1975 m. birželio mėn. Kaune Politechnikos instituto dėstytojas R. Patašius gavo šaukimą į karinį komisariatą. Ten jo laukė KGB darbuotojas Rusteika. Prisistatęs kaip atsakingas už Politechnikos institutą, Rusteika pakvietė R. Patašių į saugumo komitetą „pokalbiui", kuris truko apie 4 valandas.
Iš pat pradžių dėst. R. Patašius buvo apšauktas aršiu antitarybinių nuotaikų drumstėju ir šiap blogu žmogumi...
— Žinot, jog jūs tučtuojau galite būti išmestas iš darbo, — pareiškė Rusteika.
— Meskite, jei galite, — drąsiai atsakė R. Patačius. — Tik kuo greičiau, tuo geriau.
Rusteika priekaištavo R. Patašiui, jog šis, būdamas saviveiklinės kino studijos „KIP — FILM" narys, pasižymėjęs antitarybinėmis nuotaikomis, šmeižęs privačiuose pokalbiuose tarybinę santvarką.
Iš R. Patašiaus buvo reikalaujama smulkiai papasakoti apie kitų kino studijos narių nuotaikas ir pažiūras. R. Patašius į tokius klausimus neatsakė.
— Tai, ką aš pats kažkada esu pasakęs, esu pasiruošęs pakartoti ir patvirtinti, tačiau informatorium ir skundiku tapti nesiruošiu. Aiškinkitės patys, jeigu jums tai reikalinga.
Rusteika labai domėjosi Patašiaus santykiais su P. Kimbriu. Klausinėjo kokiomis temomis kalbėdavęsi, ar nediskutavę religijos klausimais.
— Kalbėdavomės apie viską, kas gali jaudinti ir jaudina jaunus žmones, tame tarpe ir apie religiją. Net ir apie politiką diskutuodavome.
— Ką jūs tuo pasieksite? — nervinosi Rusteika.
— Tegul ir nieko, bet tai dar nereiškia, jog žmogus negali turėti asmeninės nuomonės visais jam rūpimais klausimais.
— Tai gal jums nepatinka tarybinė santvarka?
— Santvarka, kaip santvarka, — atsakė Patašius, — tačiau yra dalykų, kurie man visai nekelia susižavėjimo.
Kaip pavyzdį R. Patašius nurodė faktą, kad 1969 m. jis negalėjęs atlikti priešdiplominės praktikos vien dėl to, jog laiku negavęs ne tik specformos (lojalumo pažymėjimas, reikalingas priimant dirbti įmonėn, su-sijusion su kariniais užsakymais. — Red.), bet net ir neigiamo atsakymo. Dėl šios priežasties jis taip ir negalėjęs ginti diplominio projekto.
Baigiant „pokalbį", Rusteika pareiškė manąs, jog R. Patašius, tikriausiai, laikysiąs šį susitikimą paslaptyje.
— Ne, — pareiškė Patašius. — Man tokie pasimatymai nešlovės neatneš, o dėl jūsų meluoti ir išsisukinėti nepažadu.
1975 m. rugsėjo mėn. į saugumą buvo iškviestas P. Kimbrys, buvęs KPI kino laboratorijos darbuotojas ir kino studijos KPI — Film" narys. Jį tardęs Rusteika pasakė, kad saugumas jau surinkęs visą medžiagą, kurios užtektų P. Kimbriui nuteisti.
— Tačiau dabar ne 50-tieji metai, — aiškino saugumietis. — Tada mes būtume su jumis kitaip kalbėję, nes ir mums buvo keliami kitokie reikalavimai. Dabar daug kas priklausys nuo jūsų atvirumo šiame pokalbyje.
Toliau Rusteika išvardijo Kimbriui kaltinimus: jis pasižymėjęs antirusiškomis pažiūromis, pasikabinęs savo kambaryje ant sienos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės XVI a. („Nuo jūros iki jūros") žemėlapį; turėjęs namuose knygą „Lietuvos archyvas", prisidėjęs prie „LKB Kronikos" leidimo ir t.t. P. Kimbriui paprašius paaiškinti, kuo remiantis jis yra kaltinamas šiais dalykais, Rusteika atsakė, jog byla nesanti užbaigta ir todėl jis negalįs atskleisti visų faktų. P. Kimbrys savo ruožtu pastebėjo, jog nelaikąs nusikaltimu pakabinti ant sienos žemėlapį, kurį galima rasti bet kuriame Lietuvos istorijos vadovėlyje. O kas liečia minėtąsias knygas bei kitą savilaidos literatūrą, tai jis kategoriškai neigiąs šiuos kaltinimus.
Rusteika teiravosi, ar P. Kimbrys nežinąs, kas iš jo draugų galėjęs prisidėti prie šios literatūros leidimo, prašė charakterizuoti „kas per žmonės" esą kiti „KPI —FILM" nariai.
