(Pamokslas, pasakytas 1981 m. Alksnėnų bažnyčioje)
Kristus, siųsdamas apaštalus į pasaulį, davė jiems kai kurių nurodymų, kaip jie turi elgtis. Jėzus nurodė, kad pasaulis apaštalų svetingai nepriims, kad labai dažnai pasaulio vaikai bus kaip vilkai ir kad apaštalams tų vilkų reikės saugotis — reikės būti gudriems kaip žalčiams ir neklastingiems kaip balandžiams. Užbaigdamas nurodymus, Jėzus kalbėjo: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o sielos negali užmušt, verčiau bijokite to, kuris ir kūną, ir sielą gali pražudyti pragare."
Šiandien, birželio 22 d., daugelyje Lietuvos vietų ir kitur žmonės renkasi pagerbti aukas, nekaltas aukas. Vieni renkasi melstis už jas, kiti į ta proga organizuojamus įvairius minėjimus, — bet nesvarbu, kokia proga žmonės susirenka, svarbu, kad ta proga visi mąsto. Šiandien mes susirinkome, — pirmiausia, melstis už tris kunigus, kurie lygiai prieš keturiasdešimt metų, birželio 22 d., buvo žiauriai nukankinti. Daugelis iš jūsų tą istoriją žinote, galiu tik glaustai pakartoti.
1941 m. birželio 22 d. rytas. Į Lankeliškių klebonijos duris pasibeldė kareiviai, iš klebonijos išsivedė parapijos kleboną ir dar du kunigus, kurie buvo atvykę į svečius. Visus tris kunigus kareiviai nusivedė į Budavonės miškelį ir ten žiauriai nukankino. Vienas iš jų buvo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos kapelionas —Jonas Petriką. Kaip pasakoja jį pažinojusieji, jis tiesiog vadovavo gimnazijai, buvo reiklus, geras kapelionas. Antrasis iš nukankintų buvo Vilkaviškio Kunigų seminarijos profesorius, kanonų daktaras, klierikų dvasios tėvas — Justinas Dabrila, turėjęs 36 m. amžiaus. Trečiasis — Lankeliškių parapijos klebonas — Vaclovas Balsys, 30 metų amžiaus. Apie kankinimą pasakojama daug dalykų, kai kurie jų vieni kitiems prieštarauja, šiandien liudininkų, kurie matė, o galbūt kurie net patys kankino, — tikriausiai, nėra gyvųjų tarpe; tikėtina, kad jie net pabėgt nespėjo, nes čia pat girdėjosi vokiečių mašinų ūžimas, skrido lėktuvai . . ., norint pasitraukt, reikėjo skubėti. Žiauriausiai buvo nukankintas Lankeliškių parapijos klebonas V. Balsys, kiti du — mažiau kankinti, kadangi budeliai nespėjo — reikėjo skubėti, todėl nušovę — pasitraukė. Tą dieną Lietuvoje buvo nukankinti ne tik šitie trys kunigai . . . Skarulių parapijoje buvo nušauti keturi kunigai . . . Šiandien mes mąstome už ką jie buvo nužudyti? Už nieką, tiktai beprotis galėjo pagalvoti, kad štai šitie kunigai kažkur prie savo namų, klebonijos, galėjo kariuomenei padaryti vienokią ar kitokią žalą. Tai galvoti galėjo tik beprotis, bet jie nebuvo bepročiai, — jie buvo budeliai, o kunigai jiems buvo priešai, todėl juos nužudė, nukankino. Joks gyvulys taip nesielgia. Gyvulys savo priešą sudrasko tuoj pat; žmogus gali būti baisesnis už gyvulį, prieš sudraskydamas, prieš nužudydamas, jis gėrisi kito kančia. Kas buvo tie budeliai? Mes šiandien susirinkome ne ieškoti jų vardų ir ne tautybę nustatyti: lietuviai jie, žydai, ar rusai. Mums ne tai rūpi. Mes čia atėjome ne keršto vedami ir ne sąskaitas suvedinėti, kaip šiandien yra įprasta . . . Ne tam susirinkome, kad