Kasmetinė religinė eisena į Šiluvą tapo Lietuvos tikintiesiems gražia ir prasminga tradicija', o valdiškiems bedieviams — dideliu krislu akyse. Kasmet jie laužė galvas, kaip sukliudyti eiseną. Nevienam maldininkui teko nukentėti — jie buvo filmuojami, gąsdinami ir net teisiami, pvz., Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas. Tačiau šitos demagogiškos priemonės tikinčiųjų neišgąsdino. Atvirkščiai, šiais metais visa Lietuva ypač ruošėsi maldingai kelionei į Šiluvą. Bažnyčiose buvo skelbiama eisenos diena.
Kadangi nuteistieji už eiseną buvo kaltinami, kad eisenai jie neprašę iš valdžios leidimo, todėl liepos 8 d. TTG Katalikų komitetas pasiuntė LKP Centro Komitetui ir Ministrų Tarybai dokumentą Nr. 49, kuriame rašoma: „š.m. birželio 25-26 d.d. įvyko du teisminiai procesai už 1979-1980 m. religines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. LTSR Aukščiausias Teismas^ Vilniuje nuteisė darbininką Mečislovą Jurevičių 3 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijose ir širvintuose — inžinierių Vytautą Vaičiūną 2,5 metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę paprasto režimo pataisos darbų kolonijose. Nesuprantama, kokiu pagrindu Vytautas Vaičiūnas buvo teisiamas Širvintose? Abu teisiamieji — geri katalikai ir aukštos moralės žmonės buvo kaltinami, kad organizavo ir aktyviai be Vykdomojo komiteto leidimo dalyvavo religinėse eisenose iš Tytuvėnų į Šiluvą. Teisiamieji negalėjo suorganizuoti tokio dydžio eisenas ir šito kaltinimo neparėmė nė vienas liudininkas. Kadangi M. Jurevičius ir V. Vaičiūnas religinių eisenų iš Tytuvėnų į Šiluvą neorganizavo, tai nė leidimo neprašė. Religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą yra tradicinės ir tikintieji niekieno neorganizuojami į jas renkasi.
Mes norime pastebėti, kad LDT Vykdomieji komitetai religinėms eisenoms leidimų niekada neduoda. Pvz., Viduklės, Kybartų ir Skaudvilės klebonai nekartą kreipėsi į Vykdomuosius komitetus, prašydami religinėms eisenoms leidimo. Ne tik leidimų, bet ir atsakymų į prašymus negavo. Buvęs Raseinių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus Viduklės klebonui pareiškė: „Mes. jokio leidimo religinėms eisenoms niekada neduosime!" Gyvenimo patirtis rodo, kad vietiniai tarybinės valdžios organai veikia tik kaip ateistų atstovai, vadovaudamiesi kažkokiomis slaptomis instrukcijomis ir nurodymais. Todėl nereiktų stebėtis, jei, praradę viltį gauti eisenoms leidimą, žmonės jo ir neprašo.
Tikintieji ne kartą kreipėsi į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, prašydami apginti jų teises, garantuotas LTSR Konstitucijos 48 ir 50 straipsniais. Todėl mes ir kreipiamės į LTSR Ministrų Tarybą, ir prašome leisti tikintiesiems tradicinę, grynai religinę eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą, įvyksiančią 1981 m. rugpiūčio 23 dieną."
Rugpiūčio mėnesio pradžioje buvo iškviesti į rajonų vykdomuosius komitetus kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Algimantas Keina, Vaclovas Stakėnas, Kastytis Krikščiukaitis ir kiti ir jiems buvo perskaitytas įgaliotinio P. Anilionio įspėjimas: „Raseinių ir Kelmės rajonų LDT Vykdomieji komitetai, remdamiesi „Religinių susivienijimų nuostatų" 50 str. atsisakė duoti leidimą organizuoti š.m. rugpiūčio 23 d. procesiją iš Tytuvėnų į Šiluvą. Todėl įspėju jus, kad tokios procesijos organizatoriams gali būti taikomos administracinio pobūdžio priemonės, numatytos LTSR ATP 1966.V.12. įsaku „Dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą" arba baudžiamosios LTSR BK 143 straipsniu."
