Prieš mėnesį mūsų radijui kalbėjote apie aplinkybes, kuriomis Jus pasiekė žinia apie popiežiaus sprendimą Jus paskirti kardinolu, apie nustebimą ir džiaugsmą. Tai buvo pirma spontaniška reakcija. Su kokiomis mintimis ir jausmais dabar atvykote į Romą?
Turbūt nuotaika šiek tiek panaši kaip pirmą žinią išgirdus: ten buvo nustebimas, o atvykus į Romą – laukimas; šį tą žinai, kai ko nežinai. Tai irgi įdomus, mielas laukimas, kadangi žmogus jau toks esi, kai muša, tai bėgi, kai pagiria, tai žmogiškai pasidžiaugi. Žodžiu, širdy ramybė. Popiežius Pranciškus priminė, kad kardinolystė nėra kažkoks įsijungimas į garbės žmonių bendriją, bet pašaukimas, dar ištikimesnė tarnystė. Tai su tomis mintimis ir gyvenu.
1975 m. spalio mėn. vienu metu išvydo 
1974 kovo 20 keturi saugumo darbuotojai, vadovaujami kapitono Pilelio, iškrėtė kun. S. Tamkevičiaus butą ir garažą. Kratos metu saugumiečiai rado LKB Kronikos du numerius. Be to, paėmė 10 magnetofono juostų ir keletą rašinėlių, pvz., „Bažnyčia ir valstybė", „Reikia duoti pilną religinę laisvę" ir kt. Krata truko 6 valandas. Po kratos Simno partiečiai skleidė gandus, kad kun. S. Tamkevičius turįs radijo siųstuvą ir perduodąs žinias į užsienį, todėl saugumo darbuotojai ir darę kratą. Balandžio 17 kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniaus saugumo komitetą ir klausinėjamas, ką jis žinąs apie LKB Kroniką, apie slaptą Kunigų seminariją ir kt.
1972 m. rugpiūčio 12 d. laikraštyje „Sovietskaja Litva" pasirodė Rimaičio straipsnis „Bažnytininkai prisitaiko". Jame rašoma, kad kovojant su religija, „nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo, bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina."