Istoriko Egidijaus Jaseliūno (Vilniaus universitetas) pokalbis su kun. Robertu Grigu
Kada, kaip ir iš ko pirmą kartą sužinojote apie neoficialios, nelegalios spaudos egzistavimą?
Esu gimęs 1960 m. ir iki 1978 m., kai išvykau studijuoti į Vilnių, gyvenau Leipalingyje, Lazdijų rajone. Mūsų šeimoje buvo reguliariai klausomasi užsienio radijo laidų: „Vatikano radijo”, „Amerikos balso”, „Deutsche Welle” – tėvas buvo vokiečių kalbos mokytojas. Tad apie atgimusios lietuvių pogrindžio spaudos pasirodymą apie 1975 – 1976 m. pirmiausia išgirdau užsienio radijo laidose. „Vatikano radijas”, šiek tiek maskuodamasis, kad sovietų nebūtų apkaltintas “revoliucijos kurstymu”, skaitydavo pogrindžio spaudos ištraukas, ypač susijusias su religijos persekiojimu, nuolatinėje laidoje, pavadintoje „Užsienio spauda apie Lietuvą” (taigi, ne Lietuvos pogrindžio spaudą citavo, o jos informaciją, perspaudintą Vakarų spaudoje).
Lygiagrečiai apie pogrindžio spaudą išgirdau ir iš savo tėvo, Antano Grigo (gim. 1925 m.).
Kada pirmą kartą pamatėte / skaitėte šią spaudą?
Panašiu metu, apie 1975–1976 m. Pirmiausia tai buvo pogrindyje išspausdintos maldaknygės, kurias prie bažnyčių prieangiuose, per atlaidus ir pan. pardavinėjo, kaip ir knygnešių laikais, drauge su įvairiais religiniais reikmenimis, devocionalijomis, pamaldžios moterys. Turbūt ne kiekvienas suvokdavo, kad tai nelegali spauda. Bet iš tiesų tai buvo dėl religinės literatūros bado nelegaliai daugintos maldaknygės („Aukštyn širdis”, „Melskimės”, „Garbė Tau, Viešpatie” ir kt.), kuriose buvo perspausdintos kai kurios Sibiro lietuvaičių maldyno „Marija, gelbėk mus”, partizanų maldaknygių patriotinės maldos, o į “Sąžinės sąskaitą” prieš išpažintį, pvz., įrašyti klausimai sau „Ar mylėjau savo Tėvynę Lietuvą?”, „Ar nebuvau savo brolių skundikas-išdavikas?” ir pan. Drauge buvo platinamos ir įvairios religinės, apologetinės brošiūrėlės.
Apie 1975 – 1976 m. iš tėvo pirmą kartą gavau paskaityti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” kelis numerius. Tėvas savo ruožtu juos gavo iš buvusios tremtinės Julijos Ūselytės, gyvenusios Savanorių kaime prie Leipalingio (Sibire susirgusi erkiniu encefalitu, Julija visiškai nevaikščiojo, tačiau buvo tikra šviesuolė, savo tikėjimu, apsiskaitymu, patriotiškumu bekompromisiškai rėmė laisvės kovą; pogrindžio spaudą ji gaudavo iš kun. Juozo Zdebskio ir kitų pogrindininkų, savo namuose ją slėpė ir platino toliau). Greitai susipažinau su J.Ūselyte, pradėjau tiesiogiai iš jos gauti „LKB kroniką” ir „Aušrą”. Niekada nebuvo siūloma ir neteko periodinės pogrindžio spaudos pirkti. Buvo arba duodama pagal „LKB kronikos” pirmame puslapyje išspausdintą devizą „Perskaitęs duok kitam” (kad platintum toliau patikimiems žmonėms), arba prašoma perskaičius grąžinti davėjui. Pradėjęs gauti pogrindžio spaudą, greitai ėmiau ja dalytis su kitais (bendraamžiais mokykloje, tikinčiomis šeimomis). Patikimumo kriterijus buvo žmonių religingumas, nes viešas tikėjimo praktikavimas jau savaime reiškė opoziciją sovietų valdžiai. Be to, mažuose miesteliuose, kaimo vietovėse, žmonės vieni kitus gerai pažinojo, buvo gana aišku, kurie yra komunistų simpatikai, kurie bailūs, o kurie – neišduos. Tokios patikimos šeimos, su kuriomis dalydavomės pogrindžio spauda ir kurios ją perduodavo toliau, jiems žinomam skaitytojų ratui, Leipalingyje ir apylinkėje buvo jau minėti Ūseliai, Grušauskai, Taraskevičiai, Urbonavičiai, Veisiejuose – Judeikiai, Stanuliai, Kapčiamiestyje – Ramanauskai, Sakavičiai, Žibūdai, Druskininkuose – Čiurlioniai, Stepkovičiai, Vilkaviškyje – Juškos, Kelmeliai ir kt.
Kada ir kodėl įsitraukėte į šios spaudos leidybos ir platinimo darbus? Kokie iš pradžių tai buvo darbai?
Kaip minėjau, iš pradžių įsitraukiau į pogrindžio spaudos skaitymą ir platinimą, o leidyba nuosekliai išsivystė iš to kiek vėliau. Pagrindinis motyvas jungtis į naująją knygnešystę buvo, be abejo, katalikiškasis ir patriotinis auklėjimas šeimoje. Tiek tėvas, kilęs iš Paveisiejų kaimo, Veisiejų apylinkės, tiek mama, Anelė Šlekaitytė-Grigienė, kilusi iš Sodėnų kaimo (Lankeliškių apyl., Vilkaviškio rajonas), buvo įsitikinę krikščionys katalikai ir Lietuvos patriotai, skaudžiai išgyvenę dėl Nepriklausomybės praradimo. Tai, kas apie SSRS įvykdytą okupaciją, trėmimus, genocidą, didvyrišką partizanų kovą viešai buvo pradėta skelbti 1988 m., aš iš senelių ir tėvų patirties gana tiksliai žinojau jau ankstyvoje vaikystėje. Kartu brendo svajonė pasipriešinti neteisybei. Krikščioniškasis tikėjimas, skatinantis daryti gera tiek, kiek pajėgi, net jeigu pats dėl to nukentėtum, tokias nuostatas tik sustiprino. Taigi pirmiausia gautą pogrindžio spaudą “perskaitęs duodavau kitiems”; baigiamosiose vidurinės mokyklos klasėse pradėjau rašyti žinutes „LKB kronikai”, eilėraščius, publicistiką „Aušrai”; pradėjęs studijuoti Vilniuje, susipažinęs su Lietuvos Laisvės Lygos žmonėmis (A. Terlecku, J. Sasnausku, V. Šakaliu, V. Bogušiu ir kt.), gavęs iš vilniečių rašomąją mašinėlę, 1981 – 1982 m. ėmiausi pats perspausdinti „LKB kronikos”, „Aušros”, „Vyčio” numerius, partizanų dainas ir kt. Spausdinau tėvų namo palėpėje (Leipalingis, Naujosios g. 15) ir Grušauskų namuose Jovaišių kaime prie Leipalingio.
Ar sovietiniu laikotarpiu Jums buvo žinomi / Jūsų vartojami terminai : a) samizdat, b) savilaida?
Terminai buvo žinomi ir vartojami, bet, atrodo, jau visai priartėjus sovietų imperijos galui. Manau, kad Lietuvon jie atėjo per rusų disidentus ir jų spaudą, nes toks savęs įvardijimas tenai buvo plačiai vartojamas, taip pat per užsienio radijo laidas rusų kalba („Svoboda” ir kt.). Savilaidą kolegos rusai apibūdindavo liūdną tikrovę atspindinčiu anekdotu: „Sam pišu, sam cenzuru delaju, sam rasprostraniaju, sam otsiživaju” („Pats rašau, pats cenzūruoju, pats platinu, pats (kalėjime) sėdžiu”). Lietuvoje šie terminai labiau paplito, sakyčiau, apie 1984 – 1988 m. Anksčiau, o ir tuo metu, mano aplinkoje dažniau vartojome apibūdinimą “pogrindžio spauda”, arba tiesiog minėjome konkrečių leidinių pavadinimus – „Kronika”, „Aušra”. Negalėčiau pasakyti, kam priklauso termino „samizdat” vertimo į lietuvių kalbą autorystė. Įtariu, kad terminą vykusiai išvertė išeivijos intelektualai (atrodo, kad pirmąkart lietuviškąjį variantą perskaičiau išeivijos spaudoje ar išgirdau užsienio radijo laidose lietuvių kalba).
