„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJAI IR REPRESIJOS PRIEŠ JUOS

Trečioji dalis

„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJAI
IR REPRESIJOS PRIEŠ JUOS

1. Pirmasis KGB bandymas susidoroti su LKB Kronika

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika buvo pradėta leisti 1972 m. kovo 19 d., o tų pačių metų liepos 5 d. LSSR prokuratūra jai pradėjo baudžiamąją bylą. Bylą tirti buvo pavesta LSSR KGB.

Be abejo, KGB jau iki tol stengėsi nustatyti Kronikos pasirodymo aplinkybes - jos straipsnių autorius, leidėjus, informacijos šaltinius ir kt., tačiau, prokuratūrai priėmus sankciją, šis tyrimas įgijo oficialų, teisišką pagrindą. Per pusantrų metų KGB darbuotojams, matyt, pavyko šį tą nustatyti, nes LSSR KGB Tardymo skyriaus viršininkas plk. E. Kisminas 1973 12 14 rašo SSRS KGB Tardymo skyriaus viršininkui gen. ltn. A. Volkovui ataskaitą apie Kronikos bylą. Jis rašo, kad iki šiolei išleista 7 Kronikos numeriai. Šeši numeriai persiųsti į užsienį. Kronika spausdinama rašomosiomis mašinėlėmis, dauginama ERA ir rotaprintu. Šie dalykai nustatyti operatyviniu tyrimu (sekimu, šnipinėjimu ir kt. priemonėmis) bei per tardymus. Toliau E. Kisminas rašo:

Suderinus su Lietuvos Komunistų partijos Centro komitetu ir KGB bei sankcionavus respublikos prokurorui, buvo numatyta 1973 m. lapkričio 19 d. pradėti realizuoti operatyvines bylas, atliekant kratas pas pagrindinius tyrimo objektus: kun. Algimantų Keiną, kun. Jonų Bukauskų, kun. Jonų Lauriūnų, taip pat pas Povilų Petronį, Petrų Plumpą, Jonų Stašaitį, Janinų Lumbienę, Juozų Urbonų, Juozą Tarnauską, Jonų Špoką, Vytautą Vaičiūną ir kitus.

<...> Atlikta 51 krata, kurių metu paimti 2 dauginimo aparatai ERA, 4-erios spausdinimo staklės, 15 rašomųjų mašinėlių, apie 600 kg linotipinio šrifto, apie 30 egz. įvairių „Kronikos“ numerių ir 780 jos išspausdintų lapų, apie 3700 lapų kito pobūdžio nelegaliai išleistos religinės literatūros, 130 ideologiškai žalingos literatūros knygų, apie 300 kg popieriaus, 6 presai ir 5 specialūs įrišimo peiliai, 140 kg išspausdintų religinės literatūros lapų ¹.

Toliau ataskaitoje rašoma, kad 1973 11 22 areštuotas Povilas Petronis. Kratų metu pas Kazį Gudą ir Adolfą Patriubavičių paimtos dvi P. Petroniui priklausančios EROS. Pas Juozą Veprauską, Joną Špoką ir Algimantą Razbicką paimtos taip pat P. Petroniui priklausančios spausdinimo staklės, rasti jo archyvai.

Tą pačią dieną areštuotas Petras Plumpa. Jis kaltinamas antisovietinės literatūros gamyba ir platinimu, vertimusi uždraustu amatu (poligrafija) ir fiktyvaus paso padirbdinimu. P. Plumpa kaltas neprisipažino ir tardomas atsisakė duoti parodymus.

Tą pačią dieną areštuotas Adolfas Patriubavičius, Algimantas Razbickas; jie kaltinami spausdinimo staklių laikymu ir įvairios literatūros spausdinimu.

1973 m. gruodžio 4 d. areštuotas Jonas Stašaitis. Jis pas Zenoną Urbaną buvo įrengęs spausdinimo stakles.

Tardymo tikslas - nustatyti LKB Kronikos spausdinimo ir platinimo iniciatorius. Tardė kpt. Markevičius (grupės vadovas), YSB ² vyr. tardytojas mjr. Liniauskas, kpt. Pilelis, kpt. Marcinkevičius, leitenantai Gasparavičius, Balčiūnas ir Jurkštas. Daiktiniams įkaičiams apžiūrėti sudaryta 10-ies operatyvinių darbuotojų grupė ³.

LSSR KGB archyve yra ši 16 tomų baudžiamoji byla. Povilas Petronis ir kiti iš pradžių baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti tiriant baudžiamąją bylą Nr. 345. Ši byla, kaip rašoma KGB dokumentuose, pradėta dėl gaminimo ir platinimo „LKB Kronikos“, kurioje skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką.

Šioje byloje baudžiamojom atsakomybėn patraukti Povilas Petronis, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Adolfas Patriubavi-čius, Algimantas Razbickas, Boleslovas Kulikauskas ir Jonas Ivanauskas. SSRS generalinis prokuroras R. Rudenko šios bylos tyrimą ir kaltinamųjų areštą paskutinį kartą pratęsė 1974 m. gegužės 15 d. iki rugpjūčio 22 d.⁴ Vėliau tiriant šią bylą baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti dar Juozas Gražys ir Virgilijus Jaugelis. Jie areštuoti LSSR KGB 5-ajai tarnybai tiriant grupinę operatyvinio tyrimo bylą (DGOR) Nr. 8 (KGB archyve jos nėra).

1974 08 07 nutartyje rašoma, kad parengtinio tardymo metu nustatyta, jog P. Petronis, P. Plumpa, J. Stašaitis, A. Patriubavičius ir V. Jaugelis šioje byloje susiję kaip nelegaliai leidę ir platinę LKB Kroniką; tardymo eigoje visų, išskyrus J. Gražio, nusikaltimai nustatyti, todėl jie išskirtini iš baudžiamosios bylos Nr. 345 ir prijungtini prie baudžiamosios bylos Nr. 395, kurioje buvo kaltinamas A. Patriubavičius, nes, kaip paaiškėjo, jie bendradarbiavo gamindami „nelegalią ir šmeižikišką literatūrą“. Parengtinis tardymas pavestas vyr. tardytojui mjr. Markevičiui. Taip beveik metus buvę baudžiamosios bylos Nr. 345 kaltinamaisiais jie (išskyrus J. Gražį) tapo baudžiamosios bylos Nr. 395 kaltinamaisiais. Iš baudžiamosios bylos Nr. 345 išskirta 790 dokumentų ir prijungta prie baudžiamosios bylos Nr. 395 (yra visas jų sąrašas⁵).

Visa tai, apie ką E. Kisminas rašė į Maskvą minėtoje ataskaitoje, daug išsamiau atsiskleidžia skaitant šią bylą.

Kaip nurodyta E. Kismino rašte, pagal Lietuvos KP CK ir prokuratūros sankciją, akcija tikrai pradėta 1973 11 19. Tą dieną Povilas Petronis sulaikytas, o kardomoji priemonė - suėmimas - paskirta lapkričio 22 d. Petras Plumpa sulaikytas 1973 11 20, o suėmimas paskirtas taip pat 22 dieną. Adolfas Patriubavičius sulaikytas 1973 11 20, o kardomoji priemonė - suėmimas - paskirta lapkričio 22 d. Jonas Stašaitis suimtas ir kardomoji priemonė - suėmimas - paskirta 1973 12 04. Virgilijus Jaugelis suimtas ir kardomoji priemonė - suėmimas - paskirta 1974 04 09.

Iš kai kurių šių asmenų tardymų protokolų paaiškėja Kronikos ir kitos pogrindžio religinės bei patriotinės literatūros gamybos, dauginimo ir platinimo faktai. (Su sarkazmu galima pasidžiaugti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera: jei visi tardomieji būtų taip laikęsi kaip Petras Plumpa ir Virgilijus Jaugelis, šiandien daugelį faktų vargu ar įmanoma būtų atsekti - jie nieko tardytojams neatskleidė.)

Kadangi, nepaisant atskirų asmenų laikysenos per tardymus, kiekvienas iš jų (išskyrus gal tik A. Patriubavičių) svariai prisidėjo ne tik prie Kronikos, bet ir kitos religinę bei išsivadavimo dvasią gaivinančios literatūros gamybos, dauginimo ir platinimo, apie kiekvieną pakalbėsime atskirai.

Povilas Petronis

Jis buvo vyriausias metais, labai atsidavęs religinės literatūros spausdinimui ir platinimui. KGB, regis, irgi jį laikė vienu iš pagrindinių organizatorių. Jis gimęs 1916 10 22 Kupiškio r., Gumbelių kaime. Iki karo kurį laiką gyveno saleziečių vienuolyne Italijoje. Nuo 1954 m. dirbo medicinos felčerių punkto vedėju Semeliškėse ir Kasčiukiškėse. Nuo 1971 m., kai Raseiniuose milicija sulaikė vieną jo maldaknygių platintoją, jis ėmė slapstytis ir visas jėgas skyrė pogrindžio religinės literatūros

Areštuotasis Povilas Petronis. (Iš buv. KGB archyvo)

leidybai. Kai buvo suimtas, jį tardyti pavesta kapitonams Markevičiui (tardytojų grupės vadovui), Pileliui ir Marcinkevičiui, leitenantams Gasparavičiui, Balčiūnui ir Jurkštui. Paskui tardytojų grupė dar papildyta mjr. Liniausku, pplk. Petruškevičiumi ir vyr. ltn. Daugalu.

Povilas Petronis pogrindžio religinę literatūrą spausdinti pradėjo 1968 m., kai Žasliuose kun. dr. Juozas Stakauskas (miręs 1972 m.) jį supažindino su Kostu (Jonu Stašaičiu), iš kurio nusipirko spausdinimo stakles, šriftą ir pradėjo spausdinti maldaknyges Jėzus ir aš, nes maldaknygių ir katekizmų labai trūko. Spausdinti paragino kun. J. Stakauskas. Su J. Stašaičiu susitikdavo Kaune, Vaidoto g. Iš jo gavo maldaknygių - Jėzus ir aš, Aukštyn širdis, knygelių Jaunos sielos religinis auklėjimas, Aušros žvaigždė ir kt. Iš Stašaičio jis gavo nusidėvėjusią ERĄ. 1973 11 08 su Petru Plumpa ir Vytautu Vaičiūnu nuvyko pas Kauno rajono Šlienavos kaimo gyventoją Kazį Gudą, kur turėjo sumontuoti ir išbandyti tą ERĄ. Jos išbandymui paliko kun. St. Ylos knygą Dabarties žmogus ir rašomąja mašinėle išspausdintą knygelę Patarimai, kaip laikytis tardymo metu - ją buvo gavęs iš seno kauniečio teisininko Konstanto Kristučio, mirusio 1973 m. (Tardomieji dažnai „kaltę“ suversdavo mirusiam žmogui, norėdami išvengti išduoti kitus.) Vėliau, matyt, turimų KGB sekimo duomenų priremtas prie sienos, prisipažino, kad ERĄ parūpino Vytautas Vaičiūnas, o jos dalis laikė ir išvežė į Šlienavą iš Jono (Špoko) namų (Kaunas, Baršausko g. 5). Tai buvo jau antroji ERA, kuria buvo dauginama pogrindžio religinė spauda. Su Bronium (Petru Plumpa) sakosi pažįstamas nuo 1971 m., su Vytautu Vaičiūnu - nuo 1945 m., kai šis mokėsi Vytėnuose saleziečių progimnazijoje, kur P. Petronis mokytojavo. Jo rašomąją mašinėlę Moskva KGB paėmė 1973 11 20 kratos metu pas Konstanciją Skauradytę (Kaune, Rusų g. 11).

Iš KGB tardytojų pateikiamų klausimų matyti, kad jie žinojo daug adresų, ryšių, tik tiksliai nežinojo tų ryšių pobūdžio. Jie teiraujasi apie daugelį jų sekamų žmonių, sakysim, kokia jo pažintis su kun. J. Zdebskiu. Jis atsako, kad girdėjęs vieną jo pamokslą Prienuose. O pas Marijoną Vilkaitę-Šalčiuv vienę (Kaune, XIV Kranto g. 23) buvo įsirengęs spausdinimo stakles, kur išspausdino per 1000 maldaknygių Jėzus ir aš, 600-700 egz. brošiūros Aušros žvaigždė ir kt. Maldaknyges ir religinę literatūrą jis veždavo ir parduodavo daugiausia moterims (perpardavinėtojoms) net į Žemaitiją. Dažnai jį savo motociklu pavėžėdavęs Vytautas Vaičiūnas.

Iš tardymų protokolų paaiškėja jo daugiašakė veikla spausdinant religinę literatūrą. Antai jis nupirkęs Reginai Strašinskienei rašomąją mašinėlę (šiai sugedus, nupirkęs kitą). Ji išspausdinusi jo paties parašytą apybraižą Tragedija Dainavos šalyje (apie Danutę Burbaitę, vietoj išniekinimo pasirinkusią mirtį), Lietuviškojo charakterio problema, Žvilgtelėjus į gyveninių, Pirma pamoka, Ateistas bažnyčioje, Turininga pamoka ir kt.

Išaiškėja daug religinės literatūros įrišimo punktų: pas Juozą Urboną (Kaune, K. Markso g. 13-4), Antaną Pocių (Plungėje), Mariją Jasėnienę (Vievyje), Juozą Gražį (Kaune, Višinskio g. 44/7). Jis rūpinęsis, kad Petras Plumpa ir kiti pamokytų žmones įrišimo amato.

Kita ERA ilgą laiką dirbęs P. Plumpa. Ji buvo įrengta Kaune, Kalniečių g. 113. 1973 m. rugpjūčio mėn., kai saugumas jau lipo ant kulnų, P. Petronis surado ERAI kitą vietą - pas Ežerėlio (Kauno r.) gyventoją Adolfą Patriubavičių ir pasiūlė P. Plumpai ją pervežti. ERĄ anksti rytą Kalniečių g. 113 pakrovė pats P. Petronis ir Bronius (Bronius, Andrius, Kazimieras - tai vis konspiraciniai P. Plumpos vardai), o pervežė V. Puodžiukynas. Pas A. Patriubavičių ERĄ sumontavo ir su ja toliau dirbo P. Plumpa. Paskui dauginti pamokė ir A. Patriubavičių, perspėdamas, kad jį (Plumpą) gali greitai suimti. A. Patriubavičius padaugino Kronikos 6 numerį bei kelis egzempliorius 7 numerio. Įrišo Juozas Gražys.

Tardymų eigoje paaiškėja, kad spausdinimo stakles gamino Jonas Stašaitis (Vilniaus r., Salininkai). Iš viso jis pagamino 7-erias stakles. Penkerias iš jų perdavė P. Petroniui, šis savo ruožtu jas įrengė įvairiose vietose. Jo staklėmis maldaknygės Aukštyn širdis buvo spausdinamos Kaišiadorių r., Karsakų k. (spausdino Kriaučiūnienė). Kitos buvo įrengtos pas Algimantą Razbicką (Kaune, Pakopų takas 9-1). Buvo spausdinamos jo parašytos brošiūros Mūsų bočių takais, Jaunos sielos religinis auklėjimas. Pastarąją spausdino J. Stašaičio padarytomis staklėmis Liudas Brukštas (Vilniuje, L. Giros g. 41-4).

Kratų metu pas Algimantą Razbicką ir Joną Špoką KGB surado daug P. Petronio knygų (pasak jų - jo archyvą).

Su Jonu Stašaičiu Povilas Petronis irgi buvo pažįstamas nuo tų laikų, kai dirbo saleziečių vienuolyno progimnazijoje Vytėnuose (1945 m.), o Andrių (P. Plumpą) pažinojo tik nuo 1971 m., kai šis vedęs apsigyveno su žmona Kaune pas Marijoną Vilkaitę-Šalčiuvienę.

Andrius labai daug padėjo: Kaišiadorių r., Karsakų k. jis pamokė staklėmis spausdinti Kriaučiūnienę ir Pamarnackaitę. Su P. Plumpa ir J. Stašaičiu bendrai veikė 1968-1973 m. Viename iš priešpaskutinių tardymų P. Petronis pasakė: Minėtą nelegalų darbą [t.y. spausdinimą, dauginimą, platinimą] dirbu ne pasipelnijimo tikslais, o dėl savo idėjinių įsitikinimų. Joje [rastoje jo užrašų knygelėje] nurodžiau, kad Jonas Stašaitis, kuris išleido pirmąją produkciją, taip pat dirba ne tik už pinigus, bet ir iš pasiaukojimo ⁶.

Petras Plumpa

Apie jo gyvenimą ir veiklą šioje byloje sužinome tik iš kaltinamųjų ar liudytojų apklausų protokolų; jis pats labai santūrus - į daugumą tardytojų klausimų atsisako atsakyti. Jį sulaikė 1973 11 20 LSSR KGB vyr. tardytojas kpt. J. Marcinkevičius Kaune. Po poros dienų jam skiriama kardomoji priemonė - suėmimas dėl to, kad

siekdamas susilpninti tarybinę valdžią, pradėjo gaminti ir platinti literatūrą, kurioje skleidžiami tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminantys šmeižtiški prasimanymai. Be to, 1970 m. suklastojo savo pasą ir nuo to laiko gyvena svetima Pluiros pavarde⁷.

1973 11 19 jo žmonos bute (Kaune, Basanavičiaus al. 50-208) kratos metu rasta Kronikos 7 numerio atskirų lapų lietuvių ir rusų kalbomis, 2 metalo lapai, 7 užrašų knygelės. (Jis Kronikos 7 numeryje esantį Kreipimąsi į mokytoją vertė į rusų k.)

Areštuotasis Petras Plumpa. (Iš buv. KGB archyvo)

Areštuotojo anketos duomenys: Petras Plumpa gimęs 1939 m. sausio 6 d. Rokiškio r., Suvainiškio kaime. 1958 m. nuteistas 7-eriems metams lagerio už tai, kad priklausė jaunimo (daugiausia iš Pandėlio) pogrindinei organizacijai Laisvę Lietuvai. Turi du vaikus: sūnų Tomą ir dukterį Teresę. Plačiau apie jo gyvenimą sužinome iš 1974 02 20 jo rašyto pareiškimo tardytojui kpt. Lazarevičiui: kaip jam, grįžusiam iš lagerio, nuo 1966 m. saugumas ir milicija neleido niekur įsiregistruoti ir dirbti net paprasčiausiu juodadarbiu. Iš paskutinės darbovietės - Kauno Žemprojekto irgi saugumo ir milicijos buvo priverstas išeiti. Nuo to laiko jis pradėjęs dirbti privačiai. Toliau jis rašo:

Dabartinė mano bylos eiga rodo, kad yra panašiai elgiamasi ir su kitais žmonėmis, kurie turėjo nelaimės su manimi bendrauti, o tuo labiau su tais, kurie man kuo nors yra padėję. Todėl aš būčiau didelis niekšas, jei apie savo pažįstamus tardytojui duočiau kokių nors žinių, nes aš neturiu moralinės teisės daryti nemalonumų tiems žmonėms, kurie palaikė mano fizinį ir moralinį gyvenimą per tuos visus diskriminavimo metus. Šis mano nusistatymas yra galutinis ir jis nepasikeis nei tardymo, nei teismo metu, nebent žmonės patys norėtų, kad apie juos liudyčiau ⁸.

KGB surinko apie jo gyvenimą daug dokumentų: pirmiausia peržiūrėjo 1958 m. Laisvę Lietuvai organizacijos grupinę baudžiamąją bylą Nr. 44614/3, padarė teismo nuosprendžio jam išrašą, surinko duomenis, kur buvo įregistruotas ir kuo dirbo grįžęs po pirmojo įkalinimo, padarė 1970 05 30 santuokos akto įrašo kopiją, surinko duomenis apie žmonos darbą. Byloje įsegti vaikų gimimo aktų įrašų nuorašai, jo 1973 10 17 pareiškimas Mordovijos ASSR vidaus reikalų ministerijai, kad grąžintų 1970 m. jiems pasiųstą jo pasą, nes jautėsi turįs teisę savęs nelaikyti SSRS piliečiu (milicija neleido įsiregistruoti Vilniuje, o SSRS konstitucija garantuojanti piliečių teisę pasirinkti gyvenamąją vietą) ir kt. Yra labai įdomus 1973 09 22 jo pareiškimas Kauno miesto Lenino rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkui, kur išdėstyta motyvacija, kodėl jis negalėjo dirbti valstybinėse įstaigose ar įmonėse ir todėl 1973 09 18 Plungės rajono milicijos sulaikytas Rietave (drauge su kun. Juozu Zdebskiu ir Virgilijum Jaugeliu) buvo pripažintas valkataujančiu. Čia paaiškina ir savo Plumpos pavardės perdirbimo į Pluiros motyvus (rus. Plumpa ir Pluira - reikėjo pakeisti tik vieną - m - raidę): kad jo šeimos nepersekiotų jo praeities „uodega“, kaip persekiojo jį⁹.

1973 11 28 nutarimu jam paskirti tardytojai: YSB vyr. tardytojas mjr. Liniauskas, vyr. tardytojai kapitonai Pilelis, Marcinkevičius ir tardytojai leitenantai Gasparavičius, Balčiūnas ir Jurkštas. Vėliau dar pridėjo vyr. tardytoją kpt. La-zarevičių bei YSB vyr. tardytoją pplk. Petruškevičių bei vyr. ltn. Daugalą. Pirmojo tardymo (1973 11 20) metu P. Plumpa dar šį tą papasakoja apie savo gyvenimą - kaip 1962 m. lageryje tapo sąmoningu tikinčiuoju. Tačiau kai kalba pakrypsta apie Kroniką, jis iš karto pateikia savo sukurtą versiją, kad 5, 6 ir 7 numerius gavo iš kažkokio Stanislovo Vilniaus krašte. Apie Kronikos gamybą ir platinimą jis nieko nežinąs. Nepaisant to, 1973 11 29 parašomas nutarimas patraukti jį kaltinamuoju dėl to, kad, siekdamas susilpninti tarybų valdžią, gamino ir platino LSSR teritorijoje literatūrą, kurioje skleidžiami tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminantys šmeižikiški prasimanymai. Ir priduriama,

Ežerėlyje (Kauno r.) P. Plumpos įrengta ERA, su kuria dauginta LKB Kronika. (Iš buv. KGB archyvo)

kad P. Plumpos padarytus nusikaltimus patvirtina liudytojų (bet ne jo paties) parodymai bei daiktiniai įrodymai. Tą pačią dieną tardytojui kpt. Marcinkevičiui ir prokurorui J. Bakučioniui perskaičius šį kaltinimą, P. Plumpa pasakė: Dėl pareikšto man kaltinimo aš nieko nenoriu paaiškinti ir jokių parodymų neketinu duoti. Jeigu manysiu, kad tai reikalinga, duosiu parodymus teisme ¹⁰.

Tardomas dėl EROS montavimo ir darbo su ja pas A. Patriubavičių, dėl bendradarbiavimo su P. Petroniu, jis atsisako patvirtinti net tada, kai tie (ir Patriubavičienė) akistatoje jį atpažįsta. Tardomas dėl kun. J. Zdebskio, V. Jaugelio ir jo sulaikymo Rietave (1973 09 18) atsisako apie juos ką nors pareikšti: <...>jie manęs neįpareigojo apie juos kalbėti ¹¹. Tardytojai J. Marcinkevičius, T. Lazarevičius jį tardo po tris ir daugiau valandų ir negauna nė vieno atsakymo. Neturiu ką atsakyti<...> Nematau reikalo atsakyti<...> Tai liečia kitus asmenis<...> ir panašūs atsakymai būdingi per jo tardymus. Suprantama, kad tokia P. Plumpos laikysena iki kraštutinumo siutino kagėbistus, tačiau tai buvo, be abejo, jo ryžtingas

P. Plumpos padauginti spaudiniai. (Iš buv. KGB archyvo)

apsisprendimas - kad ir labiausiai bus baudžiamas teisme, nieko neišduoti.

1974 08 01 jam surašomas naujas nutarimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad 1972 m. Kaune, Kalniečių g. 113, Semaškos-Semaškevičiaus bute¹² kartu su Juozu Gražiu įrengę ERĄ, ja padaugino Kronikos 1, 2, 3, 4, 5 numerius. Taip pat padaugino JAV išleistos knygos Tau, Lietuva ištraukas, J. Girniaus knygą Lietuviškojo charakterio problema, leidinius O Solženicyne! (rusų k.), Iš SSRS 1939-1941 metų užsienio politikos istorijos, Beprotybės klausimas.

Toliau kaltinamas tuo, kad 1973 m. liepos mėnesį kartu su P. Petroniu pervežė ERĄ iš Kalniečių g. 113 į Kauno r., Ežerėlio k. pas Adolfą Patriubavičių, ten ją įrengė ir Patriubavičių pamokė su ja dirbti. Davė Patriubavičiui padauginti Kronikos 6 ir 7 numerius. P. Petronis juos padaugintus davė įrišti Juozui Gražiui.

Kaltinamas ir tuo, kad 1973 m. lapkričio mėn. kartu su P. Petroniu įsigijo antrą ERĄ, kurią sumontavo Kauno r., Šlienavos k. pas Kazį Gudą. Pamokė įrišti knygas vilnietę Vencislavą Valantėlytę ir kaunietį Petrą Peckų.

1972 m. pradžioje jis su P. Petroniu atvežė į Kaišiadorių r., Karsakų k. pas Oną Kriaučiūnienę maldaknygės Aukštyn širdis linotipinį rinkinį bei spausdinimo stakles ir išmokė jomis spausdinti kaunietę Genovaitę Muliarčikienę.

Taigi, kaip matyti iš pateiktų kaltinimų, KGB suvokė, koks jo vaidmuo pogrindinės religinės literatūros gamyboje, o svarbiausia - Kronikos leidyboje, dėl kurios iš esmės ir buvo pradėta ši baudžiamoji ir dar ne viena operatyvinė byla.

Jonas Stašaitis

Jį suimti LSSR prokuroro A. Kairelio sankcija buvo duota 1973 12 05 ir kitą dieną jis suimtas. Tai irgi Vytėnų saleziečių auklėtinis, gimęs 1921 m. ir iki arešto gyvenęs Vilniaus r., Salininkuose. Dirbo Salininkų MSV¹³ techniku. Krata jo bute atlikta anksčiau - 1973 11 20: rasta daug religinės literatūros, maldaknygių, padaugintų rašomąja mašinėle arba ERA, B. Brazdžionio eilėraštis, daug fotonuotraukų, lapelių su adresais ir telefonais. Jis turi žmoną ir dvi dukteris - 1953 m. gimusią Neritą (KGB duomenimis, vienuolę) ir 1956 m. gimusią Birutę. MSV išduotoje charakteristikoje apibūdinamas teigiamai, tik pabrėžiamas jo religingumas: savo namuose rengdavęs gegužines pamaldas, į kurias rinkdavęsis jaunimas ir moksleiviai. Iš įrašų darbo knygelėje paaiškėja, kad 1949 m. buvo ištremtas į Irkutsko sritį (Baikalo ežero Olchono salą) ir į Lietuvą grįžo 1957 m. Jam tardyti paskirti tardytojai mjr. Liniauskas, kapitonai Markevičius (grupės vadovas), Marcinkevičius, Lazarevičius, leitenantai Balčiūnas, Gasparavičius ir Jurkštas. Vėliau papildyta YSB vyr. tardytoju pplk. Petruškevičiumi bei ltn. Daugalu.

Po kelių kagėbistams nesėkmingų tardymų 1973 12 21 J. Stašaitis rašo platų paaiškinimą, kur įrodinėja, kad tikinčiųjų apsirūpinimas maldynais ir religine literatūra yra jų pačių reikalas, nes šių klausimų nesprendžia nei Bažnyčia, nei vyriausybė. Reikia, jo nuomone, ne teisti žmones už šią veiklą, o spręsti problemą. Aiškina, ko nori katalikai: turėti mokyklas, spaudą, kultūros namus, religinių reikmenų dirbtuves, parduotuves ir t. t.

Areštuotasis Jonas Stašaitis. (Iš buv. KGB archyvo)

Iš tolesnių tardymų paaiškėja, kad vienerias spausdinimo stakles jis perdavė Zenonui Urbanui. Tardomas, kokie jo ryšiai su Vencislava Valentėlyte (Vilniuje), su Andriumi (Petru Plumpa), kokie susitikimo su P. Petroniu Kaune karių kapinėse, religinių sambūrių pas Oną Mačiūnaitę Kaune (Mickevičiaus g. 23) tikslai, kokie jo ryšiai su Virgilijumi Jaugeliu, kuriuo tikslu jam perduotas spaudos lanko atspaudo pavyzdys su puslapių išdėstymo planu. Atsiskleidžia jo plati veikla aprūpinant pogrindinę religinę spaudą staklėmis: nuo 1967 m. jis 5-erias pagamintas spausdinimo stakles perdavęs P. Petrov niui, o vienerias - Zenonui Urbanui, kuriam pavedęs spausdinti maldyną Marija, gelbėk mus. Apie 1969 m. P. Petronis buvo iškėlęs idėją sukurti pogrindinę maldaknygių spausdinimo ir dauginimo organizaciją. P. Petronio paprašytas, apie 1970 m. dirbti spausdinimo staklėmis išmokęs Petrą Plumpą. Tardytojai smulkiai teiraujasi apie staklių gamybą, jų transportavimą (veždavo net geležinkelio keleiviniame vagone), montavimą ir kt. Juos domino, ar nepažįstąs Vlado Lapienio (Vilnius, Dauguviečio g. 5-11). Atsako, kad pažįstąs tik senyvą vyrą Vladelį iš Šv. Onos bažnyčios choro.

Nuo 1974 03 14 tardymuose KGB pradeda domėtis Kronikos leidyba. Pradžioje kuriama versija apie kažkokį Vincelį, kurio sutaisytu rotatoriumi jis išspausdinęs 200 egz. Kronikos 6-ojo numerio ir Kaune prie karių kapų juos perdavęs, jo pasiuntinei - vienai moteriai. Kas Vinceliui išspausdino vaškuotes, jis nežinąs, o vaškuočių atraižas jis gavęs iš Liucijos Atkočiūnienės (Vilnius, Tverečiaus g.), kuri Vilniaus miesto vykdomajame komitete dirbo su rotatoriumi.

Tačiau jo pateikta Vincelio versija KGB nepatikėjo ir Kronikos 6 numerio siūlo galą ėmė vynioti toliau. 1974 04 02 paaiškėja, kad Kronikos 6-ajam numeriui jis gamino vaškuotes ir drauge su Virgilijumi (augeliu jį spausdino iš P. Petronio gautu ir Kauno r., Viršužiglio k. pas miškininką Joną Ruką įrengtu rotatoriumi. Kitos spausdinimo staklės buvo Šlienavos kaime pas Albiną Sprangauską. O Jaugelį pažįstąs nuo 1972 m. iš religinių sambūrių, kuriuose jis nuolat dalyvaudavęs.

1974 06 25 J. Stašaitis KGB įteikia antrąjį pasiaiškinimą, kuriame iš esmės nagrinėja SSRS vykdomą baimės ir smurto politiką. Jis sako, kad valdžia Kroniką laiko šmeižikišku leidiniu, o ne tik tikintieji, bet ir netikintieji juo žavisi. Valdžia nubaudė kun. J. Zdebskį už vaikų katekizavimą, o liaudis jį laiko didvyriu. Verta susimąstyti, - toliau rašo jis, - kodėl vyriausybės ir liaudies nuomonės nesutampa. Dėl to, kad eina „LKB Kronika“, kad P. Petronis ir kiti slapta spausdina maldaknyges, kalta valdžia, kuri varžo laisves ir pažeidžia teises. <...> Netinkamas šios bylos sprendimas turės neigiamų padarinių tiek viduje, tiek pasaulinėje arenoje ¹⁴. (Šie žodžiai net pabraukti: pasaulio nuomonė iš tiesų KGB baugino.)

Tame pačiame lape J. Stašaitis klausia: Kuo remiasi tarybinio valdymo sistema? - ir atsako: - Remiasi baimės principu. <...> Paprasto tarybinio piliečio gyvenimo atmosfera yra prisigėrusi baimės jausmo ir nenuoširdumo. Jo naivoką nuomonę, kad katalikams geriausia išeitis dabar būtu patiems likviduoti ..Kronika“ ir drąsiai bei garbingai kreiptis į vyriausybę su prašymu atsižvelgti į jų religinius įsitikinimus ir iš to išplaukiančius atitinkamus reikalavimus bei gyvenimo sąlygas ¹⁵. - KGB vėl pasibraukė. Šie KGB pabraukimai nereiškė

J. Stašaičio pagamintos ir J. Špoko name (Kaunas, Baršausko g. 5) įrengtos linotipinės spausdinimo staklės. (Iš buv. KGB archyvo)

jų nuoširdaus susimąstymo, o tik psichologinę klastą, kaip elgtis su tardomuoju, kad jis dar daugiau atsiskleistų. SSRS politikos, kuri persekiojo ne tik tikinčiuosius, bet ir kiekvieną laisvės polėkį puoselėjantį žmogų, negalėjo pakeisti ne tik J. Stašaičio kreipimasis, bet gal net ir kai kurių realybę suvokiančių KGB darbuotojų pasyvus pritarimas: baimė, klasta, melas, smurtas buvo visos SSRS, vidaus politikos varomoji jėga.

Ir iš tiesų 1974 06 26 per tardymą J. Stašaitis atskleidžia (ir istorijai palieka) naujų faktų apie Kronikos leidybą. Jis sakosi apie tai kalbėjęsis su kun. J. Zdebskiu dar prieš jo antrąjį areštą, o po kratos J. Stašaičio bute 1973 11 20 pas jį vėl apsilankė kun. J. Zdebskis ir domėjosi krata: kas krėtė, ko ieškojo ir t. t. Kun. J. Zdebskis išreiškė mintį, kad, pasirodžius naujam Kronikos numeriui, suimtųjų padėtis turėtų pagerėti, nes apie KGB siautėjimus sužinos pasaulis. J. Stašaitis jam sakęs, kad tada pasunkėtų kun. J. Zdebskio padėtis, nes jis, kaip labai veiklus, būtų įtariamas Kronikos leidyba.

J. Stašaitis pasakoja ir apie savo lankymąsi Simne 1972 m. pas kun. Sigitą Tamkevičių. Apie tai jis buvo kalbėjęsis su kun. J. Zdebskiu. Kun. Sigitą jis prašęs padėti platinti maldaknyges bei vadovauti rekolekcijoms nelegalioje kunigų seminarijoje. Niekuo nemotyvuodamas, kun. S. Tamkevičius atsisakęs. Tardytojas teiraujasi apie kun. J. Zdebskio ir kun. S. Tamkevičiaus ryšius, bet J. Stašaitis atsako nieko konkretaus nežinąs: girdėjęs, kad jie pažįstami. Iš kun. J. Zdebskio, o gal iš P. Petronio girdėjęs, kad kun. J. Zdebskis draugauja su Petru Plumpa, bet kas juos sieja, - jis nežinąs.

Jis atpažįsta kratos metu pas Virgilijų Jaugelį paimtas vaškuotes (spausdintas Onos Volskienės), rašomąją mašinėlę, kuria buvo spausdinta vaškuotė, pas Joną Ruką paimtą rotatorių, kuriuo su V. Jaugeliu daugino Kronikos 6 numerį bei pas J. Špoką, A. Razbicką, Z. Urbaną ir L. Brukštą rastas jo gamintas spausdinimo stakles. Sakosi, kad iš gautų už maldaknyges 15 200 rublių bei iš P. Petronio gautų 1500 rublių didžiąją dalį išleido popieriui, klijams, dažams įsigyti, o apie 20% skyrė nelegalios kunigų seminarijos išlaikymui, apie kurios veiklą jokių parodymų neduosiąs. Prisipažįsta, kad nelegalioje kunigų seminarijoje jis dėstęs logiką, filosofijos įvadą, gnoseologiją ir psichologiją. Atlyginimo už tai negaudavęs. Daugiau ką nors apie ją kalbėti atsisakė¹⁶.

1974 07 31 rašoma nutartis Joną Stašaitį patraukti kaltinamuoju. Joje rašoma:

Jonas Stašaitis su Povilu Petroniu ir Petru Plumpa nuolatos bendraudami nuo 1968 metų organizavo asmenų grupę, kuri, dangstydamasi tikėjimo skelbimu, gamino ir platino literatūrų, savo turiniu skatinančią piliečius atsisakyti nuo visuomeninės veiklos ir pilietinių pareigų vykdymo. Jis pagamino 7-erias spausdinimo stakles. Iš jų 5-erias pardavė Petroniui, išmokė P. Plumpą spausdinti.

Toliau nutartyje rašoma:

Taip pat J. Stašaitis skleidė žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, daugindamas tokio turinio literatūrą.¹⁷

Virgilijus Jaugelis

Jam skirti kardomąją priemonę - suėmimą KGB nutaria tik 1974 04 05. Pasirašo KGB kpt. J. Markevičius, plk. E. Kisminas, KGB pirmininkas gen. mjr. J. Petkevičius ir prokuroras A. Kairelis. Krata jo gyvenamoje vietoje (gyveno Kaune, Kalnų g. 7-4, drauge su tėvais) buvo atlikta pačioje šios didžiosios KGB operacijos pradžioje - 1973 11 20. Kratos metu rasta dogminės ir moralinės teologijos namudinės gamybos vadovėlių (jis mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje), Evangelija gyvenime, Įvadas į filosofiją, A. Maceinos Niekšybės paslaptis ir daug kitos religinės literatūros. Rastas ir krepšys su vaškuotėmis bei kitais lapeliais, tačiau tąkart tardomas V. Jaugelis tvirtino, kad krepšį pasaugoti jam davęs nepažįstamas asmuo.

1974 04 09 jo namuose padaroma antroji krata. Krėtė KGB mjr. Pilelis. (Įdomu, kad kratoms KGB turėjo savo pastovius kviestinius. Antai krečiant pas V. Jaugelį, abu kartus kviestinė buvo Violeta Aržuolaitienė, gyv. Kaune.) Iš bylos neaišku, kur jis buvo areštuotas, tačiau 1974 04 11 KGB praneša jo motinai ir Kauno medicinos mokyklos direktoriui (kur V. Jaugelis dirbo kūriku), kad jis areštuotas ir kalinamas Vilniuje, a/d 17 (vadinamajame KGB tardymo izoliatoriuje).

Areštuotasis Virgilijus Jaugelis. (Iš buv. KGB archyvo)

Iš areštuotojo anketos paaiškėja šykštūs jo gyvenimo duomenys: gimęs 1948 09 09 Kaune, gyvenantis Kalnų g. 7-4, baigęs vidurinę mokyklą, dirbęs vairuotoju, kūriku. Dėl prastos sveikatos yra ne karo prievolininkas. Tėvas - Vincas Jaugelis, motina - Monika, brolis - Augustinas (gim. 1944 m.). Surinktos iš visų buvusių darboviečių charakteristikos: iš II ligoninės, Priekalo gamyklos, Kauno taksi parko, Kauno šilumos tinklų, priešgaisrinės apsaugos, Jiesios gamyklos ir paskutinės darbovietės - Kauno medicinos mokyklos.

1974 06 10 paskelbiamas jo tardytojų sąrašas: YSB vyr. tardytojai papulkininkiai Liniauskas ir Petruškevičius, mjr. Markevičius (grupės vadovas), kapitonai Marcinkevičius, Lazarevičius, leitenantai Balčiūnas, Gasparavičius ir Jurkštas bei vyr. ltn. Daugalas. Tačiau jo tardymai prasidėjo dar prieš areštą -po pirmosios kratos. 1973 11 20 per tardymą (tardė kpt. Platinskas) jis pareiškė, kad rastą religinę literatūrą gavęs iš nepažįstamų asmenų ir naudojęs savišvietai. Kronikos vieną numerį gavęs iš nepažįstamos moters Kauno Katedroje ir jį grąžinęs, o aptiktąjį krepšį su vaškuotėmis prašęs pasaugoti nepažįstamas asmuo.

1974 01 17 vėl jį kaip liudytoją tardo kpt. Lazarevičius. Labiausiai domina krepšys su vaškuotėmis. Tačiau V. Jaugelis pareiškia: Iš manęs per kratą buvo paimta religinė literatūra. Šitai aš laikau nusikaltimu ir visus, kurie tai vykdė, laikau nusikaltėliais. (Kadangi tuo buvo pažeistas įstatymas, jis atsisako duoti parodymus¹⁸.)

1974 m. balandžio 9, 10 ir 11 d. per tardymus (dar kaip įtariamasis) jis papasakoja savo autobiografiją: baigė Kauno 18-osios vidurinės mokyklos 8 klases, įstojo į Kauno politechnikumo autotransporto remonto ir eksploatacijos specialybę, bet specialybė nepatiko ir išstojo. Po to įstojo į vakarinę mokyklą, pradėjo dirbti kroviku Kauno II klinikinėje ligoninėje. Mokslas sekėsi neblogai. Baigęs vidurinę mokyklą, bandė stoti į Kauno kunigų seminariją, bet gavo neigiamą atsakymą. Nuo minties įstoti ir dabar neatsisakąs. Balandžio 11d. per tardymą sakosi nei J. Stašaičio, nei jokio dėdės Petro nepažįstąs, pas jokį Joną Ruką Kauno r., Tursovo k. nesilankęs.

Nepaisant jo neigimų, 1974 04 18 parašomas nutarimas jį patraukti kaltinamuoju pagal LSSR BK 68 str. I dalį ir imamas tardyti jau kaip kaltinamasis. Tačiau ir toliau jis neigia gaminęs ir platinęs Kroniką.

1974 04 24 akistatoje atpažintas Jono Ruko, jis toliau neigia pas jį buvęs ir sako netikįs jokiais J. Stašaičio parodymais, reikalauja su juo akistatos. Ir tik po akistatos su J. Stašaičiu pamato, kad beprasmiška neigti Kronikos 6-ojo numerio spausdinimą. Tačiau toliau tvirtina nepažįstąs jokio Juozo Gražio ir nedavęs jam įrišti Kronikos 6 numerio. Neigia ir lankymąsi religiniuose sambūriuose Mickevičiaus g. 23, o į klausimą, ko ir su kuo lankėsi Rietave 1973 m. rugsėjo mėn., atsako, kad tai jo asmeninis reikalas ir jis neaiškinsiąs. Atsisako paaiškinti ir kodėl neatsakąs į klausimus. Jis prisiima atsakomybę, kad visus 100 egz. Kronikos 6-ojo numerio pats įrišęs ir išplatinęs. Kur ir kam - nesakysiąs. Į klausimą, kodėl daugino Kronikę, atsako: Dėl to, kad ten rašoma tiesa ir kad žmonės sužinotų tiesę apie tikinčiųjų persekiojimus. Tardytojas sako, kad Kronikos 6 numeryje pateikti faktai apie Druskininkų ligoninės vyr. gydytojo elgesį (kai neleido mirštančiam ligoniui pakviesti kunigo), taip pat faktai iš Tauragės ir Skriaudžių aštuonmetės mokyklos patikrinimais yra įrodyti kaip iškraipyti, V. Jaugelis atsako, kad Kronikos 6-ajame numeryje rašoma tiesa. Iš kur gavo šį 6-ąjį numerį ir kaip rinko parašus Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčios memorandumui, atsisako paaiškinti. Į klausimus, iš kur gavęs Memorandumų, kas paskatinęs rinkti parašus ir pan., - jo tipiškas atsakymas: Nesakysiu. Prisipažįsta rinkęs parašus dėl to, kad tikintieji turėtų lygias teises su ateistais¹⁹, Į klausimus apie pogrindinę kunigų seminariją atsisako atsakinėti.

1974 08 01 rašomas nutarimas Virgilijų Jaugelį patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltinamuoju, nes jis vedė organizacinę veiklų, kuria siekiama pažeisti įstatymus dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios (BK 143 str.

V. Jaugelio 1974 08 04 tardymo protokolo ištraukos faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 3, 1. 341)

II d.), o už „LKB Kronikos“ dauginimą ir platinimą - pagal BK 199¹ straipsnį.

Tą pačią dieną, supažindintas su nutarimu dėl parašų rinkimo Lietuvos Romos Kataliką Bažnyčios memorandumui bei dėl LKB Kronikos 6 numerio dauginimo ir platinimo, kaltas neprisipažįsta, nes tą veiklą, sako jis, - aš laikau teisėta, o ne nusikalstama. Ta veikla man, kaip katalikui, yra pareiga, kurią žadu atlikti ir ateity ²⁰.

Skaitant šiuos Virgilijaus Jaugelio ir Petro Plumpos tardymų protokolus, negalima nesižavėti jų ryžtu nieko neišduoti ir nepakenkti Kronikos leidybai bei tikinčiųjų teisių ir laisvių gynimo reikalui, kurį jie laikė šventu ir svarbesniu už savo asmeninį likimą. Petro Plumpos laikyseną dar būtų galima suvokti - jis jau tardymų ir sovietinių lagerių užgrūdintas žmogus, bet vos 25-26 metus teturinčio Virgilijaus Jaugelio didvyriškumas stebina dvigubai. Koks turėjo būti tvirtas jo tikėjimas Dievu, tikėjimas savo kovos šventumu, kad šitaip iki galo (jis žinojo, kad serga nepagydoma vėžio liga) gintų ne savo gyvybės likučius, o šventą reikalą. Turbūt viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl KGB per 17 metų taip ir nepavyko susidoroti su Kronika, buvo tai, kad tarp jos leidėjų, daugintojų, platintojų ir rėmėjų tokių žmonių buvo ne vienas.

Prisimenu istoriko R. Vėbros žodžius, pasakytus apie Jono Basanavičiaus Aušrą, minint jos 100 metų sukaktį: Laiminga tauta, kuri ir nelaisvėje būdama turi laisvų sūnų.

Adolfas Patriubavičius

Jis buvo sulaikytas tarp pirmųjų (1973 11 20). Krata jo namuose (Kauno r., Ežerėlio gyvenvietė) buvo atlikta diena anksčiau, t. y. lapkričio 19 d. Matyt, KGB jį laikė rimtu veikėju Kronikos leidyboje arba tiesiog jų sekimo eigoje jis buvo tas siūlo galas, nuo kurio buvo tikimasi išvynioti visą Kronikos kamuolį. Be abejo, jie tikėjosi prisivynioti iki kamuolio galo - leidėjų, tačiau, deja, tąkart jiems nepavyko: didelė leidėjų konspiracija, tokie pasišventėliai kaip Petras Plumpa bei Virgilijus Jaugelis ir, be abejonės, pats Dievas nuo to apsaugojo.

Kratos metu Adolfo Patriubavičiaus namo mansardoje rasta P. Petronio ir P. Plumpos atvežta ir įrengta ERA, jos darbo priemonės ir medžiagos bei daug religinių knygų (gal numatytų padauginti): O. Narušytės Motinos mokykla, Dr. Tihamer Toth’o Atverk akis, Antano Maceinos Saulės giesmė, Jono Gutausko Dievas šiandien ir kt. Rasta daug popieriaus. A. Patriubavičius pareiškė, kad visa tai priklauso jo nuomininkui Kazimierui (Petrui Plumpai). Rastas ir Kronikos 7-asis numeris.

Iš areštuotojo anketos sužinome, kad jis gimęs 1929 01 10 Kauno r., Arlaviškių kaime. Baigęs 2 klases. Dirbo vairuotoju. 1957 m. nuteistas pagal RSFSR BK 136 str. 10 metų. Šeimoje - žmona, sūnus Povilas, dukterys Nijolė ir Genutė bei anūkė Jolita. Iš Kauno pataisos darbų kolonijos (OČ - 12/2) paleistas 1965 metais. Dirbo Ežerėlio durpių įmonėje. Tą pačią dieną tardomas A. Patriubavičius papasakojo apie P. Petronį (kurį iš anksčiau pažinojo), EROS įrengimą ir Kazimierą (apie 30 metų vidutinio ūgio, tamsiaplaukį vyriškį), kuris paskutinį kartą lankęsis 1973 11 15. (Pasako, kad P. Petronis kažkodėl Kazimierą vadinęs Andriumi.)

1973 11 30 nutariama jį patraukti kaltinamuoju pagal BK 199¹ str., t. y. už Kronikos dauginimą. Jo tardymų eigoje atsiskleidžia P. Plumpos darbas su ERA: jis pats daug dauginęs ir išmokęs to A. Patriubavičių²¹.

Siekdamas A. Patriubavičiui įvaryti baimės, KGB pareikalavo, kad Kauno r. vidaus reikalų skyrius atnaujintų nutrauktą jo bylą dėl 1973 06 07 įvykusios autoavarijos, kada, išbandydamas suremontuotą mašiną, ant posūkio apvirto ir lengvai sužeidė dvi su juo važiavusias mergaites. Ir nors abiejų nepilnamečių tėvai raštiškai pareiškė, kad jokių pretenzijų A. Patriubavičiui neturi, byla buvo atnaujinta ir prijungta prie KGB tiriamos baudžiamosios bylos Nr. 345.

Kitos kratos ir tardymai

1973 m. lapkričio 19-20 d. buvo atliktos kratos ir daugelyje kitų vietų: pas Joną Špoką (Kaune, Baršausko g. 5-1), Boleslovą Babrauską (Biržų r., Smilgių k.), Antaną Strašinską (Kauno r., Viršužiglio k.), Konstanciją Skauradytę (Kaune, Rusų g. 11), Augustiną Jaugelį (Kaune, Linkuvos g. 16), Algimantą Razbicką (Kaune, Pakopų takas 9-1), Stefaniją Kriaučiūnaitę (Panevėžyje, Tarybų g. 12). Kratų metu rasta spausdinimo staklių, linotipinio teksto rinkinių, ERA aparatų, visi 7 numeriai Kronikos, Danguolės laimė, Jaunos sielos religinis auklėjimas, J. Girniaus Lietuviškojo charakterio problema ir daug kitos pogrindyje išleistos literatūros.

Akivaizdu, kad KGB darbuotojai kratas darė ne aklai, bet surinkę daugybę operatyvinės medžiagos: agentų pranešimų, išorinio sekimo, slaptojo klausymosi įrašų iš sekamųjų butų, slaptų kratų ir kt. Šie asmenys buvo pogrindinės religinės literatūros (ypač KGB domino Kronika) spausdintojai, daugintojai, įrišėjai, platintojai.