Šie metai Lietuvos Katalikų Bažnyčioje tapo nepakartojamais. Rožančiaus malda sukėlė ant kojų miliciją, saugumą ir kariuomenę, — visą sovietinės valdžios aparatą, kuris karštligiškai ėmėsi visų jam įmanomų „profilaktinių" priemonių.
Įstaigose ir fabrikuose (Telšiuose, Panevėžyje ir kt.) pareigūnai įrodinėjo žmonėms, kad nereikią eiti į Šiluvą. Vilniaus, Kauno ir kitų miestų įvairių gamyklų ir įstaigų vadovams buvo uždrausta darbuotojus ir automašinas siųsti į komandiruotes Žemaitijos link iki rugpiūčio 23 d. Jurbarko raj. kompartijos pirmasis sekretorius įpareigojo kolūkio vadovus neduoti transporto priemonių žmonėms iki rugpiūčio 27 d.
1981 m. rugpiūčio 9 d. Kaune iš veterinarijos darbuotojų pasklido žinia, kad Resp. Veterinarijos valdyba įsakė Žaiginio tarybinio ūkio (esančio 8 km nuo Šiluvos) pavaldiems darbuotojams surasti kiaulių virusinį susirgimą — Tešeno ligą ir paskelbti dėl kiaulių maro karantiną. Nors jokių kiaulių susirgimo nebuvo, rugpiūčio 13 d. Raseinių raj. laikraštis atspausdino tokį skelbimą:
Rajono gyventojų žiniai
Ryšium su aštrios užkrečiamos kiaulių ligos pasirodymu Žaiginio tarybiniame ūkyje įvedamas karantinas Žaiginio tarybiniame ūkyje ir besiribojančiuose Skaraitiš-kės tarybinio ūkio, „Atžalyno", M. Kalinino ir Pikčiūnų kolūkių teritorijose.
Bet kokių transporto priemonių įvažiavimas bei pašalinių asmenį įėjimas į minėtus ūkius nuo rugpiūčio 15 d. uždraustas.
Iki karantino pabaigos, apie kurią bus pranešta, prekiavimas paršeliais Raseinių turgavietėje uždraustas.
Raseinių rajono LDT vykdomasis komitetas
Rugpiūčio 15 d. „Valstiečių laikraštyje" ir daugelyje rajoninių laikraščių pasirodė straipsniai, raginantys imtis apsaugos priemonių nuo užkrečiamų gyvulių ligų. Tačiau veterinarijos darbuotojai Lietuvoje negavo jokio pranešimo, kad Raseinių rajone gyvuliai serga užkrečiamomis ligomis, nors visiems Lietuvos ūkiams pranešama apie galimą gyvulių susirgimą net tais atvejais, kai epdiemija pasirodo net gretimose respublikose — Latvijoje ar Baltarusijoje.
Taigi karantinas apsupo Šiluvą iš visų pusių. Įdomus faktas, kad kitoje Žaiginio tarybinio ūkio pusėje esąs Vosiliškio tarybinis ūkis liko neįtrauktas į karantino zoną.
Nuo rugpiūčio 20 dienos vakaro čekistų automašinos pradėjo saugoti kunigus: Sigitą Tamkevičių, Alfonsą Svarinską, ir Joną Kaunecką, ir lydėjo juos dieną ir naktį, kur tik jie ėjo ar važiavo iki rugpiūčio 23 d. vakaro.
Galimas dalykas, kad šie kunigai buvo specialiai izoliuoti ir dėl to, kad nesusitiktų su vokiečių vyskupais, tomis dienomis viešėjusiais Lietuvoje.