Kaip prasidėjo Jūsų disidentinė veikla ? Kokia tai buvo veikla ir kodėl jos ėmėtės ? Kas buvo Jūsų pirmieji bendražygiai?
Pradėjus gauti ir skaityti pogrindžio spaudą, beje, ir vyresniųjų išsaugotas Nepriklausomybės metais bei vokietmečiu išleistas knygas apie bolševikų terorą, nelegaliai gaunamus išeivijos ir rusų disidentų leidinius, smarkiai išsiplėtė mano pasaulėžiūrinis akiratis. Pats pogrindžio spaudos buvimas liudijo, kad su savo Laisvos Lietuvos svajone esu ne vienas, kad egzistuoja taikaus Pasipriešinimo tinklas. O tai teikė viltį ir žadino norą pačiam prie šių kilnių darbų prisidėti. Jaunatvišką maksimalizmą ir romantizmą kaitino Lietuvą sukrėtęs Romo Kalantos gyvasis fakelas, Simo Kudirkos šuolis į amerikiečių laivą. Mokykloje pradėjau viešai ginčytis su ateizmo propagandistais ir istorijos mokytojais, ypač 1940 m. Lietuvos „įstojimo” į SSRS, „Liaudies seimo”, trėmimų ir panašiais klausimais, remdamasis dokumentine medžiaga iš pogrindžio spaudos. Tuo nuoširdžiu „maištu”, matyt, nusipelniau pasitikėjimą tikinčių jaunuolių, jau dalyvaujančių slaptame Eucharistijos bičiulių sąjūdyje. Kažkurie iš jų (Urbonavičiai ar Grušauskai) pakvietė į aplinkinių miestelių Bičiulių susitikimą Veisiejuose. Anksčiau į mane galbūt žiūrėta atsargiai, nes buvau mokytojo vaikas, o ši profesinė grupė, nekalbant apie gražias išimtis, vėlyvuoju sovietmečiu prastokai laikė ištikimybės Laisvei egzaminus. Tačiau labai įtarinėti manęs bendraminčiai negalėjo, nes nuo mažens matė lankantis sekmadienių šv. Mišiose, nebijant parodyti tikėjimo. Taigi pradėjau dalyvauti Eucharistijos bičiulių slaptuose susirinkimuose pas drąsesnius kunigus ir tikinčiųjų butuose Veisiejuose, Kapčiamiestyje, Šlavantuose, Sasnavoje, Vilkaviškyje. Susipažinau su panašių katalikiškų patriotinių nuostatų bendraamžiais, su kunigais Juozu Zdebskiu (tuo metu dirbo Šlavantuose), Albinu Deltuva (dirbo Veisiejuose, paskui Sasnavoje), Sigitu Tamkevičiumi (Kybartai), Alfonsu Svarinsku (Viduklė), su pogrindyje įšventintu kunigu Petru Našlėnu ir kitais. Susirinkimuose apie doro žmogaus pareigas Dievui ir savo Tėvynei mums kalbėdavo ne tik buvę partizanai, pokario politkaliniai (Bronė Valaitytė), bet ir naujieji politkaliniai, Brežnevo režimo nuteisti už pogrindžio spaudą (Stašaitis), ir būsimosios represijų aukos (sesuo Gema Jadvyga Stanelytė, inžinierius Vytautas Vaičiūnas, Mečislovas Jurevičius). Šiuose susirinkimuose iš užančio į užantį pasidalydavome nežinia kieno atvežtais naujausiais pogrindžio spaudos numeriais, iš užsienio gautų lietuvių ir rusų antisovietinių knygų fotokopijomis, parveždavome leidinius į savo vietoves. Spauda darėsi gausesnė, įvairesnė – jau ne vien „LKB kronika”, „Aušra”, bet ir „Rūpintojėlis”, „Dievas ir Tėvynė”, „Tiesos kelias”, „Alma Mater”, „Lietuvos ateitis” ir kt. Kartais naujus pogrindžio leidinių numerius atveždavo ir man perduodavo marijampolietė Janina Buzaitė, Leipalingio priebažnytyje šventadieniais pardavinėjusi rožančius, maldaknyges, devocionalijas (dabar pagalvoju, kad toji prekyba galėjo būti tik priedanga kitokiai veiklai).
Ar Jūs dalyvavote peticijų sovietinei valdžiai rašymo ir siuntimo veikloje 8-ajame dešimtmetyje?
Peticijas sovietų valdžiai kaip tik ir pradėjau pasirašinėti Euchristijos bičiulių susirinkimuose. Kas nors iš vyresniųjų paprastai papasakodavo problemos esmę – kokią nors sovietų valdžios padarytą neteisybę (pvz., apie įžūliai atimtą iš tikinčiųjų Klaipėdos bažnyčią, Rusijos kalėjimuose terorizuojamus sąžinės belaisvius, vietinių kolaborantų valdžių persekiojamus kunigus, mokyklose išjuokiamus tikinčius vaikus) – ir paragindavo pasirašyti po atitinkamu protesto tekstu, adresuotu Brežnevui, SSRS Religijų reikalų komiteto funkcionieriui Kurojedovui, LKP CK, vietinės kompartijos I-ajam sekretoriui Griškevičiui ar pan. Jau tuomet rašydamiesi supratome, kad tikrasis adresatas yra ne šie „draugai”, o pasaulio viešoji opinija, nes tekstai pateks į Vakarus, bus verčiami į užsienio kalbas, skaitomi radijo laidose, sovietų represinė sistema bus priversta į tai reaguoti, neretai – švelninti spaudimą, trauktis. Todėl peticijų dvasia ir formuluotės būdavo drąsios ir griežtos. Kiek vėliau vyresnieji iš mūsų, Eucharistijos bičiulių jaunimo, dažnai jau studentiško amžiaus, ir patys ėmėme rinkti parašus po tokiomis peticijomis. Paprastai šitai buvo daroma per atlaidus, religines šventes prie bažnyčių arba jų prieangiuose. Jauni žmonės su parašų rinkimo lapais paaiškindavo, dėl ko renkami parašai, ir dauguma į bažnyčią einančių ar iš jos išeinančių tikinčiųjų noriai pasirašydavo. Bailesnieji ar valdžiai pataikaujantys klebonai kartais mėgindavo parašų rinkėjus nuvaikyti, kaltino „politikavimu”, bet tai retai duodavo norimų vaisių,- pogrindžio jaunimas mokėdavo atsikirsti. Drąsūs, Bažnyčios ir tautos teises gynę kunigai – S.Tamkevičius, A.Svarinskas, J.Zdebskis, J.Kauneckas ir daugelis kitų – patys per skelbimus bažnyčiose pranešdavo, dėl ko renkami parašai ir paragindavo tikinčiuosius pasirašyti.
Žinojome, kad marionetinė LSSR valdžia be Maskvos leidimo nedaug ką gali spręsti ir kad korespondencija, ypač adresuota Sovietų Sąjungos vadams, tikrinama (ir nebūtinai pasiekia adresatus). Todėl įsigalėjo praktika svarbesnes peticijas ne paštu siųsti, o įgaliotiems asmenims ar delegacijai vežti į Maskvą, įteikti atitinkamai įstaigai ir dar, išsireikalavus susitikimo su maskviškiais valdininkais, žodžiu jiems išdėstyti, dėl ko protestuojama. 1980 – 1989 m. drauge su Mečislovu Jurevičiumi, ses. Regina Teresiūte, Petru Cidziku, Petru Gražuliu, ses. Nijole Sadūnaite ir kt. esu keletą kartų vykęs į Maskvą, kad svarbius lietuvių protesto laiškus, kilograminius parašų paketus (pvz., dėl Klaipėdos bažnyčios grąžinimo tikintiesiems) išsiųstume adresatams tiesiai iš SSRS sostinės pašto arba įteiktume numatytoms įstaigoms, užregistruojant jų sekretoriatuose. Ypač įsiminė susitikimas su akademiku Andrejumi Sacharovu ir jo žmona Jelena Bonner. Lankėmės jų bute Maskvoje jau prasidėjus „perestroikai”, jiems sugrįžus iš tremties Gorkyje, prašėme paremti reikalavimą išlaisvinti vis dar kalėjusius lietuvius politkalinius. Didžiulėje knygoje-kartotekoje, kur matėsi abėcėlės tvarka suregistruoti Sovietijos lageriuose tebekalinami disidentai, J. Bonner pasižymėjo mūsų paminėtas lietuviškas pavardes. Netrukus iš tiesų išėjo į laisvę paskutiniai dėl įsitikinimų ar antikomunistinės veiklos nuteistieji lietuviai – tiek už partizanavimą įkalinti, tiek psichiatrijos gydyklose nuo „neteisingų” pažiūrų „gydyti”, tiek naujieji, Brežnevo-Andropovo eros pilietinių teisių gynėjai.
