Sovietams pavyko per dešimt metų įveikti su ginklu rankose Lietuvos laisvę gynusius partizanus, tačiau per visą okupacijos laikotarpį taip ir nesugebėjo visiškai palaužti tautinio ir religinio pasipriešinimo. Nors didžioji dalis visuomenės palaipsniui prisitaikė prie sovietinio režimo, daugybė žmonių toliau ieškojo būdų, kaip nuo sovietizacijos ir rusifikacijos apsaugoti tautines tradicijas ir vertybes, išlaikyti moralinius ir religinius įsitikinimus.
Pirmąja pamaina partizanams neginkluoto pasipriešinimo kovoje tapo jauniausia karta – moksleiviai ir studentai. Stalininiu ir „atšilimo“ laikotarpiu pogrindžio sąlygomis būrėsi moksleivių ir studentų organizacijos. Kartais jų veikla išaugdavo į atviro pilietinio nepaklusnumo akcijas. Vienos garsiausių – Vėlinių minėjimas 6-ojo dešimtmečio viduryje.
Ir vėlesniais metais dalis jaunų žmonių negalėjo susitaikyti su gyvenimu uždaroje, konservatyvioje ir individo laisvę stipriai varžančioje visuomenėje. Jų jaunatviškas maištavimas dažnai mišo su patriotiniais jausmais. Pro „geležinę uždangą“ jaunimą pasiekė hipių judėjimas. Hipiams mažai rūpėjo politika, tačiau jų laisvės troškimas atsimušdavo į režimo pastatytas sienas, todėl ugdė norą priešintis. Neatsitiktinai nemažai jų kartu su kitais jaunais žmonėmis (studentais, darbininkais) dalyvavo Kauno įvykiuose 1972 m. pavasarį. Tų metų gegužės 14 d. nuolatinėje hipių susirinkimų vietoje – Kauno muzikiniame sodelyje priešais miesto Vykdomojo komiteto pastatą apsipylė benzinu ir susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Kai kurie liudininkai teigia, kad jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Žmonės tai įvertino kaip politinį protestą prieš sovietų okupaciją. Per jo laidotuves gegužės 18 d. kilo politinė demonstracija su tautiniais šūkiais. Kelių tūkstančių daugiausia jaunų žmonių eisena pavirto riaušėmis. Protestai tęsėsi ir kitą dieną. Kalantos susideginimas ir po to kilęs masinis bei atviras pasipriešinimas išjudino jaunimą visoje šalyje. Kai kur mėginta surengti panašias demonstracijas, platinti antisovietinius lapelius, suaktyvėjo jaunimo organizacijų kūrimasis. Jaunuoliai kartojo netgi kraštutinę protesto formą - susidegindavo. Vėliau Kalantos auka įgavo didelę simbolinę reikšmę.
Ryškesnė ir aktyvesnė opozicija sovietiniam režimui formavosi nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos, kai santykinai laisvesnį „atšilimo“ periodą ėmė keisti brežnevinis „sąstingis“. Tai lėmė Sovietų Sąjungos vidaus politikos ir tarptautinės padėties pokyčiai. Tuo metu ryškėjo gyventojų nuovargis nuo rėksmingos, sovietine ideologija persisunkusios oficialiosios kultūros ir poreikis ieškoti alternatyvų režimo primetamam gyvenimo ir mąstymo būdui, todėl radosi pasyviosios rezistencijos bruožų turintis etnokultūrinis judėjimas su kraštotyros ir žygeivių būreliais, folkloro ansambliais.
Katalikų Bažnyčiai pavyko išlaikyti bent minimalų savarankiškumą ir legalumą. Tai leido susikurti Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių sąjūdžiui. Nuo 1968 m. kunigai ėmė rašyti laiškus ir peticijas įvairioms Sovietų Sąjungos ir pasaulinėms organizacijoms. Pareiškimus apie teisių pažeidimus su tūkstančiais parašų valdžiai siuntė tikintieji. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje tikintieji ėmė telktis į būrelius, iš kurių susikūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Jo dalyviai ne tik per slaptus susitikimus lavinosi ir diskutavo svarbiausiais religiniais klausimais, bet ir viešai demonstruodavo savo tikėjimą (statydavo kryžius, rengdavo eisenas).
