K R O N I K A

Ketvirtoji dalis „LKB KRONIKOS“ LEIDĖJŲ ATSIMINIMAI Arkivysk. Sigitas Tamkevičius, SJ. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika Kun. Kazimieras Pugevičius. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika užsienyje Ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė. LKB Kronikos Kryžiaus kelyje Petras Plumpa. Religinio pasipriešinimo pakopos 1968-973 m. Ses. Nijolė Sadūnaitė. Purus žvirbliukas Viešpaties rankoje Ses. Birutė Briliūtė. Pirmieji bandymai rašyti Kronikai Ses. Bernadeta Mališkaitė. Vaikeli, būk rami Ses. Ona Šarakauskaitė. Atsargiai rizikuoti Ses. Ona Virginija Kavaliauskaitė. Skausmingi tylėjimai Ses. Janina Judikevičiūtė. Beginklė kova Kun. Kazimieras Jonas Ambrasas, SJ. Aušrą nešant Vladas Lapienis. Atmena Vysk. Jonas Boruta, SJ. Viešpatie, kokia tai malonė, kad leidai Epilogas (Vidas Spengla) Summary Asmenvardžių rodyklė LKMA leidiniuose ir LKMA narių išspausdinti straipsniai apie LKBK „LKB Kronikos“ leidimai užsienio kalbomis

Ketvirtoji dalis

„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJŲ ATSIMINIMAI

Arkivysk. SIGITAS TAMKEVIČIUS SJ

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika

Seniai nedavė ramybės mintis, jog reikia parašyti nors trumpus atsiminimus apie tai, kaip atsirado ir buvo leidžiama LKB Kronika: be manęs, jų niekas neparašys. Rašymą vis atidėliojau, nes trūko laiko. Dabar laiko turiu, - saulei leidžiantis Pan America lėktuvas pakilo iš Kenedžio oro uosto ir Maskvoje nusileis tik rytoj per pietus...

Pradėjau mokytis Kauno kunigų seminarijoje dar Chruščiovo laikais, 1955 metais. Tikriausiai pasisekė, nes tuo laiku niekas manęs neverbavo būti šnipu, niekas nieko nereikalavo, ko neatlikęs būčiau turėjęs palikti seminariją. Trečiais metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau to, ką buvau palikęs: buvo pasikeitusi ne tik seminarijos vadovybė, bet ir jos dvasia. Vietoj kan. Kazimiero Žitkaus (Vinco Stonio) rektoriumi buvo kun. Alfonsas Lapė. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono pasų poskyrį, o iš čia nuvežtas į KGB skyrių, kur saugumietis Jonas primygtinai įkalbinėjo „draugauti“, tada supratau, kas sujaukė seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis tolo į praeitį, bet virš Tėvynės ir Bažnyčios rinkosi vis tirštesni debesys. „Neklystanti ir neklaidinanti“ kompartija mums planavo „šviesią ateitį“, kuriai trukdė tautiškumas ir religija. Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą - naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose merdėti. Neklusniesiems grėsė bausmės - nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros. Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji pasipriešinimo žingsniai, kurie ir atvedė prie Kronikos.

Vienminčiai kunigai kartkartėmis rinkdavomės aptarti einamųjų reikalų ir pastoracijos klausimų. Viena iš didžiausių bėdų buvo neaiški ateitis: kasmet mirdavo kelios dešimtys kunigų, o seminarija savo vartus atverdavo vos penkiems klierikams, kiti likdavo už vartų. Sovietinės valdžios planas buvo aiškus: kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančius uždaryti klebonijose, o kai kuriuos net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų ji pradės merdėti.

Ką daryti?

Šis klausimas nedavė ramybės visiems, kas gyveno Bažnyčios reikalais. 1968 m., bediskutuojant Bažnyčios problemas, kilo sumanymas pradėti reikalauti, kad būtų panaikintas priėmimo į kunigų seminariją limitas, o apie Bažnyčios persekiojimą pabandyti informuoti laisvąjį pasaulį.

Telšių ir Vilkaviškio vyskupijose radosi pirmosios peticijos, kurios išgąsdino partiją ir saugumą: už tai vieni kunigai buvo išbarti, kitiems uždrausta eiti pareigas. Peržengti geležinę užkardą tuo metu buvo sunku, bet įmanoma. Pradėjome nuo to, kad šiek tiek informacijos rašomąja mašinėle parašėme ant balto audeklo ir įsiuvome į drabužį moters, važiavusios į JAV. Vėliau pasisekė užmegzti ryšį su Maskvos disidentais. Maskvoje studijavęs Arimantas Raškinis supažindino su Sergejumi Kovaliovu, tapusiu dideliu lietuvių draugu.

1969 m. man buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas ir reikėjo kur nors įsidarbinti. Vasarą kartu su tokio pat likimo draugu kun. Juozu Zdebskiu dirbau Prienų melioracijoje. Į darbą priėmė ir globojo darbų vykdytojas inž. Jurgis Brilius. Jis padėdavo ištrūkti iš melioracijos ir dirbti bažnytinį darbą. Per tuos metus padidėjo pažinčių ratas, atsirado patyrimo dirbti pogrindžio sąlygomis. Tie metai buvo tikra Dievo malonė: jie davė tai, ko nebuvo davusi seminarija. Ne tik man, bet ir kitiems tapo aišku, kad sovietinis registracijos pažymėjimas, kurio turėjimas suteikdavo teisę viešai atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas. Svarbiausia, kaip anuomet sakė tremtinys vysk. Vincentas Sladkevičius, turėti Dievo registracijos pažymėjimą.

Simne

Paskyrimas į Simną vikaru buvo kita Dievo malonė: turėjau gerą kleboną kun. Juozą Matulevičių ir pakankamai daug laisvo laiko. Kunigų būreliuose pradėjome svarstyti spaudos klausimą: buvo labai reikalingas leidinys, kuris žadintų tautinį, o ypač religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų gyvenimo problemas ir bėdas. Mintį dėl leidinio reikalingumo palaikė dauguma uoliųjų kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis. Tuo metu už religinį vaikų mokymą buvo nuteisti kun. Antanas Šeškevičius SJ, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys MIC.

Petro Plumpos padedamas parengiau pirmąjį leidinio numerį. Jam parinkome Vivos voco (Gyvuosius šaukiu) vardą. Norėjome, kad leidinį palaimintų Bažnyčia, todėl nuvykau pas tremtinį vysk. V. Sladkevičių ir parodžiau parengtą medžiagą. Pas vyskupą ant stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika, o Maskvoje buvo labai populiari Einamųjų įvykių kronika. Pavartė, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinuką ir pasiūlė Kronikos vardą. Vyskupas samprotavo: Ar nebūtų gerai, jei leidinys aprašytų kokį nors įvykį ir būtų pridėtas trumpas komentaras? Ar ne toks leidinys mums būtų reikalingiausias?

Gerai idėjai liko tik pritarti; taip vėliau tapęs mūsų kardinolu Vincentas Sladkevičius pasidarė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos krikštatėviu. Gavęs palaiminimą su parengtu leidiniu nuvykau pas t. Joną Danylą SJ, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo (tuo metu jis ėjo Lietuvos Jėzuitų provincijolo pareigas) leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti medžiagos, bet sumanymui pritarė. Pirmąjį numerį taisė ir savo ranka perrašė Petras Plumpa. Dalį straipsnių perrašė Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau aš ir subrošiūravęs išdalijau pažįstamiems. Taip 1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo LKB Kronikos 1 numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. Juozo Zdebskio atminimui parašiau datą: kovo 19-oji. Petras Plumpa pažadėjo padauginti apie 100 egzempliorių kiekvieno Kronikos numerio. Šiam darbui jis turėjo praktikos.

Informacijos rinkimas

Pradėjęs leisti Kroniką, nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji eis, - kai susirinks pakankamai straipsnių, tada ir išleisime numerį. Iš tikrųjų surinkti medžiagą pasirodė gana sunku, - negi paskelbsi Tiesoje, kad pogrindžio leidiniui reikia aprašymų apie sovietinės valdžios nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus?.. Laimei, turėjau didelį būrį kunigų, seselių ir pasauliečių, kuriais galėjau pasitikėti, kad neišduos, mokės tylėti. Jų teisumas, sąžiningumas ir noras padėti buvo garantuotas: jiems visiems be galo rūpėjo Bažnyčios reikalai, gal trūko tik patirties.

Ne visi lengvai pasakodavo ar rašydavo apie savo vargus, ypač jei žinodavo, jog pasakojimas pateks į Kroniką. Dažnai net labai geri žmonės buvo linkę likti nežinomi, - nesinorėjo atkreipti į save KGB dėmesio, gal net būti tardomam. Tačiau buvo kunigų ir pasauliečių, kurie labai drąsiai duodavo turimą medžiagą. Vienas iš tokių buvo kun. Bronius Laurinavičius.

Iš pradžių ne visi suprato, kam reikia registruoti ir skelbti persekiojimo faktus. Ir taip visi žino, ką daro sovietinė valdžia! - teisindavosi tie, kurie nenorėjo aprašyti vieno ar kito įvykio. O mes norėjome pateikti kuo daugiau drąsaus pasipriešinimo faktų, kad iš jų daugelis galėtų pasimokyti. Tokie aprašymai Kronikoje ypač padėdavo nugalėti baimę ir ryžtis priešintis blogiui.

Slėpimas

Dalis gaunamų rašinių buvo perrašomi rašomąja mašinėle; gudresnieji atsiųsdavo ketvirtąjį ar penktąjį egzempliorių. Vis dėlto dauguma informacijos būdavo parašyta ranka. Grėsė didelis pavojus, kad kratos metu gali būti paimti rankraščiai ir KGB nesunkiai nustatys autorius. Taigi vienas iš didžiausių rūpesčių buvo gerai paslėpti rankraščius ir kuo greičiau perrašyti mašinėle. Savo kambarėlyje dešimtis kartų viską peržiūrėjau, permąsčiau visas galimybes, bet neradau, kur slėpti. Net geriesiems klebonijos gyventojams nedrįsau pasakoti apie savo rūpesčius ir uždėti jiems naštos. Gal ir be reikalo? Nešioti ir slėpti pas kitus žmones buvo nepatogu ir gana rizikinga, -bent iš pradžių šios minties atsisakiau. Rūpesčio genamas ėjau į bažnyčią - čia vaikščiojau, landžiojau po palėpes ir ieškojau, ieškojau... Slėptuvė turėjo būti ir saugi, ir lengvai prieinama. Taigi kelerius metus Simno bažnyčioje Viešpats saugojo daugelį rankraščių. Gautą straipsnelį ar žinutę tuojau įvyniodavau ir kišdavau į pačią saugiausią (kaip man atrodydavo) vietą. Po kurio laiko ateidavo mintis, kad toji slėptuvė nesaugi, ir ieškodavau naujos vietos, kur nesugraužtų žiurkės ir nesurastų pikti žmonės.

Ant stalo stovinti rašomoji mašinėlė buvo tarsi uždelstinio veikimo bomba: kiekvienu metu ją galėjo paimti ir patikrinti.

 

Simno bažnyčia (Alytaus r.)

Kur paslėpti, kad per du mėnesius, kol bus renkamos žinutės, ji nekeltų grėsmės? Ji didelė ir į kokį nors plyšį neįkiši. Kilo idėja rašomajai mašinėlei gauti raides su svirtelėmis ir vieną raidyną naudoti Kronikai, o kitą - oficialiems raštams, nors ir KGB jie būtų skirti. Maskvoje Puškino gatvėje esančioje krautuvėje pasisekė nusipirkti net keletą svirtelių komplektų; rusišką raidyną pakeitėme į lietuvišką, ir pavojinga mašinėlė ant stalo būdavo tik tas dienas, kol buvo redaguojamas numeris. Paskui per 20 minučių padarydavau „operaciją“, ir ant stalo likdavo visiškai saugumui nenusikaltęs daiktas. Šitą operaciją lengvai išmoko ir mano bendradarbiai. Išimtasis raidynas tilpdavo saujoje ir įsikišus į kišenę buvo galima jį bet kur išsinešti ir lengvai paslėpti.

Kad liktų dar mažiau įkalčių, kartkartėmis keisdavau ir pavojingąjį šriftą. Reikėdavo dalį raidžių su lituokliu arba replėmis pakoreguoti, pakeisti bent kai kurių raidžių mušimo poziciją. Vėliau, jau tardymo metu, galutinai įsitikinau, kad šios operacijos tobulai klaidino ekspertus nustatant rašomąją mašinėlę „nusikaltėlę“.

Rašomoji mašinėlė ir keičiamo raidyno komplektas

Pirmieji bendradarbiai

Pradėjus redaguoti Kroniką, reikėjo ieškoti bendradarbių; nepasitikėjau ir savo literatūriniais gebėjimais. Dar dirbdamas Vilkaviškyje, buvau susipažinęs su savo klebono kun. Konstantino Ambraso broliu - lituanistu Kazimieru Ambrasu. Dabar susiradau aš jį Leipalingyje pas brolį kunigą ir pasisakiau savo rūpestį. Mano džiaugsmui, Kazimieras nesvyruodamas sutiko padėti. Iš anksto susitardavome, kada jis atvyks pas brolį; parengęs numerį kišdavau į užantį ir važiuodavau į Leipalingį. Jo broliui kunigui nieko nesakydavau, kad be reikalo nesisielotų, o po kelių dienų vėl nuvykdavau ir ištaisytą, išbraukytą tekstą parsiveždavau į Simną. Padaręs rašomajai mašinėlei operaciją - pakeitęs raidyną - per kelias dienas numerį perrašydavau. Kazimieras visus pataisymus darydavo ranka, todėl rizika buvo labai didelė: kiekvienu metu bevežant ir perrašant saugumas galėjo paimti rankraščius ir nesunkiai nustatyti pagalbininką. Manau, kad šitai suprato ir Kazimieras, bet dirbo ir baimės nerodė. Mačiau tik didelį norą padėti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo, juo labiau po to, kai saugumas pradėjo masiškai daryti kratas ir užvedė bylą Nr. 345.

Darbas su Kronika labai palengvėjo, kai į talką atėjo seselė Elena Šuliauskaitė. Per ilgus metus ant jos pečių gulė didžioji darbo našta. Žinojau, koks pavojus jai grėsė; suprato ir jinai, bet pasitikėjome Dievu ir dirbome.

Lietuvos draugai

Suredaguoti Kronikos numerį buvo tik pusė darbo, - visi, su kuo tariausi, suprato, kad Kronika tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje. Tuo laiku neturėjome galimybės dideliu tiražu padauginti ir paskleisti pogrindžio leidinį, nes lengviausiai prieinamos buvo tik rašomosios mašinėlės; kitokios dauginimo priemonės buvo griežtai kontroliuojamos. Per didelį vargą Vytautas Vaičiūnas iš dalių sulipdė kopijavimo aparatą ERA, kuriuo buvo galima, rizikuojant laisve, padauginti kelis šimtus egzempliorių ir paskleisti po Lietuvą.

Iškilo didžiausias uždavinys: kaip Kronikai pasiekti Vakarus? Tuo metu, kai pradėjo eiti Kronika, turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai ir tie patys negalėdavo pasukti iš nustatyto maršruto, juo labiau - atvykti iš Vilniaus į provinciją. Be to, per kratą muitinėje visada galėjo būti surasti vežami rašiniai.

Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinome ryšį su Sergejumi Kovaliovu ir susitarėme, kad jam nuvešime naują Kronikos numerį. O iš čia maskviškiai Lietuvos draugai padėdavo persiųsti numerį į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis Laisvė ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas Kronikos numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo. Vėliau susiorientavome, kad į Maskvą reikia vežti ne vieną, o du egzempliorius: vienas buvo reikalingas Einamųjų įvykių kronikai, kurios redaktoriai jiems tinkamą medžiagą išsiversdavo į rusų kalbą ir įdėdavo į savo leidinį, o kitą egzempliorių tuoj pat galėdavo perduoti Vakarų korespondentams.

Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje: ramus Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glebas Jakuninas ir kt. Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys - informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę.

Kelionės į Maskvą buvo labai pavojingos: bet kur galėjai patekti į KGB objektyvą ir būti sulaikytas. Todėl naudotis lėktuvu po to, kai pradėjo reikalauti paso, buvo tiesiog neprotinga. Sėsti į Maskvos traukinį Kaune ar Vilniuje buvo taip pat rizikinga, nes geležinkelio stotys turėjo būti labiausiai sekamos. Buvo viena išeitis: įsėsti į Maskvos traukinį ne Lietuvoje.

Dažniausiai kelionės į Maskvą buvo labai romantiškos. Kas nors iš draugų, pavyzdžiui, kun. Alfonsas Svarinskas pavėžėdavo kur nors į Baltarusiją, o tenai ant kelio „pabalsuodavau“ ir pirma pasitaikiusi mašina nuveždavo į Minską. Čia nusipirkdavau bilietą, apie 20 val. sėsdavau į traukinį ir ankstų rytą jau būdavau Maskvoje. Važiuoti tokiu maršrutu, atrodė, gana saugu. Gyvendamas Kybartuose, bilieto pirkti važiuodavau į Černiachovską.

Dažnai tekdavo važiuoti vienam, o kai kada turėdavau ir palydovą, kuris, saugodamas mane, pavojingą medžiagą veždavosi su savimi. Teatlygina Viešpats anuomet rizikavusiems savo laisve (ses. Nijolei Sadūnaitei, ses. Bronei Vazgelevičiūtei ir kt.), kad tik būtų išsaugota Kronika.

Atvažiavus į Maskvą eiti į kurio nors disidento butą buvo labai rizikinga, todėl visada susitardavome, kur kitą kartą susitiksime, - maskviečiai duodavo kokį nors adresą ir sutardavome tikslią datą ir susitikimo laiką. Stebėjausi jų atsakingumu, -per ilgą laiką nebuvo nė vieno atvejo, kad sutartą dieną būtų neatvykę (nebent retkarčiais dėl svarbios priežasties truputį pavėluodavo). Iš mūsų paimdavo Kroniką, vėliau ir Aušrą, o parvežti duodavo Einamųjų įvykių kroniką ir dažnai dar ką nors iš tuometinio „samizdato“, pavyzdžiui, Gulago salyną ir kt. Apsikeitę spauda, aptarę paskutinius įvykius, išsiskirstydavome: jie grįždavo į darbą, o aš laukdavau traukinio į Vilnių.

Kam siųsti?

Iš pradžių net nebuvo aišku, kam adresuoti Kroniką Vakaruose. Žinojau tiek, kad yra katalikiškas dienraštis Draugas, todėl, susiradęs jo redakcijos adresą, užrašydavau ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavau į kelionę. Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti, svarbu, kad patektų ne į komunistų rankas. Vėliau Vilniuje susipažinau su Rože Šomkaite iš JAV, kuri papasakojo apie Niujorke veikiančią Lietuvių Katalikų Religinę Šalpų, apie jos direktorių kun. Kazimierą Pugevičių ir apie jų pastangas padėti Lietuvai. Nuo tada rašydavau kitą adresą. Šiandien atrodo, kad Viešpats pasiųsdavo reikiamų žmonių, kai jie labiausiai buvo reikalingi. Tokie buvo R. Šomkaitė, kun. K. Pugevičius, vėliau Putnamo seselės vienuolės ir kiti.

KGB neabejotinai jautė, kokiais keliais savilaida pasiekia Vakarus, ir bandė juos užblokuoti. Vienas po kito buvo suiminėjami aktyviausi disidentai: S. Kovaliovas, T. Velikanova, A. Lavutas, G. Jakuninas ir kt. Juo toliau, juo Kronikos kelias per Maskvą darėsi sunkesnis. Tačiau tuo metu vis dažniau pradėjo atvykti turistų iš JAV. Lengviausia būtų buvę įduoti Kronikos numerį kuriam nors svečiui iš Vakarų, kad jį persiųstų nurodytu adresu, bet numeris muitinėje galėjo ne tik žūti, bet ir pačiam svečiui pridaryti aibes nemalonumų. Ką daryti?

Tarnaudamas sovietinėje armijoje daug fotografuodavau, todėl nutariau, kad reikia daryti mikrofilmus ir juos slėpti į kokį nors suvenyrą, kurį galima įduoti svečiui iš Vakarų. Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Vos parengtą Kronikos numerį nufotografuodavau; visas numeris tilpdavo į labai mažą ritinėlį, kurį paslėpti būdavo nesunku. Dabar reikėdavo tik melstis ir laukti pirmo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir pakankamai drąsos šiek tiek rizikuoti. Gal laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad man nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių... Dabar suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia. Stebiuosi, kaip labai atvažiavusieji mylėjo Lietuvą, jeigu po trumpo paaiškinimo tuojau pat pasakydavo: Gerai, paimsiu!

Viešėdamas JAV, aplankiau Katalikų Religinę Šalpų ir apžiūrėjau Kronikos numerius bei mikrofilmus, kurie atkeliavo iš Lietuvos. Ne viską radau, kas buvo siųsta; kai kas žuvo Maskvoje kratų metu, kai kas pakelyje. Tačiau mane labai nudžiugino, kad radau ne vieną Kronikos numerį, kurį buvo KAŽKAS pasiuntęs į Vakarus. Ačiū Dievui, kad tuo sunkiu metu daug kam rūpėjo Bažnyčios ir Tėvynės reikalai.

Kronika KGB rankose

1973 m. birželio 23 d. KGB kratos metu pas ses. Jadvygą Stanelytę rado pirmąjį LKB Kronikos numerį, o liepos 5 d. pradėjo baudžiamąją bylą Nr. 345. Metus su viršum sekė visus įtartinus asmenis ir 1973 m. lapkričio 20 d. padarė daugybę kratų. Didžiausias nuostolis buvo Petro Plumpos suėmimas. Talentingas, darbštus, bebaimis, - tokių darbininkų reta. KGB triumfavo: Kronika sunaikinta, tačiau gruodžio 12 d. pasirodė 8-asis numeris, kuriame buvo plati informacija apie kratas ir suėmimus.

Leidžiant Kroniką buvo visko - romantikos ir skaudžių išgyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada būdavo be galo skaudūs. Labai artimi, reikalingi žmonės, mano įtraukti į pavojingą darbą! Kaip koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės, kurį tekdavo nešioti ilgai.

Virgilijus Jaugelis pats pasišovė rotatoriumi padauginti 6-ąjį numerį, ir kratos metu buvo rastos vaškuotės; teisė jį kartu su Petru Plumpa. Tokių idealistų kaip Virgutis (šitaip mes jį vadindavome) visada reta. Dėl Dievo, Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerį, bet ir į ugnį. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save, - Kronikai jis labai daug paaukojo.

Nijolė Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platinant Kroniką, bet ir redaguojant, deja, ir ją areštavo - ilga 6-erių metų bausmė.

Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė - visi jie buvo idealistai, visiems rūpėjo bent kuo patarnauti Bažnyčiai ir Tėvynei. Kai buvau suimtas 1983 m., vienas saugumietis - kpt. Rainys pavadino mane laimingu avantiūristu ir paprašytas paaiškino: Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius. Iš tikrųjų ir pasirinktieji, ir patys pasisiūlę į talką buvo šaunūs darbininkai, taurios asmenybės.

Labai gaila buvo areštuotų Sergejaus Kovaliovo, Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti: visada ateidavo į susitikimą su pilnais portfeliais savilaidos leidinių, visada dalykiški ir mieli žmonės.

Areštuotieji Petras Plumpa, Povilas Petronis, Virgilijus Jaugelis ir Jonas Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, kai KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą po šv. Mišių parsinešiau du Kronikos numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškrėtė mano kambarį ir garažą. Be dviejų Kronikos numerių, jie nieko sau įdomesnio nerado. Kratos metu pamatę mokinio ranka parašytą lapelį, sušuko: Tikriausiai tai naujausia medžiaga „Kronikai“? Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad reikia būti dar atsargesniam.

1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas Virgilijus Jaugelis. Po savaitės gavau ir aš kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau iš KGB niekada nieko gero nesitikėk. Pavedžiau viską Viešpačiui ir nuvažiavau. Pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie Kroniką, iš kur esu gavęs kratos metu rastus šio leidinio du numerius; rūpėjo kapitonui Pileliui ir pogrindžio kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo sau nesužinojo.

1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik visą mėnesį vyko Petro Plumpos, Povilo Petronio, Virgilijaus Jaugelio ir Jono Stašaičio teismas, ypač sunkų kryžių uždėjęs pirmajam Kronikos darbininkui Petrui Plumpai. Aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir Tautos ateitį. Galbūt partija ir čekistai šiuo parodomuoju teismu planavo įvaryti daug baimės išdrįsusiems kalbėti tiesą, tačiau efektas buvo atvirkščias: represijos ugdė ryžtą kovoti.

Vos pasibaigė šis teismas, gruodžio 27 d. buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis Sergejus Kovaliovas (po SSRS griūties buvęs Rusijos Valstybės Dūmos deputatas). Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo užmezgėme kontaktus ir kuris ilgą laiką tikrai nesavanaudiškai padėjo Lietuvai. Beveik metus vyko jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o po to - dešimties metų katorga Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

Didelis pavojus

1974 m. rugpjūčio 27 d. už Kronikos dauginimą buvo suimta ses. Nijolė Sadūnaitė. Iš KGB požemių neprasiskverbė nė trupučio informacijos, kaip vyksta tardymas. Gana netikėtai 1975 m. vasario 11d. gavau kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Dvi dienas tardė kpt. Pilelis, ir viskas sukosi apie Nijolę. Būtinai norėjo išgauti prisipažinimą, kad aš jai davęs perrašyti Kronikos numerį. Kaltino Kronikos leidimu. Jam į pagalbą ateidavo tardymo poskyrio viršininkas kpt. Rimkus. Būtinai norėjo, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti Kroniką: tik mano prisipažinimo reikią, ir Nijolė būsianti laisva. Nesulaukę prisipažinimo, saugumiečiai labai nusivylė, o pplk. Kolgovas niekino, vadindamas bailiu ir beširdžiu, kuris moka nekaltą žmogų įklampinti, o pats stengiasi išsisukti nuo atsakomybės. Šitas bailys laikosi principo: kerti mišką, skiedros lekia, - perpykęs kalbėjo saugumo veteranas.

1974 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje pasirodė anoniminis laiškas, pasirašytas Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės vardu. Jis buvo išsiuntinėtas visų vyskupijų ordinarams ir smarkiai peikė kunigus, kurie neklauso sovietinės valdžios: jie buvo kaltinami kunigų vienybės ardymu ir noru pagarsėti užsienyje. Vyskupas Labukas agituojamas, kad nuvykęs į Vatikaną pasmerktų kovotojus, kurie nori istorijos ratą pasukti atgal. Labai aiškiai buvo matyti, kas šio laiško autorius. Leidžiant Kroniką tokie anonimai gana dažnai bandė formuoti nuotaikas prieš nepalankius valdžiai kunigus ir pačią Kroniką: nepajėgiant jos fiziškai likviduoti, mėginta šitokiais metodais ją nutildyti.

Deja, ji nenutilo. 1975 m. balandžio mėn. penki Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašėme protesto pareiškimą dėl nuteistųjų už pogrindžio spaudą. Akademikas Andrejus Sacharovas perskaitė jį užsienio korespondentams, bet nepasakė pasirašiusiųjų pavardžių. Tačiau vienos kratos metu pareiškimą saugumas surado ir atsiuntė į Vilnių, kad būtų nustatyta, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas (o galbūt norėjo, kad savo parašų išsigintume). Šį kartą drąsos teikė tik ką pasibaigusi Helsinkio konferencija ir čia pasirašytasis Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pasirašiau. Maniau, kad šitas pareiškimas saugumui buvo dar vienas mano kontaktų su Maskvos disidentais įrodymas.

Kybartuose

Praslinkus dviem mėnesiams, religijų reikalų įgaliotinis paliepė vysk. Juozapui Labukui mane iš Simno kur nors perkelti, kad turėčiau daugiau darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo baigtas 19-asis Kronikos numeris, kai gavau paskyrimą eiti klebono pareigas Kybartuose. Viskas buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nebuvo, kad neklusnus kunigas būtų skiriamas į didesnę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, kad galbūt perkeliama tik dėl to, kad naujoje vietoje būtų lengviau suimti... Koks bus Kronikos likimas naujoje vietoje? Atsakymo neturėjau. Vienintelis žmogus, kuris jau turėjo patirties redaguoti Kroniką, - buvo ses. Elena Šuliauskaitė. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti žinias ir pasirūpins tolesniu Kronikos likimu.

Kai kurie kunigai duodavo gerų patarimų, tik sunku būdavo juos įvykdyti. Vienas iš patarimų buvo - suformuoti Lietuvoje kokias tris keturias Kronikos redakcijas, kurios pasikeisdamos ją leistų. Iš tikrųjų dažnai būdavo momentų, kai norėjosi bent keletą mėnesių ramiai pagyventi, nejaučiant virš galvos pakibusio pavojaus, ypač tada, kai Kybartuose pasirodydavo saugumo mašinos, kurios kurį laiką lydėdavo visur, net pas ligonį, o paskui nežinia kodėl pradingdavo. Šio gero patarimo taip ir nepasisekė realizuoti; viena iš priežasčių -artimiausieji mano draugai turėjo savo svarbių darbų, o sudaryti naują korespondentų tinklą, sukurti leidybai reikalingas sąlygas buvo labai sunku. (O gal reikėjo daugiau šiuo reikalu pasirūpinti, tada po to, kai buvau suimtas, kitiems būtų kilę mažiau sunkumų leidžiant Kroniką...)