Ar 8–9 dešimtmečiais priklausėte kokiai nors nelegaliai veikiančiai organizacijai ? Jei taip, nuo kada ir kokioms?
Kaip minėjau, būdamas 15-16 metų, įsitraukiau į Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Nors šis judėjimas pirmiausia kėlė religinio dorinio pobūdžio tikslus, ją tikrai galime laikyti (ir dauguma narių būtent taip suprato) ir patriotine organizacija, nes tautos išlikimo ir išsilaisvinimo kelią jinai matė krikščioniškajame atsinaujinime. Sąjūdžio vadovai jaunimui nuolat tai pabrėždavo – neatsispirsime rusinimui ir demoralizacijai, neatkursime laisvos Lietuvos, jei nesiremsime Dievu, jei neišugdysime kilnių, idealistinių nuostatų asmenybių, pasirengusių dirbti ir aukotis dėl tiesos. Gyvenimas vėliau tai patvirtino – daugelis Eucharistijos bičiulių aktyviai dirbo pogrindyje ir nukentėjo dėl tikėjimo laisvės ir tautos teisių gynimo.
1978-1982 m., studijuodamas Vilniuje, susipažinau su Lietuvos Laisvės Lygos žmonėmis. Jų drąsa, nepriklausomybinis ryžtas (daugelis jau buvo nukentėję dėl Lietuvos, “sėdėję”), neordinarinės asmenybės (Antanas Terleckas, Vladas Šakalys, Genutė Laurinskaitė-Šakalienė, Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Jonas Volungevičius, Jonas Protusevičius, Romas Ragaišis, Angelė Ragaišienė ir kiti) mane žavėjo. Žmonės, kurie nedrebėdami žvelgė Sovietijos melo ir smurto monstrui į akis, o per tardymus ir kratas neprarasdavo humoro jausmo, suraitydavo į ožio ragą tardytojus – iš bažnytkaimio atvykusiam vaikinui kėlė pasigėrėjimą: štai jie, tikrieji revoliucionieriai, tik ne sovietų raudonose brošiūrose šlovinami, o saviškiai, lietuviai ! Greitai prisidėjau prie jų veiklos, nors ir jaučiau tam tikras trintis tarp katalikiškojo pogrindžio sparno, siekusio Nepriklausomybės per dvasinį moralinį atsinaujinimą, ir LLL, akcentavusios politinį veikimą. Man buvo brangus ir Dievas – teisė nevaržomai išpažinti tikėjimą, ir Lietuvos laisvė, tad dalyvavau abiejose pogrindžio srovėse.
Apie 1980 metus įsitraukiau ir į pusiau legalų blaivininkų judėjimą, vadovaujamą vilniečio Juozo Kančio. Stengdamiesi panaudoti legalaus veikimo galimybes ir įtraukti kuo daugiau žmonių, šio sąjūdžio vadovai, kaip ir Eucharistijos bičiuliai, akcentavo patriotinius motyvus: tauta nepasiduos svetimoms įtakoms, jei pajėgsime atsispirti masinei alkoholizacijai, jei išsaugosime fizines ir kūrybines jėgas. Nors viešuose pasisakymuose skambėjo valdžiai tarytum priimtinos sveiko gyvenimo būdo, sveikatos saugojimo, nusikalstamumo prevencijos ir panašios temos, buvo kviečiami ir blaivybei pritariantys komunistai, įstaigų vadovai, gydytojai – “budrieji organai” jautė, ką slepia “užkulisinės” organizatorių mintys ir blaivininkų judėjimui kaip įmanydami trukdė, įtarinėjo nelojalumu.
Ar Jūs pats rašėte tekstus savilaidai, tame tarpe ir periodinei? Jei taip, pateikite jų bibliografiją.
Pirmąjį tekstą savilaidai parašiau 1977 m., pavadinau jį “Abituriento atviras laiškas”. Jame karštai demaskavau jaunimui brukamą ateistinės propagandos melą, Lietuvos istorijos iškraipymus, norėjau parodyti, kad okupacijoje gimusi karta nesiduos apgaunama ir tęs kovą už tiesą. Perdaviau ant moksleiviško sąsiuvinio parašytą straipsnį, jei gerai atsimenu, tai pačiai į Leipalingį atvykstančiai marijampolietei Janinai Buzaitei ir koks buvo mano džiaugsmas, kai jį išspausdino, jei gerai prisimenu, “Aušra”, o netrukus perskaitė ir “Vatikano radijas”. Bet dar labiau dėl to džiaugėsi mano tėvas – pajutau, kad jo akyse tuo žingsniu tarsi tapau suaugęs, ir jis didžiavosi, kad einu būtent tokiu keliu.
Nuo 15 metų rašiau patriotinius eilėraščius. Iki mano rekrūtavimo į Sovietų armiją 1982 m. susidarė du apystoriai rinkiniai “Benamės svajos” ir “Iš dūžtančios Galeros” (galera, vergų laivas, mano poetiniame žodyne reiškė Sovietų sąjungą). Pasiūlydavau tų eilėraščių pogrindžio spaudai, kai kurie buvo išspausdinti. “LKB kronikai” rašiau žinutes apie tikinčiųjų persekiojimo arba šiurkščios, užgaulios ateistinės propagandos faktus iš Leipalingio apylinkių, o 1984 m. grįžęs iš kariuomenės ir pradėjęs dirbti Kiaukliuose (Širvintų rajone) – iš šio rajono. Į sovietų valdžios puolimus po 1984 m. (jau buvau pagarsėjęs kaip “antisovietinis žmogus”, tad nebuvo ko slėptis) atsakydavau viešais protesto pareiškimais valdžios įstaigoms, o antruosius tų pareiškimų egzempliorius atiduodavau pogrindžio spaudai. Tuo metu patikimiausi perdavimo kanalai buvo po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto tęsusios darbą Kybartų seserys eucharistietės (ses. Birutė Briliūtė, ses. Bernadeta Mališkaitė, ses. Virginija Ona Kavaliauskaitė, taip pat jų vyresnioji ses. Julija Kuodytė Kaune, neoficialiuose vienuolyno namuose Donelaičio g. 36, dabar Dobužinskio gatvė). Tos žinutės, pareiškimai,atsikirtimai į sovietų šmeižtus ir savivalę išspausdinti atitinkamų metų “LKB kronikose”.
Nuo 1975 m. savilaidoje plito Jūsų eilėraščių rinkiniai, pasirašyti slapyvardžiu Rasūnas, Skaidrūnas ar Rūtautas. Plačiau papasakokite apie šių kūrinių plitimą savilaidoje.
Iki Atgimimo parengiau penkis eilėraščių rinkinius: jau minėtus “Benamės svajos”, “Iš dūžtančios Galeros”, sovietų kariuomenėje (1982 – 1984 m.) parašytą “Kelias Lietuvon” ir sugrįžus tėviškėje, taip pat gyvenant pas kunigą Roką Puzoną Kiaukliuose (Širvintų rajone), kur slapta ruošiausi kunigystei, 1984 – 1989 m. parašytus “Katakombų gėlės” ir “Marijos ašara”. Iš jų dėl įvairių priežasčių tiktai antrasis, studentiškais metais sukurtas rinkinys liko rankraštyje, visi kiti buvo perspausdinti rašomąja mašinėle ir platinami. Kodėl ėmiausi rizikingos veiklos ? Gal bus skambiai pasakyta, bet norėjau sugriauti “blogio imperiją”. Iš tiesų jaučiau pareigą bent mažu stumtelėjimu prisidėti, kad neteisingumas būtų įveiktas, o tautiečiai skatinami svajoti apie laisvę. Galimos pasekmės šiame apsisprendime man nevaidino svarbaus vaidmens. Bendraudamas su pogrindininkais arba jų aplinka, pradedi nujausti, kokie asmenys susiję su leidyba. Taigi jiems atiduodavau savo eilių rankraščius, paprašydamas, jei atrodys verta, perspausdinti rašomąja mašinėle. Grįžęs iš armijos ir pats įvairiais kanalais gaudavau mašinėlę. Ypač pamėgau dirbti su jugoslaviška “tbm de Luxe” – ji buvo tokia plokščia, nelabai sunki, lengvai tilpdavo į portfelį, netgi į vadinamąjį “diplomatą”. Tad daugindamas pogrindžio spaudą, perspausdinau ir savuosius eilių rinkinius. Tiražas priklausė nuo rašomosios mašinėlės “talpos” – vienos mašinėlės dar gana ryškiai atmušdavo per kalkę 7 puslapius, kitos – tik 5. Tuos egzempliorius pasidalydavau su patikimais asmenimis dažniausiai iš Eucharistijos bičiulių ar kitais žinomais savo patriotinėmis nuostatomis. Toliau proceso jau negalėjau kontroliuoti – jeigu bendraminčiams, prieinantiems prie leidybos priemonių, eilės pasirodydavo vertos dėmesio, jie daugindavo rinkinius, manęs neatsiklausdami (tuo labiau, kad poezija buvo pasirašyta slapyvardžiais). Esu matęs kitų leidėjų perspausdintus savo eilių rinkinius. Sovietinio “spaudos draudimo” sąlygomis autorius tokia jam nepavaldžia savieiga tik džiaugėsi. Žinoma, norėjau perduoti savąją poeziją į Vakarus ir galbūt pamatyti išeivijos perleistą jau nebe mašinraštinių brošiūrų, o “gražių knygų” pavidalu. Atrodo, anuomet esu apie tai užsiminęs bendražygiams, svarstęs galimybę perduoti per užsienio lietuvius, atvykstančius į Tėvynę. Tačiau to padaryti nepavyko. Manau, gal ir dėlto, kad pogrindžio žmonėms, turėjusiems ryšių su informacijos perdavimu į užsienį, labiausiai rūpėjo perdavinėti ne literatūrą, o dokumentiką, faktus, galinčius demaskuoti sovietų režimą.