išskaičiuotume anuos budelius, nustatytume jų spalvą, kaip jie atrodė — mums rūpi kas kita. Šiandien norėčiau su jumis pasidalyti mintimis, kaip atsiranda budeliai, kaip atsiranda tokie, kurie nužudė anuos tris kunigus, kurie, jei tik būtų galėję, būtų šimtus nužudę, galbūt daugeliui būtų ir liežuvius ištraukę, nes ir tokių atsitikimų yra buvę. Kaip atsiranda budeliai? Man prisimena Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas. Vienoje savo knygoje jis rašo: ,,. . . ir aš galėjau būti toks, galėjau būti žiaurus, neteisingas, galėjau kankinti žmones, bet sąlygos man buvo kitokios, todėl aš ir netapau budeliu ..." O kas žino, kas būtų buvę su mumis, jeigu mes visi, kurie čia susirinkome melstis ir kurie absoliučiai neturime neapykantos aniems budeliams, bet mums jų gaila kaip nelaimingų Dievo vaikų, būtume gimę, augę, gavę tokį auklėjimą, kokį gavo jie . . . Tikriausiai ne juos šiandien labiausiai reikia kaltinti, o visus tuos, kurie augina budelius. Daugelio tų, kurie 1941 metais buvo budeliais, gyvenimas buvo toks: ne vienas jų buvo komjaunuolės motinos pagimdytas ir išmestas. Apie tai rašė net mūsų spauda. Maždaug prieš dešimt metų buvo išleista knyga: „šeima ir meilė". Ten rasime aprašyta, kad nė vienas rimtas vyras Rusijoje nenorėjo vesti komjaunuolės, ieškodavo merginos, kuri niekur nebūtų įsirašiusi, nes komjaunuoles visi laikė prostitutėmis, ten taip ir rašo. Daugelis tokių merginų po dvidešimt kartų susimetrikuodavo, o po to išsiskirdavo, pagimdydavo vaikus ir išmesdavo juos į gatvę. Tokie vaikai, jei nenumirdavo kur nors patvory, augdavo vaikų namuose, vėliau jie buvo vadinami besprizornikais; už savo būvį jie kovodavo taip, kaip už jį kovoja vilkiukas ar tigriukas — vogdavo, plėšdavo žmones; žinoma, juos gaudydavo, teisdavo, — jų buvo pilni lageriai, ir ne visi jie lageriuose išmirė. Lietuviai po paskutinio karo atsidūrę lageriuose, kalėjimuose, sutikdavo tuos daugiau į žvėris panašius žmones: jie vadinosi blatniaisiais, kitokiais vardais, ir buvo piktesni už žvėris. Nužudyti žmogų, jam į kaktą įkalti vinį, nupjauti nosį, ausis — jiems nieko nereiškė, netgi teikė malonumo. Ir tokiems besprizornikams, kai jie augdavo vaikų namuose, lankė mokyklą, buvo kalbama, kad kunigai yra baisūs: jie išnaudotojai, buržujai, apgavikai, visokios atplaišos. į jaunas, gyvenimo sugadintas širdis, buvo liejami nuodai, neapykanta tiems vadinamiesiems, klasiniams priešams. Vėliau daugelis šių vyrų, pas kuriuos su žiburiu nesurasi nei sąžinės, nei žmogiškumo — buvo pašaukti į kariuomenę, į pirmąsias jos eiles, todėl nereikia stebėtis, kad jie galėjo kankinti kitus, galėjo su žmonėmis pasielgti blogiau nei su gyvuliu; nereikia stebėtis jų elgesiu ir ne juos reikia kaltinti. Jeigu motinos mus būtų išmetusios į gatvę, jei mes būtume augę vaikų namuose, kur kartais trūkdavo duonos kąsnio, jeigu mus būtų auginusi gatvė, jei nuo mažens mums būtų sėjama neapykanta ir ta neapykanta mūsų širdyse būtų prigijus, kas žino, kokie mes šiandien būtume, — galbūt ir mes šiandien būtume budeliai, todėl ne tuos šiandien reikia kaltinti, kurie tą birželio 22 d. buvo žvėrys . . .