Atvykus į Kybartus, redagavimo sąlygos buvo labai nepalankios. Pusmetį turėjau gyventi nuomojamame kambarėlyje, nes klebonija buvo užimta; be to, buvo labai daug darbo. Kaupti medžiagą problemų nebuvo, o atėjus laikui išleisti numerį atvykdavo E. Šuliauskaitė, atrinkdavome medžiagą, aptardavome visą numerį ir tada su visais būsimo numerio straipsniais pavėžindavau ją į Simną, kur nuošaliame name buvome susitarę su geromis jo gyventojomis Julija Juškauskaite ir Eugenija Dainauskaite, kad leis kurį laiką pagyventi. Čia būdavo galutinai perrašomas numeris ir išspausdinama bent 20 egzempliorių. Perrašant naują numerį labai mielai talkino Eucharistinio Jėzaus kongregacijos ses. Monika Gavėnaitė. Dalį tiražo į Kybartus man atveždavo iš Simno namo šeimininkė Julija Juškauskaite, o keletą egzempliorių pasiimdavo perrašinėtojos, kad toliau būtų galima dauginti. Stebėjausi Julijos drąsa ir pasišventimu: ištisomis savaitėmis budėdavo, kad kas nors netikėtai neužeitų, savaitėmis turėjo pakelti didelę įtampą, bet niekada nesiskundė ir mielai talkino. Ačiū Dievui už šitokius žmones.

Talkininkai

Vos pradėjęs leisti Kroniką, susipažinau su vilniečiu Vladu Lapienių, kuris neraginamas tapo vienu iš pačių uoliausių Kronikos rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo keletą pažįstamų mašininkių, kurios padaugindavo jo atneštus leidinius; be to, jis pristatydavo informacijos naujiems numeriams. Žavėjo Vladas mane ne tik savo uolia talka, bet ir savo dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui, 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Kiek vėliau buvo suimta taip pat labai pasiaukojamai dauginusi Kroniką ir kitokią religinę literatūrą Šv. Šeimos kongregacijos ses. Ona Pranckūnaitė. Po kiekvieno arešto vis dažniau ateidavo mintis, kad geriau būtų, jei areštuotų mane. Ramiai galvodamas, rodos, suvoki, kad kovoje aukos yra neišvengiamos, bet vieną po kito palydėti gerus žmones kančiai yra kur kas sunkiau, negu pačiam prisiimti jų likimą.

Aušra

LKB Kronikos turinys ne kartą keitėsi. Iš pradžių atrodė bus protingiausia registruoti tik faktus, atskleidžiančius grynai Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimą. Šiai minčiai pritarė beveik visi, kurie žinojo apie Kronikos leidimą. Tačiau nebuvo jokio kito leidinio, kuris žadintų tautos sąmoningumą ir registruotų prievartinio nutautinimo faktus. Kronikai buvo daroma priekaištų, kad jai rūpi tik Bažnyčios interesai. Nors buvo akivaizdu, kad ginant tikėjimą yra ginama ir tauta, vis dėlto norėjosi užfiksuoti visa, kas vyko pavergtame krašte. Todėl Kronikoje pamažu pradėjo rodytis ir kitų faktų, liudijančių apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje įvairiose gyvenimo sferose.

Vieno bendraminčių vilkaviškiečių kunigų susirinkimo metu kun. Pranciškus Račiūnas MIC pasiūlė atnaujinti Aušros leidimą. Visi šiai minčiai pritarė, reikėjo tik kam nors ją realizuoti. Įžangą parašė pats kun. P. Račiūnas, o pirmuosius žingsnius žengti reikėjo padėti Kronikos redakcijai. Turbūt po kokių šešių numerių pasiūliau leidinį redaguoti kun. Lionginui Kunevičiui ir jis mielai sutiko. Dievui laiminant Aušra neįkliuvo saugumui iki pat Atgimimo.

TTG katalikų komitetas

1978 m. vasarą mane Kybartuose aplankė stačiatikių dvasininkas Glėbas Jakuninas su dviem draugais. Jie papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti ir pasiūlė prie jų prisidėti. Su šia idėja-supažindinau kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Juozą Zdebskį. Abu mielai sutiko. Vėliau prie mūsų sutiko prisidėti telšiškiai kunigai Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas. Reikėjo surasti teisingą sprendimą sau: būti kuriamojo Komiteto nariu ar ne? Jo egzistavimas tuo metu buvo labai reikalingas, tačiau dar labiau bus atkreiptas KGB dėmesys. Jei neprisidėsiu prie Komiteto, ar nepagalvos saugumiečiai: kodėl likau nuošalyje? Ką aš dirbu? Mąsčiau, meldžiausi, tariausi ir vis dėlto apsisprendžiau įsitraukti į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą. Medžiagos rinkimas Kronikai dar labiau palengvėjo; visi supratome, kad žengtas žingsnis visais atžvilgiais buvo teisingas, nors ir rizikingas.

Parašėme ir išplatinome 20 Katalikų komiteto dokumentų ir negavome nė vieno atsakymo, - tarsi į šulinį įkrisdavo mūsų pagalbos šauksmas. Tik po penkerių metų pamačiau, kad visus tuos dokumentus KGB kruopščiai rinko, - buvo net labai susirūpinę, kad neturėjo dokumento Nr. 46 (šio numerio išvis nebuvo. -Red.). Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo dokumentas Nr. 18 - Dėl vaikų teisių pažeidimų Lietuvoje ir dokumentas Nr. 5 - Dėl religinių susivienijimų nuostatų, kuriam pritarė 520 kunigų ir 2 ištremtieji vyskupai. Dėl turinio dar būtų galėję kentėti, bet KGB toleruoti negalėjo, kad dokumentai pasiekdavo Vakarus.

1979    m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į Respublikos prokuratūrą ir prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad jei ir toliau tęsiu antivalstybinę veiklą, man gresia bausmė pagal BK 68 str. Po respublikos prokuroro įspėjimo mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras Bakučionis, kuruojantis saugumo vedamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad LKB Kronika esanti Katalikų komiteto organas ir turime liautis ją leidę. Rytojaus dieną įspėjimą prokuratūroje gavo kun. A. Svarinskas. Pavojus akivaizdžiai didėjo ir reikėjo apsispręsti: nutraukti Katalikų komiteto veiklą ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį variantą.

1980    m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs Kronikos platintojai - Povilas Buzas ir Anastazas Janulis. Pastarasis, nepaisant amžiaus, buvo neišsenkamos energijos ir darbštumo žmogus. Duok Dieve, kad daugiau tokių jėzuitų būtų! O Maskvoje buvo suimtas Krikščioniškojo komiteto sekretorius Viktoras Kapitančiukas. Rimtai susimąstėme: jei KGB ryžosi Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, netrukus ateis laikas ir mūsiškiam.

Kratos ir suėmimai

1980 m. balandžio 17 d. grįždamas iš bažnyčios pamačiau ateinant būrį žmonių. Jų vadovas pasisveikino: Garbė Jėzui Kristui! Pamaniau, kad atvyko koks klebonas su ekskursija... Deja, mano „ekskursantai“ buvo pasirengę išnaršyti net šuns būdą. Nuodugniai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės, ir a.a. kun. V. Jaugelio, ir O. Kavaliauskaitės. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose.

Tą pačią dieną krata buvo ir pas kybartiškę Petrikienę, kur Šv. Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė daugino Kroniką. Po kratos ją suėmė, o kitą dieną Bagotojoje suėmė tos pačios kongregacijos seserį Onutę Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudi netektis tiek kongregacijai, tiek Kronikai. Tačiau netrukus į Kronikos redakciją atėjo ses. Bernadeta Mališkaitė, kuri tapo viena iš svarbiausių darbininkių.

Po kratos ilgą laiką manęs nekvietė tardyti, ir tai kėlė nerimą. Tik po dviejų mėnesių gavau kvietimą tardymui į Maskvą, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės atėjo pakartotinis kvietimas. Parengiau Katalikų komiteto dokumentą dėl religijos laisvės ir pradėjau laukti arešto. Bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pakilo, nes į laisvę sugrįžo ses. Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, tada akyse pasidaro šviesiau.

1980 m. rugpjūčio 12 d. buvo atlikta krata Eucharistinio Jėzaus seserų name (Kaune, Donelaičio g. 36). Ačiū Dievui, nieko pavojingo čia nerado, nors rasti galėjo. Per visą Kronikos leidimo laiką čia perėjo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios krėtėjai neaptiko. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug informacijos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo atveždavo ją į Kybartus. Labai dažnai patarnaudavo nepavargstanti katechete, Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Donata Meškauskaitė.

Tuo metu jau buvo suimta ses. Jadvyga Stanelytė ir Lukiškių kalėjime laukė teismo. Maskvoje rugpjūčio mėn. buvo nuteistas Glebas Jakuninas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga. 1980 metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojosi su visais kovotojais dėl žmonių teisių.

Sausio mėn. Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo „auklėjami“ ordinarai, kaip reikia klausyti sovietinės valdžios; suimti Kronikos platintojai ir rėmėjai A. Janulis, P. Buzas, seserys O. Vitkauskaitė ir G. Navickaitė; nuteista ses. J. Stanelytė ir doc. Vytautas Skuodis, kurį teismo metu priėmėme į Katalikų komitetą. Kun. Juozas Zdebskis (vienas iš aktyviausių Kronikos rėmėjų) buvo smarkiai nudegintas cheminėmis medžiagomis, nežinomu būdu užpiltomis ant automobilio sėdynės; kiek mažiau nukentėjo kartu važiavęs Vytautas Vaičiūnas. Tačiau persekiojimas ne tik kad neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė dar aktyvesnei kovai - į Katalikų komitetą įsitraukė kunigai A. Keina, V. Stakėnas ir L. Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą: kas negalėjo ar nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai, - įkišdavo į kišenę kelias šimtines ir tik tiek pasakydavo: Pats žinosi, kur išleisti.

Mūsų atrama

Per visą Kronikos gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko informaciją, straipsnius, padėjo redaguoti, platinti, persiųsti į Vakarus, trūko visko: patyrimo, žinių, organizuotumo. Apskritai buvo maža kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą į liūto nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo Angelu Sargu, dažnai tekdavo kartoti maldą: Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau. Jei šis darbas reikalingas, - globok, jei ne, - tegu jis pasibaigia. Ir Dievas nuostabiai globojo. Man atrodo, kad tai, ką Kronika aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis, o kita buvo ne mažiau svarbi, - mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o, svarbiausia, suvokėme, kad nereikia sėdėti rankas sudėjus, bet dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.

Sunkiai įsivaizduoju Kronikos leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių kunigų Alfonso Svarinsko, Juozo Zdebskio, Jono Kaunecko, Jono Lauriūno, Broniaus Antanaičio, Pranciškaus Račiūno, Kazimiero Žemėno ir kitų, su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susitikimuose. Kalbėdami dažnai net neminėdavome Kronikos vardo. O problemų netrūko: nuolatos kildavo klausimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju (pvz., ar Kronikoje aprašyti tik ateistų savivalę, ar ir kunigus, kurie dirbo ne Bažnyčiai). Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo Kronikos leidėjai.

Kronikos leidyba ir platinimas pareikalaudavo nemaža laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Prireikus mielai patalkindavo kaimynai kunigai, o ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. Bet uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas; važiuodavau į Kauną ir sakydavau: Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos, ir kun. Petras tiksliai kaip laikrodis atvažiuodavo ir talkindavo. Trumpą laiką talkino kun. V. Jaugelis, o paskutiniais metais prieš suėmimą - kun. K. Matulionis ir kun. J. Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kam palikti Kroniką, kai būsiu suimtas.

LKB Kronikos dešimtmetis

Kronikos rėmėjai norėjo kuo nors pažymėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį atvežė didžiulį paminklą, kurį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą - Kroniką, iš kurios kyla erškėčiai -tautos kančia; aukščiau širdis - gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų - maldai sudėtos rankos (tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi Kronika per 10 metų). Šventindamas paminklą parapijiečiams paaiškinau tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją.

Širdyje nešiojau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjus leisti Kroniką, planavau darbą kokiems trejiems metams, - tuo metu net mintis neatėjo išsaugoti leidinį dešimtį metų... Kas žmogui negalima, - Dievui viskas galima.

Jubiliejinis numeris, atrodė, liks neišleistas. 1982 m. vasario 27 d. Kybartuose pasirodė KGB mašinos, kuriose buvo aštuonetas žmonių, nežinia ką veikiančių ir kokiais tikslais atvažiavusių. Parapijiečiai pasakojo, kad mašinos kaitalioja numerius. Pastebėjau, kad kai kurios mašinos mane lydi net vykstant pas ligonį. Šis sekimas truko iki kovo 17 dienos. Tokiomis sąlygomis buvo rengiamas 51-asis numeris. Pirmajame puslapyje parašėme kovo 19 d. datą. (Čia norėčiau pasakyti, kad Kronikos viršelyje pažymėta data dažnai neatitinka tikrosios išleidimo datos, - nebuvo noro palengvinti KGB tiksliai orientuotis, kada būdavo išleista Kronika.) Po savaitės išėjo 52-asis Kronikos numeris. Saugumiečiai galėjo būti „patenkinti“ mėnesį praleidę Kybartuose, na o leidėjams šiek tiek nervų tai kainavo. Bet ir sunkiausiu momentu darbas nesustojo.

1982    metai buvo gana sunkūs; tikriausiai įtemptas darbas padarė savo, - reikėjo atsigulti net į ligoninę, norint šiek tiek „pasiremontuoti“. Aplankydavo mintis: ką su šitokia sveikata darysiu KGB kalėjime ir lageryje? Išeitis buvo tik viena: Kaip Dievas duos, taip ir bus. 1983 m. pradžioje išvykau pasigydyti į Druskininkus, - buvo labai gera kelias savaites užmiršti viską: saugumiečius, Kroniką ir kitas bėdas...

Kas tęs darbą?

1983    m. sausio 26 d. pas mane į Druskininkus iš Kybartų atvažiavo seselės vienuolės ir pranešė, kad suimtas kun. Alfonsas, o pas kunigus J. Kaunecką ir A. Keiną padarytos kratos. Slinko labai nerimastingos dienos. Daugelis žmonių buvo kviečiami tardyti, tarp jų ir Tikinčiąją teisėms ginti kataliką komiteto nariai. Vasario 28 d. ir aš gavau kvietimą tardymui; dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A. Svarinską, apie mano pažintis su Maskvos disidentais - G. Jakuninu, V. Kapitančiuku, D. Dudko ir kt. Tardymas aiškiai rodė, kad mano dienos laisvėje, ko gero, jau suskaitytos.

Ilgus metus man ištvermingai talkino sesuo Elena Šuliauskaitė; ji sutvarkydavo didžiąją rankraščių dalį. Aš mačiau, kiek daug jai kainavo įtempto darbo savaitė, kol Kronikos numeris įgaudavo įprastinį pavidalą ir 8 egzemplioriai pasklisdavo į įvairias puses. Ji dirbo ir nedejavo, bet man buvo aišku, kad reikia daugiau talkininkų. Sugrįžusi iš lagerio labai uoliai talkino ses. Nijolė Sadūnaitė, - atrodė, kad Dievas specialiai ją tokiam darbui sukūrė. Į darbą įsitraukė Šv. Šeimos kongregacijos seserys -Bernadeta Mališkaitė gebėjo redaguoti, Ona Kavaliauskaitė medžiagą rinkti ir perrašyti, Birutė Briliūtė redagavo leidinį jaunimui ir mokėsi tekstus fotografuoti bei dauginti. Reikėjo kelių kunigų, kurie mano arešto atveju būtų galėję vadovauti. Kun. J. Kauneckas mielai sutiko padėti ir net kelis kartus atvažiavo susipažinti, kaip redaguoti numerį, bet jis KGB buvo ne mažiau stebimas kaip ir aš. Prieš areštą, išvykdamas į Vilnių, prašiau kun. J. Borutą: Jei reikės, padėk!

Laikrodis sustojo

Kun. A. Svarinsko teismo metu vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį mane ir kun. J. Kaunecką įleido. Nuosprendis buvo užbaigtas netikėtu teismo nutarimu: už antitarybinę propagandą iškelti baudžiamąją bylą kun. S. Tamkevičiui. Šalia manęs stovėjęs saugumietis nedelsdamas paliepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, buvau nuvežtas į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, - mano laikrodis sustojo. Labai keista, dingo net nuolat lydėjęs nerimas dėl to, kas leis Kroniką? Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!

Kronika gyva

1984 m. pavasarį į Permės lagerį Nr. 37 atvyko mano tardytojas V. Urbonas ir pasikvietė pokalbiui. Po kelių bendro pobūdžio klausimų įsmeigė akis į mane ir sako:

-Jūs buvote „Kronikos“ redaktorius. - Tikriausiai tikėjosi, kad, dabar jau nuteistas, tai patvirtinsiu.

-    Ar „Kronika“ jau nebeina? - paklausiau.

-    Eina, - išgirdau širdžiai mielą atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona.

Eina, - ilgą laiką šis paprastas žodis kaip muzika skambėjo man ausyse.

O paskui informacija nutrūko iki pat 1988 m., kai, dar būdamas Sibire, sužinojau, kad ir pačiais sunkiausiais saugumo siautėjimo metais LKB Kroniką išlaikė gyvą kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta SJ.

Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti Kronikos ! Tai iš tiesų stebuklas, žinant, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šis stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, kuriuos galėčiau apibūdinti tuo pačiu žodžiu: Stebuklas. Po tiek tamsos ir prievartos dešimtmečių buvo žmonių, kurie už Dievą ir Tėvynę, tiesą ir gėrį galėjo paaukoti visa. Paminėjau tik kai kuriuos iš jų, o reikėtų išvardyti daugel.

Ar galima užmiršti klaipėdietę ses. Teklę Steponavičiūtę, teikusią Kronikai labai daug žinių, marijampolietę ses. Janiną Judikevičiūtę, pasirengusią visada ir visur padėti, ses. Donatą Meškauskaitę, parveždavusią Kronikai daug medžiagos ir kitus. Iš tikrųjų Viešpats kiekvienam duoda kitokią charizmą: ses. Julija Kuodytė mokėjo kitas padrąsinti, į ją galėjo daugelis atsiremti; senutė ses. Ona Dranginytė kaip angelas sargas galėjo budėti ir rūpintis mūsų darbo sąlygomis.

Ačiū Viešpačiui už tuos metus ir žmones, kurie nelaukė apdovanojimų, bet stojo kiekvienas savo vietoje su nenumarinama idėja - Dievui ir Tėvynei!

(Pagal: Caritas. 1992. Nr. 4.)

 

Šv. Mišių aukojimui kun. S. Tamkevičiaus lageryje naudoti indeliai ir paplotėlis

 

Arkivysk. S. Tamkevičius savo buvusiame kambaryje Simno klebonijoje

 

 

 

 

Kun. KAZIMIERAS PUGEVIČIUS

Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Kronika užsienyje

Jau 1972 metais pirmieji LKB Kronikos numeriai slaptais keliais pasiekė vienuolių marijonų Čikagoje leidžiamo dienraščio Draugas redakciją, kuri spausdindavo jos ištraukas. Vėliau ją persispausdindavo savaitraštis Darbininkas. O Vatikano ir Laisvės radijas Miunchene, paštu gavęs Draugą, tuoj pat dalimis transliuodavo LKB Kroniką į Lietuvą. Aš tuomet buvau JAV Baltimores (Merilendo arkivyskupijos) radijo ir televizijos direktoriumi. Susirūpinęs, kad tokia informacija pasiektų ir sovietinės propagandos gerokai paveiktus kitataučius, nuo antrojo numerio LKB Kroniką pradėjau versti į anglų kalbą. Amerikos Lietuvių kunigų vienybė sutiko finansuoti vertimo išleidimą poros tūkstančių tiražu, medžiagą pateikiant atskirais numeriais nedidelio žurnalo pavidalu.

Pasirodžius dešimčiai LKB Kronikos numerių, 1974 m. Amerikos Lietuvių kunigų vienybė finansavo jų išleidimą lietuvių kalba vienu tomu. Jam įvadą parašė prof. Juozas Brazaitis. Kun. Kazimieras Kuzminskas toliau šiuo leidiniu rūpinosi ir įsteigė Sąjungą LKB Kronikai leisti, kuri rūpinosi LKB Kronikos tomų vertimu ir leidimu anglų ir ispanų kalbomis. (Reikia pasakyti, kad minėtos Sąjungos išleistos LKB Kronikos ne visur atitinka originalą. - Red.)

1984 m. Sąjunga išleido LKB Kronikos I tomą prancūzų kalba. Kronikos vertimu prancūzų kalba ir jos turinio paskleidimu Prancūzijos spaudoje rūpinosi Paryžiuje gyvenantis prel. Jonas Petrošius. Italijoje prel. Vincento Mincevičiaus rūpesčiu kiekvienas LKB Kronikos numeris buvo verčiamas į italų kalbą ir siuntinėjamas Italijos laikraščių redakcijoms, kurios iš LKB Kronikos pateikdavo daug įdomių žinių.

1976 m. man perėmus nuo 1960-ųjų veikiančios Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos (LKRŠ) reikalų vedėjo pareigas, per dr. Rožę Šomkaitę buvo užmegzti ryšiai su LKB Kronikos leidėjais Lietuvoje. LKRŠ organizacija, jau nuo 1960 m. (kiek leido okupacijos sąlygos) šelpusi kai kuriuos kunigus bei vienuoles Lietuvoje, ėmė slaptais keliais remti ir LKB Kronikos leidėjus. Aš ir kiti LKRŠ įgaliotiniai pradėjome plačiai lankyti ir kitataučių parapijas, pasakoti žinias iš LKB Kronikų ir rinkti aukas Lietuvos kenčiančiai, kovojančiai Bažnyčiai. 1976 m. Pasaulinio Eucharistinio kongreso ir popiežiaus apsilankymo Amerikoje proga Niujorke buvo nemokamai išplatinti faktai iš LKB Kronikos su raginimais paremti kovojančią Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

1979 m. LKRŠ reikalų vedėjo pavaduotojomis atėjo dirbti Gintė Damušytė ir Marijona Skabeikienė. Nuo 1976 m. LKRŠ suorganizavo platų tinklą rinkti informacijai apie tikinčiųjų persekiojimą okupuotoje Lietuvoje. 1980 m. ši veikla buvo sutelkta į Lietuvių informacijos centrą, o G. Damušytės iniciatyva centras išplėtė informacijos veiklą - užmezgė ryšius net su kitomis pasaulinėmis organizacijomis, ginančiomis žmogaus teises. Buvo organizuojamos jaunimo demonstracijos. G. Damušytei, man ir kitiems kartą net teko praleisti dieną teisme ir areštinėje už mėginimą protestuoti prieš Lietuvos okupaciją grandinėmis prisirišus prie užsienio ambasados Vašingtone tvoros. Siekėme Lietuvos Katalikų Bažnyčios diskriminavimo faktus atskleisti JAV valstybės departamentui ir prezidentui Ronaldui Reiganui.

Susirūpinimą kėlė tai, kad, LKB Kronikai pasiekus Čikagą, užsienio radijo tarnyboms ir kitoms organizacijoms per ilgai tekdavo laukti, kol žinios bus atkarpomis išspausdintos Draugo dienraštyje. Vėliau LKB Kronika buvo tiesiai perduodama Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos informacijos centro būstinei Brukline, Niujorke. Paprastai Brukliną ji pasiekdavo maždaug po poros mėnesių nuo jos pasirodymo Lietuvoje dienos. Iš pradžių LKB Kronika būdavo gaunama sąsiuvinėlio forma ar ant didesnio popieriaus formato per kalkę perspausdinta. Vėliau LKB Kronika mus pasiekdavo fotojuostos negatyvais.

Perdavimas būdavo labai išradingas: tai susukta fotojuostelė įdedama į dantų pastos tūbelę, tai saldainių popierėlyje įvyniota ir pervežta per sieną, tai moteris atveža veido pudros dėžutėje. Kai LKR Šalpą pasiekdavo LKB Kronikos fotojuosta, ne visuomet pavykdavo sužinoti, kas ją atvežė.

Iš juostelės padarę LKB Kronikos puslapių pozityvus, skubiai išspausdindavome 50 kopijų, kad kuo greičiausiai žinias galėtume išsiuntinėti užsienio radijo tarnyboms, nes supratome, kad svarbiausia yra laiku pateikti informaciją Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Informacija pirmiausia pasiekdavo prel. Audrį Juozą Bačkį, tuo metu dirbusį Vatikano užsienio reikalų pasekretoriu, visus užsienyje buvusius lietuvių vyskupus, Nepriklausomos Lietuvos atstovybes, lietuviškosios užsienio spaudos tarnybas bei 40 laisvajame pasaulyje veikiančių lietuvių radijo valandėlių tarnybų.

Tuo tarpu Lietuvių informacijos centras Niujorke parengdavo svarbesnes LKB Kronikos ištraukas anglų kalba, kad į tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje atkreiptų ir kitataučių dėmesį. Tokios anglų kalba parengtos žinios Niujorke būdavo išsiuntinėjamos anglakalbėms katalikiškoms žinių agentūroms bei redakcijoms. Ištisą LKB Kronikos vertimą anglų kalba paprastai padarydavo Vita Matusaitienė.

Vėliau kartu su LKB Kronika Niujorką pradėjo pasiekti iš okupuotos Lietuvos ir nemažai nuotraukų. O nuo 1976 m. LKB Kronikos vertimą anglų kalba LKR Šalpa pradėjo siuntinėti visiems JAV vyskupams, katalikiškų leidinių redakcijoms, senatoriams. 1982 m. Aldonos Mičelytės (Mitchell) iš Pensilvanijos palikimas, skirtas Religinei Šalpai bei žinių telkimui, pagelbėjo įsigyti pirmąjį kompiuterį. 1983 m. M. Skabeikienė ėmė suvedinėti į kompiuterį LKB Kronikos angliškąjį vertimą. Tai įgalino dar operatyviau disponuoti turima LKB Kronikos informacija: žurnalistui ar redakcijai pageidaujant buvo galima skubiai suieškoti bet kurią pavardę, vietovardį, datą ar įvykį. JAV Kunigų vienybė 1984 m. Lietuvių Katalikų Religinei Šalpai perleido LKB Kronikos vertimą bei leidimą anglų kalba atskirais numeriais. Šių leidinių tiražas pasiekdavo iki 6000 egzempliorių. Kronika anglų kalba buvo siuntinėjama visų pasaulio kraštų atstovybėms Vašingtone ir Jungtinių Tautų tarnybai Niujorke, neišskiriant nė sovietinės ambasados.

Išeivijos lietuviai su dideliu susidomėjimu laukdavo kiekvieno LKB Kronikos numerio, o pasirodęs būdavo būreliuose aptarinėjamas ir diskutuojamas. Jaunimas mėgo ir suvaidinti kai kuriuos epizodus iš LKB Kronikos. Taip vaidybiniai fragmentai iš LKB Kronikos atsirado net amerikiečių scenoje bei televizijos ekrane.

LKB Kronika atliko be galo svarbų vaidmenį pažadindama dvasinę rezistenciją Lietuvoje bei atkreipdama pasaulio dėmesį į kovą dėl žmogaus teisių Lietuvoje. Bet ji ne mažiau patarnavo ir užsienio lietuviams. Nuo 1945-ųjų užsienio lietuviai dirbo ir aukojosi vardan pavergtos Lietuvos žadinami partizanų aukos dvasios, o po 27-erių tylos ir tikros informacijos iš Lietuvos stygiaus' metų išeivijos lietuviams jau grėsė moralinis nuovargis, Tėvynės primiršimas. Štai kodėl 1972 m. pasirodžiusi LKB Kronika pažadino ir atkūrė rezistencinę liepsną Vakaruose išsibarsčiusių Lietuvos sūnų ir dukterų širdyse.

Ses. GERARDA ELENA ŠULIAUSKAITĖ

LKB Kronikos Kryžiaus kelyje

LKB Kronikos 16-ame numeryje rašoma, kad vieno tardymo metu KGB tardytojas, nieko neišgaudamas iš šių atsiminimų autorės ses. Gerardos Elenos Šuliauskaitės, nusikeikė: Ot nachališka moteris! Iš karto matosi, kad skaičiusi instrukciją „Kaip laikytis tardymo metu“.

Mane dažnai klausdavo: kaip aš patekau į Kronikos redakciją? Labai paprastai. Kadangi buvau Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė, sakydavau, kad mane vyresnieji gali siųsti kur nori. Naudodamasi tokia mano nuostata, vyresnioji paprašė, kad palikčiau darbą valdiškoje įstaigoje. Tada dirbau Respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore. (Prieš tai dėl religinių įsitikinimų buvau atleista iš Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakulteto vyr. laborantės pareigų.) Iš Respublikinės bibliotekos išėjau 1975 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį. Kur mane siųs, kokį darbą skirs dirbti, nežinojau ir neklausinėjau. Žinojau: kaip pasakys, tokia ir bus Dievo valia.

Vyresnioji paliepė važiuoti į Simną (Alytaus rajone) pas kun. Sigitą Tamkevičių. Nuvažiavusi nuėjau į kleboniją. Kun. Sigitas Tamkevičius mane paklausė:

-    Ar žinai, ko atvažiavai?

Numaniau, kad tai susiję su slapta užduotimi, tačiau tiksliai nežinojau. Atsakiau:

-    Ne.

Kun. Sigitas Tamkevičius nusijuokė ir paaiškino, kad teks padėti leisti LKB Kroniką. Mielai sutikau. Kitu atveju - jei būčiau pati pasisiūliusi, - man būtų buvę labai neramu, nes sveikata buvo silpna, jaučiausi esanti bailė ir imtis tokios atsakomybės - dirbti Kronikos redakcijoje - kažin ar būčiau išdrįsusi. Dabar, kadangi vyresniųjų valia buvau tam paskirta, jaučiausi labai rami. Netgi džiaugiausi, kad galėsiu padėti, nes dar nuo partizanų laikų mano vaikystės svajonė buvo padėti Bažnyčiai ir Tėvynei.