Prie šios bylos yra prijungta ir iš pradžių įtariamojo, o paskui kaltinamojo Juozo Gražio (gim. 1909 m., gyv. Kaune, Višinskio g. 44/7-1) tardymų nuo 1974 04 26 iki 1974 07 26 protokolų kopijos. Iš jo tardymų protokolų paaiškėja nemažai pogrindžio spaudos faktų. Sužinome, kad 1972 m. pabaigoje ar 1973 m. pradžioje pas jį į namus atėjo Monika Gavėnaitė su Petru Plumpa ir paprašė padėti surasti atskirą kambarėlį religinei literatūrai dauginti. Jis ir nurodęs tą kambarėlį antrame aukšte pas Semašką-Semaškevičių (Kaune, Kalniečių g. 113). J. Gražys ne tik spausdino pogrindinę literatūrą rašomąja mašinėle, bet ir labai daug įrišo: visus septynis Kronikos numerius, Lietuviškojo charakterio problemą ir kt. Spaudinius įrišti jam pateikdavo Monika Gavėnaitė ir Virgilijus Jaugelis. Iš atpažinimui pateiktos daugybės literatūros - Tau, Lietuva, J. Girniaus Lietuviškojo charakterio problema, Iš SSRS 1939-1941 m. užsienio politikos istorijos, O Solženicyne! ir kt. - jis atpažįsta, kad tai P. Plumpos padauginta. Prisipažįsta, kad daugelį straipsnių, ištraukų iš knygų padauginti jis pats davęs

P. Plumpai. Tardytojai teiraujasi apie jo ryšius su Vytautu Vaičiūnu, Vladu Lapienių, Juozu Česoniu, Veronika Mikeškaite, Konstancija Skauradyte, bet jis sako, kad jų nepažįstąs. (Beje, Juozas Gražys - jau buvęs politinis kalinys.)

Šioje baudžiamojoje byloje kratų ir tardymų protokolai nėra išdėstyti chronologine tvarka: čia susegti 1973 ir 1974 m. kratų, tardymų, daiktų apžiūrų ir teismo ekspertizių dokumentai. Matyt, vadovautasi faktų nustatymo seka. Todėl 6-ame tome vėl grįžtama prie 1973 11 20 kratos pas Algimantą Razbicką protokolo. Pas jį (Kaune, Pakopų takas 9) rastos rankinės spausdinimo staklės su linotipiniu rinkiniu. Dar daug linotipinio rinkinio rasta malkinėje. Paimta Adolfo Šapokos, M. Dobužinskio knygų ir pogrindinių religinių leidinių. (Kratos metu paprastai būdavo paimama visa nepriklausomybės laikų periodinė bei patriotinė literatūra ir pogrindinė spauda. Daiktų apžiūros metu ją surūšiuodavo į „ideologiškai žalingą“ ir į daiktinių įrodymų vertę turinčią: pirmoji būdavo sunaikinama, o antroji paliekama prie bylos. Todėl išlikę beveik visi surasti Kronikos numeriai.) Beje, pas Algimantą Razbicką taip pat rastas Kronikos 6 numeris. Kad ir vienintelis šio leidinio surastas numeris, jis buvo pakankamas faktas tardyti ar net patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tardymų eigoje paaiškėjo, kad pas Algimantą Razbicką rastoji literatūra priklausė P. Petroniui. Spausdinimo staklės pas jį atvežtos iš Kaišiadorių r., Karsakų kaimo ir jomis spausdino ne tik jis, bet ir Janina Pamarnackienė bei jos duktė Genė Pamarnackaitė-Muliarčikienė.

Karsakų kaime staklės sumontuotos ir jomis spausdinta nuo 1972 m. balandžio ar gegužės mėnesio. Jas sumontavo tas pats labai religingas vyriškis Andrius (P. Plumpa). Išspausdintą medžiagą paimdavo Antanas (P. Petronis). Kurį laiką staklės buvo perkeltos pas Albiną Kriaučiūną tame pačiame kaime ir jas P. Petronis su inžinieriumi (turbūt V. Vaičiūnu) išvežė pas A. Razbicką tik 1973 m. birželio-rugsėjo mėn. Krata 1973 11 20 atlikta ir pas Albiną Kriaučiūną, bet ten nieko nerasta.

Jono Veprausko rūsys (Kaunas, Titnago g. 18) ir jame įrengtos linotipinės spausdinimo staklės. (Iš buv. KGB archyvo)

Tardytos Genovaitė Muliarčikienė, Janina Pamarnackienė, Vaclovas Pamarnackas, surengtos P. Petronio bei kaltinamųjų tarpusavio akistatos.

1974 02 01 pirmą kartą apklaustas Jonas Ivananauskas (gyv. Kaune, dabar Kovo 11-osios g. 65-16). Mat jis dirbo V. Kapsuko-Mickevičiaus spaustuvėje, todėl Boleslovo Kulikausko paprašytas aprūpindavo jį linotipiniu rinkiniu. 1974 02 13 jis jau tardomas kaip kaltinamasis.

1973 m. lapkričio 19-20 d. atlikta krata ir pas Joną Veprauską (Kaune, Titnago g. 18), kur taip pat rasta spausdinimo staklės, dažų ir kitos spausdinimui reikalingos įrangos bei medžiagų. Spausdinimo stakles jis buvo įsirengęs šlaito rūsyje.

Ypač kagėbistams „derlinga“ krata 1973 11 19 buvo pas Joną Špoką (Kaune, Baršausko g. 5-1). Kratos metu rastos spausdinimo staklės su visais spausdinimo reikmenimis, linotipiniu rinkinių, išspausdintų maldaknygių bei P. Petronio krepšys (lagaminas) su jo dokumentais bei knygomis. Rastos šios knygos: Jaunos sielos religinis auklėjimas, Turininga pamoka, Tragedija Dainavos šalyje, Žmogaus kelias į Dievą, Gyvenimo problemos sprendimas. Iš SSRS 1939-1941 m. užsienio politikos istorijos, Dainavos mergaitė, 1970 09 22 raštas LSSR vyskupijų vyskupams bei ordinarams, Danutės Burbaitės fotonuotrauka, Lietuvių archyvas bolševizmo metais, Birutės Pūkelevičiūtės romanas Aštuoni lapai ir kt. Be to, rastas eilėraščių rinkinys Ant tremtinio tako (98 lapai). Daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad rasta daug „antitarybinių straipsnių bei eilėraščių“. Neužmiršta pažymėti ir kažkokiai Nijolei Linkevičiūtei Pirmosios komunijos proga padovanota maldaknygė (32 puslapių), kurios viršelio antroje pusėje yra įrašas rusų kalba: Tavo draugo Juozo atminimas brangiajai Nelei, o penktame puslapyje, matyt, pačios Nijolės įrašyta: Aš, Nijolė Linkevičiūtė, pirmą kartą priėmiau švenčiausiąją Komuniją Igarkoje 1956.IV.21. Iš tardymų protokolų paaiškėja, kad stakles ir 10 dėžių šrifto jam davė P. Petronis ir jis spausdino maldaknyges.

1973 11 14 nutarimą kratai daryti pas Vytautą Vaičiūną (Kaune, Hipodromo g. 46-35) pasirašo pats KGB pirmininkas J. Petkevičius ir prokuroras A. Kairelis. Krata atlikta, kaip ir pas daugelį kitų, lapkričio 19 dieną. Kratai vadovavo YSB vyr. tardytojas mjr. Liniauskas. Rasta daug religinės literatūros: 70 lapų knyga apie vyskupą Teofilių Matulionį, V. Mykolaičio-Putino Rūsčios dienos su antisovietiniais eilėraščiais (Raudonspalvėj liepsnoj, Saulėtekis, Minioje, Birželio l5-oji, Liaudies daina, Tremtiniai, Prakeikimas), B. Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus, A. Maceinos Saulės giesmė bei pogrindžio leidiniai Asmenybė ir mūsų laikai ir kt.

Iš tardymų protokolų atsiskleidžia antrosios EROS įsigijimo istorija. Vytautas Vaičiūnas dirbo Kauno miesto vykdomajame komitete kapitalinės statybos techninės priežiūros inžinieriumi. Šia vykdomojo komiteto ERA kurį laiką buvo dauginama pogrindinė literatūra. Paskui ta ERA buvo nurašyta, jos dalys perduotos į sandėlį, kai kurioms surašytas sunaikinimo aktas ir... kažkokiu būdu daug dalių dingo iš sandėlio. Trūkstamas dalis pagamino savo darbovietėje pats V. Vaičiūnas. Ši ERA ir atsikliuvo kažkur kaime prie Kauno marių. Ją sumontavo su bičiuliu (P. Plumpa), tačiau jo nei vardo, nei pavardės nežinąs. Dėl šios EROS buvo tardoma daug vykdomojo komiteto darbuotojų: Vytautas Šakalys, Alfonsas Šulcas, dalyvavęs per EROS supjaustymą milicininkas Marijonas Lukoševičius, Ignas Bubelis, Juozas Petroka, Vytautas Tilindė, bet nieko labai naujo KGB nesužinojo. 1974 07 22 V. Vaičiūną vėl tardė YSB vyr. tardytojas pplk. Petruškevičius, bet akistatoje su P. Plumpa (bičiuliu, su kuriuo montavo ERĄ) vienas kito „neatpažino“. Jis atmetė kitų liudijimus, kad iš jų gavęs skaityti Kronikos numerius, Lietuviškojo charakterio problemą ir Žvilgtelėjus į gyvenimą. Ir apie jo sodo namelyje rastą antisovietinę brošiūrą jis nieko nežinojęs. Nesigynė, kad P. Petronį pažįstąs nuo 1944 m., kai jam tikybą dėstė Vytėnų saleziečių progimnazijoje. Neneigia, kad Petronį vežiojęs savo motociklu po įvairias Lietuvos vietas, bet kur - neprisimenąs. Apie „šmeižtišką“ (KGB terminas) religinio turinio literatūrą nieko negirdėjęs. Taip KGB tąsyk ir nepavyko jo patraukti kaltinamuoju. Du kartus tardyta ir jo žmona Eleonora Vaičiūnienė.

1973 11 19 atlikta krata ir pas Kazį Gudą (Kauno r., Šlienavos k.); čia rasta ir toji Vytauto Vaičiūno ir „bičiulio“ sumontuota ERA. Rasta ir pogrindinės literatūros: Patarimai, kaip laikytis tardymo metu, Lietuviškojo charakterio problema, daug įrištų ar pusiau įrištų maldaknygių Jėzus ir aš, Aukštyn širdis bei kitos literatūros. Gaila, bet tardymų ir akistatų metu K. Gudas atpažino ir P. Petronį, ir P. Plumpą (nors šiam pareiškus, kad jis atpažinėjo nepažįstąs, ir K. Gudas pasitaisė, kad jį matęs, bet kur - neprisimenąs).

Dar 1973 11 20 krata atlikta ir pas Antaną Strašinską (Kauno r., Viršužiglio k.). Čia rasta rašomoji mašinėlė, kelios pogrindžio leidybos knygos. Jas spausdinusi Regina Strašinskienė, kad užsidirbtų, nes auginanti tris vaikus ir niekur nedirbanti.

Tą pačią dieną krata atlikta ir pas Klementiną Misiūnaitę (Kaune, Joninių g. 7-1). Taip pat rasta rašomoji mašinėlė, popieriaus, kalkės ir pogrindžio religinių spaudinių.

Šioje byloje kratų ir tardymų buvo ne tiek, kiek straipsnio pradžioje pateiktame tardymo skyriaus viršininko E. Kismino rašte minima: jos tęsėsi ir 1974 metais.

1974 07 08 J. Stašaičio sumontuotos spausdinimo staklės paimamos pas Liudviką Brukštą (Vilniuje, L. Giros g. 41-4). Jis tardomas, bet neareštuojamas, nes spausdinęs tik maldaknyges ir katekizmą.

1974 05 30 krata daroma ir pas Kazimierą Marčiulionienę (Prienų r., Margininkų k.). Čia nieko nerasta: P. Petronio jai paliktus penkių maldaknygių spausdintojų ir septynių įrišėjų adresus sunaikinusi ir neatsimenanti.

1974 m. pasipila kratos pas pogrindinės religinės literatūros spausdintojus ir įrišėjus bei jų tardymai. 1974 07 02 pas Renatą Levickienę (Kaune, Jaunosios Gvardijos g. 86-27) kratos metu rasta rašomoji mašinėlė Erika, popieriaus, kalkės ir parengta spausdinti knyga Deimančiukai. Kaip pogrindinės religinės literatūros spausdintojos ar bendrininkės 1974 m. liepos 2-17 d. tardytos Ona Pavilionytė (Kaune, Maironio g. 18-2), Ona Butkienė (Kaune, Aukštaičių g. 14-4). Kai kurios kaip spausdinimo užsakovą atpažino P. Petronį. Operatyvinio sekimo ir tardymų eigoje dėl pogrindinės religinės literatūros (svarbiausia - dėl Kronikos) nustatyti asmenys buvo krečiami ir tardomi nuo 1973 11 19 iki 1974 m. liepos pabaigos.

Ieškant inkriminuojančios medžiagos bei tikriausiai norint atkeršyti - kuo griežčiau nuteisti dėl nepalaužiamos Petro Plumpos laikysenos tardymų metu nieko neišduoti - 1974 04 24 atliekama krata Vilhelmo Semaškos-Semaškevičiaus name (Kaune, Kalniečių g. 113). Kambaryje, kur gyveno ir su ERA dirbo P. Plumpa, net nuo grindų paimti bandiniai elektrografinėms medžiagoms nustatyti. Tardomi visi namo gyventojai: savininkas, Pranė Žemaitienė, Lidija Žemaitytė, Nijolė Sirutytė, į Ežerėlį ERĄ vežęs Vytautas Puodžiukynas ir kiti. Namo gyventojai paliudija, kad Andrius (P. Plumpa) su jais mažai bendravęs, o jo kambaryje paprastai garsiai grieždavusi muzika ir girdėdavosi kažkoks periodiškas brūžinimas: manę, kad jis kažką remontuoja. Kai kas P. Plumpą (Andrių) atpažino, o V. Puodžiukynas - ne. KGB nubraižo tikslią gatvės ir namo schemą, kaip buvo kraunama ERA, kur važiuota ir t. t.

Daug kratų atlikta pas šios literatūros įrišėjus. 1973 11 20 atlikta krata pas Antaną Pocių (Plungėje, Žemaitės ai. 6-22). Rastos dvejos įrišimo staklės, įrišimo įrankių ir medžiagų bei įrištų maldaknygių. Dirbo vėlgi pagal Antano (P. Petronio) užsakymą.

1974 06 04 krata atlikta pas įrišėją Dalę Vaitauskienę (Marijampolėje, Angariečio g. 46-66). Tardyti Albinas ir Marija Veineriai (Kaune, Černiachovskio 86-3) dėl įrišinėjimo ir Antano vežiojimo (Veinerys dirbo taksistu).

1973 m. lapkričio 19-20 d. krata atlikta pas Juozą Urboną (Kaune, K. Markso g. 13-4). Rastos įrišimo staklės, įranga, bet jis neišsiduoda pažįstąs P. Petronį.

Už Kronikos skaitymą (aiškintasi, iš kur gavo) tardytos Janina Lumbienė ir Marija Galinytė. Įrišimo staklės ir įranga rastos 1974 04 08 kratos metu pas Juozą Šatą (Kaune, Jablonskio g. 21-7).

Dar pačioje kratų ir areštų pradžioje krata atlikta (1973 11 20) pas Petrą Peckų (Kaune, S. Žuko g. 6). Rasta pradėtų įrišti maldaknygių.

Dėl įrišinėjimo ir pagalbos įrišinėtojams tardyta labai daug žmonių: Leontija Kinsgailaitė, Vytas Tamulevičius, Zita Čeponytė, Veronika Klimavičienė, Juozas Zareckis, Jonas Vytautas Kniukšta. Visi kauniečiai, ir visų veikla vienaip ar kitaip susijusi su Povilo Petronio organizuotu religinės literatūros įrišimu ir platinimu. Visos kratos, areštai ir pirmieji tardymai 1973 11 19-20, matyt, daryti pagal KGB surinktą operatyvinę medžiagą, o vėlesnieji (1974 metų) - pagal tardymų eigoje nustatytus faktus.

1973 11 20 atlikta krata ir pas įrišinėtoją Mariją Jasėnienę (Vievyje, Semeliškių g. 37-2). Nors įrišimo įranga ir paruoštos įrišti maldaknygės rastos, tačiau Kronikos įrišinėjimą ji neigė. Jos vyras Antanas (buvęs politinis kalinys) paliudijo tą patį.

1974 03 20 atlikta krata pas įrišinėtoją Stasį Bragą (Kaune, Partizanų 56-43). Jis iš profesijos knygrišys. Rasta įrištų maldaknygių Jėzus ir aš.

1973 11 20 atlikta krata ir pas Juozą Česonį (Kaune, Biliūno ai. 67-8). Čia KGB derlius buvo didesnis: be įrištų maldaknygių ir kitų knygų, rasta ir Kronikos 1, 2, 3, 4 numeriai. Visa kaltė virsta ant P. Petronio: jis ir įkalbėjo, ir išmokė įrišti...

1974 01 24 tardytas V. Vaičiūno brolis Algirdas (Vilniuje, Žirmūnų g. 118-17). Teiraujamasi, ar pažįstąs P. Petronį (jį pažįstąs nuo Vytėnų saleziečių progimnazijos dienų), o Arimanto Raškinio pažinties išsigina.

1974 07 26 tardyta Monika Gavėnaitė (Kaune, Kapsų g. 43) bei jos kaimynai Leonas Majauskas ir Marija Majauskienė. Monika Gavėnaitė išsigina, kad pažįstanti P. Petronį ir J. Gražį, bet prisipažįsta pažįstanti Petrą Plumpą, nes jo žmona Aldona - jos draugė. Į KGB kaltinimą, kad kiti tardomieji paliudiję, jog ji padedanti Kroniką rengti ir platinti, ji atsako: Ne.

9-ajame šios bylos tome taip pat sukaupta daugiausia kratų ir 1973 11 19-20 tardymų protokolų.

Yra kratos pas Konstanciją Skauradytę (Kaunas, Rusų g. 11) protokolas. Čia, be daugelio jau minėtų pogrindinės literatūros veikalų, rasta ir Kronikos 4, 5 numeriai bei rašomoji mašinėlė. (Kratos metu ji bandė sudeginti Kronikos Nr. 5.) Tą pačią dieną ten pat atlikta krata ir pas Veroniką Mi-keškaitę. Be kitų spaudinių, rasta Birutės Pūkelevičiūtės romanas Astuoni lapai, 17 lapų apie kun. J. Zdebskio teismą bei Kronikos Nr. 2, 3, 4, 6. Tardoma ji pasakė, kad visus tuos daiktus atnešęs ir palikęs pasaugoti kažkoks nepažįstamas vyriškis.

1974 m. tardyta Elžbieta Starkevičienė (Kaunas, Rūko g. 4) bei Šv. Onos bažnyčios vargoninkas Jonas Šimonis (Vilnius, Tilto g. 8/3-7). Teiraujamasi apie Joną Stašaitį ir Povilą Petronj. Tardytas ir Juozas Tarnauskas (Kaune).

1974 03 20 atlikta krata pas Bronę Kazėlaitę (Kaune, Vaistinės g. 4-1), 1974 04 08 pas Uršulę Viškelytę (Kulautuvoje, Tulpių g. 41). Čia rasta rašomoji mašinėlė Moskva bei ranka rašyta Sibiro tremtinių maldaknygė.

1973 11 20 atliktos kratos pas.Euzebiją Šiliauskienę (Kaune, Aleksoto g. 10/3-9). Rasta rašomoji mašinėlė Mercedes. Tą pačią dieną krėsta pas Stefaniją Kriaučiūnaitę (Panevėžyje, Tarybų g. 12). Be kitos literatūros, rasta Kronikos 1, 2, 3, 4, 5 numeriai. Tą pačią dieną atlikta krata pas kun. Boleslovą Babrauską (Biržų r., Smilgių k.). Rasta Kronikos 2, 5, 6 numeriai ir Jaunos sielos religinis auklėjimas. Tardomasis sakęs, kad viską pirkęs iš nepažįstamų asmenų.

1973 11 20 krata atlikta ir pas Vladą Lapienį (Vilniuje, Dauguviečio g. 5-11). Rasta po 1-2 egz. Kronikos 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 numerių. Tardomasis sakė viską gavęs iš kažkokio Antano, su kuriuo matosi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Su juo supažindino jau miręs kun. J. Stakauskas. Rasta daug neįrištos religinės literatūros. Viską gavęs iš to paties Antano. Kai ką gavęs iš mirusio kun. Mockevičiaus. P. Petronio ir P. Plumpos nepažįstąs, o 1974 06 27 pateiktose atpažinimui keturiose nuotraukose Antano (tikriausiai P. Petronio) nerandąs.

Tą pačią dieną krata atlikta ir Kaune, Angariečio g. 33, pas Arimantą Juvencijų Raškinį. Jis baigęs biofizikos studijas Maskvoje. Rasta: II Vatikano Susirinkimo nutarimai, Šventasis Raštas, A Manual of Modern Scholastic Philosophy, Krikščionybė Lietuvoje, A. Šapokos Lietuvos istorija, A. Maceinos Kultūros filosofijos įvadas, prof. Pr. Kuraičio Ontologija II t., J. Stankevičiaus Dievas ir daug kitos literatūros. Rastas ir LKB Kronikos 6 numeris (tardomas pareiškė jį radęs pašto dėžutėje). Iš viso KGB pas jį paėmė 83 knygas. P. Petronio, P. Plumpos, J. Stašaičio ir V. Vaičiūno nepažįstąs.

Pas kun. Algimantą Keiną (Varėnos r., Valkininkai) tą pačią dieną, be kitos pogrindinės literatūros, rasta Kronikos 3, 4, 5, 6 numeriai, kuriuos ir jam „kažkoks nenaudėlis“ įmesdavęs į pašto dėžutę. Paimta rašomoji mašinėlė Optima. Visa kita gavęs iš mirusių kunigų arba nepamenąs iš ko. Apie Kronikos leidimą ir platinimą jis nieko nežinąs.

1973 11 20 atlikta krata pas Augustiną Jaugelį, Virgilijaus brolį (Kaune, Linkuvos g. 16). Rasta Kronikos 5, 7 numeriai. (Ir čia kažkas „įmetęs“ į pašto dėžutę.) Savo brolį Virgilijų charakterizuoja kaip uždaro būdo, asketišką, kieto charakterio, mėgstantį praktiškai kitiems padėti. Nuo vaikystės jis sergąs storųjų žarnų polipoze, todėl jį dažnai kankina skausmai.

1973 11 21 atlikta krata pas Marijoną Šalčiuvienę (Kaune, XIV Kranto g. 21-1). Rasta daug antisovietinės literatūros.

1974 07 04 kratos metu pas Matą Martinaitį (Kaune, Višinskio g. 44) paimta rašomoji mašinėlė Optima, kuria spausdindavo Juozas Gražys, taip pat daug religinės ir antisovietinės literatūros.

1973 11 20 atliktos kratos pas Anastaziją Baltrušaitytę (Panevėžyje, P. Cvirkos g. 8), Julę Mickeliūnaitę (Ramygaloje, Panevėžio g. 11). čia rasta religinės literatūros. Tą pačią dieną atlikta krata pas Zenoną Urbaną (Vilniuje, Baltarusių g. 13); rastos spausdinimo staklės, įranga ir kt. Pas Vladislavą Vasiu-kevičių (ten pat gyvenantį) nieko nerasta.

1974 04 08 atlikta krata pas Albiną Sprangauską (Kauno r., Šlienavos k.). Rastos įrišimo staklės. Jis įrišinėjo J. Stašaičio užsakymu.

10-ame tome aibės 1974 metais atliktų liudytojų apklausų protokolų. Apklaustas Jonas Kastys iš Birštono, Mečislovas Milkintas iš Šilutės, jo žmona, Juozas Kopūstas iš Semeliškių, Aloyza ir Salomėja Mikšytės bei Morta Mataitė iš Kauno, Nijolė Cicėnaitė, kareivis Vigintas Taparauskas, Juozas Eidukevičius iš Prienų, Kazimiera Reinikienė iš Rietavo, Jonas Paplauskas iš Kauno rajono, Anastazija Vėbrienė iš Panevėžio, Margarita Laužaitytė, Monika Kerdokaitė ir kun. Bronius Sakalauskas iš Šiaulių, kun. Albinas Jaudegis iš Miroslavo, ateistai Tautvydas Kazlauskas iš Anykščių r., Bronius Jauniškis iš Vilniaus, Alfonsas Girskis iš Salantų; kun. Jonas Babonas iš Šiaulių, kun. Gediminas Blynas iš Vadaktėlių, kun. Laimingas Feliksas Blynas iš Šimonių, Agota Savickaitė ir Apolonija Orancaitė iš Tauragės, Domicėlė Sabaliauskienė iš Rietavo, Antanina Pošiūnaitė iš Vilniaus, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. Česlovas Krivaitis, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas (dabar vyskupas) Juozas Tunaitis, Sofija Skupienė iš Kupiškio r., Danutė Grybauskienė iš Vilniaus, Mūza Pokrovskaja iš Vilniaus, Kauno raj. vieno kolūkio pirmininko pavaduotojas Vladas Vasiliauskas, Nadežda Černiauskienė iš Elektrėnų, Stefa Paškevičiūtė iš Panevėžio, Stasė Poniškaitienė ir jos vyras Antanas Pranciškus Poniškaitis bei Vladislava Čepaitė iš Šiaulių.

Buvo tardomas Jonas Kepežinskas iš Kauno, Aldona Kopūstaitė iš Salininkų, Marijona Vilkaitė, Donata Valienė, Romas Valys iš Kauno, Sigitas Babinskas ir Dalia Vasiliauskaitė iš Kauno rajono, Judrėnų vargoninkas Vytautas Meselskis, Aldona Elena Pluirienė (P. Plumpos žmona) iš Kauno, Julija Adomaitytė iš Prienų, Edmundas Šiaučiulis, Ona Česnulevičiūtė, Jonas Zinkevičius, Kęstutis Kazys Tarūta, Kazys Balaišis, Teresė Mačiukienė iš Kauno, Birutė Džiaugienė (Aldonos Pluirienės sesuo) ir Valė Urbonienė iš Tauragės, Vytautas Simaška, Sofija Narke-vičienė, Liucija Atkočiūnienė ir jos vyras Alfonsas iš Vilniaus, Pranas Meškerevičius, Juozas Markevičius, Jadvyga Lučinskaitė, Birutė ir Nerita Stašaitytės iš Vilniaus rajono.

1974 04 08 atlikta krata pas Joną Ruką (Kauno r., Tursono k.). Čia rastas ir paimtas rotaprintas, kuriuo Kroniką spausdino J. Stašaitis ir V. Jaugelis. Tą pačią dieną atlikta krata ir pas Oną bei Vytautą Volskius (Kaune, Žemaičių g. 107); rasta rašomoji mašinėlė, Petro Klimo atsiminimai ir kitos literatūros. Ona Volskienė prisipažino ta mašinėle spausdinusi Kroniką.

1974 m. liepos mėnesį dar tardyti liudytojai Antanas Leščinskas iš Kaišiadorių r., Algirdas Mieldažys, Vencislava Valentėlytė ir Vilimas Kežys iš Vilniaus bei Laimutė Satkūnaitė iš Salininkų, Vilniaus r.

Tardant liudytojus, stengtasi nustatyti visų jų pažintį ir ryšius su P. Petroniu, P. Plumpa, J. Stašaičiu, V. Jaugeliu, pogrindinės religinės literatūros ir ypač Kronikos gavimo aplinkybes. Visas KGB dėmesys buvo sutelktas nustatyti ryšius, kuriais susiję Kronikos spausdinimo, dauginimo ir platinimo talkininkai.

11-ame tome daugiausia dokumentų, inkriminuojančių „nusikaltimą“ Virgilijui Jaugeliui renkant parašus Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčios memorandumui. (Tai 1971 m. gruodžio mėnesio Memorandumas.) Yra keli Memorandumo egzemplioriai su žmonių parašais. Virgilijus Jaugelis nesigynė, kad Memorandumui rinko parašus: žmonėms perskaitydavo ir paaiškindavo Memorandumo tikslą. Kas sutikdavo, tie pasirašydavo. Daugiausia parašus jis rinko Šakių ir Prienų rajonuose, todėl iš ten daugiausia ir tardyta žmonių.

KGB, tardydamas Virgilijaus motiną Moniką Jaugelienę, teiraujasi apie jo veiklą bei ryšius su kunigais J. Zdebskiu, V. Jalinsku ir S. Tamkevičiumi. Tardo Joną Vasiliauską ir Teofilį Lisauską iš Kauno. Pastarasis pasakoja, kad kartais, kai dirbo kartu, pasiūlydavo Virgilijui išgerti alaus butelį ar degtinės, bet jis niekada negėrė ir nerūkė.

Šiame tome (147-190 1.) yra liudytojų akistatų atpažinti J. Stašaitį, P. Petronį, P. Plumpą ir V. Jaugelį bei jų tarpusavio (J. Stašaičio ir V. Jaugelio) akistatų protokolai. Šių akistatų metu V. Jaugelis pareiškia: <...>aš nenoriu turėti jokių reikalų su sistemos, kuri persekioja tikinčiuosius, atstovais.

12 ir 13-asis tomai - tai ekspertizių su byla susijusiems dokumentams ir daiktams skyrimo bei jų atlikimo aktai.

14-ajame tome daugiausia Kronikos įvairiuose numeriuose skelbtų ir per Vatikano ar kitas Vakarų radijo stotis skelbtų faktų teisingumo „tikrinimas“. LSSR KGB rašydavo per radiją paminėto miesto KGB skyriui ar rajono poskyriui raštą, kad patikrintų jų mieste ar rajone įvykdyto tikinčiųjų teisių pažeidimo ir per radiją paskelbto fakto „melagingumą“. „Tikrindavo“ dažniausiai vietos ar iš Vilniaus atvykę KGB tardytojai. Tokių „tikrinimų“ protokolus kartais kaišiodavo tardomiesiems dėl Kronikos, siekdami juos palaužti. Tačiau neabejotinas ir svarbiausias šių „tikrinimų“ tikslas buvo jų pačių nusakytas: nustatyti, kas galėjo surinkti tokias žinias ir jas perduoti Kronikos leidėjams²². Svarbiausia jiems buvo susekti Kronikos leidėjus.

Danutė Burbaitė

Be šių „tikrinimo“ dokumentų, čia yra daug kitų duomenų ir dokumentų: J. Zdebskio antrojo teismo posėdžio protokolo išrašas, R Petronio parašytos brošiūros apie Danutės Burbaitės žūtį Tragedija Dainavos šalyje apžiūros protokolas ir šios tragedijos priežasčių nagrinėjimas: kaip ją ir Emiliją Subačiūtę nuvaryta mašina GAZ-51 vežė į mišką Bronius Bindokas ir Bronius Ražukas. Suvokusios jų nedorus ketinimus, jos stabdė mašiną, o kai jie nestojo, šoko iš mašinos. Danutė Burbaitė žuvo.

Čia ir mokytojos Onos Brilienės atleidimo iš mokytojos pareigų dėl religinio savo vaikų auklėjimo bylos apžiūra ir nuteistųjų už antisovietinę veiklą Antano Sakalausko (KPI užsienio k. katedros asistento), Šarūno Žukausko (Kauno medicinos instituto studento), Vidmanto Povilionio (mokslinio tyrimo instituto technologo), pensininko Izidoriaus Rudaičio ir darbininko Aloyzo Mackevičiaus

Ona Brilienė. 1998 m.

baudžiamosios bylos apžiūros protokolas. Dokumentai apie Virgilijaus Jaugelio, rinkusio parašus Memorandumui, 1971 12 07 sulaikymą Išlauže. Memorandumą pasirašiusių žmonių paaiškinimai iš Išlaužo, Balbieriškio, Šakių rajono. Visur KGB ieškojo šių faktų ir Kronikos sąsajų, šių žinių patekimo į Kroniką kanalų ir jos židinio - leidėjų.

15 - ajame tome sukaupti pasirengimo teismui dokumentai. 1974 09 03 prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis bylą persiunčia nagrinėti LSSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijai. 1974 10 31 nutariama surengti teismo posėdį. Be kitų dokumentų, yra ir R Petronio bei J. Stašaičio pasiaiškinimai susipažinus su baudžiamąja byla bei V. Jaugelio ir J. Stašaičio paskutinis žodis teisme (P. Petronio paskutinio žodžio nėra - vokas tuščias)²³.

16- ajame tome - teismo posėdžio ir kiti dokumentai.

Teismas

1974 12 2-24 vyko LSSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos posėdis. Jam pirmininkavo A. Bataitis, liaudies tarėjai buvo D. Didžiulienė ir J. Matiukas. Prokuroras -J. Bakučionis. Advokatai: G. Gavronskis, V. Šadreika ir J. Borveinas. Sekretorė - R. Čiūdarienė.

V. Jaugelis advokato atsisakė, pareiškęs: Apsiginsiu pats. P. Plumpa taip pat atsisakė, pareikšdamas: Nenoriu, kad mane gintų advokatas, nes lėšos, kurios bus jam sunaudotos, labiau reikalingos mano šeimai. Mano gynėjas - Dievas; kitų nenoriu. Nors P. Plumpa pageidavo pirmasis kalbėti, jam neleido: pirmieji kalbėjo P. Petronis, J. Stašaitis, A. Patriubavičius ir tik tada P. Plumpa ir V. Jaugelis.

Iš Petro Plumpos kalbos paaiškėja, kad jis dalyvavo 1955 ir 1956 m. Vėlinių įvykiuose Kaune. Pirmą kartą nuteistas, kai buvo 18 metų (1958 m.). Sąmoningu tikinčiuoju tapęs lageryje 1962 m.; iš lagerio Mordovijoje paleistas tik 1965 m.

Virgilijus Jaugelis sako, kad, baigęs vidurinę mokyklą, norėjęs stoti į kunigų seminariją, bet saugumo komiteto darbuotojai neleido: pasakė, jei jie norės - leis, o jeigu nenorės -

P. Plumpos šeima jo kalinimo metais

1974 12 02-24 LSSR Aukščiausiojo teismo posėdžio protokolo faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14308-LI. T. 2, 1. 196)

neleis²⁴. V. Jaugelis sako: Mes turime būti teisėjų vietoje... Aš nenoriu, kad mane išteisintų, nenoriu, kad ir nuteistų. Noriu būti laisvas²⁵. Į advokato J. Borveino klausimą atsako: Esu ligonis - polipai storosiose žarnose. Gydymas betikslis. (Tada jis buvo 27-erių metų.)

P. Plumpa 1981 m., ką tik grįžęs iš kalinimo

Paskutiniame žodyje Petras Plumpa kaltas neprisipažino.

1974 12 24 LSSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija nuteisė:

Povilą Petronį (g. 1916 m.) laisvės atėmimu ketveriems metams griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Petrą Plumpą (g. 1939 m.) laisvės atėmimu aštuoneriems metams griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Jonų Stašaitį (g. 1921 m.) laisvės atėmimu vieneriems metams, tačiau, kaip atlikusį bausmę kardomojo kalinimo metu, iš suėmimo paleisti.

Virgilijų Jaugelį (g. 1948 m.) laisvės atėmimu dvejiems metams bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Adolfų Patriubavičių (g. 1929 m.) laisvės atėmimu vieneriems metams ir vienam mėnesiui, tačiau, kaip atlikusį bausmę kardomojo kalinimo metu, iš suėmimo paleisti. (Jam bausmė sušvelninta, kadangi jis, būdamas mažaraštis, išsigynė skaitęs dauginamos Kronikos 6 ir 7 numerius: manęs, kad tai tik religinė literatūra.)

Kaip ir reikėjo tikėtis, didžiausią bausmę gavo Petras Plumpa: be abejo, ne vien už veiklą, bet ir už laikyseną tardymų metu.

Virgilijaus Jaugelio sveikatos būklė iš tiesų buvo beviltiška, ir 1975 05 06 (praslinkus nepilniems 5 mėnesiams po Aukščiausiojo teismo nuosprendžio) Vilniaus miesto Lenino rajono teismas (užteko net tokios instancijos teismo!) nusprendė nuteistą Jaugeilį Virgilijų, s. Vinco, g. 1948 m., dėl nepagydomos ligos nuo likusios bausmės atleisti ir jį paleisti. Priežastis: Serga sunkia liga - ištiso storojo žarnyno polipais, tiesiosios žarnos polipo supiktybėjimu, antrine mažakraujyste ²⁶.

KGB šią bylą daug kartų vartė, peržiūrinėjo teisdami kitus Kronikos leidėjus ir daugintojus bei kitais pretekstais: šio tomo 212 lape - voke iki pat Atgimimo laikų daugybė KGB darbuotojų reikalavimų susipažinti su šia byla.

Baigdamas šios baudžiamosios bylos apžvalgą, norėčiau pacituoti kelias mintis iš Virgilijaus Jaugelio (dabar jau radusio amžinąjį poilsį Kybartų bažnyčios bokšte) paskutiniojo žodžio teisme.

Jis pradeda J. Girniaus žodžiais:

Visa mūsų kaltė tėra, kad prigimtinės teisės būti laisvais žmonėmis nenorime parduoti už malonės trupinius nuo svetimo stalo. <...> Šitą savo kaltę išpažįstame tvirtai; be gėdos ir be atgailos pažado.

V. Jaugelis nagrinėja ateistų ir tikinčiųjų teises (ar teisingiau pastarųjų beteisiškumą) Lietuvoje ir pabrėžia, kad žmogus ne tik turi teisę, bet ir privalo priešintis, kai yra pažeidžiami Kūrėjo duoti prigimties įstatymai:

Visi žmonės į šį pasaulį ateina lygūs, turėdami tą pačią žmogišką prigimtį ir tas pačias prigimtines teises. Nelygiais tampa tada, kuomet [tokiais] paverčiami tų, kurie yra morališkai iškrypę, tačiau fiziškai stipresni. Nepritrūko jėgų pirmųjų ir visų amžių krikščionims kovoje už Kristų, tikrąją Tiesą, nepritrūks jų ir mums, šių dienų katalikams, <...> kad kiekvienas žmogus, atėjęs į šią žemę laisvas, lygiateisis, toks galėtų išlikti visą šios žemės gyvenimą, nepavergtas ir laisvas grįžti į savo mylimo Tėvo Namus.

Baigdamas V. Jaugelis kalbėjo:

Kun. Virgilijus Jaugelis aukoja šv. Mišias Kybartų bažnyčioje

Kun. Virgilijus Jaugelis aukoja šv. Mišias ligos patale

Noriu kartu su nežinomu autoriumi pakartoti žodžius, išreiškiančius gilią tiesą: „Tėvyne Lietuva, Kankine, kas parodys tavo vaikams, kur yra tiesa dabar, kada už tiesos žodį nekalčiausios aukos pūsta kalėjimuose, kada už ją tūkstančiai tavo vaikų žuvo Sibiro katorgoje; kas duos supratimą apie laisvę tiems, kurie nuo vaikystės dienų augo ir brendo nelaisvėje, apgaulės ir melo duona maitinami per mokyklas, per spaudą, per radiją ir visur, visur?.. Kas duos supratimą apie laisvę tam, kuris jos niekada nėra matęs, nėra joje gyvenęs?“ ²⁷

Ar ne pranašiški buvo šie žodžiai?! Kiek šiandien tokių, kurie nesupranta laisvės kainos ir nebrangina jos...

2. Kada mirti - garbė, kada gyventi - gėda“

Felicijos Nijolės Sadūnaitės baudžiamoji byla Nr. 416

(Arch. Nr. P-14308-LI).

Ses. Nijolė Sadūnaitė. (Iš buv. KGB archyvo)

Praėjus 1973 m. lapkričio 19-20 d. masinėms kratoms ir areštams, kurių padedamas KGB tikėjosi likviduoti ar bent prislopinti Kronikos leidybą, šios viltys nepasitvirtino: leidyba nesustojo, pasirodė 8, 9 ir 10-asis Kronikos numeriai. Be abejo, nenutrūko ir jos sekimas: visą tą laiką darbavosi ne tik KGB tardymo skyrius, bet ir 5-asis bei jam talkinusieji technikos, 7-asis ir kiti skyriai.

Pagaliau 1974 m. rugpjūčio 27 d. areštuojama Felicija Nijolė Sadūnaitė (kuri visuomenei labiau pažįstama tik seselės Nijolės vardu). Iš sulaikymo protokolo nėra aišku, kaip KGB pateko į butą; čia lakoniškai tik pažymėta: buvo užklupta spausdinant antitarybinio turinio leidinį „LKB Kronika“ Nr. 12²⁸. KGB turėjo ko džiūgauti: ją užtiko sėdinčią prie rašomosios mašinėlės. Iš jos brolio Jono Sadūno, su kuriuo ji gyveno viename bute (Vilniuje, Architektų g. 27-2), tardymų protokolų susidaro įspūdis, kad, nieko pikto neįtardamas, kagėbistams duris atidarė jis pats²⁹. (Iš tikrųjų, padedami agentų, jie klastingai jėga įsiveržė į vidų, kai grįžtantis namo brolis rakino laukujas duris.) Nuo 16 val. 30 min. iki 19 val. 25 min. kratą darė kagėbistai, vadovaujami KGB tardymo skyriaus YSB vyr. tardytojo pplk. Petruškevičiaus. Kviestiniai buvo kaimynė iš 3-iojo buto Matilda Garas ir Galina Lėgyvienė³⁰. Kagėbistai čia rado ir ses. Bronę Kibickaitę. Orderis kratai prokuroro A. Kairelio išduotas tą pačią dieną (galimas daiktas, kad jau po kratos), o areštui orderis prokuroro A. Novikovo išrašytas tik kitą dieną, t. y. 1974 08 28.

KGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas V. Kažys 1974 08 28 rašo, kad N. Sadūnaitė buvo areštuota pagal 5-ojo skyriaus operatyvinio tikrinimo byloje (DOP) Nr. 1004 surinktą medžiagą³¹. (Šios operatyvinės bylos KGB archyve nėra.) Kratos metu, be spausdinamo Kronikos 11 numerio, rasti dar du Kronikos numeriai - 6 ir 10, taip pat mašinėle rašyta ir kagėbistams jau iš ankstesnių kratų žinoma brošiūra Patarimai, kaip laikytis tardymo metu. Vėliau tardymų eigoje iš liudytojų buvo gauta N. Sadūnaitės jiems duotas skaityti Kronikos 8 numeris bei JAV išleista (o čia ERA nukopijuota) knyga apie Simą Kudirką Simas ³².

Pradžioje N. Sadūnaitė buvo įtraukta į garsiąją Kronikos pirmąją baudžiamąją bylą Nr. 345. Todėl pirmojo tomo pradžioje įsegtas LSSR prokuroro A. Kairelio 1972 07 05 nutarimas pradėti baudžiamąją bylą dėl Kronikos, kurios pirmąjį numerį rado pas ses. Jadvygą Stanelytę 1972 06 23 kratos metu. Bylą buvo numatoma pradėti kaltinant LSSR BK 199¹straipsniu. Bylą tirti pavesta LSSR KGB. KGB 1972 07 11 bylą tirti pavedė tardytojui ltn. Daugalui, o 1972 09 28 dėl bylos sudėtingumo dar paskyrė vyr. tardytoją kpt. Markevičių. Pagaliau dėl to, kad byla sudėtinga ir didelė, 1973 12 17 papildomai paskirtas ir vyr. tardytojas kpt. Lazarevičius. Vis didėjant areštuotųjų ir tardomųjų būriui, 1974 06 10 paskirtas bylai dar ir YSB vyr. tardytojas pplk. Petruškevičius. 1974 09 20 N. Sadūnaitei paskelbta, kad jos bylą tirs YSB vyr. tardytojas pplk. Liniauskas, majorai Markevičius ir Pilelis, kapitonai Lazarevičius ir Marcinkevičius, leitenantai Gasparavičius, Balčiūnas ir Jurkštas. Vėliau vietoj Gasparavičiaus ir Balčiūno paskirtas mjr. Vilimas, Gavėnas bei KGB Maskvos miesto ir srities tardymo skyriaus vyr. tardytojas mjr. Jurikov³³.

Areštuotoji ses. Nijolė Sadunaitė. 1974 m. (Iš buv. KGB archyvo)

Rašomoji mašinėlė Olympia, kuria spausdinančią ses. N. Sadūnaitę užklupo KGB. (Iš buv. KGB archyvo)

Byloje įsegtos visų N. Sadūnaitės buvusių darboviečių charakteristikos. Labai graži ir atspindinti jos dvasios credo charakteristika yra iš Vilniaus kūdikių namų, kurią pasirašė vyr. gydytoja Gruodienė. Joje rašoma, kad N. Sadūnaitė į Kūdikių namus atėjo dirbti dėl to, kad ten būtų priimta viena apdegusi gausios šeimos iš Rokiškio mergaitė. Ji dirbo labai nuoširdžiai, sąžiningai, jautriai ir motiniškai. Gera charakteristika ir iš Dailės muziejaus, kur ji dirbo iki arešto³⁴.

Nuo pat pirmosios arešto dienos prasideda N. Sadūnaitės tardymai, tačiau į klausimus ji neatsakinėja. Pradžioje bando tardytojams įrodinėti, kad jie (KGB) yra neteisūs, persekiodami ir diskriminuodami tikinčiuosius, o Kronika rašo tik tiesą, todėl jos darbas nėra nusikaltimas. Tačiau, pajutusi savo pastangų bergždumą, nutyla ir vėliau į jokius klausimus neatsakinėja. 1974 09 05 surašomas ir jai paskelbiamas nutarimas patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn.

Tardymo protokole užfiksuoti autobiografiniai duomenys: gimusi 1938 07 21 Kėdainių r., Dotnuvoje. Tėvas dirbo Dotnuvoje Žemės ūkio akademijos dėstytoju. Ji pati nuo 1961 m. dirbo Vilniuje, Kuro aparatūros gamykloje gręžėja-tekintoja, taupomojoje kasoje kontroliere, Elektros skaitiklių gamykloje surinkėja, Vilniaus valstybiniame universitete vyresniąja inžiniere, Pedagoginiame institute pasininke. 1971-1972 m. nedirbusi, nes Svėdasuose slaugė kanauninką Petrą Raudą, kuris 1974 03 07 mirė.

KGB domisi jos ryšiais su kun. S. Tamkevičiumi, kun. A. Svarinsku, Vitu Sidaravičiumi, Zita Vanagaite, Gema Bagdonavičiūte, Anele Mironaite, Karolina Dabregaite, Brone Kibickaite, Juozu Gražiu ir kitais. 1975 03 11 tardymo metu ją kamantinėja apie 1974 m. rugpjūtyje pas ją apsilankiusį Lenkijos pilietį Henriką Lacviką. Juos domina jos pažintys ir reikalai su Tekle Steponavičiūte iš Klaipėdos (Taikos pr. 41-60), Jadvyga Lapienyte iš Vilniaus (Tilto g. 12-6), Adolfina Dudkiene iš Tauragės r. (Lauksargių k.), Stase Lungyte iš Pavilnio (Versmių g. 4a). Be abejo, KGB operatyvinėmis priemonėmis jau daug ką buvo sužinojęs apie šiuos žmones ir jos bendrus reikalus su jais, tačiau dar reikėjo juridinio įrodymo: išgauti duomenų apie juos (ar bent daugumą jų) siejančius ryšius su Kronika. 1975 01 14 tardymo metu tardytojas sako, kad kratos metu pas ją paimtus leidinius įvertino docentas Jonas Aničas. Yra jo 1975 02 14 pasirašytas apžiūros aktas, kuriame rašoma, kad Kronika Nr. 8 (kurią ji buvo davusi skaityti kitiems) yra žalinga tiek ideologiškai, tiek politiškai <...> skiepija tikintiesiems nepasitikėjimą ir net neapykantą Tarybą valdžiai, jos įstatymams religinių kultų klausimais. Tai buržuazinio nacionalizmo ir antitarybiškumo dvasia persunkta medžiaga³⁵.

N. Sadūnaitė į tardytojų klausimus neatsakinėja, o į jų demagogiškus kaltinimus, kad spausdinusi ir platinusi šmeižikiškus leidinius, 1975 01 08 tardymo metu ji atsako, jog, išėjusi į laisvę, ji ir toliau, kaip iki suėmimo, spausdins tokius dalykus. Protokoluose N. Sadūnaitė paprastai savo gražia rašysena įrašydavo: Protokolą perskaičiau, kad atsakymų ir jokių parodymų neduosiu. Užrašyta teisingai. Ir pasirašydavo. Taip byloje tardymų protokolai telikę tik su tardytojų klausimais...

Apie tą atmosferą, kurioje ji buvo tardoma, sužinome iš KGB kalėjime jos mėgintų persiųsti broliui Jonui ir ses. Bronei Kibickaitei laiškų. Laiškus ji bandė perduoti per kagėbistą, kalėjimo prižiūrėtoją (kuris jai turbūt atrodė žmoniškesnis) praporščiką M. B. Kazaką, tačiau laiškai atsidūrė tardytojų rankose - perdavė M. B. Kazakas³⁶. Laiške ses. B. Kibickaitei ji rašo:

<...> jiems nieko neatsakinėju, nes laikau, kad jiems padėti net nereikšmingiausiame dalyke šioje byloje yra nusikaltimas. Su nusikaltėliais nebendradarbiauju. Po protokolu parašiau: „Kadangi esate žmogaus teisių įstatymų laužytojai ir neteisingumo gynėjai, į bet kokius klausimus neatsakinėsiu ir jokių parodymų neduosiu“. Taip ir laikausi. Ką jie man bežadėtų - sėdžiu, tyliu ir šypsausi - tokie jie pasigailėtini vargšai. Jiems baisiausiai nepatinka mano giedra nuotaika ir kad jų nebijau. Daugybę kartų grasino uždarysią psichiatrijos ligoninėje, nes dar nėra matę, kad kas taip gerai jaustųsi tokiomis sąlygomis ir kodėl neatsakinėju jiems. Jaučiuosi gerai, kad sąžinė švari. Tai dangus -ar gali kas danguje liūdėti?..

O su nešvaria sąžine ir laisvė virstą pragaru... Kai atsibodo grasinimai psichiatrijos ligonine, sausio mėn. parašiau pareiškimus gen. prokurorui, s[augumo] pirmininkui ir tardymo skyr. viršininkui, klausdama: „Ar turi teisę tardytojas įžeidinėti kaltinamąjį ir grasinti jam psichiatrijos ligonine ar ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės ir nespekuliuoja savo įsitikinimais ir sąžine? Tardytojas papulkininkis Petruškevičius ne kartą grasino psichiatrijos ligonine. Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kazys, vos pirmą dieną pamatęs, diagnozavo kaip šizofrenikę - šizofreniškai galvojančią ir taip pat žadėjo psichiatrų komisijos, kurios narys jis pats esąs, patikrinimą. Tardyme poskyrio viršininkas maj. Rimkus, kai neatsakiau į jo klausimus, pakartotinai grasino ekspertize. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jeigu aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia ne bauginti, o gydyti... Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo tik grasina psichiatrijos ligonine, norėdami palaužti mano valią ³⁷.

