Antrasis Pirčiupis
Labai mažai kas žino, kad 1984 m. gruodžio 24 d. sukaks 40 metų, kai Merkinės apylinkėse buvo žiauriai susidorota su Klepočių, Lizdų, Druskininkų, Ryliškių, Taručionių, Vertelkų ir Pieriškių kaimų gyventojais. Kai kas tą įvykį vadina antrojo Pirčiupio tragedija.
Pirčiupio kaimą sudegino ir gyventojus sušaudė vokiečiai. Jie 1944 m. birželio 3 d. nužudė 21 vyrą, 29 moteris ir 69 vaikus. Iš viso - 119 žmonių. Vokiečiai savo tikslų neslėpė. Jie iš anksto pasakė: ,,Mes jūsų priešai. Ginkitės!" Su Merkinės apylinkių gyventojais žiauriai susidorojo rusai, kurie 1944 m. čia sugrįžo kaip „broliškos tautos išvaduotojai". . .
Pirčiupio tragedija yra kruopščiai ištirta, aprašyta, o jo aukoms atminti pastatytas didingas paminklas. Deja, kada pamatysime Klepočių ir kitų kaimų nekaltoms aukoms atminti monumentą, ar bent užuominą spaudoje? Apie šį siaubingą įvykį tylima ir neleidžiama niekam net jo prisiminti. Yra asmenų, kurie asmeniškai matė ir pergyveno tą tragediją, tik jiems nevalia apie tai kalbėti. Nevalia net lankytis savo gimtosiose vietose. Kodėl?
Apie Pirčiupį kalbama, rašoma. Jo tragediją nušviečia muziejus. Čia vedami vaikai, suaugę, svečiai iš užsienio. Klepočių, Lizdų ir kitų kaimų tragedija niekur negarsinama. Apie ją šiandien tiksliai pasakoti sunku. Ją išsamiai ištirti būtų galima tik su valdžios parama. Tik nejaugi pats galvažudys rašys apie save straipsnius, knygas, kaip tą siaubingą 1944 m. Kūčių dieną įvykdė iš anksto paruoštą niekšišką planą.
Kuo mes paremiame savo tvirtinimus? Tuo laiku kai kas iš mūsų buvome tiesioginiai liudininkai tų kruvinų įvykių. Mūsų liudijimus papildė kai kurie asmenys, patys pergyvenę 1944 m. Kūčių dieną, jos siaubą, ir šiandien dar gyvi. Mūsų pateiktus faktus dar ir šiandieną gyvai atmena Merkinės apylinkių vyresnės kartos žmonės. Mūsų pateiktos datos yra tikslios. Datų, kurių negalime šiandien prisiminti ar nustatyti, neduodame. Todėl kai kurie įvykiai galbūt nušviesti nenuosekliai, tačiau ypač iškeltini viešumon, kurios taip bijo ir vengia rusų valdžia, komunistų partija.
Karo aidams tilstant
1944 m. išvijus iš Merkinės apylinkių vokiečius, Merkinė, Varėna,Druskininkai priklausė Alytaus apskričiai. Labiausiai nukentėję kaimai 1944 m. gruodžio 24 d. priklausė Merkinės valsčiui. Merkinė buvo visiškai sugriauta. Miestelio vidury išliko bažnyčia ir cerkvė, o pakraščiuose — keli mediniai nameliai. Kitur — vieni griuvėsiai. Kaimuose maža kas buvo sugriauta. Gal viena kita sodyba, buvusi prie svarbiausių kelių. Vietinių žmonių aukų taip pat nedaug. Fronto linija tolo, šūvių aidai kasdien silpnėjo.
Žmonės spėliojo, kas bus toliau, kaip pakryps gyvenimas. Visiems buvo aišku, kad vokiečiai jau negrįš. Lietuva vėl neš rusų okupaciją. Iš Maskvos sugrįžusių valdžios atstovų atžvilgiu žmonės laikėsi santūriai. Niekas į ją didelių vilčių nedėjo, nes lietuviai šią valdžią gerai prisiminė iš 1940-1941 m., kai nežinia už ką daugybė lietuvių buvo areštuota, išvežta į lagerius, Sibiro tremtį. Valdžios skelbiamos priežastys gyventojų neįtikino, juk koks čia nusikaltimas priklausyti Šaulių sąjungai, tarnauti valdiškoj įstaigoj, įsigyti daugiau turto ar būti kataliku, lietuviu! . . O kas bus dabar, kai prasidėjo tarybinės valdžios atkūrimas? Kaip valdžia dabar žiūrės į lietuvius, kurių daugelis nebuvo įsivėlę į politiką, tik ramiai dirbo savo žemelę, meldė Aukščiausiojo palaimos savo kraštui? Kodėl kai kas pasitraukė į Vakarus? Gal jie žinojo apie rusų kėslus? Tokie klausimai vargino visų galvas. Užtat į tarybinę valdžią žiūrėta ne tiek su viltimi, pagarba, kiek su baime.
Pirmieji daliniai, kurie mušė bėgančius vokiečius, vietinių gyventojų beveik nelietė. Bet iš paskos užplūsdavo tokie, kurie, trumpai apsistoję, gyventojus ne tik apvogdavo, apiplėšdavo, bet ir baugindavo, smurtavo. Jie reiškė didelę neapykantą lietuvių tautai, o tik ką susiorganizavusi valsčiaus valdžia jiems nieko negalėjo padaryti. Žmonės baiminosi, kad ir vėl atsinaujins trėmimai į Sibirą, areštai ir tardymai.
Paskelbta mobilizacija. į kariuomenę pakliuvo labai nedaug kas. Nemaža šaukiamųjų, kaip reikalingus darbuotojus, broniravo įvairios įstaigos, organizacijos. Buvo ir tokių, kurie gavo broniruotes už pinigus. Kai kurie į mobilizacinius punktus visai neatvyko. Valdžia buvo nepatenkinta. Sklido kalbos, kad lietuviai klauso išbėgusių fašistų nurodymų visaip priešintis, kenkti tarybinei valdžiai. Rusai absurdiškesnio dalyko sugalvoti negalėjo. Juk vokiečiai buvo tokie pat lietuvių tautos priešai, kaip ir rusai. Vieni ir kiti nesiskaitė su lietuvių tauta, vieni ir kiti amžiais ją engė. Nedaugei lietuvių dalyvavo šių abiejų tautų nusikalstomuose veiksmuose. Dauguma lietuvių išliko sveikos moralės, ištikimi savo tautinio charakterio bruožams, papročiams — nenorėjo nei vieniems, nei kitiems tarnauti pavergiant ir engiant kitas tautas.
1944 m. lapkričio mėn. mobilizacija pakartota. Visi vyrai 1945 m. sausio 13 d. turėjo rinktis Merkinėn. Šįkart daugumas vyrų į mobilizacinį punktą ruošėsi vykti — nebuvo kitos išeities. Nerimas dėl savo likomo žmones taip jaudino, kad geriau rinkosi karo pavojų, negu tarybinius kalėjimus ar Sibiro kančias. Be to, jautė greitą karo baigtį. Deja, ir antroji mobilizacija nebuvo sėkminga. Dėl to buvo kalti patys rusai.
Pasirengimas kruvinam užmojui
1944 m. lapkritį Merkinėn iš Alytaus atvyko nedidelis kariuomenės dalinys. Jo vadas valsčiuje užsipuolė pirmininką, kodėl šis neparuošė patalpų, nes, esą, apie dalinio atvykimą buvo pranešta iš anksto. Valsčiaus pirmininkas Radzvilavičius buvo nerinktas, o paskirtas net neatsiklausus sutikimo. Jis aiškinosi, kad jam apie tai nežinoma. Dalinio vadas apsiputojęs keikėsi lietuvio ausiai dar negirdėtais šlykščiausiais žodžiais. Pirmininkas liepė įspėti Janulynienę ir Platulevičių, kad jų namuose apsigyvena kariškiai. Greit jie ten ir apsigyveno. Iš čia karinis dalinys pradėjo vykdyti savo slaptą uždavinį.
