Paskaita, skaityta 1994m. liepos 1 d. Vokietijoje, Drezdene,
Technikos universitete, Katalikų dienose
Kun. Robertas Grigas
Esu čia pakviestas papasakoti apie Lietuvos pogrindžio leidinį "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika." Visų pirma nuoširdžiai dėkoju Vokietijos krikščionims už pakvietimą ir dėmesį lietuvių ir apskritai Rytų Europos tautų problemoms. Tas dėmesys, prasidėjęs anksčiau negu bandyta reformuoti sovietų sistemą, gerokai parėmė ir mūsų dvasinį atgimimą.
Esu ne mokslininkas. Esu liudytojas kaip tik iš tos kartos, kuri savo kailiu patyrė valstybinę prievartinę ateizaciją ir pradėjo tikinčiųjų dvasinę rezistenciją. Bet mokslui, sakoma, reikia liudytojų.
Kun. Robertas Grigas. Vilnius, 1991 05 04
A.Kairio nuotrauka
Mąstydamas, ką turėčiau Jums pasakyti apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" kaip istorijos faktą ir visuomenės reiškinį, padariau išvadą, kad pirmiausia turėčiau apžvelgti tas aplinkybes, kurios padėjo atsirasti "Kronikai." Svarbiausi veiksniai būtų šie:
1. Lietuvių tautos ir Bažnyčios padėtis sovietmetyje;
2. "Kronikos" leidimo ir platinimo realijos, tikslai, poveikis Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje ir užsienyje, persekiojimo metodai ir jų rezultatai;
3. Asmenybės;
4. Dievo Dvasios dalyvavimas teisioje žmogaus kovoje.
1. Lietuvių tautos ir Bažnyčios padėtis
Lietuvos istorija Jums, mūsų kaimynams, bendrais bruožais tikriausiai yra žinoma. Krašto valstybingumo tradicijos siekia XII-XIII amžių, kai savo valdovų Mindaugo, Jogailos ir Vytauto iniciatyva tauta priėmė Krikštą. Vytauto Didžiojo sukurtoji valstybė plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūrų ir vienu metu dominavo Europoje. Žinoma, krikščioniui neturėtų imponuoti imperinės galybės siekiai. Man, kaip kunigui, mieliau girdėti ukrainiečių kartais pasakomą komplimentą, kad "lietuviai buvo prasti okupantai", t.y. nesiekė prijungtųjų žemių asimiliuoti, nutautinti. Bet XVIII amžiuje nusilpusią Lietuvos-Lenkijos karalystę pasidalija aplinkinės valstybės, ir Lietuva 120-iai metų prijungiama prie carinės Rusijos. Pastaroji vykdo aršią rusifikacijos ir Katalikų Bažnyčios diskriminavimo politiką, tuo pat metu proteguojant pravoslavų tikėjimą. Trys sukilimai kruvinai numalšinami, nepatenkintieji tremiami į Sibirą, prieš lietuvius panaudojama unikali pasaulio istorijoje genocido forma: uždraudžiama spauda lietuvių kalba ir lotyniškais rašmenimis. Jau tada galima užčiuopti pirmuosius, vėliau mums tokius reikšmingus kultūrinės rezistencijos pradmenis. Ištisus 40 metų, kol galiojo nežmoniškas carinės administracijos draudimas, t.y iki 1904m., lietuviškos knygos, daugiausia maldaknygės ir katalikų religinė literatūra, buvo nelegaliai spausdinama Rytprūsiuose ir kontrabanda gabenama per sieną. Tai darė žmonės, pagarbiai vadinami "knygnešiais." Ko gero, kitos tautos ir neturi tokio termino. Šimtai knygnešių ir jų pagalbininkų buvo kalinami, tremiami į Sibirą. Daug jų žuvo, bet gimtoji kalba buvo išsaugota iki tautinio atgimimo epochos XX amžiaus pradžioje. Po Pirmojo pasaulinio karo sugriuvus Rusijos imperijai, 1918m. atkuriama nepriklausoma Lietuvos respublika. Per 20 laisvės metų sparčiai kuriama nauja visuomenė ir kultūra, veikliausiai reiškiasi Katalikų Bažnyčia su gausia savo spauda, draugijomis, vienuolijomis, intelektualų ir profesinėmis organizacijomis. Šio intensyvaus darbo vaisiais laisva tautos siela maitinosi per visą pusamžį trukusią okupaciją. Nepriklausomybės dvidešimtmečio teigiamą poveikį dar jaučiame ir dabar. Jaunystės entuziazmo įkvėptas kilimas Baltijos valstybes tada atvedė iki Skandinavijos šalių kultūrinio-ekonominio lygmens. Deja, visa tai brutaliai nutraukiama 1939m. Pagal Ribentropo ir Molotovo pakto slaptuosius protokolus, Lietuva, Latvija ir Estija priskiriamos Sovietų įtakos sferai. Mūsų šalyse tuoj pat atsiranda SSSR karinės bazės. 1940m. teroro sąlygomis visose trijose respublikose suvaidinamas marionetinių parlamentų rinkimų farsas, respublikas aneksuoja Sovietų Sąjunga. Prasideda nepaprasto žiaurumo susidorojimai ir trėmimai į Sibirą, pirmiausia naikinamos buvusios valstybės struktūros, patriotinės organizacijos ir Katalikų Bažnyčia. Šėtono darbą nutraukia Antrasis pasaulinis karas. Trejus metus trunka hitlerinė okupacija. Populiariuose liaudies kupletuose, turint galvoje abiejų režimų panašumą, buvo dainuojama: "Pasirodo, kad išmainėm velnią ant šėtono..." 1944m. Raudonoji armija pakartotinai okupavo Lietuvą ir pradėjo istorijoje negirdėto neregėto masto puolimą prieš privataus ūkininkavimo sanklodą, tautinę kultūrą, Bažnyčią. Tik etnocido sąvoka galima apibūdinti masinius civilių gyventojų, šeimų, vaikų trėmimus į poliarines sritis, Sibirą, Vidurinę Aziją. Per abi sovietines okupacijas Lietuva neteko įkalintų ir ištremtų 473 185 savo piliečių. Nacių baudžiamieji veiksmai nusinešė apie 210 000 aukų. Gelbėdamiesi nuo žūties, emigravo į Vakarus arba repatrijavo apie 320 000. Taigi nuostoliai peržengia apie 1 milijoną. Mano 3 milijonų tautai- tai katastrofiški skaičiai. Į totalinį savojo identiteto naikinimą lietuviai atsakė gerai organizuotu, centralizuotu partizaniniu pasipriešinimu visame krašte. Jame dalyvavo visų sluoksnių atstovai, daugiausia valstiečių jaunimas, studentija. Moralinių jėgų jie sėmėsi iš katalikiško tikėjimo. Krikščioniui ginklo