Pakliuvus jos laiškams į KGB rankas, ji tardoma, kas rašytuose laiškuose yra tas minimas Genelis ir kas „juodoji ponia“ bei ką savo legenda norėjusi pranešti Simno vikarui kun. S. Tamkevičiui? Tačiau ir į šiuos klausimus ji nieko neatsako.

1975 04 30 Nijolė Sadūnaitė patraukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal naują - griežtesnį LSSR BK straipsnį -68 str. I dalį: už tai, kad daugino Kronikos 11 numerį, platinimo tikslais savo bute laikė šio leidinio 6 ir 10 bei pusbroliui V. Sadūnui davė skaityti 8 numerį ir JAV išleistą knygą Simas. Supažindinta su šiuo nutarimu, ji pareiškia: Literatūrą, kurią aš dauginau platinimo tikslais, taip pat platinau, nelaikau šmeižikiška, ir tokią literatūrą, kaip „LKB Kronika“, aš dauginčiau ir platinčiau ir ateityje ³⁸.

KGB tardytojai, neišgaudami iš jos jokių prisipažinimų, įkalčius bando rinkti iš liudytojų: beveik visas II tomas sudarytas iš jų kratų ir tardymų medžiagos. Tardomas jos brolis Jonas Sadūnas: domimasi, ar po N. Sadūnaitės arešto lankėsi kun. S. Tamkevičius. Kad įrodytų, jog lankėsi (pirmą kartą -tuoj po arešto, o antrą - 1974 09 01), surengia jo ir kun. S. Tamkevičiaus akistatą. Kun. S. Tamkevičius neigia jį pažįstąs ar kada nors matęs. N. Sadūnaitė apie pažintį su kun. S. Tamkevičiumi atsisakė liudyti. Tardomas Alytaus mašinų gamyklos darbininkas Vitas Antanas Sidaravičius: jis, važiuodamas iš

Iš KGB kalėjimo ses. N. Sadūnaitės bandyto perduoti laiško broliui Jonui faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14308-LI. Priežiūros byla. Paketas Nr. 6)

Vilniaus į Alytų 1974 m. liepos mėn., pavėžėjęs pakeleivę, kuri kelionės metu daug kalbėjusi apie religiją ir tikinčiųjų persekiojimus. Mergina sakėsi važiuojanti į Simną. Už pavėžinimą palikusi 2 rublius ir padovanojusi rožę. (Matyt, kelionę sekė KGB sekliai priemone NN. 1975 02 10 KGB surengia jų akistatą, kurios metu jis ją atpažįsta, o N. Sadūnaitė neigia jį mačiusi³⁹.)

1975 02 13 tardomas (kaip liudytojas) ir kun. S. Tamkevičius apie jo lankymąsi ses. Nijolės bute po jos arešto bei apie Kronikos 12 numeryje įdėtą informaciją apie ses. N. Sadūnaitės areštą. Jis neigia lankęsis pas Joną Sadūną ir sakosi nieko nežinąs apie tos informacijos atsiradimą Kronikoje. Kun. S. Tamkevičius tardomas ir kitą dieną, bet nieko naujo KGB neišpešė: jis nesilankęs ne tik pas J. Sadūną, bet apskritai Vilniaus Lazdynų mikrorajone...⁴⁰

1975 02 19 pagal LSSR KGB prašymą Lenkijos policija tardė ir Henriką Lacviką. Jis paliudijo, kad su N. Sadūnaitė susipažino lankydamas sergantį kan. R Raudą, kuris 1933-1939 m. buvo jo gimnazijos kapelionas ir jį materialiai rėmė. Kitą kartą, 1974 m. rugpjūčio pradžioje, būdamas Lietuvoje, jis aplankė N. Sadūnaitę, kuri, be kita ko, jam papasakojo apie LKB Kroniką, sakė, kad dėl jos yra areštuotų asmenų, kad Kronikos žinios patenka į Vakarus. Tačiau Kronikos jam nerodė, nedavė ir nepasakojo, kaip ji patenka į Vakarus⁴¹.

Ses. N. Sadūnaitės arešto metu kagėbistai rado pas ją ses. Bronę Kibickaitę. Tą pačią dieną (1974 08 27) padarė kratą ir jos bute (Vilniuje, Tiesos g. 11-38) bei tardė. B. Kibickaitė sakė užėjusi pas N. Sadūnaitę tik išsimaudyti ir mačiusi ją spausdinančią, bet ką - nežinojusi. (Iš tikrųjų ji diktavo spausdinančiai ses. N. Sadūnaitei.) Antrą kartą ji buvo tardoma 1975 01 09, tačiau nieko naujo nesužinota. (Matyt, tardomiesiems daug padėjo skaitytieji Patarimai, kaip laikytis tardymo metu.)

Kaip minėta, antrame tome - daugiausia kratų pas liudytojus bei jų tardymų protokolai. Tai K. Dabregaitės, A. Mi-ronaitės, Z. Vanagaitės, G. Bagdonavičiūtės, M. Siniakienės, L. Siniako,* A. Kavaliauskienės, I. Sužiedėlytės, G. Kraselskaitės, A. Gikienės, A. Aidiečio, O. Šileikienės, B. Puodžiukienės, Z. Strazdienės, L. Lukoševičienės, A. B. Tumasonio, S. Tumasonienės, A. Šileikienės, N. Z. Čiaporienės, J. Lapienytės, S. Lungytės, J. Gražio, P. Petronio ir kitų tardymų protokolai arba jų kopijos. Čia ir N. Sadūnaitės akistatos su G. Bagdonavičiūte bei V. A. Sidaravičiumi protokolai. Kiekviename šių protokolų įdomūs liudijimai ir KGB pastangos rasti kuo daugiau siūlų, jungiančių ne tik su N. Sadūnaite, bet ir su kitais įtariamaisiais Kronikos leidėjais.

Karolina Dabregaitė tardoma kaip kongregacijos, kuriai priklausė N. Sadūnaitė, generalinė vyresnioji. Ji paliudijo tik tiek, kad N. Sadūnaitė esanti jų vienuolė. Anelė Mironaitė, buvusi jų kongregacijos generalinė vyresnioji 1967-1973 m., paliudijo tik tiek, kad jų kongregacijai, be Nijolės, priklauso dar 20-25 vienuolės. KGB teiraujasi apie jos pažintį su kun. P. Račiūnu MIC. Ji atsako, kad su juo pažįstama nuo prieškario laikų. Zita Vanagaitė tardoma apie 1974 m. rugpjūčio mėn. kelionę į Novosibirsko srities Vengerovo gyvenvietę pas caro laikais ištremtus lietuvius. Čia ji lankėsi kraštotyros reikalais: tyrinėti jų kalbos, dainų, papročių ir kt. Su ja vykusi Gema ir kažkokia Olė Teresė (matyt, N. Sadūnaitė, nes KGB apie ją daugiausia klausinėja). Iš tą pačią dieną (1974 11 22) tardytos Gemos Bagdonavičiūtės (Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos redaktorės) tardymo protokolo paaiškėja, kad ją su N. Sadūnaite supažindino Zita Vanagaitė. Akistatos su N. Sadūnaite metu tą savo liudijimą ji paneigė: pareiškė, kad su jomis važiavusi moteris buvo gerokai senesnė (apie 40 m.) ir stambesnė⁴². Visi tardomieji liudytojai N. Sadūnaitę charakterizuoja kaip labai tikinčią ir pamaldžią. O kaimynas sako, kad Nijolė buvo linksma, netgi... savotiškai vaikiško elgesio⁴³.

Matyt, buvo tardomi visi N. Sadūnaitės ryšiai. Labiausiai KGB domino, ką tardomieji žino apie Kroniką ir ar N. Sadūnaitė nėra davusi jos skaityti⁴⁴.

1975 04 07 padarytos kratos pas gydytoją Jadvygą Lapienytę (Vilniuje, Tilto g. 12-6) ir pas Stasę Lungytę (Vilniuje, Versmių g. 4a), tačiau jos kratoms, matyt, buvo pasirengusios, todėl nieko inkriminuojančio nerasta. Tą pačią dieną jos abi dar kartą tardytos.

1975 01 17 tardytas kaltinamasis Juozas Gražys atpažįsta pas N. Sadūnaitę rastą jo įrištą Kronikos Nr. 6, tačiau, kaip jis ten atsikliuvęs, nežinąs. Sakosi nepažįstąs ir Maskvos gyventojo Sergejaus Kovaliovo (kuris dėl talkinimo LKB Kronikai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn 1974 12 27). 1975 03 21 Povilas Petronis paliudija, kad tas 6-asis numeris nukopijuotas Andriaus (P. Plumpos) nurodymu pas A. Patriubavičių ir įrištas J. Gražio. Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutas nustato, kad LKB Kronikos 8 numeris, kuris buvo paimtas pas kun. S. Tamkevičių kratos metu, ir tas egzempliorius, kurį atidavė N. Sadūnaitės pusbrolio žmona, yra padauginti iš to paties mašinraščio egzemplioriaus, kurio dalis spausdinta pas N. Sadūnaitę kratos metu rastąja ir paimtąja rašomąja mašinėle Olympia. KGB narplioja Kronikos kamuolį ir ieško jo siūlo galo - redakcijos. Ir akys vis krypsta į kun. S. Tamkevičių...⁴⁵

N. Sadūnaitės byloje ieškoma Kronikos leidybos sąsajų su kitose bylose tiriamais Kronikos klausimais bei su kita pogrindžio spauda. 1975 04 29 peržiūrima nuteistųjų kauniečių Antano Sakalausko, Šarūno Žukausko, Izidoriaus Rudaičio, Vidmanto Povilionio ir Aloyzo Mackevičiaus baudžiamoji byla. Keturi pirmieji buvo apkaltinti nelegalios antitarybinės organizacijos kūrimu, antisovietinės propagandos skleidimu ir antitarybinės literatūros platinimu, siekiant susilpninti sovietų valdžią. Dėl to A. Sakalauskas su Š. Žukausku iš Kauno 4-osios vidurinės mokyklos du kartus buvo slaptai paėmę 4 rašomąsias mašinėles, o I. Rudaitis buvo davęs valiutos A. Sakalauskui, kad įsigytų EROS procesorių. Kratos metu pas V. Povilionį buvo rasta ir paimta JAV išleista ir elektrografiniu būdu nukopijuota knyga Simas ⁴⁶.

1975 02 10 peržiūrėta ir P. Petronio, P. Plumpos, J. Stašaičio, V. Jaugelio, A. Patriubavičiaus baudžiamoji byla Nr. 395.

1975 02 11 peržiūrėtos ir abi kanauninko Petro Raudos baudžiamosios bylos: Nr. 1956/3, pagal kurią jis 1946 11 26 VRM⁴⁷ karo tribunolo buvo nuteistas 8 metams, ir Nr. 44431/3, pagal kurią 1957 09 18 LSSR Aukščiausiojo teismo nuteistas dešimčiai metų⁴⁸.

Trečiame N. Sadūnaitės baudžiamosios bylos tome susegta Vatikano radijo, Amerikos balso, JAV Čikagos lietuvių Draugo bei Kanados Tėviškės žiburių laikraščiuose skelbtos LKB Kronikos 10 ir 11 numerių žinios⁴⁹. Užkliūva ir kun. J: Zdebskio veikla Prienuose: Prienų aštuonmetės mokyklos direktorė Irena Jakaitienė ir mokytoja M. Jankauskienė tardymų metu nurodo, kad vaikus ateistiškai auklėti iš jų reikalaudavo LKP rajono komitetas, o paskaitų skaityti kaip Žinijos draugijos atstovas ateidavo KGB kapitonas Radionovas⁵⁰. Vyksta ilgas susirašinėjimas tarp KGB tardymo skyriaus viršininko E. Kismino ir įvairių KGB rajonų poskyrių viršininkų, kurie įpareigojami ištirti Kronikos 6 numeryje iš jų rajonų skelbtas žinias⁵¹.

N. Sadūnaitės tardymo metu (nuo 1975 02 26 iki 1975 05 05) buvo uždėtas areštas Stasės Lungytės, Jono Sadūno, kun. Sigito Tamkevičiaus, Adolfinos Dudkienės, Teklės Steponavičiūtės ir Jadvygos Lapienytės pašto ir telegrafo korespondencijai. Yra 1975 03 13 paėmimo protokolas laiško Daktarei, kuriame rašoma apie Simno vikaro paliktus 50 rublių spalvotoms laidotuvių nuotraukoms. Tai vienas iš laiškų, bandytų perduoti iš KGB požemių. Tardytojas teiraujasi, ką ji tuo laišku norėjusi pranešti kun. S. Tamkevičiui? Yra laiškas ses. B. Kibickaitei bei N. Sadūnaitės broliui Jonui⁵². Byloje yra jau po teismo N. Sadūnaitės rašytų laiškų G. Valančiauskaitei (Vilnius, Tiesos g. 11-38) ir M. Vodopalienei (Biržai, Žemaitės g. 40) erakopijos⁵³.

N. Sadūnaitės bylos tyrimas (kartu ir kalinimas KGB rūsiuose) buvo pratęstas kelis kartus: pirmą kartą iki 1974 12 28, antrą - SSRS generalinio prokuroro iki 1975 01 25. Priežastis, kad reikia nustatyti: 1) iš kur dauginimui ji gavo Kronikos 11-tąjį numerį; 2) iš kur gavo rašomąją mašinėlę Olympia; 3) kas yra jos bendrininkai.

Pagaliau paskutinį kartą LSSR KGB (vyr. tardytojas J. Markevičius, Tardymo skyriaus viršininkas E. Kisminas ir KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. H. Vaigauskas) kreipiasi į SSRS generalinį prokurorą R. Rudenko, kad bylos tyrimą pratęstų iki 1975 05 28, nes

„LKB Kronikos“ leidėjai, platindami ją, stengiasi respublikos gyventojams įskiepyti klerikalinę nacionalistinę ir antisovietinę dvasią. Be to, „Kronika“ nelegaliais kanalais sistemingai persiunčiama į užsienį, kur reakcingieji emigrantų centrai ją panaudoja propagandai prieš SSRS... Dėl to baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 5 žmonės. Tačiau [per tą laiką] buvo išleisti ir išplatinti „LKB Kronikos“ 8-12 numeriai.

1974 m. rugpjūčio 27 d. savo bute su įkalčiais buvo suimta Felicija Nijolė Sadūnaitė <...>, kuri rašomąja mašinėle daugino „LKB Kronikos“ 11 numerį. Jai pateiktas kaltinimas pagal LSSR B K 68 str. I d. <...> 1974 m. gruodžio 27 d. pagal šią bylą baudžiamojon atsakomybėn patrauktas Sergejus Kovaliovas, s. Adomo, kuris gyvena Maskvoje ir kaltinamas pagal RSFSR BK 70 str. I d., kadangi jis užmezgė ryšius su „LKB Kronikos“ leidėjais, gaudavo iš jų šmeižikišką medžiagą ir ją spausdindavo „Einamųjų įvykių kronikoje“ (rusų kalba) bei dalyvavo ją persiunčiant į užsienį. S. Kovaliovo bylos tyrimas dar nebaigtas. Dėl to reikia pratęsti N. Sadūnaitės bylos tyrimą ir jos areštą ⁵⁴.

1975 02 21 R. Rudenko sutiko bylos tyrimą pratęsti iki prašytos datos. Kadangi tiriant bylą nebuvo įrodyta N. Sadūnaitės ryšių su Sergejumi Kovaliovu, 1975 04 24 jos byla buvo išskirta iš baudžiamosios bylos Nr. 345 į atskirą baudžiamąją bylą Nr. 416 ir pavesta tirti vyr. tardytojui mjr. V. Pileliui. Po savaitės mjr. V. Pilelis parašo nutarimą patraukti N. Sadūnaitę baudžiamojon atsakomybėn pagal LSSR BK 68 str. I d., nes nuo 1973 m. ji, siekdama susilpninti tarybų valdžių, vedė antitarybinę agitaciją ir propagandą ⁵⁵.

1975 05 20 N. Sadūnaitei pateikiama kaltinamoji išvada. Joje rašoma:

Nuo 1972 m. kovo mėn. buvo pradėta leisti, dauginti ir platinti tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų rinkinys „LKB Kronika“ <...> 1972-1974 m. išleista vienuolika „LKB Kronikos“ numerių, kurie masiškai padauginti elektrogafiniu kopijavimo būdu, rotatoriumi, taip pat rašomosiomis mašinėlėmis, įrišti į atskiras brošiūras ir išplatinti. Visi „LKB Kronikos“ numeriai perduoti į Vakarus, kur jie skelbti laikraščiuose „Darbininkas“, „Draugas“; per radiją „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt.

Kaltinama, kad:

1) Gamindama ir platindama „LKB Kroniką“, vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją.

2) Davė ją skaityti Vladui Kęstučiui Sadūnui.

3) Laikė namuose Nr. 6 ir 10 bei daugino Nr. 11.

Dėl pareikšto kaltinimo F. N. Sadūnaitė kalta neprisipažino ir paaiškino, kad faktų, išdėstytų nutarime patraukti kaltinamąja, ji neneigia, literatūros, kurią ji dauginusi platinimo tikslais ir platinusi, nelaikanti šmeižtiška, ir tokius leidinius, kaip „LKB Kronika“, ji gaminsianti ir platinsianti ir ateityje ⁵⁶.

1975 06 16 LSSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų kolegija nagrinėjo N. Sadūnaitės bylą. Pirmininkavo N. Kudrešovas, liaudies tarėjai - D. Didžiulienė ir S. Jusionis, prokuroras - J. Bakučionis, sekretorė - R. Čiūdarienė. Ginti buvo pavesta K. Bieliauskui. Teismo posėdis buvo uždaras.

Kaip rašoma 1975 06 17 teismo nuosprendyje, F. N. Sadūnaitė kalta neprisipažino ir teisme atsisakė duoti parodymus. Tardymo metu, o ir teisme F. N. Sadūnaitė pareiškė, kad „tokius leidinius, kaip „LKB Kronika“, ji gaminsianti ir platinsianti ir ateityje“.

Toliau nutarime rašoma:

„Nustatyta, kad „LKB Kronika“, ypač jos 8 ir 10 numeriai, yra žalingi mūsų visuomenei tiek ideologiškai, tiek politiškai. Juose pateikta medžiaga persunkta buržuazinio nacionalizmo ir antitarybiškumo dvasia. Tokiais leidiniais siekiama sukiršinti tikinčiuosius prieš ateistus, skiepyti jiems neapykantą ir nepasitikėjimą Tarybų valdžia, jos įstatymais religinių kultų klausimais. Tuo tikslu tendencingai šmeižikiškai atsiliepiama apie centrinių ir vietinių valdžios organų politiką religijos ir bažnyčios atžvilgiu, melagingai nušviečiama tikinčiųjų padėtis Lietuvoje.

LSSR KGB prašymo SSRS generaliniam prokurorui, kad būtų pratęstas N. Sadūnaitės tardymas, faksimilė.(LYA. Baudž. b. Nr. P-14308-LI. T. 4, I. 34)

Vertimas iš rusų k.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, -

SADŪNAITĖ Felicija Nijolė, Jono, gimusi 1938 metais, Lietuvos SSR, Kėdainių rajone, Dotnuvos mieste, lietuvė, SSRS pilietė, nepartinė, iš tarnautojų, vidurinio išsilavinimo, neteista, niekur nedirbanti, gyvenanti Vilniuje, Architektų g. 27-2.

Sadūnaitė kaltinama pagal Lietuvos SSR BK 68 str. I d.

Tiriant bylą nustatyta, kad SADŪNAITĖ, nuo 1973 m. palaikydama ryšius su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjais, ją ir kitą antisovietinę literatūrą platino.

1974 m. liepos mėn. SADŪNAITĖ savo bute buvo susitikusi su LLR piliečiu Henriku LACVIKU, kurį informavo, kad yra leidžiama ir užsienyje platinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.

Paskutiniu metu gauta duomenų, kad SADŪNAITĖ „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ daugino su kitais Vilniuje gyvenančiais asmenimis.

1974 m. gruodžio 27 d. šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn patrauktas Maskvoje gyvenantis KOVALIOV Sergej Adamovič, kuriam pareikštas kaltinimas pagal RSFSR BK 70 str. I d. dėl to, kad jis užmezgė ryšius su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjais, iš jų gaudavo šmeižtišką medžiagą, ją skelbė „Einamųjų įvykių kronikoje“ ir dalyvavo (šią medžiagą) perduodant į užsienį.

S.A. KOVALIOVO parengtinis tardymas dar nebaigtas.

Šiuo metu byloje dar reikia surasti ir apklausti LLR gyvenantį LACVIKĄ, nustatyti visus <...>

Teismas nusprendė: F. N. Sadūnaitę pripažinti kalta, padariusia nusikaltimą, numatytą LSSR BK 68 str. I d. ir nuteisti laisvės atėmimu trejiems metams su nutrėmimu trejų metų laikui, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje <...> Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas ⁵⁷.

Ses. N. Sadūnaitė tremtyje Bogučianuose.
1977 m. rugsėjis

Taip Nijolė Sadūnaitė iškeliavo į lagerių ir tremties katorgą. Jos laiškai, rašyti iš ten, buvo pilni tos pačios dvasios giedros ir tvirtumo kaip ir tas, kurį rašė iš KGB požemių (ir kurį jie sučiupo). Ji rašė: <...>kalėjimas - išminties ir dvasios tvirtybės mokykla<...> Niekad nebūčiau patikėjusi, kad čia galima rasti tiek džiaugsmo. Tai jūsų maldos mane stiprina<...> Ačiū Jums.

Bogučianų gatvė

Ses. N. Sadūnaitė prie bendrabučio Bogučianuose

Grįžusi iš tremties, ses. N. Sadūnaitė vėl buvo sekama. (Fotografuota KGB seklių)

Katorgą ses. N. Sadūnaitė atliko vieninteliame SSRS moterų griežtojo režimo lageryje Mordovijos ASSR, žh/385/ 3-4, o tremtį - Sibire: Krasnojarsko krašte, Bogučianuose.

Broliui Jonui, matyt, nuogąstaujančiam ir sutrikusiam dėl jos suėmimo, 1974 11 18 iš tų pačių KGB požemių siųstame (ir taip pat KGB sučiuptame) laiške rašo: Turime žinoti, kada mirti - garbė, kada gyventi - gėda. Ir, matyt, prieš teismą susipažindama su savo byla, prie šio laiško prirašo post scriptum: Tą patį galiu patvirtinti ir praėjus daugiau nei pusei metų. Esu laiminga, kad dirbau tai, ką privalėjau daryti. Ir jei išeisiu - vėl dirbsiu... Šalin baimę! Kai jos neturi, taip lengva ir gera gyventi! ⁵⁸

3. „...Gyniau Bažnyčią ir tikėjimą“

Kurt. Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla Nr. 09-2-003-83

(Arch. Nr. P-14241-LI).

Kun. A. Svarinsko areštams atminti platintas atvirukas

Kunigo Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla, pagal kurią jis buvo teisiamas 1983 m. gegužės 3-6 d., susideda iš 18 tomų (su Priežiūros byla). Beje, nėra ketvirtojo tomo, kuriame buvo saugoma jo pamokslų magnetinių audioįrašų 18 kasečių. (Šio tomo nebuvo jau 1989 m., kai jo bylą peržiūrėjo LSSR Aukščiausiasis teismas.)

Iš šios baudžiamosios bylos nepaaiškėja, pagal kurią operatyvinę bylą jis buvo sekamas, paskui pradėta baudžiamoji byla, tačiau iš kitų KGB archyvo dokumentų (DOR Nr. 242) žinoma, kad visiems TTGKK nariams buvo vedamos grupinės operatyvinio tyrimo bylos Nr. 22 Voratinklis ir Nr. 35. Kiekvienam iš jų buvo vedama dar ir atskira operatyvinio tyrimo ar stebėjimo (DOR ar DON) byla, tačiau jų archyve nėra.

LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen.mjr. H. Vaigauskas 1983 01 22 kreipėsi į LSSR prokurorą A. Novikovą, prašydamas pradėti baudžiamąją bylą kun. A. Svarinskui. Prie rašto buvo pridėta Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentai, liudytojų apklausos protokolai, apžiūrų protokolai ir kiti dokumentai - iš viso 526 lapai ir 21 magnetinių įrašų kasetė⁵⁹.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams iškelti baudžiamąją bylą pradėta intensyviai ruoštis dar 1982 m. pradžioje. Tų metų sausio 4 d. LSSR KGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas pplk. V. Kazys pasirašė pažymą Nr. 4/86 apie esančius teisminius (baudžiamuosius) įkalčius S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko ir ]. Kaunecko nusikalstamoje veikloje. Čia nagrinėjami jų kiekvieno pamoksluose esantys antisovietiniai pasisakymai, „šmeižtai“ ir kt. Rašte rašoma, kad nusikalstama Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko veikla (nuo 1977 m. iki dabar) uzdokumentuota pamoksluose. Tokių pamokslų priskaičiuojama:

Kun. S. Tamkevičiaus - 30. (KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas V. Urbonas ranka prirašo, kad pilnai uždokumentuotų yra 19 pamokslų, paliudytų 32 liudytojų. Liudytojais paprastai būdavo KGB siųstieji klausytis pamokslų).

Kun. A. Svarinsko - 25. (V. Urbono prierašas: 25 pamokslai ir 55 liudytojai).

Kun. J. Kaunecko - 27. (V. Urbono prierašas: 26 pamokslų ir 27 liudytojai).

Be to, jie visi pasirašę 49 TTGKK dokumentus, iš kurių 17 yra antisovietiniai, šmeižtiški, transliuoti Vatikano radijo, Laisvės ir Amerikos balso radijo stočių ⁶⁰.

Kadangi KGB turėjo duomenų, jog TTGKK nariai yra susiję ir su LKB Kronikos leidyba, 1982 m. kovo mėn. iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 102 dėl Kronikos leidybos ir platinimo. Nuo to laiko intensyviai buvo renkama operatyvinė ir inkriminuojanti medžiaga ir rengiamasi jų areštui. Visi iki tol paskelbti TTGKK dokumentai surinkti, sudarytas jų sąrašas (lentelės forma) ir prie kiekvieno numerio bei kiekvieno egzemplioriaus pateiktas trumpas dokumento turinys, nurodyta, iš ko gautas tasai egzempliorius (pvz., iš RRT įgaliotinio, iš LKP CK, prokuratūros, iš Vatikano radijo laidos, rasta kratos metu ir pan.). Be to, pažymėta, kieno rašomąja mašinėle spausdinta. (Visi pirmieji numeriai spausdinti kun. S. Tamkevičiaus rašomąja mašinėle ⁶¹.) Surinkta dar daug kitos medžiagos, analizuojančios TTGKK dokumentus. Sudarytas sąrašas asmenų, ginamų TTGKK dokumentuose, Petrašiūnų parapijiečių laiškas TTGK komitetui dėl kryžiaus nugriovimo, Moldavijos katalikų laiškas TTGK komitetui apie jų persekiojimus bei prašymas juos apginti ir kt.⁶²

1983 01 18 iš baudžiamosios bylos Nr. 102, pagal kurią areštuota antitarybinio turinio literatūros gaminimu ir platinimu kaltinama Jadvyga Bieliauskienė, išskiriama su kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko ir J. Kaunecko veikla susijusi medžiaga papildomam KGB tikrinimui, nes „LKB Kronikos“ gaminime ir platinime dalyvauja vadinamojo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai Sigitas Juozas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas ir Jonas Kauneckas, kurie ypač aktyviai reiškiasi minėto Komiteto nusikalstamoje veikloje bei sakydami ideologiškai žalingo turinio pamokslus ⁶³.

1983 01 20 LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkas plk. E. Baltinas ir tardymo skyriaus viršininkas pplk. T. Lazarevičius sudarė Agentūrinių-operatyvinių priemonių ir tardyminių veiksmų planą realizuoti grupės asmenų operatyvinio tyrimo bylą „Voratinklis“. Planą patvirtino KGB pirmininkas J. Petkevičius ⁶⁴. Šiame plane labai išsamiai išnagrinėta TTGKK ir vadinamosios „grupės asmenų“ veikla (žinoma, sovietiniu požiūriu), todėl daug jo vietų verta ištisai pacituoti. Jame rašoma:

Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetas, įvykdęs agentūrines-operatyvines priemones operatyvinio tyrimo bylose „Voratinklis“ bei atlikęs tardyminius veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 102, kuri 1982 m. kovo mėn. buvo pradėta dėl antisovietinio turinio nelegalaus leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ gamybos ir platinimo, surinko įrodymus, kad DGOR ⁶⁵ „Voratinklis“ objektai kunigai ekstremistai -

Tamkevičius Sigitas, Motiejaus s., g. 1938 m., Kybartų bažnyčios klebonas, gyvenantis Kybartuose, Darvino g. 12;

Svarinskas Alfonsas, Vaclovo s., g. 1925 m., du kartus teistas už ypatingai pavojingus valstybinius nusikaltimus, Viduklės bažnyčios klebonas, gyvenantis Viduklėje, Raseinių rajone;

Kauneckas Jonas, Petro s., g. 1938 m., Telšių bažnyčios kunigas vikaras, gyvenantis Telšiuose, Pionierių g. 51 -sistemingai bažnyčiose ir kitose tikinčiųjų susibūrimo vietose sako ideologiškai žalingus pamokslus, organizuoja religinių fanatikų antiįstaty-mines eisenas ir susirinkimus bei parašų rinkimą po įvairiais šmeižikiškais ir provokaciniais dokumentais, dvasininkijai ir tikintiesiems skleidžia antisovietines ir nacionalistines nuotaikas, skatina juos, kad pažeidinėtų kultų įstatymus, o fanatiškai tikinčius - kad antivisuome-niškai elgtųsi, jų įtakai pasidavė ir kai kurie kunigai, kurie taip pat pradėjo bažnyčių sakyklas ir tikinčiųjų sambūrius naudoti savo politiškai žalingiems ir šmeižikiškiems išpuoliams.

Kad galėtų vykdyti organizuotų antisovietinę veiklų, S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Kauneckas ir V. Vėlavičius 1978 m. lapkričio mėn. įkūrė vadinamųjį „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetų“, į kurį vėliau įtraukti ir kunigai reakcionieriai L. Kalinauskas, A. Keina ir V. Stakėnas. Šio komiteto vardu parengta ir išplatinta respublikoje ir užsienyje 53 dokumentai; jų daugumoje šiurkščiai puolama SSKP ir Sovietų valstybės politika religijos ir bažnyčios, socialinių, ekonominių ir nacionalinių santykių klausimais, keliami nepagrįsti reikalavimai pakeisti galiojančius kultų įstatymus, suteikti dvasininkijai neribotas teises religinei veiklai. Į užsienį nusiųstus šiuos dokumentus priešo propagandiniai centrai plačiai naudoja antisovietiniam ardomajam darbui.

Tamkevičius ne kartų buvo susitikęs su kapitalistinių šalių korespondentais ir užsienio antisovietinių organizacijų emisarais (Atkinsonu, Tiku), kuriems perdavė politiškai žalingo turinio informacijų.

Kaip liudija operatyviniai duomenys, Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas yra nelegalių antisovietinių leidinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ir „Aušra“ pagrindiniai leidybos ir perdavimo į užsienį organizatoriai.

Kad Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas nutrauktų priešiškų veiklų, respublikos Valstybės saugumo komitetas kartu su partiniais ir sovietiniais organais naudojo įvairias įspėjamąsias profilaktines priemones. Konkrečiai: rajonų vykdomųjų komitetų bei Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos atsakingi darbuotojai daug kartų vedė pokalbius su Tamkevičiumi, Svarinsku ir Kaunecku, už religinių kultų įstatymų pažeidimus jie ne kartų buvo baudžiami administracine tvarka, nuolat juos bandė sulaikyti [nuo šios veiklos] agentai iš katalikų dvasininkijos autoritetų. 1979 m. rugpjūčio mėn. respublikos prokuroras Tamkevičių ir Svarinską oficialiai įspėjo. Kartu su šiomis priemonėmis šių kunigų ir jų artimų ryšių priešiška veikla buvo demaskuojama spaudoje, radijuje, televizijoje, ateistinėse paskaitose, taip pat periodiškuose valdžios organų atstovų susitikimuose su dvasininkais ir bažnyčios aktyvu, jie buvo kompromituojami Vatikanui ten vykstančių agentų ir kitais kanalais.

Toliau sakoma, kad visos priemonės nepadėjo ir jie savo veiklą dar labiau ėmė stiprinti, siekdami sukurti organizuotą opoziciją. Jie ėmėsi organizuoti

į vadinamąsias „šventas vietas“ religinių fanatikų antiįstatymines eitynes, kurioms užkirsti kelių pavyko tik bendromis KGB, VRM, prokuratūros ir partinio bei sovietinio aktyvo pastangomis, pradėjo rengti bažnyčiose už antisovietinę veiklų atlikusių bausmę ir iš įkalinimo vietų grįžusių klerikalų ir nacionalistų „pagerbimų“, pristatydami juos tikintiesiems kaip „tautos didvyrius“ ir „tikėjimo kankinius“. Labai

1983 01 20 agentūrinių-operatyvinių ir tardyminių veiksmų plano realizuoti grupės asmenų operatyvinio tyrimo bylą Voratinklis faksimilė. (LYA. F.K-1. Ap. 8. B. 216, 1. 143, 146)

suaktyvino religinę ir nacionalistinę įtaką jaunimui, jį įtraukdami į vadinamąjį eucharistiečių sąjūdį, išplėtė tikinčiųjų kurstymą antivisuomeninėms akcijoms ir konfliktams su valdžia artėjančių 500 metų nuo vadinamojo šv. Kazimiero mirties dienos [1984 m. kovo mėn.] ir 600 metų nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje [1987 m.] proga.

Nusikalstama Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko veikla užfiksuota dokumentuose, o turimus įrodymus peržiūrėjo ir įvertino SSRS ir Lietuvos SSR KGB Tardymo skyriai.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtų kunigų ekstremistų priešiškos veiklos nebaudžiamumas mūsų valstybei daro ženklią politinę žalą, taip pat skatina kitus klerikalus ekstremistiškai elgtis, Lietuvos KP CK, remdamasis mūsų informacija, pavedė respublikos Prokuratūrai ir KGB Tamkevičių, Svarinską ir Kaunecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Toliau plane numatoma, ką konkrečiai reikia daryti. Pirmiausia iš baudžiamosios bylos Nr. 102 (kuri pradėta dėl LKB Kronikos gamybos ir platinimo) išskirti Tamkevičių, Svarinską ir Kaunecką inkriminuojančią medžiagą ir ją perduoti Lietuvos SSR prokuratūrai. Antrajame punkte rašoma:

2. 1983 m. sausio 26 d. respublikos Prokuratūros vardu pas Tamkevičių, Svarinską, Kaunecką vienu metu atlikti kratas ir juos areštuoti. Areštuotuosius laikyti Lietuvos SSR VRM kalėjime Nr.l. Kratoms atlikti ir minėtiems asmenims areštuoti sudaryti tardymines operatyvines grupes iš Prokuratūros, KGB ir VRM darbuotojų.

Trečiame punkte numatoma dar 1983 01 23 į KGB Vilkaviškio, Raseinių ir Telšių rajonų skyrius nusiųsti respublikos KGB 5-osios tarnybos vadovaujančius darbuotojus. Atliekant kratas Kybartuose, Viduklėje ir Telšiuose turėti KGB ir milicijos darbuotojų budinčias grupes. Kad būtų žinoma, kur yra kunigai Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas, iš anksto juos sekti priemone NN. Drauge stebėti ir aktyvesnes vienuoles bei „religinius fanatikus“, kad operacijų metu „neįvykdytų ko nors KGB nepageidaujamo“.

Penktajame punkte rašoma:

Kad būtų gauti Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko nusikalstamos veiklos dokumentiniai įrodymai, jų arešto metu Prokuratūros vardu atlikti kratas pas jų bendrininkus.

Išvardijami visi bendrininkai, nurodant asmenį, adresą ir kitus duomenis. Į šį sąrašą patenka TTGKK nariai Skaudvilės klebonas kun. Vincentas Vėlavičius ir Valkininkų klebonas Algimantas Keina, DON objektas (sekamasis) Gargždų vikaras jėzuitas Antanas Šeškevičius, DOR objektas Prienų vikaras jėzuitas Antanas Gražulis, DON objektas Bijutiškio klebonas jėzuitas Jonas Danyla ir DON objektas Birštono klebonas Marijonas Petkevičius. Numatoma, kaip kiekvienai kratai pasirengti.

Toliau numatoma, ką daryti, kad būtų neutralizuota kunigų Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko areštų sukelta neigiama Vatikano, kitų emigracijos centrų ir respublikos viduje prasidėsianti reakcija. Konkrečiai:

a) Lietuvos SSR Prokuratūros vardu respublikos spaudoje paskelbti pranešimą, dėl ko kunigai Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o atitinkamą informaciją TASSo bei ELTos kanalais perduoti ir į užsienį (tekstus suderinti su Lietuvos KP CK, SSRS KGB S-ąja valdyba ir Lietuvos SSR Prokuratūra). Pranešimo tekstą rengia pplk. j. Radzevičius ir mjr. P. Vozbutas.

b) Su SSRS KGB 2-osios vyriausiosios ir 5-osios valdybos pagalba imtis priemonių, kad sausio-vasario mėnesiais į Vilnių neatvyktų kapitalistinių šalių diplomatai ir korespondentai.

c) Jeigu Vatikanas sukeltų antisovietinį triukšmą, per APN informuoti Vakarų visuomenę, o respublikos gyventojus - per vietinę spaudą, kad sovietiniai organai, vadovaudamiesi humaniškais sumetimais, atitinkamais kanalais iš anksto informavo asmeniškai popiežių Joną Paulių II apie minėtų kunigų varomą antivalstybinę veiklą ir jam pasiūlė, kad, norėdamas išvengti jų arešto, atšauktų juos iš SSRS arba atitinkamai juos paveiktų; tačiau į tokį siūlymą Vatikanas nereagavo.

Už šios informacijos parengimą atsakingi plk. A. Naruševičius ir mjr. A. Remiševskij.

Numatoma, kokia medžiaga apie šiuos kunigus pateiktina Vilkaviškio, Raseinių ir Telšių partijos rajonų komitetų pirmiesiems sekretoriams, kad būtų atliktas gyventojams „aiškinamasis darbas“, kaip į šį darbą pasitelkti spaudą, radiją, televizijos Akiračių ir Argumentų laidas.

Kad KGB nesijautė tokia galinga ir visa, ką nori, galinti daryti, rodo tai, jog areštų sukeltos reakcijos neutralizavimui prirašė per gerą dešimtį punktų. Be abejo, labiausiai ją gąsdino reakcija užsienyje: tvarkytis viduje buvo kur kas lengviau -tam tarnavo visos institucijos. Pirmiausia numato į Kybartus ir Viduklę nedelsiant paskirti (su RRT įgaliotinio pagalba) „lojaliai nusiteikusius kunigus“. 7-e punkte įrašo:

z) Pavesti bažnyčioje vadovaujančią padėtį užimamiems agentams „Germantui“, „Gintautui“, „Algiui“, „Valdui“, „Jonui“, „Petrui“ ir „Sigitui“, kad, bendraudami su kunigais, apie represines priemones, panaudotas Tamkevičiui, Svarinskui ir Kauneckui, vestų mums palankų aiškinamąjį darbą. Tokį pat darbą turi atlikti ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vyskupijų valdytojams, dekanams, taip pat kitiems kunigams ir tikintiesiems, kurie gali šiuo klausimu kreiptis į jį;

i) vykstantiems procesams tirti ir Kybartų, Viduklės ir Telšių parapijų tikintiesiems aiškinamajam darbui vesti pasinaudoti agentais „Suvalkiečiu“, „Ratu“, „Norkum“, „Vabalu“, „Dalia“, „Gražina“, „Petraičiu“, „Julija“, „Bičiule“, „Margarita“, „Jurga“, „Jurgita“ ir patikimais asmenimis.

8-e punkte numatomos priemonės, kuriomis turi būti užkirstas kelias visokioms „provokacinėms ir antivisuomeninėms“ akcijoms. Dėl to ypatingą dėmesį numatoma atkreipti į pasilikusius laisvėje TTGKK narius Vėlavičių, Kalinauską, Keiną ir Stakėną bei tiriamuosius (sekamuosius) Jėzuitą, Akiplėšą, Kūdikį, Lunatiką, Dievobaimingąjį, Vorą, Apdegėlį, Fariziejų, Inkvizitorių, Matildą, Plepį ir ekstremizmu pasižyminčius kunigus Krumpliauską, Skiparį, Černiauską, Beniušį, Jalinską, Gedvilą ir kitus asmenis. Dėl to nusprendžia intensyviau panaudoti agentus Pūkį, Šerną, Gediminą, Jaką, Akyląjį, Klevą, Joną, Germantą, Dobilą, Suvalkietį, Jurgą, Žilviną, Parapijietį, Jurgitą ir kitus bei operatyvines technines priemones ir PK. Pirmąjį sekmadienį po arešto visose respublikos bažnyčiose numatoma klausytis kunigų pamokslų ir užfiksuoti dokumentais tuos, kurie bus politiškai žalingi. Pamokslų klausymąsi tęsti ir toliau, ypač ten, kur dirba žinomi kunigai ekstremistai. Kad užkirstų kelią galimiems neigiamiems reiškiniams dėl kunigų Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko arešto, visų respublikos KGB miestų ir rajonų skyrių viršininkai įpareigojami laiku surinkti informaciją ir nedelsiant pranešti LSSR KGB. Informacijai rinkti pasitelkti ne tik 5-osios tarnybos, bet ir respublikos KGB 2-osios valdybos bei 1, 4, 6-ųjų skyrių agentūrą ir kitas galimybes bei operatyvines technines priemones ir P K tarnybą.

10-ajame punkte rašoma:

Kai baudžiamojon atsakomybėn bus patraukti Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas, iš karto panaudoti administracines teisines ir įspėjamąsias profilaktines priemones kitiems „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ nariams, taip pat įgyvendinti visą komplektą agentūrinių-operatyvinių priemonių, kuriomis būtų sukeltas jų tarpusavio nepasitikėjimas, taip pat kad jie būtų sukompromituoti dvasininkijai ir tikintiesiems.

Įgyvendinant baudžiamąsias procesualines bei įspėjamąsias profilaktines priemones kartu jomis pasinaudoti ir tam, kad iš kunigų ir vienuoliaujančių elementų būtų užverbuota nauja agentūra.

Visų priemonių įgyvendinimui ir jų koordinacijai vadovauti pavesta LSSR KGB 5-osios tarnybos ir tardymo skyriaus viršininkams plk. E. Baltinui ir pplk. T. Lazarevičiui.

Neaišku, kodėl po kelių dienų buvo pakeistas šio plano įgyvendinimo scenarijus, ir vietoj visų trijų arešto imta susidoroti po vieną. (Po kun. S. Tamkevičiaus arešto 1983 05 06 viešai veikęs TTGKK iširo ir kun. J. Kauneckas liko nerepresuotas.) Ar tik ne būsimos reakcijos užsienyje ir viduje baimė sulaikė KGB nuo jų visų arešto vienu metu? Juk vis dėlto jie buvo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje!

Taigi pirmąja auka tapo kun. A. Svarinskas. 1983 01 25 Klaipėdos miesto prokuroro pavaduotojas A. Jucys oficialiai nutarė iškelti baudžiamąją bylą kun. A. Svarinskui, kuris kartu su kitais asmenimis, 1978 m. lapkričio mėn. sukūrė vadinamąjį „Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą“, jo vardu gamino ir platino šmeižtiško turinio dokumentus, žeminančius SSRS valstybinę ir visuomeninę santvarką, taip pat sakė tokio pobūdžio pamokslus tikintiesiems ⁶⁶.

1983 01 26 LSSR prokuroras pasirašo nutarimą kun. A. Svarinską suimti. Jis iškviečiamas į Raseinių valstybinę automobilių inspekciją ir iš ten tą pačią dieną pristatomas į LSSR prokuratūrą Vilniuje. Prokuratūros patalpose (14a kabinete), dalyvaujant kviestiniams Jurijui Binievičiui ir Gintautui Sadliackui, Klaipėdos miesto prokuroro pavaduotojo A. Jucio yra oficialiai suimamas ir čia pat tardomas. Tą pačią dieną jis nugabenamas į KGB rūsius, vadinamąjį KGB tardymo izoliatorių.

1983 01 27 šią baudžiamąją bylą savo žinion perėmė LSSR prokuratūros YSB tardytojas I klasės teisininkas Egidijus Bičkauskas⁶⁷.

Kadangi kun. A. Svarinskas suimtas, kaip pokario metais NKGB rašydavo, neglasno (neviešai), todėl 1983 02 09 iš jo

Areštuotasis kun. Alfonsas Svarinskas. 1983 m. (Iš buv. KGB archyvo)

gyvenamosios vietos paimami jo asmens dokumentai: pasas, karinis bilietas. (Rašomosios mašinėlės nerasta.) Nėra jokio dokumento, kad arešto dieną jo bute Viduklėje būtų buvusi atlikta krata. KGB rūsiuose užpildoma areštuotojo anketa, padaromi pirštų atspaudai ir prasideda įprasta procedūra: tardymai ir medžiagos rinkimas įkaičiams.

Jau po poros dienų peržiūrimos abi jo ankstesnio teisimo bylos. Pagal pirmąją jis buvo suimtas 1947 01 03. Tada buvo kaltinamas, kad, baigęs Ukmergės gimnazijos 5 klases ir Kauno kunigų seminarijos 4 kursus, 1946 m. gegužės mėn. tapo prie Ukmergės veikusios Šarūno partizanų grupės ryšininku, slapyvardžiu Laisvūnas. 1958 04 11, kai buvo Betygalos bažnyčios altarista, antrą kartą suimtas už tai, kad Kulautuvoje 1957 10 27 pasakė antisovietinį pamokslą, kuriame ragino jaunimą nepasiduoti kompartijos įtakai, bei savo bute laikė antitarybines knygas, tokias kaip Šapokos Lietuvos istoriją ⁶⁸. Pirmą kartą kun. A. Svarinskas buvo nuteistas dešimčiai metų ir paleistas 1956 03 20, antrą kartą - šešeriems metams, iškalėjo visą laiką, paleistas 1964 04 09.

Peržiūrėtos ir penkios pastaraisiais metais jam iškeltos administracinės bylos. Tai 1978, 1980, 1981 ir 1982 metų bylos už Vėlinių eisenas į kapines bei 1982 02 20 už Viduklės klebonijoje mokinių vaidintą religinį veikalą, kuriame dalyvavo apie 30 mokinių ir 15 jų tėvų. Kunigas vis buvo baudžiamas 50 rublių bauda, bet jis, motyvuodamas tuo, kad Vėlinių eisenas rengti įpareigoja liturgija, vis vien jas rengdavo ⁶⁹.

Peržiūrėti ir įvairiuose laikraščiuose apie jį skelbti straipsniai, oficialus 1979 m. prokuroro įspėjimas ir t. t.

Po poros dienų kun. A. Svarinską pradeda tardyti E. Bičkauskas. Tardo KGB tardymo izoliatoriuje. Kaip paprastai, pirmojo tardymo metu surašoma biografija. Iš jos sužinome, kad kun. A. Svarinskas, Vaclovo s., gimė 1925 01 21 Ukmergės r., Kadrėnų kaime. Tėvai turėjo 13 ha žemės. Kunigu 1954 m. įšventintas Abezės lageryje. Po pirmojo kalinimo kunigavo Kulautuvoje ir Betygaloje. Po antrojo kalinimo 1965 m. paskirtas į Miroslavą, 1970 m. - į Kudirkos Naumiestį, 1971 m. - į Igliauką, o nuo 1976 m. buvo Viduklėje. Brolis dirbo Ukmergės tarybiniame ūkyje (sovchoze) darbininku, sesuo su šeima gyveno Kulautuvoje. Į tardytojo priekaištą, kad jis pažeidinėja kulto įstatymus, kun. A. Svarinskas pareiškia: Aš, kaip dvasininkas, privalau laikytis Dievo nurodymų net<...> pažeisdamas įstatymus ⁷⁰.

Kun. A. Svarinsko bylai tirti sudaryta tardytojų grupė: be grupės vadovo E. Bičkausko, į ją įtraukti KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas pplk. Markevičius, vyr. tardytojai mjr. Pilelis ir Rainys, kpt. Jurkštas ir vyr. ltn. Vidzėnas.

Daugiausia tardoma dėl dviejų dalykų: TTGK komiteto veiklos (ir jo ryšių su Kronika) bei dėl pamokslų. Tardytoją domina TTGKK įkūrimo priežastys ir tikslai: kaip ir kas parinko narius, kaip būdavo rengiami dokumentai ir t. t. Kun. A. Svarinskas paaiškina, kad Komiteto įkūrimo priežastys ir tikslai nurodyti pačiame pirmajame TTGKK dokumente - deklaracijoje, kad nariai - tai vienminčiai, o dokumentai buvo rengiami kolektyviai. Tardymų metu bandoma nustatyti, kas yra Komiteto vadovas, ir aiškiai įtariamas kun. A. Svarinskas. KGB suskaičiavo (ir kun. A. Svarinskas neneigia), kad TTGKK paskelbė 52 dokumentus. (Užkliūva, kodėl nėra Nr. 46: aiškinasi, ar čia tik numeracijos klaida, ar jis nepakliuvo į jų rankas.) Komiteto veiklos kaltinamasis nelaikė neteisėta, nes pačiu pirmuoju dokumentu buvo kreiptasi į Bažnyčios vadovybę, civilinę valdžią, tačiau ir iš jos jokio atsakymo negavo: tai buvo suprasta kaip tylus pritarimas. O visa Komiteto veikla buvo vieša. Tačiau tardytojas viską bando aiškintis iš eilės ir, kaip sakoma, krapštyti iš panagių.