Pradėta nuo Merkinės. Netrukus dingo Stambrauskų, Kvaraciejų, Jovarauskų, Strumskų ir kitos šeimos. Nušautas prie Nemuno tilto gyvenęs Baliūnas. Toliau dalinys pradėjo lankyti apylinkės kaimus. Išvykę anksti rytą, nakvoti grįždavo Merkinėn. Kaimuose darydavo kratas, tardydavo žmones, kažką užsirašinėdavo savo sąsiuviniuose. Maitinosi tuo, ką rasdavo pas žmones. O imdavo tiesiog nesiklausę — matant šeimininkui, arba vogčiomis. Per tokius žygius Janonyse buvo nušautas vienas ar du žmonės. Česų kaime kareiviai suvarė vyrus Janavičiaus naman. Tinkamus kariuomenei ir darbams areštuodavo. Tarp suimtųjų buvo Juozas Kvaraciejus, ketvirto kurso klierikas. Jis turėjo seminarijos dokumentus. Klieriką vadas išjuokė, užgauliojo. Pagaliau pasakė: „Nenori su vokiečiais kariauti, tai eik pas motką". Kareiviui liepė išvesti laukan ir paleisti. Kareivis, klieriką pavedėjęs per kiemą, iš užpakalio nušovė. Vyresnysis, kurį vadino Semionov, šūviui nuaidėjus, net nekrustelėjo. Areštuotieji visa tai matė. Jie suprato, kad vadas žinojo, kaip kareivis su klieriku pasielgs.
Pašilingės kaime buvo nušautas Kavaliauskas su žmona ir dukterimi. Kai kas tvirtina, kad čia buvę nušauta daugiau žmonių. Nušautų buvo Norulių, Rodukos, Palankių ir Maksimų kaimuose. Masališkėse nušauta Ivanauskienė. Kiek vėliau buvo sunaikinta visa jos sodyba su keturiais broliais: Vincu, Jonu, Antanu ir Pranu. Penktasis brolis žuvo Sibire.
1944 m. gruodžio 16 d. buvo tikrinamas dešinysis Merkio krantas iki plento Merkinė — Varėna. Vėl žudynės. Bingelių kaime nušautas Juozas Bingelis ir pas jj nakvojęs Teodoras Revuckas, atrodo, gimęs 1926 m. Nemaniūnuose, IV kurso studentas miškininkas, dirbęs Marcinkonyse girininku. Jis iš Marcinkonių vyko į Alytų, o iš ten norėjo siekti Kaunan tęsti studijų. Su savimi turėjo apie 26.000 rublių valdiškų pinigų ir dokumentų Alytaus urėdijai. Kadangi iš Marcinkonių gana toli, o tuo metu susisiekimo priemonių gauti buvo sunku, tai Revuckas buvo priverstas nakvoti Bingelių kaime, kurio gyventojas Izidorius Bilinskas iš mažens nevaldė dešinės rankos. Kareiviai, surišę jo abi rankas, nuvarė į Alytų. Tuomet Puvočių kaime buvo nušauti: Tamulevičius, Kudarauskas, Bulonas, Glavickas, Jovaišis ir dar keli vyrai. Buvo nušautų Mardasavo kaime. Lankininkų kaime areštuotas Pranas Kuliešius, kuris, uždarytas vieno sudegusio namo rūsyje su kitais areštuotais, nuo kančių mirė. Vėliau du jo sūnus buvo nušauti, sodyba sunaikinta. Kareiviai, grįždami į Merkinę, Bingeliuose sustojo prie J. Bingelio ir girininko Revucko lavonų, nusisegė jų laikrodžius, numovė žiedą, paėmė dokumentus ir pas girininką rastus pinigus. Kitą dieną vaikai, už kaimo radę išmėtytus girininko dokumentus, sutvarkė, suplėšytus suklijavo ir perdavė Bingelių girininkijai, o ši — Alytaus urėdijai.
Žygiuodami Merkinės keliu, žmogžudžiai sutiko Puplių kaimo gyventoją Juozą Navicką. Jį sumušė ir, pririšę prie vežimo, vilko žeme, kol šis mirė. Vietos felčeris Platulevičius, apžiūrėjęs lavoną, rado 25 peilio ar durtuvo dūrius.
Šio dalinio kareiviai, dar kartą įsiveržę į Degsnių (Dukučkos) kaimo namą, kur už stalo buvo susėdę ką tik iš bažnyčios grįžę vestuvininkai (Toločkos ir Bingelytės sutuoktuvės), be jokio įspėjimo paleido į sėdinčius automato seriją. Nuo šūvių žuvo keli žmonės, tarp kurių vienas motinos krūtimi maitinamas kūdikis. Kūdikio motina sužeista. Iš nušautų vestuvėse žinomas vienas — Juknevičius.
Gudakiemio kaime žuvo Gudelionis, Barysas ir kt. Samūniš-kių kaime gyveno vienišas Teodoras Čaplikas. Jį visi laikė ne tiek keistu, kiek silpnapročiu. Žmogus buvo nekalbus, užsidaręs, su niekuo nebendravo, niekam neužkliuvo. Žiemą vasarą nešiojo vilna į viršų kailinius. Jis buvo gimęs Rusijoj, mokėjo rusiškai. Nors jis niekam neįkyrėjo, tačiau ir savo vartų niekam nekėlė. O štai vieną dieną, pamatęs besiartinančius prie jo sodybos rusus, išėjo atkelti vartų. Deja, nuo šių „svečių" kulkos čia pat prie vartų ir krito negyvas. „Svečiai" puolė kratyti trobesius, tik nieko gera nerado. Nuėję pas kaimyną S. Lepešką teiravosi apie Čapliką. Lepeška papasakojo apie keistą viengungį. Išklausęs vadas pasakęs: „Durackaja asiolka. . ." Lepeškai liepęs lavoną palaidoti. Tuomet Samūniškėse dar nušauti du Čaplikai (vienas iš jų Vaclovas) ir dar trys vyrai.
Savilionių kaime gyveno du broliai Veraniai. Vienas invalidas, su medine koja. Kareiviai, šį palikę, nušovė sveikąjį, jaunesnį jo brolį.
Valeniškėse nušauti Petro Jakavonio du sūnūs. Jis pats — sumuštas, suluošintas (iš klubo išnarinta koja). Be medicininės pagalbos Jakavonis namie mirė.
Į tolimesnius Merkinės valsčiaus kaimus šio dalinio kareiviai išvykdavo kelioms dienoms. Paprastai apsistodavo pas kokį nors ūkininką, aišku, kur būdavo didesnis ir gražesnis namas. Iš čia rytais vykdavo į aplinkinius vienkiemius daryti kratų, patikrinimų, areštų. 1944 m. gruodžio 17 d. būrelis iš penkių eilinių ir dviejų karininkų, atvykęs į Ryliškes, apsistojo V.B. namuose.
Šeimininkams su vaikais liepė naudotis tik vasarine virtuvėle, esančia kiemo nuošalėj. Tada buvo šaltos dienos. Septynetas rusų su kapitonu priekyje, užrakinę V.B. namą, išėjo į kiemo vienkiemius. Kituose kaimuose kariškių taip pat netrūko. Iki sutemų buvo krečiamos sodybos, smulkiai apžiūrimi trobesiai, aplinka. Žmonės, dar vasarą artėjant frontui, buvo paslėpę savo rūbus, maistą, javus, žibalą ir kt. Dar daugelis tų daiktų iš slėptuvių buvo nepasiėmę. Per šias kratas rusai, beveik viską atradę, sugrobdavo. Karininkai savo sąsiuviniuose kiekvienoje sodyboje kažką žymėjosi.
Šitaip keltą dienų septynetas rusų išeidavo rytais iš V. B. namų ir tik vakare grįždavo. Šeimininkai Kalėdų šventėms buvo paskerdę bekoną, išsikepę geresnės duonos. Visa tai rusai matė, kai tik atvyko pas V. B. ir padarė kratą. Vieną dieną šeimininkas, pats išviręs puodą mėsos, atnešė rusams. Šito rusai nebuvo tikėjęsi. Labai nustebino lietuvio ūkininko geraširdiškumas. Po poros dienų rusai ruošėsi grįžti Merkinėn. Kapitonas per kitą karininką šeimininkui maždaug taip pasakęs: ,,Načalnik skazal, vy budete žit". Šeimininkas rusiškai nemokėjo. Šį viršininko pasakymą suprato kaip dzūkišką „likit sveiki!" Tikrąją prasmę suprato tik po Kūčių dienos įvykių. Jam tapo aišku, kad rusai buvo nutarę ir jo sodybą sudeginti.
Siaubingoji Kūčių diena
Nors dzūkai kaimuose anksti keldavosi, tačiau 1944 m. gruodžio 24 d. V. B. buvo pažadintas dar anksčiau, negu buvo įpratęs keltis. Aplink buvo girdėti šūviai, į dangų kilo gaisrų pašvaistės. Po valandėlės į kiemą įsiveržė keli kariškiai. Vienas, pasukęs prie namo, atidarė duris ir liepė visiems išeiti lauk. Kiti ruošėsi padegti trobesius. Šeimyna ėmė ašaroti. Staiga rusai suminkštėjo. Padegėjai buvo sulaikyti. V. B. šeimai liepta buvo eiti į vasarinę virtuvę ir niekur iš jos neišeiti. Paaiškėjo, kad tarp rusų vienas ar du buvo prieš kelias dienas čia šeimininko vaišinami. Rusai buvo tikri, kad dar ir šį kartą galės iki soties užkirsti. Taip ir atsitiko. Pavakare atėję apie 50-60 kariškių viską suvalgė. į užimtą namą be viršininkų nieko neįsileido. Tik viena šeimininkė galėjo atnešti išvirtą valgį, tačiau per kiemą turėjo eiti, nesidairydama į šalis.
Ko šeimininkei nereikėjo matyti? Kur nežvelgsi, į padanges didžiuliais kamuoliais virto dūmai. Nuo jų ypač buvo aptemęs Klepočių kaimas. Kartais pasigirsdavo automatų serijos, nuaidėdavo pavieniai šūviai, suspigdavo žmonės. Dūmai kilo ir iš kitų tolimesnių gyvenviečių. Į pavakarę subliuvo karvės, žviegė kiaulės, girdėjosi kitų gyvulių ir paukščių balsai. Gaisrai švietė visą Kūčių dieną. Kai kur dar ir pirmąją Kalėdų dieną. Tada buvo sudegintos šių ūkininkų sodybos:
Klepočių kaime: Juozo Muzikevičiaus, Antano Jakavito, Juozo Mikalonio, Kazio Muzikevičiaus, Rokaus Mikalonio, Leonardo Mikalonio, Broniaus Muzikevičiaus, Alfonso Mikalonio, Vaitiekaus Kasiulyno, Antano Mikalonio, Viktoro Prėskienio, Andriaus Muzikevičiaus, Juliaus Bolio, Juozo Volungevičiaus, Jono Kudarausko, Jono Mikalonio, Jurgio Kudarausko, Motiejaus Paulausko, Juliaus Baranausko, Liudo Baranausko, Adomo Baranausko. Vienos šio kaimo sodybos šeimininko pavardės nesužinota. (22 sodybos).
Lizdų kaime: Vaclovo Muzikevičiaus, Juozo Jančiausko, Juliaus Jančiausko, Juliaus Balevičiaus, Adolfo Kašėtos, Andriaus Balevičiaus, Juliaus Kašėtos, Marijos Kašėtienės, Juozo Kašėtos, Onos Gruodienės. (10 sodybų).
Ryliškių kaime: Jurgio Čapliko, Petro Čapliko, Juliaus Navagrucko, Rokaus Jankausko, Vaclovo Prėskienio. (5 sodybos).
Druskininkų kaime: Juliaus Prėskienio, Morkaus Savilionio, Nikodemo Prėskienio. (3 sodybos).
Pieriškių kaime: Jadvygos Dakinevičienės (1 sodyba).
Taručionių kaime: Vinco Krukonio, Karpuškos, Juozo Kudarausko. (3 sodybos).
Vertelkų kaime: Kajetono Burzdikos. (1 sodyba).
Krištonių kaime: Grušausko (kairiajame Nemuno krante ties Klepočių kaimu), Karolio Dundzio (dešinėje Nemuno pusėje). (2 sodybos).
Viena sodyba mūsų nenustatyto kaimo. Viso sudeginta 48 sodybos.
Deginamų sodybų plotas naktį iš visų pusių buvo apsuptas. Kadangi iš anksto buvo numatyta, kurios sodybos reikės sunaikinti, tai baudėjai iškart ir pradėjo vykdyti savo planą.
Trobesiai deginti buvo pradėti išsyk keliose vietose. Vienoms sodyboms sudegus, buvo padegamos kitos. Kiek čia dalyvavo baudėjų, nustatyti neįmanoma. Turėjo būti nemažai. Jei Ryliškėse pavakare pas ūkininką V. B. valgė apie 50 — 60 kareivių, tai Klepočių, Lizdų kaimuose turėjo būti daug daugiau.
Kūčių dieną daug vyrų buvo areštuota. Visus (apie 120 vyrų) pavakare nuvarė į Alytų. Kadangi baudėjai moterų ir vaikų mažiau paisė, tai šie pabėgo į kitus kaimus, o daugiausia į Ryliškių bažnyčią. Čia jie išbuvo tą visą tragišką Kūčių dieną, naktį ir beveik visą pirmąją Kalėdų dieną, kęsdami šaltį, alkį ir didžiausią nerimą dėl savo artimųjų, savo namų.
Kūčių dienos pavakare raudonieji smogikai kai kur dar palikę degančias sodybas, nušautų žmonių lavonus, patraukė
Merkinės link kartu su varomais galvijais ir vežamomis kiaulėmis.
Merkinėje budeliai, patikrinę savo užrašus ir radę, kad liko nepaliesta Juozo Kudarausko sodyba, vieni pasuko į Alytų plentu, o kiti nuvyko sunaikinti pamirštos sodybos. Ją sudeginę ir šie patraukė per Nemunaitį į Alytų. Nemunaityje nušovė dar tris vyrus ir sudegino namą su nušautais broliais Gruodžiais.
Čekistams praėjus. . .
Nors labai norėta sužinoti, kas nutiko su artimaisiais, su gimtais namais, bet į nusiaubtas apylinkes žmonės dar keletą dienų bijojo įžengti. Pagaliau vienas kitas išdrįso. Nesutikę rusų ir sugrįžę pas likusius Ryliškių bažnyčioj, ar pas savo pažįstamus, gimines kituose kaimuose, papasakojo apie baisius čekistų darbus. Nelaimingieji vienas po kito ėmė slinkti prie savo sodybų. Nors kai kas atrado savo nesudegintą sodybą, tačiau nedžiūgavo. Jie slampinėjo iš kampo į kampą lyg bepročiai, tarsi svetimam krašte, atradę baisiai kažkieno sujauktas sodybas. Pakeliui jie matė kaimynų, pažįstamų sunaikintas sodybas, žmonių lavonus. O ką kalbėti apie tuos, kurie rado tik ugniavietes ir apdegusius savo artimųjų lavonus! . .
Atsitrauk, mielas skaitytojau, valandėlei nuo kasdieninių savo rūpesčių, reikalų ir pagalvok apie tą nelaimingą žmonių sielvartą. Kalėdų šventės, Nauji Metai visame pasaulyje yra laukiamos gražių tradicijų šventės. Apie lietuvių papročius žinojo rusai, todėl neatsitiktinai nutarė atlikti savo barbarišką darbą kaip tik Kūčių dieną, kai visi tą dieną būtinai susirenka į savo gimtus namus. Kiek daug šeimų tą vakarą jau nelaužė plotkelės (sic), neuždegė Kalėdų eglutės žvakelių. . .
Merkinės egzekucijos rezultatai ne mažesni už Pirčiupio kaimo tragedijos pasekmes.
Visas pasaulis buvo pasipiktinęs, kai rusų caras 1893 m. susidorojo su Kražių parapijos lietuviais, kurie gynė savo bažnyčią. Tarybiniai istorikai rašo, kad caro veiksmai Žemaitijoje buvo pasmerkti Dzeržinskio, Kapsuko bei Angariečio. Anot statistikų, per Kražių skerdynes žuvo apie 10 žmonių, sužeista buvo kelios dešimtys. Bet tarybinių istorikų duomenimis sunku tikėti — žuvo daugiau. Jeigu bažnyčią gynė 400 — 500 žemaičių, apsiginklavę lazdomis, spragilais, o kazokų trys šimtinės ir 70 žandarų puolė su kardais ir pikėmis, tad žuvusių turėjo būti daug, nes iš pradžių kautynės turėjo būti labai atkaklios. Be to, kazokai nusiaubė ne tik Kražių miestelį, bet ir aplinkinius kaimus.