kova turbūt visada problematiška, nes neišvengiamai eskaluojama neapykanta. Bet taip pat žinome ir moralinės teologijos garantuojamą teisę į savigyną, net piliečių pareigą ginti vertybes nuo neteisingos agresijos. Pasipriešinimas buvo labai dramatiškas. Lietuviai kovojo "vienų vieni." Vakarų demokratija, kurios pagalbos taip buvo tikėtasi, "flirtavo" su Stalinu. Jų nejaudino mūsų miestelių gatvėse ir aikštėse mėtomi žuvusių partizanų kūnai- įprastinė pokarinės Lietuvos peizažo dalis. Miškuose žuvo apie 50 000 vyrų- pajėgiausio jaunimo. Tai daugiau negu tarnavo reguliarioje kariuomenėje Nepriklausomybės metais. Ginkluotas pasipriešinimas truko nuo 1944 iki 1954 metų, ištisą dešimtmetį. Palyginimui prisiminkime, kad tai buvo mažos tautos gyvybės kova prieš supervalstybę, kuri per ketverius metus sutriuškino vermachtą ir Vokietijos reichą. Lietuviškoji rezistencija nepralaimėjo. Joks kapituliacijos aktas nebuvo pasirašytas. Ji buvo fiziškai sunaikinta. O tai, kaip mes gerai žinome, nėra tas pats, kas pralaimėjimas. Tokiomis priemonėmis Lietuvoje įtvirtinus "naująją tvarką", Bažnyčia liko vienintelė krašte legaliai veikianti sovietų ideologijai oponuojanti institucija. Drauge su teisingumo idėja joje rado prieglobstį ir patriotizmo, Nepriklausomybės atstatymo mintys. Nenuostabu, kad nuo pirmųjų okupacijos dienų smūgio smaigalys buvo nukreiptas į Katalikų Bažnyčią. Priešiškumo sąlygos dvejopos: teistinė krikščionybės doktrina iš principo atmetė materialistinį ateizmą, marksizmo sudėtinę dalį. Organiškai suaugusi su šalies istorija, tradicijomis, aspiracijomis, Bažnyčia, kaip tautos identiteto saugotoja, pagrįstai laikyta kliūtimi rusifikacijai ir sovietizacijai. Pacituosiu Jums kardinolo Vincento Sladkevičiaus kalbą, pasakytą su pirmu laisvės gurkšniu Kauno kunigų seminarijoje 1988m.: "Kas trečias Lietuvos kunigas ir keturi iš penkių vyskupų buvo įkalinti, įkalinta ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, krikščioniškos kultūros darbininkų, uolių tikinčiųjų; uždaryta visa katalikiška spauda, mokyklos, organizacijos, brolijos; išvaikyti vienuolynai, uždaryta nemažai bažnyčių ir trys kunigų seminarijos, konfiskuotos vienuolynų ir seminarijų bibliotekos... Bažnyčia skaudžiai kentėjo, bet ji liko anuomet visoje šalyje vienintelė institucija, negarbinusi diktatoriaus... Per atoslūgį, po diktatoriaus mirties, (Chruščiovo eroje- R.G.) nebuvo atkurta nei religinė spauda, nei mokyklos, atvirkščiai, vėl buvo uždaryta bažnyčių, sistemingai naikinami pakelių kryžiai ir koplytėlės, sustiprinta kova prieš tikėjimą spaudoje ir mokyklose, antireliginis spaudimas inteligentams, tarnautojams. Grasinimais nuo altorių buvo nuvaryti vaikai ir jaunimas, o tam pasipriešinęs Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius ištremtas į Žagarę... (šiaurės Lietuvoje-R.G.).
Atvirą Stalino laikų terorą pakeitė vadinamoji "ideologinė kova" Chruščiovo ir Brežnevo metais. Ji vyko dviem kryptimis: stengtasi Bažnyčią infiltruoti, suskaldyti, paversti klusniu valstybės priedėliu, kaip iš dalies buvo pavykę su Ortodoksų cerkve. Kita vertus, visa mokymo, auklėjimo, švietimo sistema, griežtai kontroliuojant, įpareigota varyti aršią, dažniausiai primityvią ir melagingą ateistinę propagandą. Šiandien jau sunkoka įsivaizduoti, bet, ko gero, panašių pavyzdžių būta ir kituose Rytų Europos kraštuose. Kontrolieriai reikalaudavo, nesvarbu kurios disciplinos pamokoje, iš mokytojo "ateistinio momento"... Suniekinti Dievo idėją ir išplėšti iš tėvų namų atsineštąjį tikėjimą uoliai stengėsi privalomos mokinių organizacijos, turėjusios aprėpti žmogaus gyvenimą nuo pirmų mokslo metų iki studijų pabaigos: spaliukai, pionieriai, komjaunimas. Tuo pat metu- jokių religinių leidinių, net maldaknygių. Masinės informacijos priemonės kuria karikatūriškas religijos ("liaudies opiumo") ir tikinčiųjų (kaip nusikaltėlių, geriausiu atveju- naivių tamsuolių) įvaizdį. Vienintelė Kaune likusi kunigų seminarija bandoma paversti Bažnyčios sprogdikliu iš vidaus, KGB verbuojant klierikus. Vienais metais valdžia, per savo įsteigtą "Religijų reikalų tarybą" nuolat smulkmeniškai besikišanti į Bažnyčios vidinį tvarkymąsi, teleidžia priimti 5 kunigystės kandidatus. Sovietiniai įstatymai su nesuskaitomais juos lydinčiais komentarais, potvarkiais vis kiečiau veržia kilpą bet kokioms religingumo apraiškoms, reglamentuojamos net tokios apeigos, kaip bažnytinės laidotuvės. Tragiškiausia buvo tai, kad tikrąją Lietuvos krikščionių padėtį nuo pasaulio slėpė gelžbetoninė uždanga. Oficialioji propaganda trimitavo apie "šalį, kur taip laisvai alsuoja žmogus." Meškos paslaugą mums padarydavo ir komunizmo simpatikai iš užsienio, kurie, iš Maskvos viešbučių pamatę cerkvių kupolus, grįžę namo, tvirtindavo matę "religijos laisvę." Sovietų konstitucijoje buvo surašytos visos piliečių ir tautų teisės, tarp jų ir "teisė praktikuoti religinius kultus." Tik neatidūs skaitytojai kartais neatkreipdavo dėmesio į teisių garantijas patikslinantį priedą: "...Kiek tai neprieštarauja socializmo statybos interesams.." "Kiek"- tai nustatydavo totalitarinė valstybė.
Ir patys tikintieji, atkirsti nuo normalių ryšių su Šventuoju Sostu, su Visuotine Bažnyčia, atriboti nuo visaip suvaržytų savo ganytojų, dažnai pasijusdavo prieš geležinį, planingai spaudžiantį diktatūros kumštį kaip išsklaidyta avija be piemens.