Religinio pasipriešinimo judėjimui taip pat svarbūs 1972 m., kai buvo įkurta pogrindinė kunigų seminarija, o kunigas Sigitas Tamkevičius su bendraminčiais pradėjo leisti pogrindinį leidinį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Jis tapo pirmuoju nuo pat partizaninės kovos laikų pogrindžio leidiniu, ėjusiu reguliariai. Kronika daugiausia rašė apie persekiojamus ir engiamus tikinčiuosius, jų teisių pažeidimus, sovietų valdžios kišimąsi į Katalikų Bažnyčios gyvenimą. Nepaisant įnirtingų KGB pastangų išsiaiškinti Kronikos leidėjus ir platintojus, atliktų kratų, areštų, tardymų, trėmimų, saugumiečiams nepavyko nutraukti jos leidybos. 1978 m. Lietuvos kunigai žengė dar vieną žingsnį – Maskvoje jie paskelbė įkūrę Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Jau ne pogrindžio, o viešos institucijos steigėjai pranešė ginsią tikinčiųjų teises ir skelbsią apie jų diskriminavimo faktus.
Ši organizacija iš principo pakartojo Helsinkio grupių sumanymą. 1975 m. Sovietų Sąjunga su kitomis valstybėmis pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą Helsinkyje. Rusų disidentams kilo mintis juo pasinaudoti ir įkurti žmogaus teisių gynimo organizaciją, kuri veiktų viešai, laikydamasi Sovietų Sąjungos įstatymų. Pirmoji tokia visuomeninė grupė 1976 m. įsikūrė Maskvoje. Tais pačiais metais disidentinio pobūdžio Helsinkio grupė buvo įsteigta Lietuvoje.
Apskritai žmogaus teisių gynimo disidentinio judėjimo pradžia Sovietų Sąjungoje laikoma 1965 metai, kai gruodį Maskvos Puškino aikštėje grupė žmonių iškėlė žmogaus teisių gynimo šūkius. Disidentų veiklos esmė – kovoti už žmogaus teises, laikantis galiojančių įstatymų ir reikalaujant jų laikytis valdžios pareigūnus. Istorikai pastebi, kad Lietuvoje veikusius rezistentus vadinti disidentais galima tik labai sąlygiškai, nes daugumos jų galutinis tikslas buvo ne siekis pagerinti sovietinę santvarką, o apginti tautines vertybes ir kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, todėl tiksliau juos vadinti pasipriešinimo dalyviais.
Ne visiems pasipriešinimo dalyviams atrodė, kad Bažnyčios teisių sąjūdis ar žmogaus teisių gynėjai pakankamai dėmesio skiria lietuvių tautos interesams. Todėl 1978 m. Antanas Terleckas ir kiti įsteigė Lietuvos laisvės lygą, kuri pagrindiniu savo tikslu deklaravo nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Šiai grupei susidaryti didelės reikšmės turėjo pogrindžio sąlygomis leistas Laisvės šauklys, kurį vėliau pakeitė kitas leidinys – Vytis. Ryškiausias Lietuvos laisvės lygos veiklos pavyzdys – kartu su kitais Baltijos šalių rezistentais pasirašytas ir paskelbtas „45 pabaltijiečių memorandumas“.
Visam pasipriešinimo judėjimui viena reikšmingiausių veiklų buvo slapta spausdinti ir platinti valdžios nekontroliuojamą spaudą. Ji vadinama savilaida (pagal rusišką atitikmenį samizdat). Sovietinis režimas griežtai kontroliavo ir cenzūravo visas masines informavimo priemones, todėl visuomenė gyveno menkai nutuokdama ir turėdama mažai konkrečių žinių apie realią šalies padėtį, apie valstybės ir partijos pareigūnų daromus nusikaltimus. Todėl nepriklausomai nuo valdžios leidžiama spauda tapo reikšmingu įrankiu pramušti melo sieną – atsverti skleidžiamą propagandą alternatyvia informacija.
Pasipriešinimo dalyvių veiklą valdžia traktavo kaip rimtą grėsmę sovietų santvarkai, todėl jie buvo tapę vienu svarbiausių KGB taikinių. Saugumiečiai atidžiai stebėjo visas visuomenės grupes, kuriose galėjo kilti ir kildavo nepasitenkinimas sovietų valdžia, oficialia ideologija. Politiškai neparankius asmenis režimas mėgino nustumti į visuomenės gyvenimo paraštę ribodami jiems karjeros galimybes ir viešai kompromituodamas. Jei pasipriešinimo nepavykdavo nuslopinti perspėjimais ir grasinimais, imdavosi persekiojimo, įkalinimo, trėmimų, rezistentams primesdavo tariamas psichines ligas ir per prievartą uždarydavo psichiatrinėse ligoninėse.
Tomas Vaiseta
Šaltinis: http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/244