O 1944 m. gruodžio 24 d. žmonės buvo apsupti sodybose vienu metu ir kaip kiškiai pavieniui buvo šaudomi. Už ką?! Nebuvo nė vieno šūvio, jokio pasipriešinimo iš lietuvių. Be to, niekas ir neturėjo jokio ginklo. Per kratas jokių ginklų nerasta. Per gaisrus nė vienas šovinys ugnyje nesprogo.
Kai žmonės pradėjo rinkti lavonus ir ruošėsi laidoti, paaiškėjo kai kurių žuvusių asmenybės. Štai jos:
1. Rokas Muzikevičius, — rastas negyvas kaimyno K. Muzikevičiaus.
2. Juozas Mikalonis, — nušautas kluone prie savo namo, apdegusios galūnės.
3. Juozas Muzikevičius, — nušautas savo sodyboje.
4. Vladas Muzikevičius, — nušautas savo darže.
5. Bronius Mikalonis, — nušautas savo sodyboje, lavonas apdegęs.
6. Vaitiekus Kasiulynas, — nušautas savo sodyboje, lavonas apgraužtas kiaulių (vienas iš laidotojų, pamatęs baisų veidą, apalpo).
7. Jonas Mikalonis, — nudurtas iš užpakalio durtuvu.
8. Andrius Muzikevičius, — lavono likučiai rasti sudegusiam kluone; artimieji matė, kai jį gyvą įmetė į degantį kluoną.
9. Kazys Muzikevičius, — rasti lavono likučiai sudegusiame name.
10. Vytautas Muzikevičius, — Kazio sūnus, gimnazistas, buvo parvykęs N. Metų atostogų, lavonas apdegęs.
11. Kazys Mikalonis, — lavonas apdegęs, greičiausiai nušautas.
12. Vincas Krukonis, — nušautas savo kieme.
13. Vaclovas Prėskienis, — nušautas.
14. Stepas Navagruckas, — nušautas prie malkinės, velionis buvo kurčias.
15. Navagruckas, — Stepo sūnus, 12 m., taip pat nušautas prie malkinės, kur su tėvu pjovė malkas.
16. Tomas Burokas, — nušautas į burną sodyboje.
17. Augustas Prėskienis, — nušautas sodyboj.
18. Julius Milius, — nušautas sodyboj.
19. Vaclovas Dakinevičius, — nušautas.
20. Kajetonas Burzdika, — nušautas sodyboj.
21. Julius Prėskienis, — nušautas sodyboj.
Šie išvardintieji ir dar vienuolika lavonų, kurių pavardžių iki šiol nepasisekė sužinoti, buvo palaidoti su karstais. Iš viso — 32 karstai. Tačiau kiek palaidota lavonų likučių, surinktų gaisravietėse, sunku nustatyti. Tai daugiausia apdegę kaulai. Anot liudininkų, niekas tada negalėjo pasakyti, kokio asmens galėjo būti palaikai. O kai surinko vienon duobėn, niekas negalėjo atspėti, kiek žmonių čia galėjo žūti. Juo labiau negalima nustatyti šiandien: nežinoma, kas tą dieną buvo areštuotas, kas išlikęs gyvas ir išbėgęs į kitus kaimus, kas iš tų išsigelbėjusių dar šiandien yra gyvas.
Kiek laiko praėjus paaiškėjo, jog 1944.XII.24 žuvusių skaičių reikia padidinti dviem Girdžiais (ar Gaidžiais iš Masališkių kaimo), kurie buvo atvykę į baudėjų siaubiamas apylinkes nusipirkti javų, nes neseniai jie buvo apiplėšti pro šalį važiuojančio plentu karinio dalinio.
Kūčių dieną senukas Muzikevičius (Druskininkų km.) ėjo į bažnyčią. Jo lavonas buvo rastas pakelėj su maldaknyge rankoje. 1945 m. pavasarį, tik ką nutirpus sniegui, arimų vagoje buvo rastas Kašėtos lavonas. (Apie Kašėtą iki tol buvo galvojama, kad jis galbūt patekęs tarp areštuotų). Krištonių kaimo gyventojas Vladas Levulis buvo nušautas ant Nemuno ledo.
Tad 1944 m. gruodžio 24 d., kiek žinoma, šiuose kaimuose buvo nušauti 37 žmonės. O kiek iš tikrųjų — neaišku.
Kaip jau sakėme, Merkinės apylinkėse siautė nežinomos paskirties ir dydžio karinis dalinys. Tačiau greičiausia čia buvusi vidaus reikalų kariuomenė, čekistų vadovaujama.
Yra žinomi keturi vietos gyventojai, kurie baudėjams talkininkavo, nes gerai žinojo šias apylinkes. Tokios išdavikų pavardės:
1. Buslajevas, rusas, Lietuvoje atsiradęs 1920 m. Jis dezertyravo iš bolševikų dalinio, kai lenkai bolševikus vijo iš Lenkijos. Raitas atjojo į Sucharepkos kaimą, kuris dar caro laikais buvo įkurtas kolonistų iš Rusijos po 1831 m. sukilimo. Čia likęs, Buslajevas vedė vietinę rusę, išmoko lietuviškai. Vėliau nusipirkęs Merkinėje sklypą, pasistatė namą. Jis dalyvavo Masališkėse sušaudant Ivanauskienę, Degsnių kaimo vestuvininkų tragedijoje, kankinant Navicką, nušaunant Bingelį, girininką Revucką ir Klepočių kaimo naikinime. Po tragiškų įvykių Klepočiuose Buslajevas dirbo prie Merkio tilto remonto. Čia jį kareiviai nušovė ir numetė nuo tilto upėn.
2. Paltarackas, totorius iš Maniūnų dvaro. Dalyvavo naikinant Klepočių ir kitus kaimus. (Plačiau apie jį žr. žemiau).
3. Lozovskis (Lazauskas), rusas, gimęs Merkinėje. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi ir maitinosi tarp tų ūkininkų, kuriuos tą Kūčių dieną kartu su kariškiais šaudė, degino sodybas. Vėliau buvo užkluptas plėšiant žydų kapus Merkinėje. Pabūgęs už tai bausmės, išvyko į Magadaną.
4. Pranas Saulevičius, lietuvis (Vadėnų km.), stalius. Skatinamas keršto už vokiečių nužudytą brolį, padėjo rusams susidoroti su Klepočių ir kitų kaimų lietuviais. Vėliau pasikorė Alytuje.
Ryliškių bažnyčios ir Paltaracko likimas
1944 m. gruodžio 24 d. Ryliškių bažnyčia taip pat buvo numatyta sunaikinti. Tačiau tą dieną liko neliesta. Greičiausiai dėl to, kad ten glaudėsi daug moterų ir vaikų, kurie čia buvo subėgę prašyti Aukščiausiojo globos. Žmonės, kęsdami šaltį ir alkį, skendo neviltyje. Juos palaikė bendros maldos. Visą laiką bažnyčioje buvo kunigas Stasiūnas. Jis aukojo šv. Mišias, guodė žmones, ramino, kėlė jų viltį. Kai kas iš bažnyčios neišėjo dar ir antrąją Kalėdų dieną. Per vieną pamokslą kun. Stasiūnas smerkė kruvinus užpuolikų darbus. Tą pamokslą girdėjo Paltarackas, tuosyk, tikriausiai, atsėlinęs pasižvalgyti, kas dedasi bažnyčioje. Visi buvo tiek siaubo apimti, kad iš karto nesuvokė, ko jis čia galėjo ateiti (totoriui didžiausia nuodėmė lankytis kitatikių šventovėje).
Reikia manyti, kad Paltarackas, sugrįžęs pas rusus, viską atpasakojo, ką kunigas kalbėjęs, ką jis matęs. Manoma, kad bažnyčios sunaikinimą atidėjo tik dėl daugybės žmonių joje. O kunigą Stasiūną už tą pamokslą vėliau areštavo ir nuteisė 10 ar 15 metų lagerio. Kunigas sugrįžo po Stalino mirties, bet savo parapijos bažnyčios jau neberado. Trumpai klebonavo Nedzingėje. Dirbti neleido lageryje pakirsta sveikata: buvo atleistas poilsiui bei gydymuisi, ir netrukus mirė.