2. "Kronika“
Tokiomis sąlygomis jaunas kunigas jėzuitas Sigitas Tamkevičius (g.l938m.), gavęs savo vienuolijos vadovybės ir tremtyje laikomo vyskupo Vincento Sladkevičiaus pritarimą, išleidžia primąjį "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" numerį, datuotą 1972m. kovo 19-ąja, Šv. Juozapo, Bažnyčios globėjo diena. Tada jis pradėjo 17 metų trukusią žodžio kovą su tironija, kovą, lyginamą su Dovydo ir Galijoto kova. Totalinio sekimo aplinkoje išėjo 81 LKBK numeris. KGB nepajėgė sutriuškinti pogrindinio leidinio iki pat 1988m. Atgimimo, žodžio ir spaudos laisvės atgavimo. Septyniolikos metų pogrindinė leidyba SSSR policinėje valstybėje- atrodo, iki šiol nepralenktas "lietuviškas fenomenas." Žinodamas, kaip viskas vyko, galiu pasakyti, kad tai sunkiai natūraliai paaiškinama...
Leidiniui pasirodžius, ėmė keistis situacija, nors iš pradžių niekas to nenujautėme. Jau anksčiau, apie 1969m., atsirado naujų pozityvių poslinkių. Iš gulago grįžtantys politkaliniai, tremtiniai parvežė laisvės dvasią. Aktyvūs katalikai primityviomis spausdinimo priemonėmis ėmėsi dauginti religines knygas. Pamažu kūrėsi uolių kunigų, pogrindyje veikiančių vienuolijų ir drąsesnių pasauliečių remiamas "Eucharistijos bičiulių" sąjūdis, suvienijęs didelę dalį tikinčiojo jaunimo. "Eucharistijos bičiulių" būreliai, išplitę visoje Lietuvoje, gaivino pirmųjų krikščionių solidarumo dvasią, kuri buvo ypač svarbi patyčių ir persekiojimo atmosferoje. Jie organizavo slaptas rekolekcijas, susitikimus su katalikais disidentais, bendras šventes vaikams ir šeimoms. Pabrėžiama Eucharistijos, kaip "Dievas su mumis", svarba vidiniam gyvenimui ir kiekvienai tauriai veiklai. Sąjūdis turėjo daug dabartinių fokoliarų, skautų ir kt. bruožų. Jis tapo galinga atsvara ateistinių organizacijų terorizuojamam katalikų jaunimui, padėjo neutralizuoti propagandinį "smegenų plovimą", čia kūrėsi religinė spauda ir buvo platinama. Kiekvienas mąstantis, jaunatviškos dvasios, atsikratęs baimės tikintysis buvo potencialus "Kronikos" skaitytojas, talkininkas, slėpėjas. Gal dėl to leidinys ir išliko.
Kiek leido sovietinis legalumas, kūrėsi ir mėgino veikti blaivininkų ir kraštotyrininkų judėjimai, kurių gelmėse čiurleno tautinių ir dorinių idėjų srovės. Iš vienvaldės partijos kontrolės sprūstančioms struktūroms, tiesą ginantiems piliečiams reikėjo balso- juo ir tapo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika."
Pirmieji kuklūs jos numeriai buvo rašomąja mašinėle dauginti sąsiuviniai Jos tikslai (ir nuopelnai) buvo dvejopi suvienyti tikėjimo gynimui Lietuvos tikinčiuosius; objektyviai informuoti pasaulį apie sovietų vykdomą Bažnyčios priespaudą. Todėl pasirinktas "kronikinis" stilius: akivaizdžių diskriminacijos, žmogaus teisių pažeidinėjimo faktų registravimas su minimaliais komentarais. Kai kas iš labiau tautiškai, politiškai nusiteikusių pogrindininkų dėl to netgi priekaištavo "Kronikai", kad ji tesirūpinanti Bažnyčios interesais ir per mažai pabrėžianti lietuvių nepriklausomybės siekius. Tačiau Visuotinės Bažnyčios ir tarptautiniu požiūriu toks sąmoningai pasirinktas "Kronikos" kryptingumas pasirodė esąs didžiausias jos laimėjimas. Nenuginčijami faktai atskleidė žmogaus elementarių teisių ignoravimą SSSR, žadino pasaulio visuomenės solidarumą su žmonėmis, kurių valstybė pasmerkė paprasčiausias religines apeigas. Sovietinis režimas, nors ir labai stengėsi, nepajėgė sufabrikuoti "Kronikos" leidėjams politinių bylų ir parodyti juos kaip "kovotojus su pažangiausia santvarka." "Kronika" tapo ledlaužiu, praskynusiu kelią lietuviškajai periodikai, kėlusiai tautines, socialines, pasaulėžiūros problemas. Vieni leidiniai būdavo saugumo susekami, jų kūrėjai nuteisiami, kiti - kaip krikščioniškos orientacijos patriotinis žurnalas "Aušra" - išsilaikė nuo 1975m. iki Sąjūdžio pergalės. Apie to meto savilaidą liūdnokai, bet taikliai pasako rusų disidentų kalambūras: "Pats rašau, pats spausdinu, pats cenzūruoju, pats platinu, pats už tai sėdžiu."
Pogrindiniuose būreliuose, jaunimo susitikimuose iš užančio į užantį ėmė sklisti į ritinėlius susuktos, celofano viršeliais "Kronikos" brošiūros. Nekantriai laukdavome naujo numerio, nes jame tikėjomės rasti ir apie save, ir apie savo pažįstamus. Tai apie direktoriaus išbartus už patarnavimą Mišioms NN mokyklos mokinius, apie saugumo tardytą šeimą, prie sodybos pastačiusią kryžių, tai apie buldozeriais suniokotą Kryžių kalną ar kitą religinį paminklą, apie mokytoją, atleistą iš darbo, atsitiktinai suradus jo vaikų Pirmosios šv. Komunijos nuotrauką... ir daugelį kitų dalykų, kurie tarsi atverdavo kitą, paslėptą gyvenimo dimensiją. Ypač žavėjo aprašymai, kur vaikai, jaunimas, mūsų bendraamžiai drąsiai liudydavo savo tikėjimą, su džiaugsmu priimdavo kančią ir pažeminimą dėl Kristaus, atsisakydavo paklusti ateistų reikalavimams. Tokie, atrodo, nereikšmingi tie "Kronikose" suregistruoti įvykiai. Pavyzdžiui, dešimtmetis "disidentas" atsisakė deklamuoti prieš klasę antireliginį eilėraštį, viešai pravardžiuojama mergaitė nenusiima nuo kaklo kryželio, arba kas nors, nepaisydamas bauginimų ar žadamų privilegijų, nestoja į komjaunimą. Tačiau jie spinduliavo kuklaus heroizmo grožiu ir kaip niekas kitas uždegdavo sekti, elgtis panašiai. Kai po daugelio metų pirmąjį "Kronikos" redaktorių paklausiau, ar tie aprašymai kartodavosi atsitiktinai, ar buvo specialiai dedami, kad skatintų nonkonformizmą, jis tik šelmiškai nusišypsojo... Dabar suprantu, kokia tai buvo puiki pilietiškumo, sąžinių ištiesinimo mokykla, padėjusi moralinius pagrindus. Ji išugdė žmones, kurie pakilo į pasaulį nustebinusią dvasinę Lietuvos rezistenciją 1991m. Tenka visiškai sutikti su istorike Liudmila Aleksiejeva, kuri teigė, kad didžiausias disidentinio sąjūdžio pasiekimas- kad nelaisvoje šalyje žmonės pradėjo gyventi kaip laisvi. Su "Kronika" atsirado organas, nevaldiška, objektyvi instancija, kur tikintysis galėjo išsakyti savo skriaudą, sužinoti apie panašias tikėjimo brolių patirtis, apie saugumo ir sovietinių įstaigų klastas ir kaip galima priešintis. Atsirado tribūna. Mirties raištis nuo burnos ir nuo akių buvo nurištas. Tai galinga konsoliduojanti ir stiprinanti jėga!