Darbo pradžia Simne

Prasidėjo darbas. Iš pradžių į Simną važinėdavau. Apsistodavau mažame namelyje ant ežero kranto (Dariaus ir Girėno g. 46). Ten gyveno dvi labai religingos, drąsios ir sumanios moteriškės - Julija Juškauskaitė ir Genė (Eugenija) Dainauskaitė. Pas jas tekdavo išbūti ir po dvi savaites, nes reikėdavo Kronikai surinktus rašinius perspausdinti, sutvarkyti ir suredaguoti - patikslinti vietoves, sutikrinti faktus ir pan.

Po aptarimo ir pataisymų viską rašomąja mašinėle perspausdindavau du kartus. Jeigu būdavo plonas popierius, vienu kartu būdavo spausdinama 12 egzempliorių, jei storesnis - 10. Tuomet tuos pirmuosius 20 ar 24 egzempliorius perduodavome tik mums žinomiems žmonėms. Keletą egzempliorių pasilikdavau sau. Juos veždavau į Kauną ir Vilnių. Čia jie toliau būdavo multiplikuojami. Kas ir kur spausdindavo, nežinojau. (Buvo geriau nežinoti, ko tau nereikia: nei kas, nei ką daro, nei iš ko gauna, nei kam duoda. Tuomet lengviau per tardymus.) Aš taip pat niekam negalėjau pasakyti, ką dirbu. Apie šį mano darbą nežinojo nei mano tėvelis, nei mamytė, nei seserys. Net kongregacijos seserys žinojo tik tos, su kuriomis gyvenau ir kurios buvo tiesiogiai susijusios su šiuo darbu. Iš pradžių Simne pažinojau tik kun. S. Tamkevičių ir tas dvi moteriškes, pas kurias gyvendavau ir spausdindavau. Daugiau nieko iš redakcijos nepažinojau.

Kol kun. S. Tamkevičius buvo Simne, viskas buvo paprasta: nuvažiuoji tamsų vakarą ar naktį į Simną, Julytė ar Genutė parneša straipsnius ir dirbi. Išeiti į lauką negalima: sėdi kaip kalėjime ir rašai. Šeimininkės suvokė mums gresiantį pavojų. Labiausiai jos bijojo, kad neatvažiuotų kas iš giminių ir nereikėtų jų vesti į gerąją gryčią, kur dirbdavau. Jos nepaprastai daug padėjo: slėpdavo, maitindavo, saugodavo, kad kas nors netikėtai neužeitų. Paežere pro namą ėjo takas ir būdavo neramu: užsuks praeivis ar neužsuks? O žmonių pas jas užeidavo. Ypač daug pavasarį. Mat jos augindavo daržoves ir ruošdavo sėklas, todėl pavasarį daugelis ateidavo jų nusipirkti. Kiekvienas toks atėjimas sukeldavo nerimo ir rūpesčio: reikėdavo greitai nutraukti spausdinimą, kad neišgirstų mašinėlės tarškėjimo ir nesuprastų, kad kažkas pas jas yra. Bet, ačiū Dievui, niekada nieko ypatingo nenutiko.

Tiesa, kartą mane, vos atvažiavusią smarkiai išgąsdino... Kaip paprastai, iš autobuso buvau išlipusi miestelio pradžioje - į stotelę nevažiuodavau - ir aplinkiniais takeliais paežere traukiau link jų. Staiga matau: Genutė, išbėgusi į kiemą, gestais man rodo, kad grįžčiau atgal. Suspurdėjo širdis. Apsisukau, grįžau prie ežero ir atsisėdau jo pakrantėje. Sėdžiu ir dėkoju Dievui, kad dar laisva, tikriausiai ten krata...

Buvo dienos metas. Gal po kokios valandos, žiūriu, ateina Julytė. Priėjusi sako:

- Ačiū Dievui, kad jūs neatėjote. Buvo milicija...

O reikalas buvo labai paprastas: prie jų namų pavogė kažkieno paliktą dviratį, todėl milicija atėjo apklausti, ar nematė ko, nepastebėjo?.. Ačiū Dievui, tąsyk viskas baigėsi tik nedideliu išgąsčiu.

Ten gerojoje gryčioje spausdindavau nuo ankstyvo ryto iki vėliausių išnaktų. Vakarais langus uždangstydavome, kad neliktų nė jokio plyšelio. Krosnis visą laiką būdavo paruošta. Degtukai taip pat. Jeigu kas - kad spėčiau sudeginti...

Kronikos redaktorius „ištremiamas“

Kun. S. Tamkevičius 1975 m. pabaigoje pagal Religijų reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio reikalavimą buvo perkeltas į Kybartus eiti klebono pareigas. Bet Kronika kurį laiką ir toliau buvo spausdinama Simne. Išspausdintus leidinius Julija Juškauskaitė nuveždavo į Kybartus. Pavojingiau būdavo iš Kybartų į Simną parsivežti rankraščius naujam Kronikos numeriui: juk sučiupus rankraštis gali išduoti ir rašiusįjį, ir redaktorių. Todėl kelionė tikrai būdavo rizikinga. O kelionėj kaip kelionėj -visokių nutikimų pasitaikydavo.

Pagaliau pajutome, kad tos kelionės pasidarė labai pavojingos. Nutarta, kad geriau ne vežioti, o spausdinti Kybartuose. Iš pradžių spausdinome klebonijoje, paskui pas pažįstamą moterį (tik neilgai). 1.980 m. balandžio 17 d. ten suėmė ses. Genutę Navickaitę. Mane Dievas tuomet nuo arešto apsaugojo. Mat, kai Genutė turėjo atvažiuoti pakartotinai perspausdinti numerį, aš irgi pasisiūliau - taip būsią greičiau. Tačiau kun. S. Tamkevičius pasakė:

- Ne. Užteks jų vienų. Jūsų nereikia.

Tada darbas persikėlė į Kybartų kleboniją. Kol atrinkdavome informaciją, ištaisydavome, suredaguodavome ir išspausdindavome pirmuosius 10-20 egzempliorių, būdavo labai įtempto darbo savaitės.

KGB sustiprino kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus sekimą. Pasunkėjo ir mano darbo sąlygos. Ačiū Dievui, tada iš lagerio ir tremties jau buvo grįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė. Kun. S. Tamkevičius mus su savo automobiliu vėlai vakare paimdavo Vilkaviškyje ar kitame kuriame mieste, atveždavo į savo kiemą, mes kuo slapčiau, kad niekas nepamatytų, įbėgdavome į kleboniją. Prasidėdavo darbas. Kalbėtis ne-

buvo galima, nes manėme, kad yra įrengtas KGB slapto klausymosi įtaisas. Ir taip visą savaitę! Kartais ses. Nijolė neiškęsdavo ir garsiai nusijuokdavo. Kunigas S. Tamkevičius pagrasindavo pirštu:

-    Na, na, na! Kai gausit septynerius metus, bus tada...

Po kun. Alfonso Svarinsko arešto pavojus dar padidėjo.

Vieną kartą įvyko vadinamasis mūsų redkolegijos posėdis. Redkolegijoje tada jau dirbo seselės Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė. Kun. S. Tamkevičius apibūdino padėtį, įspėjo, kad gali ir jį areštuoti, todėl paskirstė, kas ką tokiu atveju turėtume daryti, kad Kronikos leidyba nenutrūktų. Nurodė, kuri turės redaguoti, kuri rinkti informaciją Lietuvoje, kuri veš į Maskvą. Nors jautėme, kad taip gali įvykti, bet vis vien nesinorėjo tikėti. Ir kad tokios pareigos klius, irgi vis dar netikėjome. Man būtų tekęs redagavimas.

Kai Vilniuje Aukščiausiame teisme vyko kun. A. Svarinsko teismas, kun. S. Tamkevičius kasdien važinėjo iš Kybartų į teismą, kaip ir per visus disidentų teismus: nebuvo nė vieno disidentų teismo, kad jis nebūtų dalyvavęs. Ir išbūdavo ten nuo pradžios iki pabaigos. Tai ir kitiems suteikdavo drąsos ir ryžto.

Po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto

Vykstant kun. A. Svarinsko teismui, mes į salę nebuvom leidžiami, įleisdavo apklausai tik kun. S. Tamkevičių. Visi kiti buvo vaikomi ne tik nuo Aukščiausiojo teismo pastato, bet net Gedimino prospekto gale. Aš su draugėmis buvome milicijos sulaikytos, nuvežtos prie Dubingių ir ten paleistos... Paskutinę teismo dieną beliko tik Aušros Vartuose paremti teisiamąjį.

Aušros Vartuose besimeldžiant, prie manęs priėjo kun. Jonas Kauneckas ir pasakė, kad jis labai norėtų susitikti su kun. S. Tamkevičium t. J. Borutos bute Šeškinėje, kur atvykęs kun.‘ Sigitas paprastai apsistodavo. Kadangi aš tą butą gerai žinojau, nutarėme dviese jį palydėti. Buvo penktadienis. Pietūs buvo paruošti tik dviem žmonėms. Kadangi mūsų buvo dvigubai daugiau, pietūs buvo labai kuklūs.

-    Na, nieko: kai grįšime iš teismo, gerai pavalgysime, -nusijuokė kildamas nuo stalo kun. S. Tamkevičius.

Po pietų jis su kun. J. Kaunecku nuėjo į teismą vildamasis, kad gal įleis į salę nors skaitant sprendimą, o mes vėl nuėjome į Aušros Vartus. Čia buvo daug žmonių. Daug ir jaunimo - tai vis atvykę į kun. A. Svarinsko teismą ir negalėję ten patekti. Visi meldėsi. Po kurio laiko iš teismo į Aušros Vartus atėjo kun. J. Kauneckas ir, priėjęs prie Vlado Lapienio, pasakė, kad kun. S. Tamkevičius areštuotas. Aš paprašiau V. Lapienį, kad šią žinią, taip pat - kuriam laikui nuteistas kun. A. Svarinskas, jis paskelbtų čia esantiems žmonėms. Bet, atrodo, jis pamiršo paskelbti, kiek nuteistas kun. A. Svarinskas, o tik pasakė:

-    Areštuotas kun. Sigitas Tamkevičius.

Prie pat altoriaus, prie grotelių klūpėjo kun. Jonas Kastytis Matulionis. Išgirdęs šiuos žodžius, jis garsiai sudejavo:

-    O, Viešpatie!

Stojo tyla. Prislėgė visus žinia. Toje gūdžioje tyloje suskambo ses. Salvijos Aldonos Raižytės balsas:

-    Pasimelskime už naują kankinį.

Visi pradėjo melstis. Žmonės atsitiesė... Turbūt ne tik mano, bet daugelio širdyse tuomet subrendo naujas ryžtas: dabar dar daugiau dirbsime...

Pasimeldę grįžome į t. J. Borutos butą. Ten buvo paliktas ir kun. S. Tamkevičiaus automobilis, kuriuo jis atvažiavo iš Kybartų. Dabar juo turėjo grįžti ses. Virginija Kavaliauskaitė, tuo metu dirbusi Kybartų bažnyčioje bei klebonijoje ir labai daug talkinusi mūsų darbe. Ji sielvartavo, kaip parvažiuos į Kybartus, o ypač - kaip pervažiuos per Vilnių. (Mat visai neseniai buvo įgijusi vairavimo teises ir dar mažai važinėjusi.) Nuramino kun. Algimantas Keina:

-    Tegul nesirūpina: mes ją palydėsime.

Visi susirinkome į kambarį. Be kunigų, buvo seserys Virginija Kavaliauskaitė, Bronė Vazgelevičiūtė, Onutė Šarakauskaitė ir aš. Kun. Keina klausia:

-    Kas dabar bus su Kronika? Kas ją leis?..

Ses. Onutė Šarakauskaitė sako:

-    Aš ją į Maskvą nuvešiu.

Ses. Virginija:

-    Aš surinksiu informaciją iš visos Lietuvos.

Aš sakau:

-    O aš bandysiu redaguoti. Tiktai reikia, kad kas parašytų rimtus įžanginius straipsnius. Visą medžiagą mes sutvarkysime.

-    O, koks šaunuolis tas kun. Sigitas: jis viską parengė! -apsidžiaugė kun. A. Keina.

Išvažiuodamas į kun. A. Svarinsko teismą, kun. S. Tamkevičius paprašė t. Joną Borutą S] (kuris tuomet jį pavadavo Kybartuose): Jeigu bus bėda, jeigu reikės, - padėk. Mes to nežinojom, o jis iš kuklumo iš karto mums nepasisakė. Todėl naujam numeriui rašinius rengėme mes, seselės. Labai gerą įvadinį straipsnį parašė t. J. Boruta. Sutvarkiusi visus straipsnius, nuvežiau numerį peržiūrėti kun. J. Kauneckui, o paskui vienuose atlaiduose sutikusi arkivyskupą (tada dar vyskupą) Julijoną Steponavičių viską jam išdėsčiau. Jis viskam pritarė, palaimino.

Taip išėjo pirmasis numeris po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Vėliau, sužinoję apie kun. S. Tamkevičiaus pageidavimą, kreipdavomės į kun. J. Borutą - jis buvo vyriausiasis redaktorius, iki grįžo iš kalėjimo kun. S. Tamkevičius.

Kun. J. Boruta SJ buvo ne tik vyriausiasis redaktorius, bet ir pagrindinis informacijos rinkėjas. Kadangi jis buvo baigęs pogrindinę kunigų seminariją ir oficialiai sovietinė valdžia neleido jo skirti kunigu į jokią parapiją, jis važinėdavo po visą Lietuvą į atlaidus ir parinkdavo daug geros informacijos. Turėdamas labai gerą atmintį, daug ką paskui atkurdavo, o kai ką pasižymėdavo ir raštu. Susitikimai su daugybe žmonių buvo itin reikšmingas informacijos šaltinis.

Kai surinktas žinutes sutvarkydavome, parengdavome, duodavome jam peržiūrėti. Jis patikrindavo ir patvirtindavo.

KGB žiedas veržiasi

Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi dirbti. Jautėme, kad KGB vis labiau supa iš visų pusių. Kybartuose spausdinti jau buvo neįmanoma. Keletą numerių išleidome Kazlų Rūdoje pas vieną gerą moterį, gyvenusią už geležinkelio. Kai KGB ir ten ėmė visiškai lipti ant kulnų, nutarėme visus rankraščius vežtis į Vilnių. Spausdinti jau buvo neįmanoma niekur, todėl numerį reikėjo perrašyti ranka. O tai buvo labai pavojinga. 73-iąjį numerį teko redaguoti naktį, užsidarius vonioje, kad nesimatytų šviesos... Ses. Nijolė Sadūnaitė sutiko visą perrašyti savo gražia, aiškia rašysena.

1987 m. balandžio 1 d. saugumas padarė kratą Marijonos Juzėnaitės bute (Vilniuje, Antakalnio g. 61/2-2, kur gyveno ses. Angelė Jakuntavičiūtė). Čia buvo surasta ir nuo KGB besislapstanti ses. Nijolė Sadūnaitė su ką tik jos pačios perrašytu LKB Kronikos 73-iuoju numeriu (datuotu 1987 03 19). Kol saugumiečiai įėjo į butą, ji spėjo pasislėpti drabužių spintoje. Su to paties numerio antruoju egzemplioriumi įkliuvo kratos metu atėjusi ses. Bronė Vazgelevičiūtė - jį surado jos rankinuke.

Kad KGB nesuprastų, jog čia sušluota kone visa redakcinė kolegija, reikėjo kuo greičiau numerį atkurti ir išleisti. Dalį rašinių atkūrėme, vieno kito gal ir nepavyko prisiminti, tačiau vis dėlto Kronikos 73-iasis numeris (antrasis variantas) išėjo.

Po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų Kybartuose buvo rengiama daug Kronikos numerių. Ten dirbusių seserų pasiaukojimas buvo tikrai didvyriškas: aplink sekliai, agentai, o jos... leidžia Kroniką. Tik vienu metu, kai padėtis tapo visiškai neįmanoma, buvo padaryta trumpa pertrauka.

Kurį laiką ir aš buvau atitrūkusi nuo aktyvios veiklos: sušlubavo sveikata, o paskui ir visai rimtai susirgau. Tada tik perspausdinti padėdavau ar šiaip kuo patalkindavau...

Perduodant Kroniką į Vakarus, ypač drąsiai, be baimės sutikdavo padėti daktarė Rožė Šomkaitė, gyvenanti JAV. Bet kartą, matyt, mus pasekė: ją, grįžtančią į Ameriką, Maskvoje iškrėtė ir atėmė filmuką, kuriame buvo pogrindžio spaudos medžiaga.

Kroniką vežti į Maskvą man teko tik keletą kartų. Važinėdavom netiesioginiais keliais: arba iš Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities, arba autobusu nuvykdavom į Minską, o iš ten -traukiniu į Maskvą. Tai buvo varginančios kelionės, bet to reikalavo atsargumas. Svarbiausia buvo išvežti taip, kad niekas nepastebėtų: kaip mes sakydavome, kad paskui save neatsivestume „uodegos“. Maskvoje nueidavome į sutartą vietą pas disidentus ir jiems perduodavome.

Būdavo vargo ir perduodant filmuką užsieniečiams. Sužinai, kad atvažiavo kokio pažįstamo giminaitis, jau ir leki į Kybartus filmuko paimti, nors dar nežinai, ar sutiks žmogus vežti ar ne. Kad KGB seka tokius dalykus, ne kartą buvome patyrę.

Ses. Julijos Kuodytės užuovėjoje

Buvo Kaune namelis (Donelaičio g. 36, dabar Dobužinskio g. 6), kuriame gyveno ses. Julija Kuodytė. Tai ten susibėgdavo daug kelelių. Čia rinkdavosi disidentai, jaunimas. Kas pasitarti, o kas pasiguosti... Ten dažniausiai plaukdavo ir Kronikai reikalinga informacija. Bet ir čia niekas neklausdavo, iš kur gavai, o atiduodantysis - kur ji nueis. Visi žinojo, kad tai Kronikai. KGB bandė čia įkišti ir savo provokacinius straipsnius. Bet mes atpažindavome melą. Dievas saugojo tą namelį ir slėptuvę, kur būdavo saugoma visa gauta medžiaga: jos nepavyko aptikti nė saugumui kratų metu.

Ses. Julija Kuodytė buvo viena iš tų, kuri tikrai pasitikėjo Dievo Apvaizda. Žmonės, išėję iš KGB tardymų, paprastai bijodavo kur nors užsukti, kad neužtrauktų įtarimo tiems, kurie juos priimdavo, nes žinojo, kad saugumo yra sekami. Jie paprastai eidavo tiesiai namo. Buvo viena išimtis: įgąsdinti, įbauginti nebijodavo užsukti tik pas ją, ses. Juliją Kuodytę. O ji juos visada priimdavo ramiai: nusijuokdavo, paguosdavo... Kuomet užgriūdavo kratos, areštai, tardymai ir, atrodo, štai štai ir tau artėja eilė, būdavo, nuvažiuoji į Kauną pas ses. Juliją, išsipasakoji, o ji nusijuokia ir taip rimtai pasako:

- Yra Dievas, ir ko čia bijoti! Nieko neatsitiks...

Išeini nusiraminęs: net pačiam juokinga, kad taip bijojai -visa baimė išrūko... Savo ryžtu ir pasitikėjimu ji buvo daugeliui drąsos įkvėpėja.

Kai po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų reikėdavo tvarkyti Kronikai rašinius ir iškildavo neaiškumų, o kun. J. Borutos negalėdavom nutverti, eidavome pas Julytę ir klausdavome: dėti šitą straipsnį ar nedėti, kaip tą ar kitą interpretuoti ir t. t. Jinai visuomet labai aiškiai pasakydavo. Kai derindavome su kun. J. Boruta, pastebėdavome, kad jų mintys beveik visada sutapdavo.

Kronikos talkininkai

Ses. Nijolė Sadūnaitė buvo nepamainomas žmogus pogrindžio darbe. Atrodo, ji niekad nieko nebijojo. Visada pasirengusi padėti ir puldavo kur pavojingiausia. Net kažkaip nenormaliai nebijodavo. Kai vieną kartą atrodė, kad ateina saugumas ir visi išsigandome, pabalo ir ji. Paskui kažkas ir sako:

-    Ačiū Dievui, ir Nijolė normalus žmogus - išsigando.

Ses. Monika Gavėnaitė buvo ramybės įsikūnijimas. Juokdavomės, kad jai negalima duoti vežti Kronikos, nes ji, būdavo, pasiima visą ryšulį numerių į autobusą, atsisėda ir ramiausiai užmiega: galėtum iš jos tą ryšulį ir pavogti. Ji nežinojo, kas yra baimė. Ramiai, nesijaudindama eidavo į KGB tardymus. Šito gero jai kliuvo per akis: juk buvo kun. A. Svarinsko šeimininkė, o ten ramybės niekada nebuvo: kratos, tardymai, vietinės valdžios vizitai dėl administracinių nuobaudų ir t.t. Visada būdavo įsisegusi kryželį ir mažytę trispalvę vėliavytę, kurią išnešiojo iki Atgimimo. Jeigu reikėdavo ką nors kur nors staiga pasiųsti, buvo siunčiama ses. Monika. Kai 1974 m. areštavo N. Sadūnaitę, tai pirmiausia į Simną Kronikos perspaudinti važinėdavo Monika Gavėnaitė. Taip ji išdirbo apie metus, kol aš ją pakeičiau.

Dar noriu paminėti ses. Bronę Vazgelevičiūtę, kuri ypač sielojosi dėl mūsų Tautos ir Bažnyčios. Ji buvo nesulaikoma: eidavo kur sunkiausia, pavojingiausia. Kai Vilniuje reikėdavo susitikti su užsieniečiais, irgi dažniausiai eidavo ji. Manęs neleisdavo. Kun. A. Svarinskas sakydavo:

-    Jums, kurios esate redkolegijoje, nereikia lįsti į viešumą.

Kai reikėdavo, ji ir man būdavo tarsi priedanga, ginklanešė. KGB irgi, matyt, numanė apie jos darbus: kartą gatvėje praeivis taip trenkė jai į paširdžius, kad ji vos gyva atslinko iki Šv. Mikalojaus bažnyčios. Kitą kartą bandė ją sučiupti Žalgirio gatvėje ir gal kur nugabenti, primušti, o gal ir nužudyti, bet ji šoko į gatvės vidurį, tarp mašinų, ir taip pavyko pasprukti. Panašiai yra buvę ne vienai iš mūsų.

Paminėtinas kun. Juozas Zdebskis, kuriuo buvo galima visiškai pasitikėti. Kai buvo areštuotas kun. S. Tamkevičius, su kun. J. Zdebskiu būdavo dažnai tariamasi įvairiais Kronikos klausimais. Jis paaiškindavo, duodavo vertingų patarimų, pateikdavo žinių, pavėžėdavo, kur reikėdavo, padėdavo, kuo tik galėdamas. Talkino perduodant Kroniką ir į Vakarus. Jo įnašas milžiniškas.

Dar iš didžiųjų padėjėjų, globėjų ir rėmėjų pažymėtinas vysk. Julijonas Steponavičius. Kai nuvažiuodavau pas jį (kun. S. Tamkevičiaus ar J. Borutos siųsta, o kartais ir pačiai prireikus), jis apie viską išklausinėdavo, viskuo domėdavosi, rūpindavosi. Visi numanėme, kad esame sekami slaptojo klausymosi įtaisais iš butų, todėl kalbėdavome labai tyliai. Ekscelencija kalba, kalba tyliai ir neiškenčia: kad pasakys ką nors garsiai!..

Jis mums buvo didžiausias autoritetas: kai būdavo kas nors neaišku, paskaitai tą vietą, paaiškini jam, ir jis visuomet savo nuomonę pasakydavo tvirtai ir aiškiai:

-    Štai šitaip!

Atsisveikindamas jis visuomet duodavo pinigų ir įspėdavo:

-    Tik kad niekas nežinotų.

Net seserys vienuolės! Aš žinojau: tai pinigai Kronikai...

Dar daug būtų galima vardyti padėjėjų...

KGB sekimas

Kadangi dažnai tekdavo važiuoti į Kybartus ir beveik visada veždavausi kokius nors straipsnius ar žinias, kartą viena senutė panorėjo mane palydėti į autobusų stotį Kaune. Kai eidavau viena, stengdavausi nesidairyti:

-    Dievo valia: jei bus krata, tai bus.

O tąsyk su ja einant, ji tai vieną, tai kitą pamato:

-    Mus seka. Tikrai seka, - kalba eidama.

O aš galvoju:

-    Gal pasivaideno, gal netiesa?.. Ne, daugiau manęs niekas nelydės: kai einu viena, ramiau - nesidairau ir nieko nematau.

Vis dėlto vienąkart nutariau stebėti, ar neseka. Reikėjo važiuoti iš savo namų (Vilniuje, Kalvarijų g.) į Kybartus. Ateinu į Putnos (dabar Šatrijos) stotelę ir laukiu troleibuso į stotį. Buvo dienos vidurys, stotelėje vos keletas žmonių. Peržvelgiu juos: nieko ypatingo nematau. Krito į akis viena moteris su krepšeliu rankoje, tarsi išsiruošusi į parduotuvę.

-    Palauksiu visų troleibusų, kurie čia pravažiuoja, ir pažiūrėsiu, ar lips ji į kurį, - pagalvojau viena sau. Pravažiavo visų maršrutų troleibusai, ji nelipo nė į vieną. Kai atvažiavo dar vienas penkto maršruto troleibusas (važiuojantis į stotį), aš įlipau. įlipo ir ji. Troleibuse buvo labai mažai žmonių. Ji įlipo pro galines duris, klest ir atsisėdo laisvoje sėdynėje. Tačiau iš paskos dar kažkas įlipo ir atsisėdo iš krašto, užtverdamas ją. Įlipau ir galvoju:

-    Aha, dabar dar pabandysime...

Kai troleibusas nusileido į pakalnę ir sustojo Žalgirio stotelėje, aš šmurkšt ir iššokau iš troleibuso. Ji kaip šoko pro tą šalia jos sėdintį žmogų, kaip puolė pro duris... net į šalia gatvės stovinčio namo sieną atsitrenkė. O aš išlipus stoviu ant šaligatvio krašto ir laukiu. Kai tik visi išlipo ir norintys važiuoti įlipo, prieš užsidarant troleibuso durims, aš vėl šmurkštelėjau atgal į troleibusą, ir durys užsivėrė. Troleibusui pajudėjus žiūriu į ją, kokia bus reakcija? Su baisiu pykčiu ir apmaudu ji kad spjovė į šalį!.. Aišku: praganė sekamąją...

Kitą kartą vidury dienos su visa Kronikos naujo numerio medžiaga važiavau iš Kybartų į Simną. Kybartuose įlipau į autobusą Vištytis-Vilnius. Žmonių buvo nedaug, ir aš nuėjau tolėliau, į autobuso galą. Kaip paprastai, tokiais atvejais būni budrus: važiuoji, meldiesi ir... kažko lauki. Dėl savęs - bala nematė, bet dėl kitų, kurių atsiųstą informaciją vežiesi, neramu. Truputį pavažiavus, jau už Vilkaviškio, civiliai vyriškiai stabdo mūsų autobusą su kelių milicijos lazdele. Vairuotojas pradėjo labiausiai burnoti:

-    Kas čia per tipai: vidury reiso, ne stotelėje?!

Bet sustojo. Kai atidarė duris, vyriškiai paprašė jį išlipti ir persimetė su juo keliais žodžiais. Ir rimo, nurimo vairuotojas, it vandens į burną prisisėmęs. Aha, saugumas, - manau sau. Kadangi esu mažo ūgio, o sėdynės aukštos, pasislinkau žemyn, kad manęs nematytų. Nuo lauko pusės prisidengiau lango užuolaidėle. Vyrai įlipo į vidų, apsidairė, bet manęs negalėjo pastebėti. Sėdžiu, laukiu ir galvoju: Matė ar nematė? Mane ar kitą čia gaudo? Bet kad gaudo, abejonių nėra... Savijauta buvo nekokia. Pagaliau autobusas pajudėjo...

Atvažiavome į Marijampolę (tuomet Kapsukas), ir matau: tarp stoties ir tos vietos, kur sustoja autobusas, stovi milicijos mašina. (Tada buvo kita autobusų stotis, ir autobusas privažiuodavo prie pat stoties durų.) Man ir blusos apmirė. Dabar, Dievuli, tai gelbėk, nes, ko gero, jau laukia... Kaip paprastai, prieš išlipdama truputį pakeičiau savo išvaizdą ir einu. Išlipti reikia, niekur nedingsi. Kai visi žmonės išlipo, aš paskutinioji iššokau ir pro vairuotojo pusę tuojau šmurkštelėjau už autobuso... Toliau man reikia eiti į taksi stovėjimo stotelę, kuri yra prie pat autobusų stoties, nes autobuso į Simną jau nėra. O jeigu jie manęs laukia?! Pavaikščiojau, pavaikščiojau tolėliau nuo stoties ir atėjau į stotelę. O ten žmonių eilė... Nieko nepadarysi - reikia laukti... Bet Dievas saugojo: palaukiau eilėje, sėdau į taksi ir nuvažiavau į Simną. Taip ir liko neaišku tada: manęs ieškojo ar ne manęs. Ačiū Dievui...