I Vilniaus prokuratūrą „įspėjimui" buvo kviečiami: Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Elena šuliauskaitė; Kauno prokuratūra kvietėsi: Volskį, Juliją Kuodytę, Saulių Kelpšą, Aldoną Raižytę, Angelę Ramanauskaitę; Klaipėdos — Teklę Steponavičiūtę, Igną Petrauską, Ireną Česnauskienę; Vilkaviškio — Birutę Briliutę, Beną Mališkaitę; Šiaulių prokuratūra įteikė kvietimus — Jonui Tamuliui, Stasei Tamulienei, Jadvygai Petkevičienei, Elžbietai Klimavičienei, Jonui Petkevičiui, Juozui Šileikiui; Raseinių prokuratūra kvietėsi — Moniką Gavėnaitę. Jie visi buvo kviečiami rugpiūčio 20 dienai. Prokuratūroje kiekvienam atėjusiam (dauguma neatėjo) pareikšdavo, kad turimais duomenimis jis esąs vienas iš religinių-politinių eisenų organizatorių, kad tokios eisenos pažeidžiančios viešąją tvarką, kad daroma didelė žala visuomenei ir pan. Po tokios įžangos surašomas oficialus įspėjimas: „Už grupinių veiksmų, prisidengiant religija, organizavimą, bus traukiama baudžiamojon atsakomybėn." Buvo reikalaujama po tokiais „įspėjimais" pasirašyti, bet visi iškviestieji atsisakė. Šiaulių prokuratūroje pareigūnas teisinosi, kad visa ta „profilaktika" nesanti vietinės valdžios išmislas. Raštiško įspėjimo pavyzdys yra gautas iš Maskvos ir pagal jį esą apiforminami visi, valdžios turimais duomenimis, religinių eisenų organizatoriai.
Kelmės autobusų stotyje nuo rugpiūčio 20 d. buvo iškabintas skelbimus: „š.m. rugpiūčio 21-22 d.d. autobusai į Tytuvėnus nevažiuos. Pradės važiuoti nuo rugpiūčio 23 d. 12 val. Karantinas," Šiaulių autobusų stotyje kabojo skelbimas, informuojantis, kad uždaromi kai kurie maršrutai į Kauną ir Šiluvą, arba nukreipiami kita kryptimi, pvz., per Kryžkalnj, o geležinkelio stotyje iškabintas raštas skelbė: „Bilietai į Tytuvėnus ir Lyduvėnus neparduodami." Traukiniai šiose stotyse nestojo. Be to, kiekviename vagone vis buvo bent keli milicininkai, kurie saugojo bet kokj praėjimą. Net išlipantys Viduklės stotyje keleiviai buvo apklausinėjami, o paaiškėjus, kad keleivis ne vietinis, jam nebuvo leidžiama išlipti. Jokioje autobusų stotyje, iš kurių kursuodavo maršrutiniai autobusai pro Tytuvėnus ar Šiluvą, tomis dienomis bilietų į šias vietas kasos nepardavinėjo.
Barjerai „papuošė" Žemaičių plentą net iki Stulgių už Kryžkalnio. Kelyje iš Kelmės į Šiluvą barjerai stovėjo kas 5 kilometrai ir juos saugojo milicija bei veterinarijos darbuotojai. Prie barjerų užrašai: „Dėmesio! Pravažiavimas uždraustas. Karantininis postas." Iš Tytuvėnų iškėlė pionierių lagerį, o ten pat miške išaugo garnizono ir saugmiečių palapinės.
Šiaulių aerodrome stovėjo paruošti malūnsparniai.
Autoinspekcija buvo atvykusi net iš kitų respublikų — Latvijos, Gruzijos.
Rugpiūčio 22 d. buvo tikrinamos automašinos, atidarant bagažines: Vilkaviškyje, Kaune, Endriejeve ties Klaipėda, Kryžkalnyje ir kt. Iš Dzūkijos ir Suvalkijos nebuvo galima pasiekti net Šakius. Autoinspekcija sulaikydavo automašinas, paaiškindama, kad šakių rajone esąs karantinas. Autoinspekcijos postai turėjo atspausdintus kai kurių automašinų numerius, kuriuos turėjo bet kokia dingstimi nuimti, jei toji pasirodys kelyje. Kybartuose buvo nuimtas numeris techniškai visiškai tvarkingai Jono Mickevičiaus mašinai.
