VINCAS TRUMPA
( Lietuvių enciklopedija, 15 t. Red. V. Maciūnas. Lietuvių enciklopedijos leidykla, JAV)
Bendrieji bruožai
XIX a. Lietuvos istorija yra okupuoto krašto ir pavergtos tautos istorija. Jeigu ne padalijimai, XIX a. Lietuvos istoriją turbūt reikėtų pradėti vad. reformų laikotarpiu, kuris maždaug sutapo su paskutinio Lenkijos karaliaus ir D.L.D. Stanislovo Augusto viešpatavimu ir kulminacinį tašką pasiekė ketverių metų seime ir 1791.V.3 Konstitucijoje, kurią įgyvendinus, Lietuvos-Lenkijos respublika būtų politiškai, sociališkai ir ekonomiškai tapusi nauju organizmu. Tos reformos, kurių ryšys su Amerikos ir ypač Prancūzijos revoliucijomis buvo perdaug ryškus, ir buvo vienas pagrindinių motyvų, kodėl Rusija ir jos partneriai (Prūsija ir Austrija) skubinosi užgniaužti naują laisvės ir pažangos židinį prie Vyslos ir Nemuno. Karinės intervencijos ir vietinės konservatyviosios opozicijos (targovičanų) pagalba tai joms pasisekė įvykdyti ir 1793-95 padalijomais Lietuvos-Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi, nežiūrint heroiško Kosciuškos, Jasinskio, Prozoro sukilimo, kuriame bene pirmą kartą į politinės kovos sceną išėjo gana platūs valstiečių sluoksniai (dalgininkai ir šakininkai). Todėl negalima sutikti su kai kuriais rusų ir dabartiniais okupuotos Lietuvos istorikais, kad 1795 Lietuvos prijungiamas prie Rusijos turėjo tam tikros pažangios prasmės. Sociališkai ir ekonomiškai Rusija buvo daug labiau atsilikusi, negu Lietuva ir Lenkija, ypač turint galvoje aukščiau minėtas reformas; tai rodė ir masiškas valstiečių bėgimas iš 1772 Rusijos okupuotų Lietuvos ir Lenkijos sričių.
Iš antros pusės, faktas, kad 1794 sukilimo vadams teko kreiptis į Lietuvos gyventojus lietuvių kalba ir kad XIX a. aplamai buvo tautų atbudimo amžius, verčia abejoti ir kai kurių lenkų istorikų spėjimais, kad skirtumai tarp Lenkijos ir Lietuvos, jeigu nebūtų buvę padalijimų, būtų pranykę ir istorinėje Lietuvos-Lenkijos teritorijoje (su Gudija ir Ukrainos dalimi imtinai) būtų išaugusi lenkiškos kultūros vieninga konstitucinė respublika, nors 1791 konstitucija ir buvo svarbus žingsnis šia kryptimi. Tiesa taip pat, kad per visą XIX a. iki J. Pilsudskio ir poeviakų (POW — Polska Organizacja Wojskowa, žr. LE XXIII, 253-255) laikų Lietuvoje netrūko pastangų atgaivinti senosios Lenkijos idėją. Okupacinė rusų valdžia, bent ligi 1831 sukilimo, ne tik nesipriešino, bet dargi padėjo lenkų kultūrinei įtakai skleistis Lietuvoje. Nežiūrint to, per visą XIX a. nuolat augo ir stiprėjo lietuviškasis gaivalas, kuris XIX a. pabaigoje pasidarė reikšmingas politinis ir kultūrinis veiksnys, su kuriuo negalėjo nesiskaityti nei rusai, nei lenkai.
Schematiškai kalbant, XIX a. Lietuvoje politiškai kova vyko pirmiausia tarp rusų ir lenkų, kaip dominuojančių politinių mažumų, o tos kovos ir bendrosios Europos istorijos xtakoje augo ir brendo lietuvių tauta, kuri atsirems ne į 1772 sienas, kaip tai darė ir iš dalies tebedaro lenkai, bet į XIII a. Lietuvą. Be abejo, to naujo — lietuviško — faktoriaus formavimasis ir yra pats svarbiausias XIX a. Lietuvos istorijos bruožas, nes jis išreiškė ne vienos ar kitos dominuojančios mažumos, bet absoliutinės gyventojų daugumos valią. Todėl, vertinant XIX a. Lietuvos istorijos įvykius, ir reikia pirmiausia žiūrėti, kiek jie prisidėjo ar kenkė lietuvių tautos, kaip revoliucinės politinės jėgos, formavimuisi.