1983 02 02 per tardymą į klausimą, kas buvo TTGKK įkūrimo iniciatoriai, tardomasis atsako: Kunigai Tamkevičius, Zdebskis, Vėlavičius, Kauneckas ir aš ⁷¹. Tačiau iš Maskvos disidentų (areštuotų ir nuteistų 1979-1980 m.) tardymų protokolų kagėbistai jau žinojo, kad šį Komitetą įkurti padėjo SSRS Krikščionių komitetas tikinčiųjų teisėms ginti: jo nariai - sekretorius Viktoras Kapitančiukas ir Glebas Jakuninas bei narys Levas Regelsonas - 1978 m. spalio mėn. lankėsi Kybartuose pas kun. S. Tamkevičių, kur, dalyvaujant kun. A. Svarinskui, buvo aptartas TTGKK įkūrimas. V. Kapitančiukas konsultavo, kaip parengti ir pirmąjį dokumentą, kuriame išdėstytos Komiteto įkūrimo priežastys ir tikslai. Tardytojas kun. A. Svarinskui paskelbia 1980 06 27 Glebo Jakunino tardymo parodymus, kad buvo susitarta, jog TTGKK dokumentai bus siunčiami jam, o jis juos platins. Kun. A. Svarinskas atsisako tai patvirtinti.

Kun. A. Svarinskas paprastai būdavo tardomas pakaitomis: vieną kartą dėl TTGKK, kitą - dėl „tarybinę santvarką šmeižiančių“ pamokslų. Kaip inkriminuojanti medžiaga jam pateikiami dar 1980 04 17 kratos pas jį metu paimti Sacharovo pasirašyti dokumentai, S. Čeremuchino apsakymai, pogrindžio leidiniai Tiesos kelias ir Ateitis Nr. 1. Tardytoją domina, kur jis visa tai gavo, tačiau į klausimą kun. A. Svarinskas neatsako. Taip pat jis teigė nežinąs, kaip pas V. Kapitančiuką, G. Jakuniną, T. Velikanovą atsikliuvo daug pas juos kratų metu rastų TTGKK dokumentų. Bet jis neneigė pasirašęs beveik visus, o gal ir visus TTGKK dokumentus.

1983 02 08 tardymo metu ypač puolamas dėl bendro TTGKK ir maskvietiškojo KKTTG pareiškimo jungtinėms tautoms - Religinių teisių pakto ir Konvencijos dėl kovos prieš diskriminaciją religiniuose reikaluose. Kaltinamas tuo, kad pirmuosius keturis TTGKK dokumentus išdalijo užsienio korespondentams spaudos konferencijoje (1978 11 22) pirma, negu juos pasiuntė sovietinės valdžios atstovams. Taip pat labai užkliūva TTGKK dokumentas Nr. 12, adresuotas į UNESCO vaiko metų proga; čia rašoma apie tikinčių vaikų diskriminaciją Lietuvoje. Aišku, kad KGB labiausiai jaudino sovietinės „demokratijos“ išviešinimas pasaulyje⁷².

1983 02 21 tardytojas klausinėja apie Komiteto dokumentuose esančius kaltinimus dėl tikinčiųjų ir kunigų persekiojimo bei terorizavimo. Kun. A. Svarinskas teigia, kad visa tai ne šmeižtas prieš tarybų valdžią, o teisingi faktai: į kunigų seminariją leidžiama priimti labai mažai klierikų, nėra religinės spaudos, neleidžiama kurti naujų religinių bendruomenių ir statyti bažnyčių, vyskupai negali skirstyti kunigų, teikti Sutvirtinimo sakramento kur ir kada nori, du vyskupai tremtyje, nuolatiniai išpuoliai prieš tikėjimą spaudoje ir t. t. Visus tuos faktus jis ir dabar laikąs tiesa ⁷³.

Dar labiau užkliūva jų ir maskviškio Komiteto bendras dokumentas dėl tikėjimo varžymų SSRS, adresuotas popiežiui Jonui Pauliui II, stačiatikių autokefalinių Bažnyčių vadovams, anglikonų Bažnyčios primui ir kitiems. Kun. A. Svarinskas prisipažįsta pasirašęs šį maskviškio Komiteto parengtą dokumentą ir jo teiginius vertinąs teigiamai. Jis pasirašė ir Helsinkio susitarimų vykdymui remti SSRS Maskvos grupės dokumentą Nr. 69, nes ten buvo rašoma tiesa. Šiuos dokumentus parėmė ir pasirašė visi TTGKK nariai ⁷⁴.

Tardytoją labai domina, kaip TTGKK dokumentai pasiekdavo užsienį ir Kroniką. Nors kun. A. Svarinskas sakosi nežinąs, tačiau iš Maskvos disidentų tardymų jie žinojo, jog buvo susitarta, kad TTGKK pristatys dokumentus jiems, o jie perduos į užsienį. Be to, tai, kas jiems naudinga, skelbs savo nelegaliame leidinyje Einamųjų įvykių kronika. Jis sakė nežinąs, kaip tie dokumentai patekdavo ir į Kroniką: gal adresatai ar kas nors iš pašto darbuotojų perduodavo (nes adresatams jie siųsdavę paštu); pagaliau jų veikla ir jų dokumentai buvo vieši. Kad jais, patekusiais į Vakarus, pasinaudodavo antisovietiniai centrai, jie atsakomybės neprisiimą.

Tardytojas labai stengiasi išgauti prisipažinimą dėl TTGKK ir LKB Kronikos bendradarbiavimo, nes jų dokumentai patekdavę į Kroniką. Tardytojas teiraujasi, kokie jo ryšiai su kun. S. Tamkevičiumi ir ar jis nėra susijęs su Kronika. Kun. A. Svarinskas atsako: Šiuo klausimu aš nieko negaliu ir nenoriu pasakyti<...> informacijos apie mano paruoštų dokumentų patekimą „LKB Kronikos“ leidėjams duoti aš nenoriu ir atsisakau ⁷⁵.

Į kaltinimą, kad gina nuteistuosius už LKB Kronikos platinimą, kun. A. Svarinskas atsako, kad šis leidinys ne šmeižikiškas, o tik nelegalus, keliantis ir fiksuojantis tikinčiųjų teisių pažeidimo faktus. Todėl šie asmenys - Navickaitė, Vitkauskaitė ir kt. - nuteisti neteisingai ir nepagrįstai ⁷⁶.

Kitas jo „nusikaltimas“ - tai 1982 02 28 pareiškimas LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Jis nesigina pats parašęs ir išspausdinęs šį pareiškimą bei perskaitęs Viduklės bažnyčioje. Kas norėję, t. y. kas jam pritarę, tie pasirašė. Šį pareiškimą jis adresavęs ir TTGKK, tačiau, kaip jis paplito po visą Lietuvą ir kaip jį pasirašė tūkstančiai žmonių, jis nežinąs⁷⁷.

Šis pareiškimas sukėlė daug triukšmo valdančiuose sluoksniuose, nes jis su parašais iš įvairių Lietuvos vietovių tarsi lavina užgriuvo LKP CK, o šis visus tuos pareiškimus su parašais siuntė į KGB. Pareiškime buvo aprašomas milicijos (ir KGB) susidorojimas su tikinčiu jaunimu prie Baltųjų Lakajų ežero 1981 m. rugpjūtyje; jaunuolių sambūrio išvaikymas prie

1982 02 28 pareiškimo LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui faksimilė. (LYA. F.K-1. Ap. 8. B. 206, 1. 258)

Šlavantų ežero ir neteisėtas seselių Bernadetos Mališkaitės bei Onos Šarakauskaitės nubaudimas; Kęstučio Vareikonio nubaudimas už eiseną į Šiluvą 1981 10 25. Pareiškimas platintas ir po juo rinkti parašai Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje, Alytuje, Šilutėje, Ramygaloje, Vilkaviškio, Kėdainių, Marijampolės, Biržų, Rokiškio, Ukmergės, Lazdijų, Molėtų ir Tauragės rajonuose. Iš viso LKP CK gavo 57 egzempliorius šio pareiškimo dviejų lapų teksto, 51 egz. - vieno lapo teksto ir 65 egz. -sutrumpinto teksto. Kiekvieną tekstą pasirašę šimtai žmonių. Dviejų lapų tekstas išspausdintas LKB Kronikos 51 numeryje.

Sujudo KGB, gavęs šiuos pareiškimus. LSSR KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas pplk. J. Markevičius siuntė raštus KGB miestų skyrių ir rajonų poskyrių viršininkams, pridėdamas tos vietovės pareiškimo su parašais kopiją, reikalaudamas nustatyti pasirašiusiųjų pavardes ir juos apklausti⁷⁸. Taip pat ir tardymo skyriaus viršininkas pplk. T. Lazarevičius 1983 m. vasario mėn. daugelio rajonų KGB poskyrių viršininkams išsiuntinėja nurodymą apklausti parašų rinkėjus ir jiems pateikti tokius klausimus: kas, kada, kur ir kokiu tikslu parašė šį dokumentą; kas, kur ir kada jį spausdino; iš ko jį gavo; kokius gavo nurodymus prieš pradėdami rinkti parašus; kaip rinkę parašus - aiškinę, raginę, įkalbinėję ir t. t.; ką darę su surinktais parašais - kam, kur, kada perdavę ar pasiuntę?⁷⁹Tokie reikalavimai išsiųsti šiems KGB padalinių vadovams: Tauragės r. (B. Vitkevičiui), Alytaus r. (A. Gurbininkui), Prienų r. (J. Kudrešovui), Šiaulių m. (P. Čiudui), Molėtų r. (M. Jakovlevui), Lazdijų r. (Z. Galiauskui), Ukmergės r. (E. Majauskui), Rokiškio r. (K. Šilgaliui), Biržų r. (S. Lesinskui), Kretingos r. (A. Kormilcevui), Panevėžio m. (J. Martinkevičiui), Kapsuko r. (T. Vilkui), Kėdainių r. (V. Lesickui), Vilkaviškio r. (B. Vaišvilai), Kauno m. (G. Bagdonui) ir Utenos r. (T. Žemaičiui).

Užvirė KGB darbas: pasirašiusieji buvo kviečiami (pasirinktinai) ir tardomi. Įvairūs yra jų atsakymai: vieni išsigina parašo, kiti teisinasi nežinoję po kuo pasirašę (akivaizdi žmonių baimė, kad nenukentėtų už tai). Tačiau gausu ir susižavė-jimą keliančių paaiškinimų. Antai Kėdainių r. Josvainių vidurinės mokyklos 6 b klasės mokinė Ona Tunaitytė pasakoja, kaip ją mokytoja išvadino „snargle“ ir „utėle“ už tai, kad ji paklaususi: kas jiems leidžia kištis į Bažnyčios reikalus? ⁸⁰

LSSR KGB tardymo skyriaus viršininkas T. Lazarevičius 1983 02 07 rašo raštą SSRS KGB tardymo skyriaus viršininko vyresniajam padėjėjui plk. G. Kislych, kuriame prašo atsiųsti BBC radijo stoties 1983 01 27 (praėjus parai po arešto!) 20 val., pranešimą apie kun. A. Svarinsko areštą. Rašte prašoma atsiųsti visus pranešimus apie kun. A. Svarinską, kurie tik ateityje bus transliuojami Vakarų radijo stočių⁸¹.

1983 03 02 pirmą kartą tardymo metu klausinėjama apie kun. Valdemarą Cukurą, kuris 1979 m. buvo atvykęs į Lietuvą ir kuriam kun. A. Svarinskas davęs nuvežti į JAV tris TTGKK dokumentus, tačiau Gardine jis buvo stropiai muitininkų (be abejo, su KGB pagalba) patikrintas ir dokumentai atimti⁸².

Kun. A. Svarinskas nesigina, kad pažįsta šį kunigą, nes jis buvo kapelionas Ukmergės gimnazijoje, tačiau išvežti jų Komiteto dokumentų į užsienį niekada nėra davęs. Vis dėlto šis faktas kagėbistams, matyt, buvo neabejotinai aiškus ir nustatytas operatyvinėmis priemonėmis (greičiausiai su agentų pagalba ar išoriniu stebėjimu). Pagal lnturisto išduotą pažymą, kun. Valdemaras Cukuras (gimęs 1915 m., o 1996 m., atvykęs į Lietuvą, čia numiręs) lankėsi Lietuvoje 1979 m. birželio 5-10 dienomis, o jo giminaitis [...], tardytas 1979 10 31, paliudijo, kad matė, kaip jo bute kun. A. Svarinskas kun. V. Cukurui perdavė kažkokius ant plono (rūkomojo) popieriaus spausdintus dokumentus. Apie šių dokumentų perdavimą jis girdėjo juos kalbantis anksčiau savo motinos bute. Tą patį jis paliudijo ir 1983 02 16 (jau areštavus kun. A. Svarinską), o kitą dieną perdavė kelias geras nuotraukas, kuriose užfiksuotas kun. A. Svarinsko susitikimas su kun. V. Cukuru prie Kauno Arkikatedros. Muitinėje apklausiamas kun. Valdemaras Cukuras sakė, kad tie lapai į knygą jam įdėti Kauno kurijoje. Taigi kun. A. Svarinsko jis

Kun. A. Svarinsko susitikimas su kun. Valdemaru Cukuru Kauno Arkikatedros šventoriuje. 1979 m. (Iš buv. KGB archyvo)

neišdavė. Tą pačią dieną surengiama kun. V. Cukuro minėto giminaičio ir kun. A. Svarinsko akistata, kurios metu kun. A. Svarinskas neigia bet kokių dokumentų perdavimą, o V. Cukuro giminaitis teigia matęs perduodant⁸³.

Šiuo reikalu tardyta daug kitų kun. V. Cukuro giminių, kurie dalyvavo kun. A. Svarinsko ir kun. V. Cukuro susitikimų metu. Įvairiai jie liudija. Antai kun. V. Cukuro sesuo Liucija Znamenskienė liudija mačiusi, kaip kun. A. Svarinskas jos broliui davęs tik dvi tautines juostas ir rožančių, kuriuos prašė perduoti popiežiui ir paprašyti palaiminimo jam. Surengiamas dar ne vienas atpažinimas (iš nuotraukų) bei akistata su tų susitikimų dalyviais, tačiau kun. A. Svarinskas neigia kada nors juos matęs⁸⁴. (Šventas melas: be jo negalima buvo apginti teisaus reikalo.)

Nepaisant kun. V. Cukuro „nusikaltimo“, jam buvo leista atvykti į Lietuvą 1982 m. - čia jis lankėsi birželio 16-21 dienomis. (Tikriausiai KGB specialiai leido atvykti, kad pasektų jo ryšius su „reakcionieriais“.) 1983 02 24 tardytos kun. V. Cukuro giminaitės pripažįsta, kad, lankydamasis Lietuvoje 1982 m., kun. V. Cukuras pas juos namuose vėl buvo susitikęs su kun. A. Svarinsku ir ses. Nijole Sadūnaite. Be to, su kun. A. Svarinsku jis buvo susitikęs ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Tą pačią dieną tardytas kun. Valdemaro Cukuro brolis Vilius Cukuras, taip pat kunigas, turbūt nieko pikto neįtardamas, paliudija, jog 1982 m. atvykęs brolis pasakojęs, kaip iš jo 1979 m., vykstant iš SSRS į JAV, pasienyje buvo atimti įduoti parvežti dokumentai ⁸⁵.

Trečiasis kun. A. Svarinskui inkriminuojamas „nusikaltimas“ - tai jo antitarybiniai pamokslai. Nėra ko stebėtis, kad jo pamokslų klausytis ir įrašinėti magnetofonais KGB siuntė tiek daug savo agentų ir patikėtinių: jie žinojo jo reikšmę. Iš kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo bylos (DOR Nr. 242) žinoma, kad kiekviename agentūrinių-operatyvinių priemonių plane buvo punktas, kuriuo numatomas sekamojo pamokslų dokumentavimas. Šis dokumentavimas - tai įrašymas į magnetines juostas, siųstų klausytis pamokslų agentų ir patikėtinių pranešimai ar apklausos. Nėra abejonės, kad ir kun. A. Svarinsko sekimo byloje šis punktas būdavo įrašomas ir vykdomas. Ypač nuo 1978 m., t. y. kai įsikūrė TTGKK. Antrajame baudžiamosios bylos tome yra 1978-1980 m. kai kurių sakytų pamokslų dokumentai: pirmasis - sakytas kun. Antano Gražulio primicijose Miroslave 1978 06 04; kiti sakyti Viduklėje, Varduvoje (Žemaičių Kalvarijoje) ir Kybartuose⁸⁶.

Visas trečiasis tomas sudarytas tik iš jo pamokslų dokumentų: tai iš magnetinių juostų perspausdinti jo pamokslų tekstai ir liudytojų apklausų protokolai. Įdomu, kad tie „liudytojai“ kažkodėl į bažnyčią, kur kun. A. Svarinskas sakydavo pamokslą, užeidavo įdomumo dėlei: tai pažiūrėti, kaip ta bažnyčia atrodo iš vidaus, tai susidomėję žmonių gausybe ir pan. Ir kiekvieno tokio pamokslo klausydavo ne po vieną, o po du ar tris „klausytojus“. Vienas iš jų įrašinėdavo pamokslą ir į magnetinę juostą. Dažnai to paties pamokslo klausytojų liudijimuose būdavo net tie patys posakiai, minčių dėstymas -atrodo, jog neretai KGB darbuotojai, kad „liudytojams“ būtų lengviau, nurodydavo, ką rašyti ir kaip rašyti: juk magnetinio įrašo tekstas jau būdavo jų išnagrinėtas. Velnio ragiukai kyšo iš tų „atsitiktinių“ klausytojų-liudytojų einamų pareigų ir partiškumo. Pavyzdžiui, 1979 07 07 Varduvoje pamokslo klausėsi komunistas mokytojas; 1979 07 22 Kybartuose - komunistas, Vilkaviškio profesinės mokyklos komjaunimo sekretorius; 1980 02 21 Kybartuose (per kun. V. Jaugelio laidotuves) -taip pat komunistas, Vilkaviškio metalo dirbinių gamyklos šlifuotojas; 1981 07 08 Varduvoje - LKP Akmenės rajono komiteto instruktorius ir Akmenės r. valstybinės gamtos apsaugos inspektorius ir t. t. Šį sąrašą būtų galima tęsti, nes prie kiekvieno pamokslo yra pridėta tų „klausytojų-liudytojų“ apklausų protokolai, kuriuose nurodyta ne tik jų vardai, pavardės, bet ir darbovietė, partiškumas, gyvenamoji vieta, išsilavinimas ir kt. Dauguma jų - nuo šlifuotojo iki partijos komiteto darbuotojo - komjaunuoliai ar kompartijos nariai. Štai taip buvo parenkami klausytojai ir dokumentuojami pamokslai.

Iš viso trečiajame tome yra 16 kunigo Alfonso Svarinsko 1980 03 23 - 1982 09 12 laikotarpyje įvairiose vietose sakytų pamokslų tekstai ir jų dokumentika. Tai Viduklėje, Varduvoje, Žagarėje, Kybartuose, Pagramantyje, Miroslave, Veiviržėnuose ir Šiluvoje sakyti pamokslai. Bylos gale yra šių pamokslų peržiūrą vykdžiusio kagėbisto pažyma, kad dar 1979-1982 m. kun. A. Svarinsko sakytų ir įrašytų 7 pamokslų (Viduklėje, Varduvoje, Šiluvoje) magnetinės juostos išsimagnetino ir jų nebuvo galima išklausyti⁸⁷. Penkioliktajame tome laikomos 7 magnetinės kasetės su jo pamokslais bei viena - su kun. S. Tamkevičiaus 1979 07 07 Žemaičių Kalvarijoje sakyto pamokslo įrašu ir 2 magnetinės juostos. Pamokslai buvo įrašomi to meto mažagabaričiais įvairių tipų magnetofonais (matyt, kokį KGB skyrius ar poskyris turėdavo): Miroslave - magnetofonu Elektronika-302, Varduvoje - Majak-203, Veiviržėnuose - Astra-4 ir Sony, Šiluvoje - Orbita-4 ir kitais. Šių pamokslų tekstuose yra KGB darbuotojų pažymėtų vietų, kurias, matyt, panaudodavo tardymuose kaip inkriminuojančią medžiagą.

Pirmą kartą dėl pamokslų kun. A. Svarinskas buvo tardomas 1983 02 06, vėliau klausinėtas dėl pasakytų pamokslų 1980 07 02 - Žemaičių Kalvarijoje, 1982 08 22 - Veiviržėnuose, 1982 09 02 - Šiluvoje. To paties tardymo metu klausinėjamas apie TTGKK dokumentą Nr. 17, adresuotą popiežiui, kur nusakoma tikinčiųjų padėtis Lietuvoje, kun. A. Svarinskas kaltinamas tarybų valdžios šmeižimu. Jis atsako: Sąmoningai aš nešmeižiau. Kaip mokėjom, taip kovojom dėl geresnės tikinčiųjų padėties ⁸⁸.

1983 02 11 tardymo metu, kaltinamas tikinčiųjų nuteikinėjimu prieš tarybų valdžią ir jos įstatymus, kun. A. Svarinskas atsako: Aš, aišku, raginau nesutikti su jais visur, kur šie įstatymai nesutinka su Dievo įstatymais, kadangi Dievo įstatymai yra aukštesni už bet kokius žemiškuosius įstatymus.

Jis neigia šmeižęs sovietų valdžią:

Mes norėjome, kad tarybų valdžia mums padėtų nugalėti visas kliūtis ir kurti gražesnę visuomenę ⁸⁹.

Tais laikais labai buvo suaktyvėjęs bažnyčių apiplėšinėjimas (Švč. Sakramento išniekinimas Veiviržėnuose), įtartinos kilmės jų gaisrai, kunigų užpuolimai ir net jų nužudymai. Kun. A. Svarinskas ne kartą šiuos nusikaltimus minėjo savo pamoksluose ir kaltino, kad teisėsaugos organai jų netiria ar blogai tiria. Jam tardymų metu pateikiama Vidaus reikalų ministerijos informacija, kiek šių nusikaltimų ištirta ir kiek asmenų nubausta. Jis atsikerta, kad ši informacija turėjo būti viešai skelbiama, o kadangi to nebuvo, jis jos nežinojęs ir todėl juos apkaltina informacijos stoka ir jos slėpimu. 1983 03 28 tardytojas jam priekaištauja: Ar jums neatrodo, kad prieš sakant iš sakyklos pamokslą, kalbant apie dalykus, kurių jūs nežinote, reikia pasverti kiekvieną žodį, o nežinant apie tai nekalbėti? Į tai kun. A. Svarinskas atsako: Bus laiko ir aš apie tai pagalvosiu. Ir, matyt, ironizuodamas priduria: Senų klaidų nekartosiu. Bus naujų ⁹⁰.

1983 04 17 tardymo metu bandoma iškvosti apie jo santykius su Maskvos disidentais (ypač Tatjana Velikanova) bei su kun. S. Tamkevičiumi. Mat 1980 04 17 kratos metu pas jį rastos užsienyje leisto antisovietinio žurnalo Kontinent Nr. 4 ir Nr. 5 fotokopijos. (Jos rastos iškrėtus pas jį buvusį kun. G. Gudanavičių.) Tą pačią dieną kratos metu pas kun. S. Tamkevičių Kybartuose rastas šio žurnalo originalas. Taip pat KGB domisi pas kun. A. Svarinską rastu biuleteniu Informacionnyj biuleten’ Nr. 2 (kurį leido T. Velikanovos grupė) ir jo ryšiais su ja, tačiau tardomasis nieko neatskleidžia⁹¹.

Kaip minėta, apie TTGKK narių ir Maskvos disidentų ryšius KGB daugiau žinojo iš pastarųjų tardymų 1980 metais. Čia yra Viktoro Kapitančiuko, Dmitrijaus Dudko, Levo Regelsono, Glebo Jakunino ir Tatjanos Velikanovos papildomi 1983 02 17 tardymai. Pasigėrėjimą kelia įkalintųjų Glebo Jakunino (stengiasi kuo mažiau pasakyti) ir ypač Tatjanos Velikanovos laikysena. Be turimų Maskvos disidentų tardymo protokolų, dėl kun. A. Svarinskui iškeltos baudžiamosios bylos buvo peržiūrėtos visų SSRS KKTTG teistų narių baudžiamosios bylos, ieškant papildomų įkalčių kun. A. Svarinskui⁹².

Kun. A. Svarinsko arešto dieną (1983 01 26) atliktos kratos pas TTGKK narius kunigus Algimantą Keiną ir Joną Kaunecką, kun. Antaną Šeškevičių SJ ir ses. Oną Pranckūnaitę. Gal tą dieną buvo daroma ir daugiau kratų, tačiau šioje byloje apie tai dokumentų nėra. Buvo tardomi visi TTGKK nariai: kunigai S. Tamkevičius, A. Keina, J. Kauneckas, V. Vėlavičius, L. Kalinauskas ir V. Stakėnas.

Labai nesėkmingas (ir kagėbistus turėjęs siutinti) kun. Sigito Tamkevičiaus dviejų dienų (1983 m. vasario 28 d. ir kovo 1 d.) tardymas. Į juos dominusius TTGKK veiklos klausimus jie negauna nė vieno jiems reikalingo atsakymo: apie Komiteto įkūrimo priežastis ir tikslus atsako taip pat kaip ir visi kiti TTGKK nariai - kad tai sąlygojo kunigų ir kitų tikinčiųjų diskriminacija; o į klausimą, kas konkrečiai buvo Komiteto įkūrimo organizatorius, atsako: Neatsakysiu.

KGB domina visos TTGKK veiklos smulkmenos: kaip būdavo rengiami dokumentai, kas juos spausdindavo, kaip buvo platinami, siunčiami į užsienį ir ypač kaip jie patekdavo į LKB Kroniką. Kai jam buvo pateikta daug TTGKK dokumentų su jo parašu, jis pareiškia: Labai apgailestauju, kad adresatai, kuriems buvo siųsti dokumentai, nereagavo į iškeltus faktus ir dokumentus persiuntė Valstybės saugumo komitetui. Apie „Kroniką“ aš nieko konkretaus parodyti neturiu. Kaip TTGKK dokumentas Nr. 12 pateko į Kronikos 38 numerį, jis neturi supratimo. Pats asmeniškai jis nematęs nė vieno TTGKK dokumento užsienio spaudoje, nes jos negauna... Kai tardytojas mjr. V. Pilelis jam papriekaištauja, kad jis sąmoningai vengia duoti parodymus, kun. S. Tamkevičius atsako, kad taip elgiasi dėl to, jog TTGKK veikloje nemato jokio nusikaltimo nei SSRS konstitucijai, nei kitiems sovietiniams įstatymams⁹³.

Panašiai tardymų eigoje laikosi ir kiti TTGKK nariai. Pasigėrėtina kun. V. Vėlavičiaus laikysena: jis arba „nežino“, arba, motyvuodamas kuo nors, atsisako liudyti - jaučiasi ankstesnių lagerių „universitetai“. (Jis 1948 m. buvo nuteistas dešimčiai metų.) Į paskutinį klausimą - apie turintį įvykti kitą Komiteto narių susitikimą - jis atsako: Aš nieko neparodysiu, nes tai mano sąžinės reikalas ⁹⁴.

Kun. Juozas Zdebskis į tardymą buvo pristatytas prievarta 1983 03 20, nes kviečiamas nevyko. (Dėl to Lazdijuose įvyko konfliktas tarp kun. J. Zdebskio bičiulių ir vietos KGB bei milicijos. Visai nepagrįstai apkaltintas chuliganizmu 15-ai parų buvo įkalintas Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojas Antanas Grigas ir po to atleistas iš darbo, o iš tardymo parvežtas kun. J. Zdebskis Lazdijų milicininko buvo apstumdytas.) Kun. J. Zdebskis kagėbistams taip pat nesuteikė jokių žinių. Jis pareiškė: Kun. Svarinsko areštas yra tikėjimo persekiojimas, ir atsisakė duoti bet kokius parodymus, kol kun. Svarinskas bus areštuotas ⁹⁵.

Iš kai kurių liudytojų KGB pavyko išpešti vieną kitą nereikšmingą smulkmeną, kuri neturėjo jokios įtakos kun. A. Svarinsko bylai. Svarbiausia, kad jie nė vienas neišdavė, kaip jų Komiteto dokumentai patekdavo į Kroniką ir į užsienį. Kun. A. Keina tardytas 3 kartus, kun. J. Kauneckas - 4, kun. V. Stakėnas - 3, kun. L. Kalinauskas ir kun. V. Vėlavičius - po 1 kartą. Kun. L. Kalinauskas tardymo pabaigoje pareiškė, kad apie kun. A. Svarinsko veiklą TTGKK ką nors parodyti jam neleidžia sąžinė, nes ši veikla buvo grynai religinė.

Po vieną kartą tardyti ir kunigai A. Šeškevičius SJ bei G. Gudanavičius. Abu jie praėję sovietinius lagerius (kun. A. Šeškevičius SJ - 3 kartus), todėl ir jų liudijimai verti jų gyvenimo patirties. Svarinską aš gerbiu kaip žmogų, atvirą, tiesų, ryžtingą, mylintį Dievą, žmones, tėvynę, - pareiškia kun. G. Gudanavičius⁹⁶. Pažymėtina, kad jie visi tardyti tuojau pat po kun. A. Svarinsko arešto, t.y. bandyta kalti geležį, kol ji karšta. Deja, nepavyko.

1983 02 27 tardyta ses. Ona Pranckūnaitė (iš Panevėžio), pas kurią 1983 01 26 kratos metu buvo rastas aparatas ERA, dvi spausdinimo mašinėlės bei spaudinių įrišimo įranga. 1983 03 04 pakartotinai ją tardo E. Bičkauskas.

1983 m. vasario-kovo mėn. tardyti kunigai Antanas Gražulis SJ ir Antanas Beniušis bei tris kartus kun. A. Svarinsko šeimininkė ses. Monika Gavėnaitė: Tai nuoširdus, sąžiningas, doras, šventas kunigas, - tokia jos duota charakteristika, o to, ko reikia tardytojams, ji „nežinanti“. Tardytas iš lagerio dienų su kun. A. Svarinsku pažįstamas ir pas jį lankydavęsis tauragiškis Leonas Laurinskas, iš Igliaukos - Salomėja Albina Prajorienė ir 11 kl. mokinė Ramutė Kružikaitė, technikumų moksleiviai Alvydas Šatavičius ir Regina Šatavičiūtė, kaunietis Juozas Mitkus ir kiti. Nieko kun. A. Svarinską inkriminuojančio ir jie nepateikė⁹⁷.

1983 03 24 paskelbiamas nutarimas pareikšti kun. A. Svarinskui kaltinimą pagal LSSR BK 68 str. I d.⁹⁸ Tolesniam operatyviniam tyrimui išskirti dokumentai, susiję su kunigais S. Tamkevičiumi, J. Kaunecku, V. Vėlavičiumi, J. Zdebskiu, A. Keina, V. Stakėnu ir L. Kalinausku. Taigi jiems visiems buvo rengiamas panašus likimas.

1983 03 29 kun. A. Svarinskui paskelbiama, kad parengtinis tardymas baigtas ir pateikiama susipažinti visi 17 tomų - iš viso 4464 lapai. (4-ame tome turėjo būti 18 magnetinių kasečių su jo pamokslų įrašais.)

1983 04 11 prokuroras A. Novikovas patvirtina kun. A. Svarinsko kaltinamąją išvadą (69 lapų), kurioje jis kaltinamas šmeižikiškais pamokslais, TTGKK įkūrimu ir jo dokumentų platinimu, pareiškimo LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, dokumentų užsienio valstybių vadovams rašymu, šių dokumentų skelbimu LKB Kronikoje jam žinant, siekimu užsienio pagalbos dėl tikinčiųjų diskriminavimo panaikinimo SSRS ir kt. Jam inkriminuojami 4 nusikaltimai:

1) Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu tarybinės valstybinės politikos šmeižimas.

2) Tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimas.

3) Raginimas kovoti prieš tarybinę ir visuomeninę santvarką.

4) SSRS tarptautinio prestižo žeminimas tyčia, siekiant susilpninti tarybų valdžią ⁹⁹.

Šauktinių į teismą sąraše 55 liudytojai. Byla perduodama LSSR Aukščiausiajam teismui.

1983 04 14 LSSR KGB 1-ojo skyriaus (skirto žvalgybai užsienyje) viršininkas plk. V. Karinauskas rašte 5-osios tarnybos viršininkui E. Baltinui ir tardymo skyriaus viršininkui

T. Lazarevičiui rašo, kad ryšium su kun. A. Svarinsko areštu JAV gyvenantys „nacionalistiniai emigraciniai elementai“ pradėjo plačią jo gynimo kampaniją. Laikraščiai Draugas, Naujienos, Tėviškės žiburiai ir kiti ragina kurti komitetus jam ginti, siųsti protesto laiškus Lietuvos SSR vyriausybei ir SSRS pasiuntiniui Jungtinėse Amerikos Valstijose. Juos palaiko ir JAV valdžia bei spauda (The Washington Time). Visą tą veiklą JAV koordinuoja kun. K. Pugevičius. Jis parengė kreipimąsi į visus lietuvius katalikus. Šiame kreipimesi iškeliami kun. A. Svarinsko

Kun. A. Svarinsko teismo posėdžio protokolo faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 17, 1. 298)

Kun. A. Svarinsko teismo nuosprendžio ištraukos faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 17, 1. 312)

nuopelnai plėtojant TTGKK veiklą bei ginant tikinčiųjų teises ir raginama pradėti kovą dėl jo išvadavimo¹⁰⁰.

1983 05 03 prasidėjo Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos posėdis. Pirmininkavo Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas M. Ignotas, tarėjai - E. Treinienė ir A. Jašmantas, prokuroras - J. Bakučionis, sekretorė - V. Čeikauskaitė. Teismas truko 4 dienas, prirašyta 50 lapų posėdžio protokolo. Kun. A. Svarinskas kaltas neprisipažino. Liudytojai (matyt, KGB agentai ir patikėtiniai) daugiausia liudijo apie girdėtus pamokslus. 1983 05 06 paskelbiamas nuosprendis: pagal LSSR BK 68 str. I d. nuteisiamas 7-eriems metams griežtojo režimo lagerio ir trejiems metams nutrėmimo. Teismas priima ir atskirąją nutartį dėl baudžiamosios bylos iškėlimo kun. S. Tamkevičiui, kuris čia pat teismo rūmuose ir areštuojamas.

Nors teismo posėdis buvo laikomas atviru, tačiau, kaip liudija teisiamojo bičiuliai, visas tas dienas teismo rūmai buvo stropiai saugomi milicijos ir saugumiečių: kun. A. Svarinsko rėmėjai buvo vaikomi, gaudomi net dabartinio Gedimino prospekto gale (iki Žvėryno tilto), grūdami į mašinas ir vežami už dešimčių kilometrų į laukus bei miškus. Teisme kun. A. Svarinskas savo veiklą nusakė šiais žodžiais: Gyniau Bažnyčią ir tikėjimą¹⁰¹.

Po teismo iki Atgimimo jo bylą tyrė daugybė saugumiečių -net 26 kartus ji buvo tardytojų ir operatyvininkų imama iš archyvo. (Paskutinį kartą 1990 11 15 ėmė vyr. ltn. Šimkus¹⁰².)

Kun. A. Svarinskas buvo įkalintas Penzos sr., Čiusovo r. griežtojo režimo lageryje VS 389/37. (Vėliau - VS 389/36 ir 389/35 lageriuose.)

Dvelkiant Atgimimo vėjams ir ėmus braškėti tautų kalėjimui - SSRS, 1989 04 11 ir 1989 05 23 LSSR Aukščiausiasis teismas iš KGB pareikalauja kun. A. Svarinsko baudžiamosios bylos Nr. 09-2-003-83. LSSR Aukščiausiojo teismo prezidiumas (pirmininkaujamas AT pirmininko J. Misiūno) 1989 05 26 nutaria, kad byloje nenustatyta, jog A. Svarinskas apie Tarybą valstybės santykius su religija, dorovinį auklėjimą ir kitką, galvodamas vienaip, kalbėjo ir rašė kitaip, t. y. sąmoningai skleidė šmeižikiškus prasimanymus. Teisme jis parodė, kad „<...>aš nenorėjau nieko apšmeižti. Norėjau, kad būtų taip, kaip konstitucijoje nurodyta“. Šie jo aiškinimai nepaneigti. Taigi A. Svarinsko veikloje nėra nusikaltimo sudėties. Prezidiumas nutarė: <...> 1983 m. gegužės 6 d. nuosprendį panaikinti, bylą prieš Svarinską nutraukti, nesant jo veikloje nusikaltimo sudėties¹⁰³.

Išbuvus beveik 6-erius katorgos metus (o iš viso kun. A. Svarinskas sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose praleido 22 metus), sovietinė teisėsauga apsižiūrėjo suklydusi. Tačiau nei sovietinio teisingumo institucijų bandymai taisyti savo „klaidas“, nei KGB desperatiškos pastangos sekti vykstančius procesus ir juos kontroliuoti neįstengė sulaikyti Lietuvos išsivadavimo iš SSRS imperijos jungo ir išgelbėti nuo žlugimo visos melu, klasta ir smurtu paremtos sovietinės sistemos. Taip baigėsi ir kun. A. Svarinsko trečioji sovietinė katorga: 1988 m. liepos mėnesį jis buvo paleistas iš lagerio su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Po dvejų metų jis iš Vokietijos grįžo į Lietuvą.

1988 m. grįžęs iš lagerio kun. A. Svarinskas su ses. N. Sadūnaite Kryžių kalne

Kun. A. Svarinskas pas popiežių Joną Paulių II. 1989 m.

4. „Kova dėl tikėjimo yra mano, kaip kunigo, pareiga“

Kun. Sigito Tamkevičiaus baudžiamoji byla Nr. 108

(Arch. Nr. P-16S77-LI)

Kun. S. Tamkevičiaus areštui atminti platintas atvirukas

Kaip minėta, kun. Alfonso Svarinsko teisme 1983 05 06 buvo priimta atskiroji nutartis: Tamkevičiui Sigitui, Motiejaus s., iškelti baudžiamąją bylą pagal žymes nusikaltimo, numatyto Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 68 str. I d., ir ją perduoti Lietuvos TSR prokurorui ¹⁰⁴.

Kun. Sigitas Tamkevičius buvo sulaikytas pačiame Aukščiausiajame teisme ir tą pačią dieną 16 val. 50 min. nugabentas į LSSR KGB kalėjimą (tardymo izoliatorių)¹⁰⁵. Jo areštui, be abejo, buvo pasirengta iš anksto.

Apie tai liudija kad ir tardymo skyriaus tos pačios dienos raštas KGB 10-ojo skyriaus viršininkui plk. S. Skačkauskui, kad įregistruotų kun. S. Tamkevičiaus baudžiamąją bylą, kuri pradėta pagal 5-os tarnybos operatyvinės įskaitos bylą¹⁰⁶. Operatyvinės bylos, kurią tiriant jis buvo sektas ir rinkta medžiaga apie jį, nenurodyta nei numeris, nei pavadinimas, jos nėra ir buvusio KGB archyve, tačiau žinoma, kad ši byla (DOR Nr. 51) įėjo į grupinę operatyvinio tyrimo bylą Voratinklis. Todėl nenuostabu, kad viskas toliau vyksta labai sklandžiai ir operatyviai: tą pačią dieną LSSR prokuroras A. Novikovas siunčia LSSR KGB pirmininkui J. Petkevičiui Aukščiausiojo teismo atskirąją nutartį dėl kun. S. Tamkevičiaus ir 1979 08 29 oficialaus jo įspėjimo protokolą bei jo atsakymą - 1979 09 06 Atvirą laišką LSSR prokurorai (vėliau tardymų metu dažnai minimą). Tą pačią dieną J. Petkevičius įrašo rezoliuciją tardymo skyriaus viršininkui T. Lazarevičiui (rusų kalba): Panaudoti tiriant ¹⁰⁷. Iš tiesų čia pat, greta 1983 05 06 teismo nutarties pradėti kun. S. Tamkevičiui baudžiamąja bylą, yra LSSR prokuroro A. Kairelio 1979 08 29 oficialus įspėjimas dėl religinių kultų įstatymų pažeidimo, tikinčiųjų kurstymo pažeisti juos, šmeižtiškų pamokslų, TTGKK dokumentų ruošimo, perdavimo į užsienį, kur jie reakcingų sluoksnių panaudojami propagandai prieš SSRS vesti <...> įspėtas, kad už tokią veiklą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn¹⁰⁸. Įspėjo prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis. Kun. S. Tamkevičius įspėjimą pasirašyti atsisakė ir pareiškė atsiusiąs platesnius paaiškinimus dėl iškeltų kaltinimų.

Čia pat ir 1979 09 06 jo Atviras laiškas LSSR prokurorui (originalas). Laiške jis mini du prieš jį organizuotus (provokacinius) teismus - Vilkaviškyje ir Varėnoje. Jis rašo, kad klausytis jo pamokslų į Kybartų bažnyčią siunčiami žemo išsilavinimo informatoriai (šnipai, agentai), kurie neskiria sąvokų ateistai ir tarybų valdžia. Jis nusako savo pareigos supratimą:

Kaip kunigas aš turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su bedievyste, kuri, giliu mano įsitikinimu, pokario metais sukūrė žmonėms dvasinę tuštumą, suardė moralinius pagrindus ir tuo pačiu atvėrė vartus daugybei nusikaltimų. <...> Aš prisiima drauge su kitais keturiais kunigais atsakomybę už TTGKK sukūrimą ir jo dokumentų paruošimą. Tai padaryti paskatino <...> nuolat persekiojama Lietuvos Katalikų Bažnyčia. <...> 1978 m. lapkričio mėn. 13 d. sukurdami Katalikų komitetą, mes kreipėmės į tarybinę vyriausybę, o jei iki šiolei mūsų Komiteto neužregistravo, tai ne mūsų kaltė. <...> Tikinčiųjų diskriminacija Lietuvoje yra žaizda, kuri ne gydoma, bet norima nuslėpti'¹⁰⁹.

1983 05 06 LSSR Aukščiausiojo teismo atskirosios nutarties dėl kun. S. Tamkevičiaus arešto faksimilės. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI.T. 17, I. 324; Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 1,1. 3)

Pirmame tome susegti gauti iš prokuratūros dokumentų ir kun. A. Svarinsko baudžiamosios bylos apžiūros protokolai (vadovas kpt. R. Rainys). O KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas J. Radzevičius siunčia tardymo skyriui (plk. T. Lazarevičiui) daugybę kun. S. Tamkevičiaus bylai reikalingos medžiagos: 1974 03 20 ir 1980 04 17 kratų metu pas kun. S. Tamkevičių paimtus Kronikos 7, 8, 39, 40, 41, 42 numerius; pas kunigus A. Keiną ir J. Kaunecką 1983 01 26 kratų metu paimtus TTGKK dokumentų rinkinius; 1979 11 01 Maskvoje pas V. Kapitančiuką ir G. Jakuniną, taip pat 1980 10 11 pas T. Velikanovą kratų metu paimtus TTGKK dokumentus, Kronikos 38-46 ir 51 numerius; 15 magnetinių kasečių su kun. S. Tamkevičiaus pamokslų įrašais; ekspertizių aktų nuorašus; daugelio pamokslų „klausytojų-liudytojų“ ir kitų žmonių apklausų protokolus; jo 1980 12 17 protestą LSSR prokurorui; daugelio užsienio lietuvių laikraščių (Europos lietuvis, Darbininkas, Draugas, Dirva, Tėviškės žiburiai, Akiračiai, Garsas) iškarpas, kuriose skelbiamos žinios iš LKB Kronikos ir TTGKK dokumentai bei to paties pobūdžio Vakarų radijo stočių (Vatikano radijo, Laisvės, BBC, Amerikos balso ir Vokiečių bangos) pranešimų tekstus¹¹⁰.

Dar jo sulaikymo dieną (1980 05 06) bylą savo žinion paima KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas ppłk. V. Urbonas (grupės vadovas), o 1980 m. gegužės 18 ir 26 d. sudaroma tardymo grupė: vyr. tardytojai mjr. V. Pilelis, kpt. R. Rainys, vyr. ltn. V. Baumila, A. Vidzėnas, YSB vyr. tardytojas ppłk. V. Liniauskas ir vyr. tardytojas mjr. J. Marcinkevičius¹¹¹.

Prie sulaikymo protokolo (užpildyto KGB 1983 05 06 16 val. 50 min.) pridėta jo asmens kratos protokolas. Iš jo paimtas pasas, 218 rb 4 kp, laikrodis Luč, vairuotojo teisės, kišeninis kalendorėlis, benzino talonai, kryželis, piniginė, mėlyna striukė ir diržas. Kun. S. Tamkevičius 1983 05 13 pareiškimu visą savo turtą perduoda saugoti ses. Onai Dranginytei (šeimininkei). 1983 05 09 jam skiriama kardomoji priemonė -suėmimas¹¹².

Suėmus kun. S. Tamkevičių, darbas KGB kabinetuose virte virė: tam buvo iš anksto ruoštasi. 1983 m. gegužės 6-16 d. apžiūrimi visi daiktai ir dokumentai, paimti iš jo 1980 04 17 kratos metu. O paimta iš viso 336 daiktai. Tai Tiesos kelio 12 numerių, Rūpintojėlio 12 numeris, Kontinent (rusų k.) 4 ir 5 numeriai, Einamųjų įvykių kronika (rusų k.) 47 ir 54 numeriai, LKB Kronikos 40, 41, 42 numeriai, Aušros 19 (59) numeris, rašomoji mašinėlė Erika, maskviškio KKTTG dokumentas, kuriame išdėstyti to Komiteto tikslai, daug kitų šio Komiteto dokumentų (jie buvo susitarę keistis dokumentais), Perspektyvų 12 ir 16 numeriai, daug laiškų, sveikinimai ses. Nijolei Sadūnaitei į Bogučianus, jos atsakymai, daug magnetinių kasečių su įrašais ir kitų daiktų. Visos magnetinės kasetės išklausytos ir jų tekstai išspausdinti. (Čia ir jo pamokslas kun. Karolio Garucko SJ laidotuvėse.) 99 dokumentai išskirti ir prijungti prie bylos, o 83, kaip „ideologiškai žalingi“, sunaikinti. Tąkart kratą darė KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus darbuotojai iš Vilniaus: J. Matulevičius, V. Šiaudinis ir A. Rukšėnas. Kratos metu pas kun. S. Tamkevičių buvo iš Ukrainos (Podolės Kameneco miesto) atvykęs kun. Jonas Zubrus SJ, seserys Ona Dranginytė, Ona Kavaliauskaitė ir Genovaitė Mačenskaitė. Jie visi irgi iškrėsti¹¹³.

Pagaliau po 4 dienų surašoma areštuotojo anketa. Iš jos ir 1983 05 .27 tardymo protokolo sužinome kun. S. Tamkevičiaus biografijos duomenis. Gimęs 1938 11 07 Lazdijų r., Gudonių kaime. Tėvai, turėję 8 ha žemės, abu jau mirę. Yra 3 broliai: vienas - pensininkas ir du - kolūkiečiai. Jis 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą (Lazdijų r.). Atestate buvo 3 ketvertai, visi kiti - penketai. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje apsisprendė būti kunigu, kad geriau pažintų didžiąsias gyvenimo tiesas ir jomis pasidalytų su kitais žmonėmis. 1955 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957 m. buvo paimtas į sovietinę armiją. Tarnavo statybų daliniuose eiliniu (kaip ir visi iš kunigų seminarijos paimtieji). Grįžęs iš kariuomenės, 1960 m. vėl įstojo į kunigų seminariją. Baigė 1962 m.; vikaravo Lazdijuose, Kudirkos Naumies-tyje, Prienuose. Nuo 1968 m. iki 1969 m. sausio mėn. buvo Vilkaviškio vikaras. Už parašų rinkimą po pareiškimu Lietuvos vyskupams ir ordinarams 1969 m. sausio mėn. iš jo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas. Kadangi tuomet nedirbančių negalėjo būti, įsidarbino Vilkaviškyje Metalo gamykloje. Po to - Prienų MSV darbininku. Atlikęs „bausmę“, nuo 1969 m. pabaigos - Simno (Alytaus r.) vikaras. 1975 m. perkeltas į Kybartus (Vilkaviškio r.) klebonu, kur visą laiką ir dirbo. Su juo klebonijoje gyveno šeimininkė Ona Dranginytė, valytoja Ona Kavaliauskaitė ir retkarčiais kun. Jonas Kastytis Matulionis. Ginti tikinčiuosius paskatino jo paties ir kitų tikinčiųjų diskriminacijos faktai. Šio tardymo pabaigoje jis sako: Aš nesutinku su tarybų valdžios politika religijos atžvilgiu.

Užpildžius anketą, kaip pridera, nufotografuojamas ir atliekama daktiloskopija - paimami pirštų ir delnų atspaudai.

KGB intensyviai renka oficialią medžiagą apie jo veiklą kunigaujant. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis (P. Anilionis) rašo, kad dėl šmeižtiškų pamokslų, kulto įstatymų nepaisymo jis buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją. (Štai kas buvo tikrieji kunigų pareigų skirstytojai!) Bet elgesys nepasikeitė. 1969 m. atimtas kunigo registracijos pažymėjimas, o 1971 02 04 jis oficialiai įspėtas Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo P. Jančiausko dėl to, kad atlieka religines apeigas kitose parapijose, dėl grupinio vaikų katekizavimo, dėl kunigų parašų rinkimo po įvairiais kreipimaisi į sovietines ir religines institucijas. 1972 04 29 antrą kartą įspėtas.

1978 11 04 Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto administracinė komisija už Vėlinių eiseną į kapines nubaudžia jį 50 rublių bauda. 1981 08 04 jį įspėja Religijų reikalų tarybos įgaliotinis dėl eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimo. Vėliau - 1982 06 22 ir 1983 02 15 - dėl to, kad kun. J. K. Matulioniui (baigusiam pogrindinę kunigų seminariją) savo bažnyčioje leido atlikti kunigo pareigas. Kaltinamas, kad rinko duomenis apie tikinčiųjų padėtį Ukrainoje (Berdičevo bažnyčioje). Dar 1978 07 03 Kybartų „tikintieji“ esą parašę laišką, reikšdami nepasitenkinimą savo klebono elgesiu. (Kaip tokius laiškus KGB organizuodavo, žinoma iš kun. J. Zdebskio

Areštuotasis kun. Sigitas Tamkevičius. 1983 05 10. (Iš buv. KGB archyvo)

sekimo bylos DOR Nr. 242.) RRT įgaliotinio segtuve iš viso yra 33 dokumentai apie kun. S. Tamkevičiaus „nuodėmes“ jiems¹¹⁴. Buvęs RRT įgaliotinis J. Rugienis rašo, kad 1966 m. mūsų reikalavimu kun. Tamkevičius buvo perkeltas vikaru į Kudirkos Naumiestį (iš Lazdijų), 1967 m. - į Prienus, o 1968 m. - į Vilkaviškį. Priežastis ta pati, kurią nurodė ir P. Anilionis¹¹⁵. Yra ir tie du Kybartų „tikinčiųjų“ nepasitenkinimo laiškai. (Vienas jų - su rezoliucija Rainių miškelio žudikui P. Raslanui, kuris tuo metu jau dirbo nebe KGB, bet labai glaudžiai su juo bendraujančioje ir bendradarbiaujančioje Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigoje. Yra jo pažyma, kad 1978 11 22 kun. S. Tamkevičius savo bute įregistravo V. Jaugelį, kuris atlikinėja kunigo pareigas). 1983 02 11 kun. S. Tamkevičius buvo kviečiamas į Vilkaviškio rajono vykdomąjį komitetą, kur turėjo būti įspėtas, bet jis atsisakė vykti, nebent lydimas būrio tikinčiųjų.

