Pokalbis su JAV apsilankiusiu kunigu pranciškonu Julium Sasnausku apie tautos, asmens ir vidinę laisvę
Čikagoje viešėjo kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas. Ieškantis, mąstantis, atviras ir poetiškas, jis traukte traukia prie savęs žmones, išsiilgusius tiesos, užduodančius klausimus. Kas yra išganymo kelias? Pražūties kelias? Ką daryti, kad laimėtum amžiną gyvenimą? Atsakymai nėra paprasti, nėra vienareikšmiški, kartais galbūt net paradoksalūs. Jeigu pasirinkai ieškojimų kelia, tai juo ir eini, nes gyvenimas pateikia vis naujus klausimus.
Na, o kokia gi buvo paties kunigo Juliaus Sasnausko kelio pradžią? Mūsų pokalbis apie jaunystę virto pokalbiu apie laisvę - tautos, asmens ir vidinę.
- Jūs įsijungėte į disidentinę veiklą dar mokykloje. Kaip tai atsitiko?
- Pamažu viskas vyko. Nuo jaunumės girdėdavau, kad Lietuva okupuota, kad Tarybų valdžia neteisėta. Nepriklausoma Lietuva buvo idealizuojama… Man niekad nekėlė abejonių Lietuvos statusas, ir kad ta valdžia galbūt nėra amžina. Labai gerai atsimenu Prahos pavasarį - mama išmoko čekų kalbą per mėnesį, kad galėtų klausytis čekų pogrindžio radijo…
- 1968-ieji… Jūs gi buvote visiškai vaikas!
- Man buvo devyneri, bet puikiai atsimenu tą nuotaiką – kaip mes pergyvenome, klausydavomės žinių, kaip tankai važiavo… Jano Palacho susideginimas… Baisu buvo, nors tai vyko toli… Mano mama dirbo valdiškoje įstaigoje – Televizijos ir radijo komitete, bet domėdavosi tais įvykiais, dalindavosi namie su mumis; už Čekoslovakijos ledo ritulininkus sirgdavome… Tai ugdė, rodė, kad galima ne tik tos valdžios nemėgti, bet netgi kovoti su ja. Paskui 1972-ieji, Romas Kalanta… Hipių judėjimas, kurio aš šiek tiek užkabinau, tie laisvės šūkiai, nesipriešinimo, taikos ir meilės – jie plovė sistemos pamatus.
- Gal važinėdavot į kitus miestus, į hipių susitikimus?
- “Tranzuodavom” truputį… Mano brolis vyresnis penkeriais metais, tai jis buvo iš tų, kurie nuvažiuodavo ir į Rygą, ir į Leningradą. Mes tai tik iki Palangos… Ten pagyvendavom savaitę be pinigų, to užtekdavo. Bet aš atsimenu, kaip plaukus man mokykloje kirpo ir išvarė iš klasės, kadangi džinsai buvo sulopyti, suplėšyti, nežinau, kelintų metų, 50-tųjų gal kokių, iš kažkur ištraukti… Tokiu būdu tas viskas augo, o paskui susipažinom mokykloj per draugus su keletu buvusių politinių kalinių, kurie jau labai rimtai viską pristatė, papasakojo apie pogrindžio veiklą: sužinojom ir kad “Kronika” eina, ir“Aušros” pogrindžio leidinys. Vienas po kito ateidavo kiti buvę kaliniai, savo istorijas pasakodavo…
- Kas būtent įtraukė Jus į tą veiklą?
- Viktoras Petkus, Antanas Terleckas… Su A. Terlecku aš daugiausia ir bendravau – man imponavo jo drąsa, kategoriškumas.
- Ar jis perspėjo dėl pavojų? Juk buvo daug vyresnis… O gal jis pats apie tai nelabai galvojo?