Ar dalyvavote kituose nelegalios (neperiodinės) spaudos dauginimo, platinimo darbuose?
1982 m. pavasarį perrašiau mašinėle ir išplatinau savo surinktų partizanų dainų rinkinį. Daug jų, rezistencijos karo metais populiarių Suvalkijoje, mokėjo mano mama, kitas padainavo Lazdijų rajono dzūkai. Pavadinau rinkinį “Lietuvių liaudies pokario metų dainos” – norėjau pabrėžti, kad tai būtent liaudies dainos, nes visa liaudis jas kūrė ir dainavo, o ne kažkokie “buožės” ar “išnaudotojų klasės”, kaip okupantai mums įrodinėjo. 1984 – 1985 m. parašiau ir pogrindžio leidėjams atidaviau padauginti savo knygą apie sovietų armiją “Rekrūto atsiminimai”. Apie tą laiką pateko į rankas išeivijoje išleista Tomo Venclovos ir Aleksandro Štromo knyga apie SSRS galo ir Lietuvos valstybės atkūrimo perspektyvas (pavadinimo neprisimenu). Pavyko ją padauginti, berods, kserokopijavimo būdu, naujus egzempliorius gaminome Kiauklių klebonijoje drauge su kun. R. Puzono seserimi Angele Puzonaite.
Kokia nelietuviška (pvz., rusiškoji) savilaida Jus pasiekdavo?
Rusiškąją savilaidą pradėjau gauti studijuodamas Vilniuje (1978 – 1982 m.), jau geriau susipažinęs su realaus pogrindžio lyderiais – kunigais S. Tamkevičiumi, J. Zdebskiu, LLL aktyviais nariais. Jie palaikė ryšius su Maskvos disidentais, per juos Lietuvą pasiekdavo Maskvos Helsinkio grupės dokumentai, rusų savilaidos periodiniai leidiniai ir emigracijoje išleistos grožinės bei sovietologinės knygos (arba jų kserokopijos). Dažniausiai gaudavome paskaityti “Einamųjų įvykių kroniką” (“Chronika tekuščich sobytiji”. Mano supratimu, ji buvo Lietuvoje noriai skaitoma, nes leisdavo mūsų taikiąją rezistenciją pamatyti visoje Sovietijoje vykstančių demokratinių, tautinių ar religinių judėjimų kontekste. Ypač populiarus buvo Aleksandro Solženicyno “Gulago salynas” (“Archipelag Gulag”), plitęs Lietuvoje kserokopijomis. Lietuviai tuojau suprato šios teroristinį režimą demaskuojančios knygos reikšmę (“Dovydo svaidyklės akmenėlis į Galijoto kaktą”, kaip kažkas ją apibūdino), ėmėsi versti į lietuvių kalbą ir dauginti mašinėle. Už “Gulago salyno” platinimą buvo pakartotinai nuteistas Balys Gajauskas. Tai mano “likiminė knyga” – didele dalimi jos moralinių maksimų veikiamas, atsisakiau duoti priesaiką sovietų kariuomenėje, ryžausi “gyventi be melo” (taip vadinosi puikus “Aušros” perspausdintas A. Solženicyno straipsnis: “…Gali melas viešpatauti pasaulyje, bet – ne per mane. Nepritarsiu melui nei žodžiu, nei raštu, nei vaidindamas, kad balsuoju netikruose rinkimuose, nei palaikydamas apgaulingus autoritetus mokslinio veikalo įžangoje, nei eidamas tironiją šlovinančioje demonstracijoje. Jeigu išdrįstume nedalyvauti mele, kas savaime netgi negresia dideliais praradimais – režimas subyrėtų savaime, nes jisai gali laikytis tiktai bailiu visuomenės sutikimu nuolat daugybe formų palaikyti visuotinį melą…” – cituoju iš atminties šią nuostabią sąžinės išsilaisvinimo programą).
Vienu metu iš kažkur gavau į fotofilmą perfotografuotą Vladimiro Bukovskio knygos kopiją, pradėjau ją dauginti fotokopijomis, tačiau aplinkybės neleido to darbo užbaigti. Vėliau, jau artėjant Gorbačiovo “perestroikai”, tais pačiais kanalais pasiekdavo įvairesnė pogrindinė ar pusiau legali (link 1988 metų šios ribos ėmė pamažu nusitrinti) spauda rusų kalba – pvz., įvairių krikščionių grupių leidžiama tikėjimo laisvės gynimo ar teologinė periodika. Rusiškąja savilaida dalydavomės tarpusavyje taip pat, kaip ir lietuviškąja.
Kokie buvo Jūsų ryšiai su šia periodine pogrindžio spauda: “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika”(1972 – 1989), “Aušra” (nuo 1975), “Dievas ir Tėvynė” (1976), “Laisvės šauklys” (1976), “Rūpintojėlis” (1977 – 1990), “Tiesos kelias” (nuo 1977), “Perspektyvos” (1978 – 1981), “Pastogė”, “Ateitis” (nuo 1979), “Vytis” (1979 –1980), “Alma Mater” (1979), “Tautos kelias”(nuo 1980), “Katakombos”, “Polemika” (nuo 1982), “Gyvybės Bažnyčia” (nuo 1983), “Viltis” (nuo 1983), “Meilės žodis”, “Blaivybėje jėga”, “Šalin vergiją” – ir kitais?
Iš paminėtų leidinių reguliariai gaudavau ir toliau skleisdavau “LKB kroniką”, “Aušrą”, “Rūpintojėlį”, “Dievą ir Tėvynę”, “Vytį”, “Alma Mater”, “Tiesos kelią”, “Perspektyvas”. Esu gavęs ir skaitęs gal po vieną ar keletą “Pastogės” ir “Lietuvos ateities” numerių. Kitų išvardytųjų neteko nei gauti, nei skaityti.
Jau šios pogrindinės periodikos leidimo metu buvo susiformavusios gana aiškios trys idėjinės žanrinės kryptys. Pirmoji ir stipriausioji iš jų, šiaip ar taip, buvo katalikiškoji patriotinė, pabrėžusi taikią kovą už religijos laisvę ir kovą už tautos laisvę per dvasinį atgimimą. Šiai krypčiai neabejotinai priskirtina “LKB kronika”, atgimusios pogrindžio spaudos motina, ilgiausiai ėjęs, didžiausią korespondentų tinklą visoje Lietuvoje turėjęs, dėl to informatyviausias ir savo faktografiniu pobūdžiu stipriausias (tokiu ir pasaulyje greitai pripažintas) savilaidos leidinys pavergtame krašte; “Aušra” – praktiškai tas pačias katalikiškojo patriotizmo ir moralinės revoliucijos nuostatas skelbęs, po “LKB kronikos” labiausiai paplitęs aktualios rezistencinės publicistikos leidinys; “Rūpintojėlis” – to paties “katalikų lizdo” paukštis, tiktai labiau kultūrinės krypties, gvildenęs literatūros, teologijos, filosofijos, tautiškumo ir kultūros paveldo išsaugojimo klausimus; iš visų ilgiau ėjusių katalikiškosios savilaidos leidinių jis buvo bene inteligentiškiausias; panašios dvasios ir “Alma Mater”, “Dievas ir Tėvynė”, “Lietuvos ateitis” (šis pastarasis labiau adresuojamas jaunimui). “Tiesos kelias” buvo akivaizdžiai skirtas teologijos ir praktinės sielovados problemoms, orientuotas į kunigų ir aktyvių pasauliečių tikinčiųjų, neturinčių religinės spaudos, švietimą (tad pasirinktas ir nepriklausomoje Lietuvoje ėjusio analogiško žurnalo pavadinimas).