Tada vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas su J. Kinaitiene nuvyko pas jį ir ėmė skaityti įspėjimą, bet jis iš kambario išėjo.

Byloje įsegtos ir įvairių straipsnių prieš kun. S. Tamkevičių laikraščių iškarpos.

Renkant įvairių įstaigų oficialius dokumentus, kun. S. Tamkevičius tuo pačiu metu buvo tardomas. Pagrindiniai jo tardytojai buvo KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas pplk. V. Urbonas ir vyr. tardytojas mjr. V. Pilelis.

Pirmasis tardymas atliktas sulaikymo dieną - 1983 05 06. Tardė V. Urbonas. Kun. S. Tamkevičius neneigia esąs TTGKK narys, tačiau sakė nežinąs, kaip jų dokumentai patekdavo į užsienį. 1983 05 09 jis tardytoją patikslina, kad jų Komiteto dokumentai buvo ne platinami, o tik siunčiami adresatams. Juose ne šmeižtai, o tiesa.

1983 05 11 tardomas dėl žinomo iš kun. A. Svarinsko bylos pareiškimo LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui dėl tikinčiojo jaunimo persekiojimo. Ar kun. A. Svarinskas jį rašęs, jis nežinąs. Ar jį skelbęs bažnyčioje, - neatsakysiąs. Pasirašyti jį galėjęs, nes ten buvo rašoma tiesa. Apie jo publikavimą LKB Kronikos 51 numeryje jis nieko nežinąs.

Kitą dieną jis kvočiamas apie TTGKK įsteigimo priežastis ir tikslus. Jis atsako, kad šio Komiteto susikūrimą inspiravo tai, kad sovietinė vyriausybė visiškai ignoravo kunigų ir tikinčiųjų ankstesnius kreipimusis dėl savo teisių į sovietines įstaigas. Į tardytojo klausimą: Ar buvo kieno nors nurodymas ar įgaliojimas įkurti šį komitetą? - kun. S. Tamkevičius atsako: Ne. Kai eini gatve ir matai mušamą žmogų, puoli jam padėti, o ne ieškai kokio nors nurodymo ar įgaliojimo ¹¹⁶.

1983 05 13 surašomas nutarimas kun. S. Tamkevičių patraukti byloje kaltinamuoju. Kaltinimas tas pats kaip ir arešto nuosprendyje:

1978-1983 m. su kitais asmenimis pagamino ir išplatino TTGKK vardu ne mažiau kaip 52 šmeižtiško turinio dokumentus, žeminančius tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką. Kaltinamas, kad tuo pačiu laikotarpiu pasakė daugiau kaip 15 šmeižiančių tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką pamokslų. <...> Nusikaltimas patvirtinamas liudytojų parodymais, daiktiniais įrodymais ir dokumentais. Patraukti baudžiamojon atsakomybėn<...> pagal LTSR B K 68 str. I d.¹¹⁷

Tą pačią dieną kun. S. Tamkevičių tardė pplk. V. Urbonas ir prokuroras J. Bakučionis. Perskaičius nutarimą, kun. S. Tamkevičius kaltas neprisipažino, nes nieko niekuomet nėra šmeižęs. Neturėjo tikslo silpninti tarybų valdžios. TTGKK visus dokumentus pasirašęs. Juose šmeižto nebuvę. Pamoksluose sąmoningai nepasakęs nė vieno melagingo žodžio. O kad pamokslus sakęs daug kur, tai šią teisę suteikiąs Bažnyčios teisės kodeksas (C/C), o ne civilinės valdžios nurodymai, kadangi laikau, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių, - užbaigia savo aiškinimą kun. S. Tamkevičius¹¹⁸, pakartodamas apaštalo Petro žodžius.

1983 05 17 tardymo metu teiraujamasi apie maskviečių KKTTG ir jų Komiteto ryšius. Į tai kun. S. Tamkevičius atsako: Neturiu moralinės teisės apie tai kalbėti. O į tardytojo teiginį, jog, matyt, KKTTG narių veikla buvo ne tokia nekalta, kad jie 1980 m. buvo teisiami, kun. S. Tamkevičius atsako: Jų padėtis buvo tokia pati, kaip dabar mano.

Po kelių dienų jis tardomas, siekiant nustatyti ryšius su KKTTG nariais G. Jakuninu, V. Kapitančiuku ir L. Regelsonu. Perskaitomi jų tardymo protokolai. Dėl kai kurių priekaištų -jis atsako, jog tikėsiąs tuo tik tada, kai šiuos liudijimus išgirsiąs akistatoje su jais. O apie jų lankymąsi pas jį 1978 m. spalyje atsisako ką nors liudyti, nes kas pas jį lankosi - tai jo asmeninis reikalas. Gegužės 24 d. toliau kvočiamas apie tą susitikimą: kas dalyvavo, kas buvo svarstoma, kokie bendradarbiavimo klausimai buvo aptarti ir kt. Ir čia jis atsisako ką nors liudyti ¹¹⁹.

Po poros dienų vėl tardomas dėl TTGKK deklaracijos: kur sukurta, kas ir kaip kūrė ir t. t. Taip pat tardomas dėl spaudos konferencijos Maskvoje 1978 11 22: kas organizavo, kur vyko, kas dalyvavo iš jų Komiteto ir užsieniečių? Į jokius klausimus atsakymo neduoda; dažnai atsako: Nei neigiu, nei patvirtinu, nes neatsimenu ¹²⁰.

Suprantama, kad tokie kun. S. Tamkevičiaus atsakymai negalėjo nepykinti tardytojų, bet... jau buvo nebe tie laikai, kai fiziškai buvo kankinama iki sąmonės netekimo ar mirties. Tardytojas vis cituoja Maskvos disidentų tardymų protokolus, kad buvo susitarta, jog TTGKK dokumentus jis jiems perduosiąs, o šie - į užsienį. Jis visa tai neigia ir tvirtina nežinąs, kaip jie patekdavo į užsienį ¹²¹.

1983 06 07 kvočiamas apie ryšius su Europos krikščionių asociacija, kurios nariai Folkė ir Marija Filskovai 1979 04 25 lankėsi Maskvoje ir kun. S. Tamkevičius buvo su jais susitikęs stačiatikių dvasininko Dmitrijaus Dudko bute. (Apie tai KGB žinojo iš D. Dudko tardymų.) Kun. S. Tamkevičius neigia buvęs šiame susitikime ir sako: Dudko, būdamas senyvo amžiaus, matyt, savo parodymuose susipainiojo.

KGB tardytojai toliau domisi, kas jam žinoma apie Helsinkio susitarimų vykdymui remti SSRS Maskvos grupę bei T. Velikanovą. Prisipažįsta girdėjęs apie tokią grupę ir daug gero girdėjęs apie T. Velikanovą. Jis patvirtina pasirašęs jų 1978 12 08 dokumentą (Nr. 69) 30 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Šiam dokumentui jis pritariąs ir dabar. Ypač religijos laisvių klausimais. Tačiau daugiau ką atskleisti atsisako ¹²².

Pagaliau 1983 06 10 tardytojas imasi šėtono vaidmens: siūlo padaryti viešą pareiškimą apie TTGKK veiklą... Kun. S. Tamkevičius nesvyruodamas atsisako: tai visų būtų suvokta kaip jo palūžimas tardymų metu. Kas kita būtų, jei tokį pareiškimą padarytų būdamas laisvėje, ir su kitais Komiteto nariais. Dabar - ne! Nors TTGKK jam buvo ne tikslas, o tik priemonė, tačiau...

Jam vėl kaišiojamas Helsinkio grupės Sovietų Sąjungoje dokumentas Nr. 69. Jis neneigia, kad jį pasirašęs, tačiau jo neturėjęs: jis rastas mirusio kun. V. Jaugelio kambaryje 1980 04 17 kratos metu. Nesigina pasirašęs ir Maskvos KKTTG 1978 11 22, ir 1979 09 26 dokumentus, adresuotus popiežiui Jonui Pauliui II ir kitoms organizacijoms. Tardytojas kaltina, kad kreipimasis į svetimų valstybių vadovus (tarp jų ir į JAV prezidentą Džimj Karterį) kenkia SSRS prestižui, tačiau į tai kun. S. Tamkevičius atsako: Prašymas, kad būtų sudarytas tarptautinis dokumentas dėl tikėjimo ir sąžinės laisvės, mūsų valstybės interesams pakenkti negalėjo ¹²³.

Visą birželį kun. S. Tamkevičius kvočiamas apie Lietuvos TTGKK, Maskvos KKTTG, Helsinkio grupę, jų dokumentus (ypač bendrus) ir jų ryšius, tačiau KGB iš jo neišgauna nieko. Jam pateikiama daug TTGKK dokumentų: jis juos nagrinėja, patvirtina, kad toms mintims pritariąs ir dabar, bet nieko nepasako apie jų rengimą ir perdavimą į užsienį (kas KGB labiausiai domino).

Jau vykstant kun. S. Tamkevičiaus tardymui, KGB tardymo skyrius ir 5-oji tarnyba 1983 m. birželio mėn. sudarė ir KGB pirmininkas gen. ltn. J. Petkevičius patvirtino Tardyminių veiksmų ir agentūrinių-operatyvinių priemonių planą S. Tamkevičiaus baudžiamajai bylai Nr. 108¹²⁴. Konstatavę, kad baudžiamosios bylos Nr. 102 išankstiniu tyrimu nustatyta, jog vadinamasis „Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti“ dalyvauja „LKB Kronikos“ leidyboje, kad atskleistų kun. S. Tamkevičiaus „nusikalstamą veiklą“ Komitete ir Kronikos leidyboje bei jį sukompromituotų, numato atlikti tardymo veiksmus ir agentūrines operatyvines priemones, kad būtų ištirtos šios jo veikos:

1) TTGKK dokumentų rengimas ir platinimas;

2) antisovietinių pamokslų sakymas;

3) parašų rinkimas antisovietiniams dokumentams;

4) dalyvavimas LKB Kronikos leidyboje;

5) Eucharistiečių sambūrio (1981 m.) ir kalėdinės eglutės (1982 m.) organizavimas Kybartuose.

Kiekvienai šiai veikai tirti numatyta nuo 4 iki 15 priemonių.

Pirmasis punktas - užduotis tardymo grupės vadovui pplk. V. Urbonui: Nuolat taikyti S. Tamkevičiui reikiamas priemones, kad jis viešai atsisakytų priešiškos veiklos ir perduotų laisvėje likusiems „Katalikų komiteto“ nariams siūlymą paleisti komitetą. Šia linkme lygiagrečiai veikti per kameros agentus. Kad būtų sudarytos palankios poveikio prielaidos, KGB numato per Bažnyčioje autoritetą turinčius savo agentus Germantą, Joną, Gintautą, Tolimąjį, Nemuną, Kolekcionierių, verbuojamuosius kandidatus G. K. ir Pamokslininką daryti nuolatinę įtaką laisvėje likusiems Komiteto nariams, kad jų veikla yra neperspektyvi, todėl Komitetą reikia paleisti. Tuo tikslu susitikti su Komiteto nariu Restauratoriumi ir jį paveikti, kad jis su tuo sutiktų. Palenkti Valetą ir Vilių, kad oficialiai išstotų iš Komiteto ir jais pasinaudoti, idant reikiama linkme paveiktų kun. S. Tamkevičių ir kitus Komiteto narius bei suteiktų KGB dominančią informaciją. Numatoma pasinaudoti ir buvusiu kun. A. Svarinsko kameros agentu Matulioniu: jį pasiųsti šnipinėti artimus kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus ryšius. Norėdami atskleisti kun. S. Tamkevičiaus veiklą Komitete, numato „tirti“ (šnipinėti) kun. A. Svarinską net Skalnino lageryje. Visų laisvėje likusių Komiteto narių korespondencijai uždeda areštą. KGB žinojo, kad po kun. S. Tamkevičiaus arešto paskutinis Komiteto posėdis įvyko pas jų sekamąjį (DON objektą) Sargybinį (kun. P. Dumbliauską SDB), kurį jie įtaria dalyvaujant ir pogrindžio leidyboje. Numato jo bute įrengti slaptą klausymąsi. Norėdami likviduoti Komitetą ypatingą dėmesį skiria kunigams A. Keinai ir L. Kalinauskui: numato rinkti juos inkriminuojančią medžiagą (pamokslus ir kitas priešiškas akcijas užfiksuoti dokumentuose), iškviesti į LSSR prokuratūrą, oficialiai pareikšti, kad Komitetas toliau negali egzistuoti, ir išgauti jų pažadą, kad iš Komiteto išeis. Pareikalauti, kad tai įformintų dokumentu.

8-ajame punkte rašoma: Pagal operatyvines žinias „Katalikų Komiteto“ sukūrimo ir jo tolesnės veiklos bei nelegalių leidinių leidybos vienas iš idėjinių įkvėpėjų yra valdžios organų nuo vyskupijos valdymo nušalintas vyskupas Steponavičius. Lietuvos SSR KGB, suderinusi su centru (t. y. SSRS KGB), numato apklausti ir vyskupą. Kartu surengti su juo profilaktinį pokalbį, kad prilaikytų jį, o per jį ir kitus „reakcingus“ kunigus nuo priešiškos veiklos. Taip pat planuoja apklausti visus Komiteto narius: kunigus Svarinską, Kaunecką, Keiną, Stakėną, Kalinauską ir Žilį apie kun. S. Tamkevičiaus asmenybę

Tardyminių veiksmų ir agentūrinių-operatyvinių priemonių plano kun. S. Tamkevičiaus baudžiamajai bylai Nr. 108 faksimilė.(LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, 1. 282)

Vertimas iš rusų k.

sd-3 Slaptai
Egz. Nr. 2

Lietuvos SSR Valstybės saugumo
Komiteto pirmininkas
generolas leitenantas
J.J. Petkevičius

1983 m. birželio

S.M. Tamkevičiaus
baudžiamosios bylos Nr. 108 tardyminių veiksmų
ir agentūrinių-operatyvinių priemonių
p l a n a s

1982 m. kovo 2 d. Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitetas iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 102 dėl nelegalaus antisovietinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidybos ir platinimo, t.y. esant nusikaltimo požymiams pagal Lietuvos SSR BK 68 str. I d.

Išankstinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad „LKB kronikos“ leidyboje dalyvauja vadinamasis „Katalikų komitetas“ tikinčiųjų teisėms ginti. Dėl to pagal baudžiamojo proceso tvarką buvo dokumentuojama nusikalstama veikla aktyviausių „Katalikų komiteto“ narių A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus ir J. Kaunecko. Imtasi pastangų dokumentuoti minėtų kunigų daug antisovietinio ir šmeižtiško turinio pamokslų. Nustatyta, kad kunigas S. Tamkevičius pasirašė „Katalikų komiteto“ 53 dokumentus, kuriuose yra tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką šmeižiančio melo ir prasimanymų.

Remiantis šia medžiaga, Lietuvos SSR Prokuratūra 1983 m. sausio 25 d. A.V. Svarinskui iškėlė baudžiamąją bylą ir jis buvo areštuotas.

ir „nusikalstamą veiklą“. Numato lyginti Komiteto dokumentų originalus su Kronikos, užsienio spaudos ir Vakarų radijo skelbtais tekstais. Toliau išvardijamos tardyminės priemonės ir ekspertizės: būtina atlikti kun. S. Tamkevičiaus rašysenos, dokumentus spausdinusių mašinėlių šrifto ekspertizę, surinkti TTGKK narių ir maskviškio KKTTG areštuotų asmenų tardymų protokolų kopijas ir jas išanalizuoti.

Daug trumpesnis (tik 4 punktų) planas dėl „antisovietinių pamokslų“. Visą šią medžiagą jie jau buvo sukaupę ir sutvarkę (užfiksavę dokumentais) iš anksto: dabar beliko užpildyti likusias spragas, kaip antai: apklausti liudytojus („klausytojus“) apie priešiškesnius pamokslus, patikrinti charakteringesnius „šmeižikiškus“ faktus, atlikti jo pamokslų ir Komiteto dokumentų turinio palyginimą ir pan.

Panaši padėtis ir dėl parašų rinkimo antisovietiniams dokumentams. Čia KGB dėmesį skiria tik kun. Alfonso Svarinsko 1982 02 28 parengtam laiškui LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. KGB rašo, kad šiam laiškui parašų rinkimą Kybartų bažnyčioje organizavo ir kun. S. Tamkevičius, todėl dabar numato apklausti pasirašiusius asmenis - kas konkrečiai ir kokiu būdu rinko parašus, taip pat ištirti, kokį vaidmenį atliko kun. S. Tamkevičius. Numatoma palyginti dokumento tekstą su LKB Kronikoje Nr. 51 analogiško turinio publikacija. (KGB vis ieškojo kun. S. Tamkevičiaus dalyvavimo LKB Kronikos leidyboje oficialių įrodymų.)

Kas kita tiriant jo dalyvavimą LKB Kronikos leidyboje: čia KGB prirašo net 11 punktų. Kad jis dalyvauja leidyboje, kaip oficialus įrodymas (nes operatyvinė - šnipų surinkta medžiaga negalėjo būti oficiali) kagėbistams buvo tas faktas, jog Kronikoje buvo paskelbta daug kun. S. Tamkevičiaus konfliktų su sovietų valdžia faktų, jo pareiškimai, skundai ir kiti dokumentai. Norėdamas nustatyti, kad jis dalyvavo leidyboje, KGB numato pasitelkti kameros agentus ir tardomus liudytojus. Kagėbistams svarbu demaskuoti ir kitus laisvėje likusius leidėjus, korespondentus, redaktorius, spausdinimo vietas. Šiame darbe numato pasinaudoti KGB OTO ir 7-ojo skyriaus (organizuojančio išorinį stebėjimą, vykdančio priemonę NN) paslaugomis. Kokybiškai atlikti naujai parengtas agentūrines-operatyvines priemones su „Kronikos“ leidyba susinusiems asmenims (objektams): „Medianai“, „Mikaldai“, „Lunatikui“, „Šešėliui“, „Apdegėliui“, „Davatkai“<...>, taip pat anksčiau teistiems už „LKB Kronikos“ gamybą ir platinimą Lapieniui ir Sadūnaitei. Numato atnaujinti Akiplėšos tyrimą, parengti naują jo tyrimo agentūrinių operatyvinių priemonių planą, taip pat imtis aktyviai ieškoti besislapstančios vienuolės Matildos, nes jie, pagal gaunamus signalus, gali užsiimti LKB Kronikos leidyba. Įsipareigoja stropiai išanalizuoti G. Navickaitės, O. Vitkauskaitės, V. Lapienio, N. Sadūnaitės, V. Vaičiūno baudžiamąsias bylas, kad būtų galima papildomai patikrinti atskirus Kronikos leidybos faktus ir nustatyti asmenis. Siekdami surinkti papildomų įkalčių, numato išnagrinėti operatyvinę ir baudžiamąją medžiagą apie artimus kun. S. Tamkevičiaus ryšius: Juozą Poderj, Petronėlę Puišytę, Mariją Birutę Skučaitę, Stefaniją Jasmontaitę, Danutę Kelmelienę, Vincą Vėlavičių, Vladą Lapienį ir Albiną Šėraitį. Numato, atlikę pas Vėlavičių, Lapienį ir Šėraitį slaptas kratas, spręsti klausimą, ar neverta atlikti oficialių kratų ir jų ištardyti. Tą pat numato atlikti pas „žinomus nacionalistus“ L. Dambrauską ir Patackus (tėvą ir sūnų).

Ypatingo dėmesio sulaukė kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus artimas ryšys Kelmės gyventoja ses. Regina Teresiūtė, kuri rinko parašus už jų išvadavimą. 1983 05 31 atlikę pas ją kratą, rado įkalčių, todėl įtaria, kad ji susijusi su Kronikos leidyba ir svarsto galimybę ją areštuoti. Tokio pat dėmesio sulaukia ir kun. A. Svarinsko šeimininkė ses. Monika Gavėnaitė: KGB taip pat sprendžia klausimą dėl jos arešto.

Trys paskutiniai punktai skirti priemonėms, kurios padėtų įrodyti, jog kun. S. Tamkevičius dalyvavo LKB Kronikos leidyboje. Šis ir buvo esminis jų tikslas, nes iš operatyvinės medžiagos žinojo, kad jis yra pagrindinis Kronikos leidybos organizatorius.

1982 m. kalėdinė eglutė prie Kybartų bažnyčios buvo tik lazda, kuri randama, kai norima mušti, tačiau KGB ir čia numato ištirti, kokį organizacinį vaidmenį atliko kun. S. Tamkevičius, kokį kun. A. Gražulis, nes šis renginys, jų nuomone, iš esmės buvo skirtas sovietinei santvarkai išjuokti. Kas kita eucbaristiečių sambūris. Apie jį rašoma:

Operatyviai tiriant [t. y. sekant] Tamkevičių, buvo gauta pranešimas, kad 1981 m. liepos 24-25 d. Kybartų bažnyčioje, esant uždarytoms durims, rekolekcijų priedangoje jis organizavo vadinamųjų eucharistiečių sambūrį, kuriame dalyvavo apie 200 žmonių. Šiame sambūryje jo dalyviai buvo apdorojami religine-nacionalistine dvasia, jiems buvo platinamas antisovietinio turinio eilėraštis „Kalinio likimas“. Kai kurie sambūrio dalyviai žinomi. Tardymo metu reikia užfiksuoti dokumentu to sambūrio pobūdį ir Tamkevičiaus vaidmenį jį organizuojant.

Dėl šių abiejų „piktadarybių“ KGB numato apklausti ne tik kun. S. Tamkevičių, bet ir liudytojus.

Plano pabaigoje KGB numato tirti kun. S. Tamkevičiaus asmenines savybes ir politines pažiūras. Tam ketina pasitelkti kameros agentus ir kameroje įrengtą slaptą klausymąsi. Paskutiniame plano punkte rašo:

Numatyti priemones, kuriomis būtų pašalintos S. Tamkevičiaus priešiškos veiklos pasekmės, bei nustatyti priežastis ir aplinkybes, padėjusias jam įvykdyti nusikaltimų. Taip pat numatyti kontrapropagandines priemones ir, pasinaudojant spauda ir radiju, demaskuoti S. Tamkevičiaus ir jo bendrininkų priešišką veiklą.

O tardymai vyksta toliau. 1983 07 08 tardomas dėl jo pareiškimo LSSR KGB pirmininkui ir Atviro laiško LSSR prokurorui (rusų k.), rasto Maskvoje pas disidentus. Pirmuoju dokumentu jis kreipęsis į Maskvos KKTTG, kad jį gintų nuo KGB represijų, o kaip antrasis pas juos patekęs, - nežinąs, nes jis tą atvirą laišką siuntęs tik prokurorui, o nuorašus - vyskupijos kurijai ir Tiesos laikraščiui¹²⁵.

Jis prisipažįsta rengęs TTGKK dokumentus, bet jų neplatinęs, o tik siųsdavęs adresatams. Apie kun. A. Svarinsko bandymą per kun. Valdemarą Cukurą perduoti 3 dokumentus į JAV jis nieko nežinąs: apie tai išgirdęs tik kun. A. Svarinsko teisme¹²⁶.

Nuo 1983 07 18 jį tardo vyr. tardytojas V. Pilelis. Jo tardymų pagrindinė tema - pogrindžio (nelegalūs) leidiniai, kurių KGB gausiai atrado ir paėmė 1980 04 17 kratos metu.

Jis kaltinamas, kad Tiesos kelio 9 numeris ir Tragedija Dainavos šalyje išspausdinti jo bute rastąja mašinėle Erika. Jis sako, kad mašinėlė Erika buvo I aukšte pas ses. Oną Kavaliauskaitę, tai ne jo. Tardo ir dėl visų 14-os Tiesos kelio numerių, kurie buvo skirti kunigams, dėl Einamųjų įvykių kronikos 47 ir 50 numerių (rusų k.), taip pat dėl Informacinio biuletenio 15 numerio (rusų kalba, išleisto 1979 03 08), Kontinent 4, 5 ir 6, užsienio žurnalo Vestnik 121, 122 ir 124 numerių ir daugelio kitų leidinių rusų kalba. Jis sako, kad visa tai arba gavęs iš jau mirusio kun. V. Jaugelio, arba kratos metu rasta buvusiame kun. V. Jaugelio kambaryje, nes krata daryta nepraėjus nė dviem mėnesiams po jo mirties, todėl niekas jo daiktų dar nebuvo pasiėmęs. Kaip Kontinent 4 ir 5 numerių kopijas gavęs kun. A. Svarinskas ir perdavęs kun. G. Gudanavičiui, jis nieko nežinąs. Vatikano radijo laidų spaudinius jis gavęs iš vieno kunigo, kurio pavardę atsisako pasakyti. Ar jie išspausdinti kun. A. Svarinsko rašomąja mašinėle, jis nežinąs.

Keturias dienas jį tardo dėl „ideologiškai žalingos“ literatūros, tačiau... kun. S. Tamkevičius sako nežinąs ar neprisimenąs iš ko ją gavęs. S. Ylos Laisvės problema, J. Girniaus Lietuviškojo charakterio problema, Mindaugo Tomonio Žinia, Varguolio Žvalgo užrašai, Čibiro Gyvenimo menininkė - šią literatūrą gavęs iš a.a. kun. V. Jaugelio arba neatsimenąs iš ko¹²⁷.

1980 04 17 kratos metu paimti Kronikos 38, 39, 40, 41 ir 42 numeriai. Pastarasis numeris (4 egzemplioriai) rasti ūkiniame pastate - kas ten juos padėjo, jis nežinąs. O 38-41 numerius matąs pirmą kartą, jie rasti ne jo kambaryje. Perspektyvų 12 ir 16 numeriai rasti a.a. kun. V. Jaugelio kambaryje. Taip pat nieko nežinąs apie Lietuvių archyvo I (VI) tomo atsiradimą. Knygelę Reikia duoti religinę laisvę padovanojęs autorius kun. Gediminas Blynas, miręs 1980 m. Knygelės apie arkivyskupus Mečislovą Reinį ir Teofilių Matulionį jam priklauso, bet kur gavęs - neatsimenąs... Petruičio Kaip jie mus sušaudė - ne jo knyga, kieno - nežinąs¹²⁸.

1983 08 10 jį tardo dėl P. Paulaičio, seselių N. Sadūnaitės bei O. Pranckūnaitės ir kitų nuteistųjų laiškų ištraukų. Tardytoją domina, kaip pas jį atsirado N. Sadūnaitės, O. Pranckūnaitės ir V. Lapienio laiškų nuorašai. Tačiau jis teigia visa tai matąs pirmą kartą.

1983 m. rugpjūčio 16, 18, 19, 22, 23 dienomis jis tardomas dėl įvairių jo pareiškimų (KGB pirmininkui, prokurorui), kvietimų į prokuratūrą, įspėjimų, draudimų sakyti pamokslus ir kitų duomenų, kurie skelbti Kronikos 2, 3, 4, 16, 18, 20, 23, 25, 27 ir 40 numeriuose. Kun. S. Tamkevičius atsako, kad tie dalykai buvo vieši, daugeliui žinomi ir jis jų nuo nieko neslėpė, tačiau į Kroniką jis nerašė¹²⁹.

Kun. S. Tamkevičius 1983 08 25 tardomas dėl jo pasakytų 15 pamokslų (tačiau ne tų, kurių magnetiniai įrašai paimti jo bute kratos metu). Tai pamokslai, kuriuos KGB pasiųsti agentai įrašydavo į magnetines juostas, paskui jų tekstą KGB persispausdindavo. Susipažinęs su pamokslų tekstais, kun. S. Tamkevičius patvirtina, kad tai jo sakyti pamokslai¹³⁰.

Vis grįžtama prie kratos metu (1980 04 17) paimtų dokumentų. Kun. S. Tamkevičius tvirtina, kad tai kun. V. Jaugelio daiktai: po jo mirties motina Monika Jaugelienė paėmė jo drabužius, o visa kita liko. Po kratos ji parašė prokurorui pareiškimą, kad grąžintų kratos metu paimtus mirusio sūnaus daiktus. Pareiškimą parašė ir ses. Ona Kavaliauskaitė, kad grąžintų jai priklausiusius daiktus ir spaudinius¹³¹.

1983 09 01 kun. S. Tamkevičius vėl tardomas dėl parašų rinkimo Kybartų bažnyčioje po pareiškimu LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Neneigia, kad gal ir skelbė pareiškimą bažnyčioje, o pasirašė, kas norėjo. Kaip šis pareiškimas patekęs į Kroniką, jis nežinąs ¹³².

Tardymų metu vis ieškoma sąsajų tarp įvairių su juo susijusių dokumentų - pareiškimų, įspėjimų, parašų rinkimų - ir tų pačių dokumentų paskelbimo Kronikoje. Tardytojai mėgina jį priversti prisipažinti, kad tuos dokumentus jis perdavęs ar publikavęs Kronikoje pats. Tačiau kun. S. Tamkevičiaus diplomatiški ir išradingi atsakymai nesuteikė tardytojams laukiamų rezultatų: tai buvo vieši ir visiems žinomi dalykai, tad suinteresuotiesiems šiuos duomenis galėjo perduoti bet kas, pagaliau žinių galėjo „nutekėti“ ir iš valstybinių įstaigų. Kai nebūdavo kitos išeities, jį neakivaizdžiai gelbėdavo a.a. kun. V. Jaugelis - jis tai žinojęs, jis ir galėjęs perduoti...

Kun. S. Tamkevičius tardomas ir dėl Eucharistijos bičiulių sambūrio 1981 m. rugpjūčio mėn. prie Šlavantų ežero, kai juos užpuolė KGB pasiųsta milicija ir kiti jos talkininkai; dėl 1981 11 14 pas Danutę Kelmelienę Vilkaviškyje vykusio katalikų jaunimo sambūrio. Domimasi jo pažintimi su šių sambūrių organizatorėmis seselėmis Bernadeta Mališkaite (Kybartų vargonininke) ir Ona Šarakauskaite (kuri oficialiai buvo įforminta kūrike). Tačiau kun. S. Tamkevičiaus visi atsakymai aptakūs ir nekonkretūs: girdėjęs, kai ką žinąs, kai ką ne, buvę ne taip...¹³³

KGB turėjo ir daugiau duomenų apie kun. S. Tamkevičiaus organizacinę veiklą Eucharistiečių sąjūdyje. Raidinėje byloje Nr. 822, t. 2, p. 341-343 buvo įsegta 1982 09 06 KGB Vilkaviškio RP vyresn. operatyvinio įgaliotinio mjr. Kononenkos pažyma Nr. 0842, kurioje aprašytas gausus jaunimo sambūris Kybartų bažnyčioje 1982 08 28. Jis prasidėjo 8 val. 30 min. Dalyvavo apie 120 14-16 metų jaunuolių. Kiekviena jaunimo grupė atvykusi pirmiausia padėdavo gėlių prie kun. V. Jaugelio kapo, paskui eidavo į bažnyčią. 9 val. 40 min. buvo užrakintos bažnyčios ir zakristijos durys. Paskutinė 26 asmenų grupė atvyko pavėlavusi (Kauno-Kybartų traukiniu) ir jiems teko belstis. Sambūrį vedė 3 kunigai: S. Tamkevičius, K. Montvila ir vienas nepažįstamas. Užsiėmimai vykdavo 45 minutes, paskui būdavo 15 min. pertrauka - jaunuoliai eidavo į šventorių. Ten juos slaptai (rus. neglasno) fotografavo KGB 7-ojo skyriaus sekliai. Sambūris baigėsi 17 val. Pažymoje išvardyta daug Kybartų moksleivių. Surašyti visų moksleivius atvežusių automobilių markės ir jų valstybiniai numeriai¹³⁴. Taigi KGB žinojo, bet to net nesiėmė tardyti: nesitikėjo ką išgausią.

Kun. S. Tamkevičius su Kybartų parapijos vaikais. 1979 m.

Kratos metu paimtų kun. S. Tamkevičiaus pasižymėtų minčių faksimilė. (LYA. Baudž. b.Nr. P-16577-L1. T.21, 1. 420)

Kratų išvengęs LKB Kronikos redaktoriaus kun. S. Tamkevičiaus rašytas kalendorius

Rusų disidentas šventikas Glebas Jakuninas (kairėje) pas grįžusį iš lagerio kun. S. Tamkevičių Kybartuose (1989 m.)

Vėliau tais pačiais 1982 m. nemažai triukšmo sukėlė šios bažnyčios šventoriuje surengta Kalėdų eglutė su pamaldomis, pamokslu, Kalėdų seneliu ir kt. Kaip matyti iš tardymo protokolo, saugumiečiams labai užkliuvo iš minios mestas klausimas: Ar Kalėdų senelis neatvežė rankšluosčių? (Tada jų labai stigo prekyboje...) Juos domina visos smulkmenos: kas buvo Kalėdų senelis, kas ir kaip įrengė eglutę ir t. t. Taip, suorganizavęs jis, - kun. S. Tamkevičius, - nes šventoriuje rengti renginius leidimo nereikia. O kas iš minios to paklausė, jis nežinąs. Atsakinėti į kitas smulkmenas atsisako. Tačiau svarbiausia: kaip ši žinia pateko į Kroniką ir net buvo transliuota per Vatikano radiją? Atsakymas kaip paprastai: kadangi renginys buvo viešas ir jame dalyvavo daug žmonių, kas perdavė į Kroniką, jis nežinąs. O Vatikano radijo pranešimo nesiimąs komentuoti: tai radijo reikalas¹³⁵.

Tuo baigiasi mjr. V. Pilelio vedami tardymai. Baigus šiuos tardymus, 1983 09 08 surašoma Įkalintojo sveikatos būklės pažyma. Joje rašoma, kad kun. S. Tamkevičius skundžiasi nuovargiu, nemiga, sukaustymo jausmu. Suprantama - atlaikyti tokių tardymų įtampą nelengva. Tačiau gydytojo išvada: būklė patenkinama ir pajėgus būti tardomas¹³⁶.

Pirmasis tardymas po to (1983 09 13) tarsi ir nekaltas: dėl Eucharistijos bičiulių sąjūdžio, jiems surengtų rekolekcijų 1982 m. rugpjūčio mėnesį Kybartuose. Per kitą tardymą (1983 09 14) dar kartą grįžtama prie jo Atviro laiško LSSR prokurorui ir dėl to laiško publikavimo Kronikoje. Kun. S. Tamkevičius atsako, kad jis rašydamas buvo numatęs jį adresuoti ne tik prokurorui, bet ir Tiesos laikraščiui bei vyskupijų ordinarams. Turbūt iš ten ir pateko į Kroniką.

Toliau tardytojas klausinėja apie jo pažintį ir santykius su V. Jaugeliu. Kun. S. Tamkevičius sakosi susipažinęs su juo 1968-1969 m., kai kartą atsitiktinai sunkvežimiu jo buvo pavėžėtas nuo Garliavos iki Kapsuko. Ryšių su juo nepalaikė ir tik vėliau, iš kunigų sužinojęs, kad jis buvo nuteistas, dėl vėžio ligos paleistas iš lagerio ir operuotas, 1975-1976 m. pasiūlė zakristijonauti pas save. Nuo tada jis gyveno Kybartuose ir rengėsi tapti kunigu. 1979 m. jo sveikatai visiškai pablogėjus ir dar kartą operavus, jis jau dirbti nebegalėjo ir 1980 m. vasario mėn. mirė pas savo motiną Kaune. Apie kun. V. Jaugelio ryšius su Kronika jis nieko tikro nežinąs¹³⁷.

1983 09 15 tardymo metu vėl grįžtama prie to Kronikoje publikuoto kun. S. Tamkevičiaus Atviro laiško LSSR prokurorui. Negalėdamas išgauti prisipažinimo, kad autorius jį perdavęs į Kroniką, tardytojas klausia, kaip jis vertina faktą, kad tas Atviras laiškas pateko į Kroniką? Kun. S. Tamkevičius atsako: Viskas yra gerai ir sveikintina, kas patarnauja gėriui ir tiesai. Kaip šis laiškas (rusų kalba) patekęs V. Kapitančiukui, G. Jakuninui ir T. Velikanovai Maskvoje bei į užsienį, jis nieko nežinąs. Laišką ir šiandien vertinąs teigiamai: jis teisingas, o kad užsienio spauda ir radijas juo pasinaudojo savo propagandai, jis neatsakingas. Kad tikintys mokiniai yra diskriminuojami, o tauta skandinama degtinėje, tai irgi tiesa. Jo, kaip kunigo, pagrindiniai tikslai: kova už tikėjimą ir kova prieš netikėjimą. Jis ir laikosi šių evangelinių nurodymų - kovoja prieš ateizmą, iš kurio kyla šios blogybės. J tardytojo pastabą, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, jis atsako, kad visiško suverenumo Bažnyčiai nereikalauja, o tik normalių sąlygų skelbti tikėjimą, o tikintiesiems jį nevaržomai išpažinti. Jis pabrėžia, kad Katalikų Bažnyčia nenori patekti į stačiatikių Bažnyčios padėtį, kai vaikai neįleidžiami į cerkvę: prie durų stovi specialūs asmenys, kurie jų neįleidžia arba pats popas išvaro iš cerkvės...¹³⁸

Kiekvienas kun. S. Tamkevičiaus tardymo protokolas yra įdomus ne tik jo išradingu gynimusi, bet ir tvirtu tikėjimo ir Bažnyčios gynimu.

Grįžus prie TTGKK įkūrimo temos, jis sako, kad jau nuo 1976 m. Lietuvos kunigai patyrė smurtavimus, barimus, bažnyčių apiplėšimus, deginimus, kunigų užpuolimus, sumušimus ir net nužudymus. O valdžia šiuos nusikaltimus tirdavo vangiai ir nenoriai. Šių įvykių seka rodė jų vidinį organinį ryšį, kad sovietinė valdžia nori palaužti kunigus. Kad Bažnyčia yra diskriminuojama, pareiškimą pasirašė 522 Lietuvos kunigai. Kurgi religinė spauda, kokia vaikų katekizacijos ir kunigų seminarijos padėtis?! O juk tai Bažnyčios ateitis! Visa tai ir privertė įkurti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ¹³⁹.

1983 09 21 tardomas apie pamokslus ir TTGKK dokumentus, kun. S. Tamkevičius labai argumentuotai gina, kad visur jis rašė ir skelbė tik tiesą. Socialinių blogybių (girtuoklystės, chuliganizmo, venerinių ligų) šaknys ne socialistinėje santvarkoje (jų gali būti ir kapitalistinėse šalyse), bet bedievybėje. Bedievybę platina mokykla, spauda, radijas, televizija. Tai valstybinės institucijos. Taigi valstybė, remdama bedievybės propagandą, netiesiogiai prisideda prie visų šių blogybių platinimo, - kun. S. Tamkevičius perima kaltinimo iniciatyvą į savo rankas¹⁴⁰.

Vėlesnių tardymų metu vėl nagrinėjami jo pamokslai ir TTGKK dokumentai. Kun. S. Tamkevičius pareiškia, kad šiuose dokumentuose raginama laikytis bažnytinės teisės, nors jai kartais ir prieštarauja dabartiniai civiliniai įstatymai. Tai jų pareiga pirmenybę teikti bažnytinei teisei. Tardytojas teiraujasi dėl asmenų, kurie ginami TTGKK dokumentuose: V. Petkaus, J. Sasnausko, G. Jakunino, T. Velikanovos, A. Terlecko, R. Ragaišio, A. Sacharovo, S. Kovaliovo, D. Dudko, V. Kapitančiuko, L. Regelsono, P. Paulaičio, P. Plumpos, P. Buzo, A. Janulio, P. Petronio, J. Gražio, V. Skuodžio, P. Pečeliūno; seserų G. Navickaitės, O. Vitkauskaitės, J. Stanelytės, N. Sadūnaitės, O. Pranckūnaitės; kunigų - A. Svarinsko, A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio, P. Bubnio. Teiraujasi, į kieno iš tų asmenų teismo posėdžius jis buvo atvykęs. Kun. S. Tamkevičius išvardija daugelį. Jis norėjęs pats įsitikinti, ar jie nekalti: ar yra kriminaliniai nusikaltėliai, ar žmonės, kaltinami už savo idėjinius įsitikinimus. Šventasis Raštas skatina ir Bažnyčios praktika reikalauja užstoti visus tuos, kurie kenčia dėl idėjos, rasės, tautiškumo, klasinės padėties. Ir V. Jaugelį, kuris buvo teistas už antisovietinę veiklą, globojo dėl to, kad šis kentėjo už krikščioniškąją idėją. O tai nėra nusikaltimas. Šio tardymo metu kun. S. Tamkevičius apie kun. V. Jaugelį, kurį jis labai gerai pažinojo, pasako tokius žodžius, kurie leidžia manyti, kad jau šiandien galima ne už jį, o į jį melstis: Apskritai aš gyvenime esu sutikęs labai mažai žmonių, kurie taip bijotų padaryti bloga, kaip kunigas Virgilijus Jaugelis ¹⁴¹.

Savo 1983 01 30 (po kun. A. Svarinsko arešto) pamoksle gražiai perteikia bendražygio kitados pasakytus tarsi testamentinius žodžius: Prasta mano sveikata, norėčiau numirti lageryje už Bažnyčių ir Lietuvą. Tai ne rinkiminiai dievagojimaisi -tai kun. Alfonso Svarinsko viso gyvenimo credo.

Tardytojas kun. S. Tamkevičiui cituoja ir kituose jo pamoksluose pasakytus žodžius - kun. V. Jaugelio laidotuvėse: Reikia žmonių, kurie šiandieninėmis gyvenimo sąlygomis turėtų ryžto, drąsos aukotis, kentėti už Dievą ir Tėvynę; kun. K. Garucko SJ mirties metinėse: Šiandien mes neturime bijoti jokių aukų. Jokie gąsdinimai, jokie lageriai, kalėjimai, mirtis negali mūsų sustabdyti. Į visa tai kun. S. Tamkevičius trumpai atsako: Kova dėl tikėjimo yra mano, kaip kunigo, pareiga ¹⁴².

Kuo labiau artėja tardymų pabaiga, tuo tvirčiau spiriamas, kad prisipažintų, jog įvairius dokumentus perdavęs LKB Kronikai. Jis, kaip pradžioje, taip ir toliau, tai neigia. Tardomas dėl pamokslų Kybartuose, Varduvoje ir Viduklėje, kun. S. Tamkevičius tardytojui tiesiai pasako, kad tie pamokslų „klausytojai-liudytojai“, kurių parodymai jam kaišiojami, tai partinis ir komjaunimo aktyvas, kuris jau iš anksto yra užsiangažavęs savaip suprasti ir interpretuoti girdimas mintis (ne kaip antiateistines, o kaip antisovietines), todėl jų liudijimai nėra objektyvūs.

Į klausimą, kaip jis vertina savo bei kunigų L. Kunevičiaus, P. Dumbliausko SDB, P. Adomaičio MIC ir J. Zdebskio 1974 10 11 kreipimąsi į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą (akad. A. Sacharovui) dėl nuteistųjų P. Petronio, P. Plumpos ir kitų gynimo, jis atsako, kad šį dokumentą ir dabar jis laikąs teisėtu ir teisingu.

1974 10 11 Lietuvos kunigų kreipimosi į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą dėl areštuotųjų už religinę spaudą faksimilė. (LVA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1.32¹)

Vertimas iš rusų k.

SSRS ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO KOMITETUI

Lietuvos katalikų dvasininkų

KREIPIMASIS

1973-74 metais Lietuvoje buvo areštuoti šie asmenys:

1973 m. lapkričio 19 d. - Petras Plumpa (pagal Liet. SSR BK 68 str.);

1973 m. lapkričio 19 d. - Povilas Petronis (pagal Liet. SSR BK 162 str.);

1973 m. gruodžio 4 d. - Jonas Stašaitis (pagal Liet. SSR BK 162 str.);

1974 m. balandžio 4 d. - Virgilijus Jaugelis (pagal Liet. SSR BK 68 str.);

1974 m. balandžio 24 d. - Juozas Gražys (pagal Liet. SSR BK 68 str.);

1974 m. rugpjūčio 27 d. - Nijolė Sadūnaitė (pagal Liet. SSR BK 68 str.)

ir kiti, kurių pavardžių mums nepavyko sužinoti.

Jeigu Lietuvoje būtų išleidžiama pakankamai maldaknygių, katekizmų ir gyvybiškai reikalingos religinės literatūros bei nebūtų tikinčiųjų diskriminacijos, valdžiai nebūtų tekę areštuoti minėtųjų asmenų.

Namudiniu būdu spausdinę maldaknyges kaltinami pagal Liet. SSR BK 162 str., kaip besiverčiantys nelegaliu verslu. O iš tikrųjų areštuotiesiems rūpėjo ne verslas ar pasipelnymas, o noras bent iš dalies tikinčiuosius aprūpinti maldaknygėmis.

Kiti areštuotieji kaltinami pagal Liet. SSR BK 68 str. už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, kaip šmeižiančios sovietinę santvarką literatūros, laikymą ir platinimą. Argi galima „LKB Kroniką“ laikyti sovietinę santvarką šmeižiančia literatūra, juk ji atskleidžia tikrus faktus, kai sovietiniai pareigūnai varžo tikinčiųjų teises ir taip laužo sovietinius įstatymus. „LKB Kronika“ nesiekia nuversti ar susilpninti sovietinę valdžią Lietuvoje, o kaip vienintelė vieša tribūna tik nurodo sovietinių įstatymų pažeidimo faktus ir siekia, kad to nebūtų. Taigi „LKB Kronika“ sovietinei santvarkai ir visuomenei ne tik niekuo nekenkia, nedaro jokio blogio, o priešingai - joms padeda. Dėl to už „LKB Kronikos“ laikymą ir platinimą negalima taikyti Liet. SSR BK 68 str.

Liet. SSR BPK 106 str. leidžia areštuotąjį be teismo laikyti iki 9 mėnesių, bet dalis minėtųjų asmenų be teismo laikomi beveik 11 mėnesių.

Sovietų valdžios atstovai, kurie minėtuosius asmenis laiko areštuotus, patys pažeidžia sovietinius įstatymus (SSRS Konstitucijos 125 str., LSSR BPK 106 str.) arba juos neteisingai taiko (LSSR BK 68 str.). Todėl kreiptis į sovietines teisines įstaigas nematome prasmės ir kreipiamės į SSRS Žmogaus Teisių Gynimo Komitetą bei į Pasaulio sąžinę: užstokite nekaltai areštuotuosius! Neleiskite jų nuteisti!

1974 m. spalio 11. Lietuvos katalikų dvasininkai:

Kunigas Lionginas Kunevičius,
gyv. Liet. SSR, Lazdijų r., Gerdašių parapija;

Kunigas Petras Dumbliauskas,
gyv. Liet. SSR, Kapsuko r., Liubavo parapija;

Kunigas Pranas Adomaitis,
gyv. Liet. SSR, Lazdijų r., Seirijų parapija;

Kunigas Juozas Zdebskis,
gyv. Liet. SSR, Lazdijų r., Šlavantų parapija;

Kunigas Sigitas Tamkevičius,
gyv. Liet. SSR, Alytaus r., Simno parapija.

Akademiko Andrejaus Sacharovo lydraščio siunčiant kunigų kreipimąsi Pasaulio Bažnyčių tarybai, Katalikų Bažnyčios 1974 m. Sinodo Romoje dalyviams ir Pasaulio visuomenei faksimilė. (LVA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1.32*)

Vertimas iš rusų k.

Pasaulio Bažnyčių tarybai,
Katalikų Bažnyčios 1974 m. Sinodo Romoje dalyviams,
Pasaulio visuomenei

Žmogaus teisių komitetas Maskvoje gavo penkių Lietuvos katalikų dvasininkų pasirašytą kreipimąsi. Kadangi šiame dokumente keliami labai svarbūs klausimai, todėl šį kreipimąsi siunčiu Jums ir jį paskelbiu. Prašau Jūsų imtis ginti areštuotuosius už religinius įsitikinimus. Tikimasi, kad jie bus teisiami artimiausiu metu.

1974 m. spalio 17 d.

Akademikas Andrejus Sacharovas

Į tiesmukišką tardytojo klausimą, kas jam žinoma apie LKB Kronikos gamybą, dauginimą ir platinimą, kun. S. Tamkevičius atsako nieko nežinąs. Su Kronikos leidėjais, gamintojais, daugintojais ir platintojais jis sąmoningai vengęs ryšių ir su jais nebendravęs, nes žinojęs, kad KGB akys atkreiptos į jį: juk jų buvo oficialiai apkaltintas kaip turįs ryšį su Kronika. Kai įsikūrė TTGKK, juo labiau vengęs, nes Komitetas veikė viešai. Kad Komiteto dokumentai publikuojami Kronikoje, jis gerai nežinojęs ir apie tai su kitais tarpusavyje nekalbėję. Jis asmeniškai jokių dokumentų Kronikai nėra perdavęs. Į tardytojo klausimą - tai kaipgi jie vis dėlto pateko į Kronikų? - jis sako galįs tik pasamprotauti. Į Kroniką jie galėję patekti: iš adresatų, kuriems jie buvo siųsti; iš pašto įstaigų, per kurias jie siųsti; iš suinteresuotų asmenų, kurie galėjo juos nusirašyti ir pateikti „Kronikai“, nes dokumentai buvo vieši.

Apie tai, kaip dokumentai patekę j užsienį (išskyrus tuos keturis, kuriuos perdavė Maskvoje 1978 11 22 spaudos konferencijos metu bei siųstuosius popiežiui, JAV prezidentui Dž. Karteriui, SNO, UNESCO ir kitiems oficialiems užsienio adresatams), jis taip pat nieko nežinąs. Ir j užsienį siųstieji dokumentai buvo siųsti ne platinti, o konkretiems adresatams. Kaip buvo pasiųstas Kreipimasis į viso pasaulio krikščionis, tikinčiuosius ir geros valios žmones, jis taip pat nežinąs. Kitoms užsienio organizacijoms buvo siunčiama paštu ir iš jų atsakymo nesitikėta (žinojo, kad KGB jų nepraleis į užsienį).