Kunigą Stasiūną areštavus, Ryliškių parapiją, nors retkarčiais, aptarnaudavo iš kitur atvykę kunigai. Tačiau greit bažnyčią valdžia uždarė. Kitaip sakant, uždraudė atvažiuoti čia kitiems kunigams. Ryliškių parapijiečiai nujautė, kad valdžia nori bažnyčią sunaikinti. Todėl nutarė ją paeiliui saugoti. Daugiausia ją prižiūrėjo buvęs zakristijonas. Bažnyčią saugoti padėjo ir šunys. Tais neramiais laikais žmonės taip pergyveno visokių negandų, kad ilgainiui ėmė iš šunų lojimo suprasti, kas į jų pusę atvyksta. Mat šunys vienaip loja ginkluotus, kitaip beginklius, o trečiaip — žvėris. Ir kai tik artėdavo ginkluoti, žmonės iš visų pusių patraukdavo link bažnyčios ir šitaip sutrukdydavo atlikti tą bjaurų darbą. Visų akivaizdoje kažkodėl vengta deginti bažnyčią. Tik su laiku buvo sugalvota šitoks varijantas.
Iš Merkinės į Ryliškes atvyko būrelis kariškių. Kuriais metais tai buvo, mums nustatyti nepavyko. Greičiausiai, 1949 — 1951 m. laikotarpyje. (Kurijoje nesiteiravome saugumo sumetimais). Tame būrelyje būta ir Paltaracko. Anuomet Merkinėje buvo vadinamų liaudies gynėjų. Reikia manyti, kad kaip tik Paltarackui buvo įsakyta padegti bažnyčią. Mat kariškiai, Ryliškėse pasisukinėję, pavakare, pasiėmę iš kaimo pastotes, neva kažkokiais reikalais išvyko. Paltarackas su dviem kareiviais pasislėpė netoli bažnyčios griovio krūmuose. Sutemus Paltarackas su savo bendrais išlindo iš krūmų. Kartu kiek paėję, stabtelėjo. Išdavikas Paltarackas, nešinas kažkokiu indu ir skudurais, pasuko prie bažnyčios durų ir, išlaužęs duris, įėjo į vidų. Ryliškietis, tą vakarą turėjęs eiti prie bažnyčios sargybą, atėjo kiek vėliau, nes buvo tikras, kad rusų nebėra kaime, — tie juk su keliais vežimais išvažiavo, — visi matė. Sargas prie bažnyčios artėjo kaip tik tuo metu, kai Paltarackas nuo durų buvo per kelis žingsnius. Žmogus, pažinęs Paltaracką ir žinojęs jo žiaurumą, apmirė iš baimės ir stebėjo lyg apstulbęs, kai šis laužė bažnyčios duris. Sudrausti nedrįso. Pagaliau sargas nutarė patyliukais eiti ieškoti kitų žmonių pagalbos. Deja, atskubėję žmonės rado liepsnojantį bažnyčios vidų, o piktadarių jau neberado. Bažnyčios išgelbėti nepasisekė, — juk visa medinė, o čia dar apipilta benzinu ar kitu gerai degančiu skysčiu, visa greit paskendo liepsnose.
Kai Paltarackas su savo bendrais skubėjo pas anksčiau išvykusią grupę, vežėjai, palikę rusus Novasodų kaime, važiavo atgal į Ryliškes namo. Jie, nuvežę rusus į Subartonių miške prisiglaudusį Novasodų kaimą, (10 km. nuo Ryliškių), paliko išvežto Sibiran ūkininko Baryso name, kur buvo laikinai apsigyvenusi vienos našlės varginga šeima. Vežėjai nesutiko grįžtančio Paltaracko, nes šis, matyt, nenorėjo, kad jį vežėjai pastebėtų: bus pirmasis vežėjus pajutęs ir pasitraukęs toliau.
Rusai našlės užimtose patalpose greit padarė kratą, patikrino, kuo galima pasisotinti. Radę bulvių ir truputį lašinių, taukų, įsakė išvirti bulvių. Bulves skuto šeimininkė, o jai padėjo pora eilinių kareivių. Kai išvirusios bulvės pakvipo taukais ir svogūnais, visi rusai susėdo valgyti. Visko nesuvalgę, šiek tiek paliko.
Paltarackas, su savo bendrais atvykęs į Novosodus, tiesiog pasuko į Baryso namus, kur rusai po vakarienės nenusirengę, kur kas kritęs, miegojo. Vadinasi, jau buvo iš anksto sutarta, kur Paltarackas turi prisijungti prie grupės. Paltaracko pasirodymas visus pažadino iš miego. Uždegė lempą, o karininkas atvykusius su Paltaracku du kareivius išvarė lauk, tarsi sargybon. Paltarackui liepė suvalgyti bulvių likučius. Paltarackas pasiėmė nuo viryklos puodą su bulvėmis, pasistatė ant stalo ir pradėjo valgyti tiesiog iš puodo. Tik staiga — šūvis. Sutarškėjo lango stiklai, vos neužgeso lempa. Visi pašokę pamatė, kad Paltarackas su kąsniu burnoje susmuko ant suolo su peršauta galva. Savo akimis įvykį matęs asmuo pasakojo: „Išgirdęs šūvį, pažvelgiau link namo: per kelis metrus nuo lango lempos šviesoje stovėjo kareivis, atkišęs šautuvą į langą. Po akimirkos sutarškėjo šautuvo spyna. Mat, išmetė iš šautuvo tūtelę ir spyną vėl uždarė. Eidamas nuo lango, užsimetė šautuvą ant peties. . ."
Tūlas gali paklausti: kodėl sargybos nereikėjo, kol dar Paltarackas nebuvo čia atėjęs? Kodėl sargyba buvo paskirta iš tik ką atvykusių kareivių, o ne iš pailsėjusių ir pavalgiusių? Kodėl nebuvo leista valgyti alkaniems kareiviams kartu su Paltaracku? Galima suprasti, kad čia buvo tik žiauri apgavystė. Paltarackui ir dviem kareiviams buvo pavesta atlikti bjaurus darbas, o kad kam nors girtas nepasigirtų apie savo „žygį", reikėjo garbingai jį numarinti.
Tada vadas įsakė pakinkyti arklį, pasišaukė kaiminystėj gyvenusį Volungevičių ir liepė vežti Paltaracko lavoną Merkinėn. Volungevičius, važiuodamas su rusais, štai ką išgirdo: „Banditai sudegino Ryliškių bažnyčią. Ją gindamas, garbingai žuvo liaudies gynėjas draugas Paltarackas." Iš Merkinės Volungevičių paleido namo. Paltaracko lavoną atidavė žmonai. Laidotuvių nebuvo. Net nežinia, kur jis pakastas. Dėl Paltaracko mirties nieko nei areštavo, nei tardė. Taip pat nebuvo bandyta ieškoti padegėjų. Jei banditai padegė bažnyčią, čekistai turėjo juos persekioti. Bet kam tas žygis? Liaudis ir taip patikės, ką čekistai paskelbė.
Buvo toks Maskvos planas. . .
Dėl tokių baisių tragedijų piktinosi ir jaudinosi nukentėjusių artimieji, kaimų gyventojai, vietinės valdžios atstovai ir net komunistai. Vyko kartą Alytaus apskrities aktyvo pasitarimas. Jo dalyviai skundėsi čekistų žiaurumu. Alytaus miškų urėdijos atstovas pateikė nušauto girininko Revucko dokumentus, papasakojo apie paimtus iš nušautojo 26.000 rb. valdiškų pinigų. Kiti papasakojo siaubingus įvykius jų apylinkėse. Merkinės paruošų įgaliotinis papasakojo, kaip jis pats buvo išvilktas iki nuogumo ir tik per stebuklą likęs gyvas. Alytaus apskrities partijos sekretorius susijaudinęs taip atsakė: „Ką aš čia išgirdau, man — baisi naujiena. Jei jie taip ir toliau elgsis — mus visus sunaikins."
Kiek vėliau, susikūrus Varėnos rajonui, kuriam priklausė dalis Merkinės valsčiaus, pirmasis rajono partijos sekretorius Kalčys dėl panašių skundų aktyvui pasakė: „Čia bus banditų, persirengusių kariškiais, darbas. Kitaip aš būčiau viską žinojęs. Aš išaiškinsiu." Po savaitės jis aktyvui štai ką pridūrė: „šis reikalas ne mums priklauso spręsti. Yra sąjunginė valdžia, ji viską tvarko!"