Antrąją savilaidos kryptį sąlygiškai galima būtų pavadinti tautine politine – ji, neneigdama Bažnyčios, tikėjimo ir moralinių vertybių reikšmės, labiau akcentavo Nepriklausomybės atkūrimo ir politinio pasipriešinimo svarbą. Šią poziciją reiškė “Aušrelė”, “Laisvės šauklys” (neteko jų skaityti, bet žinojau apie jų leidimą ir turinį iš Lietuvos Laisvės Lygos žmonių), “Vytis” (prie kurio leidimo jau pats prisidėjau). Girdėjau pogrindininkus kalbant, kad “Perspektyvos” turėję minčių tapti socialdemokratinių nuostatų reiškėjomis, taip galbūt įtraukiant į pasipriešinimo judėjimą kairiųjų pažiūrų, tačiau su okupantais kolaboruoti nenorinčius lietuvius. Apie tą laiką (1979 – 1982 m.) ir Vakarų Europoje vyko diskusijos vadinamojo euro-komunizmo tema, t.y., dėl Vakarų kompartijų, atsiribojusių nuo sovietinio totalitarizmo, kai sovietų nusikaltimai (represijos SSRS viduje, skandalas su baudžiamąja psichiatrija, karas Afganistane) tapo vis akivaizdesni ir grėsė Vakarų comradams rinkėjų balsų praradimu. Tarp pogrindininkų pasigirsdavo balsų, kad galbūt taip pavyktų Lietuvos labui įnešti susiskaldymą į LKP, atsijoti nuo Maskvai aklai tarnaujančių komunistų dar sąžinės nepardavusius, slaptus patriotus, potencialius sąjungininkus mūsų kovoje. Tačiau dauguma Pasipriešinimo dalyvių, berods, laikė tai utopija. Prisimenu, kaip anuomet, diskutuojant šia tema, Vytautas Bogušis ironiškai apibūdino mūsiškių viltis dėl “eurokomunizmo” kaip “neurokomunizmą”.
Savilaidinėje periodikoje išskirčiau ir trečią, daugiau žanrinę, o ne idėjinę politinę kryptį – kultūrinio pasipriešinimo. Tai buvo leidiniai, publikavę cenzūros nepraleidžiamą literatūrinę kūrybą, meno kritiką, recenzijas, teologijos, filosofijos apybraižas ir esė. Idėjų požiūriu šiuose leidiniuose įvairiu santykiu ir niuansais reiškėsi abi aukščiau paminėtosios idėjinės srovės. Čia pirmiausia minėtina “Pastogė”. Kovos už okupantams nepavaldžią kultūrą dalis žymi ir “Rūpintojėlyje”, “Alma Mater”, “Lietuvos ateityje”. Šiai savilaidos kategorijai turėtume priskirti pogrindyje daugintą verstinę bei autorinę grožinę ir ideologinę literatūrą. Tai ištisos bibliotekos teologijos veikalų (su šitos savilaidos rūšies egzistavimu, atrodo, ilgainiui susitaikė ir sovietų saugumas, net per kratas jos neatimdavo, nebent A. Maceinos ar J. Girniaus knygas, kuriose KGB įžvelgdavo “antikomunistines potekstes” ). Iš autorinės kūrybos buvo populiarios savilaidos knygos “Naktis” (tikriausiai autobiografinė apie saugumo užverbuoto kunigo vidines kančias ir pastangas išsivaduoti), “Dviejų mergaičių laiškai” (parašyta, kaip dabar sužinojau, mokytojos Stasės Jasiūnaitės), neblogas humoristinis rinkinys apie kovingojo ateisto Dūmelio nuotykius… Visdėlto tenka pripažinti, kad nepriklausomos, nonkonformistinės kūrybos srovė Lietuvoje netapo galinga alternatyva oficialiąjai, valdžios aprobuotai kultūrai, kaip tai įvyko Rusijoje, Čekijoje, kitose Rytų bloko šalyse. Daugiau mažiau pripažinti meno kūrėjai Lietuvoje mieliau stengėsi verstis “Ezopo kalba”, panaudoti kokias nors cenzūros spragas savitam požiūriui ar potekstėms prakišti, negu pereiti Rubikoną į pavojingą konfrontacijos su okupaciniu režimu žemę (gražios išimtys – Tomas Venclova, Jonas Jurašas, Mindaugas Tomonis, lageriu už savo tiesą sumokėję Gintautas Iešmantas, Povilas Pečeliūnas ir Vytautas Skuodis). Pogrindžio periodikos leidėjai dėl suprantamų priežasčių taip pat pirmenybę atiduodavo ne grožinei kūrybai, o kovos už tikėjimo ir tautos laisvę degantiems rūpesčiams.
Bent kiek susijusiam su pogrindžio leidyba žmogui (skaitytojui, platintojui), manau, apytikriai buvo aišku, kad katalikiškoji savilaidos kryptis bazuojasi kažkur kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko, J. Zdebskio, jėzuitų vienuolijos, seserų eucharistiečių aplinkoje, lygiai kaip tautinės politinės kovos leidiniai sklido iš Antano Terlecko ir vilniečių patriotų grupės. Kiek ilgiau pabendravus nesunku buvo tai nujausti iš leidiniuose pasikartojančių pavardžių, protestų pareiškimų autorių, leidinių stilistikos. Deja, panašiai, matyt, nujautė ir okupantų saugumas, nors ir nevisuomet galėjo tai įrodyti teismuose; diktatūrai griežtėjant, pvz., atėjus į valdžią KGB šefui Jurijui Andropovui, jie jau žinojo, prieš kuriuos asmenis nukreipti reperesijas. Paslaptingesnė man buvo kultūrinių leidinių srovė. Tik prasidėjus Atgimimui, sužinojau, kad “Rūpintojėlį” visus tuos metus ištvermingai redagavo sesuo Ada Urbonaitė su grupe bendraminčių, kad leidinių “Pastogė”, “Ethos” vienas redaktorių ir daugelio straipsnių autorius buvo Algirdas Patackas.
Kaip katalikas, programiniais, baziniais dvasinio pasipriešinimo leidiniais laikiau “LKB kroniką”, “Aušrą”, “Rūpintojėlį”. Jų naujų numerių labiausiai ir laukdavau. Tačiau branginau ir tautinės politinės krypties spaudą, noriai ją skleidžiau, manydamas, kad jos kovinis entuziazmas, aistringas protestas prieš okupaciją labai reikalingas kaip vaistas prieš plintantį sovietinį karjerizmą, prisitaikėliškumą – kaip impulsas ypač jaunimui lietuviškąjį laisvės ryžtą žadinant.
Kokias kryptis buvo galima išskirti to meto savilaidoje?
Jau paminėjau, kaip, mano vertinimu, atrodė ideologinis periodinės savilaidos spektras. Įdomu, kad pačioje savilaidoje buvo kritiškų pasisakymų krypčių ar kovos taktikos klausimais. Tai galime laikyti demokratinės polemikos ir daugiapartiškumo pradmenimis. Pvz., pasirodžius pirmiesiems “Dievo ir Tėvynės” numeriams, kuriuose vietomis okupantai ir jų marionetės buvo tituluojami “žemiausiai puolusiomis padugnėmis, komunistais-avantiūristais” ir panašiai, tos pačios katalikiškosios krypties “LKB kronika” atsiliepė brolišku perspėjimu, kad, kovojant su blogiu, nedera perimti blogio (šiuo atveju sovietų propagandos keikiamojo stiliaus) metodų.