„Tad vis dėlto, kokiu keliu jie pasiekdavo užsienį? - neatstoja tardytojas. - Juk juos skleidė užsienio spauda ir antitarybiniais tikslais radijo stotys?“ Kun. S. Tamkevičius keliasdešimtą kartą pakartoja nežinąs, kaip jie pasiekė Vakarus. (Jis neprisimena, ar ir TTGKK dokumentą Nr. 17 perdavė Glebui Jakuninui.) O radijo stočių neskirstąs į tarybines ir antitarybines. Kun. S. Tamkevičius su tardytoju sutinka, kad TTGKK dokumentai galėjo būti užsienyje panaudoti antitarybiniais tikslais, tačiau tai ne jų - TTGKK narių - siekis ir tikslas: Aš tik siekiau ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų interesus. Ir čia pat meta kaltinimą pačiai valstybei: ji turinti pašalinti neteisėtumus Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu, o jei to nėra, esant dabartinėms komunikacijos priemonėms, to nenuslėpsi.

Kadangi TTGKK dokumentas Nr. 50 yra Kronikos 52 numeryje, o pareiškimas LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui Kronikos 51 numeryje, vadinasi, TTGKK nariai artimai bendradarbiavo su Kronikos leidėjais arba net yra tie patys, -remia prie sienos tardytojas. Kun. S. Tamkevičius ramiai paaiškina: jo nuomone, šie sutapimai - tai atsitiktinumai¹⁴³.

1983 10 16 kun. S. Tamkevičius tardomas paskutinį kartą. Tardytojas pplk. V. Urbonas, surikiavęs visus faktus iš eilės, bando iš kun. S. Tamkevičiaus išgauti prisipažinimą apie bendradarbiavimą LKB Kronikoje: kaipgi kitaip penki jo pareiškimai, N. Sadūnaitės laiškai, 19 informacijų apie jį galėjo pakliūti į Kroniką? Jis atsako, kad jam nežinoma, kaip jie pakliuvo, tačiau tie pareiškimai ir žinios apie jį buvo viešos, daugeliui žinomos, o N. Sadūnaitės laiškai - tai kun. V. Jaugelio nuosavybė: jie rasti jo kambaryje. Tardytojas sako, kad ekspertizė nustatė TTGKK dokumentų, informacijų apie jį Kronikoje ir jo pamokslų kalbos stilistinį tapatumą: vartojamos tokios pat sąvokos, tokia pati sakinių struktūra ir kt. Kun. S. Tamkevičius ir čia išradingai atsako: jis labai greitai perimąs kitų kalbą, stilių ir tai gali pasikartoti jo pamoksluose. Juo labiau kad jis dažnai naudodavosi TTGKK dokumentų kalba, kuria jie buvo skelbiami ir Kronikoje. Visa tai ir galėjo suklaidinti ekspertus...

Jam pakištus „liudytojų“ parodymus, kad 1979 04 15 Kybartų bažnyčioje pamokslo metu raginęs skaityti Kroniką, pavadina nesąmone: to negalėjo būti, nes jis žinojo, kad jo pamokslų klausosi valdžios žmonės. O kad 1974 10 11 dokumentu SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetui stojo ginti nuteistųjų dėl LKB Kronikos (P. Petronio, P. Plumpos, V. Jaugelio ir kitų), - tai turįs pasakyti, jog nelegalią spaudą jis gynęs ir būdamas TTGKK nariu dokumentuose Nr. 33, 34, 39 ir 41. Tai darė gindamas tikinčiųjų teisę turėti spaudą. Toks užstojimas nerodo kokio nors ryšio su „LKB Kronikos“ leidėjais. Šių ryšių nerodo ir tas faktas, kad 1974 ir 1980 metų kratų metu pas mane buvo rasti keli „LKB Kronikos“ numeriai: juos atnešė kažkokie asmenys, gal net kieno nors nurodymu...

- Argi visi šioje apklausoje suminėti įrodymai nerodo, kad jūs esate prisidėjęs prie LKB Kronikos leidimo? - duoda paskutinį klausimą tardytojas.

- Man atrodo, kad iš čia suminėtų įrodymų negalima daryti tokios išvados, - atsako kun. S. Tamkevičius¹⁴⁴.

Toliau šiame, antrame tome yra Maskvos disidentų Glebo Jakunino, Viktoro Kapitančiuko, Levo Regelsono ir Dmitrijaus Dudko baudžiamųjų bylų peržiūrų protokolai. Kagėbistus domina jų santykiai su TTGKK, LKB Kronikos gabenimo ir perdavimo į užsienį faktai bei kun. S. Tamkevičiaus ryšiai su jais. Čia daug ankstesniųjų tardymų protokolų nuorašų bei naujų tardymų, kun. S. Tamkevičiaus atpažinimo protokolų ir kitų dokumentų¹⁴⁵.

Ne mažiau su kun. S. Tamkevičiumi susijusių dokumentų pririnkta ir iš kun. A. Svarinsko baudžiamosios bylos: daugelio liudytojų bei visų kun. A. Svarinsko tardymų protokolų kopijos¹⁴⁶. Kun. S. Tamkevičiaus baudžiamosios bylos trečiajame tome surinkta daugelio liudytojų tardymų protokolai bei jų kopijos, taip pat kopijos, susijusios ne tik su juo, bet ir su kun. A. Svarinsku. Čia visų TTGKK esančių ir buvusių narių tardymų protokolai: kunigų S. Tamkevičiaus, V. Vėlavičiaus, J. Zdebskio, J. Kaunecko, A. Keinos, V. Stakėno, L. Kalinausko, K. Žilio, V. Jalinsko, G. Gudanavičiaus, J. K. Matulionio, P. Dumbliausko, P. Adomaičio, L. Kunevičiaus ir vysk. J. Steponavičiaus. Tardyta daug seselių vienuolių. Yra kun. V. Jaugelio motinos M. Jaugelienės, O. Kavaliauskaitės ir O. Dranginytės protestai LSSR prokurorui dėl kratos metu (1980 04 17) paimtų joms priklausančių daiktų. Kai kurie kunigai tardyti po 2, 3, 4, 5 ir net 6 kartus. Yra ir pasauliečių, tardytų po kelis kartus, protokolų. Šiame 284 lapų tome yra 97 liudytojų apklausų protokolai. Iš viso tardyta: 1 vyskupas, 15 kunigų bei 63 kiti asmenys. Išskyrus KGB agentus ir pusagenčius („patikėtinius“), kurie klausėsi jo pamokslų, rašė apie juos paaiškinimus ir po to su KGB darbuotojais kurpė liudijimo apklausų protokolus, beveik visi kiti liudija gerai ir gina kun. S. Tamkevičių. Net nepilnamečiai Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos mokiniai, kurių buvo apklausta per 30, laikėsi šauniai ir savo klebono neišdavė. Nė vienas iš tardytų apklausos protokolų nepasirašė.

Piliečiai Baltrušaitis, Mačys, Navickaitė, Lastauskaitė, Jurgelaitis, matyt, buvo specialiai atsiųsti į Kybartų bažnyčią klausytis kun. S. Tamkevičiaus pamokslų, apie tai rašė „paaiškinimus“ KGB ir juos įformino kaip liudytojų apklausos protokolus. Visi liudytojai tardomi dėl kun. S. Tamkevičiaus veiklos. Pagrindiniai klausimai: jo veikla TTGKK, LKB Kronikoje, įvairių dokumentų rengimas, parašų po jais rinkimas, darbas su eucharistininkais ir jo pamokslai. Tačiau visų svarbiausias klausimas - kaip TTGKK dokumentai patekdavo į užsienį, o įvairūs dokumentai - laiškai, pareiškimai - į LKB Kroniką. Remdamasis agentūrinėmis operatyvinėmis priemonėmis surinktais faktais, KGB, aišku, neabejojo, kad kun. S. Tamkevičius leidžia LKB Kroniką, bet čia, baudžiamojoje byloje, reikėjo visa tai oficialiai įrodyti ir juridiškai įforminti. Kadangi iš jo nepavyko išgauti jokio prisipažinimo, todėl KGB turėjo surinkti daug dokumentų ir daiktinių įrodymų, kad inkriminuotų nusikaltimus. Visa tai sudėta 24-iuose jo baudžiamosios bylos tomuose.

Ketvirtajame bylos tome yra surinkta įvairiose vietose jo pasakyti 23 pamokslai (nuo 1978 07 30 iki 1983 04 03). Yra kiekvieno pamokslo iš magnetinės juostos perspausdintas tekstas, „klausytojų-liudytojų“ apklausų protokolai, perklausų iš magnetinės juostos protokolas su nuoroda, kokio tipo magnetofonu padaryta įrašai. Kybartuose pamokslai buvo įrašomi magnetofonu Vesna-306. Dažniausiai juos įrašydavo kompartijos narys, vienas Vilkaviškio metalo dirbinių gamyklos šlifuotojas. Varduvoje jo pamokslai irgi buvo įrašinėjami magnetofonu Vesna-306, o Viduklėje - Elektronika. Įrašus darydavo specialiai KGB pasiųsti agentai ar pusagenčiai. Klausytis pamokslo paprastai buvo siunčiami ne vienas, o 2-3 žmonės, kad, neduokdie, kas nepraslystų pro vieno ausį. Kiekvienas po to rašydavo paaiškinimą. Ir nors, kaip minėta, pamokslai įrašinėti nuo 1978 m., tačiau „klausytojai-liudytojai“ apklausti tik nuo 1982 04 26, matyt, nuo tada, kai realiai pradėta rengti baudžiamąją bylą. Šie pamokslai sakyti Kybartuose, Alvite, Varduvoje, Ceikiniuose (kun. Karolio Garucko SJ mirties metinėse), Sidabravoje (kun. Pranciškaus Masilionio SJ laidotuvėse), Viduklėje ir Alksnėnuose.

Tiek kun. A. Svarinsko, tiek kun. S. Tamkevičiaus baudžiamojoje byloje prie kiekvieno pamokslo pridėta „klausytojų-liudytojų“ apklausų protokolai su visais protokole reikalaujamais jų anketiniais duomenimis. Ir ko tik nėra tarp šių „klausytojų“: be minėto šlifuotojo, čia ir TSKP narys, SDAALR¹⁴⁷ komiteto pirmininkas, VRS¹⁴⁸ pasų poskyrio pasinininkė, Kalinino kolūkio pirmininko pavaduotojas; Žemaičių Kalvarijoje - dvi vyr. pionierių vadovės, Plungės šienainio bokštų montavimo inžinierius ir bendrabučio auklėtojas, Mažeikių kompresorių gamyklos partinės organizacijos sekretorius bei šios gamyklos skyriaus viršininkas; Viduklėje - kolūkio partinės organizacijos sekretorė ir vietinės mokyklos mokytoja. Ceikiniuose per kun. K. Garucko SJ metines jo pamokslą įrašinėjo tiesiai per kolūkio kontoros langą (kontora buvo šalia bažnyčios). Kolūkio specialistas, TSKP narys apklausoje pasigiria, kad pats pamokslą įrašė (su magnetofonu Vesna-306). Be jo, įrašant dalyvavo kolūkio pirmininko pavaduotojas (kuris į KGB perdavė įrašytą magnetinę juostą: matyt, turėjo jų užduotį) ir TSKP narys, Ceikinių 8-metės mokyklos mokytojas. Sidabravoje per kun. P. Masilionio SJ laidotuves jo pamokslo klausėsi (o gal ir įrašė) TSKP nariai: kompartijos Radviliškio rajono komiteto instruktorius ir vykdomojo komiteto instruktorė, kuri, be liudijimo, į KGB perdavė ir visą informaciją apie laidotuves. Būtų galima išvardyti aibę pavardžių, nes prie kiekvieno išklausyto, įrašyto ir „paliudyto“ pamokslo yra visų talkininkų pavardės ir biografiniai duomenys. Na, ir kas galėtų pasakyti, kad ir tais laikais į bažnyčią nėjo partijos ir komjaunimo veikėjai?! Dauguma jų - netgi einantys atsakingas pareigas! Apgailėtina, bet tarp jų - daug mokytojų. (Žinant tai, suprantama, kodėl šiandieninėje Lietuvos mokykloje tiek mažai patriotizmo: prisipažinti klydus ir nuoširdžiai atsiprašyti nėra lengva - tam reikia teisingai įvertinti save ir gyvenimą - taigi nuolankumo... Be šito negalima pakilti pačiam, juolab kelti kitų.)

Kas buvo penktajame tome, neaišku, nes jo tarp bylos tomų nebuvo jau ir KGB veiklos paskutiniaisiais metais. 6-9 bylos tomuose yra iš daugelio TTGKK narių kratų metu (1980 04 17 ir 1983 01 25-26) bei iš Maskvos disidentų paimtų dokumentų apžiūrų protokolai, iškarpos iš užsienio laikraščių, kuriuose buvo paskelbti šie dokumentai, bei užsienio radijo laidų pranešimai apie juos. Čia ir KGB surinkta medžiaga, „įrodanti“ šiuose dokumentuose ar Kronikoje skelbtų faktų „neteisingumą“. 9-ame tome yra Sergejaus Kovaliovo baudžiamosios bylos apžiūros dokumentai bei su šia byla susijusių kunigų tardymų protokolai.

Tolesniuose tomuose yra daug LKB Kronikos įvairių numerių originalų (paimtų kratų metu), juose skelbtų faktų tikrinimo KGB rajonų poskyriuose medžiagos, užsienio laikraščių iškarpų ir kt. Čia surinkti ir kun. S. Tamkevičiaus įvairūs pareiškimai valdžios atstovams ir laikraščiams (prokurorui, KGB pirmininkui, Alytaus rajono laikraščiui). Taip pat nuteistųjų P. Plumpos, P. Petronio, V. Jaugelio, J. Stašaičio, V. Lapienio, O. Pranckūnaitės, V. Petkaus, N. Sadūnaitės, B. Gajausko, J. K. Matulionio, L. Simučio ir kitų baudžiamųjų bylų apžiūrų protokolai.

Labai daug yra dokumentų, paimtų iš kun. S. Tamkevičiaus 1980 04 17 kratos metu. Čia ir N. Sadūnaitės bei jai įvairių žmonių rašytų laiškų ištraukos, taip pat daug kitų jo užrašų. Be LKB Kronikos, yra ne vienas numeris ir maskviečių leidžiamo leidinio Einamųjų įvykių kronika, dokumentų, paimtų kratų metu Maskvoje iš G. Jakunino, V. Kapitančiuko ir T. Velikanovos. Kagėbistai atliko šių dokumentų lyginamąsias apžiūras. Surinkti ir įvairūs tikinčiųjų protestai dėl prieš juos naudoto smurto, kai jie dalyvaudavo teisiamųjų dėl žmogaus ar tikėjimo teisių gynimo teismuose.

18-ame tome, be kitų dokumentų, yra ir baudžiamosios bylos Nr. 02-1-088-81 apžiūra dėl kun. Bronislavo Laurinavičiaus žuvimo 1981 11 24 Vilniuje, Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžoje. Iš 4 liudytojų šioje byloje tik vienas lietuvis. 1982 03 26 byla nutraukta: jaučiama, kad jos tyrimas šališkas (ar tikriausiai tai KGB klasta). Kada kai kurie kunigai pradėjo kalbėti, kad KGB žudikai jį pastūmėjo po sunkvežimio ratais, atsirado „adutiškiečių“ laiškas LSSR vidaus reikalų ministrui, kad ištardytų kun. A. Keiną, nes jis skelbia, kad kun. B. Laurinavičius buvo nužudytas¹⁴⁹. Žinant KGB naudotus metodus, nesunkiai perprantamas KGB noras užčiaupti tiesai burną.

Tokius pačius laiškus dar 1978 m. rašė ir „kybartiečiai“ dėl kun. S. Tamkevičiaus. Viename iš tokių laiškų (kažkodėl rašytame iš Vilkaviškio) „kybartiečiai“ rašo:

Sekmadienio rytinėse pamaldose, esant pakankamam kiekiui žmonių, S. Tamkevičius nutarė pakomentuoti „Tiesos“ laikraščio 1978 06 28 straipsnį „Šmeižtai iš sakyklos“. Čia Raseinių rajono Viduklės klebonas Alfonsas Svarinskas ir jo sėbrai buržuaziniai nacionalistai buvo vaizduojami tikraisiais Kristaus kariais...

Toliau rašoma:

Sigitai Tomkevičiau, mesk varęs Lietuvos liaudžiai kenkėjišką darbą, brisk iš tos purvo balos. Tavo darbas, klebone, jaunimui talkininkauti siekiančiam mokslo ir gyventi kultūringai, o ne painioti juos į įvairių bėdų voratinklius ¹⁵⁰.

Iš kun. J. Zdebskio sekimo bylos (DOR Nr. 242) žinome, kaip tokie laiškai būdavo kurpiami KGB rajono poskyryje, paskui derinami Vilniuje su KGB 5-osios tarnybos 3-iuoju skyriumi ir tik tada siunčiami vyskupui bei kitiems adresatams, todėl šių laiškų prieš kun. S. Tamkevičių kilmė visiškai aiški.

Tuo metu (1978 m.) KGB jau labai įtarė, kad jis organizuoja LKB Kronikos leidybą, tad šalia kitų priemonių naudojo ir įprastą savo ginklą - klastą ir šmeižtus. Kaip žinoma, dar po keturių mėnesių jis su kunigais A. Svarinsku, J. Zdebskiu, J. Kaunecku ir V. Vėlavičiumi įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Galbūt KGB žinojo ar numanė apie jų ketinimus ir bandė užbėgti už akių - apšmeižti, morališkai diskredituoti ir pakirsti pasitikėjimą ne tik Kronika, bet ir TTGKK.

19-ame tome įdėta JAV išleistos LKB Kronikos I, II ir III tomai bei Australijoje išleistos 1979 m. Kronikos 36 numeris. 20-ame ir 21-ame tomuose - LKB Kronikos 51-57 numerių originalai ar fotokopijos; juose skelbtos medžiagos tyrimas ir kt. Čia ir garsusis 1982 m. laiškas LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, kuris žinomas iš kun. A. Svarinsko bylos, bei medžiaga apie 1981 11 14 Eucharistijos bičiulių sambūrį Vilkaviškyje, kur KGB sulaikė 31 jaunuolį (yra ir sės. Birutės Briliūtės protestas dėl to). Vėlgi gausu kitų nuteistųjų bylų peržiūrų protokolų bei kratų metu paimtų dokumentų. 22-ame ir 23-iame tomuose daug ekspertizės aktų, RRT įgaliotinio, VRM ir kovos su girtavimu komisijos oficialios pažymos. Nuo 1983 06 15 iki 1983 10 12 uždedamas areštas kunigų V. Vėlavičiaus, L. Kalinausko, J. Kaunecko, V. Stakėno, A. Keinos, K. Žilio bei ses. M. Gavėnaitės ir ses. R. Teresiūtės korespondencijai¹⁵¹. Iš kun. S. Tamkevičiaus baudžiamosios bylos išskiriama kitų įtariamųjų - Č. Leoniko, kunigų A. Jokūbausko, J. Kaunecko, V. Vėlavičiaus, J. Zdebskio, A. Keinos, V. Stakėno, L. Kalinausko, K. Žilio, V. Jalinsko, ses. Jasmontaitės medžiaga ir su jais susiję dokumentai perduodami tolesniam KGB tyrimui, t. y. sekimui ir papildomos inkriminuojančios medžiagos rinkimui¹⁵². Kun. S. Tamkevičiaus baudžiamajai bylai pririnktų daiktinių įrodymų sąrašas sudarė 35 lapus¹⁵³. 24-ame tome daugiausia tie patys dokumentai, kaip ir priežiūros byloje.

Kadangi išgauti kun. S. Tamkevičiaus prisipažinimą dalyvavus Kronikos leidyboje nepavyko, 1983 07 05 jo parengtinio tardymo ir suėmimo terminas pratęsiamas iki 1983 09 06, o po to - iki 1983 11 06¹⁵⁴. Pagaliau 1983 11 03 surašoma 82 mašinraščio lapų kaltinamoji išvada. Ji savo kaltinimais (ir daugeliu faktų) labai panaši į kun. A. Svarinsko. Kun. S. Tamkevičius kaltinamas:

1. Tarybų valstybės politikos bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu šmeižimu: vadinamojo pareiškimo LKP CK pirmajam sekretoriui platinimu.

2. Tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimu: antitarybinio pobūdžio renginio suorganizavimu Kybartų bažnyčios šventoriuje (Kalėdinė eglutė); vad. atvifo laiško paruošimu ir platinimu.

3. Raginimu kovoti prieš tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarkų. [Pagal agentų ir pusagenčių magnetofoninius pamokslų įrašus.]

TSRS tarptautinio prestižo žeminimu:

a) bendradarbiavimu „LKB Kronikos“ leidyboje;

b) tyčiniu siekimu susilpninti tarybų valdžią;

c) visa savo antitarybine asmenybe.

Taigi: padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos TSR BK 68 str. I d. Kaltinamąją išvadą pasirašė pplk. V. Urbonas, sutiko: KGB tardymo skyriaus viršininkas T. Lazarevičius ir komiteto pirmininkas gen. ltn. J. Petkevičius¹⁵⁵.

Liudytojais į teismą numatyta pakviesti iš viso 57 asmenis. Daugelis jų - pamokslų „klausytojai“. Iš TTGKK kviestiniais pažymėti (kryželiu) tik kun. A. Keina ir kun. V. Stakėnas.

1983 11 05 LSSR prokuroras (J. Bakučionis) bylą perduoda LSSR Aukščiausiajam teismui. 1983 12 02 LSSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija (pirmininkas - M. Ignotas; liaudies tarėjai - A. Grigalavičienė ir A. Ružas; prokuroras - J. Bakučionis, sekretorė - V. Čeikauskaitė) paskelbia teismo nuosprendį:

Tamkevičių Sigitą Juozą, Motiejaus s., pripažinti kaltą padarius nusikaltimą, numatytą LTSR BK 68 str. I dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu šešeriems metams. Paskirti S. J. Tamkevičiui papildomą bausmę - nutrėmimą ketveriems metams.

Laisvės atėmimo bausmei atlikti S. J. Tamkevičiui paskirti griežtojo režimo pataisos darbų koloniją<...>. Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas¹⁵⁶.

1984 04 09 LSSR Aukščiausiasis teismas bylą grąžina saugoti LSSR KGB 10 skyriui¹⁵⁷. Tačiau archyve byla nedulkėjo. Iki Atgimimo ją net 28 kartus ėmė iš archyvo ir nagrinėjo: du kartus LSSR prokuratūra ir Aukščiausiasis teismas (1987 m.); visais kitais kartais KGB darbuotojai - tardytojai Baumila, Rainys, Stepučinskas, Vidzėnas, Nalivaika bei 5-osios tarnybos operatyvininkai Rukšėnas, Žukovskij, Matulevičius, Trunovas ir Baranovskis. Pavyzdžiui, 1984 m. jo bylą nagrinėjo tardytojai V. Baumila (dėl V. Lapienio daiktinių įrodymų), R. Rainys (ryšium su kažkokios kitos baudžiamosios bylos tyrimu), operatyvininkas A. Rukšėnas (ryšium su operatyvinėmis priemonėmis, t. y. kažkieno sekimu), 1986 m. operatyvininkas Žukovskį) (ryšium su kun. S. Tamkevičiaus tyrimu). Matyt, jie suvokė, kad jo byloje daug ko jie nenustatė ir 1987 m. jį sekė lageryje. A. Rukšėnas bylą nagrinėjo, tirdamas jo ryšius (t. y. sekdamas jo bendražygius), o tardytojas V. Baumila - tirdamas baudžiamąją bylą Nr. 09-2-008-87, t. y. tą bylą, kuri vėliau buvo iškelta dėl LKB Kronikos daugeliui asmenų, ir jeigu ne Atgimimas, daug iškilių mūsų tautos asmenybių būtų nukeliavę į lagerius ir tremtį. Tačiau ši baudžiamoji byla liko nebaigta.

Kun. S. Tamkevičiaus areštas buvo didelė netektis Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir Kronikai, o jį slėgė nerimas dėl savo rūpesčiu ir pasiaukojimu auginto žodžio: ar jis gyvas, ar skamba? KGB, matyt, taip pat slėgė nerimas: tai kas gi vis dėlto Kronikos redaktorius, jeigu ji eina toliau?.. Jo buvęs tardytojas V. Urbonas 1984 m. važiuoja į Permės lagerį Nr. 37 (kur kalėjo kun. S. Tamkevičius) ir duoda jam tiesmukišką klausimą: Jūs buvote „Kronikos“ redaktoriusį Tačiau kun. S. Tamkevičius lieka ištikimas sau - atsako klausimu:

- Ar „Kronika“ jau neina?

- Eina, - išgirsta atsakymą.

- Man tai buvo ne mažiau brangu, kaip kalinio duona, -rašo savo prisiminimuose kun. S. Tamkevičius. - EINA... ilgą laiką šis žodis kaip muzika skambėjo mano ausyse.

Lageryje kalėti teko, o išbūti visą tremties laiką - ne: Dievas suteikė tai, dėl ko kovojo ir ko prašydavo Aukščiausiąjį sunkiose valandose - laisvę Bažnyčiai ir Lietuvai. Ir jam...

Kun. S. Tamkevičius tremtyje Tomsko srityje, Staro Sainakovo kaime. 1988 m.

Kun. Jonas Boruta (kairėje) ir kun. Antanas Gražulis (dešinėje) 1988 m. vasarą atvykę aplankyti Staro Sainakovo k. tremtyje esančio kun. S. Tamkevičiaus

1988 m. vasarą Kybartų jaunimas lanko Savo kleboną kun. S. Tamkevičių tremtyje Krivošeine

5. Keleto kitų su LKB Kronika susijusių baudžiamųjų bylų fragmentai

Po pirmosios dėl LKB Kronikos baigtos baudžiamosios bylos Nr. 395, kai buvo nuteisti P. Petronis, P. Plumpa, V. Jaugelis ir kiti, LSSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų kolegija 1975 03 11-17 nagrinėjo J. Gražio, areštuoto dar 1974 04 24, bylą. Juozas Gražys buvo kaltinamas Kronikos dauginimu, bendradarbiavimu renkant informaciją Kronikai, taip pat talkinant kitos nelegalios literatūros leidybai. Jis buvo apkaltintas antitarybine agitacija ir propaganda, siekiant susilpninti Tarybų valdžią, ir nuteistas pagal LSSR BK 68 str. I dalį trejiems metams bendrojo režimo lagerio¹⁵⁸. Po keturių mėnesių pagal tą patį straipsnį nuteista ses. N. Sadūnaitė.

Sergejus Kovaliovas

1974 12 27 Maskvoje buvo suimtas žinomas rusų disidentas Sergejus Kovaliovas (gimęs 1930 m. Sumų sr., Seredina Budos m.).

Keturios dienos prieš tai jo bute (26 Baku Komisarų g. 7-71) buvo atlikta krata pagal LSSR KGB kapitono T. Lazarevičiaus nutartį¹⁵⁹. Suimtas jis atgabentas į Lietuvą. Bylą tyrė LSSR KGB tardymo skyrius. Mat KGB nustatė, kad jis buvo susijęs su LKB Kronikos platinimu (perspausdindavo kai kurias jos žinias savo leidžiamoje Einamųjų įvykių kronikoje) bei talkinimu ją perduodant į užsienį. Iš tiesų Maskvoje studijuojantis lietuvis Arimantas Raškinis LKB Kronikos leidėjus supažindino su Sergejumi Kovaliovu, kuris savo ruožtu juos supažindino su Maskvos disidentais ir per juos LKB Kronikai nusitiesė kelias į Vakarus. SSRS KGB tikėjosi, kad, Lietuvoje vykstant jo teismo procesui, bus išvengta didelio rezonanso Vakaruose ir pačioje Maskvoje. S. Kovaliovas, areštavus P. Jakyrą ir S. Genkiną, buvo atgaivinęs Einamųjų įvykių kronikos leidybą. Jis tapo neeiliniu KGB „objektu“. Todėl KGB norėjo, kad jo teismo procesas vyktų kuo toliau nuo Maskvos.

Lietuvos SSR KGB iš pradžių jį patraukė baudžiamojon atsakomybėn pagal pirmąją Kronikai pradėtą baudžiamąją bylą Nr. 345. Tačiau vėliau jo byla buvo išskirta į atskirą baudžiamąją bylą (arch. Nr. 47684/3). 1975 01 03 bei papildomai 1975 08 22 jam buvo pareikštas kaltinimas pagal RSFSR BK 70 str. I d. (atitinkantį LSSR BK 68 str. I d.), kad

siekdamas pakirsti Tarybų valdžių, nuo 1969 metų iki suėmimo skleidė antitarybinę agitacijų ir propagandų; pats asmeniškai ir kartu su kitais bendraminčiais sistemingai gamino, platino Tarybų Sąjungos teritorijoje bei užsienyje ir laikė platinimo tikslais vadinamuosius laiškus-protestus ir nelegalius leidinius „Einamųjų įvykių kronika“, kuriuose buvo spausdinami šmeižtiški prasimanymai apie tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarkų, taip pat platinimo tikslu laikė antitarybinio turinio A. Solženicyno knygų „Gulago salynas“ ¹⁶⁰.

1969 m. gegužės mėn. S. Kovaliovas pasirašė Kreipimąsi į piliečius dėl Grigorenkos arešto ir Kreipimąsi į SNO žmogaus teisių komitetą. Jis buvo Pilietinių žmogaus teisių SSR Sąjungoje gynimo iniciatyvinės grupės narys ir drauge su kitais jos nariais pasirašė daug kreipimųsi: dėl Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 1968 m., Atvirą laišką ir Kreipimąsi į SNO generalinį sekretorių dėl Bukovskio arešto, dėl Jakyro ir Krasino teismo proceso, dėl Solženicyno ištrėmimo iš SSRS, dėl Krymo totorių ir kt. Šie kreipimaisi buvo adresuoti tarptautinėms organizacijoms: SNO, Žmogaus teisių gynimo lygai, Tarptautiniam žmogaus teisių gynimo komitetui ir kt. Parengė ir pasirašė laišką Penktajam tarptautiniam pasauliniam psichiatrų kongresui. S. Kovaliovas aktyviai prisidėjo prie politinių kalinių SSR Sąjungoje gynimo. 1974 m. kartu su T. Velikanova ir T. Chodorovič atnaujino 1972 m. nutraukto leidinio Einamųjų įvykių kronika leidybą ir platinimą šalies viduje bei užsienyje. Šiame leidinyje buvo rašoma apie nuteistųjų kalinimo sąlygas bei disidentų „gydymą“ psichiatrinėse ligoninėse, publikuojami sovietinę tikrovę demaskuojantys laiškai ir pareiškimai. Drauge su T. Velikanova ir T. Chodorovič ne tik perduodavo į užsienį Einamųjų įvykių kronikos (ir LKB Kronikos) numerius, bet su JAV leidžiamo Teisių gynimo SSR Sąjungoje kronika leidėjais susitarė, kad jie ten leis ir Einamųjų įvykių kroniką. KGB rašo, kad (iki S. Kovaliovo arešto) į JAV buvo perduoti ir ten išleisti 7 Einamųjų įvykių kronikos numeriai, kurie buvo aktyviai panaudojami buržuazinėje reakcinėje spaudoje ir radijo laidose, taip pat antitarybinių organizacijų priešiškais Tarybų valstybei tikslais ¹⁶¹.

Be abejo, žmogaus teisių pažeidimo demaskavimas buvo didelis smūgis SSRS prestižui pasaulyje ir jos klastingai propagandai užsienyje. Kaip matyti iš S. Kovaliovui inkriminuojamų konkrečių „nusikaltimų“, veikla, susijusi su LKB Kronika, buvo tik smulki dalelė jo plačioje žmogaus teisių gynimo veikloje. Ir nors S. Kovaliovas tardomas nieko neišdavė ir kaltas neprisipažino, jo kaltinamoji išvada buvo grindžiama tuo, jog bute ir darbovietėje rastoji medžiaga atitiko Einamųjų įvykių kronikoje skelbtą informaciją bei rastąsias jo rašytas pastabas kai kuriuose dokumentuose. Kaltinimas dėl Einamųjų įvykių kronikos perdavimo į užsienį grindžiamas S. Kovaliovo, T. Velikanovos ir T. Chodorovič 1974 05 07 pareiškimu dėl jų pasiryžimo platinti Kroniką, taip pat faktu, kad Kronikos 28-34 numeriai buvo išleisti leidyklos Kronika-press Niujorke. S. Kovaliovas buvo kaltinamas ir už trijų LKB Kronikos numerių laikymą bei jų informacijos publikavimą Einamųjų įvykių kronikoje.

Kaip kitoms svarbioms byloms, S. Kovaliovo baudžiamajai bylai tirti praslinkus mėnesiui po arešto buvo sudarytas ir 1975 01 28 patvirtintas tardyminių priemonių planas¹⁶². Kadangi jo sekimo byla buvo vedama Maskvoje, todėl šiame plane, skirtingai negu kituose, nėra numatomi papildomi agentūriniai ir operatyviniai tyrimai, kaip agentų, priemonių T, NN, D ir kt. panaudojimas. Tik numatoma pasodinti jo kameroje agentus. 1975 01 02 kameros agentu jam paskiriamas dažnai kagėbistams paslaugas teikęs iš Lazdijų rajono kilęs agentas Aras. Jam nieko neišpešus, 1975 05 11 skiriamas kitas, jau rusas, bet, matyt, ir šiam ne ką geriau sekėsi.

Plane KGB ypač didelį dėmesį numato skirti operatyvinio tyrimo (DOR) bylos Pagiežingieji (rus. Ozloblennyje) asmenims. Tai Povilui Pečiulaičiui, Algirdui Petruševičiui ir Baliui Gajauskui vesta sekimo byla. Taip pat numatoma intensyviai aiškintis, kas susiję su LKB Kronikos leidyba, jos perdavimu į Maskvą bei iš ten - į Vakarus. Numatoma kruopščiai išnagrinėti ir ištirti daiktus bei dokumentus, paimtus kratų metu pas Balį Gajauską, Malvą Landą, Andrejų Tverdochlebovą, Iriną Korsunskają, Albertą Žilinską, Algirdą Petruševičių, Valerijų Smolkiną, Kęstutį Jokubyną ir Birutę Pašilienę. Numatoma nustatyti daug faktų ir atlikti ekspertizes dėl Einamųjų įvykių kronikos Nr. 28-32 ir LKB Kronikos Nr. 1-12. Įsipareigojama parengti agentūrinių-operatyvinių priemonių planą sekti asmenims, susijusiems su LKB Kronikos leidyba bei siuntimu į užsienį. Be to, šiame plane numatoma atlikti ir daugiau kitų, įprastų baudžiamosiose bylose veiksmų.

1975 05 07 parengiamas naujas planas¹⁶³. Pažymėjus, kad S. Kovaliovas nuo 1974 m. gegužės mėn. leido Einamųjų įvykių kronikų, platino A. Solženicyno knygą Gulago salynas, o kaltas neprisipažįsta, nusprendžiama suaktyvinti jo įkalčių paieškas. Rašoma, kad 1975 01 22 kratos metu pas Tatjaną Chodorovič rastas Pareiškimas užsienio korespondentams, kuriame sakoma, kad T. Velikanova, S. Kovaliovas ir T. Chodorovič laiko savo pareiga padėti kuo plačiau platinti Einamųjų įvykių kronikų. Numatoma ištirti šio pareiškimo atsiradimo ir paskelbimo aplinkybes bei apklausti daugelį jo ryšių: T. Chodorovič, M. Rumšinskają, I. Nudel’, S. Genkiną, O. Jofę, N. Šatunovskają, L. Davidovą, I. Kaplun, M. Landą ir daug kitų. Ketinama aiškintis jo ir Šveicarijos piliečio Kolomko, pas kurį buvo rasti keli LKB Kronikos numeriai, ryšius, nustatyti įtariamuosius asmenis, atlikti daug ekspertizių ir kitų priemonių.

Jau iš šių planų matyti, kad S. Kovaliovas Lietuvos saugumui - ne „savas žmogus“: ne jų sektas ir ne jų „tirtas“; jo talkinimas LKB Kronikai - tik vienas, palyginti nedidelis, kaltinimas jo didelėje ir daug didesnių „nusikaltimų“ grandinėje. Bet savo viršininkų - SSRS KGB pavedimą Lietuvos SSR KGB turėjo vykdyti: sukurpti S. Kovaliovui bylą ir jį nuteisti. 1975 12 09-12 LSSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų kolegija nagrinėjo S. Kovaliovo bylą. Teismo kolegijos pirmininkas buvo LSSR Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas M. Ignotas; liaudies tarėjai - L. Didžiulienė ir B. Terešina; sekretorė - L. Savickaja ir prokuroras - J. Bakučionis. Kadangi jo bylą ginti maskviečiams advokatams S. Kalistratovui ir D. Kaminskajai nebuvo leista, tad teismas paskyrė savo advokatą, bet S. Kovaliovas jo atsisakė.

Kaip ir kitų disidentų teismai, S. Kovaliovo teismo „atviras“ posėdis vyko pagal iš anksto KGB kabinetuose surežisuotą scenarijų: teismo eigą saugojo ne tik eiliniai kagėbistai ir milicininkai, bet ir KGB pulkininkai Kruglovas, Baltinas ir Česnavi-čius. I teismo salę buvo leidžiamas tik partinis ir tarybinis aktyvas. Dauguma pakviestų liudytojų buvo, be abejo, KGB agentai ar patikėtiniai, o S. Kovaliovą ginantys liudytojai jau antrąją teismo dieną iš salės buvo pašalinti. Nepaisant to, į Vilnių buvo atvykę S. Kovaliovo bendražygiai A. Sacharovas, V. Turčinas, J. Orlovas ir kt. (T. Velikanovą, T. Chodorovič ir M. Landą, bandžiusius vykti į Vilnių, KGB sulaikė dar Maskvoje.) KGB buvo sulaikyti ir A. Terleckas, V. Petkus ir V. Smolkinas, išsiruošę Vilniuje sutikti A. Sacharovo ir kitų atvykstančiųjų. Nors A. Sacharovas bei kiti S. Kovaliovo bendražygiai į teismo salę nebuvo įleisti, tačiau jų buvimas Vilniuje tomis dienomis, be abejo, stiprino S. Kovaliovo dvasią. Po teismo nuosprendžio akademikas A. Sacharovas pribėgo prie varno (kalėjimo mašinos), ėmė belsti į jį kumščiu ir šaukti: Bravo, Serioža!

Kas yra S. Kovaliovas Lietuvai, žinojo kai kurie LKB Kronikos bendradarbiai ir patriotai: jie taip pat gausiai susirinko į teismo rūmus ir bandė patekti į salę. Šiaulietį M. Jurevičių kagėbistai sulaikė prie teismo rūmų ir išsiuntė į Šiaulius, o V. Jaugelis už bandymą įeiti į teismo salę buvo sumuštas ir nuteistas 15 parų arešto „už chuliganizmą“¹⁶⁴.

Akademikas A. Sacharovas (penktas iš dešinės) su kitais disidentais Vilniuje per S. Kovaliovo teismą

S. Kovaliovas tremtyje Magadane su jį aplankiusia žmona ir dukterimi. 1982 m.

S. Kovaliovas pareikalavo, kad teismas laikytųsi Baudžiamojo proceso kodekso, o reikalavimų neįvykdžius jis atsisakė toliau dalyvauti teismo procese ir buvo išvestas. Išvedamas iš salės S. Kovaliovas, kreipdamasis į pirmame suole sėdėjusius bendražygius liudytojus, pasakė: Mano visa meilė jums ir tiems, kurie už durų ir Maskvoje! Karšti sveikinimai Andrejui Dmitrijevičiui [Sacharovui]! Toliau byla buvo nagrinėjama be jo.

Prokuroro J. Bakučionio siūlymu 1975 12 12 S. Kovaliovui buvo paskelbtas toks nuosprendis: už nusikaltimą, numatytą RSFSR BK 70 str. I d. jam skiriama bausmė - 7-eri metai griežtojo režimo lagerio ir 3-eji metai tremties. Nuosprendis, kaip paprastai tokiais atvejais, galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas¹⁶⁵.

Taip buvo susidorota ne tik su LKB Kronikos talkininku, bet ir vienu žymiausių žmogaus teisių gynėjų SSR Sąjungoje.

Kitas reikšmingas teismo procesas įvyko 1977 metais. Pagal KGB tiriamą baudžiamąją bylą Nr. 345 1976 10 20 buvo sulaikyti Vladas Lapienis ir Jonas Kastytis Matulionis. Abu juos KGB užklupo J. K. Matulionio bute Vilniuje tuo metu, kai jie koregavo LKB Kronikos 24 numerio mašinraščio kopijas¹⁶⁶. Tą pačią dieną kratos buvo atliktos panevėžietės Onos Pranckūnaitės darbovietėje ir bute. Kratų metu buvo paimta daug religinio turinio literatūros, rašomosios mašinėlės, ERA aparatas, tačiau pati Ona Pranckūnaitė buvo suimta ne iš karto, o 1977 01 17¹⁶⁷.

V. Lapienis KGB buvo sekamas jau seniai: dar 1973 11 20 (kai buvo suimti P. Plumpa, P. Petronis ir kiti) jo bute taip pat buvo atlikta krata, kurios metu rasti keli LKB Kronikos egzemplioriai bei kita nelegali literatūra. Po to jis ne kartą buvo tardomas, iš kur gavęs Kroniką ir kitą literatūrą, tačiau konkrečios jį kaltinančios medžiagos kagėbistams nepavyko gauti¹⁶⁸. V. Lapienis, protestuodamas prieš kagėbistų savivalę bei tikinčiųjų diskriminavimą, 1974-1976 m. parašė ne vieną pareiški-

Vladas Lapienis

Kun. Jonas Kastytis Matulionis S J

mą sovietinės valdžios institucijoms. Informacija apie atliktą kratą ir jo pareiškimus buvo skelbiami LKB Kronikoje. Tai davė pagrindą įtarti (o ir KGB operatyviniai duomenys, be abejo, liudijo), jog V. Lapienis bendradarbiauja Kronikos leidyboje. 1976 10 29 V. Lapieniui ir J. K. Matulioniui pareiškiamas kaltinimas nusikaltimu, numatytu LSSR BK 68 str. I d.¹⁶⁹

1977 01 28 Onai Pranckūnaitei taip pat pareikštas kaltinimas tuo pačiu nusikaltimu, numatytu LSSR BK 68 str. I d., nes ji, siekdama susilpninti Tarybų valdžių, rašomosiomis mašinėlėmis padaugino ir išplatino antitarybinio turinio leidinio „LKB Kronika“ 13, 14, 15, 17, 19 ir 20 numerius ¹⁷⁰. Tiesa, vėliau - J. K. Matulioniui 1977 05 17, O. Pranckūnaitei gegužės 18 d. - jų veikla perkvalifikuota į švelnesnį BK 199¹ str., o V. Lapieniui paliktas kaltinimas pagal BK 68 str. I d. Tai buvo KGB atpildas už jo nepalaužiamumą arba, kagėbistų kalba kalbant, už jo pavojingumą. Mat jis LKB Kronikoje 8, 11, 15, 23 numeriuose išspausdintais savo pareiškimais LSSR prokurorui, SSRS generaliniam prokurorui, KGB pirmininkui ir net SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui išdėstė visą tiesą apie sovietinės valdžios vykdomą tikinčiųjų diskriminavimą, o tai KGB terminologija reiškė tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimą. V. Lapienio veikla kagėbistams atrodė itin pavojinga dėl to, kad LKB Kronikoje publikuojami jo pareiškimai patekdavo į kapitalistines valstybes, kur buvo plačiai panaudojami šmeižto kampanijai prieš Tarybų Sąjungą spaudoje ir per radiją. V. Lapienio kaltę ir jo antisovietinę nuostatą, tardytojo nuomone, liudijo ir tai, jog, vadovaudamasis buvusių pas jį „Patarimų, kaip laikytis tardymo metu“ nurodymais, jis demonstratyviai nedalyvavo parengtiniame tardyme arba bandė jį panaudoti savo antitarybinėms bei ideologiškai žalingoms idėjoms skleisti. Be abejo, tardytoją erzino V. Lapienio atsisakymas duoti parodymus, neprisipažinimas, kad yra kaltas, reikalavimas suteikti jam galimybę pasinaudoti Visuotine žmogaus teisių deklaracija (kurią buvo pasirašiusi ir SSRS) bei kitais žmogaus teises deklaruojančiais tarptautiniais dokumentais¹⁷¹.

Norėdamas išsiaiškinti tai, ko nepavykdavo iškvosti tardymų metu, bei juridiškai įforminti įkalčių medžiagą, KGB pirmininkas J. Petkevičius 1976 11 12 patvirtino jų abiejų tardymo veiksmų ir agentūrinių-operatyvinių priemonių planą¹⁷². Kaip KGB rašo, dar prieš areštą operatyviniu būdu jie buvo nustatę, kad J. K. Matulionis ir V. Lapienis skaitė LKB Kronikos Nr. 23 ir 24 korektūras. Kratos metu rasta jų ranka taisytas Kronikos Nr. 24. Kitą dieną krata atlikta ir V. Lapienio bute. Čia rastas LKB Kronikos Nr. 23, Aušros Nr. 3, Gulago salynas, Einamųjų įvykių kronika Nr. 40 ir kt. KGB rašo: Kratos medžiaga ir operatyviniai duomenys duoda pagrindo įtarti, kad Lapienis nuo 1973 m. buvo tiesiogiai susijęs su „LKB Kronikos“ leidėjais, rinko ir rengė medžiagą šiam leidiniui, jį daugino, taip pat kaupė ir platino kitą antisovietinę literatūrą. J. K. Matulionis apibūdinamas kaip jo bendrininkas. Kad iki galo atskleistų jų nusikalstamą veiklą bei išaiškintų jų ryšius, KGB numato pasinaudoti agentais Gediminu, Klevu, Masčiu, Ąžuolu, Vaitiekūnu, Juozu, Beržaičiu, Jonu ir Valdu. KGB pažymi, kad jie abu tardymų metu jokių parodymų neduoda, todėl numatoma pas juos pasiųsti kameros agentus bei imtis jų auklėjimo: tardymų metu juos įtikinti, kad „reakcingieji“ kunigai užsiima ideologine diversija prieš SSRS. Vienam kameros agentui pavyko sužinoti, kad LKB Kronikos redakcija esanti Kaune, ir KGB akys nukrypo ten: numatoma sekti kai kuriuos jiems jau žinomus V. Lapienio ryšius: Juozą Poderį, Romualdą Zalatorių ir V. Lapienio sūnėną Kaune, Mokslų akademijos darbuotojus Kubilių, Kulikauską, Sabaliauską Vilniuje bei daugelį asmenų kitose Lietuvos vietose. Labai didelį įtarimą kelia Juozas Puodžiukas, kuriam V. Lapienis 1976 03 18 Bokšto gatvėje perdavė Kroniką ir Aušrą, bei jų ryšys - Šv. Onos bažnyčios vargoninkas Ignas Šimonis. Jų butuose numatoma atlikti slaptas kratas. Taip pat didelis įtarimas krito ant vienuolių seselių Bronės Kibickaitės (Maironio g. 11-38) ir Bronės bei Onos Šostakaičių (Vivulskio 21/8-23). Didelį įtarimą kėlė V. Lapienio lankymasis pas ses. B. Kibickaitę 1976 m. liepos 8, 9 ir 13 dienomis, kai J. K. Matulionio bute (1976 07 07) buvo koreguojamas Kronikos Nr. 23: KGB įtarė, kad gal iš ten jis pasiimąs Kroniką ir ištaisytą korektūrą grąžinąs. Juolab kad ses. B. Kibickaitė buvo jų akiratyje nuo ses. N. Sadūnaitės arešto, nes, kaip jie rašo, jos abi drauge daugino LKB Kroniką. Ses. Šostakaičių butui apžiūrėti - ar nėra rašomųjų mašinėlių, spaudinių, KGB pasiuntė savo agentą Rubiną, kuris, apsimetęs santechniku, turėjo apžiūrėti visą butą, tačiau seserys į vieną kambarį jo neįleido. Tai dar labiau sustiprino įtarimą ir KGB nutarė jų butuose atlikti kratas. KGB buvo užfiksavusi J. K. Matulionio susitikimus su J. Stašaičiu, S. Pečkevičium ir net buvusiu jų spec, grupės agentu J. Buika. (Be abejo, J. K. Matulionis nežinojo jo praeities.) KGB nutaria visus ištardyti ir sužinoti apie šiuos ryšius.

Pas J. K. Matulionį bute buvo įrengtas slaptojo klausymosi įrenginys ir dėl to KGB daug žinojo apie tuos, kurie pas jį lankėsi, apie ryšius ir pokalbius. Tačiau numatė intensyviai naudoti ir išorinį stebėjimą, kad nustatytų, kas lankosi V. Lapienio ir J. K. Matulionio butuose. Daugelio atpažintųjų butuose rengėsi atlikti slaptas kratas bei juos ištardyti. Tardymui numatė iškviesti ir J.K. Matulionio kaimyną, savo patikėtinį: taip KGB bandydavo nukreipti įtarimą nuo savo bendradarbių, kad jie nebūtų iššifruoti.

Pas tuo pat metu KGB tardymo izoliatoriuje kalinamą Oną Pranckūnaitę kratos metu buvo rastos 2 rašomosios mašinėlės ir EROS aparatas. KGB nustatė, kad jos mašinėlėmis buvo išspausdinti jų turimi LKB Kronikos Nr. 13, 14, 15 ir 20. Jie iškelia sau uždavinį nustatyti, ar ji pati juos spausdino, kokiu tikslu ir su kuo bendradarbiavo. Dėl to nutariama atlikti ekspertizes ir pasitelkti agentus Algį, Beržą, Valdą ir patikėtinius. Kad ji dalyvavo ne leidyboje, o tik LKB Kroniką dauginant ir platinant, KGB buvo aišku iki arešto, tačiau su kiekviena krata, areštu, kvota siejo viltis nustatyti redakciją ir pagrindinius leidėjus.

V. Lapienio, J. K. Matulionio ir O. Pranckūnaitės byla buvo nagrinėjama LSSR Aukščiausiajame teisme 1977 m. liepos 20, 22 ir 25 d. Kaip paprastai „atviro“ teismo diena nuo visuomenės buvo labai slepiama, todėl dalyvaujančių bendražygių buvo nedaug, o ir tiems, kurie atvykdavo, visaip trukdoma patekti į salę. Liepos 25 d. buvo paskelbtas nuosprendis: V. Lapieniui - 3-eji metai griežtojo režimo lagerio ir 2-eji metai tremties; J. K. Matulioniui - 2-eji metai laisvės atėmimo lygtinai (t. y. bausmės vykdymą atidedant) ir O. Pranckūnaitei - 2-eji metai bendrojo režimo lagerio¹⁷³.