Virš keturių valandų užtrukęs tardymas buvo baigtas tuo, jog P. Kimbrys raštu atsakė į užduotus klausimus ir pasižadėjo „padaryti išvadas". Atsisveikindamas Rusteika priminė, jog, gal būt, jam dar teks su P. Kimbriu pasimatyti.
Šie tardymai saviveiklinės kino studijos „KPI — FILM" istorijoje nėra pirmieji. „LKB Kronikai" yra žinoma dar daugiau šių persekiojimų faktų:
1971 m. pabaigoje tuometinį „KPI — FILM" vadovą KPI Automatikos fakulteto penktakursį V. Mizarą apie studijos narių nuotaikas klausinėjo saugumietis Rubys.
1972 m. sausio - vasario - kovo mėnesiais intensyviai buvo kviečiamas ir verbuojamas į bendradarbius studijos pirmininko pavaduotojas Automatikos fak. ketvirtakursis V. Vačkys.
1972 m. birželio mėnesį staiga buvo nutraukta darbo sutartis su tuometiniu studijos vadovu R. Kausa (spėjama, jog buvo vadovautasi tais pačiais motyvais, dėl kurių R. Kausa anksčiau nebuvo priimtas nė į vieną respublikos aukštąją mokyklą — būtent, „priverstinė emigracija" jaunystės metais „pas baltąsias meškas"...). Beje, nuo to laiko „KPI—FILM" taip ir neturi apmokamo vadovo...
1972 m. birželio mėnesį saugume, kryžminėje apklausoje, buvo tardomi „KPI — FILM" nariai — E. Smelenskas ir F. Girininkas.
1972- 1973 m. apie „KPI —FILM" buvo tardoma ir taip pat verbuojama KPI Kino laboratorijos darbuotoja L. Blatnytė.
1973 m. rudenį į saugumą buvo iškviestas studijos narys V. Lavavičius.
1974 m. pabaigoje parodymus saugumui apie „KPI — FILM" davė KPI Kino laboratorijos darbuotojas Č. Butavičius.
„KPI — FILM", įsisteigusi prieš penkiolika metų ir gyvavusi vien studentijos entuziazmo dėka, ilgą laiką garsėjo kaip vienas iš produktyviausių Lietuvos kino saviveiklos kolektyvų ir vienintelė pastoviai dirbanti kino studija Pabaltijo aukštosiose mokyklose. Studijos nariai yra sukūrę keliasdešimt filmų: apie jaunimą („Mūsų laikas — jaunystė". Nuo 9 iki 17"), apie savo miestą („Laiko Žingsniai"), apie žymius kultūros ir mokslo veikėjus — „Maironis", „Žmogus, palikęs širdyje" (apie prof. akad. K. Baršauską), „Veidas" (apie kraštotyrininką B. Buračą) ir daugelį kitų. Studija suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos studentijos gyvenime — plėtė akiratį, teikė žinių apie meno ir technikos pasaulį, skatino kūrybinę mintį. Tačiau dirbdamas savo kuklų ir nelabai pastebimą darbą, kolektyvas vis tik užkliuvo. Gal būt, nepageidautina pasirodė studijos filmų tematika („Veidas", užėmęs I-ją vietą respublikiniame festivalyje, nebuvo atrinktas į Pabaltijo respublikų kino saviveiklos apžiūrą neva dėl menkos techninės kokybės...), gal būt, erzino tai, kad į šį nediduką entuziastų būrelį taip ir nepavyko prasismelkti budriai KGB ausiai. Kaip ten bebūtų, bet studija faktiškai egzistuoja tik popieriuje — be vadovo, be aktyviausių narių, išsisklaidžiusių ieškoti ramesnės vietos ar ramesnio užsiėmimo ...
Nebe pirmąkart tarybinės Lietuvos istorijoje jaunystės polėkiui kerpami sparnai. Užtenka prisiminti pirmąją „Žygeivių kartą" (1969 m. gegužės mėn. jų organizuoto S. Dariaus ir S. Girėno tėviškių tvarkymo darbai Kauno partinio aktyvo susirinkime buvo traktuojami kaip „didžiausia ideologinė diversija nuo 1956 m."), kraštotyrininkų tragedija, KPI studentų jaunimo muzikos: Pepklubo" ir Vilniaus „Liaudies dainos" klubo likimą, nesuskaitomų diskusijų klubų, nejučiomis pridygūsių ir tylomis išravėtų...
Tik kažin kaip tai reikėtų pavadinti — neribotomis galimybėmis, kurias atnešė Lietuvos jaunimui tarybinė santvarka ar nesibaigiančiais rūpesčiais, kuriuos tarybinei santvarkai kelia Lietuvos jaunimas?
***