Tačiau šito neužteko. Valstybės prievartautojus galėjo pristabdyti tik jų darbų išvilkimas į dienos šviesą, viešosios pasaulio nuomonės spaudimas. Tuo laikotarpiu SSSR jau rūpinosi imituoti prieš Vakarus "socializmą žmogišku veidu." Todėl informacija apie žiaurius ateizmo ekscesus itin nesiderino su "demokratiškos šalies" prestižu. Reikėjo, kad "Kronikos" faktai taptų žinomi užsienyje.
Buvo du keliai- užsienio turistai, kurių Lietuvoje apsilankydavo labai mažai, ir patys būdavo griežčiausiai stebimi ir negalėdavo pasukti iš nustatyto maršruto,- ir Maskvos disidentai, turėję daug galimybių perduoti savilaidą per ambasadas bei užsienio žurnalistus. Iš pradžių intensyviai ir sėkmingai naudotas antrasis kelias. "Kroniką" daugino ne vien kun. S.Tamkevičiaus suorganizuoti spausdintojai, o ir geros valios žmonės. Kiekvieno numerio viršelio dešinėje būdavo užrašoma: "Perskaitęs duok kitam!" Vėliau, kai po areštų pasunkėjo platinimas, dar pridėtas kreipinys į nežinomus gavėjus: "Jei gali, padaugink!" Ir vis dėlto krašte "Kronikos" egzempliorių pasklisdavo ne tiek daug. "Kronikos" ryšys su tauta nepaprastai išsiplėtė, faktiškai ji tapo prieinama kiekvienam tik tada, kai Vakaruose ją pradėjo reguliariai cituoti "Vatikano radijas", "Laisvės" ir kitos radijo stotys. Poveikis nepaprastai didelis ir padrąsinantis, ir sustiprinantis, ypač rizikuojantiems, į kalėjimus einantiems. Tai vertė ir persekiotojus pagalvoti apie priemones. Žmonija jau žinojo apie mus ir atsigręžė į mus. Tais metais tikintieji, netgi indiferentai užsienio radijo stočių klausydavosi kas dieną. Saugumas tai vertino kaip aiškų nelojalumo įrodymą, tačiau niekaip negalėjo tam sutrukdyti. Tautai atsirado galimybė sekti dramatišką pogrindžio kovą su "blogio imperija", joje orientuotis, ieškoti būdų ir tiesiogiai prisidėti. Dar reikšmingesnė pasirodė tikėjimo brolių bei emigracijos lietuvių parama toliau skleidžiant "Kronikos" faktus. Tarsi Apvaizdos lėmimu, be jokio išankstinio susižinojimo, beveik sinchroniškai su "Kronikos" pasirodymu Lietuvoje, katalikai lietuviai JAV, kur gausiausiai susitelkusi mūsų emigracija, įsteigė pasauliečių- Religinės šalpos rėmėjų organizaciją. Jau anksčiau įkurta Lietuvių katalikų religinė šalpa stengėsi materialiai ir moraliai padėti tėvynainiams už geležinės uždangos. Dabar, turėdami darbščių talkininkų tinklą visuose kontinentuose, kur tik buvo lietuvių, ji ėmėsi versti į užsienio kalbas ir siuntinėti "Kroniką" universitetų ir kolegijų bibliotekoms, spaudai, radijo ir televizijos stotims, katalikų vyskupams, vyrų ir moterų vienuolynams, žinių agentūroms, aukštiems pareigūnams, didžiųjų miestų burmistrams, parlamentarams, kai kuriems užsienio diplomatams ir visoms tarptautinėms organizacijoms. Suvokę prasidedančios Žodžio kovos galybę, užsienio lietuviai mielai kaupė lėšas tiesos skleidimui finansuoti. Organizuodami šį daugeriopai sustiprintą "Kronikos" aidą laisvajame pasaulyje, daugiausia pasidarbavo informacijos centro vedėjas kun. Kazimieras Pugevičius, leidęs LKBK anglų kalba sąsiuviniais, "Lietuvos Kronikos sąjungos" vadovas kun. Kazimieras Kuzminskas, leidęs ją tomais lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų, italų kalbomis (visuose išleistuose tomuose yra apie 8 020 puslapių, tiražas-apie 75 000 egz.), ir "Vatikano radijo" lietuvių skyriaus laidų vedėjas kun. Vytautas Kazlauskas. Į vokiečių kalbą "LKB Kronikos" numerius vertė kun.dr. Konstantinas Gulbinas OFM Cap. (gyvenęs Oberhausene). Pirmiausia juos spausdino "Acta Baltika" metraštis, o vėliau leido atskiromis knygomis. Dabar visi "LKB Kronikos" numeriai yra išversti į vokiečių kalbą.