V. Lapienis teisme tarė įspūdingą paskutinį žodį, kurį pradėjo taip: Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, taip pat prievartavimų. Toliau V. Lapienis kalbėjo: Be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga <...> Būti nuteistam už savo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, o garbė. Aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri skelbia: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia“ (Mt 5,10-11)¹⁷⁴.

Vladui Lapieniui tuomet jau buvo per septyniasdešimt.

Anastazas Janulis SJ

Povilas Buzas

Siekiant likviduoti LKB Kroniką, daugybė kratų buvo atlikta 1980 m. žiemą ir pavasarį. 1980 01 22 LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkas E. Baltinas parašė raštą tardymo skyriaus viršininkui E. Kisminui, kad pagal turimus operatyvinius duomenis Anastazas Janulis (g. 1917 m.), Kaišiadorių katedros vargoninkas, daugina ir platina dideliais kiekiais LKB Kroniką, Aušrą ir kitus antisovietinius leidinius. Tai įrodo:

1. 1979 10 07 A. Janulis vienuolėms į Kauną (Partizanų g. 226-4) pristatė 43 egzempliorius 39-ojo LKB Kronikos numerio.

2. 1979 12 27 Kaune pirko 100 tokių celofaninių aplankų, kokiuose įrišama LKB Kronika ir Aušra, ir juos nuvežė į Kaišiadoris Alginai Suslavičiūtei.

3. 1979 m. gruodžio 29 d. A. Janulis vėlai vakare atvyko į Birštoną pas Povilą Buzą ir iš jo išsinešė sunkų krepšį, kurį taip pat nuvežė A. Suslavičiūtei. Be to, pas A. Suslavičiūtę lankosi ir V. Vaičiūnas, kuris įrenginėja dauginimo aparatūrą. Manytina, kad P. Buzas daugina LKB Kroniką, Aušrą ir kitą literatūrą. E. Baltinas prašo atlikti kratas pas A. Janulį, P. Buzą ir A. Suslavičiūtę¹⁷⁵. Dar 1978 02 28 buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 58 dėl vadinamųjų nelegalių leidinių LKB Kronika, Aušra, Dievas ir Tėvynė, Rūpintojėlis gamybos ir platinimo. Kaip rašo KGB, juose buvo spausdinami antisovietiniai ir šmeižtiški straipsniai. Tiriant šią bylą 1980 01 28 sulaikytas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Anastazas Janulis. Sulaikant pas jį rasta 30 egz. Lietuvos archyvo Nr. 1 (6) ir 25 egz. Rūpintojėlio Nr. 10. Sausio 30 d. pas jį (Kaišiadoryse, Tarybų g. 6), pas Povilą Buzą (Birštone, P. Cvirkos g. 18) bei Kaišiadoryse pas A. Suslavičiūtę atliktos kratos. Kratų metu pas A. Janulį rasta Lietuvos archyvo, Rūpintojėlio ir Alma Mater leidinių. P. Buzas sulaikytas dauginant ERA antisovietinę literatūrą. Pas jį rasta per 100 egz. LKB Kronikos Nr. 41, 50 egz. Rūpintojėlio Nr. 11 ir 2 egz. Aušros Nr. 19. Pas A. Suslavičiūtę rasta įrišimo įranga. Ji sakė ir A. Janulis patvirtino, kad pogrindinę literatūrą pas ją įrišinėdavo jis pats.

1980 03 24 KGB pirmininkas J. Petkevičius patvirtino agentūrinių operatyvinių priemonių ir tardyminių veiksmų planą baudžiamajai bylai Nr. 58 tirti¹⁷⁶. Jame KGB rašo, kad A. Janulis ir P. Buzas prisipažįsta dauginę tą literatūrą, bet kaltais savęs nelaiko, nes tai esą ne antisovietiniai leidiniai. KGB juos abu charakterizuoja kaip religinius fanatikus. (A. Janulis buvo Jėzuitų ordino brolis.) Kad įrodytų jų kaltę, KGB numato imtis daugelio priemonių: atlikti daug daktiloskopinių ekspertizių, per A. Suslavičiūtės brolius ir seseris ją paveikti, kad duotų atvirus parodymus, jai paskirti agentą ar užverbuoti ką nors iš jos ryšių, pas A. Janulį ir P. Buzą pasodinti kameros agentus Stasį, Zimą ir Narutį, nustatyti, kas yra jų artimi pažįstami ir juos apklausti. Be to, peržiūrėti jų ankstesnes (1948-1950 m.) archyvines baudžiamąsias bylas.

Priemone NN KGB buvo nustatęs, kad 1980 01 27, laikydamasis atsargumo, A. Janulis lankėsi Kaišiadoryse, Greifenbergerio g. 11 ar 13 name, kur buvo apie keturias valandas. Iš baudžiamojoje byloje Nr. 82 kaltinamojo Juliaus Sasnausko kameros agento KGB žinojo, kad ten gyvena kažkoks Algimantas, kuris turi jugoslavišką rašomąją mašinėlę ir bendrauja su Kaišiadorių vikaru kun. Vytautu Sudavičiumi. Taigi jie yra susiję su Vyčio, LKB Kronikos ir Rūpintojėlio leidyba. Numatoma juos sekti priemonėmis T, NN ir D.

Pagal agento Antano 1980 01 23 pranešimą jų sekamasis (DOP objektas) Prienų vikaras kun. Antanas Gražulis S] turėjo paskutinį LKB Kronikos numerį. NN priemone KGB nustatė, kad sausio 26 d. jis lankėsi pas P. Buzą. Įtariama, kad P. Buzas padaugino jo atvežtą numerį. 1980 02 16 buvo iškrėstas kun. A. Gražulio automobilis ir rasta spaustuvinio šrifto. 18 d. atlikta krata jo bute: rasta 12 egz. Tiesos kelio ir rankraščių. Kai kas iš tų rankraščių publikuota LKB Kronikos Nr. 41. Norėdamas nustatyti, ar kun. A. Gražulis dalyvauja nelegalių leidinių leidyboje, KGB numato panaudoti, be minėto Antano, dar agentus Vygantą ir Ramunę.

Pagal šį planą numatoma suintensyvinti sekimą dar kelių asmenų. Iš A. Janulio kameros agento KGB žinojo, jog A. Janulis susirūpinęs, kad dėl jo nenukentėtų KGB Kauno MS DOP objektas Vincentas Biekša. KGB numato jį apklausti bei jo bute įrengti priemonę T ir atlikti slaptą kratą. KGB Prienų RP DON objektas gydytoja Stasė Belickienė buvo žinoma palaikanti artimus ryšius su sekamaisiais Kolekcionieriumi (t. Stanislovu Mykolu Dobrovolskiu OFM Cap.), Akiplėša (kun. Juozu Zdebskiu), Fanatiku (Vytautu Vaičiūnu) ir areštuotuoju P. Bužu. Ji charakterizuojama kaip tikinti ir antisovietiškai nusiteikusi, įtariama nelegalių leidinių platinimu. Nutariama ją apklausti bei jai sekti pasiųsti agentus Tulskį ir Patapovą. Domimasi dar keliais kitais kameros agentų nustatytais įtariamaisiais. A. Janulio ir P. Buzo kamerų agentų gerai pasidarbuota: jie parašė net 44 agentūrinius pranešimus¹⁷⁷.

LKB Kronika buvo sekama toliau ir 1980 03 10 KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas pplk. J. Radzevičius parašė tardymo skyriaus viršininkui plk. E. Kisminui raštą, kad operatyvinėmis priemonėmis nustatyta, jog Genovaitė Navickaitė ir Genovaitė Mačenskaitė šiuo metu Veronikos Šulčiuvienės bute (Kybartuose, Čiapajevo g. 14) rašomąja mašinėle spausdina eilinį LKB Kronikos numerį. Prašoma ten atlikti kratą¹⁷⁸.

Ses. Genovaitė Navickaitė, ką tik grįžusi iš lagerio. 1982 m.

Neaišku, kodėl tąsyk nebuvo imtasi priemonių (ar gal tik byloje tai nedokumentuota?), tačiau po mėnesio, 1980 04 15 5-osios tarnybos viršininkas plk. E. Baltinas vėl rašo raštą plk. E. Kisminui, kad operatyvinėmis ir paieškos priemonėmis nustatyta, jog šiuo metu Genovaitė Navickaitė (g. 1947 m., gyv. Kaune, Partizanų g. 226-4) ir Ona Vitkauskaitė (g. 1935 m., gyv. ten pat) daugina LKB Kroniką Nr. 42: G. Navickaitė pas Teresę Petrikienę (Kybartuose, Mičiurino g. 9), ir O. Vitkauskaitė -pas Bagotosios kleboną kun. Vaclovą Degutį. E. Baltinas rašo: laikąs tikslinga<...> pravesti kratas¹⁷⁹.

Norėdamas pagauti su įkalčiais, KGB 1980 m. balandžio 17-18 d. atliko kratas Kybartuose pas T. Petrikienę ir Bagotoje pas kun. V. Degutį. Pas T. Petrikienę rasta G. Navickaitės išspausdinti 12 egz. LKB Kronikos Nr. 42 ir 11 egz. nebaigtų. Rastos 2 rašomosios mašinėlės, hektografas ir įrišimo priemonės. G. Navickaitė ir O. Vitkauskaitė buvo suimtos. Kadangi, kaip rašo KGB, G. Navickaitė pagal kun. S. Tamkevičiaus pavedimą, kurį perduodavo Kybartą vargoninkė G. Mačenskaitė, vykdavo į Kybartus, kur jai nurodytose vietose spausdindavo pirminius „LKBK“ egzempliorius, balandžio 17 d. kratos atliktos ir pas kun. S. Tamkevičių bei G. Mačenskaitę Kybartuose bei kun. A. Svarinską Viduklėje.

1980 06 10 KGB pirmininkas gen. mjr. J. Petkevičius patvirtino Agentūrinių-operatyvinių priemonių ir tardyminių veiksmų planų baudžiamajai bylai Nr. 58 ¹⁸⁰. Taigi G. Navickaitė ir O. Vitkauskaitė buvo patrauktos baudžiamojon atsakomybėn toje pačioje byloje, kaip ir A. Janulis bei P. Buzas.

Ses. Ona Vitkauskaitė

Plane rašoma, kad tardymo ir tyrimo (sekimo) metu nustatyta, jog A. Janulis nelegalius leidinius pristatydavo kaip dėdė Antanas į Kauną, Partizanų g. 226-4, kur gyveno vienuolės G. Navickaitė ir O. Vitkauskaitė. Pažymėta, kad KGB žinojo, jog LKB Kronikos 42-ajam numeriui spausdinti balandžio 14 d. jos abi buvo atvežtos j Bagotąją pas kun. V. Degutį. Tačiau tardomos jos kaltos neprisipažino: G. Navickaitė teigė, kad LKB Kronika nėra antisovietinis leidinys, o O. Vitkauskaitė atsisakė bet ką liudyti. G. Navickaitė sakė, kad vieną rašomąją mašinėlę buvo gavusi iš mirusio kun. V. Jaugelio, o antrą pati nusipirkusi, LKB Kronikos 42-ąjį numerį gavusi iš nepažįstamos moters Kaune. O. Vitkauskaitė teigė, jog LKB Kronikos Nr. 42 radusi savo pašto dėžutėje. KGB ekspertai nustatė, kad G. Navickaitės viena rašomąja mašinėle buvo išspausdinti jų turimi Kronikos Nr. 39, 40 ir 41, o O. Vitkauskaitės mašinėle -LKB Kronikos Nr. 34, 35, 36, 37 ir Aušros Nr. 10 ir 11.

Siekdamas nustatyti A. Janulio, P. Buzo, G. Navickaitės ir O. Vitkauskaitės „nusikalstamą veiklą“, KGB savo plane numato atlikti daugybę ekspertizių, patikrinti LKB Kronikoje Nr. 42 skelbtų faktų tikrumą (kad „įrodytų“ jų šmeižtiškumą), iš G. Navickaitės ir O. Vitkauskaitės sužinoti jų veiklos inspiratorius (!), nustatyti jų artimus ryšius ir juos apklausti. Tardytojams į pagalbą pasitelkiami kamerų agentai. Prie jų artimų ryšių priskirtos Kaune Partizanų g. 226-4 ir Vašuokėnų g. 4 gyvenančios vienuolės: DOR objektas ses. Donata Meškauskaitė bei seselės Bernadeta Mališkaitė, Giedrė Striokaitė, Ona Šarakauskaitė, Laimutė Raudoniūtė ir Birutė Briliūtė. Visos jos (išskyrus D. Meškauskaitę) buvo jaunos, 30-35 metų vienuolės. KGB operatyviniais duomenimis, po G. Navickaitės ir O. Vitkauskaitės areštų iš butų minėtais adresais buvo išvežti kažkokie dokumentai, kuriuos veikiausiai ten palikti buvę pavojinga. Išvardytas vienuoles numatoma sekti priemonėmis T ir NN. Numatoma prireikus ten vėl atlikti kratas ir jas ištardyti, o kai kurias iš jų įrašyti į operatyvinę įskaitą.

KGB užkliūva O. Vitkauskaitės ryšys, DOP objektas inžinierius Bronius Zinkus. Iš A. Janulio kameros agento Naručio KGB žinojo, kad R Bužui ERĄ įrengti padėjo Kaišiadorių vikaras ir vienas inžinierius. KGB spėja, kad tai galėjo būti aukštos kvalifikacijos inžinierius konstruktorius B. Zinkus. Jis įtariamas ir nelegalių leidinių mikrofilmavimu, kurie paskui siunčiami į užsienį. Jam tirti (šnipinėti) numatoma pasiųsti agentą Ivanovą, taip pat jį ištardyti. Apie jį surenkami biografijos ir agento Jono pateikti duomenys ¹⁸¹.

Atskiru punktu išskiriami duomenys apie kun. S. Tamkevičių. Išvardijama kratos metu paimta literatūra, rašomosios mašinėlės, pamokslai ir kita medžiaga. Numatoma atlikti paimtų dokumentų ekspertizę. Atkreipiamas dėmesys, kad būtina „dokumentuoti“ jo pamokslus, t.y. agentams ar pusagenčiams klausytis jo pamokslų, juos magnetofonais įrašinėti ir pateikti apie juos raštiškus „paaiškinimus“ arba duoti parodymus KGB vedamose apklausose. Numatoma, kad jį turi sekti agentai, patikėtiniai, taip pat tirti išoriniu stebėjimu. Tyrimą vykdyti pagal atskirą planą. Šis punktas, kaip labai svarbus, pabrauktas. Pabaigoje rašoma: Atsižvelgiant į gautus įrodymus, spręsti S. Tamkevičiaus [ranka prirašyta: Sv. ir K. - Svarinsko ir Kaunecko] patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 68 str. I d. klausimą ¹⁸².

1980 11 24 LSSR Aukščiausiojo teismo išvažiuojamoji sesija Kaišiadoryse pradėjo nagrinėti A. Janulio SJ ir P. Buzo bylą. Teisiamieji buvo kaltinami dauginę ir platinę LKB Kroniką, Aušrą, Rūpintojėlį, Lietuvos archyvą. Teismas A. Januliui S] skyrė trejus su puse metų, o P. Bužui - pusantrų metų griežtojo režimo lagerio. LKB Kronikos 46-ajame numeryje buvo rašoma: Anastazas Janulis kaltas neprisipažino ir atsisakė teismui duoti parodymus, iš kur gaudavęs leidinius ir kam juos atiduodavęs: šitai padaryti neleidžianti jo krikščioniška sąžinė. Tai buvo jo antroji kelionė į sovietinius lagerius: pirmą kartą dešimčiai metų jis buvo nuteistas už patriotinius eilėraščius dar 1949 metais. Šįkart jis jau buvo perkopęs 63-ejus metus. Tačiau, grįžęs iš lagerio, jis tesėjo teisme pasakytus žodžius, jog ir atlikęs jam skirtą bausmę nesiliaus kovojęs, tik gal ieškos kitų būdų. Grįžęs vėl atnaujino ryšius su pogrindinės spaudos platintojais, vėl teikė informaciją Kronikai ir kitiems leidiniams. 1992 m., jau sulaukęs Atgimimo, jis atgulė šalia kitų savo Ordino brolių Šiluvos kalnelyje¹⁸³.

Tuo pačiu metu, kai vyko teismas Kaišiadoryse, Vilniuje Aukščiausiasis teismas nagrinėjo seselių G. Navickaitės ir O. Vitkauskaitės bylą. Jos, kaip minėta, taip pat buvo apkaltintos LKB Kronikos dauginimu ir platinimu, taigi ir tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimu. G. Navickaitei buvo paskirta dvejų metų, O. Vitkauskaitei - pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė¹⁸⁴.

KGB agentūrinių operatyvinių priemonių būdu sužinojus, kad kai kurie asmenys bendradarbiauja LKB Kronikos leidyboje, vėliau jiems oficialiai būdavo inkriminuojami ir kiti nusikaltimai. Sunku pasakyti, kodėl toliau nebuvo viešinami dorojimosi su LKB Kronika procesai: gal nenoras tokiu būdu pasauliui parodyti jos vaidmens reikšmingumo, gal kiti sumetimai, tačiau aišku, kad tai buvo ne KGB tikslų, o tik taktikos kaita. Todėl 9-ojo dešimtmečio pradžioje už tokius „nusikaltimus“ buvo nuteista ses. Gema Jadvyga Stanelytė (trejiems metams bendrojo režimo lagerio), Lietuvos Helsinkio susitarimams stebėti grupės nariai Mečislovas Jurevičius, Vytautas Vaičiūnas ir Jadvyga Bieliauskienė.

Tikinčiųjų protesto pareiškimo dėl represijų prieš juos G- J. Stanelytės teismo metu faksimilė.(LVA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 1, 1. 9)

Ses. Gema Jadvyga Stanelytė

Eucharistijos bičiulių sąjūdžio dalyvis, aktyvus LKB Kronikos talkininkas Mečislovas Jurevičius

Nors Jadvyga Bieliauskienė buvo kaltinama ir patraukta baudžiamojon atsakomybėn ne tik už antisovietinės literatūros dauginimą, bet ir už darbą su Eucharistijos bičiuliais, už maldingų kelionių organizavimą, parašų rinkimą Kreipimuisi į LKP CK pirmąjį sekretorių, tačiau svarbiausias dalykas buvo jos dalyvavimas LKB Kronikos leidyboje. Baudžiamoji byla Nr. 102, pagal kurią ji buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, buvo pradėta dar 1982 03 02 dėl LKB Kronikos gamybos ir platinimo. Kad nustatytų, kas jos leidėjai, buvo parengtas agentūrinių operatyvinių ir tardyminių veiksmų planas, kurį 1982 04 20 patvirtino KGB pirmininkas J. Petkevičius. Ten rašoma, kad pagrindiniai antisovietinio leidinio „LKB Kronika“ leidybos organizatoriai yra TTGKK nariai <...> A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Kauneckas.

Jadvyga Bieliauskienė

Tuo metu KGB, išnagrinėjęs agentų surinktą ir operatyvinėmis priemonėmis (slaptais klausymaisi, išoriniais sekimais, slaptomis kratomis ir kt.) sukauptą medžiagą, jau daug ką žinojo apie Kronikos leidybą, todėl toliau nurodo dar tiksliau: Turimų operatyvinių duomenų analizė rodo, kad pagrindinis „LKB Kronikos“ leidybos organizatorius yra kun. S. Tamkevičius, kuris pirminių eilinių numerių egzempliorių spausdinimui, taip pat tolesniam jų dauginimui pasitelkia „Atstumtųjų“ (rus. Otveržionnych) kongregacijos vienuoles [neaišku, kodėl Šventosios Šeimos kongregaciją jie įvardijo kaip Atstumtąsias], kurios tą daro specialiai parinktuose adresuose Kaune, Kapsuko, Vilkaviškio, Akmenės rajonuose ir

Vytautas Vaičiūnas (Inžinierius, Fanatikas, Vladas). (Fotografuota KGB seklių)

Mečislovas Jurevičius, ką tik grįžęs iš lagerio, Gargždų bažnyčios šventoriuje. 1984 m.

kitose respublikos vietose ¹⁸⁵. Šiame plane jie sau kelia uždavinį rasti spausdinimo vietas ir asmenis, kurie daugina Kronikų. Plane pažymima, kad slaptu klausymusi nustatyta, jog „LKB Kronikos“ gamyba dabar užsiiminėja vienuolė Teresė Kurtinaitytė, kuri lankosi pas Kauno vienuoles Teklę Mankevičiūtę (Kuzmos g. 3-2) ir E. Paulauskaitę bei M.B. Skučaitę (B. Sruogos g. 10). KGB įtaria, kad ir ten gali būti dauginama Kronika, todėl nutaria iš uždarų postų stebėti tuos butus, pas T. Kurtinaitytę įrengti slapto klausymosi įtaisą, o pas Čekanavičiūtę ne tik įrengti klausymosi įtaisą, bet atlikti ir slaptą kratą.

Iš agentų Suvalkiečio ir Norkaus pranešimų bei slaptų klausymųsi KGB įsitikina, kad operatyvinio tyrimo (DOR) objektas B. Mališkaitė ir jos ryšys vienuolė O. Šarakauskaitė, tiesiogiai vadovaujamos kun. S. Tamkevičiaus, renka LKB Kronikai medžiagą ir spausdina jos pirminius egzempliorius. Tam faktui patikrinti numato toliau naudotis slaptu klausymusi B. Mališkaitės motinos bute ir Kaune (Partizanų g. 226-4). Esant aiškiems įrodymams, jas su įkalčiais suimti.

Iš slaptų klaųsymųsi KGB jau žinojo, kad Kroniką dar daugina „Atstumtųjų“ kongregacijos vienuolės Teresė Mačiokaitė, Genė Paliauskaitė ir kitos operatyvinėje byloje Fanatikės sekamos vienuolės. Jos daugina Telšių, Mažeikių ir Akmenės rajonuose. Kapsuke (Marijampolėje, Degučio g. 3) tą daro vienuolės V. Beišytė ir J. Rutelionytė, kurioms Kronikos pirminį egzempliorių, gavęs iš kunigų S. Tamkevičiaus ar A. Svarinsko, pateikia Juozas Ardzijauskas. Iš jo Kroniką gauna ir jų agentas Granitas. Taigi numato toliau naudotis Granito paslaugomis, J. Ardzijauską paimti su įkalčiais, o vienuolių V. Beišytės ir J. Rutelionytės bute atlikti slaptą kratą.

Kad galėtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn (neužtenka operatyvinės medžiagos - reikia įkalčių), numato įforminti dokumentais kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko ir J. Kaunecko pamokslus (t. y. ne tik klausytis, magnetofonu įrašyti, bet ir paimti „klausytojų“ raštiškus liudijimus ar įforminti jų apklausos protokolus apie tuos pamokslus). Užsibrėžia suaktyvinti agentų Bičiulės, Prano, Suvalkiečio, Jurgos ir kitų veiklą bei operatyvinių techninių priemonių panaudojimą.

Kaip matyti, šiai baudžiamajai bylai Nr. 102 tirti pirmasis agentūrinių operatyvinių priemonių planas iš esmės skirtas tik LKB Kronikos leidybai.

Kur kas konkretesnis ir Jadvygą Bieliauskienę tiesiogiai liečiantis papildomų agentūrinių operatyvinių ir tardyminių priemonių planas buvo patvirtintas KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko 1982 11 19.

1982 10 01 Kauno rajono milicija KGB pavedimu atliko Jadvygos Bieliauskienės bute kratą. Spalio 29 d. vėl atlikta krata ir ji oficialiai patraukta baudžiamojon atsakomybėn - areštuota. Baudžiamojoje byloje Nr. I02 (pagal kurią buvo kaltinama ir J. Bieliauskienė) buvo tiriama ne tik LKB Kronikos gamyba ir platinimas, bet ir TTGKK dokumentų gamyba ir skelbimas Kronikoje. Šiame plane rašoma, kad J. Bieliauskienė palaiko tamprius ryšius su pagrindiniais mūsų operatyvinio tyrimo objektais<...> Tamkevičiumi, Stakėnu ir kitais kunigais ekstremistais. Konstatuojama, kad ji yra Garliavos Eucharistijos bičiulių vadovė¹⁸⁶. Kad atskleistų jos ryšius su LKB Kronikos leidėjais bei gautų apie juos informacijos, KGB numato:

1. Pasodinti pas ją kameros agentus bei bandyti ją perauklėti.

2. Kad būtų galima geriau organizuoti kameros agentų darbą, kameroje įrengti slaptą klausymąsi.

3. Siekiant geriau pažinti jos asmenybę bei atskleisti jos nusikalstamą veiklą, būtina susitikti su jos gyvenamos vietos [ir, matyt, ją sekusiais] agentais „Adolfu“, „Žalgiriu“, „Strazdu“, „Mindaugu“ ir kt.

4. Detaliai išnagrinėti operatyvinės įskaitos medžiagą (asmens ir darbo bylose) kunigų ekstremistų Tamkevičiaus, Stakėno, Dumbliausko, Lauriūno, Dobrovolskio, Černiausko, taip pat kunigų Gustaičio, Gražulio ir vienuolių Raižytės, Bružaitės, Mališkaitės, Stanelytės, Kuodytės, Prakaitytės.

5. Nustatyti, kokia informacija iš Garliavos pateko į nelegalią ir užsienio emigracinę spaudą.

Toliau numatoma, kokias atlikti ekspertizes, kokius liudytojus apklausti ir nustatyti jos ryšius.

Kita J. Bieliauskienės veiklos sritis - tai maldingų kelionių į Šiluvą, Kryžių kalną, Paberžę organizavimas. Kad nustatytų šių kelionių dalyvius, KGB numato išanalizuoti KGB 5-osios tarnybos 3-iajame skyriuje esančią šių kelionių videomedžiagą ir nuotraukas, sužinoti, kada ir kur vyko Eucharistiečių sambūriai, kas ten buvo daroma ir kas dalyvavo. Numato dalyvius apklausti. Ji Garliavoje organizavo ir parašų rinkimą Kreipimuisi į LKP CK pirmąjį sekretorių P. Griškevičių. KGB užsibrėžia nustatyti, kas rinko parašus ir kas pasirašė. Juos apklausti.

Plane rašoma, kad baudžiamosios ir operatyvinės įskaitos (o ji buvo sekama pagal operatyvinio stebėjimo DON bylą Nr. 1341)¹⁸⁷ bylose esanti medžiaga liudija, jog J. Bieliauskienės veiklos įkvėpėjai buvo kunigai ekstremistai Dumbliauskas, Sta-kėnas, Gražulis, Lauriūnas, Dobrovolskis, Tamkevičius ir Černiauskas, todėl numato juos visus apklausti. Numato nustatyti ir jos ryšius su TTGKK nariais ir juos apklausti. Galiausiai įsirašo punktą, kad būtų parašytas ją demaskuojantis straipsnis, o atsakingas KGB darbuotojas susitiktų su Garliavos vidurinės mokyklos moksleiviais (kuriuos ji „nacionalistiškai ir religiškai žalojo“) ir atliktų aiškinamąjį darbą.

LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius 1983 04 29 parašė tokį teikimą LKP CK:

Ji kaltinama tuo, kad nuo 1978 m. iki 1982 m. spalio mėn., t. y. iki suėmimo dienos, siekdama susilpninti tarybų valdžių, varė antitarybinę agitaciją ir propagandą: statė antitarybinio pobūdžio inscenizacijas, ruošė šmeižtiškus rašinius bei informacijas ir perdavė juos nelegalios antitarybinio turinio brošiūros „LKB Kronika“ leidėjams, aktyviai dalyvavo parašų rinkime po šmeižtiško antitarybinio turinio dokumentu. Be to, savo bute laikė platinimo tikslu antitarybinio turinio literatūrą...

Toliau rašoma, kad J. Bieliauskienė 1956 m. atlikusi bausmę (buvo nuteista 25-eriems metams lagerio),

tapusi fanatiškai tikinčia, užmezgė ryšius su kunigais S. Tamkevičium, A. Svarinsku. Pagrindinė jos veikla buvo moksleivių tarpe: telkė eucharistiečius ir gyvojo rožančiaus būrelius. Ji juos „auklėjo“ savo bute, parengė inscenizaciją „Išaukštinkime Lietuvą“. Jos paveikti mokiniai ėmė antisovietiškai elgtis ir buvo mokykloje baudžiami. Apie tai ji paskelbė informaciją „LKB Kronikoje“. 1981 m. ten pat paskelbė apie valdžios persekiojimus kelionėje į Šiluvą.

1982 m. ji įsijungė į kun. S. Tamkevičiaus ir kun. A. Svarinsko suorganizuotą akciją - masinį parašų rinkimą po pareiškimu LKP CK pirmajam sekretoriui. (Surinko apie 2000 parašų.) Šio pareiškimo tikslas buvo išspausdinti jį „LKB Kronikoje“, išplatinti Lietuvoje ir užsienyje.

Jos inspiruoti mokiniai V. Gluoksnis, B. Gluoksnytė, A. Slepkovas, M. Babonas, D. Naikelytė sudarydavo mokykloje ir komjaunimo organizacijoje konfliktines situacijas.<...> V. Gluoksnis, A. Slepkovas atsisakė būti komjaunuoliais ir sugrąžino komjaunimo bilietus. V. Gluoksnis palaipsniui ėmė reikštis antivisuomeninėje veikloje, <...> ruošiasi būti kunigu. Netinkamai šie mokiniai elgėsi ir parengtinio tardymo metu: atsisakydavo ir vengdavo duoti parodymus, duodavo melagingus parodymus, atsisakydavo pasirašyti protokolus ir kt. "¹⁸⁸

1983 m. gegužės 16-18 d. LSSR Aukščiausiasis teismas J. Bieliauskienę nuteisė (antrą kartą) 4-eriems metams griežtojo režimo lagerio ir 3-ejiems metams tremties.

Imtasi ir neteisimų susidorojimų su „kunigais reakcionieriais“: kun. B. Laurinavičius 1981 m. nužudytas, kun. J. Zdebskis 1980 m. nudegintas cheminėmis medžiagomis, o vėliau (1986 m.) įtartinomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje; nužudyti kunigai L. Šapoka ir L. Mažeika; Griškabūdyje, Kulautuvoje, Karmėlavoje kunigai žiauriai kankinti... Šių savo darbų pėdsakus KGB stropiai užtrynė, tačiau iš paskutiniojo dešimtmečio vienintelė išlikusi kunigų sekimo operatyvinė byla (DOR Nr. 242) leidžia manyti, jog visi šie susidorojimai buvo suplanuoti KGB kabinetuose kaip ir kun. J. Zdebskio nudeginimas cheminėmis medžiagomis 1980 10 03, nors oficialiuose Lazdijų prokuratūros dokumentuose rašoma, jog toks atvejis jiems nežinomas. Tačiau šios bylos dokumentuose KGB patvirtina, kad tai buvo ilgai ir kruopščiai jų organizuotas“ darbas, pasitelkiant net Maskvos KGB specialistus.

1983 m. teisminiu būdu buvo susidorota su TTGKK nariais kunigais Alfonsu Svarinsku ir ne tik komiteto nariu, bet ir LKB Kronikos vyriausiuoju redaktoriumi Sigitu Tamkevičiumi. Kai buvo rengiamos baudžiamosios bylos jiems, KGB tardymo skyrius nagrinėjo ir daugelio kitų, įtariamų bendradarbiavimu LKB Kroniką leidžiant ir platinant, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą. Pagal 5-osios tarnybos pateiktą operatyvinę medžiagą šie klausimai buvo nagrinėjami ir 1983-1984 m.

KGB surinko kratų metu pas kun. Joną Kaunecką paimtą visą medžiagą¹⁸⁹. Kaip buvo minėta, kun. J. Kaunecką buvo numatyta areštuoti drauge su kun. A. Svarinsku ir kun. S. Tamkevičiumi 1983 01 26. KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas ppłk. V. Urbonas surašo visus biografinius duomenis apie kun. J. Kaunecką ir 1983 01 19 skubiai pareikalauja iš Vidaus reikalų ministerijos žinių apie J. Kaunecko teistumą.

Žinios reikalingos baudžiamajai bylai. Vadinasi, areštui buvo rengiamasi rimtai¹⁹⁰.

KGB vienoje byloje buvo surinkusi ir visą kun. Leoną Kalinauską, kun. Antaną Jokūbauską ir ses. Moniką Gavėnaitę inkriminuojančią medžiagą¹⁹¹. Išanalizavęs šią medžiagą, V. Urbonas dėl kun. L. Kalinausko rašo, kad po oficialaus įspėjimo 1983 m. gruodžio mėn. turime tik vieną tinkamai uždokumentuotą pamokslą - mažai. Pamokslų turinys nėra stiprus. Reikia daugiau tinkamai uždokumentuotų pamokslų arba kito tvirto gerai įrodyto kriminalo.<...> jeigu bus tvirtų įrodymų, kad jis platina arba laiko platinimo tikslu „LKB Kroniką“, galima traukti baudžiamojon atsakomybėn“ ¹⁹². Vyr. tardytojas mjr. V. Pilelis surenka visą medžiagą apie kun. L. Kalinausko „nusikaltimus“ ir jam taikytas priemones. Jis rašo, kad yra įforminti dokumentais 37 jo pamokslai (nuo 1982 m.), tačiau galutinė pplk. V. Urbono išvada ir patarimas 5-ajai tarnybai: reikia operatyviniu keliu uždokumentuoti (įrašant į magnetofono įuostą) bent 3-4 antitarybinio ar šmeižtiško turinio L. Kalinausko pamokslus. Tada būtų pakankamai neginčytinų teisminių įrodymų ir galima būtų spręsti klausimą dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. 1983 09 16 ¹⁹³.

Surinkta ir kun. Petro Našlėno 36 pamokslai (daugiausia sakyti Alytuje, Kybartuose, Viduklėje ir kitur). Juos peržiūrėjęs ppłk. V. Urbonas rašo: Preliminariai yra formalūs teisminiai įrodymai tik dėl 9-11 pamokslų. Turinys žinomas tik 2 pamokslų (silpnokas)“. Ir vėl ta pati išvada: per mažai įkalčių ¹⁹⁴.

Daug daugiau įkalčių surandama ses. Monikai Gavėnaitei: operatyvininkas jų prirašo net du lapus. Pagal agento Matulionio pranešimą ji įtariama net esanti TTGKK nare (po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus arešto). Juodraštinio tipo 4 lapų pastabose apie ses. M. Gavėnaitės nusikalstamą veiklą nurodyta, kad ji davė skaityti ir įrišti Kroniką ir Lietuviškojo charakterio problemą. Pas ją rasta daug pogrindžio ir ideologiškai žalingos literatūros. Ji organizavo vaikų procesijas. „Patikėtiniui“ A ji sakiusi, kad agituos parapijiečius neiti į rinkimus. Davė sąrašus parašams rinkti dėl „valstybinio nusikaltėlio“ A. Svarinsko išvadavimo ir pati rinko, platino jo nuotraukas. Ji organizuoja vaikų sambūrius, gamina ir platina nelegalius leidinius. Sąrašas baigiamas klausimu: „Ką gi Monika vežioja krepšiuose?“ (kaip pasakoja jos bendražygės seselės, krepšiuose tiesiog įžūliai ji vežiodavo ir Kroniką). Pplk. V. Urbonas rašo: Jeigu bus tvirtų įrodymų, kad ji platina arba laiko platinimo tikslu „LKB Kroniką“, galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. Jai būtų galima inkriminuoti: 1) „LKB Kronikos“ gamybą ir platinimą ir 2) valstybinio nusikaltėlio Svarinsko gynimą.<...> Senaties termino nėra! ¹⁹⁵

1983 01 20 KGB 5-osios tarnybos viršininkas plk. E. Baltinas pateikia pažymą apie ses. Oną Pranckūnaitę, kad už antisovietines dainas 1952 m. ji buvo nuteista 10-čiai metų, už „LKB Kronikos“ dauginimą 1977 m. - 3-ejiems metams, o dabar jos bute turėtų būti „Kronikos“ numerių ir dauginimo technika. 1983 01 26 jos bute ir pagalbinėse patalpose buvo atlikta krata¹⁹⁶.

1983 06 28-30 KGB vyr. ltn. V. Baumila atliko kratą ir pas Kelmės gyventoją ses. Reginą Teresiūtę. Rasta Alma Mater du numeriai, daugelio kalinių adresai, Lietuvos tikinčiųjų protestas SSRS generaliniam prokurorui dėl kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus arešto ir kt. Visą medžiagą peržiūrėjo ppłk. V. Urbonas, surūšiavo ir ją įvardijo. Medžiagą įvertino, kaip sunkiai inkriminuotiną ¹⁹⁷.

KGB Kauno MS 1984 m. norėjo sukurpti baudžiamąją bylą ir ses. Aldonai Raižytei. 1984 03 16 KGB pirmininkas J. Petkevičius rašo raštą KGB Kauno MS viršininkui plk. G. Bagdonui, kad, peržiūrėjęs A. Raižytės operatyvinio tyrimo (DOR) bylą, tardymo skyrius jai dar negali kelti baudžiamosios bylos. Jai inkriminuojama eucharistininkų sambūrių organizavimas, parašų rinkimas po antisovietiniais ir šmeižtiškais dokumentais bei dalyvavimas rengiant medžiagą LKB Kronikai. Tačiau pateiktoje medžiagoje tardytojai pasigenda konkretumo: nenustatytas eucharistininkų sambūrių idėjinis turinys, neįrodyta, ar ji pati rinko parašus, o LKB Kronikos laikymas neturint tikslo jos platinti - dar nėra nusikaltimas. Tardymo skyrius nurodo, kad, norint A. Raižytę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jos tyrimą (sekimą) reikia vesti kryptingiau. Kaip perspektyvesnę tyrimo sritį nurodo eucharistininkų sambūrių tyrimo dokumentavimą. Tačiau pabrėžia, kad apie tai turi būti surinkti oficialūs sambūrių dalyvių paaiškinimai ¹⁹⁸.

1984 09 17 KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas siunčia tardymo skyriui 2 tomus operatyvinio stebėjimo (DON) bylos Nr. 1414 dėl kun. Antano Jokūbausko. Prašo medžiagą išnagrinėti ir spręsti jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą. Prideda 1983 m. kratos metu paimtus 65 dokumentus ir 3 pamokslų magnetofoninius įrašus. Peržiūrėjęs medžiagą, vyr. tardytojas kpt. Vidzėnas rašo rezoliuciją: Atsakymas duotas žodžiu: rekomenduota tęsti negatyvios A. Jokūbausko veiklos dokumentavimą. Priedai grąžinti drg. Jankauskui. 84 09 28 ^199. Kun. A. Jokūbauskas liko nerepresuotas.

Pažymėtina, kad tuo laiku KGB neskubėjo kelti naujų baudžiamųjų bylų: gal laukė, kol nutils triukšmas dėl kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus arešto, gal jau brendo giluminiai SSRS vidaus politikos pokyčiai? Tačiau tai anaiptol nesusilpnino disidentinio ir religinio judėjimo sekimo ir rengimosi bet kuriuo palankiu momentu smogti smūgį.

LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko 1983 12 30 patvirtintame KGB Vilniaus miesto skyriaus agentūrinių operatyvinių ir organizacinių priemonių plane 1984 metams rašoma, kad reikia drauge su 5-osios tarnybos 3-iuoju skyrium organizuoti Vilniaus miesto „kunigų reakcionierių“ pamokslų dokumentavimą, nustatyti su kunigais ryšius palaikančius jaunuolius, ypač eucharistininkus, juos paveikti profilaktiškai arba panaudoti operatyviniams tikslams (t. y. užverbuoti)²⁰⁰.

Galima tik pavydėti, su kokiu uolumu Lietuvos kompartija ir KGB rengėsi didiesiems Lietuvos Katalikų Bažnyčios jubiliejams: Šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai (1984 m.) ir Krikščionybės įvedimo 600 metų jubiliejui (1987 m.). KGB Vilniaus MS 1984 m. ataskaitoje rašoma, kad Švenčiant religines šventes, ypač Šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejų, į Vilniaus bažnyčias buvo pasiųsti sovietiniai ir komjaunimo aktyvistai bei skyriaus operatyviniai darbuotojai ²⁰¹.

Dar 1985 m. LKP Vilniaus miesto komitetas priėmė nutarimą Apie politines ir kontrapropagandines priemones ryšium su būsimu Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejum, kuriame buvo sakoma: Prieš mus stovi darbas užkirsti galimus klerikalinių ekstremistų išpuolius ir neutralizuoti jų negatyvią įtaką aplinkai²⁰². LSSR KGB dėl šio jubiliejaus dar 1984 10 11 parengė potvarkį Nr. 13s, kuriame numatė su agentūros pagalba išsiaiškinti klerikalinių-nacionalistinių elementų ketinimus jubiliejų panaudoti priešiškiems tikslams ²⁰³.

1984 m. gruodžio mėn. KGB Vilniaus MS ir VRM Vilniaus miesto vidaus reikalų valdyba sudarė planą ypatingoms situacijoms. Jo 6-ame skyriuje prie ypatingų situacijų priskiriami ir tokie reiškiniai:

Išaiškinti klerikalinių ekstremistų ketinimus ir bandymus panaudoti tradicines ir naujai kuriamas vadinamąsias „stebuklingas“ ir „šventas“ vietas, siekiant į jas masiškai pritraukti tikinčiuosius, ten atlikti pamaldas ir galbūt priešiškus antivisuomeninius veiksmus. Laiku apie tai informuoti partinius ir sovietinius organus ir jiems vadovaujant imtis ryžtingų priemonių, kad tose vietose nebūtų pastatyta naujos religinės simbolikos ar restauruota senoji...

...Sustiprinti agentūrinį-operatyvinį darbą tarp vadinamųjų eucbaristiečių, vienuoliaujančių elementų ir religinių fanatikų, kurie yra bazė kunigams-ekstremistams juos panaudoti įvairiems antivisuomeniniams veiksmams. Per jų darbo ar mokslo vietose veikiančias visuomenines organizacijas demaskuoti jų antivisuomeninį veiklos pobūdį ir neleisti daryti įtaką kitiems kolektyvo nariams ²⁰⁴.

KGB Vilniaus MS 1985 m. ataskaitoje pažymima, kad operatyvinei padėčiai daro įtakos <...> reakcingos katalikų dvasininkijos dalies veikla. Paminimi Naujosios Vilnios kunigai Puidokas ir Poškus, pasidžiaugiama, kad užkirstas kelias vienuolės Greckytės ketinimui organizuoti „prieglaudą“ našlaičiams, kad juos galėtų religingai auklėti, pasidžiaugiama agento Meistro (rus. Master) veikla: tarp reakcingų klerikalų jis įgijo autoritetą ir išsiplėtė jo ryšiai.

Kalbėdamas apie LSSR KGB pirmininko nurodymus dėl krikščionybės 600 metų jubiliejaus, KGB Vilniaus MS viršininkas plk. V. Neverauskas pažymėjo, kad konkretiems priešiškiems pasireiškimams išaiškinti nukreipta eilė agentų, galinčių dirbti tarp kunigų-reakcionierių. V. Neverauskas pareiškia, kad reakcingai dvasininkijai bei LKB Kronikos leidėjams sekti reikia gerų agentų ir čia pat pasiskundžia: Kaip ir anksčiau, sunkiai sekasi verbuoti agentūrą tarp bažnytininkų, nėra realių kandidatų verbavimui tarp ketinančių stoti į kunigų seminariją ²⁰⁵.

1985 m. spalio mėn. Termoizoliacijos mokslo tiriamojo instituto jaunesniajai mokslinei bendradarbei Žemaitienei KGB pradeda operatyvinio patikrinimo bylą (DOP), nes įtaria, kad jos ryšys - JAV pilietė Titas - išveža iš SSRS LKB Kroniką, o iš kito į JAV grįžtančio jos ryšio (Stasas) atimti du egzemplioriai Kronikos ²⁰⁶.

Taigi sekimas nenutrūko. Visiškai nenutruko ir represijos.

Paskutiniai reikšmingesni disidentų teisminiai procesai Lietuvoje vyko 1985 m. Tų metų sausio 17-18 d. Vilniuje buvo nuteistas kunigas Jonas Kastytis Matulionis (antrą kartą) ir Romas Žemaitis, kaip ypač gynęs tardymų metu areštuotą savo kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, neneigęs, jog skaitęs LKB Kroniką ir aktyviai dalyvavęs Vėlinių procesijoje. Šis 18 metų jaunuolis tvirtai laikėsi ne tik teismo metu, bet ištvėrė nepalūžęs 2-ejus metus kalėjime. Tai buvo ypatingos dvasios jaunikaitis, kurio niekas net nerengė tokiai skaudžiai gyvenimo

Romas Žemaitis

Kun. J. K. Matulionis, trumpam paleistas iš lagerio 1985 m.

pamokai. Formalus kaltinimas - Vėlinių procesijos organizavimas Kybartuose. Už šį „nusikaltimą“ kun. J. K. Matulioniui paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, o R. Žemaičiui -dvejų metų.

Tai buvo tik formalus kaltinimas. Kaip minėta, J. K. Matulionis KGB akiratyje buvo jau nuo 1977 m., kai buvo teisiamas už LKB Kronikos dauginimą ir platinimą. Be to, J. K. Matulionis buvo baigęs pogrindinę kunigų seminariją ir be valdžios oficialaus registravimo nuo 1982 m. ėjo Kybartų parapijos vikaro pareigas bei aktyviai kovojo prieš Bažnyčios teisių varžymus. Todėl, norėdami izoliuoti neparankų kunigą ir „pamokyti“ kitus dvasininkus, radę pretekstą, saugumiečiai su juo susidorojo. Tai patvirtina ir tas faktas, kad tų pačių metų birželio 19 d. po amnestijos pirma laiko paleidus kun. J. K. Matulionį iš lagerio, po savaitės jis buvo vėl areštuotas ir be teismo sprendimo išvežtas į Novoorlovsko lagerį atlikti likusios bausmės²⁰⁷.

1985 03 28 LSSR Aukščiausiasis teismas už šmeižtiškos literatūros gaminimą ir platinimą ketveriems metams gulago ir dvejiems metams tremties antrą kartą nuteisė 79-erių metų Vladą Lapienį. Vladas Lapienis buvo suimtas 1984 02 13, atlikus kratą J. Puodžiuko sodo namelyje šalia Vilniaus ir išlaikytas KGB tardymo izoliatoriuje iki vasario 28 d., o po to paleistas.

V. Lapienio paleidimas, suėmus jį su tiek įkalčių, galėjo atrodyti anuomet keistas ir nesuprantamas ne tik V. Lapienio bendražygiams, bet ir pačiam V. Lapieniui: juk jį sulaikant vienoje Vilniaus parduotuvėje krepšyje buvo rasti keturi paskutiniai LKB Kronikos numeriai, Lietuvos ateitis, jo memuarų fragmentai ir kita. Ne mažiau įkalčių rasta ir J. Puodžiuko sodo namelyje, iš kur į miestą atvyko V. Lapienis. Viskas paaiškėja iš KGB tardymo skyriaus viršininko T. Lazarevičiaus 1984 03 05 pažymos²⁰⁸. Pažymoje rašoma, kad 1984 02 13 baudžiamojon atsakomybėn patrauktas V. Lapienis, jau 1977 m. teistas už bendradarbiavimą LKB Kronikos leidyboje, kurioje dalyvauja nuo 1973 metų. KGB jį charakterizuoja kaip

Vladas Lapienis (Lapinas) Vilniuje. (Fotografuota KGB seklių)

nacionalistiškai nusiteikusį religinį fanatiką. Vasario 15 d. Lietuvos SSR KGB pasiuntė į SSRS KGB telegramą, prašydami leisti V. Lapienj patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau vasario 20 d. iš SSRS KGB 5-osios valdybos buvo gautas atsakymas, kad V. Lapienj netikslinga areštuoti. Pažymoje tokio atsakymo motyvai neįvardyti. SSRS KGB V. Lapieniui kardomąją priemonę areštą 1984 02 28 pakeitė į pasižadėjimą neišvykti. Jo baudžiamoji byla buvo perduota Vilniaus miesto prokuratūrai, ö tardymą atlikti pavesta šiai prokuratūrai ir LSSR KGB tardymo skyriui. Kaip rašoma pažymoje, SSRS ir LSSR KGB vadovybių susitarimu V. Lapieniui pareikštas kaltinimas pagal LSSR BK 199¹ str., jis paleidžiamas, o baudžiamosios bylos likimą palikta spręsti atsižvelgiant į bylos ir operatyvines aplinkybes. Taigi Lietuvos SSR KGB, paleisdama V. Lapienj, tikėjosi, kad tai daro neilgam: jį toliau sekė ir rinko medžiagą baudžiamajai bylai.

Vos paleidus V. Lapienj, LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. H. Vaigauskas 1984 03 16 patvirtino 5-osios tarnybos ir tardymo skyriaus parengtą Pagrindinių tardyminių veiksmų ir agentūrinių-operatyvinių priemonių planą V. Lapienio baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-016-83 ²⁰⁹. Šiame plane pirmuoju punktu įrašo: Lapienio tyrimui panaudoti agentę „Ireną“, kuriai parengti konkrečią užduotį ir elgesio liniją, o jų susitikimus kontroliuoti priemone T. Kodėl ši priemonė pirmoji? Todėl, kad naujai užverbuotąja agente visiškai pasitikėjo ir V. Lapienis, ir jo žmona. O jų susitikimus ir pokalbius kontroliuoti slaptu klausymusi iš Lapienio buto reikėjo dėl to, kad agentė pati neseniai bendradarbiavo LKB Kronikos leidyboje ir todėl KGB netikėjo, kad ji sąžiningai jiems tarnaus (miške gimęs į mišką ir žiūri) - todėl ir nusprendė pakontroliuoti jų susitikimus: ar viską praneš, apie ką kalbėjosi. Ir kitais būdais ją, įkliuvėlę, kagėbistai tikrino: siuntinėjo pas kunigus, kad iš jų gautų ar nemačiomis paimtų kad ir senus Kronikos numerius ir jiems pristatytų. Numatė panaudoti ir agentą Krylovą, kuris galėjo prieiti prie V. Lapienio rašomųjų mašinėlių ir pateikti jų šriftą. Kaip paprastai, numatė suintensyvinti slaptą klausymąsi ir sužinoti, kas yra V. Lapienio artimiausi ryšiai ir ką iš jų būtų galima užverbuoti. Jo politinėms pažiūroms aiškintis numatė pasinaudoti kai kuriais jo ar žmonos giminėmis (ne agentais). Suplanavo apžiūrėti kratų metu paimtą literatūrą, atlikti reikiamas ekspertizes ir tardymus, peržiūrėti kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko ir jo baudžiamąsias bylas, nustatyti, kurie LKB Kronikoje ir kitoje pogrindžio spaudoje skelbti straipsniai yra jo rašyti. Taigi vasario 28 d. paleistą V. Lapienį numatė sekti ir išoriniu stebėjimu.