Tomis dienomis buvo užblokuoti visi keliai ir keleliai ir į Meškuičius. Net keliais kariuomenės žiedais apsuptas Kryžių kalnas, kad niekas ten negalėtų patekti nei būriu, nei pavieniui.
Viena ekskursija, grįždama iš Rygos į Viduklę, užsuko į Kryžių kalną. Vos išsukus iš pagrindinio kelio, tuojau buvo sulaikyti milicininko ir girto saugumiečio. Vairuotojui atėmė teises ir įsakė važiuoti į Šiaulių miliciją. Galiausiai šiaip taip ekskursijos vadovui pasisekė atgauti vairuotojo pažymėjimą ir laimingai baigti kelionę.
Ėjo kalbos, kad Kelmėje esą įsteigtas specialus Maskvos štabas Šiluvos eisenai sudoroti.
Vietinių gyventojų nuomone, rugpiūčio 23 d. Šiluvoje buvę daugiau uniformuotų pareigūnų, negu miestelio gyventojų, neskaitant dar civiliai apsirengusių saugumiečių.
Rajono pareigūnai pareikalavo, kad Šiluvos ir Tytuvėnų klebonai 23 d. laikytų užrakinę bažnyčias, sakydami: „Vistiek jūsų bažnyčiose sekmadienį žmonių nebus." Sekmadienį abi bažnyčios buvo atidarytos ir jose vyko pamaldos.
* * *
Įspūdžiai iš kelionės į Šiluvą
Pasakoja viena dalyvė:
— Iš Vilniaus į Raseinius atvykome ekspresu. Raseinių stotyje prie mūsų prisijungė dar daugiau maldininkų. Viso buvome jau devyni. Autobusų stotyje nustebino skelbimas, kad autobusai į Tytuvėnus nekursuoja. Vietiniams gyventojams patarus važiuoti į Kelmę, o iš ten Pašiaušiu autobusu privažiuoti netoli Tytuvėnų, išsileidome labai viliojančion ir kartu bauginančion kelionėn.
Išlipome Jampolės stotelėje. Į Tytuvėnus dar 8 km kelio. Ką darysi. . . einame pėstute. Kiek paėjus sutikome žmogų, kuris perspėjo, kad pagrindiniu keliu eidami, Tytuvėnų tikrai nepasieksime, nes jau nuo penktadienio pilnos milicininkų mašinos tik zuja ir zuja visomis kryptimis, o ties kryžkelėmis dar ir milicininkai pastatyti. Geraširdis žemaitis patarė pasitenkinti prastais keliukais, dar geriau — brautis per miškelį. Vos išsukus iš pagrindinio kelio, išgirdome mašinos burzgimą. Mus vijosi. Mes patraukėme į miškelį. Iš mašinos išpuolė šeši uniformuoti ir ne bet kokie. . . nuo leitenanto iki papulkininkio, šaukdami, kad eitume į mašiną. Mes, nekreipdami dėmesio, einame toliau. Vargšeliai sunerimo: kepurėmis mojuodami, rėkdami, lįsdami pro spygliuotas ganyklų vielas, pradėjo mus vytis. Bėgti ir negalvojome. Kuo mes nusikaltome?! „Įstatymų saugotojai" griežtais veidais pradėjo barti, klausinėti, kur mes einame ir t.t., pradėjo aiškinti, kad čia esą karantino zona, į kurią draudžiama įeiti. Pagaliau pareigūnai susigalvojo mus pavėžinti „išsiaiškinimui". Drąsios moterys pradėjo milicininkus gėdyti: „Broliai lietuviai, kaip jums negėda! Čia jokio maro nėra! štai gyvuliai, karvės ganosi, čia ganyklos. Tai gal ir karvių maras?! Juk jūs žinote, kur mes einame." Truputį sušvelnėję pareigūnai