- Ir taip, ir ne. Jis buvo 30-čia metų vyresnis, tai galvojo, kokios gali būti pasekmės, buvo pakankamai atsargus. Ir kad jis būtų manim pasinaudojęs, kaip tam tikru vykdytoju, aš to negaliu pasakyt. Buvom draugai, jis buvo mano vyresnysis draugas, “mentorius”, kaip sakoma, auklėtojas, kuris sakydavo, ką reikia skaityt, kad reikia mest rūkyt, kadangi nori būt Lietuvai naudingas (aš ir mečiau iš karto, negalvodamas). Man pačiam norėjosi dalyvauti, rizikuoti. Net jeigu jis būtų bandęs mane sulaikyti, nebūčiau klausęs – taip romantiška viskas buvo… Jis labai paprastai pasakė – Lietuvos istorija reikalauja, kad mes dabar leistume pogrindžio spaudą – savo, kadangi “Kronika” tiktai kalba apie tikėjimo dalykus, tikinčiųjų teises, to neužtenka, reikia Lietuvai nepriklausomybės, tada išsispręs visi kiti klausimai. To leidinėlio mintis sklandė, sklandė, kol pradėjom spausdinti… Aš net mašinėle nemokėjau rašyt, bet išmokau. Terleckas parašo savo ranka, tada aš perrašau savo, dar sugebėdavau paredaguot, kadangi lietuvių kalbą mokiausi gerai, ir nešies tokį rankraštį - jeigu saugumas padarys kratą, tai esą tavo dienoraštis ar laiškas. Paskiau tą rankraštį perrašai mašinėle.
- Jūsų Tėvai žinojo apie tai?
- Mama pamatė pakankamai greit, bet nedraudė… Gal baisiau buvo po pirmosios kratos 1977-ais - pamatė, kad visai šeimai nebus saldu. Mūsų grupę laikė antitarybine organizacija. Daug ten buvo kvailiojimo, maišto, kurio visada yra tokiam amžiuj, tik tas buvo antitarybinio ir religinio atspalvio. Mes pradėjom patarnauti bažnyčioje grynai iš protesto… Po to tas politinis motyvas buvo išpūstas, mus pašalino iš mokyklos, ir aš baigiau vienuoliktą klasę vakarinėje - kartu su Bogušiu, dabartiniu Seimo nariu. Paskui paėmė į kariuomenę, visus “susėmė”, o po metų grįžau dėl ligos ir vėl puoliau stačia galva prie visokių leidinių. 1979-ais suėmė, prasidėjo kratos… Bet ką – atima mašinėlę, aš po savaitės atsinešu kitą ir toliau rašau. Nieks negalėjo sulaikyt.
- O tarp armijos ir suėmimo ar bandėt kur nors stoti studijuoti?
- 1978-ais grįžau iš kariuomenės, 1979-ais bandžiau stoti į Seminariją, bet tada jau buvau pakankamai įsipainiojęs į disidentinį judėjimą, tai man aiškiai pasakė, kad tu čia nesitikėk. Tais pačiais metais, gruodžio mėnesį, ir suėmė. Terlecką spalio pabaigoj, paskui mane... Artėjo olimpinės žaidynės Maskvoje, ir reikėjo apvalyt šalį nuo visokių nepageidaujamų elementų. Šlavė visur – virš dešimt žmonių Lietuvoje buvo suimta, Ukrainoje, Maskvoje… Tuomet tai nebuvo žaidimas, mūsų buvo rimti dokumentai – 45-ių Baltijos piliečių memorandumas, kurį ir Sacharovas pasirašė, ir kur pirmą kartą viešai buvo pareikalauta Lietuvos nepriklausomybės, minimas Molotovo-Ribentropo paktas. Buvo rimti dalykai. Ir Terlecko šūkis buvo, kad partiją reikia ne šiaip glostyti, o duot į tarpuragę kaip reikiant, kad pajustų. Mes tą sugebėjom padaryti. Tardytojai po to patys ironizuodavo, sakydavo – jūs, du trys žmonės, sugebėjote sudaryt įspūdį, kad Lietuvoje stiprus pogrindis veikia.
- Kai pagalvoji – mes sau sėkmingai studijavom, o kažkas tuo metu sėdėjo už antitarybinę veiklą…
- Kai išleido mūsų su Terlecku laiškus, ir Koršunovas (režisierius – red.), ir daug kas sakė - mes niekad negalvojom, kad šalia vyksta toks gyvenimas… Tos kalbos dabar, kad mes nelaisvi, man atrodo nerimtas dalykas - mes buvom visiškai laisvi, mes nieko nebijojom, darėm, ką norėjom daryt, gyvenom, kaip norėjom gyventi tuo metu. Į bažnyčią ėjau – nieks negalėjo nieko padaryti. Rusiškai nenorėjom kalbėti – nekalbėdavom.