Kritišku XIX a. Lietuvos istorijos momentu turbūt reikia laikyti 1861 žemės reformą ir su ja susijusį 1863-64 sukilimą, kurių pirmoji sudarė naują ekonominį-socialinį pagrindą tolimesniam lietuvių tautos vystymuisi, o antrasis sudavė lemiamą smūgį lenkų, kaip dominuojančios mažumos, hegemonijai Lietuvoje. Teisingai M. Remeris demokratėjimą pavadino lietuvių tautos atgimime Jonu krikštytoju. Užtat visą XIX a. lietuvių tautos istoriją reikia skirstyti į du maždaug lygius laikotarpius, priskiriant ir XX a. pradžią: 1795-1864 ir 1864-1918.
I.Tradicijai ir naujiems reiškiniams susidūrus (1795-1864)
1. Administracija
Sutriuškinus 1794 sukilimą, Kotryna II įvedė Lietuvoje karinės okupacijos valdžią, administraciniu atžvilgiu padalydama kraštą į tris sritis: Vilniaus, Gardino ir Kauno. Okupacinės valdžios centras buvo Gardine, kur buvo apgyvendintas ir abdikavęs nuo sosto Stanislovas Augustas (m. 1797 Petrapilyje). Vyriausias Lietuvos valdytojas buvo Mikalojus Vasiljevičius Repninas (1734-1801), nuo seno gerai susipažinęs su politine Lietuvos padėtimi ir mokėjęs užmegzti glaudų bendradarbiavimą su vadovaujančiais Lietuvos sluoksniais. Dėl to perėjimas po okupacine valdžia nebuvo labai skaudžiai tų sluoksnių išgyventas. Jie masiškai rašėsi po ištikimybės Kotrynai II pareiškimo dokumentais, savanoriškai siuntė delegaciją į Petrapilį su buv. etmonu grafu L Tiškevičium prieky, kiekvienas kaip įmanydamas stengėsi išsiginti savo dalyvavimo 1794 sukilime, tuo saugodami savo dvarus nuo konfiskavimo. Kotryna II paliko Lietuvoje pagrindines savivaldos institucijas: seimelius, teismus, Lietuvos Statutą. Ekonomiškai 1795 dėl karo ir nederliaus buvo ypatingai sunkūs Lietuvoje: iš Rusijos gilumos buvo siunčiami Lietuvon javai ir organizuojami grūdų magazinai (žr. LE XVII 60-61) padėti valstiečiams nederliaus ir bado atveju. Baudžiavinė santvarka buvo palikta veikti pilnoje galioje, netgi dar daugiau pakeliant lažines prievoles.
1796 Lietuvoje buvo įvesta civilinė administracija, Rusijos pavyzdžiu padalijant kraštą į gubernijas (Vilniaus ir Slanymo). Iš dalies ekonominiais ir politiniais sumetimais P. Zubovas, apdovanotas turtingais Šiaulių ekonomijos dvarais, tuo metu buvo sudaręs planą iškeldinti iš Lietuvos didelį kiekį (iki 100.000) smulkiosios bajorijos į Krymą, Kaukazą ir kt. sritis ginti Rusijos sienų nuo turkų ir totorių. Tik Kotrynos II mirtis sutrukdė to plano vykdymą.
Povilas I (1796-1801), nekęsdamas visko, kas buvo padaryta Kotrynos II, įvedė žymių pakeitimų Lietuvoje. Tuojau po vainikavimosi jis apsilankė Lietuvoje, tuo pademonstruodamas savo simpatijas okupuotam kraštui. Slanymo ir Vilniaus gubernijas jis sujungė į vieną Lietuvos guberniją. Buvo net galvojama apie Lietuvos-Lenkijos unijos atgaivinimą sudarant vieną Lenkijos karaliją Rusijos protektorate. Buvo amnestuota dauguma politinių kalinių ir tremtinių, tarp jų ir T. Kosciuška. Nors formaliai ligi 1798 Lietuvos generalgubernatoriumi tebebuvo Repinas, bet faktiškuoju Lietuvos valdytoju tapo vokiečių kilmės gen. J.Bulgakovas, parodęs daug energijos reorganizuojant teismus, kovojant su epidemijomis ir išaiškinant pirmą platesnio masto brolių Ciecierskių politinį sąmokslą prieš okupacinę administraciją. 1799 Lietuvoje buvo įvestas rusiškasis kalendorius.