Intencija

Dabar, kai prisimenu tą darbą, pavojų ir atsakomybę, pajuntu, koks Viešpats galingas: Jis moka pasinaudoti paprasčiausiais įrankiais, kad įvykdytų savo darbą. Dievas žmogaus niekada nebando virš jėgų: iš žmogaus reikalauja tik tiek, kiek jis gali pakelti. Gal dėl to ir mane apsaugojo nuo KGB kamerų ir gulagų? Ir jeigu galėjau dirbti Kronikoje, tai turbūt Viešpats pasirinko mane tik dėl to, kad įrodytų, jog tai buvo Jo valia ir Jo darbas, nes įrankis tikrai buvo prastas...

Viskas jau praeityje. Liko labai mieli šilti prisiminimai. Mes tada žinojome, kad niekas net iš artimųjų nė nenutuokia, ką dirbame, ir kad šitą žinojimą nusinešime į Amžinybę, todėl buvo tokia gryna, tikra, savimaršiška intencija: tik dėl Dievo, dėl Tėvynės...

Ir šiandien, išgirdus kokio asmens nusiskundimą, kad už kokį gerą darbą ar už kalėjimus jis likęs nepagerbtas, šitas skundas kažkokiu disonansu nuskamba mūsų buvusiai intencijai. Tada viskas buvo tikriau ir gryniau... Vienam Dievui garbė, jeigu Jis per mus ką gero padarė.

PETRAS PLUMPA

Religinio pasipriešinimo pakopos 1968-1973 m.

Po uolaus ateisto Nikitos Chruščiovo nušalinimo nuo valdžios 1964 m., Sovietų Sąjungoje pradėjo silpnėti oficialioji antireliginė propaganda. Tačiau iš esmės tai tebuvo taktikos pakeitimas: tiesmukišką N. Chruščįovo kovą su „religiniais prietarais“, uždarinė-jant ir griaunant bažnyčias bei cerkves, pakeitė ne mažiau žalingos administracinės priemonės. Tai buvo klierikų skaičiaus vienintelėje Lietuvos kunigų seminarijoje mažinimas, KGB agentų į ją infiltravimas, draudimas katekizuoti vaikus ir jiems dalyvauti patarnaujant liturginėse apeigose. Kita vertus, ateistinės valdžios nurodymus vykdantys žurnalistai ir dvasininkai turėjo skleisti užsieniui melagingą informaciją apie tikrąją Bažnyčios padėtį Sovietų Sąjungoje, - sudaryti teigiamą religinės būklės vaizdą.

Savaime suprantama, kad su tokia padėtimi sąmoningi tikintieji negalėjo taikstytis, todėl pradėjo bręsti religinė rezistencija. 1968-1973 m. dalis kunigų ir pasauliečių katalikų Lietuvoje perėjo trijų kokybių pasipriešinimo pakopas: kompensacinę, išviešinamąją ir disidentinę.

Kompensacinė pasipriešinimo fazė buvo ne juridinė, bet grynai religinė, pasireiškianti ne protestavimu, bet religinio sąmoningumo ugdymu: slaptu vaikų katekizavimu, uždaromis rekolekcijomis, aktyviu šventųjų vietovių lankymu, kunigų nelegalų rengimu ir religinės literatūros platinimu. Šis religinis aktyvumas labai sustiprėjo 1968 m., visai nepriklausomai nuo tų antikomunistinių politinių ir disidentinių procesų, kurie tuo metu vyko Čekoslovakijoje ir Rusijoje. Lietuvoje ėmė rastis nelegalių religinės literatūros dauginimo židinių, vienas nuo kito nepriklausomų ir bažnytinės vyresnybės neorganizuojamų. Tai buvo tartum ta gyvoji žolė, kuri visoje Žemėje išdygo trečiąją pasaulio kūrimo dieną, veikiama kuriamosios Dievo Dvasios. Tuo metu tarp kunigų ir pasauliečių pradėjo įsigalėti suvokimas ir nuostata, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

1967 metų pabaigoje Kauno rajono kolūkio Kelias į komunizmą felčerio Pauliaus Petronio užsakymu Kelmės ir Šilalės spaustuvių linotipininkas Steponas Girčius surinko maldynėlio Jėzus ir aš bei vysk. Kazimero Paltaroko Tikybos pirmamokslio linotipinius rinkinius. Be to, jis padarė spausdinimo staklių brėžinį. Pagal šį S. Girčiaus brėžinį P. Petronio rūpesčiu Salininkuose (Vilniaus r.) Jonas Stašaitis pagamino spausdinimo stakles ir savo namų rūsyje išspausdino maldynėlio bei katekizmo pirmąją laidą - 1000 egzempliorių. Vėliau P. Petronis parengė maldynėlį Aukštyn širdis. Buvo įrengta ir daugiau spausdinimo staklių įvairiose Lietuvos vietovėse: Vilniuje - 4, Kaune - 4, Zapyškyje -    1, Viršužiglyje - 1, Vaišvydavos miško eiguvoje - 1, Kaišiadorių rajone - 2. Daugelyje vietų dirbo tų knygelių įrišėjai: Kaune - 6, Vilniuje - 1, Šlienavoje - 4, Plungėje - 1, Kupiškyje -    1. Leidėjai savo knygeles pardavinėdavo labai pigiai - pagal savikainą, vidutiniškai po 1 rublį už egzempliorių. Tačiau spekuliantai-perpardavinėtojai knygelių kainas padidindavo 4-5 kartus. Šis platintojų nesąžiningumas leidėjus slėgė ne mažiau negu sovietų valdžios grėsmė.

1969 m. Žemaitijoje milicijos sulaikytas platintojas P. Petronį išdavė, ir šiam teko slapstytis. Jis visiškai atsidėjo knygelių leidybai. Kunigo J. Zdebskio rūpesčiu P. Petronis apsigyveno prie Kapčiamiesčio, Monikos Žaltauskaitės sodyboje. Čia jis įsirengė stakles matricų gamybai, parašė vadovėlį katechetams Jaunos sielos religinis auklėjimas, pamokslų rinkinį, gegužinių pamaldų knygelę.

1967 m. Kaune radijo inžinierių Algio Palioko ir Jono Gudelio rūpesčiu pavyko įsidarbinti Žemprojekte spausdintoju su rotaprintu. Šie inžinieriai parengė Tihamer Totho knygelės Jaunuolio būdas maketą, Žemprojekto darbininkė Janina Gudelytė su ERA padarė maketo kopijas ant folijų, o man atiteko visa tai išspausdinti rotaprintu 3000 egzempliorių. Ses. Monika Gavėnaitė ir kitos seserys pasirūpino knygelių įrišimu ir platinimu. Tuo metu vienoje spaustuvėje buvo nelegaliai išspausdinta apie 200 puslapių kišeninio formato Gonzagos de Fonsekos knyga Marija kalba pasauliui. Vėliau išspausdinau sutrumpintą katekizmą (apie 500 egz.).

Žemprojekto kadrų skyriaus darbuotojai susidomėjo mano politine praeitimi, todėl teko iš to darbo išeiti. Nuo to laiko ėmiausi vien nelegalios knygų leidybos. 1969 m. Raudondvaryje pas kunigo Jono Lauriūno SJ seserį Ievą Laurusevičiūtę kartu su A. Palioku ir J. Gudeliu įrengėme jų sukonstruotą bei pagamintą ERĄ ir padauginau J. Girniaus straipsnį Lietuviškojo charakterio problemos, filosofinį veikalą Žmogus be Dievo, A. Maceinos knygas Niekšybės paslaptis, Jobo drama, Dievo Avinėlis, P. Gaidamavičiaus filosofinę knygą Milžinas, didvyris, šventasis ir kt. 1969 m. rudenį ERĄ perkėlėme į Kauną (XIV Kranto g. 23) pas Mariją Vilkaitę. Ten buvo padauginta kun. St. Ylos Ateitininkų ideologija, Moderni mergaitė ir kt. 1970 m. ta pati ERA buvo perkelta į Aukštuosius Šančius pas Augustiną Jaugelį, kurio namų palėpėje literatūrą daugino jo brolis Virgilijus. Aš tuo metu įsitraukiau į P. Petronio suorganizuotą maldynų spausdinimą J. Levandrausko sodyboje, prie Zapyškio. 1971 m. pavasarį Juozas Gražys sutiko priimti ERĄ į savo butą Kaune (Kalniečių g. 113). V. Jaugelis ten pervežė aparatą ir kelis mėnesius dirbo. Vėliau tais pačiais metais aš vėl perėmiau ERĄ ir tame name dirbau iki 1973 m. pavasario. Techninių medžiagų atnešdavo J. Gražys, kopijavimui tinkamo popieriaus ieškodavo E. Martinaitienė, literatūrą išnešdavo ir įrišimu rūpinosi ses. M. Gavėnaitė, knygas platindavo kun. J. Bukauskas, kuriam tuo metu priklausė ERA. Jis dažniausiai ir užsakymus pateikdavo. Ten padauginta daug įvairių knygų: St. Ylos Žmonės ir žvėrys, L. Evely Visi mes broliai, A. Maceinos Didieji dabarties klausimai, enciklika Humanae vitae, J. Gliaudos Simas, F. Lelioto Gyvenimo problemos sprendimas, St. Kairio Tau, Lietuva, Simo Kudirkos teismo proceso aprašymas, Lietuvoje parašyta apysaka apie pokario katalikų šeimos gyvenimą Danguolės laimė ir kt.

Kartais tekdavo išvažiuoti į Maskvą pas pažįstamus disidentus, jiems nuveždavau aktualesnės informacijos iš Lietuvos gyvenimo, o iš jų gaudavau mums tinkamos literatūros. Vieną tokią aktualią knygą - istoriko R. Medvedevo Beprotybės klausimas (Kto sumašedšij?) išvertė Juozas Urbonas, mašinėle perrašė Janina Lumbienė, o man teko suredaguoti įžangą ir padauginti. 1971 m. rudenį atsirado garsusis Memorandumas SNO Generaliniam sekretoriui K. Valdhaimui, kurį pasirašė 17 000 Lietuvos gyventojų. Tuos parašus taip pat teko nukopijuoti su ERA ir pačiam juos nuvežti Maskvos disidentams.

1972    m. kovo mėnesį pradėjome platinti LKB Kroniką.

Kalniečių gatvėje su ERA buvo dirbama iki 1973 m. pavasario. Vienas iš paskutinių čia padaugintų leidinių buvo Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai TSRS užsienio politika 1939-1940. 1973 m. vasarą ERĄ perdaviau R Petroniui ir ją sumontavau Ežerėlio gyvenvietėje pas A. Patriubavičių. Čia A. Patriubavičius padaugino po 20 egz. LKB Kronikos 6 ir 7 numerių, kopijavo knygas Danguolės laimė ir Dievas šiandien. Kitą ERĄ P. Petronio užsakymu įsigijo Vytautas Vaičiūnas. Ją 1973 m. rudenį sumontavome Kauno rajono Šlienavos kaime pas Kazį Gudą. Tuo metu su J. Gudeliu gaminome portatyvinį ERA modelį.

1973 m. J. Stašaitis sumontavo rotatorių ir kartu su V. Jaugeliu daugino LKB Kronikos 6-ąjį numerį bei paruošė vaškuotes Alf. Grauslio knygos Ieškau Tavo Veido gaminimui, tačiau darbą nutraukė lapkričio mėnesį prasidėjusios kratos.

1973    ll 20 buvo suimtas spaustuvės darbininkas Boleslovas Kulikauskas, kuris P. Petronio užsakymu spausdino maldaknyges Sveika, Marija ir Melskimės. Šriftą jis gaudavo iš Jono Ivanausko. B. Kulikauskas (jau antrą kartą) buvo nuteistas trejiems su puse metų griežtojo režimo lagerio, o J. Ivanauskas -trejiems metams. 1973 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais KGB įvairiose Lietuvos vietose atliko keliasdešimt kratų, penkis žmones areštavo, šimtus tardė ar apklausinėjo. Buvo konfiskuoti 2 aparatai ERA, daug rašomųjų mašinėlių, keletas namudinių spausdinimo staklių.

Antroji - išviešinamoji katalikų judėjimo pakopa - tai religinės diskriminacijos faktų skelbimas. 1970 m. buvo užmegzti ryšiai su Maskvos disidentais, leidusiais Einamųjų įvykių kronikų (Chronika tekuščich sobytij). Pirmoji 1970 m. jiems perduota informacija buvo apie vilkaviškietės mokytojos Onos Brilienės atleidimą iš darbo už tikėjimą ir religinę praktiką. Tų pačių metų rudenį buvo perduota informacija apie kun. A. Šeškevičiaus SJ suėmimą. Vėliau maskviečiams siųsdavome ne tik atskiras žinutes, bet ir Lietuvos tikinčiųjų pasirašytus prašymus, tarp jų - Memorandumų SNO (JT) Generaliniam sekretoriui, apie kurį Vakarų šalių informavimo priemonės pranešė 1972 m. pradžioje. Galutinai šis - išviešinamasis tikinčiųjų pasipriešinimo būdas įsigalėjo 1972 m. kovo mėn., kai pradėjo reguliariai eiti LKB Kronika.

LKB Kronikos pasirodymas sužadino kai kurių tautiškai ir politiškai sąmoningų inteligentų ambicijas. Jau 1973 metų pradžioje susibūrė grupė kauniečių kraštotyrininkų, ketinusių išleisti pogrindinį leidinį Naujasis varpas. Tačiau tų pačių metų kovo mėnesį buvo areštuoti ir vėliau nuteisti Š. Žukauskas, A. Sakalauskas, I. Rudaitis, V. Povilionis ir A. Mackevičius - už antitarybinę agitacijų ir propagandų.

Dar 1971 m. pabaigoje prasidėjo trečioji - disidentinė katalikų pasipriešinimo fazė. Tai buvo ne tik nelegalus informacijos skleidimas, bet ir aktyvūs vieši pareiškimai bei veiksmai, kuriais buvo reiškiamas protestas dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo. Nuo 1971 m. rugsėjo iki gruodžio pabaigos aukščiausiems sovietų valdžios pareigūnams Vilniuje ir Maskvoje buvo išsiųsti 6 grupiniai pareiškimai dėl kunigų ir vyskupų persekiojimo, kuriuos pasirašė: 1971 08 29 - 350 žmonių iš Prienų, 1971 09 12 - dar 2010 prieniškių, 1971 09 26 - 1190 Santaikos parapijos tikinčiųjų, 1971 12 11 - 1344 raseiniškiai, 1971 12 24 - 47 Vilniaus arkivyskupijos kunigai, 1971 m. pabaigoje - 134 Panevėžio vyskupijos kunigai.

Savaime suprantama, kad kiekviena nauja tikinčiųjų pasipriešinimo pakopa nė kiek nesumažindavo ankstesnių pakopų ar kitų sričių veiklos - nei informacijos skleidimo, nei vaikų katekizavimo, nei religinės spaudos platinimo. Represiniai sovietų veiksmai kaskart žadino atitinkamą tikinčiųjų atoveiksmį, ir tai buvo visai naujas reiškinys Lietuvos Katalikų Bažnyčioje.

Darbas LKB Kronikoje

1972 m., pasitaręs su kun. S. Tamkevičiumi, sutikau redaguoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Žinutės būdavo nors aktualios, bet labai nevienodos kokybės. Reikėdavo sklandžiai, aiškiai, suprantamai išdėstyti faktus, pagalvoti, kas reikšminga, ko galima atsisakyti. Man teko rūpintis, kad žinių kalba būtų taisyklinga ir tiksli. Pačią informaciją rinkdavo kun. Sigitas. Tačiau toks darbas buvo labai neracionalus ir neatsargus: jis medžiagą surenka, veža man redaguoti, vėliau pasiėmęs perrašo mašinėle ir vėl veža pas mane dauginti. Pagaliau dar kartą atvažiuoja pasiimti padaugintų ir įrištų Kronikos egzempliorių... Toks dažnas siuvimas iš Simno į Kalniečių* gatvę Kaune ilgai negalėjo tęstis. Pačiam važinėti į Simną buvo dar rizikingiau, nes KGB tuomet dėjo daug pastangų nustatyti mano darbo vietą ir pobūdį. Bendrabutyje J. Basanavičiaus gatvėje, kur gyvenau su šeima, sekimui buvo užverbuoti kaimynai. Nuo bendrabučio iki konspiracinio buto Kalniečių gatvėje buvo ne daugiau kaip 500 metrų, bet kad į jį patektum be „uodegų“, tekdavo sugaišti po pusę dienos ar nakties. Negalima buvo laikytis jokios sistemos, jokio periodiškumo, jokio numatyto maršruto. Kiekvieną mašiną ir kiekvieną žmogų reikėjo laikyti potencialiu sekliu ir atitinkamai elgtis. Nebūdamas visiškai tikras, kad pavyko atsikratyti „uodegų“, kelionę prie EROS kartais turėdavau nutraukti ir grįžti namo. Savaime aišku, kad tokios kelionės negalėjo būti dažnos, todėl konspiraciniame bute neišeinant tekdavo išbūti ir po keletą mėnesių. Maisto parūpindavo J. Gražys. Kalniečių gatvės 113-ame name buvo padauginti po 100 egzempliorių pirmieji penki Kronikos numeriai. Juos visus, kaip ir daugelį kitų brošiūrų, įrišo J. Gražys.

* Namas Kalniečių g. 113 buvo įformintas Vilhelmo Semaškos-Semaškevičiaus vardu, o tikrasis savininkas buvo Juozas Gražys.

Tačiau darbas su EROS tipo kopijavimo aparatais buvo nelabai produktyvus, spaudiniai nė iš tolo negalėjo patenkinti visos Lietuvos poreikių, kartu nepateisino dedamų pastangų ir rizikos. Visos mūsų ir kitų žmonių žinioje esančios kopijavimo ir spausdinimo priemonės negalėjo atlikti svarbiausio uždavinio - kompensuoti tos milžiniškos žalos, kurią per žiniasklaidą bei mokyklas skleidė sovietiniams pavergėjams parsidavę propagandistai: „filosofai“, rašytojai, mokytojai ir visi kiti totalinio mulkinimo mašinos sukėjai.

Kronikos balsas buvo labiau gynybinis: ji garsino Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus ir apeliavo į laisvojo pasaulio tautų sąžinę. Tai šiek tiek drausmino komunistus ir drąsino tikinčiuosius, bet negalėjo patenkinti idėjiškai dusinamos krikščioniškos visuomenės intelektualių poreikių. Todėl iš pradžių kaip atsvarą komunistiniam melui reikėjo išleisti nors 10 gerai argumentuotų knygų, jas išplatinti Lietuvoje bent po 100 000 egzempliorių. Tų knygų turinys turėjo apimti pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją, marksizmo-leninizmo kritiką, naujausių mokslo laimėjimų ir katalikiškos doktrinos sintezę, svarbiausius lietuvių filosofų veikalus, geriausias lietuvių išeivijos knygas, Rusijos disidentų knygas, jaunimo dvasinės reanimacijos vadovą ir kt. Knygos turėjo būti platinamos veltui -sklisti kaip vanduo, kad KGB negalėtų pagal platintojų tinklą susekti leidybos ištakų. Aišku, tam reikėjo gerų materialinių sąlygų.

Kartu su V. Jaugeliu pradėjome ieškoti vietų tokioms pogrindžio spaustuvėms įrengti, tačiau 1973 11 19 prasidėjo kratos ir įtariamų Kronikos leidėjų areštai. Į bendrabučio kambarį Basanavičiaus gatvėje Kaune, kur tuo metu gyvenau, atėjo būrys čekistų, vadovaujamų ginkluoto kpt. Juozo Marcinkevičiaus. Kratos metu buvo paimtos religinio turinio knygos ir užrašai, tarp jų neseniai išversta Lellot knyga Gyvenimo problemos sprendimas (ji buvo parengta kopijuoti ERA). Jokių nusikalstamos veiklos įkalčių čekistai nerado, todėl Kauno KGB būstinėje tardytojų grupės vadovas J. Marcinkevičius nurodė, jog arešto pretekstas - kad gyvenu svetima - Pluiros pavarde. Iš tikrųjų tokią pavardę turėjo mano šeima, o aš iš viso jokių dokumentų neturėjau, todėl šiuo atveju milicija nebent galėjo skirti piniginę baudą.

Pirmieji tardytojų klausimai parodė, kad juos domino tiktai Kronikos leidyba. Nemačiau reikalo atsakinėti į čekistų klausimus, todėl tardymai trukdavo neilgai - nebuvo ką protokoluoti. Kai įžūlaus elgesio tardytoją J. Marcinkevičių pakeitė gudresnis T. Lazarevičius, padėtis nepasikeitė - į klausimus vis tiek neatsakinėjau. T. Lazarevičius pagrasino, kad teismas man paskirs tokią bausmę, kokią gaus visi kiti suimtieji kartu paėmus. Ir iš tiesų po 7 mėnesių Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo teisėjas A. Bataitis, reikalaujant prokurorui J. Bakučioniui, nuteisė 8-erius metus kalėti griežtojo režimo lageryje, o visų kitų tuo metu teisiamųjų bausmių suma irgi buvo 8-eri metai. Buvome kaltinami pagal tuometinio baudžiamojo kodekso 68 str., t. y. sistemingu antitarybinės agitacijos ir propagandos skleidimu, nors nei prokuroras, nei teisėjas neturėjo jokių įrodymų tokiam kaltinimui. Jie patys teisinio vaidinimo metu padarė mažiausiai 8 baudžiamojo proceso pažeidimus. Už nusikaltimą, bylos fabrikavimą jie turėjo būti teisiami, tai savo kalboje ir pasakė V. Jaugelis: Jums reikėtų sėdėti nusikaltėlių suole, o mes turėtume jus teisti.

Kalėdamas 36-ame Permės lageryje, po metų per pasimatymą su žmona sužinojau, kad Kronika ir toliau gyvuoja. Po pasimatymo čekistas Kronbergas paklausė, ar nenorėčiau grįžti namo ir jeigu taip, tai galėčiau grįžti. Kadangi areštai ir teismai Kronikos nesunaikino, todėl netiesiogiai man buvo siūlomas abipusiai naudingas Judo sandėris. Kad panašūs siūlymai daugiau nesikartotų, atsakiau trumpai: Nenoriu grįžti.

Daugiau panašių siūlymų niekada nebuvo.

Nors 1973 m. pabaigos kratos ir areštai Lietuvoje sunaikino daug nelegalių literatūros dauginimo taškų, bet buvo ir stiprus impulsas atsirasti naujiems leidiniams. Pirmoji LKB Kronikos leidėjų grupė buvo nuteista 1974 m. gruodžio mėn., o 1975 m. jau ėjo ne vienas, bet trys nelegalūs periodiniai leidiniai, 1976 m. - 5, 1977 m. - 6, 1978 m. - 8, 1979 m. -12. Atitinkamai didėjo bendras pogrindyje išleidžiamų numerių skaičius: 1974 m. išėjo 6 numeriai, o 1975 m. - 10, 1976 m. - 18, 1977 m. -24, 1978 m. - 31, 1979 m. - 47. Taip pat proporcingai didėjo ir bendras pirmųjų egzempliorių puslapių skaičius: 1974 m. buvo išleista 250 puslapių, o 1979 m. visi numeriai sudarė 2800 puslapių, t. y. per 5-erius metus - nuo 1974 m. iki 1979 m. pogrindinė savilaida padidėjo apie 10 kartų. Dar ir šiandien nėra surinkta išsami informacija apie kiekvieno periodinio pogrindinio leidinio tikslią išėjimo datą, apimtį, numerių ir egzempliorių skaičių, egzistavimo periodą, taip pat apie svarbiausius tų leidinių leidėjus, bendradarbius ir platinimo būdus. Nėra atlikta šio fenomenalaus leidybos reiškinio ir laikotarpio istorinė bei psichologinė analizė, o tai padėtų atskleisti, kodėl 1987-1990 m. taip aktyviai sujudo politinės jėgos, siekusios atkurti laisvą Lietuvos valstybę.

Ses. NIJOLĖ SADŪNAITĖ

Purus žvirbliukas Viešpaties rankoje

1970 m., kai už vaikų katekizavimą buvo suimtas kun. Antanas Šeškevičius, kiek vėliau kunigai Juozas Zdebskis ir Prosperas Bubnys, išgyvenau didelį dvasios sukrėtimą. Jų laikysena, elgesys teisme ir prisiimtas kryžius bylojo, kad ir aš, ir kiti negalime likti abejingi persekiojamai Tiesai, kad turime padaryti viską, ką galime.

Prisimenu, kai Vilniuje, vėliau Svėdasuose slaugiau sunkiai sergantį kanauninką Petrą Raudą, pasirodė pirmasis Kronikos numeris. Pamačiau, kaip kan. P. Rauda džiaugėsi pasirodžiusia Kronika. Kartu jo veide mačiau ir nerimą, kad už Kroniką reikės skaudžiai mokėti: ne vienas bus terorizuojamas, eis į kalėjimą. Kai besidžiaugdama pasakiau, kad laimingi tie, kurie už tiesą eis kentėti, kad idėja nieko neverta, jei nėra norinčių už ją aukotis, kanauninkas tik palingavo galvą ir pasakė, kad nežinau, ką kalbu: kančia visada yra išbandymas ir ne vienas gali palūžti. Ir vis tiek tada visi buvome labai laimingi, tvirtai tikėjome, kad Dievas padės.

1974 metų ankstyvą pavasarį, mirus kan. P. Raudai, grįžau į Vilnių. Vieną dieną į namus užėjo kun. J. Zdebskis (jis buvo vienuolijos, kuriai priklausiau - Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo tarnaičių seserų kongregacijos - dvasios vadas, dažnai vadovaudavo metinėms rekolekcijoms) ir paklausė, ar nesutikčiau perrašinėti ir platinti Kroniką. Aš labai apsidžiaugiau, kad man, tokiai žioplai, siūlo, ir, kaip žmonės sako, visom keturiom sutikau. Prieš išeidamas kun. J. Zdebskis perspėjo, kad vienintelis atlygis už darbą - kalėjimas: jeigu KGB pagaus, nepaglostys. Ir pasiteiravo, ar neišsigandau. Į klausimą atsakiau klausimu:

- O kaip jūs nebijot? Neseniai grjžot iš lagerio ir vėl dirbat...

Kroniką perrašinėjau ir platinau su kita kongregacijos seserimi Brone Kibickaite. Dirbdavome Vilniuje, valdiškuose butuose, pas žmones, kurie nebuvo KGB įtariami, kurių namo sienos storesnės ir todėl mažesnis girdimumas, geri kaimynai. Beveik visada rašydavome naktį, nes dieną reikėdavo dirbti valdiškuose darbuose. Beje, šiuo atžvilgiu turėjau neblogą darbą - dirbau budėtoja kas ketvirtą parą. Taigi laiko Kronikos dauginimui užtektinai. Viena garsiai diktuodavome, kita rašydavome. Viską, ką per naktį perrašydavome, rytą išsinešdavome.

Tų pačių metų rugpjūčio 27 dieną, po nepilno pusmečio nuo darbo pradžios, mane areštavo. Tada mes perrašinėjome 11-ąjį Kronikos numerį. Pirmą kartą rašiau savo bute! Tardymas KGB izoliatoriuje truko 10 mėnesių. Kadangi nesijaučiau kalta, nusprendžiau neatsakinėti į tardytojo klausimus. Atsisakydama duoti parodymus stengiausi atsiriboti nuo KGB daromo nusikaltimo - persekioti tiesą ir tuos, kurie už ją kovoja. Man tada buvo labai aišku, kad tik taip, o ne kitaip turiu elgtis. 1975 m. birželio 16-17 d. įvyko teismas, mane nuteisė 3-ejiems metams lagerio ir tiek pat tremties. Bausmę atlikau viename iš garsiausių Mordovijos lagerių Baraševe, o tremtį - Krasnojarsko srity, Bogučianuose. Tardymo metu saugumiečiai prašė pademonstruoti, ar greitai rašau rašomąja mašinėle. Atsisakiau, sakydama, kad dabar nėra jokio reikalo rašyti. Grįšiu po šešerių metų ir tada vėl dauginsiu Kroniką.

Beje, negaliu nepaminėti ses. Bronės Kibickaitės. Tik grįžusi iš tremties sužinojau, kad ji visą mano kalinimo laiką daugino Kroniką. Pasak jos, stengėsi dirbti ir už mane, ir už save. Spausdino Vilniuje, mūsų bute, kuris buvo sekamas. Gana dažnai jame nekviesti apsilankydavo saugumiečiai, ji pati buvo tardoma, visaip gąsdinama. Išeidama iš namų kalkę ir perrašytus puslapius paslėpdavo koridoriuje, kur stovėjo sena nerakinama spinta: namo gyventojai į ją dėdavo nereikalingus stiklainius... Dirbdama tokiom aplinkybėm, ji parodė neeilinę drąsą, tai buvo beveik šimtaprocentinė rizika.

Kronikos perdavimas į Vakarus

Grįžusi iš tremties, stengiausi ištesėti saugumiečiams duotą pažadą ir gana greitai įsitraukiau į seną darbą - dauginau, platinau, teko padėti redaguoti, ieškojau kelių, kaip nufotografuotą Kroniką persiųsti į Vakarus. Tai truko beveik pusantrų metų. 1982 metų lapkritį buvo aišku, kad man fabrikuojama nauja kriminalinė byla, todėl pradėjau slapstytis, - o gal pavyks kurį laiką dar padėti Kronikai... Dievui saugant, dar metus padirbėjau. Pirmaisiais slapstymosi metais beveik visus Kronikos numerius veždavau į Maskvą. Ten ją perduodavau rusų disidentams, o šie įvairiais keliais, patys rizikuodami, siųsdavo toliau. Ačiū jiems. Vėliau į Lietuvą pradėjo atvykti daugiau užsienio turistų, kitų asmenų, todėl ir mano pagalba sumažėjo.