vis ragino sėstis į mašiną, bet mums griežtai pasakius: „Pėsti atėjom, pėsti ir sugrįšim!" nuvažiavo nieko nepešę. O mes kiek paėję, grįžome į pagrindinį kelią ir užėjome į vieną sodybą, šeimininkė, išbėgusi ant kelio mūsų pasitikti pasakojo, dar neatsigavusi nuo išgąsčio: „Aš tik ką grįžau namo ir pamačiau miliciją. Išsigandau ir galvoju, ką tas mano vyras, būdamas namie, pridarė, kad pilna mašina milicijos atlėkė?!" Moteriškė maloniai mus priėmė, pavalgydino, dar vienas kitas kaimynas atėjo. Visi juokėsi iš maro, prasidėjusio penktadienį po pietų ir užsibaigsiančio sekmadienį. . . Vietiniai gyventojai pasakojo, kad Tytuvėnuose esą daug privežta milicijos, patarė keliauti, jei norime pasiekti Tytuvėnus, tik po vieną, du, nežymiais takeliais, pakrūmėmis. Tai buvo nelengva, nes nežinojome kelio, o naktis čia pat. Viena iš mūsų staiga ryžtingai tarė: „Aš einu! Kas su manim?" Prie jos prisidėjo dar dvi moterys, kiek padvejoję prisijungėme ir mes. Kelyje kažkas garsiai suabejojo: „Gal mergaites ir praleis." Greitai nusiėmėme švarkelius, pasileidome plaukus, kad jauniau atrodytume ir skubame toliau. Tik žiūrim — buomas! Prie jo stypso baltu chalatu apsivilkęs matyt veterinorius, du išgėrę ir dar vienas kažkoks neaiškus šlitinėja. Vaidiname drąsias ir bandėme nekreipdamos dėmesio prasmukti pro užtvarą.
— Dokumentus! — suriko kažkuris.
— Kokius dokumentus? Namo einame! — nustebome.
— Kur? Koks kaimas? Kaip pavardės? — išpyškino vienu atsikvėpimu „įstatymų saugotojas".
— Už Kiškėnų stotelės į dešinę ...
— Negalima! Kaip pavardės?
Vos spėjau pasakyti pavardę, kai vienas iš jų pradėjo šaukti:
— Meluoji!
Draugei pasiderėjus, jog ji iš Vilniaus vyksta pas tėvus, na, o paso nesivežioja, nes jau kartą sumokėjo baudą už paso pametimą, veterinorius suminštėjo: „Leiskim jas. Tik va, ar jis leis? . ." — parodė į netoliese stovintį uniformuotą. Sis net į kalbas nesileido. Vienas iš keturių bandė teisintis: Mes čia pastatyti... mūsų pareiga ... Jei ir praleisim, tai turėsim paskambinti saugumui, kad dvi praleidom." Tuo metu pro šalį vežė pieną. Milicininkas patarė mums paprašyti, kad šis žmogutis atvežtų mums tėvą, na o mes galėsiančios (kokia nuostabi malonė!) čia palaukti. Mes ir sakom: „Taigi, sėdėsim čia ant žemelės ir žiūrėsime į jus! Jei reikia laukti griovyje, kol tėvą atveš, tai jau geriau grįžtam į Vilnių pasų pasiimti!" — paaiškinom ir grįžom vėl atgal. Ačiū Dievui, vėl suradom gerų žmonių, šeimininkė mus dar pavaišino, o vyras nusprendė mus palydėti takeliais link Tytuvėnų. Jis pasiėmė dviratį, o mes išsiavėm ir basomis tęsėme savo odisėją. Priėjus kokią nors gyvenvietę, mums liepia eiti vienoms, o jis paskui, palaukęs atvažiuoja. Taip pavedėjęs gerą kelio galą, palinkėjęs sėkmės, grįžo atgal.
