Raimundo Šuikos nuotrauka
Septyniasdešimtmečio jubiliejų švenčianti Lietuvos laisvės kovotoja Nijolė Sadūnaitė dabar slaugo ligonius, dirba labdaringus darbus. Dvi jos prisiminimų knygos („KGB akiratyje“ ir „Gerojo Dievo globoje“) sujungtos į vieną pavadinimu „Skubėkime daryti gera“.
1974 m. už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą ji nuteista 3 metams kalėjimo ir 3 metams tremties. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl rengė kroniką, o 1987–1988 metais vėl buvo tardoma KGB.
Jubiliatė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju Kryžiumi, Sausio 13-osios medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Buvote geriausia mokyklos sportininkė, bet pasirinkote vienuolės kelią. Ar sunkus buvo toks apsisprendimas?
Pašaukimas yra Dievo malonė. Aš pati nebūčiau nusprendusi. Turėjau gerus tėvus, labai religingus. Nors ir buvo Stalino laikai, sekmadieniais aš eidavau į bažnyčią ir melsdavausi. Bet apie vienuolyną net negalvojau.
1956 m., kai man sukako 18 metų, per šv. Oną atvažiavo vyskupas Julijonas Steponavičius teikti sutvirtinimo. Mano draugė Bronytė Kibickaitė paprašė, kad aš būčiau sutvirtinimo mama. Vyskupas labai gražiai paaiškino, kad reikia prašyti Šventosios Dvasios dovanų, o jei neprašysim, tai galim labai mažai ir gauti. Aš sutvirtinimo sakramentą gavau dar 7 metų neturėdama. Tada kokia ten Šventa Dvasia – žiūrėjau kokia kieno suknytė, batukai. O dabar išgirdusi J.Steponavičių, sakau: Brone, perleisk man pusę Šventos Dvasios, man labai trūksta. Ji sako: gerai, pasiimk, kad tau reikia. Kai ją sutvirtino, aš pajutau: noriu į vienuolyną.
Mama netikėjo, kad būsiu vienuolė, nes aš tai medy, tai ant stogo – vėjo pamušalas buvau. Bet ji paprašė vienuolių, kad aš nors porą mėnesių pabūčiau, proto įgaučiau.
Jūs ir dabar nepanaši į vienuolę – labai linksma, neužsidariusi nuo pasaulio.
Toks sangviniškas charakteris – Dievo dovana. Tėvelis buvo labai linksmas ir geras. Mes išvengėme Sibiro, nes jis labai padėjo vargšams dėstydamas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Tai tie, kuriems jis materialiai pagelbėjo, atėjo ir įspėjo, kad mus išveš. Mes bėgome, atvykome į Telšius. Tėvelis dėstė chemiją. Paskui bėgome į Anykščius. Ten mokytojo darbą gavo. Už visą jo atlyginimą trys kilogramai sviesto išeidavo. Pirmus metus labai badavome ir vargome. Ir ačiū Dievui. Kai pamatai vargo, supranti ir kitus vargstančiuosius.
O kaip atėjo pasiryžimas kovoti už laisvą Lietuvą?
Šalia buvo namas, kurio vienoje pusėje buvo įsikūrę stribai. Ten jie kankino žmones. Išmesdavo prie šulinio išdraskytais viduriais. Nužudytieji gulėdavo A.Baranausko aikštėje. Tai buvo pirmas susidūrimas su bolševikais „išvaduotojais“. Nereikėjo jokių paskaitų ir agitacijos.
Kaip pradėjote darbą „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikoje“?
Kunigas Juozas Zdebskis mane įtraukė į tą darbą (jis – kankinys, saugumiečių auka; ta trylikta avarija buvo suorganizuota KGB). Jis man pasiūlė: „Nijole, sako, ar nenori padėti „Katalikų Bažnyčios kronikai“? Bet, žinok, nieko kito, išskyrus kalėjimą, negausi“. O aš – labai noriu, man smalsu.