“LKB kronikai” prasiveržus į Vakarus ir tapus užsienio kalbomis spausdinamu, politikų ir žmogaus teisių gynėjų cituojamu žinių šaltiniu, Lietuvos savilaidoje pasklido “Inteligentų laiškas” , reikalavęs iš “Kronikos” leidėjų ne vien registruoti Bažnyčios ir sąžinės laisvės suvaržymus, bet ir atvirai kelti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klausimą. Buvo aišku, kad “Laiškas” gimė A. Terlecko aplinkoje. Neprisimenu, ar į jį buvo raštu reaguota katalikų savilaidoje, tačiau žodinėse dviejų srovių šalininkų diskusijose ne kartą karštokai aiškintasi abiejų grupių pasirinktų kelių į laisvę savitumai, privalumai ir trūkumai. Vienaip ar kitaip, skaitantiems “LKB kroniką” jos leidėjų nepriklausomybinės nuostatos negalėjo kelti abejonių. Taip pat “Kronikos” garbei reikia pasakyti, kad nuo 28-ojo jos numerio (1977 m.) pradėta spausdinti pastovi rubrika “(Nauji) pogrindžio leidiniai”. Joje būdavo pateikiami “Kroniką” pasiekusių kitų pogrindžio leidinių turinio reziumė, ir ne vien tiktai “savosios” krypties, kaip antai “Aušros”, “Rūpintojėlio”, bet ir tautinio politinio sparno leidžiamų “Laisvės šauklio”, “Aušrelės”, “Vyčio” ir kt. Taip reiškėsi, sakyčiau, pagirtinas pogrindininkų solidarumas, siekęs nedemonstruoti pavergėjams mūsų ideologinių ar asmenybinių prieštaravimų.
Kokie tikslai buvo keliami savilaidai?
Pagrindiniai tikslai buvo informuoti pasaulį ir tautiečius apie tikrąją padėtį Lietuvoje, apie okupantų vykdomą prievartinės ateizacijos, kolonizacijos ir tautos valios paneigimo politiką. Dėl totalinės sekimo sistemos nebūtų pavykę šį tikslą pasiekti vien tiktai savilaidos pagalba – nebuvo įmanoma ilgesnį laiką gaminti didelius leidinių tiražus ir juos nepastebėtiems išplatinti. Bet čia Lietuvos pogrindžiui į pagalbą atėjo išeivija ir užsienio radijo stotys – Vakarus pasiekę pogrindžio spaudos numeriai buvo verčiami į užsienio kalbas, platinami visoms suinteresuotoms įstaigoms ir asmenims, skaitomi užsienio radijo laidose lietuvių kalba. Tokiu būdu informaciją apie slaptąją išsivadavimo kovą galėjo gauti kiekvienas radijo aparatą turintis Lietuvos gyventojas. Taip savilaida galėjo įgyvendinti kitus, dar svarbesnius tikslus – palaikyti tautoje pasipriešinimo dvasią, Nepriklausomybės atgavimo viltį, skatinti nebijoti, neprisitaikyti prie melo sistemos, aktyviau įsijungti į taikiąją laisvės kovą.
Iš kur buvo gaunamos lėšos šios spaudos dauginimui ir platinimui?
Sovietų propaganda ir saugumas į šį klausimą nemirktelėję atsakydavo – iš Amerikos Centrinės Žvalgybos Valdybos ! Juokauju. Sąmoningi Lietuvos tikintieji, patriotai buvo pasirengę dėl tiesos sakymo ir laisvės vilties, kad ir labai tolimoje ateityje (daugeliui tuomet ji atrodė tolima) aukoti asmeninę laisvę, sveikatą ir gyvybę. Ir aukojo. Tad jau visai savaime suprantama jiems atrodė paremti pogrindį savo uždirbtomis lėšomis, darbo priemonėmis, savanoriška veikla. Nujausdami, kurie kunigai susiję su pogrindžiu, susipratę katalikai, o neretai ir konfratrai, pritrūkstantys drąsos atvirai protestuoti, savo piniginėmis aukomis pogrindininkų darbus noriai rėmė. Vėliau, nusistovėjus slaptiems ryšiams su išeivijos lietuvių atstovais, parama pasiekdavo ir per juos. Tačiau tenai tikrai nebuvo nė cento iš sovietų visoms nesėkmėms paaiškinti naudotos baisūnės CŽV (CIA).
1985 m. parašėte “Rekrūto atsiminimus” apie 1982-1984 m. priverstinį tarnavimą sovietinėje armijoje. Kodėl nusprendėte parašyti šiuos atsiminimus ? Ar nebuvo rizikinga juos rašyti ? Ar nurodėte savo pavardę ? Kaip vyko knygos dauginimas ir platinimas ? Ar buvo bandoma ją perduoti į Vakarus?
“Rekrūto atsiminimus” rašiau su keletu tikslų. Pirmiausia tai buvo tikėjimo liudijimas – sovietų armijos smurtinėje atmosferoje, ypač kai 1982 m. gegužės 24 d. viešai atsisakiau duoti karinę priesaiką Lietuvą okupuojančiai kariuomenei, patyriau daug nuostabių Dievo pagalbos, gerų žmonių solidarumo ir meilės ženklų. Norėjau šia knyga už visa tai padėkoti ir tas gėrio patirtis užfiksuoti, išsaugoti ateičiai. Visos patirtys, tam tikra prasme egzotiškos, nes vyko lietuviui tolimoje Kazachstano žemėje, visi dialogai, faktai, datos tebebuvo labai ryškūs, tiesiog degte degė manyje, be to, daug ką buvau užrašęs parsiųstuose namo laiškuose. Taigi nedelsdamas, gelbėdamas tebepulsuojančią atmintyje medžiagą nuo užmaršties dulkių, dar tų pačių 1984 m. pabaigoje pradėjau rašyti. Pirmieji “Rekrūto atsiminimų” skyriai gimė Druskininkų sanatorijos “Eglė” sargo namelyje – grįžęs iš armijos ten įsidarbinau, naktimis saugojau automobilių stovėjimo aikštelę. Baigiau rašyti Kiauklių klebonijoje, zakristijonaudamas pas kun. Roką Puzoną. Knyga norėjau demaskuoti ir SSRS bei sovietų armijos supuvimą, kurio mastas mane iš tiesų sukrėtė ir nustebino. Taip pat siekiau suteikti žinių apie sovietų kariuomenės tikrovę būsimiems likimo broliams, lietuviams jaunuoliams, ypač tikintiems, kurie po manęs bus imami į rekrūtus, parengti juos tykantiems išmėginimams ir drauge padrąsinti nepalūžti, neišduoti Lietuvos.
Visa knygos jėga buvo tai, kad ji dokumentinė, todėl negalėjau nepaminėti savo pavardės, be to, ir prasmės nebuvo ją nutylėti: tuo metu kitų lietuvių katalikų, atsisakiusių prisiekti sovietų armijai, nebuvo. Apsisprendimas neprisiekti okupacinei armijai buvo centrinė knygos ašis, tad reikėjo arba išvis nerašyti, arba rašant jau nebesislėpti už slapyvardžio. Supratau, kad rizikuoju, bet ir tos blogį demaskuojančios tiesos negalėjau neišsakyti, taigi įrašiau “Rekrūto atsiminimuose” savo pavardę. Ieškodamas būdų rankraštį perspausdinti rašomąja mašinėle ir paskleisti, taip pat ir dėl platinimo tikslingumo, pasitariau su kun. Juozu Zdebskiu (1929 – 1986). Jis buvo mums likęs moralinis pogrindžio autoritetas, kunigai S. Tamkevičius ir A. Svarinskas buvo areštuoti. Mačiau, kad knyga kun. Juozą sujaudino, jis turbut greitai įvertino jos reikšmę dvasiniam pasipriešinimui, bet su šiam kunigui būdingu nuolankumo akcentavimu jis tuoj pat pasakė, kad neturiu trokšti kaip nors tuo darbu pasipuikuoti, išgarsėti, neturiu manyti, kad knyga sukels “kažkokią ypatingą revoliuciją”, kad sovietų saugumas už tokią knygą tikriausiai smarkiai keršys ir kad reikia pamąstyti, pavesti tą reikalą maldoje Apvaizdai. Gerai neprisimenu, ar kun. Juozas, ar aš pats perdavėme rankraštį vilkaviškiečiams Danutei ir Antanui Kelmeliams, kurie tuo metu uoliai daugino pogrindžio spaudą. Visais atvejais laikyti nepadaugintą rankraštį buvo nesaugu, nes KGB per kratą jį konfiskavus, knyga būtų žuvusi. Pradžioje norėjau, kad rankraštis būtų perspausdintas bent 5 – 10 kopijų ir išslapstytas skirtingose vietose. Knyga buvo padauginta ir keistu būdu pirmasis signalas, kad vienas jos egzempliorius pateko į saugumo rankas, pasiekė mane iš pogrindžio bičiulių kaip tik kunigo Juozo Zdebskio paslaptingo žuvimo dienomis: jie turi knygą, būk viskam pasiruošęs ! Nežinau, ar saugumiečiai surado mano knygos mašinraštį tarp žuvusio kunigo daiktų, ar per kitas tuo metu vykusias kratas. Taigi nebeliko jokios prasmės delsti, ir knyga pagal visai savilaidai būdingą “grandininę dauginimo schemą” mašinraščiais pradėjo sklisti Lietuvoje. Ar iki Atgimimo leidinys pateko į Vakarus – o būčiau to tikrai norėjęs – man nėra žinoma. Įdomu, kad vėliau per visus kvietimus į sovietų prokuratūras, per susidūrimus su KGB dėl “Rekrūto atsiminimų” niekad nebuvau apkaltintas. Gal dėl to, kad atsirado, okupantų akimis, didesnių “nusikaltimų”: dalyvavimas Ribentropo-Molotovo suokalbį pasmerkusiame mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23 d., o netrukus ir KGB valdžios dienos baigėsi – prasidėjo Sąjūdis…
Visdėlto budrios “Organų” akys nepaliko be dėmesio knygos apie sovietų armiją. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo esu gavęs 1988 m. kovo 21 d. LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininko, pulkininko E. Baltino pasirašytos ir LSSR KGB pirmininko, generolo majoro E. Eismunto patvirtintos pažymos rusų kalba kopiją. Toje pažymoje dėl “operatyvinio tyrimo bylos objektui nr. 304 Grigui R. A., su atspalviu “antisovietinė agitacija ir propaganda”, maskuojama religine dogmatika, raštiška forma, pagal kategoriją “nacionalistas lietuviškasis”, be kita ko, rašoma: “Pradedant 1986 m. vasario mėn. tarp Grigo R. ryšių platinamas jo “kūrinys” pavadinimu “Rekrūto atsiminimai”, kuriuose autorius iš antisovietinių ir nacionalistinių pozicijų atsiliepia apie sovietinę valstybę”. Pažyma baigiama tokia rankraštine pulkininko Baltino rezoliucija: “Atsižvelgiant į ypatingą Grigo R. A. pavojingumą valstybei karinio periodo sąlygomis, nedelsiant sulaikyti jį sutinkamai su Lit. SSR BPK 137 str. ir patalpinti SSRS MVD užkardomojo kalinimo vietose”.