Reikia susimąstyti, kas yra tie, kurie užaugina žvėris, išauklėja budelius, pagalvoti, ar ir mūsų dienomis nėra tokių, kurie lygiai taip pat, net nemirkteldami galėtų nukankinti kitą žmogų. Neretai girdime: Garliavoje už rublį užmušė žmogų, kitą už kelis rublius, atėję naktį, nukankino, ir tai tie, kurie mūsų dienomis lankė mokyklą . . . šiandien Kaune prasidėjo teismas: bus teisiama grupė nusikaltėlių, kurie ilgą laiką siautėjo, kankino kunigus, kitus žmones, ir tai jiems nesudarė jokio sunkumo, nes prieš akis buvo tik rublis, malonumas. Tokį žmogų, kaip gyvulį, traukia tik jo polinkiai, — jis gali viską padaryti, jis neturi jokios sąžinės, nejaučia jokios atsakomybės, jam prieš akis tik baimė — nepakliūti, o jei pakliuvai, nuteis, atsėdėsi, ir grįžęs vėl galėsi tą patį daryti. Kaip užauga tokie budeliai? Kelias paprastas. Pirmiausia žmogui yra sugriaunamas tikėjimas, nėra Dievo, nėra amžinybės, nėra jokios atsakomybės, — lieka atsakomybė tik prieš žmones, kurios labai lengva išvengt — apsidairyk, kad nematytų milicininkas ir daryk ką nori. Šiandien mūsų vaikams ir jaunimui taip griaunamas tikėjimas. Gal tie, kurie griauna tikėjimą, nenori sugriauti sąžinės, bet sąžinė sugriūna, ir tai būna pirmas laiptelis, kylant į budelio karjerą. Kai sugriaunamas tikėjimas, sugriūva pagarba žmogui. Tikėdami Dievą, į žmogų žiūrime kitomis akimis: kiekvienas žmogus, ar jis kunigas, ar gatvės šlavėja, vaikelis ar senutė, — visi jie mūsų akyse yra Dievo vaikai, Kristaus broliai; už kiekvieną Kristus mirė ant kryžiaus. Lygiai tokiu pat žvilgsniu mes žiūrime ir į 1941 metų budelius. Jie yra Dievo vaikai, Kristus už juos mirė ant kryžiaus, Kristus juos myli begaline meile ir, jei būtų reikėję tik už juos mirti ant kryžiaus, Kristus tikrai būtų miręs. Toks žmogus, iš kurio širdies išplėšiamas tikėjimas, į viską pradeda žiūrėti visai kitomis akimis, žmogus jam pasidaro daiktu. Daiktu, kuriuo jis gali pasinaudot, daiktu, kurį gali sudaužyt, įmesti į purvą . . . šiandien mes sutinkame daug žmonių, kurie į kitus žiūri kaip į daiktą ar net blogiau. Toks žmogus gali mylėti šunelį, kačiuką, gali pergyvent, jeigu pačiam ką nors skauda, bet tuo pačiu ramiausiai gali praeiti pro kenčiantį žmogų, nes žmogus jam niekas, daiktas. Kai dingsta pagarba, meilė kitam žmogui — tai jau būna antras laiptas į budelio karjerą. Trečias laiptas būna, kai žmogaus širdyje išugdoma neapykanta žmogui.
Pokario metais atrodė, kad mokykla specialiai tam ir tiktai tam įsteigta, kad žmonėse išugdytų neapykantą. Kas pas mus daroma tik pokario metais, kitur buvo daroma jau nuo 1917 metų — iškelti kumščiai, nedovanosim, atkeršysim, tiktai pasakyk, uždėk ant vieno ar kito žmogaus etiketę, pasakyk, kad jis yra tavo priešas, ir visi tie, kurių širdys uždegtos neapykanta — nemirkteldami eis žudyti. Sakykite, kas suskaičiuos šiandien mūsų tautiečius, mūsų jaunimo atstovus, kurių širdyse tos neapykantos jau yra įlieta, ir tik vienas Dievas žino. Jei susidarytų tokios baisios sąlygos, kokios jos buvo 1941 metais, ar nepradėtų lietuvis žudyti lietuvį, lupti odą, pjaustyti ausis ir nosis. Mes šiandien turime tūkstančius tokių budelių, su jais nesusitvarko milicija, teismai, jiems nėra nieko švento, jie absoliučiai nieko negerbia. Padarykime kai kurias išvadas.