Kaip pasisekdavo Kroniką perduoti į Vakarus?
Turėjome gerų brolių rusų. Sergejus Kovaliovas – kokia dvasia! Jis leido „Einamųjų reikalų kroniką“ rusų kalba. Mane suėmė 1974 m. rugpjūčio 27, o jį – gruodžio 27 d. Manęs nuolat klausinėjo, ar aš pažįstu S.Kovaliovą, bet aš į tokius klausimus neatsakinėjau. Jis gavo didžiausią bausmę, iš esmės už „Katalikų bažnyčios kroniką“. Aš sėdėjau trumpiau. Kai grįžau, veždavau Kroniką S.Kovaliovo žmonai Liusiai. Maskuodavausi, užsidėdavau perukus. Ji buvo su mažu vaiku, o toliau dirbo vyro darbą. Tokie Dievo žmonės. Jei ne jie, mums būtų labai sudėtinga. Padarydavome Kronikos mikrofilmus, įpakuodavome juos į pudrinę ar kokią pastą, perduodavome Rusijos disidentams, o jie – turistams iš Amerikos. Amerikos lietuviai irgi padėdavo. Ir pasaulis sužinodavo apie sovietų priespaudą.
Savo knygoje rašote, kad į tuos Jus tardžiusius, mušusius, nuodijusius kagėbistus irgi žiūrėjote su meile.
Sakydavau: broleliai, jūsų milijonas Dievui – nulis. Jūs nelaimingi, sakydavau. Reikia kovoti su melu, su blogiu, su veidmainyste, bet žmogų reikia mylėti.
Aišku, reikia dabar jų neprileisti prie valdžios, nes jiems patiems blogai. Tiek blogo padarė, ir už tai reikės atsakyti. Būtų koks nors eilinis darbininkas, mažiau būtų atsakomybės. Kremlius negalėtų jų taip prievartauti. V.Putinas juk pasakė: buvusių kagėbistų nėra. Arba dirba, arba lavonas. Kaip Aleksandras Litvinenka, nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
V.Putinas sakė, kad visą čečėnų tautą reikia „močit v sortire“. O vaikus? – klausia žurnalistas. Bus banditai. O moteris? Gimdo banditus. O senelius? Buvo banditai. Visus juos išvietėse prigirdyti.
Koks šėtono apsėdimas! Reikia melstis už rusų tautą.
Jūs buvote pirmojo mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo 1987 m. organizatorė. Ar jautėte istorinę atsakomybę, kad pirmąkart viešai sakote laisvą žodį, kuris atves į nepriklausomybę?
Tikrai nejaučiau. Kai atėjome į mitingą, Antanas Terleckas man pasakė, kad nekalbėsime, tik tylos minute pagerbsime okupacijos aukas. Apsidairiau: kagėbistai apsupę kaip tarakonai. Prieina prie senučių ir klausinėja, ko jūs čia atėjote. O tos sutrikusios nemoka paaiškinti. Jas filmuoja. Taigi paskui parodys, kad susirinko kelios bobutės ir pačios nežino, ko. O mes, atseit, už dolerius nupirkti – į krūmus. Mus perspėjo prokuratūroje – gresia 15 metų, jei nueisime į tą mitingą ir išsižiosime. Suprantau, A.Terleckas ir Vytautas Bogušis turi šeimas. Sakau, Antanai, aš kalbėsiu.
Spontaniškai pasakiau, kad susirinkome pagerbti didžiausių nusikaltėlių Stalino ir Hitlerio aukų. Didžiausia Dievo dovana – laisvė, jos niekas neturi teisės atimti. Pasmerkiau Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo Baltijos šalys atiduotos į tą baisiąją nelaisvę. Tikiu, kad Dievas padės išsilaisvinti. Sugiedojome himną. Nelabai darniai. Pirmą kartą, – pasakiau, – bet ne paskutinį.