Aleksandro I (1801-25) laikais Lietuva vėl buvo apdalinta į dvi gubernijas: Vilniaus ir Gardino (1801). Toks administracinis padalijimas išsilaikė ligi 1843, kada iš Vilniaus gubernijos buvo išskirta Kauno gubernija. 1815 Užnemunė buvo priskirta prie vad. Kongreso Karalijos, kurioje ir toliau liko veikti Napoleono teisynas. 1817 Palangos sritis grynai administraciniu atžvilgiu buvo priskirta prie Kuršo gubernijos, tuo būdu Lietuvą visiškai atskiriant nuo Baltijos jūros.
Nors prie Mikalojaus I (1825-55) buvo panaikintas Lietuvos Statutas (1840) ir vyko tolimesnis krašto rusinimas, tačiau savivaldybės institucijos (apskričių ir gubernijų seimeliai ir teismai) liko veikti ligi 1863 sukilimo, kada Lietuva administraciniu atžvilgiu buvo beveik visiškai sulyginta su rusiškomis gubernijomis. Net ir jos vardas buvo uždraustas vartoti, oficialiai kraštą pavadinus šiaurės Vakarų kraštu (Sievero-Zapadnyj kraj).
2. Napoleoninis interliudas
Kas dėjosi revoliucinėje Prancūzijoje ir Napoleono iš pamatų sukrėstoje 'Europoje, rado didesnio ar mažesnio atgarsio ir Lietuvoje. Stanislovas Augustas buvo išsireiškęs, kad įvykiai prie Senos upės aidu atsiliepė Lietuvos miškuose. Daugelis Lietuvos ir Lenkijos politinių emigrantų bandė savo valstybės atstatymo viltis grįsti revoliucinės ir napoleoninės Prancūzijos pagalba. Mykolas Kleopas Oginskis (žr. LE XX 35-36) jau 1796 kreipėsi į Napoleoną Bonapartą pagalbos. Napoleonas tada, kaip ir vėliau, buvo nuomonės, kad tik pati tauta su ginklu galinti išsikovoti sau laisvę. Tačiau jis nesipriešino, kad Italijoje būtų organizuojami gen. Dąbrovvskio vadovaujami kariniai emigrantų legionai, kurie buvo naudojami įvairiuose frontuose (daug legionierių žuvo San Domingo saloje).
Pagrindinis Napoleono priešas buvo Anglija. Dėl laivyno stokos negalėdamas jos tiesiog pulti, Napoleonas bandė ją paklupdyti ekonomiškai, siekdamas uždaryti visos Europos rinką jos prekėms. Toji vad. kontinentinė blokada ir motyvavo visus Napoleono karo žygius, kol pagaliau 1806-1807 jis prisiartino prie Rusijos.
1807 Tilžės sutartimis Aleksandras I pasižadėjo prisidėti prie Napoleono ekonominio karo prieš Angliją. Napoleono-Aleksandro I susitarimas turėjo didelės, nors ir laikinos, reikšmės Lietuvai. Visų pirma, jis išsklaidė daug kieno iliuzijas, kad Napoleono pagalba bus galima nusikratyti rusiškosios okupacijos. Toks M.K. Oginskis dabar ėmė nuoširdžiai ieškoti modus vivendi su Rusija, siūlydamas atgaivinti D.L. K-tiją Rusijos protektorate. Įtakingasis A. Čartoriskis vis tebesvajojo apie Lietuvos-Lenkijos sujungimą Rusijos globoje. Aleksandras I visiems tiems planams rodė simpatijos, bet nieko nedarė jų įgyvendinimui, slaptai flirtuodamas su Anglija ir ruošdamasis karui su Napoleonu.
Antra, Rusijos prisidėjimas prie kontinentinės blokados baisiai slėgė Lietuvos gyventojus. Smarkiai nukrito javų, linų, kanapių ir miško kainos, kurių eksportas į Angliją buvo pagrindinis Lietuvos gyventojų pajamų šaltinis. Iš antros pusės, žiauriai ėmė trūkti druskos, silkių ir kt. kolonijinių prekių. Napoleono konsulai, sėdėdami Klaipėdoje, Karaliaučiuje ir Petrapilyje, budriai sekė, kad tos prekės nepakliūtų kontrabandos keliu. Tik JAV, kurios Napoleono-Anglijos karo atžvilgiu laikėsi neutralumo politikos, jaunas, bet greitai augantis prekybos laivynas galėjo prasiveržti į Baltijos erdvės uostus ir aprūpinti ją būtiniausiomis kolonijinėmis prekėmis ir bent šiek tiek sumažinti tos erdvės žemės ūkio ir miško produktų perteklių.