Didžiausi budeliai yra ne tie, kurie žudo, bet tie, kurie budelius paruošia. Jėzus Kristus sakė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną . . ." Iš tikrųjų, tie trys kunigai, už kuriuos šiandien meldžiamės, ką jie pralaimėjo? Nieko. Jie pas Viešpatį kaip kankiniai ir mūsų tautos puošmena, juo labiau, kad viena kita nuotrupa, atėjusi iš anų metų, labai graži. Pasakojama, kad Lankeliškių klebonas kankinamas kreipėsi į budelius, prašė jų, sakydamas: „mane, kaip šitos parapijos šeimininką, galite kankinti, bet anuos paleiskite, jie tiktai buvo atvykę, jie tikrai niekuo nekalti . . ." Kankinamas prašo, kad paleistų draugus, — ar nepasikartoja ta pati scena, kai ir Kristus kreipėsi į kareivius, sakydamas: „Leiskite apaštalams pasitraukti, ir tie pasitraukė." Deja, šiuo atveju tie du kunigai pasitraukti negalėjo, pririšti prie medžių jie turėjo sulaukti tą mirtį, kurią pirmas sulaukė Lankeliškių klebonas. Didžiausi budeliai ne tie, kurie nužudo kūną, bet tie, kurie nužudo žmogaus dvasią. Mokytojas, kuris vaikeliui sako: „Jei eisi į bažnyčią ir pirštą įdėsi į švęstą vandenį, tai pirštas nupus," — yra didesnis budelis už 1941 metų budelius, — jis ruošia budelius. Kiekvienas žurnalistas, kuris savo straipsniais skleidžia neapykantą, yra budelis, didesnis už anų metų budelius, jis griauna pagarbą žmogui ir sėja neapykantą, jis ruošia ateities budelius mūsų tautai. Kiekvienas, kuris nesiskaito su tiesa ir aplink save, nieko nebodamas, sėja melą, yra pats didžiausias budelis. Tokie labiausiai turėtų šiandien, šitą liūdną, skaudžią dieną — susimąstyti. Mes susirinkome nepasmerkti tų, kurie šiandien sąmoningai ar nesąmoningai ruošia budelius, mes susirinkome pamąstyti, kad patys gyvenime nepakartotume kai kurių nedovanotinų klaidų ir kad mokėtume vertinti tas vertybes, kurias iš tiesų vertinti reikia. Pagerbdami tris kunigus kankinius, kurie neišdavė savo tėvų žemės ir savo tėvų tikėjimo, prie jų kapų, juos prisimindami ir už juos melsdamiesi, ryžkimės saugoti tikėjimą, kaip uolą, kuris vienintelis mums padeda išlikti žmonėmis, kuris vienintelis mums padeda atleisti, mylėti, mylėti net tuos, kurie, atrodo, niekuo meilės nenusipelnė. Prie šitų kankinių kapo, pagerbdami jų atminimą, ryžkimės per visą savo gyvenimą skleisti, meilę ir tik meilę, niekada nepalaikyti širdyje neapykantos. Visi tie, kurie, galbūt, šiandien mūsų nekenčia, tegul žino, kad niekada, jei ir turėtume galimybę, nebūsime budeliais, mes jiems nosių, ausų nepjaustysime ir į galvas, ir į rankas vinių nekalsime. Mes šito nedarysime, nes į juos žiūrime kaip į Dievo vaikus . . . Prie šitų kankinių kapo, pagerbdami jų atminimą, prisiminkime Išganytojo žodžius: „Nebijokime budelių", tikintis žmogus niekada negali bijoti budelio, to, kuris gali jam atimti gyvybę, laisvę, kuris gali jam vienokiu ar kitokiu būdu sugadinti žemišką gyvenimą. Ryžkimės niekada, nei mokyklos suole, nei darbavietėje, nei kur kitur, kur sutiksime didesnį ar mažesnį budelį, kuris mums sakys, kad štai tau bus sugadintas gyvenimas, jų nebijoti. Ir kartu ryžkimės bijoti visų, kurie gali ne tik mūsų kūną, bet ir mūsų sielą nužudyti. Jų reikia bijoti. Čia pats Išganytojas nurodė: „. . . bijokite to, kuris gali ir kūną, ir sielą pražudyti pragare." Amen."