Tuo metu iš debesies išlindo saulutė, oras neapsakomai gražus ... Pakeliui sutinkame berniukus, kurie į mus žiūri nustebusiomis akimis, tarsi į atvykusius iš kosmoso, — kaip mes taip arti priėjome iki Tytuvėnų! Vaikinukai mums papasakojo, kad visur pilna milicijos, kuri landžioja po tvartus, kluonus, apžiūri net rūsius kad nebūtų svetimų žmonių, o radę atvykusius — išsiveda. Jau prieš savaitę buvo žmonėms išnešioti rašteliai, kad niekas nedrįstų priimti nakvynėn atvykusių maldininkų. Grasino bausią. Pasiteiravus, kur galima gauti nakvynę, patarė net neieškoti. Be to, sužinojome, kad į technikumą atvežta kelios kuopos kareivių . . . Kiek pritemus pasukome prie vienų namų. Lauke buvusi moteris ėmė mosuoti rankomis, varytis mus į šalį, kad tik greičiau dingtume iš jos akių. Vargšai žmonės, kaip jie prigąsdinti.. . Juk visados tytuvėniškkiai mielai priimdavo maldininkus. Praėjusiais metais, taip pat milicija ėjo per namus, bet miestelio gyventojai atėję į bažnyčią patys kvietė pas save nakvynėn! Kitose gryčiose jau ir šviesos įsižiebė, bet jos mūsų nešildė ... Dar bandėm savo laimę, pasiprašėme dar pas vieną kitą, bet nurodė tik . . . miežių kūgį lauke. Kur gi dingsi? Ten ir nuėjome. Į žaiginį žvalgybai pasiuntėme vieną mergaitę. Iš vidaus išmetėm negyvą pacuką. Bet ką darysi? Pasiklojome ant žemės šiaudų ir sulindome visi šeši. Atsisėsti dar šiaip taip galima, bet atsigulti ir nebandyk, — nėra vietos. Ant žaiginio viršaus dar buvo šiek tiek šiaudų, o apačioje kiaura, vėjas pučia iš visų keturių pusių, šalta. Nesiruošėme iš namų tokiai nakvynei. Visą naktį negalėjome užmigti, bet nuotaika gera. Junti, kad tikrai panašu į atgailos kelionę. Ačiū Dievui!
Apie 5 val. išlindome iš žaiginio ir ėmėme lakstyti, kad šiek tiek apšiltume. Po to, prisiminę gerų žmonių patarimą, išsiskirstėme po du, ir į priekį...
Vos paėjus staiga išdygo keturi milicininkai:
— Labas rytas! Pas ką einate? Kaip pavardė? Prašom dokumentus!..
— Na, jei negalima, — tai mes galim atgal... — bandėme aiškintis. Nepajutome, kaip privažiavo mašina.
— O, tai čia tos pačios, kurios vakar pas tėvą ėjo, — atpažino vienas.
Mus atvežė į kažkokį kiemą ir liepė išlipti. Veda ... o ant kiekvieno laiptelio milicininkai spokso. Kabinete jau radome kelias senutes ir vieną apygirtį vyrą. Net gera pasidarė ir pagalvojau: „Čia nors sušilsiu, be reikalo vakar nevažiavome, nors naktį būtume šiltai praleidę." Mes atrodėme apverktinai — drabužiai pilni miežių akuotų. Surašė mūsų pavardes, adresus, kur dirbame ar mokomės, ko atvažiavome ir po vieną pradėjo šaukti tardymui. Čia vėl ta pati procedūra, tie patys klausimai. Po to visus susodino į autobusą ir kažkur išvežė. Moterys pradėjo pasakoti, kad visus, bandžiusius patekti į bažnyčią, milicininkai gaudė ir vežė „išsiaiškinti" . ..
Važiuodami kalbėjome rožančių ir kitas maldas. Kur mus veža, nieko nesakė. Kitos suimtos moterys pasakojo, kad naktį vieną jų grupę saugojo gruzinas milicininkas. Jis pasakė, kad jau prieš du mėnesius žinojęs, jog reiksią važiuoti į Lietuvą kovoti su jaunimu. Pasirodo, tos moterys jau šeštadienį išsiruošė į Tytuvėnus, tačiau vos tik išėjus iš Šiluvos, prisistatė milicininkai ir atvežė į skyrių, kur išlaikė visą naktį. O tas apygirtis vyriškis — vietinis gyventojas. Buvo nuėjęs pas kaimyną, bet paso su savimi nepasiėmė. Ir tą atgrūdo daboklėn!