Vėliau buvo kalbama, kad buvo toks Maskvos planas — visą Lietuvą sunaikinti, — apie kurį iš lietuvių žinojo vienas Guzevičius (Aleksandras Gudaitis - Guzevičius) 1944-1945 m. buvo valstybės saugumo komisaras, dalyvavęs Kremliuje Stalino paruošto plano Lietuvą pertvarkyti svarstyme. Tai bent buvo planas, kad net toks niekšas, kaip Guzevičius, supratęs to plano esmę, nualpo. Prieš mirtį vienam savo pažįstamui 1969 m. pradžioje jis šitai pasakojęs. Mums neatpasakojo tas asmuo Guzevičiaus prisipažinimo, tik pasakė, kad ką jis išgirdęs, tai buvęs baisus planas, šitai gali būti tiesa, nes ir Suslovas yra pasakęs, kad Lietuva bus, bet lietuvių nebus!
Galbūt, kad vietos valdžia pokario metais apie Maskvos užmačias nieko nenutuokė, kaip nenutuokia ir šiandien, kaip iš tikrųjų Maskva žiūri į lietuvių tautą.
Kerštas V. Krėvei — Mickevičiui
Visi gerai žinome, kas lietuvių tautai buvo Vincas Krėvė — Mickevičius, kaip jis buvo įtrauktas į Lietuvos vyriausybės sudėtį 1940 m., rusams okupavus Lietuvą. Taip pat „Lietuvos archyvuose" skaitėme jo pasakojimą apie savo veiklą toje vyriausybėje. Žinome, kodėl jis 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
Apie visa tai žino ir Maskva, kuri įsakė sunaikinti visa, kas yra susiję su V. Krėvė-Mickevičium.
1944-1945 m. Subartonyse Krėvės tėviškės neliko nė žymės: sunaikinti trobesiai, iškirstas nedidelis sodelis, užgriautas šulinys, sunaikintos tvoros. V. Krėvės — Mickevičiaus giminės išterioti ar išblaškyti. Sesers Sasnauskienės, gyvenusios Ilgininkų km., sūnus nušautas. Kita sesuo — Jovarauskienė iš Merkinės su vaikais dingo Sibire. Mickevičiaus (V. Krėvės tėvo antra šeima) šeimyna po Stalino mirties buvo grįžusi iš Sibiro, bet, negavusi leidimo Lietuvoje prisiregistruoti ar įsidarbinti, grįžo atgal Sibiran. Žodžiu, rašytojo artimieji bei tolimesni giminaičiai visi buvo atrasti, išaiškinti ir nuterioti.
Po kelių metų Maskva respublikinėje spaudoje leido paskelbti melagingų žinių apie V. Krėvę, apie jo gyvenimą JAV, apie jo „apgailestavimą" dėl emigravimo, kai šis jau buvo miręs. Lietuvių tauta beveik nieko nežinojo, kaip Maskva buvo užpykusi ir kaip pasielgė su Krėvės tėviške, su jo artimaisiais. O lietuviams jis ir toliau liko brangus, jo raštai toliau šildo lietuvių širdis. Šių jausmų negalima atimti iš lietuvių. Tai supranta ir Maskva. Ir su tuo turėjo skaitytis, ypač po Stalino mirties.
Po daugelio metų Raitininkų kaime buvo nusavintas namas, panašus į buvusį Subartonyse Mickevičių namą, atvežtas į Subartonis ir toje pačioje vietoje perstatytas. Jame įrengtas šioks toks V. Krėvės — Mickevičiaus muziejus. O šiame muziejuje nieko nėra susijusio su V. Krėve bei jo giminėmis. Vien išlikusios tos vietos, kur V. Krėvė gimė, augo ir atvažiuodavo paviešėti, atostogų praleisti.
Alytaus rūsiuose
Kalbėjomės su pensininku, kuris 1944-1946 m. Alytuje buvo aukštu pareigūnu, gerai atsimena tų dienų įvykius. Pasak jo, 1944 m. lapkričio — 1945 m. birželio mėn. Alytuje buvo labai daug areštuotų, tardomų ir kankinamų arešto vietose aplinkinių kaimų ir miestelių lietuvių. Tarp jų buvo daug ir iš sunaikintų Merkinės valsčiaus kaimų.
Štai ką prisimena iš tų laikų vienas iš šio rašinio bendraautorių.
Mane areštavo 1944 m. gruodžio 27 d. Tą dieną dar daug kas nedrįso sugrįžti į Klepočių, Lizdų ir kitų kaimų nusiaubtą apylinkę, nes kai mane nuvedė pas kaimyną, ten radau vieną areštuotą Lizdų kaimo sukruvintą vyrą, sėdintį kampe ant grindų. Iš karto pamaniau, — peršautas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo sukruvintas nuo mušimo. Čia atsidūrė daugiau mūsų kaimo areštuotų. Mane nusivedė į kitą kambarį, kur parsigriovę kareiviai mušė mane lazdomis, spardė kojomis, o viršininkai apsiputoję šaukė, kad atiduočiau šautuvą, šaudmenis, kurių aš niekados nebuvau turėjęs savo rankose. Jokių kitų kaltinimų nepateikė. Kada liepė keltis, pajutau iki tol nepatirtą didelį dešinės pusės apatinių šonkaulių skausmą. Spardydami man kareiviai sulaužė du šonkaulius. Su didžiausiu vargu atsikėlęs, buvau išstumtas lauk. Vežimuose sėdėjo visi areštuoti. Vos įlipau ir aš į vieną vežimą. Vežė į Merkinę, kur uždarė rūsyje. Ten buvo daugiau areštuotų. Jų tarpe buvo taip sumuštų, kad negalėjo paeiti. Kalbėjomės pašnibždomis. Niekas nežinojo, už ką areštavo, kodėl visus beveik iki vieno taip mušė. Po poros dienų mus pėsčius nuvarė į Alytų. Buvome alkani, sušalę. Man labai sunku buvo kvėpuoti, eiti. Vargais negalais pasiekėme Alytų. Mus sugrūdo į naujai iškastą bunkerį Basanavičiaus gatvės viduryje, netoli turgavietės. Visi netilpome. Kitus nuvarė kažkur kitur. Po poros dienų buvome pervesti Vilniaus gatvėn į perpildytą buvusį žydo alaus sandėlį — rūsį. Čia radome daug ligonių, sumuštųjų. Kampe ant sutrintų šiaudų raitėsi, šaukdamas pagalbos, mokytojas Rėklys (Seirijų valsč., Avižienių km.). Jo sirgta inkstų uždegimu dar namuose, o čia baisios sąlygos, naktiniai tardymai ligą dar pasunkino. Daug kas, nusirengę prieš nedidelį langelį, rinkosi uteles, kiti rodė niežų subjaurotą kūną. Pastarieji buvo čia seniau sugrūsti. Po kelių dienų mane su kitais nuvedė prie turgavietės esančio namo rūsin. Šiame name prieš karą buvo Misiukienės kepykla. Čia taip pat radome daug žmonių iš visų Alytaus apskrities valsčių. O dar vėliau mūsų keletą nuvedė į saugumo rūsį (daktaro Kudirkos name). Iš besikeičiančių sužinojome, kad areštuoti buvo laikomi dar keliuose Alytaus rūsiuose. Visur su areštuotais buvo elgiamasi barbariškai, tardoma tik naktimis ir, aišku, mušama. Mūsų prižiūrėtojai buvo daugiausia tokie, kurie vokiečių okupacijos metais dėl įvairiausių priežasčių slapstėsi. Žydas J. Radzevičius (berods, iš Jėzno) gelbėjosi nuo vokiečių persekiojimo, Tertelis (pavardės tiksliai neprisimenu) iš Mackonių valsč. buvo vokiečių ieškomas dėl bendravimo su pabėgusiais žydais, o vienas prižiūrėtojas vokiečių okupacijos metais policijos ieškotas dėl vagysčių, kaip kad prižiūrėtojas Barkauskas. Šie prižiūrėtojai naktimis išvesdavo areštuotus tardymams ir padėdavo juos mušti. Buvo kalbama, kad iš prižiūrėtojų vienas Tertelis buvo žmoniškesnis.