Sąjūdžio įkūrimo išvakarėse Maskvoje apsilankęs JAV prezidentas R.Reiganas Jus pakvietė į susitikimą. Atrodė, kad turite tapti politike. Kodėl netapote?
Vienuolėms seselėms į politiką tiesiogiai lįsti negalima. KGB rėkdavo, kam lendu į politiką. Čia ne politika, sakau, čia artimo meilė. Jeigu mes, katalikai, būsime valdžioje, ir valdžia ims persekioti ateistus, aš eisiu už jus į kalėjimą, sakiau kagėbistams. Negalima žmonių teisti vien dėl jų įsitikinimų ir pasaulėžiūros.
Generalinis prokuroras Rudenka iš Maskvos buvo iškviestas į Vilnių tartis, ką daryti su ta Sadūnaite. Drebia tiesą į akis, neteista, aukštojo išsilavinimo neturi. Daug duoti negali už tuos šešis „Katalikų bažnyčios kronikos“ puslapius, kuriuos pas mane rado perrašytus mano mašinėle. Daugiau įkalčių neturi. Rudenka pasiūlė prie kalėjimo pridėti nutrėmimą. Kai mane vežė, čekistai pasakė: atsisveikink su Lietuva, daugiau jos nepamatysi. Buvo daug atvejų, kai galėjau Sibire žūti, bet viską sutvarko Viešpats, mes ne pavergėjų rankose.
2000 metais per Vasario 16-sios šventę prezidentūroje protestavote dėl M.Misiukoniui suteikto ordino. Šiemet parašėte atvirą laišką Prezidentui, teigdama, kad vyksta antiliustracija – kagėbistai išaukštinami, o laisvės kovotojai persekiojami. Tebekovojate ir dabar?
Dirbdamas KGB, M.Misiukonis vadovavo paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio sudorojimo operacijai. M.Misiukonis per televiziją pasakė, kad buvo trukdančių jam gauti ordiną, bet jis turi patirties su tokiais susitvarkyti. Didžiavosi, kad A.Kraujelį likvidavo – žmones iš baimės išvadavo. Valdas Adamkus A.Kraujelį po mirties apdovanojo Vyčio kryžiumi, o po metų Gedimino ordinu apdovanojo budelį. Teismai dabar atvirai tyčiojasi.
Tai jūs irgi sakote, kad ne už tokią Lietuvą kovojote?
Mes darėme, ką galėjome, ir šiandien reikia, kad visi darytų, ką gali. Tada ir gražės Lietuva. Man nepatinka, kai per radiją klausytojai pyksta, kad tas ar anas nieko nedaro. O ką tu pats darai? Žodžiu viens kitą turime paraginti, spauda pasidalyti. Jei pensininkai neturi pinigų, juk keturios šeimos gali vieną laikraštį užsiprenumeruoti.
Rimtus laikraščius reikia skaityti, o ne tokius, kurie smurtą ir seksą propaguoja, tyčiojasi iš šventų vertybių.
Mes dažnai užmirštame, kad žmogus ne tik teises turi, bet ir pareigas.
Aš – optimistė. Dievo motina Europoje prieš 400 metų pirmiausia Šiluvą aplankė. Lietuva yra Marijos žemė, kad ir kaip besityčiotų netikintys. Lietuva – kryžių žemė. Popiežius Jonas Paulius II mylėjo Lietuvą, meldėsi už ją, man asmeniškai jis tą sakė 1989 m. rugpjūčio 24 d., kai buvau susitikusi su juo Ispanijoje. Tikiu, kad ir dabar meldžiasi, o dabar jis dar galingesnis.
Tėvas Pijus, kurį Jonas Paulius II paskelbė šventuoju, yra sakęs, kad jokia kita tauta neturi tiek daug šventųjų kankinių, kaip Lietuva. Todėl ji nežus. Tik reikia melstis ir prašyti tų kankinių užtarimo. Tikiu, kad Baltarusijoje žuvęs pulkininkas Vytautas Pociūnas – irgi šventasis kankinys.