Vežė, vežė ir paleido. Išleido iš mašinos, — eikite, kur norite. Žingsniuojame į priekį, bet kur esame — nežinom. Pirmas sutiktas keleivis paaiškino: „Nuo čia visi keliai toli ir jokie autobusai nekursuoja." Bet Dievas neapleidžia — netikėtai pasivijo lengvoji mašina. Sustojo. Sužinojęs, kokie mes keleiviai, geraširdis vyriškis per keturis kartus mus suvežtojo į autostradą. Iš Kryžkalnio pasiekti namus jau vieni juokai: sėdome į autobusą ir po keleto valandų pasiekėme senąjį Vilnių.
* * *
Maža buvo laimingųjų, pasiekusių galutinį tikslą — Tytuvėnus. Apie Šiluvą negalėjo būti jokios kalbos. Maža grupelė maldininkų, iškeliavusi iš Kauno rugpiūčio 22 d., po daugybės nuotykių sekmadienį pasiekė Tytuvėnų bažnyčią. Miestelyje vyko gaudynės, ant šventoriaus milicija vaikė tikinčiuosius. Kauniečiai, žinodami nuošalius praėjimus, galiausiai laimingai pateko į bažnyčią. Po visų sekmadienio pamaldų atvykusieji išėjo į miestelį. Vietiniai žmonės, matydami nepažįstamus gatvėje, stengėsi juos prakalbinti, stebėjosi, kaip jie pateko į Tytuvėnus, žavėjosi jų drąsa ir aiškino, kokios stambios valdžios pareigūnų jėgos laiko apgultyje Tytuvėnus ir apylinkes. Daugelis pareigūnų vaikščiojo su radijo siųstuvais. Nakčiai ant aukšto bokšto būdavo užžiebiamai galingas prožektorius apylinkėms ir miestelio pakraščiams apšviesti.
Kaip ir reikėjo laukti, grupele maldininkų apsupo milicininkų būrys. Juos nusivedė į operatyvinį štabą ir reikalavo paaiškinti, kokiu būdu jie pasiekė miestelį, kur nakvojo, kas parodė kelią ir pan.
— Gėda net prisipažinti, — sakė maldininkai, — civilizuotos šalies laisvi piliečiai nakvojome kaip kokie klajokliai čigonai viduryje laukų.
Pareigūnus nustebino, kad beveik visi maldininkai buvo su aukštuoju išsilavinimu.
Atvykusieji buvo tardomi ir bendrai, ir po vieną. Buvo aišku, kad karantino tikslas — sulaikyti maldingą eiseną į Šiluvą. Tuomet jie pareikalavo nutraukti šitą tardymo komediją, užsitęsusią apie tris valandas. Pagaliau po neaiškių frazių ir pauzių, net nesurašę protokolų, milicininkai pasiteiravo, kuria kryptimi pageidauja važiuoti. O šie, nors ir tikėjosi būsią apgauti, paprašė nuvežti iki Raseinių. Milicija susodino maldininkus į tuščią autobusą ir milicininkų lydimus išvežė, deja, ne Raseinių pusėn, bet Radviliškio kryptimi... Pasirodo, žmonių nuojauta buvo teisinga. Atvažiavus iki pirmos karantininės užtvaros juos išlaipino. Vargais negalais grupelė maldininkų pasiekė Radviliški, o iš ten ir namus.
* * *
Kodėl sovietinė valdžia ėmėsi tokių priemonių sutrukdyti grynai religinei eisenai?
Turbūt atsakymu galėtų būti vieno čekisto išsireiškimas:
— Ir Lenkijoje viskas prasidėjo nuo rožančiaus!
* * *