Žinios apie mažos tautos ištikimybę savo krikščioniškajam tikėjimui visame pasaulyje kėlė susižavėjimą, žadino solidarumo bei maldos akcijas už Lietuvą, kilo vis stipresni protesto balsai prieš sovietų savivalę. Ypač sutvirtėjo taikiųjų mūsų sukilėlių pozicijos, Popiežiumi išrinkus dabartinį Šv. Tėvą Joną Paulių II- žmogų, gerai pažįstantį katalikų gyvenimo sąlygas ir spaudimo metodus iš savo Tėvynės skaudžios patirties. Jo pažadas, beje, su kaupu įvykdytas, kad "tylios Bažnyčios daugiau nebebus", garantavo Visuotinės Bažnyčios paramą persekiojamiesiems. Sovietai žinojo, kad nuo šiol nepavyks nuslėpti nusikaltimų ir apgaudinėti žmoniją. Pro asfaltą prasikalusį vilties želmenėlį užgriuvo visa SSSR represijų mašinos triuškinanti masė. 1972m. birželio 23d. kratos metu KGB randa pirmąjį "LKB Kronikos" numerį, o liepos 5d. sudaro jos leidėjams bylą nr.345. Nuo šios datos iki pat 1988m. minėtos bylos pretekstu, pateikiant tradicinius kaltinimus "antitarybine agitacija ir propaganda", "žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių sovietinę valstybinę santvarką, platinimu", vyksta tardymai, kratos, drąsuoliai eina į kalėjimus, tremtį Sibire, žūva keistose autoavarijose, yra viešai niekinami šimtabalsio vienpartinės diktatūros choro. Nuteisiami sunkiomis kalėjimo bausmėmis. Tebus leista man išvardyti kaip šventą rožančiaus maldą jų vardus, nes jų kančios kaina išsaugotas mūsų tikėjimas. Tai pasauliečiai katalikai Petras Pliumpa, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Viktoras Petkus, Balys Gajauskas, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Algirdas Statkevičius, Povilas Buzas, Vytautas Vaičiūnas, Mečislovas Jurevičius, Jadvyga Bieliauskienė, Romas Žemaitis, Liudas Dambrauskas, Algirdas Patackas, Petras Gražulis; vienuoliai broliai-salezietis Paulius Petronis ir jėzuitas Anastazas Janulis; seserys vienuolės Nijolė Sadūnaitė, Ona Pranckūnaitė, Genovaitė Navickaitė, Ona Vitkauskaitė, Gema Jadvyga Stanelytė; kunigai Alfonsas Svarinskas, Jonas Kastytis Matulionis, pagaliau steigėjas ir redaktorius- kun. Sigitas Tamkevičius S.J, o "Kronika" tebeeina, lyg būtų tapusi gyva, nesugaunama lietuvių tautos siela! Dėl šios aplinkybės netgi nuteisę kun. S.Tamkevičių saugumiečiai nepajėgė teisme irodyti ir nebuvo tikri, kad jis "Kronikos" iniciatorius.
KGB neabejotinai jautė, kokiais keliais pogrindžio spauda pasiekia Vakarus. Su pirmaisiais lietuviais "Kronikos" byloje nuteisiamas rusų mokslininkas, disidentas Sergej Kovaliov, tapęs nuoširdžiausiu Lietuvos bičiuliu, vėliau priėmęs ir katalikybę. Maskvoje vienas po kito suiminėjami aktyviausi disidentinio sąjūdžio dalyviai, spausdinę "Kronikos" žinias rusų savilaidoje ir reguliariai perdavineję į užsienį: Tatjana Velikanova, Aleksandras Lavutas, ortodoksų dvasininkas Glebas Jakuninas ir kiti.
Laisvėjimo procesai skatino ir sąlygojo vieni kitus kaip grandininė reakcija. Trumpuose prisiminimuose kun. Sigitas Tamkevičius teisingai pastebi: "Tai, ką "Kronika" aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis, o kita buvo ne mažiau svarbi,- mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o, svarbiausia, supratome, kad nereikia sėdėti, bet dirbti, kovoti, tada ir Dievas padės." "Kronikos" gyvavimo pradžioje tik patys ryžtingiausieji drįsdavo pasirašyti peticijas, protestus, skundus ir reikalavimus valdžiai, o paskutinieji numeriai mirga pareiškimais sovietinėms ir tarptautinėms instancijoms su šimtais visų Lietuvos vyskupijų kunigų, vienuolių, pasauliečių parašų. 1976m. lapkričio 26d., tik pusmečiui praėjus po Maskvos grupės Helsinkio susitarimams remti, įkuriama Lietuviškoji Helsinkio susitarimų kontrolės grupė. Daug pasako jos steigėjų įvairovė: kun. Karolis Garuckas, kultūrininkas, buv. politkalinys Viktoras Petkus, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, liberalus literatas, žinomas komunistų rašytojo sūnus Tomas Venclova, žydų kilmės fizikas Eitanas Finkelšteinas. Nepaisydami nuolatinių grasinimų susidoroti, areštų ir teismų, grupė rinko ir skelbė dokumentus apie demokratinių teisių ignoravimą. Nuteistus, išvarytus į užsienį jos narius pakeisdavo nauji žmonės. Tai buvo pirmoji pokario metais Lietuvoje viešai veikusi nepriklausoma žmogaus teisių kontrolės organizacija. Antroji - Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas - buvo įkurtas penkių kunigų 1978m. lapkričio 13d. Jo iniciatoriai - kunigai Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas, Vincentas Vėlavičius. Jie manė, kad nelegalios veiklos jau nepakanka, kad reikia viešos institucijos, kurios adresai būtų žinomi, į kurią galėtų kreiptis diskriminuojami piliečiai ir kuri galėtų apeliuoti į tarptautines organizacijas bei į pačios SSSR vyriausybės įstaigas, reikalaudama laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Helsinkio Baigiamojo akto nuostatų ir kt. visuotinai priimtų dokumentų. Kun. S.Tamkevičius pasakoja svarstęs, ar jam (pogrindinės "Kronikos" redaktoriui!) prisidėti prie Komiteto, ar ne. Mąstė taip: jei neprisidėsiu, saugumiečiai pagalvos — kodėl aš likau nuošalyje? Ką aš dirbu? Nusprendė įsitraukti ir į TTGKK veiklą. Medžiagos rinkimas "Kronikai" dar labiau palengvėjo. Laisvės vandenys sunkėsi pro visus skeldėjančio vergovės ledo plyšius. Sužlugo valdžios pastangos išvaryti iš bažnyčių vaikus: jaunimas patarnaudavo šv.Mišioms, adoruodavo, rinkdavosi į slaptas rekolekcijas.
Kaip atsakomoji reakcija į saugumo bandymus infiltruoti į Kauno kunigų seminariją užverbuotus žmones, sukurta pogrindinė, neakivaizdinė seminarija. Joje galėjo studijuoti Bažnyčios požiūriu tinkami kandidatai, kurių į oficialiąją seminariją valdžia dėl savų išskaičiavimų nepraleido. Neoficialias studijas baigusius kandidatus kunigais pašventindavo ištremtieji vyskupai Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius, retais atvejais - išvykus į užsienį-Ukrainos graikų katalikų vyskupai, taip pat veikiantys pogrindyje. Valstybinės įstaigos vadinamiesiems "kunigams nelegalams" neduodavo dvasininko veiklą leidžiančių dokumentų, propagandos kanalais aiškindavo, kad jie esą "apsišaukėliai", tačiau juos džiugiai sutikdavo kunigų stokos varginama Bažnyčia, konfratrai ir tikintieji. Ateistų pareigūnų mėginimai nustatyti, kas yra teisėtas kunigas, nueidavo vėjais. Aš taip pat tapau kunigu tokiu būdu, gavau Kunigystės šventimus iš dabartinio mūsų kardinolo Vincento Sladkevičiaus rankų 1987m. Neakivaizdinės seminarijos nė jos absolventų Religijų reikalų taryba visiškai negalėjo kontroliuoti. Be to, tai gynė nuo grubaus tiesioginio kišimosi oficialiai veikiančią Kunigų seminariją.