Iki Sergejaus Kovaliovo arešto (1974 12 27) labai patikimai į Vakarus nukeliaudavo jam perduoti Kronikos numeriai. Kad nekristume kagėbistams į akis, susitikdavome jo sūnaus Ivano ar kitame bute. Po jo arešto talkino sūnus ir labai kultūringa, maloni Sergejaus Kovaliovo žmona Liusė. Su jais mane supažindino kunigas (dabar arkivyskupas) Sigitas Tamkevičius.

Pasislapsčiusi vienus metus Lietuvoje, 1983 m., kai kartą nuvežiau į Maskvą Kroniką, Maskvos disidentai man pasiūlė apsigyventi vasarnamyje Pamaskvėje, visai šalia aukštųjų partijos ir KGB veikėjų vilų. Jie supažindino mane su savo bičiuliais, nuolatiniais tos gyvenvietės gyventojais. Tapau namų „sarge“, nes tie žmonės išeidavo į darbą. Kas du mėnesiai parvažiuodavau į Lietuvą apsidairyti, ar išėjusį naują LKB Kronikos numerį čia pavyko perduoti į Vakarus. Jei sužinodavau, kad Kronika dar neperduota, imdavau mikrofilmą ir veždavau į Maskvą. O ten jau buvo nusistovėję patikimi ryšio kanalai, per kuriuos ji pasiekdavo Vakarus.

Be minėtojo Kovaliovų šeimos kanalo, labai patikimas kelias buvo per vieną šeimą Cvetnoj bulvare. Žinojome, kad jie yra itin KGB sekami: jų bute buvo įtaisyta KGB slaptojo klausymosi aparatūra, ne kartą pas juos buvo daromos kratos. KGB tardydavo, grasindavo susidoroti, jų kaimynai, KGB informatoriai, apžiūrėdavo kiekvieną pas juos ateinantį ir išeinantį svečią. Nuėjusi pas juos beveik visai nekalbėdavau, o apie viską, ką norėdavau papasakoti, rašydavau lapelyje, kad negirdėtų KGB „ausys“. Tai žinojo ir KGB (ir tegul sau į sveikatą žino), bet tas būdas buvo vienintelis ir tikras likti KGB nesukontroliuojamiems. Pas juos palikta pogrindžio spauda irgi pasiekdavo Vakarus.

Dar vienas labai patikimas kelias buvo per vieną baptistų šeimą, atsisakiusią sovietinės pilietybės ir turėjusią teisę eiti į JAV ambasadą. Jie ta teise dažnai naudodavosi - tai į kokią filmo peržiūrą eidavo, tai su kuo susitikti, todėl turėjo daug gerų progų perduoti ir mūsų Kroniką.

Daug nuotykingų įvykių per tuos metus buvo. Ir visada jaučiau Gerojo Tėvo globojamą ranką - viskas išeidavo į gera. Tikrai, mano silpnumas yra mano stiprybė!

Kartą su pogrindine spauda vykau ne į savo pastovią gyvenamą vietą Pamaskvėje, o pas kitus pažįstamus. Žinojau, kad ir jie buvo KGB sekami. Atvažiavus į Maskvą, staiga šovė mintis, kad jei bus man reikiamas transportas, vyksiu ne pas juos, o pas kitus žmones. Transportas tarytum tyčia vėlavo, ir aš, vos atėjusi, tuoj pat išvažiavau. Nuvykau ten, kur nebuvau planavusi. Ir ką gi - vėliau sužinojau, kad kaip tik tuo metu aname bute manęs ieškojo milicija, tuos pažįstamus tardė, klausinėjo, ką žino apie mane...

Dievui padedant, net iš pat milicininkų panosės pavykdavo pabėgti. Kartą einant pas KGB persekiojamus pažįstamus, jų kaimynai - KGB informatoriai - pamatę mane koridoriuje, tuoj iškvietė miliciją. Atvažiavo jų mašina, bet aš spėjau persirengusi pabėgti. Kitą kartą sėdint bute šovė mintis - tuojau išeiti. Vos išėjau, atėjo milicija tikrinti buto gyventojų pasų, ko dešimtmečiais nebuvo darę...

Dar kartą, eidama nakvoti pas kitus pažįstamus, pamačiau gatvelėje stovinčius du milicininkus. Ne kartą sutikdavau ir matydavau stovinčius ar sėdinčius milicininkus - nieko, o šį kartą aiškiai supratau, kad jie manęs laukia. Į butą nėjau: atokiai atsistojau ir stebėjau juos. Paaiškėjo, kad tikrai jų manęs laukta: šeimininkus klausinėjo apie mane, tik aš tuo metu jau buvau toli nuo tos vietos.

Vargšai mano broliai kagėbistai ir milicininkai, kiek jie vargo su manim turėjo! Taip ieškoma Vilniuje ir visoje Sąjungoje trejus gerus metus kursavau tarp Vilniaus ir Maskvos. Michailo Gorbačiovo laikais ėmė Lietuvoje lankytis daugiau turistų iš Vakarų ir neretai pavykdavo Kroniką perduoti per juos. Tiesa, kartais ją tekdavo pavėžėti ir kitur.

Prisimenu, sužinojau, kad į Minską iš JAV atvyko t. Jonas Kidykas SJ. Jis į Lietuvą nebuvo įleistas. Apsistojo Minsko viešbutyje. Kronika buvo parengta kelionei, bet nebuvo per ką perduoti. Važiavau į Minską pati. Viešbutyje turėjau palikti savo pasą. Suradau t. Joną, perdaviau Kronikos fotojuostą. Raštu, kad KGB slaptojo klausymosi aparatūra neužfiksuotų mūsų pokalbio, paaiškinau, kaip ją pervežti į JAV, kad kratą jam gali daryti tik dalyvaujant JAV ambasados darbuotojams. Po to garsiai kalbėjomės apie eilinius įvykius ir kartu meldėmės. Išeidama iš viešbučio atsiėmiau pasą. Dievas padėjo, Kronika sėkmingai pasiekė Vakarus, nors kagėbistai t. Jonui išvykstant labai nuodugniai krėtė visus daiktus ir net kišenes.

Kitą kartą Kroniką teko perduoti per atvykusią tolimesnę giminaitę. Su ja viešai susitikdavau, net bendradarbiai perspėjo, kad nereikėtų per ją siųsti Kronikos, nes KGB labai detaliai jos daiktus tikrins. Bet kitos išeities nebuvo. Reikėjo rizikuoti. Taip pat raštu paaiškinau viešbutyje, kaip išvežti. Nepaisant kruopščių KGB kratų, Kronika nebuvo aptikta. Kelis kartus teko ir per kitus giminaičius perduoti, nors artimieji prašydavo to nedaryti... Mes, kaip sąmokslininkai, niekam neprasitarę, žinant tik Dievui, pabandydavome ir Dievas mus laimindavo - Kronika pasiekdavo Vakarus.

Kartą, kai mano sekimas buvo ypač sustiprintas, turėjau į Maskvą nuvežti Kroniką ir per tardymus ir kankinimus kagėbistų sudraskytus ir sukruvintus vysk. Vincento Borisevičiaus marškinius (juos man buvo atidavusi vyskupo sesuo Marytė Borisevičiūtė, mano Sutvirtinimo motina). Norėjau, kad kartu su Kronika ši relikvija pasiektų Vakarus. Jau turėjau nupirktą bilietą į Maskvą. Vakare išėjau iš namų Architektų gatvėje (Vilniuje) ir pastebėjau budinčias dvi KGB mašinas su sekliais. Kad nesulaikytų, prie pat namų sustabdžiau pravažiuojančią lengvąją mašiną, įšokau į ją ir nuvažiavau į miesto centrą. Mus sekė KGB mašina; antros nemačiau, gal atsiliko... Prie Lietuvos kino teatro, Trakų gatvės sankryžoje, sustabdžiau ir iššokau iš mašinos. KGB mašina pasiliko anapus kryžkelės šviesoforo, o aš nubėgau už buvusių kareivinių gatvele, kuria važiuoti draudžiama, kad atsiplėščiau nuo KGB seklių. Bet jiems draudžiamų ženklų nebuvo... Vos spėjau įbėgti į uždarytos Pranciškonų bažnyčios šventorių, išgirdau ūžiant jų mašiną. Sustoję ieškojo manęs, nes kiemas aklinai užtvertas, tik vieni varteliai, prie kurių budėjo jų komanda... Iš karto jie manęs nepastebėjo. Apšniukštinėję visus užkampius, grįžo ir staiga pamatė mane pasislėpusią nišoje prie vartų. Beliko naudotis jų metodais... Kagėbistai buvo trise, ir aš ėmiau juos barti, kam prikibo ir sekioja mane. Jie sumišo - nelaukė tokios reakcijos... Išbėgau į gatvę. Jie paskui mane. Įšokau į troleibusą, važiuojantį į stotį. Jie irgi. Supratau, kad, kaip visada, geležinkelio stotyje mane sulaikys, išlaikys milicijos poste, kol išeis traukinys į Maskvą...

Buvo jau po 22 val., todėl troleibuse keleivių nedaug. Garsiai paprašiau, kad kas nors palydėtų mane iki traukinio, nes kagėbistai jau kelintą kartą be orderio mane sulaiko. Žmonės atrodė išsigandę... Paėjau į troleibuso priekį. Už vairuotojo sėdėjo du jauni vyrai. Jie rusiškai paklausė, ką aš kalbėjau. Paaiškinau rusiškai ir paprašiau jų palydėti iki traukinio. Kagėbistai ėmė rusams aiškinti, kad aš psichinė ligonė. Paprašiau kagėbistų dokumentų - kokią jie turi teisę mane sulaikyti? Jie tylėjo.

Atvykus į stotį, tie du rusai mane lydėjo, o kabėgistai sekė iš paskos. Ėjau su jais aplink per tiltą, kad stotyje milicija nesulaikytų. Priėjus prie Maskvos traukinio, savo vagono palydovei parodžiau bilietą. Kagėbistai nesitikėjo, kad jį turiu. Padėkojusi geriems rusų tautybės vyrams, išdrįsusiems nepaklusti KGB, įsėdau į traukinį. Laimingai nuvažiavau ir viską perdaviau. Žinoma, ir Maskvoje teko keisti išvaizdą, kad neįkliūčiau. Dievas laimino, ir Kronika kartu su vyskupo relikvija pasiekė Vakarus. Kas žmogui neįmanoma, Dievui įmanoma!

Keli žodžiai apie baimę

Baimė yra natūralus žmogaus jausmas, ir aš jos turiu ne mažiau kaip kiti. Saugumas mokėjo žmones šantažuoti. Pusę metų mane gąsdino psichiatrijos ligonine, aiškino, kaip kankins. Būdavo, naktį pabundi ir klausai, kaip pravažiuoja mašina... Šiurpus jausmas... Esu buvusi psichiatrijos ligoninėje -bandžiau padėti iš jos ištrūkti kitiems žmonėms. Matyti joje vaizdai man padėjo labiau suvokti, kas yra pragaras.

Prisimenu, reikėdavo važiuoti į Maskvą. Ten jau susitarta ir laukia žmogus, o tave atvirai seka, seka tuos namus. Nejauku būdavo išeiti į gatvę, žengti pirmą žingsnį... Tokiais atvejais mane visada gelbėdavo mintis, kad esu Dievo rankose. Jis -Išmintis ir Meilė. Pasitikiu, Viešpatie, Tavimi, tebūnie Tavo valia. Sužadintas pasitikėjimas pašalindavo stresinę būseną.

Saugumo kameroje su savimi turėjau mažą paveiksliuką -vyro delne kuo ramiausiai tupi purus žvirbliukas. Tai man irgi padėdavo nukreipti mintį prie Dievo - Jis mane myli, manimi rūpinasi, žino, ko man reikia. Aš esu Jo rankose ir galiu jaustis kur kas saugiau nei tas žvirblelis. Toks pasitikėjimas grąžindavo ramybę... Ir iš tiesų aš niekada nejutau tokios dvasinės paramos ir šviesos kaip tuos 10 mėnesių saugumo izoliatoriuje, nors fiziškai ir moraliai dažnai buvo nelengva.

Dievo valia

Galiu nuoširdžiai pasakyti - Dievas nerado žioplesnės už mane. Ir KGB žinojo, kad nesu susipažinusi su jokiom juridinėm gudrybėm. Jie jautė, kad nemažai žinau, ir buvo tikri, jog mane greitai prakalbins... Sakydavo: Ne tokius vyrus prakalbinom. Tai, kad per ilgus tardymo mėnesius nepavyko įvaryti baimės, palaužti, - ne mano nuopelnas. Turbūt čia tiktų prisiminti Šventojo Rašto mintį apie tai, jog Viešpats dažnai pasirenka mažus ir neišmanančius, kad sugėdintų išminčius...

Aš ir saugume sakydavau: kuo blogiau man darote, tuo geriau man išeina. Pasodinot mane į kalėjimą ir taip išgarsinot Lietuvą. Už jokius pinigus aš tokios reklamos Lietuvai nebūčiau įstengusi padaryti. Slapstydamasi padėjau Kronikai ir parašiau atsiminimus. Laisvėje tikrai nebūčiau nė vienos knygos parašiusi!

Aš neturėjau nė mažiausios minties, kad tai bus knygos.

Buvo tik didelis noras, kad pasaulis sužinotų, kas darosi čia, už geležinės užkardos. Norėjau, kad pasaulis sužinotų apie politinius kalinius, ypač apie rusų moteris stačiatikes (žinios iš Lietuvos ar Ukrainos vienaip ar kitaip prasiskverbdavo pro užkardą, o apie tas kalines ruses, žinojau, niekas kitas be manęs nepapasakos). Siunčiau tremtinių adresus su viltimi, kad gal kas nors padės moraliai ar materialiai. 1983 m. surašiau man žinomus faktus ir, pavadinusi KGB akiratyje, rankraštį kartu su Kronika perdaviau į Vakarus.

Antrąją knygą - Gerojo Dievo globoje - perdaviau 1987 m., prieš pat pakartotinį mano areštą. Rašiau priešokiais. Žinojau, kad jeigu Vakarų radijo stotys pradės cituoti, manęs KGB tikrai nepaglostys ir bausmė bus kur kas didesnė nei pirmąjį kartą. Aš tikiu, mes turime padaryti viską, ką galime, ir ateis laikas, kai Dangus palaimins mūsų pastangas.

Ses. BIRUTĖ BRILIŪTĖ

Pirmieji bandymai rašyti Kronikai

Su KGB persekiojimu susidūriau dar ankstyvoje vaikystėje, kai 1969 metais iš matematikos mokytojos pareigų už tikėjimo išpažinimą buvo atleista mano mama, tėčiui sutrukdyta gauti mokslinį laipsnį inžinerijos srityje. Per neilgą savo gyvenimą teko dalyvauti keturiose kratose ir daugelyje tardymų -Vilkaviškyje, Marijampolėje, Vilniuje. Kun. Sigitas Tamkevičius, kuris buvo ilgametis mūsų šeimos draugas ir vienuolijos, kuriai priklausiau, dvasios vadovas, ragindavo seseris aprašyti šiurkštesnius KGB teroro atvejus ir pateikti juos pogrindžio spaudai - LKB Kronikai. Kartą po aprašytos Marijampolėje (tada Kapsuke) kratos kun. Sigitas Tamkevičius nusistebėjo, kad sklandžiai reiškiu mintis. Paragino leisti jaunimo leidinį, kuriam pats ir pavadinimą sugalvojo - Lietuvos ateitis.

Tuo metu jau buvau baigusi aukštesniąją muzikos mokyklą, neakivaizdžiai studijavau muzikos pedagogiką Konservatorijoje ir dirbau mokytoja mokykloje. Didelę laiko dalį nuo pat studijų pradžios skyriau evangelizacijai - katekizacijai parapijose. Dirbau su jaunimu ir vaikais įvairiose parapijose, o vėliau su ses. Aldona Raižyte ir Sauliumi Kelpšų bandėme suburti ir visą Lietuvos katalikiškąjį jaunimą. Šiam darbui leidinys Lietuvos ateitis galėjo ypač patarnauti. Situacija pasikeitė, kai 1980 m. vienuolyno pavedimu persikėliau gyventi į Kybartus. Teko dauginti spiritiniu rotaprintu Kroniką, Aušrą, Lietuvos ateitį, redaguoti Lietuvos ateitį, ją fotografuoti, aktyviai dirbti su katalikiškuoju Lietuvos ir Kybartų parapijos jaunimu.

1983 m. po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto ėmiau aktyviau talkinti Kronikos leidybai: parengiau visus Kronikos ir daugumą Aušros fotojuostų perduoti į Vakarus; dauginau, talkinau redagavimo darbe. Vėliau, Bažnyčios pavedimu, nutraukiau jaunimo leidinio Lietuvos ateitis redagavimą ir atsidėjau Kronikos leidybai - redagavimui, dauginimui ir mikrofilmų rengimui.

KGB nepasitenkino tik kun. S. Tamkevičiaus areštu - netrukus areštavo ir kun. J. K. Matulionį. Labai nukentėjo ir Kybartų parapijos jaunimas. Buvo po vieną ar keletą kartų tardomi moksleiviai. Tardymų metu jie laikėsi tikrai pavyzdingai.

Ką tik vidurinę mokyklą baigęs Romas Žemaitis drauge su kun. J. K. Matulioniu buvo areštuotas ir nuteistas dvejiems metams. Jis nepalūžo nei teismo metu, nei kalėjime, nei grįžęs po to. Tai buvo ypatingos dvasios vaikinas.

Dešimtos klasės moksleivę Aušrą Karaliūtę už aktyvų savo tikėjimo propagavimą ir mokyklos vadovybei nepatikusį rašinį apie SSRS pastūmėjo palikti vidurinę mokyklą. Nei ji, nei jos artimieji, kuriuos „auklėjo“ saugumietis V. Kononenka, nepalūžo.

Rengiant 73-iąjį LKB Kronikos numerį, saugumiečiai kratos metu rado spaudai tvarkomas žinias su mano ranka padarytais redakciniais teksto taisymais. Tai buvo rimtas įkaltis. Saugumas sekė be atvangos. Siekdamos situaciją palengvinti, paprašėme, kad šį Kronikos numerį suredaguotų Vilniuje ses. Elena Šuliauskaitė. Ji ir ses. N. Sadūnaitė bandė tai padaryti -deja, ir jų ranka parašytą 73-iąjį Kronikos numerį konfiskavo KGB. Kad KGB suklaidintume, stengėmės žūtbūt šį numerį atkurti ir perduoti į Vakarus. Nors ir sekama, ryžausi tai padaryti. Šiam žingsniui pritarė ir vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė. Pavyko parengti ne tik mašinraštinį tekstą, bet ir fotojuostą padaryti.

Atgimimo pavasaris mano gyvenime buvo ypač lemtingas -apsaugojo nuo ilgų ir sunkių metų kalėjime už LKB Kronikos redagavimą, dauginimą ir platinimą. Tas pavasaris man ypač aiškiai parodė, kad Dievą mylintiems, juo pasitikintiems viskas išeina į gera.

Ses. BERNADETA MALIŠKAITĖ

Vaikeli, buk rami...

Šiandien retas kuris pasakys, kad nieko nėra girdėjęs apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Ir ne vienas patylėjęs prisipažins, kad rinko jai medžiagą, ją daugino, platino; kitas pridurs, kad Kronika ir apie jo vargus minėjo. Skaitai joje aprašytus faktus ir jauti, kaip nelengva mokytojo išjuokiamam pradinukui paslėpti baimę ir ašaras, kokio užsispyrimo reikėjo KGB tardomam paaugliui tylėti, kaip brangiai kunigas sumokėjo už ištikimybę Tiesai. Ir kita medalio pusė - nenuginčijama jų dvasios pergalė prieš pasaulio galinguosius, prieš patyčias, klastą, brutalią jėgą. Šito negalėjo nesuprasti KGB. Todėl kiekvieną kartą, išleisdami iš savo rūmų, primindavo, kad, gink Dieve, pokalbis nepatektų į Kroniką. Kronika buvo ir tebėra kovos šauklys už tiesą, už laisvę.

Susidūrimas su Kronika

Mokiausi tada Vilniaus pedagoginiame institute, rodos, paskutiniame kurse. Vakarais su kurso drauge, vaikščiodamos Žvėryno gatvelėmis, ieškojome atsakymo į pagrindinius žmogaus būties klausimus. Atrodė, žmogus toks ribotas, laikinas ir iš esmės vienas tarp tokių pačių vienišų būtybių. Atrodė, lyg būčiau kokia šachmatų figūrėlė, su kuria kažkas žaidžia gyvenimą. Žvelgiau į tikėjimo tiesas. Veltui. Širdis tylėjo, o protas maištavo. Prisiminiau pažįstamą kunigą, iš kurio mokyklos metais parsinešdavau paskaityti religinių knygų. Prirašiau kelis lapus „filosofinių“ samprotavimų, neslėpdama ir nešvelnindama išsakiau savo priekaištus Kūrėjui už taip netobulai sukurtą pasaulį. Išsiunčiau ir laukiau atsakymo. O jo vis nebuvo. (Vėliau paaiškėjo, kad nenurodžiau savo adreso.) Po kurio laiko tėviškėje mano pažįstamas kun. Gvidonas Dovidaitis vadavo parapijos kleboną. Sutikęs mamą, pasiteiravo apie mane, o sužinojęs, kad esu namie, pakvietė į kleboniją. Ėjau tikėdamasi ilgo pokalbio ir labai nustebau, kai kunigas, pasakęs kelis nereikšmingus sakinius, padavė paketėlį ir tyliai pasakė: Parėjusi perskaityk.

Tai buvo mano pirmas susitikimas su Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Dvi dienas, dalydamasi su mama, skaičiau Kroniką (buvo apie 20 skirtingų jos numerių) ir kitus pogrindžio leidinius. Atsivėrė nežinomas, iki tol net nenujaustas gyvenimas - yra pogrindis, visai kaip anais istorijos vadovėlyje aprašytais laikais. Romantika! Paslaptis, kurią taip netikėtai sužinojau ir norėjau ja greičiau su kuo nors pasidalyti. Dabar jau pati ieškojau, iš kur gauti Kroniką.

Mano vidinis maištas pamažu rimo, studijos ėjo į pabaigą. Paskutiniais metais buvę mokyklos mokytojai (ne patys, per kitus) perspėjo, kad jei ir toliau viešai lankysiu bažnyčią, diplomo nematysiu. Patarė važinėti į kitas parapijas. Vieną sekmadienį nuvažiavau į Pajevonį. Grįžtant buvo labai gėda, suvokiau, kad jau prasidėjo būsimos mokytojos veidmainystė... Apsisprendžiau daugiau neveidmainiauti. Jei negausiu diplomo, tai ir nereikės - matyt, tokia Dievo valia. Gavau.

Tais pačiais metais įstojau į Šventosios Šeimos kongregacijų. Dabar Kronikų skaičiau reguliariai, numeris po numerio. Ją gaudavau per vienuolyno vyresniuosius. Labiau įsitraukiau į bažnytinį gyvenimą, ir kuo toliau, tuo dažniau ateidavo mintis, kad ir aš turiu padėti pogrindžio spaudai. Savotiškas ženklas atrodė lietuvių kalbos ir literatūros studijos, mat nedaug kas tikėjo, kad įstosiu į institutą (buvau nekomjaunuolė!), o įstojau, baigiau. Turiu gi kažkaip „atidirbti“. Iš prigimties nesu apdovanota ypatinga drąsa, todėl ši mintis ne tik viliojo, bet ir gąsdino, bandžiau ją atmesti kaip sensacijų vaikymąsi. Vienų vasaros atostogų metu apie savo slaptus norus prasitariau vyresniajai. Išklausiusi mano painų aiškinimą, ji nusišypsojo, bet nepriekaištavo. Iš elgesio supratau, kad vyresnioji nėra nusiteikusi prieš tokį darbą ir apie Kroniką žino kur kas daugiau nei aš.

Darbas Kronikoje

Už Kronikos dauginimą suėmė mūsų vienuolinės šeimos seseris Genutę Navickaitę ir Onutę Vitkauskaitę (su jomis kartu gyvenau). Prasidėjo masiniai seserų tardymai. Esu dėkinga kongregacijos vyresniesiems, kad tokiu sunkiu metu, kai net kai kurie kunigai priekaištavo ir reikalavo: Tik nesikiškit į politiką! - vienuolija nesutriko ir nesitraukė. Tokią savitvardą, neklysiu sakydama, daugiausia nulėmė kongregacijos dvasios vadas, dabar arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jo rami, tvirta laikysena neleido suglebti ir aplinkiniams. Ir toliau vienuolyne skaitėme Kroniką, Aušrą, kitą pogrindžio literatūrą. Spėjau, kad mūsų seserys ją daugina.

Netrukus kun. Sigitas Tamkevičius paprašė ištaisyti kažkokio dokumento klaidas. Kiek vėliau, perskaitęs mano tardymo aprašymą, užklausė, ar nesutikčiau padėti redaguoti Kroniką. Sutikau, o parėjusi namo tą naktį ilgai neužmigau. Paslaptis virto realybe. Džiaugiausi, kad manimi pasitiki, kad galėsiu padėti. Kita vertus, seserų areštai, tardymai, kratos... Viskas dar buvo labai gyva. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau galiu patekti į kalėjimą. Kitą dieną kun. S. Tamkevičiui pasakiau, kad padėti sutinku, bet nesu ypatinga drąsuolė: kas bus, jeigu suėmimo atveju palūšiu? Man atrodė, kad tai labai svarbu pasakyti. Kunigas nuramino, sakydamas, jog nereikia taip toli į ateitį žvelgti, galvoti, - viskas ateina pamažu. Jei Dievas duos kančios, duos ir jėgų ją pakelti.

Nuo tada (buvo rengiamas Kronikos 44-asis numeris) vis dažniau savaitgaliais grįždavau į Kybartus. Maždaug kas du, kas pustrečio mėnesio reikėdavo padėti redaguoti naujai rengiamą numerį. Kybartuose sutikdavau ir kitas seseris: Oną Kavaliauskaitę, Oną Šarakauskaitę, Birutę Briliūtę. Supratau, kad ir jos kažką dirba, padeda. Niekada nesmalsavome. Laikai, kai gyvendamos Kaune su O. Šarakauskaitę garsiai skaitydavome Kroniką ir spėliodavome, kas ją leidžia, baigėsi. Dabar visi turėjome laikytis, anot kun. S. Tamkevičiaus, žemės tylos, o netyčia ką nors sužinojus - pasistengti kuo greičiau užmiršti (ypač vardus, pavardes, vietoves ir pan.). Tai nelengva, bet įmanoma. Dar ir šiandien turbūt ne viską viena apie kitą žinome...

Nauja atsakomybė

Visa atsakomybė tada atiteko kun. S. Tamkevičiui, ir tik dabar iš dalies suprantu, kaip jam buvo nelengva. Tuo ne kartą turėjau progos įsitikinti. Ypač skaudžiai išgyvendavo dėl kitų areštų: atrodė, lyg jaustųsi dėl to kaltas ir mielai pasikeistų vietomis.

Į valdžią atėjus J. Andropovui, sustiprėjo KGB veikla. Kun. S. Tamkevičius vis dažniau susirūpindavo, iš kur gauti naujų pagalbininkų. Prisimenu, vieną sekmadienio popietę, išleidę numerį, vadinamoji redakcija - kun. S. Tamkevičius, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Nijolė Sadūnaitė ir aš - Kybartų bažnyčioje užlipome prie vargonų pasitarti (mat klebonijoje buvo neatsargu garsiai kalbėti ir bendravome tik raštu). Kun. S. Tamkevičius ramiai pasakė, kad ir jis greitai gali būti areštuotas, bet Kronika turi eiti. Taigi areštas nebuvo netikėtas; gal kiek netikėta ir sunki buvo pati atsakomybė, kurios negalėjome išvengti.

Praėjus kokiam mėnesiui po kun. S. Tamkevičiaus arešto, mes, visos kybartietės, susėdome savo sode ir jau ne iš smalsumo pabandėme išsiaiškinti, ką kuri žinome. Paaiškėjo, kad padėtis nėra beviltiška, o ir patirties šiek tiek turime: ses. Birutė Briliūtė fotografuos, padės redaguoti; ses. Onutė Šarakauskaitė rūpinsis slėptuvėmis ir susisieks su ses. Nijole Sadūnaitė, kuri paruoštą fotojuostą persiųs į Vakarus, bus savotiška ryšininkė.

Tiesa, siuntimo per Maskvą keliu naudojomės neilgai, tik pirmaisiais metais. Nijolei pradėjus rimtai slapstytis, fotojuostų perdavimu užsieniečiams daugiausia rūpindavosi marijampolietė Vargdienių seserų kongregacijos seselė Janina Judikevičiūtė. Tuo metu gana dažnai į Lietuvą atvykdavo Nekaltojo Prasidėjimo seserys iš Putnamo (JAV) - joms Janina ir perduodavo parengtus filmus. Ses. Ona Kavaliauskaitė (toliau vadinsiu ją Virginija) sutiko rinkti Kronikai informaciją, perrašyti numerį rašomąja mašinėle. Rašyti rašomąja mašinėle padės ir Pilviškiuose gyvenanti mūsų sesuo Teresė Mačiokaitė. Labai džiaugėmės, kai prieš Velykas, Didįjį penktadienį, vienuolynas nupirko mums Kybartuose namą - taigi darbo vietą irgi turėjome.

Visų didžiausia patirtis buvo ses. Elenos Šuliauskaitės. Ji Kronikai talkino ilgą laiką. Dabar svarbiausias rūpestis - iš kur gauti informacijos, straipsnių, kad jie kuo plačiau atspindėtų Lietuvą. Reikėjo kunigo, kuris rašytų įžangas, perskaitytų ir aprobuotų numerį.