Tarp kita ko, tų pačių Tilžės derybų metu Napoleonas buvo pasiūlęs Aleksandrui I prijungti prie Rusijos Klaipėdos uostą ir sritį, Nemuną laikydamas natūralia vakarine Rusijos siena. Kaip žinia, Užnemunė tuo metu buvo prijungta prie Varšuvos k-tijos, kuri tikra to žodžio prasme buvo Napoleono satelitas. Aleksandras I to pasiūlymo atsisakė turbūt daugiausia dėl savo simpatijos gražiajai Prūsijos karalienei.
Ekonominio karo su Anglija reikalavimų nevykdymas iš Aleksandro I pusės privertė Napoleoną bandyti jėga priversti Rusiją vykdyti Tilžės pažadus. 1812 karas vėl atgaivino viltis atstatyti Lietuvos-Lenkijos uniją ir išsivaduoti iš Rusijos okupacijos. Napoleonui užėmus Vilnių, tuojau buvo sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė, kuri netrukus paskelbė susijungimą su Lenkija. Praktiškai tai neturėjo didelės reikšmės, nes Napoleono pralaimėjimas vėl sugrąžino Lietuvon rusiškąją okupaciją. 1814-1815 Vienos kongrese buvo sukurta vad. Kongreso Karalija, į kurią įėjo ir Lietuvos užnemunė. Likusi Lietuva paliko tiesioginėje rusų okupacinės administracijos valdžioje. Nenorėdamas kiršinti gyventojų, Aleksandras I paskelbė amnestiją visiems, išskyrus tuos, kurie buvo pabėgę ir kurie tęsė toliau kovą Napoleono pusėje. (Žr. Napoleonas ir Lietuva — LE XIX 519-521).
3. 1831 sukilimas
Nors 1815 Paryžiaus sutartimi sukurta vad. šventoji Sąjunga tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, prie kurios vėliau prisidėjo beveik visos Europos valstybės, garantavo keliems dešimtmečiams paviršutinę taiką, tačiau socialiniai ir politiniai neramumai nesiliovė net pačioje Rusijoje, kuri ne visiškai be pagrindo vėlesniųjų kairiųjų propagandistų buvo vadinama Europos žandaru. Nelabai rimtas buvo 1825 vad. dekabristų (gruodininkų) militarinis pučas, kuris tačiau turėjo šiokios tokios įtakos daug rimtesniam nacionaliniam sąjūdžiui Lenkijoje ir iš dalies Lietuvoje.
Pasinaudojusi 1830 revoliucija Prancūzijoje ir Belgijoje, lapkričio mėn. sukilo lenkų kariuomenė ir privertė nelabai gausias okupacines rusų įgulas, vadovaujamas kng. Konstantino, pasitraukti iš Varšuvos ir beveik iš visos Kongresinės karalijos. Lenkija laikinai tapo laisva. Kaip žinia, Lietuva tuo metu visiškai neturėjo savo kariuomenės ir negalėjo pasekti Lenkijos pavyzdžiu. Dėl labai budrios ir žiaurios šnipų ir viešosios policijos organizacijos Lietuvoje nepavyko suorganizuoti vieningos sukilimo vadovybės, nors studentų, bajorijos ir iš dalies valstiečių, labai kentėjusių nuo sunkios rekrūtų prievolės ir baudžiavų, nuotaikos buvo labai palankios sukilimui.
Užtat Lietuvoje sukilimas įgavo visiškai kitą pobūdį negu Lenkijoje, kur iš tikrųjų vyko karas tarp lenkų ir rusų kariuomenių. Jeigu Lietuvos inteligentija (Vilniaus universiteto ir kitų mokyklų studentai) ir bajorija siekė susijungti su išsilaisvinusia Lenkija, tai Lietuvos valstiečių šūkis buvo — už laisvę ir žemę. Jie ir pradėjo sukilimą, vasario mėn. Raseinių aps., kovo mėn. Telšių ir kitose aps. Tarp tų atskirų veiksnių ne tik nebuvo vienybės, bet kartais pasireiškė net atviras antagonizmas. Pvz. sukilę Šiaulių ekonomijos dvarų valstiečiai savo ginklus nukreipė ne prieš okupacinę kariuomenę, kuri į atvirą kovą su sukilėliais ir nedrįso stoti, bet prieš dvarininkus, taip kad pats Telšių sukilimo vadas A. Jacevičius, kuris kitais atvejais rodė nemaža simpatijos valstiečių žemės ir laisvės siekimams, buvo priverstas malšinti sukilusius Šiaulių dvarų valstiečius.