Baimė tirpo. Valdžios potvarkiais uždraustas grupinis vaikų katechizavimas tapo norma (dėl draudimo nepaisymo buvo nuteisti kunigai Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius SJ, Juozas Zdebskis; du pastarieji- po keletą kartų). Aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsirado dar viena, anksčiau negirdėta naujovė- maldos ir atgailos eitynės į Marijos šventoves, Kryžių kalną, kitas tikintiesiems brangias vietas. Imtasi drastiškų priemonių, daugelis įtariamų organizavimu nuteisti. Kartais trukdymų motyvai būdavo tiesiog komiški. Pavyzdžiui, 1981m. kelius į Švč.Mergelės Marijos stebuklavietę Šiluvą (kurią pernai aplankė Šv.Tėvas) užtvėrė šlagbaumai, milicininkai ir skelbimai, kad apylinkėje siaučia "kiaulių snukio ir nagų liga", todėl pašalinių atvykimas draudžiamas. Vienam tardomam jaunuoliui į klausimą, kodėl Sovietų valdžia taip gąsdina rožančių kalbanti jaunimo procesija, saugumietis atsakė: "Lenkijoje taip pat viskas prasidėjo nuo rožančiaus" (Lenkijoje "Solidarumo" įtaka tuo metu pasiekė apogėjų). Tačiau maldos susibūrimai, "draudžiamų" religinių tautinių datų minėjimai, keisdami formas, vyko kasmet. Į sistemingą pakelių kryžių, koplytėlių naikinimą katalikų jaunimas atsiliepė tikėjimo simbolių statymu naktimis nugriautųjų vietoje. Taikios kovos, ateistų savivalės faktus, spaudimo metodus dalykiškai fiksavo ir skelbė pasauliui "Kronika."
Sovietinių teismų prokurorai jų kaltino "šmeižimu", tačiau nurodyti leidinio paskelbtų melagingų žinių nepajėgė. Ir tai atrodo beveik stebuklas, žinant kokiomis vargingomis sąlygomis buvo renkama medžiaga. Redaktoriaus žodžiais tariant, "negi paskelbsi "Tiesoje" (partijos oficioze), kad pogrindžio leidiniui reikalingi žmogaus teisių pažeidimų aprašymai?" Rusijos disidentų areštai buvo grėsmė, kad gali susiaurėti svarbus išėjimo į Vakarus kanalas, tačiau sistemos izoliacija jau braškėjo, demokratijos imitacijai imta įsileisti daugiau užsienio turistų. Atsirado galimybė perduoti perfotografuoto leidinio mikrofilmus tiesiog iš Lietuvos, ir tuo sėkmingai naudotasi. Redaktorius, sovietinėje armijoje išmokęs fotografuoti, rašo: "Vos paruoštą "Kronikos" numerį perkeldavu ant fotojuostos; visas numeris tilpdavo į labai mažą ritinėlį, kurį paslėpti būdavo nesunku. Dabar reikėdavo tik melstis ir laukti pirmo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir pakankamai drąsos šiek tiek rizikuoti. Gal tai laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė priimti mikrofilmą... Dabar suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia. Stebiuosi, kaip labai atvažiavusieji mylėjo Lietuvą, jeigu po trumpo paaiškinimo tuojau pat pasakydavo: "Gerai, paimsiu!" Ir filmas, paslėptas kokiame nors suvenyre, įkištas į dantų pastos tūtelę ar įvyniotas į saldainio popieriuką, iškeliaudavo...
Nuo leidimo pradžios "Kronikoje" susiformavo tokie teminiai skyriai: vedamasis- aktualijos, "Laiškai ir pareiškimai", "Žinios iš vyskupijų", "Kratos ir tardymai", "Mūsų kaliniai", "Sovietinėje mokykloje" (apie tikinčiųjų mokinių diskriminavimą), "Sovietinėse respublikose" - apie katalikų padėtį kitose SSSR srityse. Lietuviai kunigai ir ypač seserys vienuolės dirbo platų misijų darbą Rusijoje, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Moldovoje. Tarp kitko, iš tų laikų iki nūdienos išliko patys nuoširdžiausi santykiai su tremties diasporoje išblaškytais Pavolgio vokiečiais. Taigi misionieriai surinkdavo "Kronikai" duomenų apie beteisišką tikinčiųjų būklę sovietų regionuose. Sukrečiantys faktai pasklisdavo pasaulyje. Praktiškai "Kronika" buvo vienintelis Vakaruose girdimas SSSR respublikose gyvenančių katalikų balsas, jei neminėtume trumpai ėjusios ir greitai saugumo uždusintos "Ukrainos Katalikų Bažnyčios Kronikos." Aš labai džiaugiuosi Viešpatyje, kad tokiu būdu mano Tėvynė galėjo pasitarnauti tikėjimo broliams, pademonstruodama universalų, tarptautinį Bažnyčios charakterį. "Kronika" informavo ir apie kitų konfesijų tikinčiųjų persekiojimą ir juos gynė- čia galime įžvelgti patrauklių ekumenizmo pradų. Skyrelis "Nauji pogrindžio leidiniai" trumpai pristatydavo ir kitų savilaidos žurnalų turinį. Prasidėjus teismams prieš katakombų leidėjus, kiekvieno numerio paskutiniame puslapyje būdavo prierašas: "Lietuvi, neužmiršk!" Po to kaltinamųjų pavardžių sąrašas, kuris tolydžio vis ilgėjo. Toliau: "... Jie neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!" Šis kalinių aukos "hic et nuc" (čia ir dabar) įpareigojimas buvo iškalbingiausias kvietimas maldai, solidarumui ir tolesnei veiklai. Represijų, teismų procesų, kalinimo sąlygų aprašymai, Sibiro tremtinių ir kalinių adresai ne tik mums Lietuvoje vis labiau padėjo išsilaisvinti iš pasyvumo, drąsino rašyti jiems laiškus, rinkti parašus po protestais, ateiti prie teismo salių su malda lūpose ir gėlėmis rankose. Už tokias "Veronikos paslaugas" daugelis nukentėjo. Jūs Vakaruose taip pat būrėtės į maldos, paramos grupes, panašias, kaip sesers Michaelos Baumann-Donauworhto miesto dominikonių bei jų bičiulių "Nijolės Sadūnaitės ratelis." Kalbėjote apie mums daromą neteisybę, kreipėtės į tarptautines organizacijas, rašėte protestus Kremliui, siuntėte siuntinius raidėmis ir skaičiais užšifruotais lagerių adresais. Tai buvo labai efekyvi parama, už kurią Jums visiems, mieli Broliai ir Seserys, mūsų gyvųjų ir mirusiųjų vardu dėkoju. Aš pats, ko gero, likau gyvas ir šiandien galiu visa tai liudyti būtent tos paramos dėka. Tironijos ledynus tirpdė gal ne tiek politinis ar diplomatinis poveikis, kiek šioji mus jungusi meilės jėga. Nepaprasta jos patirtis šiandien mus, atgavusius išpažinimo laisvę, primygtinai ragina dėkingumo skolą grąžinti. Mes turime vienytis su totalitarizmo (Kinijoje), islamiškojo fundamentalizmo engiamais krikščionimis, su tautomis, kurioms "pasaulio galingųjų turguje" nepripažįstama apsisprendimo teisė. Kasdien meldžiuosi ir klausiu Viešpatį, kuo galėtume padėti Balkanams, Tibetui, Kaukazui, Čečėnijai, kurdams, tadžikams, Pietryčių Azijai, Ruandai. Kuo padėti bebalsei tautai, prieš kurią moderniais ginklais kariaujama visame pasaulyje,- turiu galvoje negimusius kūdikius. Jis visuomet atsako nuoširdžiai klausiantiems, suteikia netikėtų minčių ir progų. Ieškokime jų.