Paskui suėmė, nuteisė – mes nedaug gavom palyginus… Tuo metu buvo tokia įprasta dozė – jeigu jau teistas anksčiau, tai duodavo 10 metų lagerio ir 5 tremties, arba 7 ir 5. Bet aš buvau jaunas, 20-ies metų, tai, žinoma, turėjo įtakos. O kai man negalėjo daug duot, tai kartu ir Terleckui negalėjo labai daug. Buvo įrodymai, aš daug ką sau prisiėmiau - nusibodo pasakas kurti… Apskritai gal vienas kitas epizodas tos bylos buvo neaiškus, neįrodytas, o visa kita… Dėl ko ta veikla labai greitai buvo pasmerkta, palyginus su “Kronikos” leidimu? Nes dalis jos vyko oficialiai – pasirašinėdavai, dalyvaudavai, žinomas buvai; o kita dalis – spaudos gamyba - buvo nelegali. Žodžiu, viskas vienoje vietoje; konspiracijos taisyklės gi reikalautų atskirti – negali tie patys žmonės būti ir slapti, ir vieši. Aš gavau 1,5 metų laisvės atėmimo, kuriuos ir išbuvau Vilniuje, požemy, ir 5 metus tremties. Terleckas gavo 3 metus lagerio ir 5 tremties. Mane ištrėmė į Tomsko sritį Vakarų Sibire, gražios vietos ten labai ir kraštas pakankamai civilizuotas. Terleckas buvo Kolymoj, Tolimuosiuose Rytuose, dvigubai toliau, ir leidimų reikėjo, jei kas norėjo aplankyti.
- Gal paradoksaliai nuskambės, bet ar vėliau už tai, kas ten vyko, nebuvote dėkingas likimui?
- Aš niekuo negaliu skųstis - viskas išėjo į gera. Pagalvodavau, žinoma, apie šeimą, mamą… Tapau kitų skausmo priežastimi. Dažnai pagalvodavau, kad sunkiau laisvėj eiti pro šalį, galvoti, kad ten tėvas tavo ar sūnus už tų eglučių Lenino prospekte, negu pačiam ten būti… Apsipranti. Aš skaitydavau knygas - buvo geros akys, lemputė dega dieną naktį, tai aš ir varau – knygą 500 psl. pradedu ryte, vakare kitą paimu… Ir taip pusantrų metų. Prisiskaičiau Žemaitės, Lazdynų Pelėdos - knygų, kurių kitaip niekada nebūčiau skaitęs. Ir nervų sistema gera [buvo]. Terleckas negalėjo – su “durnium” narvely pasodino, tyčia ar netyčia - nežinia… Religine prasme tai buvo susitelkimo metas, aš melsdavausi ant kelių atsiklaupęs. Iš pradžių prižiūrėtojai mėgino drausti, po to nustojo…. Šiaip gražių minčių tokių ten atėjo, svajonių, pasiryžimų, na ir tas kaltės jausmas, kurį ir pas Solženyciną radau aprašytą… Daug ko supratimas atėjo.
O tremty - išsigydžiau nuo rusofobijos, kadangi reikėjo pradėti rusiškai kalbėti, kitoniškumą pamačiau, supratau, kad pasaulis nėra toks paprastas, nėra dviejų spalvų…
- Paprastai sunkumai užsimiršta, kai jie baigiasi… O ką Jūs galvodavote ir ką jausdavote pačiais sunkiausiais ir silpniausiais momentais? Kas padėjo išgyventi ir nepalūžti?
- Aišku, tą pirmą vakarą kameroje aš labai gerai prisimenu. Pirmą rytą, kai atsibundi, ir antrą rytą, ir trečią... galvoji, kad tai sapnas... Be abejo, sunku 20-ies metų papulti į kalėjimą, iš kitos pusės – labai lengva, nes žinai, dėl ko tu tai darai. Tas motyvas tik stiprėjo ten, ir tik didėjo pasiryžimas – tu esi teisus tame pasirinkime, ne jie teisūs. Ir tą labai greitai pamatėm, praėjo tik keleri metai.