Ligi 1831 pavasario, kada iš Lenkijos buvo pasiųstas ekspedicinis korpusas, negalima buvo net kalbėti apie kokį vieningą sukilimą Lietuvoje, nors išskyrus Vilnių, beveik visas kraštas buvo sukilėlių rankose. Raseinių, Telšių, Kėdainių, Šiaulių, Švenčionių (Užnerio) ir kt. aps. vyko atskiri sukilimai su savo atskiromis vadovybėmis ir net su savo laikinomis vyriausybėmis. Net ir atvykęs ekspedicinis korpusas, prie kurio jungėsi tūkstančiai vietinių sukilėlių, dėl jo vadų (Gelgaudo, Chlapovskio, Dembinskio ir kt.) nesutarimo ir skandalingo nesugebėjimo vadovauti padėties nepagerino. Po birželio mėn. nepavykusio bandymo užimti Vilnių (skaudus sukilėlių pralaimėjimas Panerių kalnuose) sukilimas visiškai pakriko. Dalis ekspedicinio korpuso grįžo į Lenkiją, kita dalis, gen. A. Gelgaudo vadovaujama, perėjo Prūsų sieną.
Nežiūrint daug gražių epizodų, kaip Kretingos-Telšių sukilėlių pastangos užimti Palangą, E. Plateraitės žygiai (žr. LE XXIII 98-99) ir t.t., 1831 sukilimas Lietuvoje pademonstravo visišką dezorganizaciją ir politinių interesų išsiskyrimą, o lenkų ekspedicinio korpuso vadus kai kurie ano meto šaltiniai apkaltino išdavyste ir visišku nesugebėjimu. Po sukilimo prasidėjo dar žiauresnė okupacinės valdžios reakcija. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, mokyklose ir įstaigose buvo sustiprinta rusų kalba, daug dvarų buvo konfiskuota, padidintas rusų valdininkų skaičius. Žinoma, visos tos priemonės daugiausia palietė lenkų įtaką Lietuvoje. Antra vertus, labi aktyvus valstiečių dalyvavimas
sukilime kėlė jų socialinę ir iš dalies tautinę sąmonę. Juo toliau, juo drąsiau jie ims reikalauti žemės ir laisvės, dėl kurių daugiausiai ir buvo stoję į sukilėlių eiles.
4. Socialekonominiai ir kultūriniai reikalai
Rusų okupacija iš esmės nepakeitė nei socialinės struktūros, nei ekonominės raidos Lietuvoje, kaip ji reiškėsi prieš 1790 reformas ir 1794 sukilimą. Didikai, bajorija ir iš dalies bažnytinė hierarchija, padedama negausios okupacinės administracijos, kuri dažniausiai pasižymėjo žemu intelektualiniu ir moraliniu lygiu, per savo seimelius, teismus, mokyklas, ir toliau pasiliko vyraująs luomas Lietuvoje. Gausi ir įtakinga dvarininkija, nusikračiusi dabar nuo savo pečių politinės ir karinės naštos, susikoncentravo daugiausia ties ekonominėmis problemomis ir stengėsi iš savo žemės išspausti kiek galima daugiau naudos, ypač kad beveik nuolat vykstąs karas (1792-1815) ir industrinė revoliucija labai iškėlė žemės ūkio gaminių ir miško medžiagos pareikalavimą V. Europos ir Anglijos rinkose. Užtat valstiečių padėtis, kuri ypač Žemaitijoje XVIII a. antroje pusėje buvo palyginti nebloga, dabar žymiai pasunkėjo. Dvarininkai, remiami okupacinės administracijos, spaudė juos vis sunkesnėmis baudžiavomis ir kitomis prievolėmis dvarui ir palivarkui.