3. Asmenybės
Iki šiol minėtos su "LKB Kronika" susijusių žmonių pavardės- tai tik aštuntadalis ledkalnio, kuris būna matomas virš vandens. "Kronika" nebūtų išsilaikiusi be daugybės sielų ištikimybės- tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek melui nenusilenkusioje, doroje Rusijoje. Teisingumas reikalauja įvardyti pirmiausia žuvusius- užpuolikų nužudytus kunigus Leoną Šapoką ir Leoną Mažeiką, keistose autoavarijose užmuštus kunigus Bronislovą Laurinavičių, Juozą Zdebskį, nužudytą seserį vienuolę Stasę Lukšaitę, kalėjimų iškankintus, persekiojimų įtampos išsekintus ir greitai po to mirusius kun.Virgilijų Jaugelį MIC, brolį Anastazą Janulį SJ, kun.Karolį Garucką SJ, Oną Lukauskaitę-Poškienę, Povilą Pečeliūną... Labai reikšminga mums buvo kardinolų A.Samore, Alfred Bengsch, į Vakarus ištremto lagerininko, ukrainiečių kardinolo Josif Slipij, rusų intelektualų Andrejaus Sacharovo ir Aleksandro Solženicyno moralinė parama. Su pastaraisiais, kurie patys buvo nuolat žeminami, balansavo ties grėsminga arešto riba, "Kronika" karštai solidarizavosi ir savo puslapiuose juos gynė.
Daugelis eilinių žmonių, slėpusių, dauginusių, tardymuose neišdavusių, malda ir darbu parėmusių, liks neįvardyti, tik Dievo širdžiai žinomi. Tačiau su tais, per kuriuos "LKB Kronikos" istorijoje ypatingai suspindėjo Viešpaties Malonės grožis, norėčiau artimiau supažindinti.
Vyskupas Vincentas Sladkevičius, g.1920m., kunigu įšventintas 1944m., vyskupu konsekruotas 1957m., 1988m. pakeltas kardinolu.
Vyskupas Julijonas Steponavičius, g.1911m., kunigu įšventintas 1936m., vyskupu konsekruotas 1955m., miręs 1991m.
Tai buvo du dvasinės opozicijos kertiniai stulpai, moraliniai autoritetai, už Bažnyčios teisių gynimą sovietų valdžios nušalinti nuo pareigų ir ištremti į užkampius. Lietuvai jie reiškė tą patį, ką Lenkijai Višinskis ar Vengrijai Mindcentis. Visais svarbesniais klausimais katalikų pogrindis konsultavosi su jais, kad išlaikytų bažnytinį paklusnumą hierarchijai ir išvengtų abejotinos "saviveiklos." Vyskupas V.Sladkevičius yra parinkęs "LKB Kronikos" vardą, t.y. tarsi jos krikštatėvis, pritaręs jos faktografiniam pobūdžiui kaip pačiam įtikinamiausiam. Abu Ganytojai, galime sakyti, jau dabar yra įėję į lietuvių krikščionybės istoriją kaip nepaprasto tvirtumo išpažinėjai, bažnytiškos laikysenos vyrai ir taurūs patriotai.
Kunigas Sigitas Tamkevičius, g.l938m., kunigu įšventintas 1962m. Jėzuitas, reto pareigingumo, dalykiškumo ir savęs išsižadėjimo žmogus, išvengęs kartais disidentams būdingo "kieto užsispyrimo", visose situacijose skleidęs viltingą krikščionišką optimizmą. Teisme, išgirdęs prokuroro siūlomą bausmę-6-erius metus griežto režimo lagerio ir 4 tremties - pasakė: "Dirbau visur, kur Dievas mane siuntė, o dabar Jis mane siunčia ten, kur esu labiausiai reikalingas (...) Garbė Jėzui Kristui ir Marijai." Šviesus humoras, žmogiška šiluma, kurią mokėjo parodyti priešams, bet- jokių principinių nuolaidų. Atrodo, įgimtas stratego, organizatoriaus talentas. Nepaisant plačiausios pogrindžio veiklos, svarbiausiu uždaviniu laikė pastoraciją. Parapijose, kur jis dirbo, klestėjo dvasinis žmonių gyvenimas. Ir šiandien ten gyvi tikėjimo židiniai, nuolat teikiantys Bažnyčiai brandžių pašaukimų, jaunų evangelizacijos darbuotojų. Šv.Tėvas padarė išimtį iš įprastos Jėzuitų ordino tvarkos, ir 1991m. Sigitas Tamkevičius buvo konsekruotas vyskupu.
Kunigas Alfonsas Svarinskas, g.l925m., kunigu įšventintas vyskupo kalinio Pranciškaus Ramanausko Abezės konclageryje. Tris kartus kalintas, lagerinis stažas- per 20 metų. Nepalaužiamos vilties, tikėjimo ir energijos, saugumo bylose gavęs Nepataisomojo slapyvardį.
Kunigas Juozas Zdebskis, g. 1929m., kunigu įšventintas 1952m., žuvo autoavarijoje 1986m. Du kartus teistas ir kalintas už vaikų rengimą Pirmajai šv.Komunijai. Viena mįslingiausių Lietuvos pogrindžio asmenybių. Spėjama, kad turėjo mistinių dovanų. Melancholiško-choleriško temperamento derinys, subtilus humoro jausmas. KGB bylose užrašyta: "Naktį užkluptas kažką kasinėjantis griuvėsiuose, kratos metu nieko neradus, paklaustas, ką čia veikiąs, atsakė- sliekų žvejybai ieškojau..." Apėmė nepaprastai platų barą- be "Kronikos" ir Katalikų komiteto- jaunimo ugdymas, pogrindžio rekolekcijos seserims, ypatingas dėmesys kenčiantiems- ligonių, kalinių, Sovietų armijoje vargstančių jaunuolių lankymas, jautrių, depresijas išgyvenančių sielų globa. Nuolat keliavo po SSSR platybėse išblaškytų katalikų santalkas Pavolgyje, Kazachstane, Sibire, Kinijos pasienyje, Šiaurėje, tarnaudamas kunigų neturintiems broliams. Įgyvendino savo dažnai kartojamą imperatyvą- "Ir dėl vieno žmogaus verta pervažiuoti visą imperiją." Kun.J.Zdebskis ryškiai išsiskirianti asmenybė, tikinčiųjų visuomenėje nesilpsta mintis apie jo beatifikaciją...