Nuo 1985 metų pradėjote studijuoti pogrindinėje kunigų seminarijoje. Atsiminimuose rašote, kad tuo metu aktyviai teko dalyvauti pogrindinės spaudos leidybos darbuose. Papasakokite apie šio laikotarpio veiklą.
Praktiškai šio laikotarpio leidybinė veikla nedaug kuo skyrėsi nuo ankstesnės, nebent tuo, kad dirbdamas Kiauklių (Širvintų rj.) bažnyčios zakristijonu, visapusiškai palaikomas bendraminčio klebono, Sibire tremtinių šeimoje gimusio kun. Roko Puzono ir ištikimų parapijiečių, galėjau daugiau laiko skirti šiam darbui. Žmonių palaikymas, galimybė religiškai ir patriotiškai ugdyti vietos jaunimą įkvėpdavo, stiprino ryžtą. Paskutiniųjų kelerių metų iki susikuriant Sąjūdžiui nuotaikas gali gerai pailiustruoti tas faktas, kad Kiauklių bažnyčios sienlaikraštyje mes su kunigu Roku talpinome tą pačią medžiagą, kokią skelbė ir pogrindžio spauda: nuteistųjų lietuvių politkalinių nuotraukas su atitinkamais komentarais, straipsnius apie tikėjimo ir tautos persekiojimą, Trispalvės ir kitus patriotinius motyvus (kažkur tebesaugau tuos sienlaikraščius). Ir jie mėnesiais kabodavo bažnyčios prieangyje, joks uolus kolaborantas jau nesikėsino nukabinti, nunešti “kur reikia” – kaip būtų atsitikę Stalino ar Brežnevo laikais.
Buvote vienas iš “Vyčio” leidėjų. Papasakokite plačiau apie šį leidinį.
Su patriotiniu pogrindžio leidiniu “Vytis” susipažinau atvykęs studijuoti į Vilnių ir pradėjęs bendrauti su Lietuvos Laisvės Lygos vilniečių grupe, kurią jau paminėjau anksčiau. Gaudavau leidinį paskaityti iš A. Terlecko, J. Sasnausko, V. Bogušio, Vl. Šakalio. Pirmajame puslapyje nurodant išleidimo vietą būdavo išspausdinta “Okupuotoji Lietuva” – man tai patiko, visi taškai ant “i” iškart sudėliojami, nuo esminės tiesos pradedama ! Atėjau į vilniečių grupę sudėtingu jai metu – dėl saugumo represijų ir įvairių kitų priežasčių buvo sustojusi “Aušrelės” ir “Laisvės šauklio” leidyba, pradėtas leisti savilaidos žurnalas nauju “Vyčio” vardu. Tokia buvo pogrindininkų naudojama gudrybė – pakeiti leidinio pavadinimą, KGB kuriam laikui sutrinka: o gal čia kokia nauja, dar nežinoma grupė darbuojasi ? Kol aiškinamasi, galima suspėti šį tą nuveikti. Tačiau po sovietus įsiutinusio “45 pabaltijiečių memorandumo” 1979 m. (Ribentropo-Molotovo pakto 40-osioms metinėms) buvo areštuoti Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas, saugumas atvirai grasino areštu Vladui Šakaliui. Jis, jau kartą paauglystėje kalintas už patriotinę veiklą, nutarė nelaukti, kol ateis suimti, o verčiau pasitraukti į Vakarus. Tikėjosi tenai suaktyvinti patriotinę lietuvių veiklą, būti ryšininku tarp išeivijos ir Lietuvos pogrindžio, kurio poreikius ir rūpesčius “iš vidaus” gerai žinojo. Vladas nutarė, kad iš pradžių reikia pasislėpti, dingti iš KGB akiračio. Problema buvo, kad saugumas perdaug gerai žinojo ligšiolinius vilniečių patriotų “ryšius”, galinčių persekiojamam padėti žmonių ratą. Todėl V. Šakalys kreipėsi į mane: buvau KGB dar mažai žinomas, “šviežias”, iš nuošalios vietovės. Pasitariau su patikimiausiais žmonėmis Leipalingio apylinkėse. Netoli miestelio, pamiškėje gyveno niekada sovietų valdžiai nepataikavęs, žinomas savo katalikišku ir lietuvišku nusiteikimu Jonas Čiurlionis (1907 – 1998), Algimanto Žilinsko – Vido Spenglos, daugelio po Atgimimo išleistų istorinių veikalų apie katalikiškąją rezistenciją autoriaus, uošvis. Palanki aplinkybė buvo tai, kad kokioje nors aktyvioje pogrindžio veikloje Čiurlionis nedalyvavo, taigi nelauktas saugumiečių ar milicijos vizitas į nuošalią jo sodybą buvo mažai tikėtinas. Bendrais bruožais paaiškinus, kad reikia laikinai paslėpti KGB persekiojamą lietuvį, žmogus sutiko padėti. Numatytu laiku V. Šakalys atvyko į buvusio Leipalingio dvaro parką. Buvo tikrai atsargus: susiradau jį, kiek pakeitusį išvaizdą, pagal sutartą lakštingalos čiulbėjimą (šį paukštelį Vladas nuostabiai mokėjo pamėgdžioti). Su savimi turėjo gerus karinius žiūronus, smulkius vietovių žemėlapius ir pistoletą. Dideliu lankstu per laukus apėjome miestelį, pasiekėme sodybą, ir jis kurį laiką čia slėpėsi. 1980 m. vasaros pradžioje paprašė parūpinti jam gerą dviratį. Mano tėvas nupirko jį Druskininkuose, atgabeno V. Šakaliui, ir jis išvažiavo. Kai po kiek laiko užsienio radijas pranešė apie dramatišką Vlado žygį per SSRS-Suomijos sieną, vos ne mirtimi pasibaigusią kelionę per Suomijos pelkes iki Švedijos, kur bėglys paprašė politinio prieglobsčio – tyliai susimerkdavom su tėvu; džiaugėmės galėję kažkiek padėti “blogio imperijos” medžiojamam rezistentui, ir, žinoma, iki imperijos galo tuo nesigyrėme. Atrodo, kad šis epizodas sovietų saugumui liko nežinomas – niekur KGB archyvuose išlikusiose mano bylose nesu užtikęs apie tai užuominų.