Iš antros pusės, reikalas kelti žemės ūkio našumą ir bendri humanistiniai motyvai, atsiremia į žmonių lygybės ir laisvės principus, kuriuos ypač išgarsino Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos, nuolat aktualino baudžiavos panaikinimo klausimą. Tokioms humanistinėms nuotaikoms nebuvo svetimi nei carai, nei daugelis dvarininkų, nei ypač inteligentija, kuri buvo susispietusi apie Vilniaus universitetą. Populiari pasidarė literatūra, aukštinanti žemdirbius kaip pagrindinį visuomenės gerovės ramstį. Kai kurie dvarininkai (I. Karpis ir kt.) pasinaudojo 1803 Aleksandro I įsaku dėl laisvųjų žemdirbių ir atleido savo valstiečius nuo baudžiavos (iš viso apie 50.000). M.K. Oginskis savo 1811 konstitucijos projekte buvo numatęs laipsnišką baudžiavos panaikinimą. Masonai, šubravcai (niekšai), filomatai, filaretai ir kt. draugijos, daugiausia susispietusios apie Vilniaus universitetą, populiarino baudžiavos panaikinimo reikalą.
Pagaliau tas reikalas 1816-21 laikotarpyje atsidūrė bajorų siemeliuose, kur jis buvo gyvai diskutuojamas ir kur dauguma aiškiai pasisakė už baudžiavos panaikinimą. Įdomu, kad baudžiavos panaikinimo priešai kaltino baudžiavos panaikinimo sumanymus kaip „amerikonišką naujovę". Kaip žinia, tuo pat metu baudžiava buvo panaikinto Latvijoje ir Estijoje. Kadangi valstiečiai ten buvo atleisti be žemės, daugelis jų buvo priversti ieškoti darbo miestuose, tuo būdu sukurdami savą — latvišką ir estišką — miestiečių luomą, kuris vėliau suvaidino didelį vaidmenį Latvijos ir Estijos tautiniame atgimime. Greičiausiai tuo keliu būtų nuėjęs gyvenimas ir Lietuvoje, jei valstiečiai ir čia būtų buvę atleisti nuo baudžiavos be žemės. Dabar miestų pramonės ir prekybos darbo jėgos pareikalavimą turėjo užpildyti svetimas, daugiausia žydiškas elementas. Savų miestiečių stoka skaudžiai atsiliepė tolimesnei lietuvių tautos politinei ir kultūrinei raidai.
Vis dėlto kalbos apie baudžiavos panaikinimą, Napoleono karai ir aplamai humanistinis ir liberalinis sąjūdis Vilniaus universitete ir už jo ribų nepraėjo be pėdsakų. Kilo susidomėjimas lietuvių kalba, istorija, kultūra, kuris ypač gyvai reiškėsi Žemaitijoje ir kuris yra žinomas bendru lituanistinio sąjūdžio vardu. Nors Poškos, Stanevičiaus, Daukanto ir kt. raštai negalėjo plačiau pasklisti to laiko visuomenėje, tačiau jie yra geri liudininkai, kokiomis nuotaikomis ir kokia dvasia toji visuomenė tuo metu gyveno. Įdomu, kad Vilniaus universitete, šalia lenkiškų studentų draugijų, ėmė organizuotis lietuviai studentai; įdomu taip pat, kad Karaliaučiaus universiteto pavyzdžiu buvo keliamas reikalas įvesti lietuvių kalbos dėstymą ir Vilniaus universitete. Visa tai, kartu ir lenkų romantikų rašytojų domėjimasis Lietuvos praeitimi, toliau bus svarbus veiksnys lietuvių tautos atgimimo istorijoje.
5. 1863 sukilimas ir žemės reforma
Nors baudžiavą naikinąs manifestas buvo paskelbtas 1861.II.19, tačiau jo vykdymas buvo lėtas, ir bent Lietuvoje ligi 1863 sukilimo nebuvo daug kas šia linkme padaryta. Kadangi pats sukilimas turėjo didelės reikšmės baudžiavos panaikinimo esmei ir eigai Lietuvoje, todėl logiška pirma kalbėti apie 1863 sukilimą, o tik paskui apie baudžiavos panaikinimą.