Apie šiuos tris didžius Lietuvos pogrindžio vyrus vyskupas Julijonas Steponavičius yra pasakęs: "Kun. Zdebskis suneša laužą, kun. Svarinskas uždega, o kun. Tamkevičius toliau kantriai kūrena."
Seserys vienuolės. Pasaulyje žinomiausia sesuo Nijolė Sadūnaitė, g. 1938m, išgarsinusi Lietuvą daugiau už visus menininkus ir rašytojus. Perrašiusi 6 puslapius "LKB Kronikos", trapi mergaitė 1974m. nuteisiama 6-eriems metams Sibiro lagerių ir tremties, kurią drąsiai pakelia kaip meilės auką už savuosius teisėjus, o grįžusi iš visų jėgų tęsia rizikingą veiklą. Vokiečių kalba Jūs turite du jos atsiminimų tomus "Gottes Untergrundkampferin" ir "Geborgen im Schatten Deiner Flugel." Nijolė — tik viena iš didžiulio būrio pogrindžio vienuolių, kurių darbas ir rizika didžiąja dalimi išsaugojo "Kroniką", vaikų tikėjimą, apgynė daugelį slibino puolamos Bažnyčios tvirtovės prieigų. Ir kitos seserys ne mažiau herojiškai rinkosi kalėjimą, kančią, nuolat gyveno "po neregimos giljotinos peiliu." Nuostabaus pasišventimo ir sumanumo parodė keturios Eucharistinio Jėzaus seserys, suėmus redaktorių kun. S.Tamkevičių. Iki redaktoriaus arešto pasiaukojamai talkino sesuo Gerarda-Elena Šuliauskaitė, po arešto faktiškai atnaujino leidybą seserys Birutė Briliūtė ir Bernadeta Mališkaitė. Kratų ir tardymų sūkuryje, dienąnakt sekamos, jos sugebėjo tęsti darbą, pakviesti redaktoriumi mokslininką, pogrindyje gavusį Kunigystės šventimus- kun.Joną Borutą (dabar - Lietuvos ir Latvijos Jėzuitų provincialas). Taip "Kronika" išgyveno ir šį skaudžiausią smūgį, aprašė paskutiniąsias merdinčio režimo konvulsijas ir pasveikino grįžtančius iš lagerių tiesos žodžio karius, tarp jų ir pirmąjį redaktorių. Seserų indėlis patvirtino tiesą, kad ten, kur stiprios vienuolijos,-stipri Bažnyčia. Ryškesniam vaizdui — detalė iš minėto ketverto sesių atsiminimų. Sesuo Birutė Briliūtė per vieną paskutiniųjų kratų: "Norėjau padėkoti Dievui už viską, bet ratu stovinčių saugumiečių akys trukdė susikaupti. "Ar galiu truputėlį pagroti?" — paprašiau. Atsisuko, keistai pasižiūrėjo ir leido.
Grojau Mocarto sonatą g-moll, o mintimis dėkojau Dievui už tą sielos ramybę, kuria tik jis vienas gali apdovanoti sielą.
Kai atsisukau, saugumiečių veidai buvo pabalę ir net ištįsę iš nuostabos. Atrodė, kad prieš save jie mato ne žmogų, bet dinozaurą."
Su "Kronika" savo likimus susiejo ir daug pasauliečių, šeimos žmonių.
Būdingas atstovas — Petras Plumpa (g.l941m). Nuteistas už patriotinę veiklą pokario metais, kalėjime patiria esminį atsigręžimą į Dievą. Sugrįžęs visą energiją atiduoda pogrindinei leidybai. Vienoje Kauno palėpėje, dažnai dienų dienas neišeidamas, tik su duona ir kefyro buteliu, daugina "Kronikos"pirmąjį ir kitus numerius, religines knygas. Vėl suimamas, teisiamas ir kalinimo vietose, kaip reta, teisus, principingas, nepozuojantis, bet ir nieko neišsiginantis. Savarankiškomis studijomis, maldos gyvenimu pasiekė gilaus filosofinio išsilavinimo, teologinės įžvalgos. Pogrindžio darbas pasauliečiams, turintiems šeimas, būdavo išbandymas, kurį turėjo pakelti kartu ir žmona, vyras, vaikai. Tai dar padidindavo spaudimo galimybes. Tačiau nemažai netgi daugiavaikių šeimų aukojosi ir ištvėrė drauge.
4. Mažutėlių pergalė
Kai dabar peržvelgiu tai, ką patyriau, ką žinau ir ką čia fragmentiškai Jums papasakojau, man nekyla jokių abejonių, kad teisioje žmogaus kovoje prieš demonišką sistemą dalyvavo ir laimėjo Dievo Dvasia. Kartais tas dalyvavimas akivaizdus, kaip Šv.Rašte aprašytais atvejais, pavyzdžiui, įspėjimas per sapną apie milicininkus, tykančius suimti už buto durų (Žr.N.Sadūnaitės atsiminimus - plg.Mt 2,13); arba kelyje be regimos priežasties sugedęs motociklas, gabenant nemažą pogrindžio literatūros krovinį. Dėl gedimo smarkiai vėluojama į sutartą vietą, kur tuo metu būta pasalos. Laukiamiems vėluojant, jie pasitraukė... Tokių "mažų stebuklų" buvo nesuskaičiuojamai daug. Galiu Jums pasirodyti naivus, bet, kaip mes besistengtume "liberalizuoti" ar "demitologizuoti" krikščionybę, ir Biblija, ir patirtis aiškiai kalba: Dievas visada atsiliepia švelnia meile, netgi nepaprasta pagalba, kai mažieji paprastai ir nuolankiai, Jo pažadu pasitikėdami, į Jį kreipiasi.
"Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius." (Lk 1,51-52).
Mano tauta ir Kristaus Bažnyčia joje - gyvas įrodymas, kad taip yra. Nugalėjo ne supervalstybės teorijos ir klastingos didžiųjų užmačios, o močiutės, tėvai ir mamos, vaikai, kurie "naiviai" kalbėjo rožančių, ėjo klūpomis aplink Marijos altorių Šiluvoje, nakčia nešė kryžių į maldos kalvą prie Šiaulių. Viešpačiui laiminant, mažutėlių jėga nugalėjo. Pačiame represijų įkarštyje viename "LKB Kronikos" numeryje buvo rašoma: "Kronika eis tol, kol mūsų Tėvynėje bus pažeidinėjamos tikinčiųjų teisės."