Žinojome, kad kurį laiką po kratų ar arešto žmonės yra labiau sekami, todėl mums žinomų slėptuvių panaikinimą ir naujų įsirengimą atidėjome tolesniam laikui. Kol į parapiją nepaskirtas naujas klebonas, būtiniausia, ką reikėjo padaryti, tai išvežti Kronikos archyvą. Saugumo sumetimais sudėjome jį į pagalvės užvalkalą ir vidury baltos dienos pagrindine miestelio gatve išnešėme iš klebonijos ir išvežėme iš Kybartų.

Turbūt dar niekada nebuvome tokios laimingos, kaip tąsyk, kai po įtartinai ilgo laiko per Vatikano radiją išgirdome, kad Vakarus pasiekė Kronikos 58-asis numeris. Tai reiškė, kad Kronika gyva! Kun. Juozas Zdebskis, net neįtardamas, jog turime kažką bendro su Kronika, mums girdint juokaudavo, kad dabar tikriausiai ne vienam aukštam KGB pareigūnui nuo antpečių nukris žvaigždutė - įtariamieji leidėjai suimti, o Kronika vis tiek eina. Pats faktas ir panašūs žodžiai kėlė nuotaiką, stiprino pasitikėjimą.

Rengiant Kronikos 59-ąjį numerį, į darbą įsitraukė kun. Jonas Boruta. Tuo metu jis buvo kunigas pogrindininkas, neturėjo savo parapijos, daug važinėjo, o tai buvo labai paranku Kronikai - per jį Kronika gaudavo medžiagos iš įvairių Lietuvos kampelių. Dabar išsiaiškinti iškilusių neaiškumų važiuodavome pas jį. Dažniausiai susitikdavome Kaune, Donelaičio g. 36, kartais važiuodavome į Vilnių ar jis pats atvažiuodavo į Kybartus. Kad neatkreiptume saugumiečių dėmesio, laikėmės tam tikro atsargumo. Susitikimams panaudodavome atlaidus, rekolekcijas. Galutinio aprobavimo vieta būdavo Žagarė, kur tuo metu gyveno vysk. Julijonas Steponavičius. Kun. J. Boruta arba seserys perskaitytą numerį nuveždavo vyskupui. Kiekvienas darėme, ką supratome, ką pajėgėme, kad Kronika ir toliau eitų.

Leidybos sunkumai

Kybartai Kronikos leidimui, žinoma, buvo ne visų saugiausia vieta. Greičiau atvirkščiai. Į šį mažą pasienio miestelį, kaip ir į Viduklę, po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštų buvo nuolat atkreiptos saugumo akys. Vienas po kito sekė nauji areštai - 1984 11 09 suėmė parapijos vikarą kun. Joną Kastytį Matulionį, o lapkričio 12 d. - patarnautoją Romą Žemaitį. Prasidėjo kratos, tardymai. Vėl saugumo objektyve.

Kurį laiką, mėtydamos pėdas, parengtą numerį spausdindavome vis kituose miestuose - mūsų vienuolijos namuose Marijampolėje, Pilviškiuose; E. Šuliauskaitė dirbdavo Kazlų Rūdoje esančiuose Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų namuose. Netrukus šio sumanymo atsisakėme: pavojinga buvo plėsti žinančiųjų būrį, nesinorėjo kitiems užkrauti naštos, o ir važinėjimas iš vietos į vietą sudarydavo papildomų keblumų. Apsistojome Kybartuose, savo namelyje, kur, manėme, mums pačioms bus mažiausiai įtampos, o kritišku momentu, kaip žmonės sako, ir namų sienos padės... Ir padėjo, nors kartais atrodydavo, kad tuoj tuoj mūsų dainelė bus sudainuota.

Pirmaisiais metais dauginti Kronikos mus mielai į savo vienkiemį priimdavo Vilkaviškio rajone, Opšrūtuose gyvenanti Marytė Montvilaitė, kur seserys B. Briliūtė, O. Šarakauskaitė, V. Kavaliauskaitė nuvažiavusios per keletą dienų gan nemažu tiražu Kroniką (ir kitą pogrindžio spaudą) padaugindavo ir, atitinkamais kiekiais paskirsčiusios, išvežiodavo vyskupijoms pačios arba paprašiusios talkininkų. Marytė tomis dienomis saugodavo namus nuo pašalinės akies, padėdavo dauginti. Ačiū jai! Keletą kartų dirbome Kybartuose, kitose vietose.

Tiksliai neprisimenu, kuriais metais mums buvo paliepta pačioms Kronikos nebedauginti. Šiam darbui reikėjo ieškoti kitų žmonių. Norint kuo ilgiau neįkliūti, neišmintinga buvo dirbti du darbus. Iš man pažįstamų žmonių Kroniką perrašinėjo ses. Monika Gavėnaitė, marijampolietė ses. Janina Judikevičiūtė, vilnietis Vladas Lapienis.

Kasmet saugumui darėmės vis labiau įtartinos. Prisimenu jau mirusį Kybartų parapijos kleboną kun. Alfonsą Sadauską, kuris atvirumo valandėlėmis kelis kartus mįslingai perspėjo ses. O. Šarakauskaitę, kad Kybartų pašte apsistoję saugumiečiai ir jiems įtartina, ko ji taip dažnai dienos metu lankanti bažnyčią. Namie mes turėjome tik mažą slėptuvę būtiniausiai medžiagai. Visa kita slėpdavome bažnyčioje. Onutė nunešdavo ir bažnyčioje paslėpdavo perrašytus mašinraščius, parengtą naują numerį, namo parnešdavo reikalingus rankraščius. Perrašinėjimo dienomis tokio vaikščiojimo į bažnyčią būdavo gana daug. Tuo metu O. Šarakauskaitė apkūrendavo bažnyčią, todėl vietiniams dažnas jos vaikščiojimas nekrito į akis.

1985 m. buvo sukurtas planas mus iš Kybartų iškeldinti. Esame tikros, kad ne paskutinėje vietoje šito siekė KGB. Nesiimu aiškinti visų tų aplinkybių, juo labiau kad kai kurie asmenys jau yra mirę. Tai ilga, paini ir mums labai skaudi istorija. Ne viską tada galėjome ir kongregacijos vadovybei paaiškinti (vyresnioji buvo davusi leidimą dirbti šį darbą, bet, aplinkybėms sunkėjant, ir ji buvo nevisagalė). Kai kongregacijos taryba mums kategoriškai uždraudė talkinti Kronikai, negalėdamos pasiaiškinti (tada plačiau kalbėti buvo neatsargu ir pavojinga) ir suprasdamos, kad turime klausyti sąžinės, Bažnyčios įgaliotų dvasios vadų pritarimu pasiprašėme priimamos į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, kur 1986 m. balandžio 15 d. atnaujinome amžinuosius įžadus. Kalbos, esą Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo (vyresnioji) Julija Kuodytė mus išviliojo, yra netiesa. Esame dėkingos kongregacijos vadovybei, kad ji suprato sunkią tuometinę situaciją, mūsų keblią padėtį ir vardan bendro reikalo per daug neklausinėdama ir pasitikėdama mus priglaudė, nors ne kartą jai reikėjo išklausyti ir nepagrįstus kaltinimus.

Kratos ir tardymai

Mūsų name buvo padarytos trys kratos. Pirmoji - 1984 m. lapkričio 10 d., išaušus rytui, po vikaro kun. Jono Kastyčio Matulionio arešto. Kratoje iš mūsų dalyvavo tik ses. Birutė Briliūtė, visos kitos tą naktį, iš namų išnešusios ir paslėpusios rašomąją mašinėlę, kai kuriuos magnetinius įrašus, išvažiavome į Aukštaitiją pranešti kun. J. K. Matulionio seseriai apie brolio suėmimą. Nebuvo ši krata kažkuo ypatinga saugumui ar labai jau nuostolinga mums. O ir jos tikslas gana abstraktus: paimti daiktus, galinčius turėti reikšmės grupinei bylai. Paėmė kalinių nuotraukas, magnetofono kasetes su kun. A. Svarinsko ir kun.

S. Tamkevičiaus pamokslų įrašais, daug įsegamų kryželių, religinio turinio brošiūrų.

Kur kas sunkesnė krata buvo 1987 m. kovo 6 d. Iki šiol nesuprantu, koks laimingas atsitiktinumas paskatino mudvi su Virginija, pasiėmus archyvui parengtus numerius, išvažiuoti iš namų - po 15 minučių pasibeldė saugumiečiai. Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas mjr. R. Rainys. Šį kartą kratos tikslas buvo pakankamai konkretus: surasti ir paimti „šmeižtiško turinio literatūrą“ ir jos dauginimo priemones. Ir koks buvo jų džiaugsmas, kai B. Briliūtės rašomojo stalo stalčiuje rado du vokus su rankraštiniais ir mašinraštiniais tekstais, tarp jų kelis pareiškimus, adresuotus valdžios įstaigoms. Tekstai buvo Briliūtės ranka redaguoti, todėl ir mažiau išmanančiam būtų buvę aišku, kad tai medžiaga Kronikai. Atrodė, kad Birutės namuose nepaliks. To neslėpė ir patys saugumiečiai. Liepė ruoštis - reikės važiuoti su jais. Kiek vėliau, susisiekę su Vilniumi, sprendimą pakeitė: kai reikės, pasikviesime. Diena po dienos įtemptai laukėme kvietimo -kas toliau? Buvo aišku, kad dabar labai rimtai seks kiekvieną mūsų žingsnį, akylai stebės atvažiuojančius, žodžiu - ieškos siūlo galo. Vienas rajono pareigūnas pranešė, kad seka dieną ir naktį, viską mato ir viską girdi. Kaimynai atkreipė dėmesį, kad kitoje gatvės pusėje jau kelinta savaitė gyvena nepažįstami vyrai. Gana dažnai tada žmonės kalbėdavo, kad miestelyje tai vienur, tai kitur užsislaptinę nepažįstami asmenys (visuotine nuomone, saugumiečiai) kažką seka. Drąsesni vyrai net bandė juos pačius pasekti. Sunku dabar pasakyti, kiek tos kalbos buvo teisingos, bet kad seka, jautėme ir pačios. Kartais tas sekimas būdavo labai atviras ir net įžūlus. Atviras sekimas visada būdavo ne toks pavojingas. Supratome, kad tai skirta įbauginimui, nervinei įtampai didinti. Ir kartais jiems tai visai neblogai pavykdavo: tokiais atvejais nelabai jauku sėsti prie mašinėlės ir rašyti. Prisimenu, vieną numerį panašios apgulties sąlygomis buvau pradėjusi rašyti ranka ir tokį jį ketinome perduoti į užsienį. Kiek parašiusios, suabejojome, ar supras, kad tai ta pati Kronika, ar nekils neaiškumų... Pavedėme viską Dievo globai ir sėkmingai išspausdinome.

Tardymai, į kuriuos kartkartėmis kviesdavo ses. Briliūtę, mums visoms širdį gildė. Jie būdavo varginantys, klausimai vis apie Kroniką, Aušrą: ar nežinanti, kas finansuoja minėtus pogrindžio leidinius, kokiu tiražu ir kokiu periodiškumu jie išeina, kaip patenka į užsienį ir t. t. Baigdamas kvotimą mjr. Rainys nepamiršdavo priminti, kad tai dar ne paskutinis tardymas.

Visi nutarė, kad kurį laiką mums reikia pabūti nuošaly. Leidimo darbą perėmė vilniečiai: kun. Jonas Boruta, ses. Elena Šuliauskaitė ir iš Maskvos į Lietuvą sugrįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė. Kai numeris jau buvo parengtas ir net perrašytas, tuose namuose, kur slapstėsi Nijolė, buvo padaryta krata. Tada visiems nusviro rankos, bet, žiūrint iš šiandienos, nesunku pamatyti Apvaizdos vedimą: dėmesys nuo Kybartų buvo nukreiptas į Vilnių. Žinoma, po to turėjome daug vargo, kol visi bendromis jėgomis atgaminome numerio medžiagą ir seserys B. Briliūtė kartu su V. Kavaliauskaite perrašė mašinėle. Aš pati tada po operacijos gydžiausi Vilkaviškio ligoninėje ir labai apsidžiaugiau, kai, grįžusi namo, radau naują Kronikos numerį. O tikrasis Kronikos 73-iasis numeris dar ir šiandien guli kažkur saugumo archyve...

Po kovo 6 d. vykusios kratos saugumiečiai labai suaktyvino giminių ir pažįstamų verbavimą arba, kaip jie sakydavo, apklausą. O mano pusseserei kaunietei Benediktai Skaržinskienei tiesiai pasakė: Mes jas paliksime ramybėje tik tada, kai įsitikinsime, kad su „Kronika“ neturi nieko bendro.

Lygiai po pusmečio kupiną įvykių gyvenimą vainikavo trečioji krata, kuriai vadovavo saugumietis kpt. V. Baumila. Šį kartą ji buvo sėkmingesnė ne krėtėjams, o mums. Jautėme ypatingą globojamąją Apvaizdos ranką. O kai tarp kratų tokie maži laiko tarpai, jos netenka net savo neigiamo psichologinio poveikio - beveik nekrečia šaltis, nedreba rankos.

Prisimenu, buvo rugsėjo 8 d. Pavalgiusi pusryčius, ses. Virginija išvažiavo į Pilviškius parvežti katekizmų. Mes su Onute likome namie. Ji lygino skalbinius, aš mašinėle perrašinėjau mąstymus (turėjau rašyti Kroniką, bet dėl kažkokio nepaaiškinamo nenoro jau antra diena atidėliojau). Vidudienį į namus pasibeldė kelios moterys, neva nusiplauti kojų, mat lauke lijo. Paskui jas įlėkė saugumiečiai. Vėl krata. Abi įsitempusios laukėme grįžtančios ses. Virginijos ir ses. Birutės. O Birutė Vilkaviškyje užsuko į tėvų namus, Virginija pareiškė, kad šiandien katekizmų pasiimti nevažiuos - apsigalvojo. Birutė dar bandė kalbinti, bet Virginija atsisakė. Nusipirkusios kopūstams raugti medinių statinaičių, abi grįžo namo. Pakeliui jas sustabdė saugumas. Bagažinėje buvo trys medinės statinaitės. O galėjo būti kitaip...

1987 m. kaip visur, taip ir KGB jau buvo jaučiamas savotiškas atšilimas: paleido Algirdą Patacką, nesuėmė Nijolės Sadūnaitės. Tą atšilimą jautėme ir kratoje - vienas krėtėjas iš operatyvinės dalies slapta nuo kitų šaipėsi, kad toks jų „vargas“ neturi ateities... Ir krėtė jis paviršutiniškai. Tais metais jau kur kas drąsiau (nors pareigūnai ir vaikė) šventėme Vasario 16-ąją... O po metų suplevėsavo ir Trispalvė!

Drąsiausi pagalbininkai

Rašau šiuos žodžius apie Kroniką, ir prieš akis slenka daug žmonių: vieni žinodami, kiti gal tik nujausdami prisidėjo prie jos leidimo. Pirmiausia tai Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji Julija Kuodytė, viena didžiausių palaikytojų pačiais kritiškiausiais Kronikai momentais. Kai reikėdavo pakeisti šriftą, gauti mašinėlę, važiuodavome į Prienus ar Alytų pas kun. Antaną Gražulį. Sunkiausiais metais moraliai rėmė kun. Juozas Zdebskis. Galėčiau išvardyti visą būrį kybartiečių, pas kuriuos itin „karštomis“ dienomis slėpdavome rašomąsias mašinėles, šriftus, ieškojome pagalbos. Tai Petras Ferensas, inžinierius Alfonsas, Stanislava ir Vytautas Norkai, Ona ir Romas Griškaičiai, p. Želvienė, Eugenija Menčinskienė ir kiti. Mane pačią labai palaikė ir net įpareigodavo mamos laikysena. Spausdinimo dienomis, jei tik žinodavo, ji remdavo malda, kritiškiausiais momentais stiprindavo žodžiais: Vaikeli, būk rami, aš tikrai išgyvenčiau, jei tave suimtų. Būtų skaudžiausia, jei tu palūžtum.

Ir tada, ir dabar labai aišku, kad Kronika buvo ypatingai Dangaus globojama pagalba persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai.

Esu tikra, kad kiekvienas, rinkęs jai medžiagą, padėjęs leisti, dauginti ar platinti, galėtų papasakoti ne vieną laimingą atsitiktinumą, kurį sveiku protu paaiškinti per daug sunku.

Esu dėkinga arkivysk. Sigitui Tamkevičiui, vyresniesiems, kurie vedė, pasitikėjo ir sudarė sąlygas prisidėti prie Kronikos leidimo. Ši veikla buvo ne tik pagalba Bažnyčiai, bet ir asmeninė Dievo malonė: niekur kitur taip nepajunti Dievo veikimo, jo globos ir rūpesčio tavimi kaip tokiomis, sakyčiau, ekstremaliomis sąlygomis.

Ses. ONA ŠARAKAUSKAITĖ

Atsargiai rizikuoti

1980 m. atėjau dirbti į Kybartų parapijos bažnyčią - rengiau vaikus Pirmajai komunijai, slaptai mokiau juos ir jaunimą tikėjimo tiesų. Buvau baigusi pedagoginės mokyklos ikimokyklinio auklėjimo specialybę. Būdama 25-erių metų, 1984 m. padariau amžinuosius įžadus Šventosios Šeimos seserų vienuolijoje. Apie Kroniką jau buvau girdėjusi besimokydama vidurinėje mokykloje. Gaudavau pasiskaityti šį leidinį Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje. Vėliau, įstojusi į vienuolyną, ją skaitydavau reguliariai. O pati į jos veiklą įsitraukiau 1980 m. - atveždavau ir nuveždavau parengtus straipsnius, padėdavau dauginti, įrišti, išplatinti, lydėdavau kitus į Maskvą pas disidentus.

Laikiausi nuostatos atsargiai rizikuoti. Tai man patiko. Neturėjau baimės jausmo. Bet, žinoma, nežinau, kaip būtų buvę, jei mane būtų suėmę ar kitokiais būdais persekioję. Žinojau, kad reikia priešintis to meto aklumui, absurdiškoms komunizmo idėjoms, rusinimui. Pasirinkta taktika man tiko: dirbti taip, kad tavęs neįtartų ir niekam neišsiduotum, jog prisidedi prie tiesos sakymo. Žinojau, kad daug žmonių trokšta religijos ir žodžio laisvės, bet dėl sąlygų, einamų pareigų, šeimos padėties negali rizikuoti. O aš laisva - pasirinkusiai vienuolės pašaukimą, tai tiesiog būtina daryti.

Vienuolyno vyresnioji apie mūsų darbą žinojo. Tačiau, gyvenant bendruomenės gyvenimą, iškilo daug mažų smulkmenų, dėl kurių buvo pareikalauta palikti pogrindžio darbą ir atlikti tik vienuolines pareigas. Reikėjo apsispręsti. 1985 m. su Bažnyčios vyresnybės žinia perėjau į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Skaudžiausia, kad turėjau palikti vienuolyną, kurį mylėjau, palikti visas nuostabias seseris ir joms net negalėjau paaiškinti, kodėl. Bet tai gal išėjo ir į gera - suvokiau, kad vienuolynas - tai ne tavo kuriamo namo pastogė, o pašaukimas...

Mano darbas talkinant LKB Kronikos leidėjams buvo kasdieniškas - eilinės pareigos. Nesijautė, kad kažkuo rizikuoji -dirbi, ir tiek. Daugiausia rūpėjo, kad kitiems viskas pavyktų. Juk darbas grupinis. Man visada atrodė, kad mokėsiu apsiginti, bet - kaip kitiems?! Įtampa padidėdavo, kai pajusdavau, jog esu nuolat stebima, sekama.

Visas nuoskaudas, įtampą atpirkdavo malonumas išgirdus per radiją, kad mūsų leidiniai pasiekė Vakarus. Tai, ką aš dariau, buvo viena maža dalelė to darbo, kurį darė daugelis žmonių čia, Lietuvoje, ir ten, išeivijoje.

Ses. ONA VIRGINIJA KAVALIAUSKAITĖ

Skausmingi tylėjimai

1975 m. pabaigoje buvusi mūsų vienuolyno šeimininkė, geroji Onutė (ses. Ona Dranginytė), kuri tuo metu jau šeimininkavo pas kun. Sigitą Tamkevičių, pakalbino mane dirbti Kybartų bažnyčioje. Darbas prie bažnyčios apskritai mane gąsdino. Tačiau gerai pažinojau ir mylėjau seserį Onutę, tad sutikau ir apsigyvenau šiame niūrokame miestelyje. LKB Kroniką jau buvau skaičiusi gyvendama Kaune. Daug apie ją girdėjau ir iš užsienio radijo stočių.

Į Kybartų kleboniją atvažiuodavo mielo veido seneliukas, vardu Pilypas. Jo apsilankymai atrodė labai paslaptingi. Nuojauta man sakė, kad jis turi ryšį su Kronika. Kartą užsienio radijo stotys pranešė, kad suimtas Vladas Lapienis drauge su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Pradėjau galvoti, ar tik jis nebus tas Pilypas. Vieną vakarą po Vatikano radijo laidos paklausiau kleboną. Klebonas patvirtino, o jo veidas tarsi suakmenėjo. Supratau, kad jam labai sunku. Tylėjau ir galvojau, kokia aš kvaila, ar reikėjo klausti... Tada daug ką supratau.

Darbas Kronikai

Mokydama vaikus ir jaunimą mačiau, kaip jiems trūksta religinės literatūros. Laisvesniu nuo darbų laiku pramokau rašyti rašomąja mašinėle ir ėmiau perrašinėti nedideles religines knygeles. Netrukus klebonas paprašė perrašyti kai kuriuos Kronikai skirtus rankraščius. Vėliau perrašinėdavau vis dažniau. Pagaliau, kaip reikiant įsitraukus į šį darbą, reikėdavo nuvažiuoti į vieną ar kitą Lietuvos vietovę ką nors pasakyti, perduoti ar parvežti Kronikai medžiagos.

Kartą, važiuodama iš Dūkšto, vežiausi apystorį voką su rašiniais Kronikai. Lyg tyčia šalia manęs atsisėdo milicininkas. Įtampa atlėgo tik tada, kai jis Vilniaus geležinkelio stotyje išlipo. Namo grįžau keliomis dienomis vėliau, nei buvo sutarta, mat informacijos nebuvo galutinai parengtos, reikėjo padėti užbaigti. Klebonas ir šeimininkė jau manė, kad atsitiko kas negero.

Areštai ir kratos

Išgirdome, kad Birštone areštavo Buzą... Klebonas paprašė nuvažiuoti perspėti Kaišiadorių vargoninką Anastazą Janulį. Supratau, kad reikia būti atsargiai. Į Kaišiadoris išvažiavau anksti rytą traukiniu, o kad nukreipčiau dėmesį, bilietą nusipirkau į Vilnių. Nuvažiavusi nuėjau į bažnyčią. Tuščia. Tiesa, dar buvo ankstus rytas, bet nuojauta tarsi sakė, kad kažkas negero atsitiko. Vargonų durys užrakintos. Pasidarė dar nejaukiau ir pradėjau melstis, o mintys kažin kur. Žiūriu, klausykloje sėdi vikaras. Manau, prieisiu ir paklausiu, kada bus šv. Mišios. Išsigandau, kai man dar nepradėjus klausti nepažįstamas kunigas tyliai pasakė, jog vakar Kaune tik išlipusį iš traukinio suėmė jų vargoninką A. Janulį. Su savimi jis turėjęs daug Kronikų. Padėkojau už informaciją ir išėjau iš bažnyčios. Visą kelią galvojau, kaip grįžus reikės pasakyti apie dar vieną areštą, kaip visi labai susikrims. Ir iš tikrųjų po tokių žinių ilgai skausmingai tylėdavome...

Vieną dieną klebonas paprašė padauginti paskutinį Kronikos numerį. Sutikau. Maniau, kitą savaitę, pirmadienį, sutvarkysiu bažnyčią ir pradėsiu dirbti. Iki šeštadienio kelis kartus perrašysiu. Pirmadienį vakare paklausiau, ar rytoj galėsiu eiti pas Petrikienę (kurios namuose buvo spausdinama Kronika) ir pradėti spausdinti. Klebonas pasakė, kad yra pirmesnių už mane: atvažiavo sesuo Genovaitė Navickaitė ir ji perrašys.

Tos pačios savaitės penktadienio rytą (1980 04 17), mums bevalgant pusryčius, pamatėme praeinant pro langą keletą vyrų. Klebonas, manydamas, kad atėjo interesantai ar turistai, pakilo atidaryti durų, ir neprašyti svečiai sugriuvo į koridorių. Iš pradžių nesupratome, kas atsitiko: nepažįstamieji, nespėję žmoniškai pasisveikinti, perlėkė kambarius, užlipo ir į antrą aukštą. Tik tada, kai šeimininkei neleido pašerti šuns, supratome, jog tai krata. Meldžiau Dievą, kad gelbėtų mano aplaidumą, mat iš vakaro patingėjau į slėptuvę padėti Genovaitės Navickaitės padaugintus Kronikos numerius: 8 egzempliorius buvau palikusi ūkiniame pastate. (Vėliau tardomai Genovaitei Navickaitei ilgai reikėjo aiškintis, kaip jos mašinėle perrašyta Kronika atsidūrė klebonijoje.) Vakare sužinojau, kad krata buvo padaryta ir pas Petrikienę. Saugumiečiai ją gerokai įgąsdino, o Genovaitę Navickaitę išsivežė į Vilnių. Buvo aišku, kad jos nepaleis. O man smelkėsi mintis: Viešpatie, turbūt dar neatėjo mano valanda, kad apsaugojai...

Rytojaus dieną klebonas buvo iškviestas į Vilkaviškio saugumą tardymui. Susitaikėme su mintimi, kad į namus tikriausiai negrįš... Rytą buvo parodęs vieną slėptuvę, pasakęs, ką arešto atveju reikėtų sutvarkyti. Atsisveikindamas bandė šypsotis, tarsi norėjo mus padrąsinti, bet jau nebepajėgėme sulaikyti ašarų. Raminomės ir stengėmės palaikyti viltį, kad gal dar nesuims. Apie vidurdienį, pagalvojusi, kad galbūt jau prasidėjo tardymas, atsiklaupiau maldai. Sukalbėjau dalį Rožančiaus ir užsnūdau, nes naktį buvau nemiegojusi. Staiga virtuvėje išgirdau skardų juoką. Grįžo! Tą dieną tardymas neįvyko.

Pirmadienį sužinojome, kad Bagotosios klebonijoje, bedauginant Kronikę, suimta ses. Onutė Vitkauskaitė. Vėl neramu.

Tardymas ir kunigų areštai

Pirmas tardymas paliko ypač nemalonų įspūdį. Tardytojas Gavėnas bandė įteigti, kad kratos metu iš mano kambario paimti daiktai yra ne mano, bet kun. S. Tamkevičiaus. Įžeidinėjo, gąsdino, kad patvirtinčiau jo nuomonę. Namo grįžau labai išvargusi ir maniau, kad neištversiu. Pailsėjau ir išsimiegojusi atidžiai pergalvojau, ką kalbėjau per tardymą, ar tikrai niekam nepakenkiau. Vakarykštė diena atrodė lyg slogus sapnas.

Ir vėl tas pats darbas. Tik dažniau reikėdavo kur nors važiuoti parvežti informacijos, straipsnelių. Išmokau pakeisti mašinėlės šriftą. Tai buvo nemalonus darbas, bet vėliau įpratau. Teko talkinti fotografuojant Kroniką, kad būtų galima ją išvežti į Vakarus.

1983 m. sausio 26 d. kaip visuomt vykau į Viduklę pas kun. Alfonsą Svarinską parvežti Kronikai straipsnelių. Tą dieną jis laukė laidotuvių ir turėjo mažai laiko. Ilgai neužtrukusi pasiėmiau medžiagą, išėjau į Klaipėdos kelią ir, susistabdžiusi kažkokią mašiną, grįžau į Kybartus. Rašinius palikau kambaryje, o pati nuėjau į bažnyčią. Čia pastebėjau įtartiną vyriškį. Pagalvojau, gal mane parlydėjo. Pasidarė neramu, kad ir vėl nepadėjau rašinių į slėptuvę. O jei klebonijoje krata? Paprašiau patarnautoją berniuką, kad šis po Mišių pasektų įtariamąjį, o pati, priėmusi šv. Komuniją, kuo skubiausiai grįžau į kleboniją. Aplink kleboniją atrodė ramu. Klebonas tomis dienomis gydėsi Druskininkuose. Abi su šeimininke spėliojome, ko sunerimo saugumas. Tik vėlai vakare paskambino vidukliečiai, pranešdami, kad suėmė jų kleboną. Buvo aišku, kad toks pat likimas laukia ir mūsų klebono.

Dar spėjo išeiti keli Kronikos numeriai. Dabar jau viskas vyko kur kas atsargiau. Nė valandėlei nepalikdavome tuščios klebonijos: ką žinai, kam ateis noras slapta pašeimininkauti?

Gegužės 6 d. kun. Alfonso Svarinsko teisme suėmė mūsų kleboną. Kas bus su Kronika? Niekas nerodė didelio noro ją perimti. Kasdien tikėjomės kratos, neturėjome įsirengę slėptuvių, o ir pačios ne iš drąsiųjų. Kartais net pyktelėdavome, kad žmonės save saugo, o kitiems gana nejautrūs. Apskritai po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštų buvo aišku, kad pagrindinis KGB dėmesys atkreiptas į kunigus... Buvo daromas spaudimas TTGKK nariams.

Beliko išsiaiškinti, ką kuri mokame. Džiaugiausi, kad jau beveik moku vairuoti mašiną, spausdinti rašomąja mašinėle, pakeisti šriftą.