Nežiūrint griežtos ir reakcinės Mikalojaus I (1825-55) politikos, ypač po 1831 sukilimo, tiek pačioje Rusijoje, tiek ypač Lenkijoje ir Lietuvoje, vyko nuolatinis revoliucinis bruzdėjimas. 1846 įvykiai Galicijoje, 1848 revoliucijos V. Europoje ir nesėkmingas Rusijai Krymo karas (1853-55) kėlė revoliucines nuotaikas Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač didelio atgarsio turėjo nauji tautiniai sąjūdžiai Italijoje, Vokietijoje, Habsburgų imperijoje ir kt. Vad. tautų pavasaris, apie kurį tik labai nedrąsiai užsiminė A. Strazdas XIX a. pradžioje ir apie kurį ima drąsiai šaukti Maironis XIX a. pabaigoje, nuolat buvo jaučiamas Lietuvoje. Lenkijoje ir Lietuvoje ėmė žiestis slaptos revoliucinės organizacijos, atsirėmusios į gausius (ypač po 1831 sukilimo) emigrantinius sluoksnius. 1839 caro valdžiai pavyko likviduoti S. Konarskio sąmokslą (žr. LE XII 304-305).
1863 sukilimo išvakarėse išryškėjo dvi viena su kita konkuruojančios tendencijos: radikalioji demokratinė tendencija, kuri gaus raudonųjų vardą, ir nuosaikesnė liberališkai konservatyvioje srovė, kurios šalininkai vadinsis baltaisiais. Lietuvoje, kuri per visą XIX a. pasižymėjo didesniu demokratizmu ir radikalumu negu Lenkija, ypač buvo stipri raudonųjų srovė, kuriai vadovavo tokie revoliucionieriai, kaip K. Kalinauskas, Z. Sierakauskas, V. Vrublevskis ir kt. Jeigu baltieji neįsivaizdavo Lietuvos atskirai nuo Lenkijos, tai raudonieji dažnai nevengė pasisakyti už atskiros Lietuvos ir Gudijos atstatymą.
1863 sukilimas prasidėjo pirmiausia Lenkijoje sausio mėn., dėl to jis ir vadinamas sausio mėn. sukilimu. Netrukus jis persimetė į Lietuvą. Čia jis buvo blogiau organizuotas, spontaniškas ir radikalesnis, ir į jį įsijungė žymus kiekis valstiečių su tokiais savo vadais kaip kun. Antanas Mackevičius Kauno aps., A. Bitis ir J. Puidokas Šiaulių aps., J. Dulkis Raseinių aps., K. Lukošiūnas Zarasų aps.
Nors K. Kalinausko vadovaujamas Vilniaus revoliucinis komitetas bandė centralizuoti sukilimą, pasiskelbdamas provincine Lietuvos ir Gudijos vyriausybe, tačiau faktiškai nei raudoniesiems, nei baltiesiems Lietuvoje nepasisekė paimti viso sukilimo į savo rankas. Baltieji kovo mėn. Vilniuje sudarė Varšuvos nacionalinio centro komiteto filialą iš A. Jelenskio, A. Oskerkos, J. Geištoro ir kt. Tarp kita ko baltieji sukilimo pasisekimo viltis grindė pagalba iš V. Europos. Tačiau be diplomatinės intervencijos iš Prancūzijos, Anglijos ir Austrijos pusės ir be nepavykusio ekspedicinio korpuso, kuriam vadovavo T. Lapinskis ir kuris turėjo išsikelti Palangoje, jokios kitos pagalbos sukilėliai nesulaukė. Nesutarimai tarp baltųjų ir raudonųjų, lygiai kaip ir vis aštrėjęs antagonizmas tarp lenkų ir lietuvių, bei gudų, silpnino sukilėlius.
Tuo tarpu Maskva sukilimui malšinti pasiuntė M.N. Muravjovą (1796)1866), kuris jau buvo pasižymėjęs 1831 sukilimo malšinimu ir buvo gavęs Koriko vardą. Jis visų pirma pasistengė išnaudoti atsiradusius nesutarimus tarp valstiečių ir dvarininkų, aiškiai atsistodamas pirmųjų pusėje. Dėl to kai kas jį vadino „totoriškuoju Gracchumi". Antra, jis bandė didinti atsiradusį plyšį tarp lietuvių, gudų ir lenkų, daugiausia savo ginklo ašmenis nukreipdamas prieš sulenkėjusius dvarininkus ir lenkiškai įtakai pasidavusią Kat. Bažnyčią.
Korimais, masiniais trėmimais į Sibirą bei ištisų kaimų deginimu ir naikinimu Muravjevui greitai pasisekė sukilimą nuslopinti. Iš antros pusės, jo įtakoje Lietuvoje buvo pravesta palankesnė valstiečiams žemės ir administracinė reforma, negu kitose Rusijos gubernijose. Ne tik baudžiaviniai valstiečiai gavo išsipirktinai (per 49 m.) žemės, bet mažesniais sklypais buvo apdalytas taip pat nemažas kiekis bežemių balstiečių ir kumečių. Be to, Muravjovo pastangomis, siekiant atitraukti valstiečius nuo sukilimo, žemės reforma Lietuvoje buvo pravesta paskubintu tempu, ne taip kaip kitose Rusijos gubernijose.