Tačiau, kaip rašo KGB, paleistas V. Lapienis iš jų akiračio dingo ir tik atlikus kratą O. Dranginytės bute (Kaune) 1985 01 04 jis buvo vėl areštuotas. KGB nustatė, kad sode ir Kaune jis rašomąja mašinėle spausdino Tarybinio kalinio memuarus. Per kratas J. Puodžiuko sode ir O. Dranginytės bute buvo rasta daug pogrindinės literatūros: LKB Kronikos 10, 38, 46 numeriai, Einamųjų įvykių kronikos (rusų k.) 36 numeris, knygos Asmenybė ir tautinis sąmoningumas, Lietuvių archyvas I (VI) tomas-, brošiūra Arkivyskupas Mečislovas Reinys, J. Girniaus Lietuviškojo charakterio problemos ir kt. Be to, Vilniaus mieste jis laikęs ir nešiojęs LKB Kronikos Nr. 57, 58, 59 ir 60, Lietuvos ateities 6 numerius, Gulago dantračiai triuškina AT, Belgrado konferencija ir daug kitos rezistencinės literatūros. Kaune nešiojosi LKB Kronikos 62 ir 63 numerius, Lietuvos ateities 8 numerį ir Aušros 42 numerį. KGB nustatė, kad Tarybinio kalinio memuarai - tai jo paties atsiminimai, kuriuos jis spausdino ir davė kitiems skaityti. Rašysenos ekspertai nustatė, kad ir Gulago dantračiai triuškina AT bei Belgrado konferencija, paimti kratos metu jo bute, taip pat rašyti jo.

1985 02 28 kaltinamojoje išvadoje buvo rašoma: Siekdamas susilpninti Tarybų valdžių jis [V. Lapienis] gamino, platino ir laikė platinimo tikslu šmeižiančią literatūrą. Jis buvo teisiamas LSSR Aukščiausiajame teisme. Teismo posėdžiui pirmininkavo J. Riepsas, o liaudies tarėjai buvo A. Grigalavičienė ir A. Gudelevičius. Kaip paprastai, nuosprendis buvo galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.

V. Lapienis ir šį kartą pasakė įspūdingą paskutinį žodį, kuriame, remdamasis SSRS Konstitucija, Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir 1975 m. SSRS pasirašytu Helsinkio susitarimo Baigiamuoju aktu, tapo sovietinės santvarkos ir jos teisėsaugos sistemos kaltintoju. Jis pareiškė jaučiąs ne gėdą, o garbę, jog parašė savo - kalinio - memuarus, kad skaitė LKB Kroniką, Lietuvos ateitį, J. Girniaus Žmogų be Dievo, nes dabar jis kaip katalikas jaučiasi sąžiningai atlikęs savo pareigą.

Kalbą baigė anuomet pranašingais ir reziumuojančiais visą mūsų tautos kančių prasmę žodžiais: Šitos aukos ne veltui. Tai busimosios laisvės grūdas, kritęs į mūsų tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą, ašaromis aplaistytą žemę. <...> Omnia vincet veritas - Viską nugalės teisybė ²¹⁰.

Tai buvo žodžiai žmogaus, kuris įkūnijo žudytos, bet gyvos išlikusios tautos tikėjimą ir viltį, kad ateis diena, kai nukris vergijos retežiai. Tik niekas netikėjo, kad taip greitai... Taigi ne propagandinis patosas, bet gilus tikėjimas Tėvyne padiktavo šiuos žodžius.

Iš tardymo izoliatoriaus V. Lapienio siųsto ir KGB sulaikyto laiško faksimilė. (LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 202, 1. 283-1)

Paminėtinas ir visai netoli Atgimimo laikų Algirdo Patacko areštas. Suimtas 1986 07 29 ir taip pat apkaltintas „šmeižikiškos“ pogrindžio literatūros gaminimu bei platinimu, paskaitų baltų kultūros ir religijos klausimais organizavimu, informacijos apie „buržuazinius nacionalistus“ rinkimu, susitikimo su buvusiu politiniu kaliniu Petru Plumpa organizavimu savo bute bei kitais „nusikaltimais“. Tiriant A. Patacko baudžiamąją bylą jis buvo kvostas apie 100 kartų, tačiau staiga bylos eiga pasisuko netikėta kryptimi: likus savaitei iki teismo, 1987 02 04 A. Patackas paleistas iš Vilniaus KGB tardymo izoliatoriaus. Rezistentų teisminių procesų specialistas prokuroras J. Bakučionis paleidimą taip motyvavo: Ryšium su pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis Tarybų Sąjungoje Algirdas Patackas nėra kenksmingas visuomenei ²¹¹ . Taigi ryšium su pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis KGB jau nebegalėjo taip kaip anksčiau dorotis su režimui nepalankiais asmenimis. Ir nors po 1987 08 23 Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo įvykusio mitingo, kuriame buvo viešai pagarsintas ir pasmerktas 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas, aktyvūs jo dalyviai R. Grigas, kun. R. Puzonas ir ses. N. Sadūnaitė buvo terorizuojami ir bauginami nužudymu, tačiau daugiau jokių politinių teisminių procesų nebebuvo keliama.

Bet tai nereiškė, kad KGB pasidavė ir nuleido rankas, jie tik pakeitė taktiką - tikėjosi bauginimais, šmeižtais ir kompromitacijomis dar sustabdyti neįtikėtinai greitai kylančią Atgimimo bangą.

Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose prie LKB Kronikos Nr. 73 (kurį ranka rašytą atėmė iš ses. N. Sadūnaitės ir B. Vazgelevičiūtės, o leidėjams teko jį iš naujo atkurti) yra prisegtas H. Vaigausko rašytas raštelis: Kronikos leidėja Sadūnaitė - Klimaičiui iš savo pozicijų traktuoja Patacko, Terlecko, Dambrausko ir kitų paleidimą. Stengiasi parodyti, kad jie nedarė jokių nuolaidų, nesižemino, neprašė malonės. Gal reikėtų, suradus patogią progą, plačiau pakalbėti šiuo reikalu, pacituoti kai kurių paleistųjų pasižadėjimus²¹².

Taigi, kaip matyti, 1987 m. KGB rengėsi ir toliau kovoti su disidentais ir seniai išbandytais, ir naujais metodais: klasta, šmeižtais, kompromitavimais. Jeigu būtų išmušusi jų pergalės valanda Maskvoje, be abejo, disidentai ir Sąjūdžio aktyvistai (žinoma, ne jų infiltruotieji) būtų vėl sausakimšai užpildę suremontuotas KGB rūsių kameras. Laimė, pergalę šventė ne jie.

6. Paskutinė LKB Kronikos baudžiamoji byla

Buvusio LSSR KGB archyve yra išlikusi dėl LKB Kronikos (o podraug ir kitų pogrindžio veikalų bei dokumentų) pradėta ir nebaigta 9 tomų baudžiamoji byla Nr. 09-2-008-87. Visą jos medžiagą sukomplektavo KGB mjr. A. Vidzėnas. Byla pavadinta Dėl nelegalaus šmeižtiško turinio leidinio „LKB Kronika“ gaminimo ir platinimo faktų. Beje, tai ne visiškai naujai pradėta byla, o tik išskirta iš kitos tirtos baudžiamosios bylos. (Buvo praktikuojama iš tiriamos bylos dalį medžiagos išskirti ir tirti atskirai, tuo būdu vieniems ar kitiems asmenims sparčiau pabaigti bylą ir juos perduoti teismui.)

Nėra abejonės, kad po kun. Alfonso Svarinsko ir kun. Sigito Tamkevičiaus areštų, kai Kronika sėkmingai ir reguliariai toliau ėjo, KGB pradėjo ne vieną naują operatyvinę bylą. Deja, archyve jų nėra; išlikusi tik ši baudžiamoji byla.

Šios baudžiamosios bylos pirmuosiuose trijuose lapuose surašyta LSSR prokuroro vyr. padėjėjo vyr. justicijos patarėjo J. Bakučionio 1987 05 29 nutartis, kur pirmiausia nusakoma, kodėl pradėta ankstesnė baudžiamoji byla Nr. 09-2-012-86 (iš kurios išskiriama ši). Rašoma, kad dar 1986 05 08 LSSR prokuroras pradėjo baudžiamąją bylą dėl šmeižtiško, žeminančio tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, turinio literatūros gaminimo faktų Vilkaviškio mieste ²¹³. O pretekstas šiai bylai pradėti buvo vilkaviškiečių Kelmelių „įtarimas vagyste“. Mat iš Vilkaviškio miesto spaudos kiosko Nr. 4 esą buvo pagrobta cigarečių, filatelijos albumų, pašto ženklų ir vokų. Esą dėl to 1986 04 25 Antano ir Danos Kelmelių bute (Vilkaviškis, Statybininkų g. 4-3) buvo atlikta krata. Bet vietoj cigarečių ir vokų rasta LKB Kronikos 62 numeris, įrišti mašinraščiai Skausmo pėdos, Mažoji kankinė, Kalėjimo gėlės, Rasūno Benamės svajos, Aušra 47 (87) numeris, periodinis leidinys jaunimui Lietuvos ateitis 5 numeris, draminis montažas Kražių skerdynės (1893 m.), Skaidrūno Iš dūžtančios galeros, Kelias Lietuvon, Vilties properša, mašinraštinis kun. Sigito Tamkevičiaus Dvasinis testamentas, laiškai, atvirukas iš Kazachijos Čimkento srities, Badamo (Roberto Grigo), kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus nuotraukos, leidiniams įrišti reikalinga viela ir įrankiai, daug popieriaus, kalkės ir kt. Iš viso paimta 71 daiktas (kai kurių po daug egzempliorių). A. Kelmelį ir D. Kelmelienę tardė KGB majorai R. Rainys ir V. Pilelis. D. Kelmelienė teigė, kad visus tuos daiktus pas juos atvežė ir paliko kun. J. Zdebskis. Buvo žadėjęs pasiimti, bet 1986 02 05 autoavarijoje žuvo. (KGB turėjo sulaikę 1986 02 07 ir 1986 02 19 D. Kelmelienės laiškus tremtyje esančiam A. Terleckui. Šiuose laiškuose ji rašė, kad suorganizavus autoavariją kun. J. Zdebskį nužudė KGB. Kaip ji rašo, be kitų traumų, jo galvoje buvo šautinė žaizda, kur kulka iš kaktos išėjusi per smilkinį.)

Antrasis impulsas šiai bylai buvo 1986 11 30 medžioklės metu (gal specialiai surengtos?) Lazdijų rajono Menciškės ir Jančiulių kaimų sandūroje, apie pusę kilometro nuo Sakavičių sodybos, krūmuose rasti du polietileniniai maišai, kuriuose buvo LKB Kronikos 19, 34, 36, 48, 58, 61, 62, 65, 70, 71 numeriai, Aušros 1, 17, 24, 32 ir 42 numeriai bei rašomoji mašinėlė Erika ²¹⁴. Maišus aptikęs medžiotojas Juozas Mas-lauskas, kuris apie tai pranešęs drauge medžiojusiam VAI²¹⁵Lazdijų rajono vyr. autoinspektoriui V. Puodžiūnui, o šis, matyt, „kur reikia“. Greitai pasirodė KGB Lazdijų rajono poskyrio darbuotojas Juozas Gylys ir, viską susikrovęs į savo Žigulius, nugabeno į KGB būstinę. KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininko Z. Galiausko raštas apie rastą laimikį nedelsiant pasiekė savo šefus Vilniuje ir LSSR prokurorą J. Bakučionį.

Sakavičių „medžioklė“ prasidėjo, matyt, anksčiau (tikriausiai turint duomenų, įgytų operatyviniu būdu ir per šnipus). Kaip rašoma 1986 12 12 KGB YSB vyr. tardytojo plk. Liniausko atliktoje Ginto Sakavičiaus apklausoje, dar 1986 11 29 apie 22 val. 30 min. Alytaus autoinspektorius vyr. ltn. Pikūnas sulaikė jo automašiną VAZ-2106 (Nr. U-1531-LI) ir drauge su inspektoriumi R. Aleksandravičiumi 30 d. apie

Ginto Sakavičiaus pažyma gauti pasui (iš buv KGB archyvo)

0 val. 30 min. joje atliko kratą²¹⁶. (KGB dažnai naudodavosi milicijos, VAI ir kitų įstaigų paslaugomis.) Automobilyje rasta rašomoji mašinėlė, knyga Dievas ir žmogus, kalkės, popieriaus lapų ir kt. Kratoje dalyvavo ir vyr. operatyvinis įgaliotinis R. Dubinskas. Toliau viskas vyko pagal įprastą scenarijų: paimti daiktai keliavo į Vilniaus KGB, čia tardymo skyriaus YSB vyr. tardytojas plk. V. Liniauskas atliko oficialią daiktų apžiūrą, dalyvaujant, matyt, jų etatiniams kviestiniams (nes tie patys kartojasi ir kitose apžiūrose) Aurelijai Augutytei ir Inarai Maceržinskajai, surašė protokolą, po to - dokumentų ekspertizė (rasta Vytauto Sakavičiaus pirštų atspaudų), o tada - tardymai. Be minėtos apklausos, Gintas Sakavičius vėl tardomas 1987 02 19, o Vytautas - 1987 01 30 ir 1987 02 19. Abu broliai (dvyniai, dabar abu kunigai) tardymus atlaikė dorai ir nieko neišdavė. Buvo tardoma ir jų motina.

Dar vienas postūmis pradėti šią bylą - tai, kad 1987 03 06 kratos metu pas ses. Birutę Briliūtę rasta Kronikos 73 numerio rankraščiai ir mašinraščiai. Šis numeris dar buvo tik redaguojamas. Tą pačią dieną Kybartuose kratos atliktos ir pas seseris O. Šarakauskaitę, B. Mališkaitę ir O. Kavaliauskaitę. Be Kronikos, rasta 2 egz. įrišto mašinraščio R.G. Rekrūto atsiminimai (Lietuva-Kazachstanas-Lietuva, 1982-1984 m.).

Po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus arešto į Kybartus buvo atkreiptas ypatingas KGB dėmesys: kad susektų LKB Kronikos ir Aušros leidybos vietą, 1984 m. LSSR KGB 7-sis skyrius Kybartuose - pirmą kartą respublikoje - panaudojo net televizinę sekimo aparatūrą ²¹⁷.

1987 04 01 atlikta krata ir ses. A. Jakuntavičiūtės bute (Vilniuje). Čia rasta ir seniai nuo KGB besislapstanti ses. N. Sadūnaitė.

Trumpai sujungęs argumentus, dėl kurių pradėta ši baudžiamoji byla Nr. 09-2-012-86 (vadinasi, byla buvo pradėta 1986 m.), J. Bakučionis toliau rašo:

Parengtinio tardymo eigoje yra surinkti įrodymai, kad Širvintų rajono, Kiauklių bažnyčios zakristijonas paruošė šmeižtiško turinio paskvilį „Rekrūto atsiminimai“, tokio pat turinio rinkinius „Benamės svajos“, „Kelias Lietuvon“ ir „Iš dūžtančios galeros“. Šie kūriniai platinami Lietuvos TSR. Atskiros „Rekrūto atsiminimai“ dalys, taip pat informacijos, dėl kurių paruošimo pagrįstai įtariamas R. Grigas, yra talpinamos „LBK Kronikoje“ ²¹⁸.

Nutariau:

1. Baudžiamųjų bylų dėl nelegalaus šmeižtiško turinio leidinio „LKB Kronika“ gaminimo ir platinimo faktų, t. y. dėl nusikaltimo, numatyto LSSR BK 199' str., padarymo, išskirti iš baudž. bylos Nr. 09-2-012-86 pagal pridedamų dokumentų sųrašų.

(Baudžiamosios bylos Nr. 09-2-012-86 parengtinio tardymo terminas jau turėjo baigtis 1987 05 30, o naujų įkalčių medžiagos rasta daug, todėl ir nutarta iš baudžiamosios bylos Nr. 09-2-012-86 išskirti kaip atskirą baudžiamąją bylą Nr. 09-2-008-87.) Toliau J. Bakučionis rašo: Išskirtąją bylą priimti savo žinion ir joje pradėti parengtinį tardymą.

Į atskirą baudžiamąją bylą buvo išskirta 314 dokumentų. Daug jų susiję su dabartiniu kunigu Robertu Grigu. Pradedama jo, kaip Vilniaus pedagoginio instituto studento, asmens bylos apžiūros protokolu, toliau eina 1982 02 11 paaiškinimas, kaip, neabejotinai KGB nurodymu, buvo kitų studentų sumuštas; tą pačią dieną jo kambaryje paimtų daiktų protokolas, kambario kaimynų R. Kisieliaus, T. Auškalnio, A. Vitkaus ir R. Pauliko 1982 02 15 paaiškinimas; mašinraščio R.G. Rekrūto atsiminimai elektrografinė kopija, visų jo eilėraščių rinkinių kopijos: Rasūno Benamės svajos, Skaidrūno Kelias Lietuvon, Iš dūžtančios galeros. Iš visko matyti, kad ypač kruopščiai buvo renkami įkalčiai jam.

Kun. Robertas Grigas. 1991 m.

Toliau seka pas P. Blažuką, A. Kelmelį, A. Terlecką (tremtyje Magadane) ir kitus 1986 m. atliktų kratų protokolai. Kažkodėl įdėta ir J. Zdebskio mirties akto įrašo kopija. Yra dvidešimties liudytojų apie R. Grigo „šmeižtus“ Rekrūto atsiminimuose apklausos protokolai. (Tarp jų ir tokių knygoje dažnai minimų kaip Satarovo, Žolobko, Baranovskio, Andriejevskio ir kitų, kurių vadovaujamuose daliniuose ar su kuriais drauge tarnavo sovietinėje armijoje.) Apklausta daug lietuvių liudytojų. Tokio pobūdžio dokumentų atrinkta 314 vienetų, ir visi jie pridėti prie naujos baudžiamosios bylos Nr. 09-2-008-87. Peržiūrėtos V. Lapienio, kun. S. Tamkevičiaus, J. Sasnausko ir A. Terlecko, A. Janulio ir P. Buzo, A. Statkevičiaus, V. Šakalio, P. Paulaičio ir kun. A. Svarinsko, R. Žemaičio, B. Gajausko, A. Žyprės, M. Jurevičiaus, V. Vaičiūno, N. Sadūnaitės ir R. Kalantos archyvinės baudžiamosios bylos²¹⁹.

LSSR prokuratūros 1988 06 27 nutarties rinkti inkriminuojančią medžiagą apie R. Grigą faksimilė.(LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 9, 1. 317)

Be šių dokumentų, yra nutarimai daryti kratas (1987 03 06) pas ses. B. Briliūtę, O. Šarakauskaitę, B. Mališkaitę, O. Kavaliauskaitę (Kybartuose), M. Jurėnaitę, A. Jakuntavičiūtę, B. Vazgelevičiūtę ir E. Šuliauskaitę (Vilniuje) bei šių kratų protokolai.

Atlikus daugybę šių priemonių - kratų, tardymų, melagingų liudijimų, ekspertizių ir t. t., 1987 06 01 LSSR prokuroro A. Novikovo nutartimi ši byla oficialiai išskiriama kaip atskira ir sudaroma tardytojų grupė: vadovas - LSSR prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis, KGB YSB vyr. tardytojas pplk. V. Pilelis ir vyr. tardytojas kpt. A. Vidzėnas.

1987 05 29 A. Novikovo nutarimu baudžiamoji byla Nr. 09-2-012-86 buvo nutraukta: D. Kelmelienės tyrimas perkeltas į naują bylą, o P. Blažukui ji išvis nutraukta, nes jis įrodė, kad pogrindžio spaudą jis gavo iš žuvusio kun. J. Zdebskio, jos nedaugino ir neplatino. Tačiau nustatyti nauji asmenys: Algirdas Patackas ir Gediminas Jakubčionis.

Su šia byla susijęs ir marijampolietės ses. G. Navickaitės veiklos patikrinimas: ji administracine tvarka buvo nubausta 10 parų arešto už tai, kad jos bute buvo aptikta (aptikėjai: milicininkai kapitonai Jotauta, Brusokas, Paškevičius, švietimo skyriaus darbuotojai: J. Daugėla ir T. Grimailienė) 17 mokinukų, atvykusių iš Kybartų pagerbti palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio.

Yra Draugo (JAV, Čikaga) laikraštyje spausdintų Kronikos 62 numerio žinių iškarpos, Vatikano radijo pranešimai, kaip per Šv. Kazimiero jubiliejų Vilniuje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje neveikė garsiakalbiai, o Marijampolėje per arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmes „kažkaip“ užsitrenkė sakyklos durys ir pamokslą teko sakyti nuo altoriaus be garsiakalbio... Čia yra surinktų ir kitų Vatikano radijo, Amerikos balso skelbtų pranešimų iš LKB Kronikos 62 numerio. Tai rodo didelį KGB susierzinimą, kad jų veikla išviešinama pasauliui.

KGB YSB vyr. tardytojas V. Pilelis ir plk. J. Česnavičius su J. Bakučionio (1986 05 08) sankcija atliko kratą (1986 05 14) pas Magadano srityje tremtyje esantį A. Terlecką. Per kratą paimta daug laiškų iš Lietuvos: Kelmelių, R. Grigo, R. Puzo-no, jo paties rašytų laiškų juodraščiai ir kt. Visą šią medžiagą, atsivežtą į Lietuvą, jie analizavo.

Bylos tomuose Nr. 2, 3 ir 4 yra prie Sakavičių sodybos ir kitur rastų daugelio LKB Kronikos numerių egzemplioriai (iki 73 numerio). Penktame tome - iš Sakavičių paimtos rašomosios mašinėlės Erika ir Unis tbm de LUXE ir jau Atgimimo laikais jų grąžinimo Sakavičiams dokumentacija.

1987 03 06 mjr. R. Rainys nutaria daryti kratą Vilkaviškyje J. Briliaus namuose dėl šmeižtiškos literatūros gaminimo ir jos platinimo ir ją atlieka. (Prokuroro sankcija pažymėta kitos - 7 d. data.) Be prokuroro sankcijos (tik po to jam telefonu pranešus) tą pačią dieną atliktos kratos ir pas seseris Birutę Briliūtę ir Bernadetą Mališkaitę (Kybartuose, Čiapajevo, dabar Vasario 16 g., Nr. 19).

Šeštame tome yra renkamos ekspertizės išvados, kad būtų galima apkaltinti B. Briliūtę: atliekama jos rašysenos ir paimtos Kronikos redagavimo lyginamoji ekspertizė.

Visi šie gausūs dokumentai rodo, kad KGB dar 1987 metais labai kruopščiai rengėsi smogti naują smūgį Kronikai ir galbūt ją pagaliau likviduoti.

Aštuntame tome sudėti tolesnių KGB represijų dokumentai. Daugelis iš jų detaliau apibūdina kratos niuansus Vilniuje pas ses. A. Jakuntavičiūtę: kaip čia buvo rasta ses. N. Sadūnaitė ir kaip ji bandė sunaikinti Kronikos 73-iojo numerio rankraštį vietoje, o kitus lapus - KGB tardymo izoliatoriaus kratos kambaryje: juos čia suplėšė ir užmetė už radiatoriaus. KGB darbuotojai skiauteles stropiai surinko, suklijavo ir nufotografavo. Čia yra ir pas ses. B. Vazgelevičiūtę paimtas to paties numerio egzempliorius. Pateiktas šių numerių ir iš ses. Birutės Briliūtės paimto redaguojamo egzemplioriaus palyginimas, norint nustatyti, ar tas pats leidybos šaltinis. Kaip paprastai, kratos metu paimta daug kaliniams bei tremtiniams siųstų bei iš jų gautų laiškų ir atvirukų.

Tą pačią dieną (1987 04 01) ses. N. Sadūnaitę tardė tas pats J. Bakučionis ir KGB YSB vyr. tardytojas plk. Liniauskas. Juos domino, kur ji gyveno grįžusi po tremties nuo 1982 m., ką gali paaiškinti apie Kronikos 73-iąjį numerį, kada parašė ir kur išspausdino savo atsiminimus KGB akiratyje, ar tikrai parašyta ir II dalis ir t. t. Ses. N. Sadūnaitė pareiškė: Nenoriu dalyvauti nusikalstamame darbe, kurį saugumiečiai daro prieš Lietuvos tikinčiuosius, - ir nė į vieną klausimą neatsakė. Tą pačią dieną 21 val. 10 min. ji paleidžiama.

1987 06 23 apie gautą naują LKB Kronikos 73-iąjį numerį prabyla Vatikano radijo ir Amerikos balso stotys: jos cituoja žinias iš šio numerio. Iš seselių B. Briliūtės, B. Mališkaitės, O. Šarakauskaitės, O. Kavaliauskaitės, A. Jakuntavičiūtės, E. Šuliauskaitės, V. Vazgelevičiūtės ir kitų tardytųjų KGB nieko nepešė. Tačiau dirbo toliau: jie atlieka jų rašysenos ekspertizę ir renka kitus įkalčius.

Negalima nesijaudinant skaityti kratų metu paimtų arba šiaip sulaikytų seselių vienuolių ir kalinių bei tremtinių laiškų: kiek ten dvasios tvirtumo, maldų ir linkėjimų! Ir rašyta kunigams, pasauliečiams V. Skuodžiui ir G. Iešmantui, J. Bieliauskienei ir daugeliui kitų kalinių. Sulaikyti 35-i kun. S. Tamkevičiui 1984-1985 m. į lagerį siųsti laiškai.

1987 m. gegužės mėn. vėl susidomėta ses. Nijole Sadūnaite: skiriama jos rašysenos ekspertizė, renkama informacija apie ankstesniąją, 1974 m. bylą ir teistumą. įdėtos erakopijos dviejų jos laiškų, kuriuos 1974 m. per KGB tardymo izoliatoriaus prižiūrėtoją Kazak bandė perduoti savo bičiuliams ir bendražygiams. 1987 04 27 ses. N. Sadūnaitė rašo pareiškimą LSSR prokurorui ir nuorašą - TTGKK, kad KGB tardymo izoliatoriuje ji buvo priversta eiti į dušą, o maistas ir rūbai liko pas felčerę. Vakarop pavalgiusi ji pasijuto labai blogai: pajuto silpnumą, abejingumą viskam, neįprastą apatiją. Pamanė, jog artėja mirtis. Iš kur tokia staigi nuotaikos permaina? Man atrodo, kad mane kažkuo apnuodijo, - rašė ji. Vakare buvo nuvesta tardyti į H. Vaigausko kabinetą, o 21 val. 10 min. ji buvo paleista. Ji rašo, kad iki šiolei jaučiasi blogai. Kratos metu jos daiktus buvo paėmęs mjr. R. Rainys²²⁰.

1987 09 11 N. Sadūnaitė buvo pakviesta į LSSR prokuratūrą, kur J. Bakučionis ją oficialiai įspėjo dėl garsiojo 1987 08 23 mitingo organizavimo minint Molotovo-Ribentropo paktą. Šiam

1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo

Mitinge kalba ses. Nijolė Sadūnaitė

įspėjimui, matyt, buvo teikiama didelė reikšmė, nes, kaip rašoma byloje, Panasonic aparatu buvo įrašomas jo vaizdas ir garsas ²²¹.

Po šio mitingo KGB griebėsi gąsdinimo: ses. N. Sadūnaitė, R. Grigas ir kun. R. Puzonas jėga pagrobti, buvo vežiojami po Lietuvos ir Baltarusijos miškus ir grasinama jiems, kad būsią nužudyti. Tačiau netrukus apie mitingą ir KGB pastangas su jais susidoroti prabilo Amerikos balso, Laisvosios Europos ir Vatikano radijo stotys. Kaip visada, šis KGB darbų išviešinimas privertė juos sustoti.

1988 02 08 Petro Cidziko sodo namelyje (Vilnius, Gvazdikų 1-oji g. 2) buvo atlikta krata. Čia, be kita ko, buvo rasta mašinraštis Iš istoriko pokalbio su Antanu Terlecku. Daugiausia KGB sujudimo sukėlė tas Istoriko pokalbis. Šiame iš magnetinio įrašo perspausdintame straipsnyje A. Terleckas labai atvirai kalbėjo apie pogrindžio spaudą: Vytį, Perspektyvas, Alma Mater, Dievą ir Tėvynę, Tiesos kelią ir, be abejo, daug apie LKB Kroniką. Nors šiaip visame pokalbyje vyrauja ne visai palanki Kronikai autoriaus nuostata, tačiau pripažįstama: Esu įsitikinęs, kas šiandien kovoja prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią, tas tuo pačiu kovoja ir prieš lietuvių tautą ²²². Šiame straipsnyje atskleidžiama labai daug, matyt, iki tol KGB nežinotų pogrindžio leidinių ištakų ir jų organizatorių. Atskleidžiama, kad Laisvės šauklio redaktorius buvo Kęstutis Jokubynas. Nuo 1976 m. jį leido Julius Sasnauskas. Perspektyvos charakterizuojamos kaip marksistinės pakraipos leidinys. A. Terleckas kaltina kunigus, kad nerėmė jo politinės veiklos, ir iš kratos metu paimtų jo dienoraščių KGB tai suprato: 1985 01 25 atvykęs į Kolymą KGB pulkininkas piktdžiugiškai triumfavo: Tai ką, Antanai, ilgaskverniai nefinansavo jūsų nelegalios veiklos? ²²³ Tačiau čia pat A. Terleckas prisipažįsta, kad Kolymoje jį labiausiai moraliai ir materialiai rėmė vienuolės²²⁴. Šis Istoriko pokalbis KGB atskleidė, matyt, dar nežinomų faktų, tačiau jis nieko daug negalėjo pasakyti apie Kroniką, nes pats jos leidyboje nedalyvavo.

KGB sulaikyto 1987 09 27 Roberto Grigo laiško kalinčiam Baliui Gajauskui apie 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo faksimilė. (LYA. Baudž. h. Nr. 09-2-008-87. T. 9, 1. 208)

Pasipila Istoriko pokalbyje minimų asmenų tardymai: 1988 01 08 Petro Cidziko, vasario 4 d. Juliaus Sasnausko ir Jono Volungevičiaus, 1988 02 16 atvesdinami tardyti (iš tikrųjų KGB sulaikomi, kad negalėtų dalyvauti Vasario 16-osios minėjime) A. Terleckas, V. Bogušis ir N. Sadūnaitė. N. Sadūnaitės tardymą įrašė į juostą. Tardė po 10 ir daugiau valandų, tačiau nė vienas jiems nieko naujo nepasakė. Net ir pats A. Terleckas, nors to rašinio neatsisakė, bet naujos informacijos nepateikė. N. Sadūnaitė neatsakė nė į vieną klausimą.

Byloje yra 17 lapų Vytauto Bogušio pareiškimo LKP CK erakopija, kurioje atsiskleidžia jo persekiojimo istorija nuo dešimtosios klasės bei susidorojimo su Viktoru Petkumi priežastys: jis juos (be jo, Kęstutį Subačių, Vytautą Bidlauską, Dainių Šeputį, Julių Sasnauską ir kitus mokinius) mokė nefalsifikuotos Lietuvos istorijos ir religijos.

KGB toliau tiria kitų pas P. Cidziką rastų dokumentų autorius ir nustato, kad daugiausia jų rašyti P. Cidziko, N. Sadūnaitės ir R. Grigo. Tai buvo dar 1988 m. kovo mėnesį.

Pasirodo Kronikos 74-asis ir 75-asis numeriai bei jų informacija perteikiama per Vakarų radijo stotis: apie naujus KGB siautėjimus - kratas, areštus, bauginimus, smurtą. Šioje paskutinėje Kronikos byloje vis daugiau medžiagos kaupiasi apie Robertą Grigą: čia įsegti jo atviri laiškai Širvintų rajono laikraščiui Lenino vėliava. Laiškuose minimas žinias KGB lygina su Kronikos numeriuose esančiomis žiniomis. KGB žiedas veržiasi...

1988 02 14 išėjusį naują Kronikos numerį (76) KGB 5-osios tarnybos viršininkas vėl siunčia J. Bakučioniui. Vėl surašomas jo apžiūros protokolas. Vatikano ir kitos Vakarų radijo stotys nuolat skelbia žinias iš Kronikos, o KGB renka šių pranešimų tekstus: kaupiama inkriminuojanti medžiaga. Lietuvos kompartijos rupore - Tiesos laikraštyje (net penkiuose numeriuose) - pasipila Arnoldo Čaikovskio šmeižtų serija prieš Kroniką. Tačiau KGB rengiamus antrankius ima traukyti galingos tautinio Atgimimo jėgos. 1986 m. gegužės - birželio mėnesiais KGB buvo uždėjęs areštus Antano Kelmelio ir Danos Kelmelienės (Vilkaviškyje), Roberto Grigo, kun. Roko Puzono, Jono Sadūno (N. Sadūnaitės brolio), Algirdo Statkevičiaus korespondencijai²²⁵. 1988 m. birželio pabaigoje jie panaikinami...

Šios bylos tyrimas buvo pratęstas ne kartą: paskutinį sykį -iki 1988 06 30. Tačiau 1988 06 21 nutariama iš šios baudžiamosios bylos išskirti kun. R. Puzono medžiagą tolesniam KGB tyrimui (iš viso 141 dokumentą). Tas pats daroma su P. Cidziko medžiaga, o R. Grigui ir J. Sadūnui adresuotus laiškus nutariama toliau sekti. Tolesniam KGB operatyviniam tyrimui (sekimui) išskiriama Roberto Grigo Rekrūto atsiminimai ir kita su juo susijusi medžiaga (iš viso 201 dokumentas bei kiti daiktai). Taip pat tolesniam KGB tyrimui išskiriama ir N. Sadūnaitės gaunamo rusų disidentų leidinio Ekspres kronikos 11, 12, 13, 14 numeriai (kuriuos KGB buvo sulaikę.) Tas pats 1988 06 24 atliekama su seselių O. Šarakauskaitės, O. Kavaliauskaitės, kun. A. Gražulio ir sės. B. Briliūtės medžiaga: ji išskiriama iš bylos ir pavedama toliau tirti KGB.

Praėjus dviem dienoms (1988 06 29) to paties LSSR prokuroro padėjėjo J. Bakučionio nutarimu ši byla nutraukiama dėl aplinkybių pasikeitimo, ko pasėkoje šis leidinys [LKB Kronika] neteko visuomenei pavojingos veiklos pobūdžio ²²⁶. Taigi D. Kelmelienei, G. ir V. Sakavičiams, ses. B. Briliūtei, A. Jakuntavičiūtei, P. Cidzikui ir kitiems byla nutraukta. Tačiau... nutarime toliau rašoma:

2. Daiktinius įrodymus laikyti prie šios bylos.

Lietuvos TSR valstybės komitetui prašant šių bylą perduoti saugoti šiam komitetui ²²⁷.

Kaip matome, ši byla tarsi nutraukiama, tačiau pagrindinių įtariamųjų Kronikos leidėjų medžiaga išskiriama tolesniam KGB tyrimui ir visa byla perduodama saugoti patikimiausioms - KGB - rankoms. Jie vis dar tikėjo, kad reikės sugrįžti prie šių dokumentų. Ačiū Dievui, kad šiuos dokumentus jau teko vartyti ne jiems, o mums.

Grįžtančio iš Vatikano kardinolo Vincento Sladkevičiaus sutiktuvės Kauno geležinkelio stotyje. 1988 m.

Iš lagerio paleisto kun. A. Svarinsko palydėtuvės į užsienio tremtį Vilniaus oro uoste. 1988 08 22. Antras kairėje - kun. R. Grigas, pirmas dešinėje - kun. R. Puzonas

Iš tremties grįžtančio kun. S. Tamkevičiaus sutiktuvės Vilniaus geležinkelio stotyje. 1988 11 04

Iš tremties grįžusio kun. S. Tamkevičiaus rankose trispalvė. Kairėje - kun. R. Puzonas, dešinėje - kun. J. Boruta ir kun. J. K. Matulionis. 1988 11 04

Grįžusio kun. S. Tamkevičiaus sutiktuvės Kybartų bažnyčioje. Priekyje - kun. J. K. Matulionis SJ

Didelio LKB Kronikos leidybos talkininko, buvusio politinio kalinio kun. V. Vaičiūno pagerbimas Panevėžyje. 1989 10 28

Ses. N. Sadūnaitė su buvusiu disidentu, Rusijos Dūmos deputatu šventiku Glebu Jakuninu Vilniuje. 1992 m.

Pogrindžio spaustuvės „ab“ įkūrėjai Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius. 1992 m.

¹LYA. F. K-l. Ap. 10. B. 388, 1. 149-155.
²YSB - ypatingai svarbios bylos.
³LYA. Baudž. b. Nr. 395 (arch. Nr. 47706/3). T. 1, 1. 54-72.
⁴ LYA. Ten pat. T. 4, I. 29.
⁵Ten pat. T. 1,1. 2-4.
⁶ Ten pat. T. 1, 1. 353.
⁷Ten pat. T. 2, 1. 2.
⁸ Ten pat. T. 2, 1. 105-110.
⁹Ten pat. T. 2, 1. 57-60.
¹⁰Ten pat. T. 2, 1. 79-82.
¹¹Ten pat, 1. 100.
¹²Iš tikrųjų tai buvo Juozo Gražio butas.
¹³MSV - melioracijos statybos valdyba.
¹⁴Ten pat. T. 3, 1. 141, 142.
¹⁵Ten pat, 1. 143.
¹⁶Ten pat, 1. 196, 197.
¹⁷Ten pat, 1. 199, 200.
¹⁸Ten pat, 1. 287, 288.
¹⁹Ten pat, 1. 319-326.
²⁰Ten pat, 1. 341.
²¹Ten pat. T. 4, I. 103-166.
²²Ten pat. T. 14, 1. 1.
²³Ten pat. T. 15, 1. 184-217.
²⁴Ten pat. T. 16, 1. 47.
²⁵Ten pat, 1. 46.
²⁶Ten pat, 1. 206.
²⁷Ten pat. T. 15, 1. 217-3 (vokas).
²⁸LYA. Baudž. b. Nr. 416 (Arch. Nr. P-14308-LI). T. 1, 1. 21.
²⁹Ten pat, 1. 190-197.
³⁰Ten pat. Priežiūros byla, 1. 6, 7.
³¹Ten pat, 1. 1.
³²Ten pat. T. 1, 1. 210-226.
³³Ten pat, 1. 55-57.
³⁴Ten pat, 1. 47-51.
³⁵Ten pat, T. 2, 1. 149-151.
³⁶Ten pat. T. 4, 1. 74-76.
³⁷Ten pat. Priežiūros byla. Paketas Nr. 6.
³⁸Ten pat. T. 1, 1. 184-188.
³⁹Ten pat. T. 2, 1. 18-27.
⁴⁰Ten pat, 1. 55-57. T. 1, 1. 207-208.
⁴¹Ten pat. T. 1, 1. 237-244.
⁴²Ten pat. T. 2, 1. 1-7.
⁴³Ten pat, 1. 44.
⁴⁴Ten pat, 1. 34-54.
⁴⁵Ten pat, 1. 85-90, 134.
⁴⁶Ten pat, 1. 158-161.
⁴⁷VRM - Vidaus reikalų ministerija.
⁴⁸Baudž. b. Nr. 416 (arch. Nr. P - 14308 - LI). T. 2, 1. 247-249.
⁴⁹Ten pat. T. 3, 1. 1-38.
⁵⁰Ten pat, 1. 41-50.
⁵¹Ten pat, 1. 51-139.
⁵²Ten pat. T. 4, 1. 6, 276.
⁵³Ten pat, 1. 77 (vokas).
⁵⁴Ten pat. T. 4, 1. 32-35.
⁵⁵Ten pat. Priež. b., 1. 22-23.
⁵⁶Ten pat. Priež. b., I. 25-31.
⁵⁷Ten pat. Priež. b., 1. 36—41.
⁵⁸Ten pat. Priež. b. Paketas Nr. 6, 1. 4.
⁵⁹LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-003-83 (arch. Nr. P-14241-LI). T. 1, 1. 3.
⁶⁰LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, 1. 258-261.
⁶¹Ten pat. F. K-l. Ap. 46. B. 1755, 1. 19-26.
⁶²Ten pat, 1. 9-10, 45-46, 48-49, 92-96.
⁶³Ten pat, 1. 3-4.
⁶⁴LVA. F. K-l. Ap. 8. B. 216, I. 143-152.
⁶⁵DGOR (rus. delo grupovoj operativnoj razrabotki) - grupinio operatyvinio tyrimo byla.
⁶⁶LYA. Baudž. b. P-14241-LI. T.l, 1. 2.
⁶⁷Ten pat, 1. 4.
⁶⁸Ten pat, I. 18-33 ir Priežiūros b., I. 2-11.
⁶⁹Ten pat. T. 1, 1. 36-41.
⁷⁰Ten pat, 1. 97.
⁷¹Ten pat, 1. 103-105.
⁷²Ten pat, 1. 116, 117, 126-128.
⁷³Ten pat, 1. 131.
⁷⁴Ten pat, 1. 149, 150.
⁷⁵Ten pat, 1. 147, 148.
⁷⁶Ten pat, 1. 136-137.
⁷⁷Ten pat, 1. 109-111.
⁷⁸Ten pat. T. 11, 1. 1-61.
⁷⁹LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 206, 1. 223-324.
⁸⁰LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 11, 1. 245, 246.
⁸¹LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, 1. 182.
⁸²LYA. Baudž. Nr. P-14241-LI. T. 1, 1. 144. T. 5, I. 176-192.
⁸³Ten pat. T. '2, 1. 1-14.
⁸⁴Ten pat, I. 15-51.
⁸⁵Ten pat, 1. 38-52.
⁸⁶Ten pat, 1. 130-259.
⁸⁷Ten pat. T. 3, 1. 1-275.
⁸⁸Ten pat. T. 1, 1. 112-115.
⁸⁹Ten pat, 1. 121-123.
⁹⁰Ten pat, 1. 170-172.
⁹¹Ten pat, 1. 124-125.
⁹²Ten pat. T. 2, 1. 120-129.
⁹³Ten pat, T. 1, 1. 175-183.
⁹⁴Ten pat, 1. 214-217.
⁹⁵Ten pat, 1. 218.
⁹⁶Ten pat, 1. 184-248.
⁹⁷Ten pat. T. 2, 1. 53-81.
⁹⁸Ten pat. T. 1, 1. 154-162.
⁹⁹Ten pat. T. 17, 1. 142-211.
¹⁰⁰LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 216, 1. 4, 5.
¹⁰¹LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI.T.17, 1. 249-324.
¹⁰²Ten pat. Priežiūros byla.
¹⁰³Ten pat. Priežiūros b., I. 344/1-6.
¹⁰⁴LYA. Baudž. b. Nr. 324 (arch. Nr. P-14241-LL). T. 17, 1. 324.
¹⁰⁵LYA. Baudž. b. Nr. 108 (arch. Nr. P-16577-LI.). T. 1, 1. 51.
¹⁰⁶Ten pat. Priežiūros b., 1. 1.
¹⁰⁷Ten pat. T. 1, 1. 2.
¹⁰⁸Ten pat, 1. 4.
¹⁰⁹Ten pat, 1. 5-8.
¹¹⁰Ten pat, 1. 12 t4.
¹¹¹Ten pat, 1. 45-50.
¹¹²Ten pat, 1. 51-62.
¹¹³Ten pat, I. 64.
¹¹⁴Ten pat, 1. 290-336.
¹¹⁵Ten pat, 1. 358-403.
¹¹⁶Ten pat. T. 2, 1. 27-39.
¹¹⁷Ten pat, I. 1-2.
¹¹⁸Ten pat, 1. 3-6.
¹¹⁹Ten pat, 1. 40-46.
¹²⁰Ten pat, 1. 48-51.
¹²¹Ten pat, 1. 52-54.
¹²²Ten pat, 1. 55-57.
¹²³Ten pat, I. 58-63.
¹²⁴LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, 1. 282-297.
¹²⁵LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 2, 1. 77-79.
¹²⁶Ten pat, 1. 66-69.
¹²⁷Ten pat, 1. 80-103.
¹²⁸Ten pat, 1. 104-106.
¹²⁹Ten pat, f. 115-127.
¹³⁰Ten pat, 1. 128-133.
¹³¹Ten pat, 1. 134-137.
¹³²Ten pat, 1. 138-140.
¹³³Ten pat, 1. 141-143.
¹³⁴LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, I. 280-281.
¹³⁵LYA. Baudž. b. P-16577-LI. T.2, 1. 144-150.
¹³⁶Ten pat. T. 1, 1. 404.
¹³⁷Ten pat. T. 2, 1. 151-156.
¹³⁸Ten pat, 1. 157-160.
¹³⁹Ten pat, 1. 161-164.
¹⁴⁰Ten pat, 1. 165-169.
¹⁴¹Ten pat, 1. 176.
¹⁴²Ten pat, 1. 175-177.
¹⁴³Ten pat, 1. 178-190.
¹⁴⁴Ten pat, 1. 191-194.
¹⁴⁵Ten pat, 1. 195-244.
¹⁴⁶Ten pat, 1. 245-353.
¹⁴⁷SDAALR - Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti.
¹⁴⁸VRS - Vidaus reikalų skyrius.
¹⁴⁵LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 18, 1. 157, 270-272.
¹⁵⁰Ten pat. T. 1, 1. 340-345.
¹⁵¹Ten pat. T. 23, 1. 153-190.
¹⁵²Ten pat, 1. 191-206.
¹⁵³Ten pat, 1. 207-241.
¹⁵⁴Ten pat. Priež. b., 1. 4-9.
¹⁵⁵Ten pat, 1. 21-102.
¹⁵⁶Ten pat, 1. 104-123.
¹⁵⁷Ten pat, 1. 124.
¹⁵⁸Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Chicago, 1976. T. 3, p. 9, 10.
¹⁵⁹LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-L.I. T. 9, 1. 235, 236.
¹⁶⁰Ten pat, 1. 209.
¹⁶¹Ten pat, 1. 209-212.
¹⁶²LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 203, 1. 228-231.
¹⁶³Ten pat, I. 232-239.
¹⁶⁴Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Chicago, 1976. T. 3, p. 271-284.
¹⁶⁵LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 9, 1. 214-234.
¹⁶⁶LYA. Baudž. b. Nr. 345 (Arch. Nr. 47707/3). T. 1, 1. 14; T. 2, 1. 1.
¹⁶⁷Ten pat. T. 2, 1. 208, 217-226.
¹⁶⁸Ten pat. T. 1, 1. 102.
¹⁶⁹Ten pat, I. 177; T. 2, 1. 125.
¹⁷⁰Ten pat. T. 2, 1. 317.
¹⁷¹Ten pat, 1. 204, 359; T. 9, 1. 74, 75, 83, 90.
¹⁷²LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 207, I. 37-51.
¹⁷³LYA. Baudž. b; Nr. 47707/3. T. 9, 1. 198-199.
¹⁷⁴Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Chicago. T. 4, p. 324-332.
¹⁷⁵LYA. F. K-l, Ap. 8. B. 233, 1. 221, 222.
¹⁷⁶Ten pat, 1. 206-219.
¹⁷⁷Ten pat, 1. 248.
¹⁷⁸Ten pat, 1. 272.
¹⁷⁹Ten pat, 1. 276.
¹⁸⁰Ten pat, l. 192-205.
¹⁸¹Ten pat, I. 224.
¹⁸²Ten pat, I. 204, 205.
¹⁸³ I. Skomskienė. Duoti ir neskaičiuoti/ZLietuvos aidas. 1992 06 06.
¹⁸⁴Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Chicago. T. 6, p. 341.
¹⁸⁵LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 216, 1. 32-40.
¹⁸⁶Ten pat, 1. 12-23.
¹⁸⁷Ten pat, 1. 157.
¹⁸⁸Ten pat. F. K-l. Ap. 8. B. 242, 1. 3-5.
¹⁸⁹LYA. F. K-l. Ap. 46. B. 1804.
¹⁹⁰Ten pat. B. 1755, 1. 1-2.
¹⁹¹Ten pat, 1. 97-124.
¹⁹²Ten pat, 1. 97.
¹⁹³Ten pat, 1. 99-104.
¹⁹⁴Ten pat, 1. 105-111.
¹⁹⁵Ten pat, 1. 112-119.
¹⁹⁶Ten pat, 1. 120-122.
¹⁹⁷Ten pat. B. 1803, 1. 1-67, 223.
¹⁹⁸Ten pat. Ap. 8. B. 240, 1. 113-115.
¹⁹⁹Ten pat. Ap. 8. B. 247, 1. 23.
²⁰⁰Ten pat. Ap. 14. B. 20, 1. 14.
²⁰¹Ten pat, 1. 113.
²⁰²Ten pat, 1. 141.
²⁰³Ten pat. B. 21, 1. 8.
²⁰⁴Ten pat, 1. 92, 93.
²⁰⁵Ten pat, 1. 134, 135.
²⁰⁶Ten pat, 1. 103-105.
²⁰⁷LYA. Baudž. b. Nr. 345 (arch. Nr. 47707/3). T. 9, 1. 337, 433, 434.
²⁰⁸LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 247, 1. 127-131.
²⁰⁹Ten pat, 1. 132-138.
²¹⁰LYA. Baudž. b. Nr. 47707/3, T. 9, 1. 14-24.
²¹¹Ten pat, 1. 327-328.
²¹²Lietuvos genocido aukų muziejaus fondai. LKB Kronikos saugojimo dėžės Nr. 390-394. (1996 m.)
²¹³LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 1, 1. 1.
²¹⁴Ten pat. T. 1, l. 1.
²¹⁵VAI - Valstybinė automobilių inspekcija
²¹⁶LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 1, 1. 29-33.
²¹⁷LYA. F. K-l. Ap. 14. B. 205, 1. 19-36.
²¹⁸LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 1, 1. 3.
²¹⁹Ten pat, 1. 7, 8.
²²⁰Ten pat. T. 8, 1. 38.
²²¹Ten pat, I. 44.
²²²Ten pat, 1. 79.
²²³Ten pat, 1. 84.
²²⁴Ten pat, 1. 87.
²²⁵Korespondencijos areštas reiškė šių asmenų siunčiamos ir gaunamos korespondencijos sulaikymą pašto skyriuose ir jos perdavimą KGB.
²²⁶LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 9, 1. 329.
²²⁷Ten pat.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios

K R O N I K A

Kovų už laisvę istorija ir dabartis