Žydą Radzevičių gerai prisimenu, nes iš keršto lietuviams virto tikru sadistu. Jo sudrausti niekas net ir nebandė, nors apie jo žiaurumą visiems buvo žinoma. Štai kai kurie jo ,darbeliai".
Kartą rūsyje prie turgavietės buvome 22 žmonės (tą dieną buvo daug išvedę kažkur, o šiaip būdavome 50 — 60 žmonių). Radzevičius savo šautuvą atidavė kitam prižiūrėtojui, o pats įėjo į kamerą su naganu rankoje. Visus sustatė į vieną kampą. Priekyje stovėjusiam liepė prieiti prie jo į rūsio vidurį. Tą Radzevičius griebė už apykaklės ir su nagano rankena pradėjo mušti per galvą. Kai areštuotasis prapliupo krauju, paleido jį ir liepė stoti į priešingą kameros kampą. Toliau buvo lygiai pasielgta su antru, trečiu ir t. t. Sumušė ir sukruvino visus iki vieno. Nebuvo kam pasiskųsti, negalėjome paprašyti savo žaizdoms aprišti tvarsčių. Reikėjo plėšyti savo utėlėtus marškinius. Nuo kraujo užkrėtimo mus apsaugojo tik karštos maldos.
Vilniaus gatvėje buvusiame alaus sandėlyje įeiti galima buvo laiptais, kurie iš oro buvo dengti. Tačiau jie vedė ne į apačią, bet į rūsio palubę. Kitaip sakant, rūsio durys buvo palubėje, o nuo tų durų žemyn reikėjo lipti paprastomis kopėčiomis. Kada Radzevičius atvesdavo areštuotą iš tardymo ar iš kito rūsio, tai jis pirmasis pakildavo laiptais atidaryti rūsio durų. Vos duris atidaręs, liepdavo antram prižiūrėtojui leisti areštuotą. Tas prieidavo laiptais prie atvirų durų, o tada Radzevičius trenkdavo areštuotam į pečius šautuvo buože. Aišku, nelaimingasis nuo smūgio kriste krisdavo nesiekęs kopėčių. Kaliniai, vos atsivėrus durims, visuomet laukdavo, išskėtę rankas, kad žmogų sugautų dar ore ir šitaip apsaugotų nuo suluošinimo.
Vieną dieną Radzevičius, atsidaręs rūsio duris, šovė į rūsį. Šis sadistas tiesiog išprotėjo. Nežinia, kas jam užėjo. Regis, tą dieną ir girtas nebuvo. Žinoma, šūvį paleido ne tiesiog į žmones, bet į sieną. Tačiau kulka atšokusi užkliudė vienam areštuotam nosį ir veidą. Už tą „šposą" Radzevičiui niekas nieko nesakė.
Tačiau kartą atsitiko taip, ko ir pats Radzevičius nesitikėjo. Kai jis, atidaręs rūsio duris, areštuotąjį nuleido žemyn, kaip visada, trenkęs buože į pečius, nuo smūgio šautuvas iššovęs pataikė laiptų pradžioje stovėjusiam kitam prižiūrėtojui, kuris krito negyvas. Po šio įvykio Radzevičiaus nebematėme. Kas su juo atsitiko, nežinia.
Areštuotiems valgyti duodavo kartą į parą „sriubos". Kieno artimieji buvo namuose ir galėjo atvažiuoti į Alytų, retkarčiais atveždavo maisto. Tačiau jasti areštuotąjį ir perduoti maistą Alytuje kartais neužtekdavo dviejų parų. Niekados niekas nepaaiškino, kur gali būti areštuotasis. Paprastai namiškis, atsistodavęs eilėn prie kurio nors rūsio ar bunkerio, ir čia pagal eilę gaudavo atsakymą: „Tokio pas mus nėra!" Vadinasi, eik prie kito rūsio. Vėl eilėje šalk. Ir taip su maišeliu tekdavo stūguriuoti, kol galų gale pataikydavo rasti.
Areštuotieji ne tik buvo terorizuojami, mušami, bet ir pusbadžiu laikomi antisanitarinėse sąlygose. 1945 m. kovo pabaigoje kelis šimtus areštuotų išrikiavo ir pėsčius nuvarė į Marijampolės (Kapsuko) kalėjimą. Laimė, kad pasitaikė šiltos dienos, nors naktimis gerokai šalo. Ėjome dvi dienas. Marijampolės kalėjimas buvo perpildytas. Kamerose, kurios buvo skirtos penkiolikai, šuto po 120 — 140 žmonių. O buvusioje kalėjimo koplyčioje buvo gal koks 1000 kalinių. Nors kalėjime siautė niežai, utelės, tačiau buvo ramiau, mušimų beveik neteko girdėti.
Mane įgrūdo kameron, kur ant grindų radau susirietusį Griškabūdžio kleboną. Kiek bandžiau kalbinti, neišgirdau iš jo nei vieno žodžio, visą laiką dejavo. Nesužinojau, kas jam nutiko, bet greičiausiai buvo sumuštas. Rytojaus dieną jį kažkur išnešė ir taip apie jį daugiau nieko nesužinojau.
1945 m. birželio 28 d. apie 2000 kalinių iš kalėjimo nuvarė į geležinkelio stotį ir susodino į paruoštus prekinius vagonus po 45 žmones mažuose vagonuose, po 90 — dideliuose. Tos pačios dienos vakare Kauno stotyje prie mūsų traukinio prikabino dar kažkiek vagonų su Kauno kalėjimo kaliniais, o birželio 29 d. — su Vilniaus kalėjimo kaliniais. Čia prisidėjo dar antras garvežys. Taigi didžiulis ešalonas, traukiamas dviejų garvežių, po 14 parų pasiekė Vorkutą. Pirtyje apvogus paskutinius skudurus, mus visus išskirstė po įvairias Vorkutos anglies baseino kasyklas, kuriose labai daug mūsų tautiečių mirė dėl nepakenčiamų darbo ir gyvenimo sąlygų. Čionai mus konvejeriu teisė, nedavę net žodžio ištarti, nes mus visus atvežė kaip „tardomuosius". Nedaug iš Vorkutos po metų kitų paleido. Pavyzdžiui, A. Balčius iš Dubaklonio 1945 m. sausio mėn. vežė Alytun savo ir kaimyno sūnus į karinį komisarijatą. Pakeliui juos sutiko čekistai ir, areštavę jaunuolius, pristatė kartu su mumis Vorkuton. Tokius turėjo išleisti. Tik kiek jiems reikėjo pereiti rūsių, bunkerių ir kamerų kančių!
Kartu su mumis buvo nemažai žmonių, kurie 1944 m. gruodžio 24 d. buvo areštuoti Klepočių, Lizdų, Druskininkų ir kituose kaimuose. Jie visi rūsiuose buvo daugiau ar mažiau sumušti, kankinti ir pagaliau nuvežti į lagerius, o kai kas ir kariuomenėn.
Besikalbant su jais paaiškėjo, kad jie nežinojo apie 1944 m. Kūčių dienos tragedijos mastą bei žiaurumus gimtinėje, mat, kaimai, išskirstyti į vienkiemius, buvo išsidėstę dideliame plote. Kiek jų nebegrįžo į savo gimtuosius namus iš Alytaus rūsių, Vorkutos lagerių ar iš karinių stovyklų, darbo batalionų? To šiandien niekas nežino ir vargu, ar kada nors kas sužinos. Kai sugrįžę norėjome nueiti į tuos kaimus pranešti artimiesiems, kad buvome su jų sūnumi ar broliu Alytuje, Marijampolėje, Vorkutoje, kokias kančias mes ten pergyvenome,— deja, dažniausiai mums buvo pasakyta, kad toks žmogus buvo nušautas, kiti jo šeimos nariai Sibire vargsta. Nebuvo kam pranešti. . . Tada supratome, koks barbariškas „išvaduotojų" darbas buvo atliktas tą šventą Kūčių dieną.
To negalima pamiršti
Taip trumpai nupasakoja savo pergyvenimus žmogus, kuris praėjo sunkių kančių kelius kartu su nukentėjusių 1944 m. Merkinės apylinkės kaimų areštuotais žmonėmis. Smulkiau aprašyti tokius pergyvenimus reiktų sunaudoti daug popieriaus. . .