Po klebono arešto kurį laiką buvo kiek sunkiau gauti Kronikai straipsnelių. Žmonės - net kunigai - buvo įbauginti. Būdavo, paprašai ką nors, kad aprašytų prieš kelias dienas vykusį tardymą, o žmogus išsisukinėja, esą nieko ypatingo per tardymą nebuvo, nėra ką rašyti, ir panašiai.

Dievo Apvaizdos globa

Kurį laiką Kybartuose buvo laikomas Kronikos archyvas. Pasitarėme, kad nesaugu jį čia laikyti. Kun. Jonas Boruta pažadėjo surasti vietą. Ankstų sekmadienio rytą kartu su bažnyčios patarnautoju Romu Žemaičiu išvažiavome iš namų. R. Žemaitis nežinojo, nei ką vežu, nei kur važiuoju. Kadangi tolima kelionė, vienai buvo nedrąsu važiuoti. Kas žino, gali mašina sugesti. O pati galvojau: jei kas atsitiks, jis galės viską papasakoti.

Simne prie pat mano tėvų namų prieš posūkį stovėjo draudžiamasis kelio ženklas 40, už kelių metrų 20 ir galiausiai Stop. Keli milicininkai ir civiliškai apsirengę vyriškiai smulkiai krėtė kažkokią sustabdytą mašiną. Sustojau ir aš, - kojos pradėjo drebėti. Žiūriu, kad jie į mane nereaguoja, tad įsijungiau pirmą pavarą ir važiuoju. Taip ir pravažiavau. Nuvažiavau į aikštelę, pastačiau mašiną ir parėjau namo, o mama ir sako: Vaikeli, kaip tu pravažiavai, aš žiūrėjau pro langą ir galvojau, kaip jie prie tavęs neprieina. Jie čia nuo vidurnakčio krečia kiekvieną mašiną, net įrankių dėžes apžiūri. Pasidarė nejauku toliau važiuoti. Priekyje dar laukė pora didelių sankryžų. Ačiū Dievui, į sutartą vietą nuvykau laimingai.

Po vienos kratos buvome nutarę namie nespausdinti. Paėmiau dalį straipsnelių ir išvažiavau į Marijampolę. Nusprendžiau mašiną pastatyti kiek toliau nuo namų, kuriuose rengiausi spausdinti. Pėsčia nuėjau iki jų, bet niekas neįleidžia, -tikriausiai nebuvo namie. Grįžtu, o prie mano mašinos jau stovi kelios kitos. Du vyrai išlipo iš automobilio Volga ir kažką kalbėdamiesi ėjo link manęs. Supratau, kad aš jiems reikalinga. Net nepažiūrėjusi į savo mašiną, praėjau pro šalį ir nuėjau į bažnyčią. Viešpatie, Tu gi matai... padėk! - meldžiausi.

Pasimeldusi grįžau atgal. Volgoje sėdėjo tie patys vyriškiai. Pradėjau važiuoti, jie iš paskos. Išvažiavusi iš miesto, pasukau link Mokolų, kur gyveno mano sesuo. Jie nuvažiavo link Vilkaviškio. Po gero pusvalandžio nutariau važiuoti namo. Atrodo, kelyje jau nebesekė.

Šie keli epizodai iš mano, kaip Kronikos ryšininkės ir perrašinėtojos, atsiminimų rodo, kad Dievo Apvaizda tikrai buvo arčiausia pačiu sunkiausiu Kronikai laiku. Teko sutikti daug gerų, pasišventusių kunigų ir pasauliečių. Ypač tai jaučiau po klebono arešto - sutinku kokį kybartietį, tas ir sako: Gal reikia ką nors iš klebonijos paslėpti, pas jus juk gali būti krata.

Vienas iš tokių nenuilstančių pagalbininkų buvo Kybartų bažnyčios zakristijonas Petras Ferensas. Jis ypač daug talkino įrengiant slėptuves. O mašinėlę kur daugiau benuneši, jei ne pas Želvienę ar Griškaičius, Norkus. Kur važiuosi, kai streikuoja rašomoji mašinėlė ar reikia šriftą pakeisti, perlituoti raides, jei ne pas Alytaus vikarą kun. Antaną Gražulį?!

Čia sulaukdavau ne tik techninės pagalbos, bet ir dvasinio pastiprinimo. Visada padrąsindavo, kad sunkumai praeis. Po tokių apsilankymų dangus atrodydavo žydresnis.

Šalia Kronikos darbų daug teko bendrauti su Aušros redaktoriumi kun. Lionginu Kunevičiumi. Su Kronikos medžiaga pas mus daug suplaukdavo straipsnelių ir Aušrai; juos reikėjo pristatyti j.Būdvietį, o vėliau - į Lukšius. Per tuos šešetą metų, matydama kun. L. Kunevičiaus pasiaukojimą, atsidavimą Aušrai, dažnai pajusdavau gėdą, kad Kronikos bendradarbiai kartais nesidrovėdavo parodyti ir silpnumo, ypač pačioje pradžioje po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Kun. L. Kunevičius kantriai, beveik be pagalbininkų rengė numerį po numerio, nors ir visi parapijos reikalai gulė tik ant jo pečių. Mano misija buvo jam atgabenti Aušrai skirtus rašinius ir paimti jau išleistą numerį, kurį kartu su Kronika nufotografuodavome ir parengdavome kelionei į Vakarus.

Ses. JANINA JUDIKEVIČIŪTĖ

Beginklė kova

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką pirmą kartą gavau ir vėliau reguliariai gaudavau iš kunigo Sigito Tamkevičiaus iki pat jo areštavimo. Netrukus į mano rankas pateko ir Aušra. Tikrai neperdėsiu sakydama, kad Kronikos pasirodymas mane prikėlė tarsi naujam gyvenimui. Tai buvo vilties spindulys, kad dar ne viskas žuvę, kad ne visi lietuviai pasidavę okupantams, ne visi sukaustyti baimės. Vidurinių mokyklų moksleiviai ir aukštųjų studentai, išskyrus vieną kitą, visi buvo komjaunuoliai. Netgi tremtinių vaikai, būdami tremtyje, buvo priversti stoti į komjaunimą. Atrodė, kad Lietuvoje nebeliko patriotizmo, visi žmonės tapo abejingi Tėvynės laisvei... Ir štai, pasirodo, Lietuvoje dar yra kam rūpi Bažnyčios ir Tautos ateitis, kas nebijo rizikuoti ir aukoti savo laisvę dėl Tėvynės. Šitų žmonių ryžtas, Kronikos puslapiai ir gyvas TTGKK narių žodis kurstė ir mano drąsą.

Vos perskaičiusi naują Kronikos numerį, tuojau duodavau jį skaityti seselėms, saviškiams, pažįstamiems. Mūsų seselė Julija Rutelionytė rašomąja mašinėle Kroniką dar padaugindavo. Kai atsirado abejojančių, ar seserims tinka, ar galima skaityti Kronikę, paklausiau tuometinę vienuolijos viršininkę, ar reikia gauti leidimą skaityti, dauginti ir platinti Kroniką. Man buvo atsakyta, kad jokio leidimo nereikia, už tai atsako pati sesuo. Be to, svarbu, kad į užsienį pakliūva.

Kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau į Kronikos platinimą. Ėmiau rinkti jai informaciją, ypač apie mokinių ir kitų žmonių persekiojimą už religinius įsitikinimus. Klausydavau labai atidžiai, kad nieko neiškreipčiau. Ką nors klausinėti ir tikslinti vengdavau, kad neišsiduočiau, kuriuo tikslu domiuosi.

Atidžiai sekdavau Vatikano radijo ir Amerikos balso laidas, kad žinočiau, kada naujas numeris pasieks Vakarus. Per užsienio radijo laidas dažnai būdavo pasakoma, kad naujas numeris dar nėra gautas.

Kartą sužinojau, kad suimtas vienas pogrindžio veikėjas. Tuo metu pas mus viešėjo viešnia iš Putnamo (JAV) ir aš kreipiausi į kun. Sigitą Tamkevičių klausdama, gal reiktų viešnios paslaugų perduoti Kroniką į užsienį. Kun. Sigitas paprašė su viešnia supažindinti. Nuo tada, sužinojusi, kad į Lietuvą atvyksta seselė iš Putmano, tuoj pat stengdavausi pranešti kun. Sigitui.

Paketėlį su Kronikos ir Aušros mikrofilmais patogiausia būdavo perduoti, jei viešnia atvažiuodavo į mūsų miestą, Marijampolę. Tada paprašydavau kun. Sigitui pasimatymo, o vėliau - ir sau.

Parašų rinkimas

Prasidėjus aktyviųjų pogrindžio veikėjų areštams, apie tai sužinodavau iš Kronikos. Reikšdami solidarumą žmonės važiuodavo į teismus. Į teismo salę beveik nieko neįleisdavo. Ir apie tai, kad vyksta teismas, dažnai sužinodavome tik išvakarėse, nes teismai būdavo uždari ir slapti, kad negalėtų dalyvauti bičiuliai. Tačiau pareigą vykti į teismą supratau kaip solidarumo su teisiamaisiais pareiškimą kovoje dėl Bažnyčios laisvės. Į teismus dažniausiai važiuodavau su ses. Danute Dubauskaite.

Kun. Alfonso Svarinsko suėmimas buvo kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Baimė visai dingo, kilo didelis ryžtas aukotis. Pasitarusi su kun. Sigitu Tamkevičiumi, pati parašiau tekstą ir pradėjau rinkti parašus, kad kun. A. Svarinskas būtų paleistas. Anksčiau parašų rinkti neteko. Šį darbą labai aktyviai rėmė Šventosios Šeimos ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijų seserys. Ypač aktyvios buvo Kybartuose gyvenusios seselės. Žinojom, kad tai nieko nepadės, bet svarbu buvo parodyti vienybę, kad kun. A. Svarinskas ne vienas, kad visi pasirašiusieji dvasia su juo.

Nuo tada šešerius metus, iki grįžo suimtieji kunigai, nebuvau buvusi savo parapijos bažnyčioje: važinėjau po visą Lietuvą ir įvairiausiomis intencijomis rinkau parašus. Už parašų rinkimą grėsė kalėjimas. Tai buvo beginklė kova dėl tiesos, todėl rizikuodama rėmiau tuos, kurie ją organizavo ir tikėjo jos prasmingumu.

Suėmus kun. Sigitą Tamkevičių, visos šios tylios pasipriešinimo priespaudai kovos - parašų rinkimo akcijos - pagrindinis organizatorius tapo kun. Jonas Boruta SJ. Jis nurodydavo parašų rinkimo intencijas ir pats parašydavo tekstus. Be to, jis įteikdavo mums atlaidų ir Advento bei Gavėnios rekolekcijų tvarkaraštį, kad, ištaikiusios progą, kai susirenka gausiau žmonių, gautume daugiau parašų. Taip pat būdavo galima panaudoti ir šiokiadienius.

Parašų rinkti nereikėdavo važiuoti į tas parapijas, kur dirbo kun. Antanas Gražulis: jis pats suorganizuodavo didelį būrį jaunuolių ir jie surinkdavo parašus kiekvienu būtinu reikalu. Labai aktyviai prie parašų rinkimo prisidėdavo Petras Gražulis: jo pakviesti vaikinai ir merginos mielai talkindavo -daugiausia Prienų ir Alytaus rajonuose. Ypač daug jis padėjo, kai buvo suimtas kun. Jonas Kastytis Matulionis.

Panaudodavom ir tokias progas kaip kunigų laidotuvės, kur suvažiuodavo daug žmonių, ir tuo niekas nesipiktindavo. Būdavo problema nuvykti į tolimas parapijas. Kartą sužinojome, kad laidojamas kunigas toli Žemaitijoje. Be automobilio nuvažiuoti neįmanoma. Petras Gražulis paprašė kun. Juozą Zdebskį, ir jis važiavo kartu su mumis. Vėlai nuvažiavome, mažai buvo naudos, bet kun. Juozas nepadarė jokio priekaišto. Jis net parašė Petrui Gražuliui įgaliojimą važiuoti jo mašina, kad galėtų rinkti parašus.

Aktyviausiai parašus rinkti padėdavo Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, vėliau Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Robertas Pukenis. Jis duodavo talkininkų ne tik savo bažnyčiai, bet ir katedrai (tada Panevėžyje veikė tik šios dvi bažnyčios). Dar vėliau, iš anksto pranešus, kad vienokiu ar kitokiu reikalu bus renkami parašai, jis suorganizuodavo tiek žmonių, kad per vieną sekmadienį būdavo surenkami parašai visoje vyskupijoje. Pats pasirūpindavo ir transportu žmonėms nuvažiuoti.

Parašų rinkimo darbe nuolat talkino Bronė Valaitytė ir Julija Ambrasienė. Pastaroji tuo metu dirbo pašte apdraustų siuntų skyriaus viršininke ir labai rizikavo prarasti darbą. Vykdamos rinkti parašų į tolimesnes parapijas, dažnai važiuodavome iš vakaro. Nakvodavome kur nors pusiaukelėje: Vilniuje, Alytuje (čia mus visada labai mielai priimdavo ses. Birutė Dimšaitė). Julija Ambrasienė su mumis dažnai važiuodavo tiesiog iš darbo, nepailsėjusi. Ji buvo labai kantri, ištverminga ir aukinga, niekada nesiskųsdavo. Paprašytos neatsisakydavo padėti seselės Julija Rutelionytė ir Marija Kučinskaitė, Benius Lukšys ir Janina Buzaitė. Visus duomenis apie surinktus parašus perduodavau į Kroniką per kun. Joną Borutą.

Kronika labai patarnavo sąmonindama ir žadindama žmones iš apsnūdimo bei abejingumo kito kančiai, Bažnyčios priespaudai, Tautos nelaisvei ir dvasinei vergovei. Šie tūkstančių tūkstančiai parašų, per Kroniką paskelbtų pasauliui, liudijo, kad mūsų tauta gyva, kad nebeprasmė belaisvių už sąžinės laisvę auka, kad jų pasėta sėkla dygsta, kad Tauta dėl laisvės kovoja taikiomis priemonėmis, kad Dievo galybės vardu ji atsistoja kaip Dovydas su akmenėliu prieš milžiną Galijotą.

Kronikos kelias į Vakarus

Kun. Alfonso Svarinsko teismo metu susitikau gatvėje su kun. Sigitu Tamkevičiumi. Jis paprašė, kad pasakyčiau jam, kai atvažiuos kokia viešnia. Deja, tą pačią dieną jis buvo suimtas. Ir aš pati, atrodo, trečią kun. A. Svarinsko teismo dieną su grupe žmonių buvau suimta ir uždaryta „paroms“.

Kuo toliau, tuo sunkiau būdavo ką nors iš anksto sužinoti. Ir viešnių iš JAV atvykimas (atsargumo sumetimais) būdavo rūpestingai slepiamas: dažnai sužinodavau pavėluotai. Sužinojusi stengdavausi kuo greičiau pranešti Kybartų seselėms. Mat suėmus kun. Sigitą, Kroniką tiek skaityti, tiek parengtą perduoti į užsienį gaudavau iš seselių kybartiečių. Tuo metu Kybartuose gyveno Bernadeta Mališkaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Onutė Šarakauskaitė ir Birutė Briliūtė. Parengtą kartais skubiai, tiesiog per naktis, perduoti į užsienį Kronikos mikrofilmą man dažniausiai atveždavo ses. Virginija Kavaliauskaitė. Kartais ir pati nuvažiuodavau paimti.

Per ses. Uršulės Navickaitės (daug nusipelniusios ilgametės Vargdienių seserų vienuolijos vadovės) šermenis pamačiau atvykusią iš Putmano viešnią. Jau buvo pavakarys. Tyliai dingau -norėjau pranešti į Kybartus apie atsiradusią galimybę. Grįžau vėlai. Kitą rytą ses. Virginija laiku spėjo atvežti paketėlį. Viešnia pažadėjo prašymą išpildyti.

Po kun. Sigito Tamkevičiaus teismo, sutinkant Naujuosius, 1984-uosius metus, teko patirti daug sielvarto: nepavyko susitikti su atvykusia viešnia... Kankino klausimas: ką daryti? Į ką kreiptis? Už kurį žmogų būtų galima garantuoti? Pasirinkau niekada neatsisakantį padėti kun. Juozą Zdebskį.

Po naujametinių šv. Mišių išvažiavau pasitarti, nes supratau, kad neturiu teisės įtraukti naujų žmonių savo nuožiūra, -juk ne pati tam reikalui vadovauju. Gavau pritarimą važiuoti į Šlavantus - spėjau į paskutinį autobusą. Kai išlipau stotelėje netoli kryžkelės į Šlavantus, buvo jau vėlus vakaras. Naujieji metai - trumpiausios dienos. Ėjau tamsoje per pušyną, meldžiausi. Bet mintys nuklydo, kūrė baisius paveikslus. Juk vežiau Kronikos mikrofilmą, kurį reikėjo perduoti. Jei būčiau pakliuvusi į nagus saugumiečiams, būtų išduotas būdas, kuriuo buvo perduodama į užsienį pogrindžio spauda ir Kronika, būtų pasunkėjęs ir taip be galo vargingas bei rizikingas darbas... Ačiū Dievui, Šlavantus pasiekiau laimingai. Ir Tėvelį radau namie. Išdėsčiau jam visą reikalą ir nurodžiau, į ką galėtų kreiptis prašydamas pasimatymo. Pati Tėvelį ir nuvežiau. Viskas pavyko sėkmingai.

Kitą kartą vėl teko į Šlavantus su paketėliu važiuoti vėlai, paskutiniu autobusu. Oras buvo baisus, labai vėjuotas. Šlavantų kryžkelėje išlipau iš autobuso. Vėjas greitai ginė tamsius debesis. Staiga jie praretėjo, pasirodė mėnulis - pati pilnatis -ir pasidarė šviesu. Atsirado drąsos, sustiprėjo mano pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Klebonijoje radau tik šeimininkę - Tėvelis grįžo vėliau. Palikau mikrofilmą, nurodžiau, į ką kreiptis.

Žuvus Tėveliui (kun. J. Zdebskiui), sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad nebebus į ką kreiptis ir kai kuriuos reikalus teks palikti Dievo valiai. Jam Dievas jau duoda pailsėti, - tada iš lagerio rašė kun. Sigitas, - o mums reikia toliau tęsti kovą, tik dabar jau prašant jo pagalbos ir užtarimo iš Dangaus.

Kartą, susitikusi kun. J. Borutą, pasidžiaugiau, kad nauji Kronikos ir Aušros numeriai jau ten. Jis atsakė, kad tas paketėlis, kuris buvo mano perduotas, nenukeliavo: į užsienį pateko iš kitų rankų. (Kad būtų tikriau, tas pats Kronikos numeris, jei būdavo galimybė, į užsienį būdavo siunčiamas keliais kanalais.)

Reikia prisipažinti, kad dėl parašų rinkimo ir Kronikos persiuntimo teko patirti daug neteisybės, kartais ir įtarinėjimų, pažeminimų, trukdymų susitikti su viešniomis. Ir ne tik iš svetimų, bet ir iš savų... Karčiai išgyventas skausmas paliko sieloje žaizdų. Tačiau viską, kas buvo sunku, aukojau Dievui, dažnai kartodama kun. J. Zdebskio įskiepytus žodžius: Leisk, Viešpatie, viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už savo ir viso pasaulio nuodėmes.

Kun. KAZIMIERAS JONAS AMBRASAS SJ

Aušrą nešant

Sovietmečiu susitikdami vienas su kitu, kai kurie Vilkaviškio kunigai, ypač tie, kuriems rūpėjo ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir Tautos likimas, pradėjo mąstyti, kaip pranešti Vakaruose gyvenantiems lietuviams apie klierikų įstojimo į kunigų seminariją sąlygas ir jų skaudžiais išmėginimais bei saugumo grasinimais apipintą mokslą, apverktiną daugelio kunigų padėtį ir įvairiausius persekiojimus, kad pasaulis sužinotų, kokią sunkią priespaudos ir kančių naštą neša prispausta Lietuva. Tuo metu dar visiškai nebuvo jokios pogrindinės spaudos. Beveik niekas arba mažai kas perduodavo žinių Vatikano ir kitoms užsienio radijo stotims.

Vienas iš tų pradininkų, kurie pirmieji sumanė žinias siųsti užsienin ir perduoti Vakarams, buvo mano brolis, tuometinis Vilkaviškio klebonas kun. Konstantinas Ambrasas, kuris su kan. Broniumi Antanaičiu, dirbusiu Alksninės parapijoje, aptarė tuos būdus ir galimybes. Vieną kartą, kai buvo atvažiavusi pas giminaičius viešnia iš JAV, į jos palto pamušalą buvo įsiūti ant kailio ar popieriaus surašyti Katalikų Bažnyčios persekiojimai ir kiti įvykiai. Kitąsyk, kai atvažiavo mūsų dėdienė Kotryna Ambrasienė, jai irgi įdavė laišką. Tačiau jinai, matyt, išsikalbėjo ar net atidavė į nepatikimas rankas. Taip greičiausiai šiuo ar kitu keliu Saugumo komitetas per kurį nors Kanadoje gyvenantį lietuvį - saugumo šnipą - sužinojo, kad kun. Konstantinas Ambrasas perdavė žinias į Vakarus apie tikinčiųjų ir Bažnyčios padėtį.

Keliskart klebonas buvo kviečiamas pas vietos KGB viršininką. Jam buvo taikomos įvairios finansinės, administracinės ir kitokio pobūdžio baudos. KGB prispirtas anuometinis vyskupijos valdytojas įsakė, kad Vilkaviškio klebonas (ir dekanas) keltųsi į Leipalingį. Tačiau ir čia saugumas klebono nepaliko ramybėje. Ne vienąsyk buvo apklausinėjamas, kvočiamas. Mėginta net padegti Leipalingio bažnyčią. Saugumas labai siuto, kad toji žinia pakliuvo į LKB Kronikos puslapius. KGB sukliudė jam tapti vyskupu, nors Bažnyčios vadovybė tai ketino padaryti.

Kiek LKB Kronikos numerių redagavau, tiksliai negalėčiau pasakyti. Vilkaviškio klebonijoje susipažinau su šios parapijos vikaru kun. Sigitu Tamkevičiumi, kuris vėliau man pasisakė, kad jau išrinktas ir patvirtintas Lietuvos Katalikų Bažnyčios pogrindžio leidinio pavadinimas, kuris, mano supratimu, buvo keistinas, nes panėšėjo į LKP (Lietuvos komunistų partijos) vardo santrumpą ir maskviečių disidentų jau leidžiamo slapto savilaidos organo oficialų pavadinimą. Kun. Sigito Tamkevičiaus paprašytas, mielai sutikau naujagimėms Kronikoms pagelbėti, nes atvažiuodavau pas brolį Konstantiną Ambrasą į Leipalingį ir dažnai susitikdavau ir su kun. Sigitu Tamkevičiumi, nors jis vikaravo jau Simne.

Vieną ar kitą kartą šiam leidiniui suredagavęs straipsnius, kartais dar būdavau prašomas (ar tik ne TTGKK) skubiai išversti į rusų kalbą kažin kokias peticijas. Tiktai ne taip jau sklandžiai mokėdamas rusų kalbą, kreipdavausi į Jonę Ladygaitę (Ardžiūnienę), kad ji padėtų. Nors dėl atsargumo buvau prašomas taisant straipsnius keisti rašyseną (mat atradus per kratą ar šiaip kur nors susekus taisytų Kronikos numerių pėdsakus, nesunku būtų nustatyti redaktoriaus tapatybę), bet tatai padaryti būdavo nelengva, nes tekstai dažniausiai būdavo surašyti ploname popieriuje, o tarpeliai tarp eilučių labai maži. Todėl, užmiršęs visą atsargumą, dažniausiai taisydavau normaliu savo braižu ir per kelias redakcijas (Tarybiniame mokytojuje, Ekrano naujienose ir Mūsų gamtoje) ir keliolika iš anglų, rusų ir lenkų k. verstų knygų miklintu įprastu savo stiliumi ir rašysena. Šen ten būdamas, prispirtas gerų bičiulių arba savo viršininkų, nevengiau vieną kitą straipsnį Kronikoms parašyti ir savo ranka. Kitąsyk, susitikęs pakeliui į universitetą Joną Kastytį Matulionį, išsikalbėjau, kad būtų gera apie jį parašyti straipsnį. Mat sklido kažkieno paleisti klaidingi gandai apie šį daug kentėjusį ir daugel gerų darbų Kronikos labui, meno pasaulio ir sielovados baruose nuveikusį kunigą. Dar nespėjome mudu pradėti kalbėti, o jau ratą aplinkui rėžia iš kažin kur nuo universiteto atslinkęs šnipukas. Šiaip taip aptarę būsimo straipsnio apmatus ir faktus, atsikratėme nuo „uodegos“.

Vieną kartą straipsnį sukurpiau ir Druskininkuose. Straipsnių nuorašų nesaugojau ir niekur nesižymėjau. Tačiau daugiausia su pogrindine spauda susidūriau tada, kai Kronikos vadovams, anuometiniam jos leidėjui kun. Sigitui Tamkevičiui ir jo bendradarbiams, kilo mintis leisti pogrindinį leidinį kultūros, politikos ir visuomenės gyvenimo klausimais - Aušrą. Jos leidėjas kun. Lionginas Kunevičius pasistengė mane susirasti, regis, 1976-1977 m. jau Leipalingyje. Jis padejavo, kad vienam sunku perrašinėti, redaguoti, o ir lietuvių kalbą jis dar ne taip gerai mokąs. Sutikau. Taip ėmėme ne tik kitų žinias, straipsnius, sovietinio gyvenimo kritiką narplioti, bet ir patys vieną kitą temą nusigriebdami išdėstydavome juodu ant balto: vienas braukydavome, kitas, išsitraukęs iš prieangyje įtaisyto tarpusienio slaptą rašomąją mašinėlę, kurpdavome. Numeriai pasirodydavo kartais labai pavėluotai.

Iš karto daugiausia susitikdavome Leipalingyje, kai kun. Lionginas atvažiuodavo parapijos reikalais pas dekaną kun. Konstantiną Ambrasą. Bet kiek vėliau iš Leipalingio ir paskui iš Druskininkų pats keliaudavau pas jį į Būdvietį, kad būtų galima ilgiau pasėdėti prie rankraščių ir atidžiau pataisyti, pasikalbėti, aptarti ypač tuos straipsnius, kuriuos įtardavome, kad yra parašyti saugumiečių ir įvairiais keliais atkeliavę net iki pogrindžio spaustuvės.

Nors ir kaitaliodavome savo pasimatymų vietas, kaskart dažniau matydavau specialiai pasiųstas saugumietiškas „uodegas“. Net ir miške, kur jau, atrodo, kas ten užklius, žiūrėk, atkaklieji tamsiųjų rūmų vyrukai ir beatradę mano pėdsakus, kai kartais valandomis tekdavo laukti pasirodant kažin kur namuose ar pakelėje užtrukusio kun. Liongino. O šis, pametęs į celofano aplanką ar maišelyje susuktą gniūžtę lapelių, vėlei skubina: Už valandos ar pusantros grįšiu. Žiūrėk, kad būtų baigta! Ir dingsta. Kur tik su tais Aušros numerių rankraščiais nebuvau atsidūręs! Leipalingyje palėpėje įlindęs, pamiškėje susikūprinęs, prie Nemuno kokiame atvašyne susirietęs ar su grybų pilnu kibiru kur tankmėn nuvirtęs. Taisau, braukau ir vis stebiu, ar neslenka koks nors raišas pensininkas saugumietis, ar nevažinėja po penkis ar aštuonis kartus pro pat nosį tos pačios spalvos ir tuo pačiu numeriu žiguliukas.

Po kelerių metų prie Aušros redagavimo prisidėjo dar kita slapstymosi dingstis. Pogrindžio kunigų seminarijoje pradėjau laikyti Šventojo Rašto ir kitus filosofijos bei teologijos disciplinų egzaminus. Universitete reikia ne tik vertimo teorijos, istorijos, praktikos darbams, seminarams, paskaitoms pasirengti, ne tik daugybę parengiamojo skyriaus gramatikos, sintaksės, rašybos kontrolinių darbų taisyti, vertimo konferencijoms pranešimus, kongresams ir rašytojų plenumams Maskvoje ataskaitas rengti, bet ir pogrindžio seminarijos studijoms nemaža laiko skirti. Kartais jau visai ant kulnų pradeda lipti tiek pėsti, tiek važiuoti, tiek Druskininkuose iš kitapus kelio be paliovos stebintys sekliai. Mačiau, kad, toliau redaguodamas Aušros numerių straipsnius, negalėsiu baigti slaptosios kunigų seminarijos. Vadinasi, nepasieksiu taip ilgai ieškoto ir taip sunkiai surasto tikslo - kunigystės. Todėl vieną kartą pavakariais per pievas ir pagriovius užuolankomis pasiekiau Bijutiškį ir viską išsakiau Tėvui provincijolui kun. Jonui Danylai SJ. Jis, giliai atsidusęs, pasakė: Atsisakyk „Aušros“...

Kun. Lionginas Kunevičius susirado giminaitę lituanistę, kuri toliau jam padėjo tvarkyti Aušros numerius.

Netrukus baigiau laikyti paskutinius egzaminus. Pagaliau man buvo pranešta, kad 1988 m. rugpjūčio 16 d. būčiau prie Latvijos sienos Skaistgirio parapijoje, kur anuomet dar tebeklebonavo jėzuitas t. Leonardas Jagminas, o prie jo netolimais jau daugiau kaip 25-erius metus buvo ištremtas Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Čionai susitikau su Vytautu Vaičiūnu, su kuriuo abudu stojome prie altoriaus. Rugpjūčio vėlų vakarą abudu su Vytautu gavome iš arkivyskupo Julijono diakonato šventimus, o rytą anksti, dar saulei netekėjus, klūpojome prie arkivyskupo kojų jau du kunigai. Po valandos kitos vėlei su kuprine ant pečių išėjau ieškoti kokios mašinos, kad spėčiau į Vilniaus universitetą, kur auditorijoje studentai laukė paskaitos.