1864 m. buvo panaikinta bajoriškoji savivaldybė Lietuvoje su jos seimeliais ir teismais. Tai, žinoma, taip pat susilpnino lenkų politinę įtaką Lietuvoje. Tą įtaką dabar turėjo pakeisti vis didesnė okupacinės administracijos įtaka per savo valsčiaus sekretorius, apskričių viršininkus, mokytojus, žandarus ir t.t.
Nors sukilimo malšinimo reikalui M.N. Muravjovui laikinai priklausė ir Lietuvos Užnemunė, tačiau po sukilimo ji vėl sugrįžo į Varšuvos generalinės gubernijos žinią.
Vertinant tolimesnės įvykių raidos mastu reikia pasakyti, kad 1863 sukilimas ir ypač tuo pačiu metu pravesta žemės reforma su baudžiavos panaikinimu sudarė naujas ekonomines ir socialines sąlygas lietuvių tautos istorijoje.
(LE 15 t., p. 325-330)
(Pabaiga sek. nr.)
TAI SKELBIA J. ANIČAS
1982.III.17 LTSR valstybinės respublikinės bibliotekos konferencijų salėje Vilniaus pedagoginio instituto rektorius prof. J. Aničas skaitė paskaitą apie religijos vaidmenį šiuolaikinėje ideologinėje kovoje, apie tai, kaip klasinis priešas prieš mūsų šalį panaudoja religiją, buržuazinį nacionalizmą. Pranešėjas pažymėjo, kad viena iš pagrindinių priemonių prieš realųjį socializmą — nacionalizmas, vietinio nacionalizmo ir religijos sąjunga, Lenkijoje toks pavyzdys akivaizdus. Religinis fanatizmas ir buržuazinis nacionalizmas čia žengia koja kojon. Ir prieš Tarybų Lietuvą kelia galvą buržuazinių nacionalistų ir klerikalų sąjunga.
Lietuvoje esama 630 religinių katalikiškų bendruomenių, jomis priešai ir naudojasi. Dar rengiamasi pasinaudoti krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų sukaktimi. Priešai nori išardyti mūsų visuomenės vienybę, todėl nori suplakti religinį jausmą su nacionaliniu jausmu, lietuvį kataliką priešpastatyti rusui pravoslavui, apskritai — rusui. Reakcionieriai ideologiniais tikslais nesilaiko Biblijos, skelbiančios visų žmonių vienybę, lygybę. (Buvo cituojamas šv. Raštas: „Nėra nei graiko, nei žydo. . ."). Todėl mes turime moralinę teisę reikalauti laikytis Biblijos. Lietuvių buržuazinės emigracijos klerikalai ypatingai suinteresuoti ideologinės diversijos prieš Tarybų Lietuvą propagavimu. Paminėtas Bronys Raila ir kiti.
Religija savaime neskatina priešiškų socializmui jausmų, bet, stengiamasi pridengus tautiškumo skraiste, padaryti lietuvius katalikus rezistentais, antisocialistiniais atskalūnais. Anot ateistų praktiškai daroma šitaip: jungiama lietuvybė su katalikybe, painiojamos sąvokos — vienoje nacionalizmo peršamas tautiškumas. Pervertinama ir falsifikuojama teigiama katalikybės įtaka lietuvių kultūrai ir istorijai. Skelbiamas šūkis: jei tu tikras lietuvis ir tau brangi lietuvių kultūra, turi būti katalikas. Pozityvus, lojalus Tarybų Lietuvos klerikalų nusistatymas yra lietuvybės išdavimas. Tokių lojalių santvarkai kunigų yra dauguma. Ekstremistų kunigų veiklą inspiruoja emigracija. Socialistinis internacionalizmas sutapatinamas su nacionaliniu nihilizmu. Principinė, humaniška partijos linija sutapatinama su carinės Rusijos politika. Aničas teigė, kad Lietuva niekada nebuvo lietuviškesnė, kaip dabar, tarybinės santvarkos metais. . .
Štai kuo sostinės klausytojus „maitina" Lietuvos kultūros ir jaunimo moralės duobkasys.
Klausytojas