- Ar paskui teko susitikti su tais žmonėmis, su kuriais buvote tremty?
- Bendrauju dar ir šiandien. Galima sakyti, gražiausi mano gyvenimo metai ten prabėgo. Buvo sunku išvažiuoti. Skridau lėktuvu (sesuo atvažiavo manęs pasiimti) ir verkiau… Penkeri metai - visokių ten ir įsimylėjimų būta, ir bendravimų, ir atradimų, ir praradimų, ir nuopuolių, ir pakilimų… Bet gerai, kad aš turėjau tikslą - stoti į Seminariją, tai mane sulaikė nuo bet kokių minčių apie pasilikimą. Šalia buvo ukrainietis tremtinys, kuris pasiliko, vedė… Dabar kai galvoji, tas gyvenimas būtų buvęs be perspektyvos visiškai. Bet nieko negaliu pasakyti apie ypatingą vargą - kiti pasakojo, kaip juos trankydavo, kaliniai užpuldavo – man viskas palyginus lengvai praėjo, nė tų baisių etapų nebuvo; be to, jaunesnis viską lengviau pakelti gali.
- Tai noras eiti į kunigystę buvo nuo jaunumės – neatsirado nelaisvėje?
- Nuo 16-17 metų buvo. Bet tai buvo dalis kovos, mačiau šalia kunigus kovotojus – monsinjorą Svarinską, kunigą Tamkevičių, kitus, kurie tuo metu man labai darė įtaką. Paskui, žinoma, keitėsi požiūris į kunigystę, atsirado papildomi motyvai. Ačiū Dievui, kad tuomet ir nepriėmė, 1979-aisiais - būčiau buvęs kunigas kovotojas, būtų greit išsekus ta kunigystė. Monsinjoras Vasiliauskas vis kartodavo: “Niekad gyvenime aš taip gražiai nesimeldžiau, mano gražiausios maldos sudėtos tremty, mano gražiausios draugystės buvo lagery”. Ir aš supratau, ką jis norėjo pasakyti.
- Iš tikrųjų kiek daug žmonių gyvena taip vadinamoj laisvėj, tačiau žymiai siauresnį, neįdomesnį ir varganesnį gyvenimą, nei žmogus gali gyventi uždaroje erdvėje – savo kūne uždarytas, ar kameroje uždarytas…
- To gal nereikia tyčia provokuot… Aš paskui kaip kapelionas eidavau į Rasų kalėjimą mišių laikyt, tai irgi mėgindavau aiškinti, kad ir būdami čia galite laisvę pajusti savo širdy…
-“Amerikos lietuvio” skaitytojai – daugiausia iš Lietuvos pastaraisiais metais atvažiavę žmonės. Palinkėkite jiems ko nors šiais neramiais laikais.
- Jeigu jau išėjo kalba apie laisvę, tai linkėčiau, kad šioje šalyje jie irgi sugebėtų išlikti laisvi, išsaugotų svajonę (nenoriu nurodyti, kokia ta svajonė turi būti - grįžti į Lietuvą ar išlikti lietuviais, ar dar kokia). Kad neatsisakytų to, kas yra labai svarbu gyvenime, ir išsaugotų tam tikrą savo laisvę, nesupanašėtų, neprarastų savo veido. O koks jų ryšys bus… Aš pats gyvenau penkerius metus svetur – tiesa, nepasirinkęs, galima sakyti, prievarta išvežtas, - bet suprantu, kad gali būti laimingas kitur. Būni laimingas svetimoj aplinkoj - ir žmonių užtenka, ir gamta graži pasirodo, ir naktys gražios, ir žvaigždės gražios, - nors, be abejo, ilgiesi to, kas Lietuvoj liko. Norėtųsi, kad žmonės grįžtų, bet gyvenimas yra toks – kartais nutrenkia tave… Ir čia laisvė reikalinga, ji neateina su jokiomis žaliomis kortelėmis, su pilietybėmis ar su uždarbiais – ją reikia išlaikyti. Tai mūsų žmogiškumo dalis, mūsų buvimo žmonėmis kaina.
Kalbėjosi RAMUNĖ LAPAS
Šaltinis: 