Taigi, aktyviausi LLL nariai buvo suimti, Vladas pasitraukė, kiti buvo nuolat stebimi. Tuomet Vytautas Bogušis pasiūlė man parsivežti į Leipalingį jau parengtą naujo “Vyčio” numerio medžiagą , suredaguoti ją ir perspausdinti rašomąja mašinėle. Su džiaugsmu to ėmiausi. Jau neprisimenu, ar iš kun. S. Tamkevičiaus aplinkos, ar iš LLL narių gavau rašomąją mašinėlę – tą pačią kompaktišką “tbm de Luxe”. Užsikėliau ją į tėviškės namo palėpę, kur buvau įsirengęs tokį skliautuotą kambarėlį, ir, visu garsu paleidęs magnetofoną ar patefoną su estrados šlagerių įrašais, dienomis ir naktimis tarškinau širdžiai artimus tekstus. Tiesa, kaip neseniai sužinojau iš KGB archyvuose likusių dokumentų, muzikinis fonas būdingo mašinėlės kaukšėjimo nenustelbė – jis minimas saugumo seklių pranešimuose.
Perrašinėjusieji savilaidą naudojome vieną triuką saugumui suklaidinti. Kiekviena rašomoji mašinėlė turi savitumų, iš kurių galima spręsti, ar spaudinys atmuštas ta pačia, ar jau kita mašinėle – kai kurių raidžių pokrypis, ryškesnis ar blankesnis įspaudimas, ir t.t. KGB pagal kratose paimtos savilaidos tekstus stengdavosi nustatyti, ar, pvz., mašinėle spausdinamas tik vienas pogrindžio leidinys, ar keletas jų, kokioje vietovėje telkiasi jau žinomo šrifto mašinėle spausdintų leidinių paplitimas ir panašiai – vis siaurinant paieškų tinklą link nelegalios spaustuvėlės. Bet savilaidos perrašinėtojai atrado, kad pakanka laikas nuo laiko kurią nors mašinėlės šrifto raidę perbraukti aštria dilde – ir atspaustame tekste pasirodo nauji, anksčiau nematyti elementai. Metodas buvo efektyvus – dabar KGB archyvų dokumentuose, analizuojančiuose po raidelę savilaidos mašinraščius, galime perskaityti sekimo ekspertų klaidingas išvadas: remdamiesi pakeistų raidžių skirtingumais, ekspertai įrodinėjo savo viršininkams, kad leidiniai perspausdinti vis kitomis mašinėlėmis (taigi, tikėtina, kitų asmenų, kitose vietose). O iš tiesų dažnai tai būdavo toji pati “tbm de Luxe”…
Talkinau “Vyčio” leidimui 1980 – 1981 m. Per tą laiką, kiek prisimenu, suspėjome parengti 5 ir 6 numerius. Vytautas Bogušis Vilniuje perduodavo man pluoštą tekstų – kaip supratau, ankstesnieji leidėjai medžiagos buvo sukaupę pakankamai, tik jos suredagavimas ir perspausdinimas sostinėje darėsi vis komplikuotesnis. Aptardavome esmines sudedamąsias turinio dalis, literatūrinę, redagavimo, dizaino pusę vilniečiai palikdavo mano nuožiūrai. Parsiveždavau medžiagą į tėviškę ir imdavausi darbo. Tinkamiausias tam buvo švenčių, savaitgalių ir atostogų laikas, be to, kartą buvau išėjęs akademinių atostogų. Kai kuriuos tekstus gaudavau jau perrašytus mašinėle, kiti buvo rankraštiniai (tokį gavau estų disidento Mart’o Niklus’o interviu – sovietų okupuota Lietuva esto akimis; straipsnio efektas buvo tai, kad vienos okupuotos “respublikos” atstovas dalijosi įspūdžiais apie kitą okupuotą “respubliką” nepriklausomai ir laisvai, tarsi užsienietis, atvykęs į užsienio šalį, o ne į kitą “broliškos sovietinių tautų šeimos” aptvarėlį). Dėl rankraščių buvome sutarę laikytis griežtos taisyklės – perspausdinus tuoj pat sunaikinti. Filosofines ideologines “Vyčio” skiltis V. Bogušis pasiūlė užpildyti gydytojo Algirdo Statkevičiaus savilaidinės knygos “Bendražmogiškumo manifestas” tęstinėmis ištraukomis. Man paliko spręsti, kuriuos tekstus atrinkti leidiniui iš storokos knygos, kurioje autorius, sovietų jau keletą kartų žiauriai represuotas, aistringai demaskvo SSRS diktatūrinę, žmogaus asmenį ir laisvę niekinančią prigimtį. Atsimenu, kad parinkau leidiniui A.Statkevičiaus knygos ištraukas, skelbiančias maksimas “Ultrafašistinė Rusijos imperija šiandien labiau negu šautuvo bijo plunksnos”, “Geriau alkana bepastogė laisvė, negu sotus su visais patogumais kalėjimas” ir panašias. Norėjau pabrėžti komunizmo ir nacizmo sistemų giminystę, taip pat polemizuoti su tautiečiais, pamilusiais apysotį sovietijos kalėjimą. Po kiek laiko Vytautas Bogušis pradžiugino žinia, kad vienas iš mūsų parengtų “Vyčio” numerių pasiekė Vakarus ir buvo išeivijos lietuvių labai aukštai įvertintas.
Spausdinau 5 – 7 egzempliorių tiražu, kaip visada, pagal mašinėlės pajėgumą – kol atspaudas dar būdavo pakankamai ryškus, kad galėtų būti įskaitomas. Nežinau, ar vilniečiai dar duodavo kam nors toliau dauginti šiuos egzempliorius. Pagal auksinę pogrindžio veiklos taisyklę stengdavomės kuo mažiau žinoti slaptų dalykų, nebūtinų tiesiogiai tau pavestam darbui: ko nežinai, per tardymą tikrai neprasišnekėsi.
Visuomet apgailestavau, kad mūsų savilaida tokia “pilka” – vieni mašinraštiniai tekstai, be iliustracijų. Tad gavęs progą redaguoti, pamėginau tekstus bent kiek pagyvinti. Sugalvojau tokį būdą: iškirpdavau iš kalkinio popieriaus Vyčio figūrą, priklijuodavau ant balto popieriaus lapo, paskui, uždėjęs ant titulinių būsimo numerio puslapių, ištisai pereidavau figūros plotą, be tarpelių, eilutė po eilutės mušdamas raidele “x”. Kitoje pusėje ant švarių lapų atsispausdavo Vyčio kontūras. Tasai nesudėtingas grožis kainuodavo, žinia, daug laiko ir kaukšėjimo… Paprasčiau būdavo “iksais” išspausdinti tituliniame puslapyje Vyčio kryžių ar Gedimino stulpus.
Sužinoję apie Vlado Šakalio sėkmingą pabėgimą į Vakarus, įdėjome jam “Vyčio” priešlapyje specialų pasveikinimą – berods, paerzindami KGB, netgi įvardijome jį kaip buvusį “Vyčio” redaktorių; atseit, pasiekite jį dabar !
Šį darbą sustabdė nesėkmė: į saugumo rankas pateko 7-to numerio medžiaga. 1981 m. vasaros pradžioje V. Bogušis Vilniuje perdavė man didelį sakvojažą su tekstais naujam numeriui ir rašomąja mašinėle. Vilniaus autobusų stotyje nusipirkau bilietą į Druskininkus. Autobusui sustojus Trakuose, įlipo civilis ir paklausė, kuris iš keleivių turi bilietą iki Druskininkų… Aišku, prisipažinti neskubėjau, atrodo, nepastebėtas išlipau ir paslėpiau sakvojažą paežerėje po apversta valtimi. Vėliau jo tenai jau neradau, o birželio 10 – 11 d. mane iškvietė į tardymą Lazdijuose KGB majoras Mieželis. Iš tardytojo klausimų supratau, kad sakvojažas pateko į saugumiečių rankas, o jame su kitais tekstais buvo mano eilių rinkinio “Benamės svajos” rankraštis. Atsisakiau bet ką aiškinti ir apskritai dalyvauti tardyme, motyvuodamas žmogaus teise į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę. Labiausiai gailėjausi tarp neišėjusio numerio medžiagos buvusio (priimdamas spėjau pamatyti) seno, ant žalsvo popieriaus aptrupėjusiais kraštais atspausdinto partizanų leidinio, berods, taip ir vadinosi – “Partizanas”. Su V. Bogušiu tarėmės, kad iš jo parinksiu ir “Vytyje” perspausdinsiu dabarčiai aktualesnes vietas.
Po šių nuotykių buvau pašalintas iš Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto ir 1982 m. pavasarį paimtas į sovietų armiją. Tiesiogiai vėl talkinti pogrindžio spaudos darbams galėjau tik grįžęs į Lietuvą 1984 m.