Tačiau šiandien mes privalome apie tai žinoti, turime išaiškinti kiekvieno Lietuvos kaimo gyventojo likimą. Juk žmonės žuvo, kentėjo baisias fizines ir moralines kančias. Ir už ką? Kuo jie nusikalto? O jei ir buvo kuo nusikaltę, kas davė budeliams teisę žudyti, konfiskuoti žmonių turtą, deginti jų namus, tremti Sibiran be teismo sprendimo?
1944 m. pabaigoje — 1945 m. pradžioje Merkinės apylinkėse nebuvo nė vieno besislapstančio ginkluoto lietuvio. Partizanų veiklos nebuvo jokių žymių. Šis veikimas pasireiškė tik po to, kai rusai nesiliovė terorizavę šiose apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje.
Šiandien drąsiai tvirtiname, kad Pirčiupio tragedija, kurios kaltininkai yra vokiečiai, savo žiaurumu nepralenkia Klepočių, Lizdų ir kitų kaimų tragedijos, dėl kurios kalti rusai. Tai jie 1944 m. gruodžio 24 d. šaudė nekaltus žmones, naikino jų turtą, be jokių kaltininkų areštavo, o vėliau ištrėmė iš savo gimtų pastogių daugelį tų, kurie tą dieną buvo išvengę mirties.
Netoli nuo nukentėjusių kaimų yra Raitininkų apylinkė Alytaus raj.). Iš čia kilęs rašytojas J. Būtėnas, respublikos valdžios atstovas Al. Drobnys. Abu komunistai, abu save laiko dideliais patriotais. Tačiau kai šalia gimtinės tekėjo nekaltas kaimynų kraujas, kai jų giminės raudojo palikdami savo kraštą, abu tylėjo. Tylėjo šie „patriotai" ir tada, kai negausios šeimos po Stalino mirties grįžo iš Sibiro ir bandė atkurti savo sodybas gimtuose namuose, o jiems buvo atsakyta ir liepta daugiau čia nesirodyti. Tyli „patriotai", kai greit Lietuva minės tos žiaurios tragedijos 40-metį. Gal Drobnys ir Būtėnas čia niekad nesilankė? O, kaip jie gerai žino! Jiems buvo papasakota. Tad kodėl jie negali apie šią tragediją paskelbti, pareikalauti, kad būtų išaiškinti žudikai ir atatinkamai nubausti? Ko iš jų galima tikėtis? Kokį atsaką jie gali duoti? Greičiausia, tokį patį, kaip buvęs Varėnos rajono partijos sekretorius Kalčys: „Čia ne mums spręsti. Yra sąjunginė valdžia, ji viską tvarko!"
Taip, sąjunginė valdžia reikalauja, kad JAV išduotų iki šiol nenubaustus Pirčiupio, Baltarusijos kaimų bei kitų tragedijų kaltininkus. Teisingas reikalavimas. Tad mes reikalaujame, kad TSRS valdžia ištirtų 1944 — 1945 m. Merkinės apylinkėse čia paminėtus įvykius, išaiškintų kaltininkus ir juos nubaustų.
1940 m. TSRS visam pasauliui gyrėsi, kad Stalinas, viso pasaulio žmonių darbo vadas, Raudonosios Armijos dėka išvadavo Lietuvos liaudį iš buržuazinės priespaudos. Tada Lietuvos liaudis neteko daugiau negu 70.000 savo tautiečių. 1941 m. Hitleris su savo divizijomis užplūdo Lietuvą. Jis taip pat gyrėsi, išvadavęs Lietuvą iš bolševikų vergijos. Tada Lietuva neteko kone 100.000 gyventojų. O kai Stalinas pasigyrė 1944 m. išvadavęs Lietuvą iš fašistinio siaubo, šiandien dar nėra suskaičiuoti Lietuvos nuostoliai, nes jie tebeauga ir mūsų dienomis, nors ir ne taip sparčiai, kaip 1944 — 1950 m.
Kas būtų su lietuviais, jei dar kas nors užsigeistų juos „išvaduoti"? Gana tokių „vadavimų"!
Lietuvos kino studija sukūrė meninį filmą „Faktas" apie 1944 m. birželio 3 d. vokiečių įvykdytą smurtą Dzūkijos kaime Pirčiupyje. Šio filmo premjeros proga „Tiesa" 1982 m. vasario 19 d. numeryje išspausdino Zeferino Jonučio mintis. Autorius rašo: „Filmas — paminklas. Bet tai — ne apie mirtį kūrinys. Apie mano ir tavo dabartį bei ateitį. . ." Pacituosime dar keletą žurnalisto komentarų, kur jis kalba apie filmo demonstravimą tarptautiniame kino festivalyje Kanuose: „Konkursinėje kino filmų peržiūroje režisieriui skirta atskira ložė. Jei, pasibaigus filmui, salėje pasigirsta ne vienas kitas užprašytas ar nusamdytas pliaukštelėjimas, o audringi plojimai — įjungiami galingi prožektoriai ir nukreipiami į režisieriaus ložę. Nėra aplodismentų, nebus prožektorių, režisierius paliekamas tamsioje nežinioje. Jaudinosi šioje ložėje ir Almantas Grikevičius. Salė filmą žiūrėjo labai tyliai. Pasibaigus — jokių aplodismentų. Salė atsistojo ir tylėjo. Kaip galima ploti pelenams, kiriais paverstas žmogus ir žmogiškumas! . .
Stovi publika ir tyli. Ploti negalima. Bet neploti irgi negalima, nebus režisierių pagerbiančio ženklo. Nežinia, kas pažeidė nustatytą griežtą ritualą, bet staiga plykstelėjo prožektoriaus šviesos, nušviesdamos režisieriaus ložę, sugriaudėjo plojimų audra. Plojo ne mirčiai, ne pelenams, o meno kūrinio įtaigai, žmogiškajai atminčiai. . ."
„Spaudos konferencijoje prie Grikevičiaus priėjo du prancūzai. Ne tiek klausė, kiek pagerbė filmą, pasakydami režisieriui:
— Mes nežinojome apie jūsų Pirčiupius, bet mes žinojome apie mūsų kaimo Oraduro tokį patį tragišką likimą. Teisingai padarėte, neleisdami, kad pelenai užželtų užmiršimo velėna.
Vokietijos Federatyvinės respublikos atstovas pranešė, kad filme — taisyklinga vokiečių kalba ir teisinga pažiūra į Hitlerio kareivius, kur ne kiekvienas vokietis parodytas nacistu.
Žmogus, atstovaująs JAV kino spaudai, mandagiai priekaištavo:
— Ponas režisieriau, jūs toks, kaip man atrodo, švelnus žmogus, o sukūrėt šitokį žiaurų kūrinį? . .
— Tų žiaurumų autorius — ne aš! — atsakė Almantas Grikevičius. . ."
Toliau Jonutis baigia taip: „Zervynose prisimena, ir visam pasaulyje prisimena, ir sako, kad reikia atminimo.
Mums sako: senatis, praėjo daug metų. . . „Kas sena prisimena — akį raut!"
„Liaudies išmintis pataria pamiršti, kas praėjo. Tačiau ta pati išmintis, pratęsta iki galo, užbaigia: „Kas sena pamiršta — raut abi!"
Išmintinga ta liaudies išmintis: ko nereikia — neprisimink; ko negalima pamiršti — jokiu būdu nepamiršk! Nes akį brangindamas, visą galvą prarasi.
Žmogaus jausmai, psichologija, intelektas — nepraeinantys dalykai, tos žmogiškosios kategorijos niekada nebūna praeityje. Kaimo sunaikinimas niekada nebus praeities faktas.
Šitaip kalba filmas „Faktas" — gyvenimą teigiantis kino meno kūrinys".
Labai teisingos mintys. Tačiau dar pridurkime. Prancūzai nežinojo Pirčiupio. Taip pat jo nežinojo daugelis kitų tautų. Jie žinojo savas kančias. Jas labai gerai prisimena. Deja, ne daug kas įs lietuvių žino apie tų pačių 1944 m. smurtą Merkinės apylinkės kaimuose. Jo autoriai — rusai. To nežino gal ir Z. Jonutis, taip pat ir kino filmo „Faktas" kūrėjai. Mes jiems tai primename. Visiems primename, kad „visos savo galvos neprarastume."
1984 m. sukaktis mes paminėsime tinkamai, nes to iš mūsų reikalauja dabartis ir ateitis.
Grupė dzūkų
