauno kunigų seminarijos programą ir pagal šios seminarijos vadovėlius, vadinamuosius skriptus. Seminarijos dėstytojai tik konsultuodavo, paaiškindavo nesuprantamus dalykus. Vėliau jie privalėjo patikrinti, ar klierikas perprato studijuojamą dalyką. Pradėję studijuoti pogrindžio seminarijoje, klierikai paprastai apsigyvendavo vienoje ar kitoje parapijoje pas kunigus, stengdavosi įsidarbinti zakristijonais, vargonininkais ir čia rengdavosi kunigystei.
Pasak kun. Vaclovo Aliulio, MIC, lemiami nuopelnai rengiant tokiu būdu kunigus priklauso kun. Pranui Račiūnui, MIC. Jis buvo vienas slaptojo kunigų rengimo iniciatorių, jo iniciatyva buvo pasirinkta individualių studijų forma, pas jį daugelis kandidatų ilgiau ar trumpiau gyveno ir gavo dvasinį ir sielovadinį ugdymą. Nemažai kandidatų kunigystei parengė kun. Vaclovas Aliulis, MIC, kun. Pranas Šulskis, MIC, jėzuitų provincijolas t. Jonas Danyla, SJ. Savo grupelę turėjo jėzuitas kun. Antanas Šeškevičius, prie šio kilnaus tikslo prisidėjo ir kiti kunigai. Šventimams būdavo pasirenkama nuošalesnė vieta, jie vykdavo labai slaptai. Kunigystės šventimus suteikdavo arba vyskupas Vincentas Sladkevičius, arba vyskupas Julijonas Steponavičius. Abu jie buvo dideli katalikų pogrindžio autoritetai ir moralinė atrama.
Pogrindžio kunigų seminarijos veikla sovietinei valdžiai buvo skausminga rakštis, kurios ji nesugebėjo niekaip atsikratyti. Pogrindžio seminarijos autoritetą ypač sustiprino, kai, ją baigę, kunigystės keliu pasuko tokios asmenybės, kaip būsimasis vyskupas Jonas Boruta, prieš tai Vilniaus universiteto Fizikos fakultete įgijęs teorinės atomo fizikos specialybę, apgynęs fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnį, lituanistas Kazimieras Juozas Ambrasas, Vilniaus universitete baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas ir apgynęs filologijos mokslų kandidato laipsnį, kiti Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai.
Toks kunigų rengimas, pasak kun. P.Račiūno, MIC, turėjo didelę reikšmę Lietuvos religiniame gyvenime. Atsirado kelios dešimtys uolių, dorų, pasiaukojusių, kurie padėjo ne tik Lietuvos, bet ir kitų sovietinių respublikų bei tautų tikintiesiems. Be to, atsiradus pogrindžio kunigams, sovietinė valdžia buvo priversta didinti Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje besimokančiųjų skaičių, prarado galimybę norinčiuosius būti kunigais terorizuoti – versti juos būti užverbuotiems. Kadangi valdžia pogrindžio kunigų veiklos negalėjo nei varžyti, nei kontroliuoti, buvo priversta daryti nuolaidų: leisti jiems oficialiai eiti pareigas arba per metus seminarijoje išlaikyti egzaminus. Pogrindžio kunigų seminarijos sumanytojai ir organizatoriai savo tikslą pasiekė.
Antroje leidinio dalyje pateikiami pogrindžio kunigų seminarijoje dėsčiusių kun. Justino Algirdo Vaičiūno (1928–1994), kun. Prano Račiūno, MIC (1919–1997), kun. Jono Lauriūno, SJ (1924–1991) paskaitų originalūs tekstai, skelbiama kardinolo Vincento Sladkevičiaus, MIC Kauno kunigų seminarijoje skaitytų paskaitų teksto kopija, pogrindžio seminarijos klierikų ir dėstytojų sąrašai. Išspausdinta asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, reziumė anglų kalba.
Pogrindžio kunigų seminarija. XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Lietuvos antisovietinio pogrindžio dokumentai. Rinkinį sudarė vysk. dr. Jonas Boruta, SJ, Algimantas Katilius, parengė Algimantas Katilius, Diana Ratkutė. Vilnius, 2002. 500 egz