Po pusmečio, kai Lenkijos Poznanės universitetui prireikė lietuvių kalbos dėstytojo, atsidūriau Poznanėje. Čia anksti rytą gaidgyste savo kambaryje paaukojęs šv. Mišias, važiuodavau mokyti studentų lietuvių kalbos. Ir taip metus - dėstytojas universitete, kunigas - savo kambaryje. Tiktai po metų kardinolo kvietimu atsidūręs Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje jau viešai aukojau šv. Mišias, dėsčiau klierikams, sakiau pamokslus ir dirbau kitą sielovados darbą. Jį 1990 m. sausio 28 d. nutraukė kelionė į Romą, paskyrimas į Vatikano radiją.

VLADAS LAPIENIS

Atmena

Po 1970 m. ypač sustiprėjo oficialiosios valdžios kova prieš Dievą, Bažnyčią ir tikėjimo išpažinėjus. Bet tai sustiprino ir pasipriešinimą. Kaip protestas prieš tautinį ir religinį persekiojimą atsirado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Kai man į rankas pateko pirmasis jos numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks leidinys labai reikalingas. Kronika ragino Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių, kurias garantuoja konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių susitarimai.

Atsimenu, vieną sekmadienį Santaikos bažnyčioje (kuri tuo metu neturėjo kunigo ir kur tik sekmadieniais iš Simno atvažiuodavo kun. Sigitas Tamkevičius) po Mišių užėjau į zakristiją. Kun. S. Tamkevičius paklausė, ar negalėčiau kitą šeštadienį po pietų atvykti į Simną. Sutartą dieną nuvykau. Jis paklausė, gal galėčiau vieną brošiūrėlę nuvežti į Bijutiškį, nes reikia ją išversti į rusų kalbą. Nė nepažiūrėjęs, kokia ta brošiūrėlė, nuvežiau Bijutiškio klebonui. Jis paklausė: Ar negalėtum kitą šeštadienį 13 val. atvykti į Molėtus? Ten šią brošiūrėlę grąžinsiu. Manęs palauk bažnyčioje. O jei bažnyčia bus uždaryta, palauk kapinėse. Jeigu iki 14.30 val. manęs nesulauktum, atvyk į Bijutiškį...

Kitą šeštadienį nuvykau į Molėtus. Sutartą valandą nuėjau prie bažnyčios durų - užrakinta. Einu į kapines. Netrukus atvyko kun. Jonas Danyla SJ. Padavė išverstą į rusų kalbą brošiūrą. Vėliau sužinojau, kad vertė Stirnių klebonas kan. S. Kiškis. Sekmadienį vertimą atidaviau kun. S. Tamkevičiui. Jis nuoširdžiai padėkojo už atliktą darbą.

Tokių ir panašių kelionių teko atlikti ne vieną ir ne dvi...

Kratos ir tardymai

1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė geras pusšimtis Lietuvos žmonių - kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta daug religinės literatūros, prieškarinių leidinių, rašomųjų mašinėlių, popieriaus. Prasidėjo areštai ir tardymai.

1973 m. lapkričio 20 d. anksti rytą žmona išėjo į darbą, o aš išvykau į Bijutiškį pas kun. Joną Danylą SJ. Vos grįžau, pasigirdo skambutis. Į butą įėjo trys nepažįstami vyrai, prisistatė esą iš valstybės saugumo komiteto ir pradėjo kratą. Kratai vadovavo KGB vyr. leit. Gudas.

Darant kratą suskambo durų skambutis. Man neleido eiti prie durų. Įėjo Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus. Nors klebonas sakė, kad jam reikia aukoti vakarines šv. Mišias, bet čekistai jo neišleido ir privertė kunigą sėdėti kambaryje iki kratos pabaigos. Parėjusiai iš darbo žmonai įsakė sėdėti kitame kambaryje.

Ramiausiai laikėsi kun. J. Zubrus. Jis mane nuolat drąsino ir ramino - net humoro jausmo nebuvo praradęs. Ta drąsi kunigo laikysena buvo didelė moralinė parama mums - man ir žmonai.

Kratą darė kambariuose, virtuvėje, kuro bei daržovių sandėliuose, ant aukšto bei garaže. Į kratos protokolą neįrašę iš mūsų buto paėmė labai daug knygų, mirusio Juozo Mockevičiaus rankraščius, rašytus nuo 1935 iki 1965 m., visas užrašų knygutes bei atskirus popieriaus lapus. (Deja, ne viską grąžino...)

Kitą dieną turėjau atvykti į tardymą Vilniaus KGB būstinėje. Po šių kratų ir P. Plumpos, P. Petronio, A. Patriubavičiaus ir D. Kulikausko areštų daug žmonių buvo pašaukta apklausai ir visi tardymo kabinetai buvo užimti. Dėl to man teko būti tardomam didelio viršininko kabinete. Įvedė į erdvų kabinetą, apstatytą gražiais baldais. Ant rašomojo stalo stovėjo keli skirtingų spalvų telefonai. Baigus tardymą, iš kabineto paskambino telefonu ir paliepė, kad man, kaip kokiam didžiausiam nenaudėliui, būtų parūpinta pati drėgniausia ir šalčiausia kamera rūsyje. Grasino pasodinti 7-eriems metams į kalėjimą, visam laikui ištremti iš Vilniaus, atimti pensiją ne tik man, bet ir žmonai, atleisti ją iš darbo. Grasino net brolio sūnui pažeminti pareigas ar net visai jį atleisti iš darbo... Tačiau po tardymo paleido...

Nors pirmas tardymas buvo gana sunkus, tačiau daug ko pamokė. Pradėjau suprasti, kad per tardymus reikia kuo mažiau kalbėti, nes daug kalbant galima pakenkti ir sau, ir kitiems.

Kitą dieną vėl turėjau ateiti. Manęs jau laukė vyr. ltn. Gudas. Šį kartą nuvedė į nedidelį, siaurą (panašų į kalėjimo kamerą) kambarį. Kairėje jo pusėje prie pat sienos buvo trumpas suolas ir nedidelis paprastas stalelis.

Įėjus į kambarį Gudas paprašė sėstis ir, padėjęs ant stalo tris lapus popieriaus, liepė rašyti išsamią autobiografiją, o pats išėjo į koridorių palikęs praviras duris. Mačiau, kaip kažkoks vyriškis praėjo ir atsirakino šalia esančias duris.

Jaučiausi patenkintas, kad manęs neklausinėja. Buvau gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, todėl rašyti sekėsi gerai. Tačiau bebaigiant rašyti pradėjo pykinti, svaigti galva. Ir juo toliau, juo blogiau. Norėjau atidaryti orlaidę, tačiau Gudas tik pravėrė plačiau duris ir neleido. Norėjau jam paduoti beveik baigtą rašyti biografiją, bet ir jos nepaėmė. Supratau, kad kagėbistams gyvenimo aprašymas buvo visai nereikalingas: liepė rašyti tik tam, kad nevaikščiočiau po kambarį, bet sėdėčiau tarsi prieš fotoobjektyvą...

Po kiek laiko Gudas liepė eiti su juo. Jis iš lėto ėjo pirma, o aš sekiau iš paskos svyruodamas, kartais į sieną atsiremdamas. Išėjęs į lauką dar kurį laiką stovėjau atsirėmęs į sieną, nes svaigo galva ir negalėjau paeiti. Po šio „tardymo“ nesikėliau iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Kelis kartus iš poliklinikos buvo atvykusi gydytoja. Rekomendavo visada nešiotis nitroglicerino, validolio ir dar kažkokių vaistų.

Kodėl po šio tardymo sirgau, negalėjau dirbti nei fizinio, nei protinio darbo, nes visą savaitę vargino galvos skausmai, atsirado širdies priepuoliai, pasidarė per mažas kraujospūdis (panašiai kaip kun. Juozui Zdebskiui po kalėjimo)? Ar jie iš gretimo kambario švitino kokiais spinduliais, neįmanoma net apytiksliai pasakyti. Juk radiacija ar kokie kitokie spinduliai akimi nematomi, ranka jų nepaliesi, specifinio kvapo jie neturi. Tik jų padariniai jaučiami. Taip pat nežinau, ko kagėbistai tokiais veiksmais siekė.

Tačiau tuo metu man ligos kryželis buvo labiau reikalingas negu sveikata. Jei šie negalavimai nebūtų daugiau kaip savaitę prikaustę prie patalo, tikriausiai būčiau aplankęs kai kuriuos Kronikos bendradarbius. O sirgdamas negalėjau jų aplankyti, ir jie nenukentėjo.

Ir toliau kagėbistai nepaliko manęs ramybėje: 1974 m. pavasarį vėl pašaukė į KGB būstinę tardymui. Šį kartą tardė vyr. tardytojas kpt. Marcinkevičius. Iš pradžių pasiteiravo apie sveikatą, ką veikiu namie, ar skaitau, kokia literatūra labiausiai domina. Dėjosi artimu žmogumi, net siūlė pagalbą. Palyginti su pirmiau tardžiusiais, Marcinkevičius atrodė daug žmoniškesnis, todėl ir aš su juo pradėjau leistis į kalbas. (Taip prisijaukino, kad net protokolą pasirašiau neperskaitęs...) Atrodo, jis gerai valdė psichinio apdorojimo techniką. Iš pradžių ramiai, atsargiai pratino prie ilgesnių pokalbių. Tarsi tai būtų apie menkniekius, apie kitus žmones. Tačiau vis tiek stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms.

Tariamas pavojus

Nors po kratos ir tardymų bei mano skundų prokurorams kagėbistai pradėjo labiau mane persekioti, tačiau kiek galėdamas stengiausi padėti dauginti ir platinti maldaknyges, Kroniką ir kitą religinę literatūrą.

Kartą nuvykau į Kauną paimti tik ką įrištų naujų maldaknygių. Susidėjau jas į du lagaminus (gal apie 35-40 kg svorio). Pernakvojęs anksti rytą su taksi atvykau į Kauno geležinkelio stotį. Nusipirkęs bilietą į Vilnių, įlipau į vagoną, susiradau tuščią kupė. Lagaminus su maldaknygėmis sudėjau į dėžę po suolu, o pats atsisėdau ant priešais esančio suolo. Patenkintas, kad viskas taip gerai sekėsi, pradėjau kalbėti Rožančių.

Tačiau mano džiaugsmas truko neilgai, nes po keliolikos minučių į šią kupė įėjo vienas Vilniaus saugumietis su dviem draugais. Tikriausiai ir tie jo draugai taip pat saugumiečiai, nes visi turėjo po aplanką dokumentams susidėti. Jie atsisėdo ant suolo, po kurio sėdyne mano maldaknygės... Dabar tai pakliuvau tiesiai vilkui į nasrus! - pagalvojau aš. - Kad ir ką darytų, neprisipažinsiu, jog maldaknygės mano, nes jie nematė, kaip jas ten padėjau...

Ką daryti? Atėjo mintis traukiniui sustojus išlipti Kaišiadoryse, o maldaknygės tegul keliauja toliau be manęs: gal taip padaręs šiuo metu nepateksiu į kalėjimą... Tačiau vėl pagalvojau: o jeigu jie čia atsitiktinai, tai, palikdamas maldaknyges, nusikalsčiau Dievui ir žmonėms. Kaip bus, taip - maldaknygių nepaliksiu!

Pravažiavus Lentvario stotį, pradėjau neva snausti. Traukiniui sustojus Vilniaus geležinkelio stotyje, nors dėduosi snaudžiančiu, tačiau primerkęs akį visą laiką galvoju, ką darys saugumiečiai: ar jie lieps man eiti su jais ir vesis į KGB būstinę, ar išeis iš vagono vieni? Skubėti nebuvo ko, nes Vilniaus stotyje traukinys stovi ilgokai. Be to, jie sėdi ant to suolo, kurio dėžėje mano lagaminai...

Labai apsidžiaugiau, kai saugumiečiai išėjo iš vagono. Pamatęs pro langą, kad jie nuėjo peronu, pasiėmiau savo lagaminus ir iš lėto nupėdinau prie taksi stovėjimo aikštelės. Maldaknyges atidaviau kun. Valiukėnui, o jis jas išdalijo Vilniaus arkivyskupijos kunigams. Kun. Valiukėnas sakė, kad Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems reikia daugiau kaip pusės milijono maldaknygių, taip pat ir katekizmų, nes vaikai neturi iš ko rengtis Pirmajai komunijai.

Maldaknygių spausdinimo vargai

Susitikęs seną pažįstamą sužinojau, kad jis daugiau kaip 10 metų dirba nedidelėje spaustuvėje. Pasiskundžiau, kad žmonės neturi maldaknygių. Jis sutiko išspausdinti (nukopijuoti) 15 tūkstančių. Visas reikės atsiimti iš karto. Tik reiktų poros tūkstančių rublių avanso popieriui pirkti.

Nuvažiavau pasitarti į Kybartus pas kun. S. Tamkevičių. Išklausęs mano pasakojimą, pasakė: Galite spausdinti, tačiau avanso tokios sumos duoti nepatariu, nes galite negauti nei maldaknygių, nei pinigų. Pasakykite, kad kai bus išspausdintos, apmokėsime ir visas iš karto paimsime, nes Vilkaviškio vyskupijos tikintiesiems jų labai reikia.

Kun. S. Tamkevičius padavė 1974 m. išleistą maldaknygę Visada su Dievu ir prašė lygiai tokią nukopijuoti. Grįžęs į Vilnių tam spaustuvininkui padaviau maldaknygę ir 200 rub. avanso. Žadėjo išspausdinti per mėnesį.

Po kiek laiko lankydamas ligoninėje pažįstamą, pamačiau toje pat palatoje gulintį spaustuvininką, su kuriuo buvau susitaręs dėl maldaknygių. Jis išsivedė mane į koridorių pasikalbėti. Papasakojo, kad prieš kelias dienas maldaknyges išspausdino ir nuvežė į kolektyvinio sodo namelį. Norėjo man pranešti, bet staiga susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Prieš porą dienų jo brolis buvo pakviestas į saugumą ir klausinėjamas, ar po darbo valandų nebuvo dauginama religinė ar kokia kita literatūra. Pagalvojęs, kad saugumiečiai viską žino ir darys kratą, o radę maldaknyges dar pasodins į kalėjimą, spaustuvininko brolis sumanė visas maldaknyges sunaikinti: degino tol, kol visas paleido dūmais, o pelenus užkasė į žemę... Kitą rytą saugumiečiai jokios kratos nedarė, tik vėl klausinėjo. Bet brolis, žinodamas, kad maldaknygių nebėra, buvo drąsesnis.

Po kurio laiko vėl susitikau spaustuvininką Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Jis atidavė 200 rublių ir išardytą maldaknygę, iš kurios buvo kopijuojamos anos, sudegintosios... Kai apie šį įvykį papasakojau kun. S. Tamkevičiui, jis pasakė: Nesėkmės tenesugniuždo mūsų.

Kalinio dalia

1976 m. (būdamas 70-ies metų) pirmą kartą buvau suimtas ir už Kronikos dauginimą bei platinimą nuteistas 5-eriems metams laisvės atėmimo. Kalėjau Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvau tremtyje Sibire.

1984 m. buvau suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Slapsčiausi, kol 1985 m. vėl buvau areštuotas Kaune ir nuteistas 6-eriems metams griežtojo režimo lagerių. Iškalėjęs Vilniaus, Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos, Potmos (Mordovija), Sverdlovsko, Krasnojarsko kalėjimuose ir Mordovijos konclageriuose, išgyvenęs nutrėmimą Krasnojarsko krašte, Severo Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje, pamačiau, kaip kiti gyvena bausmių atlikimo vietose. Pradėjau labiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau atjausti kitų žmonių vargus ir nelaimes.

Sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose tikrai patyriau daug vargo ir kančių, bet sunkiomis gyvenimo valandomis juk katalikams paguodos teikia tikėjimas. Kai netenki laisvės ir įpuoli į tokį vargingą gyvenimą, tik iš pradžių būna sunku. Palengvėja, kai Dievas suteikia malonę pajusti prasmę žodžių: Tėve, jei toji taurė negali aplenkti, tebūnie Tavo Valia!

Vysk. JONAS BORUTA SJ

Viešpatie, kokia tai malonė, kad leidai...

Apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką sužinojau tais pačiais metais, kai ji pradėjo eiti. Sužinojau ne tik iš Vakarų radijo pranešimų, bet tekdavo ją ir gyvą paskaityti. Mat mano brolis Šarūnas Boruta studijavo Kauno politechnikos institute ir dalyvaudavo uolių studentų žygeivių bei Eucharistijos bičiulių sąjūdyje. Gavęs Kroniką parnešdavo namo ir visi ją skaitėme. Mama ją slėpdavo brolio mažosios dukrytės lopšyje arba bičių avilyje: jeigu saugumas ir darys kratą, vargu ar drįs lįsti prie avilio.

Rašyti žinutes Kronikai pradėjau 1973 m., paskatintas kun. Jono Lauriūno SJ. Dažniausiai jos būdavo iš universiteto gyvenimo. Paskui, paprašytas t. J. Lauriūno, versdavau į lietuvių kalbą žinutes, gautas iš Rusijos ir Ukrainos, ir duodavau seselėms, kad jos nuvežtų jam į Kabelius. Tik vėliau, kai po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto pats pradėjau dirbti Kronikoje, supratau, kad šis vežiojimas buvo visai nereikalingas: jos nuveždavo ir atgal atsiveždavo, nes informacija Kronikai ėjo per jų rankas.

Toks buvo pirmasis bendradarbiavimas. Aš suvokiau, kad man nereikia žinoti, kas leidžia Kroniką: svarbu, kad ji eina, kad informuoja pasaulį apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimus.

Dirbdamas Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute ir studijuodamas neakivaizdinėje aspirantūroje bei ruošdamas disertaciją, maždaug nuo 1973 m. pradėjau mokytis pogrindinėje kunigų seminarijoje. Egzaminus laikyti tekdavo pas t. Joną Lauriūną, jėzuitų provincijolą t. Joną Danylą. Šie siųsdavo mane pas t. Vaclovą Aliulį MIC ir marijonų provincijolą t. Pranciškų Račiūną, turbūt norėdami, kad jie geriau pažintų pogrindinėje seminarijoje kunigystės siekiančius kandidatus.

1982 m. rugpjūčio mėnesį gavau kunigystės šventimus ir tų pačių metų lapkričio mėn. išvykau į Ukrainą, tikėdamasis ten oficialiai įsidarbinti kunigu (kaip kad buvo pavykę pogrindinę seminariją baigusiam kun. Vytautui Merkiui SJ). Tačiau po mėnesio vietos saugumiečiai pareikalavo, kad per 24 val. išvykčiau iš Ukrainos.

Į Lietuvą grįžau 1983 m. sausio pradžioje. Kaip tik greitai prasidėjo represijos prieš TTGKK narius ir Kronikos leidėjus: 1983 m. sausio 26 d. buvo areštuotas kun. Alfonsas Svarinskas, o gegužės mėn. - ir kun. Sigitas Tamkevičius. Su kun. S. Tamkevičiumi palaikėme artimus santykius nuo mano kunigystės šventimų: jis susitarė su vysk. Julijonu Steponavičiumi, kad man suteiktų šventimus mažytėje Skaistgirio bažnytėlėje, lydėjo į ten ir su kun. Leonardu Jagminu SJ buvo vieninteliai mano kunigystės šventimų liudytojai. Grįžus iš Ukrainos dažnai tekdavo pas jį apsilankyti ir talkinti pastoraciniame darbe.

Kai vyko kun. A. Svarinsko teismas ir kun. S. Tamkevičiui reikėjo į jį važinėti, jis pasikvietė mane, kad jį pavaduočiau. Prieš vykdamas į teismą jis paėmė rašymo lentelę, rašiklį (kurie paprastai padėdavo mums kalbėtis, idant „besiklausančios sienos“ neišgirstų) ir užrašė: Jeigu reikės, paglobok, pasirūpink „Kronika“.

Aš tuos žodžius suvokiau kaip rūpestingą apsidraudimą, jeigu jam kas nutiktų. Buvau įsitikinęs, kad darbui Kronikoje yra geriau pasirengusių žmonių - iš TTGKK narių - ir jie galėtų tai geriau atlikti. Na, nebent jau nebūtų kam. Gerai, jeigu to reiks, - atsakiau raštu.

Darbas Kronikoje

Nujaučiau, kad Kronikos leidybos centras yra Kybartuose, tačiau niekad apie tai nekalbėjome. Kai areštavo kun. S. Tamkevičių, Kronikos neištiko leidybos krizė: jo viskas buvo taip suorganizuota, kad kitam numeriui buvo ir informacijos pririnkta, ir techninė bazė parengta, ir seserys vienuolės tam darbui tęsti pajėgios bei pasiryžusios. Jos ir išleido pirmąjį numerį po jo arešto. Aš buvau savotiškai nusiraminęs, kad bus kam be manęs perimti tą darbą. Tačiau rugpjūčio pabaigoje, vykstant seselių rekolekcijoms, į mane kreipėsi Eucharistinio Jėzaus kongregacijos generalinė vyresnioji, kad padėčiau leisti Kroniką.

Jau iš anksčiau buvau pažįstamas su ses. Gerarda Elena Šuliauskaite, viena iš pagrindinių kun. S. Tamkevičiaus talkininkių Kronikos leidyboje. Su ses. Gerarda ir ses. Pija Bronyte Vazgelevičiūte kalbėjomės: aptarėme, kaip atrinkti ir suskirstyti gautą medžiagą (kas tinka Kronikai, o kas Aušrai), kaip ją parengti ir kiekvienam numeriui gauti vyskupo tremtinio J. Steponavičiaus (Žagarėje) bažnytinį aprobavimą. Būdamas „nepririštas“ prie jokios parapijos (RRT įgaliotinis pogrindinę kunigų seminariją baigusiems neduodavo „kulto tarno“ registravimo pažymėjimo, be kurio oficialiai nebuvo leidžiama eiti kunigo pareigų) ir važinėdamas po visą Lietuvą, kas keli mėnesiai vis apsilankydavau Žagarėje su naujo Kronikos numerio medžiaga. Kartais nuveždavo seserys. Svarbiausia buvo suderinti tą medžiagą, kurioje buvo minimas nederamas kai kurių kunigų nuolaidžiavimas valdžiai. Dėl jos reikėdavo sužinoti vyskupo nuomonę ir gauti jo aprobavimą: lengvabūdiškumas čia buvo neleistinas.

Atvežtus straipsnius vyskupas skaitydavo tyliai, bet kai prieidavo kokią jį sudominusią, intriguojančią vietą, nejučiomis imdavo garsiai komentuoti. Tekdavo pridėti pirštą prie lūpų ir įspėti: Ekscelencija, Ekscelencija... Jis nusišypsodavo, pagarsindavo įjungtą radiją, kad kalbos neišgirstų nematomos ausys, ir toliau skaitydavo.

Vysk. J. Steponavičiaus nuomonė buvo labai vertinga. Jis nenorėjo, kad būtų spausdinama anoniminė informacija, už kurią tarsi niekas nebūtų atsakingas. Pavyzdžiui, vienas jaunas kunigas parašė gerą straipsnį apie Šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą. Vysk. J. Steponavičius perskaitė ir sako: Jei jis būtų su tikinčiųjų parašais ir pasiųstas valdžiai, tada jis turėtų visai kitą vertę. Po 2 ar 3 numerių vis dėlto jį įdėjom. Vyskupas nusišypsojo ir sako: Na, jei dar vienas, tai nieko; tik žiūrėkim, kad „Kronika“ nepasidarytų anoniminių skelbimų vieta.

Kita svarbi problema, kurią teko spręsti su vysk. J. Steponavičiumi, tai TTGKK likimas ir jo santykiai su Kronika. Mat po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų kiti TTGKK nariai taip pat buvo persekiojami ir jie ėmė skelbtis veiklą nutrauktą. Tada šį Komitetą - jau kaip pogrindinį - ėmėsi atkurti kun. Juozas Zdebskis. Tačiau tą jam daryti buvo nepatogu, nes, prisidėjus ir KGB klastai, dar 1980 m. jis iš šio Komiteto buvo atleistas. Dabar, kai anie nariai pareiškė veiklą nutrauktą, jam savavališkai tą daryti netiko. Tačiau kun. J. Zdebskis nerimo: jis buvo įsitikinęs, kad Komitetas turi būti ir veikti.

Kai aš pradėjau globoti Kroniką ir ji toliau ėjo, kun. J. Zdebskis vėl nerimavo, kas dabar vadovauja jai. Jis visus metus bandė išsiaiškinti, ir mes tai žinojome. Kitų metų pavasarį, po areštų, vienų rekolekcijų metu Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresnioji ses. Ksavera Julija Kuodytė priėjo prie manęs ir sako: Aš negaliu kun. J. Zdebskiui nesakyti, kas dabar globoja „Kroniką“.

Pogrindinio TTGKK įsteigimas

Kai po to su kun. J. Zdebskiu susitikau, mūsų pokalbis buvo labai dalykiškas: sprendėme to pogrindinio Komiteto ir Kronikos santykių klausimą. Netrukus su juo (vairuojant Sauliui Kelpšui) nuvažiavome pas vysk. J. Steponavičių. Paėmę jį draugėn, nuvykome į Latvijos miškus ir ten aptarėme reikalą. Buvo nuspręsta, kad pogrindinis TTGKK teveikia, o jo dokumentai Kronikoje bus skelbiami informacijos forma, t. y. jų turinį perpasakojant savais žodžiais.

Pogrindinio TTGKK nariai kartkartėmis susirinkdavome, aptardavome Kronikos leidybos, jos perdavimo į Vakarus ir kitas Bažnyčios problemas. Jei reikėdavo kokiu nors klausimu griežtesnio pareiškimo, parengdavome ir pogrindinio TTGKK vardu pasiųsdavome jį valdžiai. Šio Komiteto susirinkimuose dalyvaudavo kun. Juozas Zdebskis, kan. Gvidonas Dovidaitis, kunigai Petras Dumbliauskas SDB, Antanas Gražulis SJ, Lionginas Kunevičius ir aš. Dažniausiai rinkdavomės Tabariškiuose (prie Kauno) pas kun. P. Dumbliauską arba pas kun. G. Dovidaitį Pilviškiuose.

Sunkumai Kronikos darbe

Po kun. S. Tamkevičiaus arešto Kronikos leidyboje iškilo ir nenumatytų sunkumų. Pirmasis po arešto išleistas Kronikos numeris Lietuvoje paplito negreitai. Spalio mėnesį išleidome antrąjį numerį. Per Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus lapkričio mėnesį paaiškėjo, kad kažkieno yra išleistas visai kitas to pirmojo poareštinio numerio variantas, kuriame skelbiama ne šiandieninė informacija, o straipsniai apie praeito šimtmečio Kražių skerdynes ir pan. Ši žinia kėlė nerimą, nes teko girdėti, kad kun. S. Tamkevičiaus byloje tardomiems liudytojams saugumiečiai pasakoja, kad po kun. S. Tamkevičiaus arešto visiškai pasikeitė Kronikos tematika ir stilius. Kėlė nerimą dėl to, jog tuo jie norėjo įrodyti, kad kun. S. Tamkevičius buvo Kronikos redaktorius.

Gal tai ir geros intencijos žmonių buvo padaryta, norint, kad nenutrūktų Kronikos leidyba... Bet mums tai sukėlė labai didelį nerimą, juolab kad tas naujadaras, nežinia kieno išleistas numeris, įtartinai greitai pasiekė Vakarus (nors jau buvo gautas ir mūsiškis, tikrasis numeris). Ieškojome būdų, kaip pažymėti tikrąjį į Vakarus perduodamą Kronikos numerį.

Kai kas nujautė, kas dirba atsakingiausią darbą Kronikos leidyboje, ir akys krypo į Kybartus. Buvo dedama pastangų ir daromas spaudimas, kad pagrindinės Kronikos leidėjos ir perdavimo į Vakarus talkininkės seselės būtų pakeistos kitomis. Tokių norų buvo net iš kongregacijų. Be abejo, tokios „reorganizacijos“ būtų labai pakenkusios jau nusistovėjusiems leidėjų ryšiams, darbo ir į Vakarus perdavimo darnai. Vysk. J. Steponavičius tam nepritarė ir tokias iniciatyvas pristabdydavo. Sprendžiant šiuos klausimus teko dalyvauti ir man, kaip kongregacijų dvasios tėvui. Sunku pasakyti, kiek čia buvo saugumo inspiracijos, kad apsunkintų Kronikos leidybą, kiek kažkieno nuoširdaus noro padėti. Šitie dalykai Kronikos leidėjams kainavo daug nervinės įtampos ir rūpesčio. Iš tų laikų tai buvo sunkiausios dienos.

Man važinėjant po visą Lietuvą, išsiplėtė informacijos geografija. Tai sunkino saugumui Kronikos informacijos ir leidybos šaltinių paieškas. Kita vertus, buvo problemų ir dėl straipsnių, gaunamų iš kitur. Ateidavo superpatriotiškų straipsnių ir eilėraščių. Kartais informacija būdavo labai iškreipta. Būgštavome, kad tai gali būti saugumo darbas ir kad šių straipsnių popierius gali būti pažymėtas cheminėmis arba radioaktyviomis medžiagomis. Įtarimą sustiprino įsilaužimas į Šiluvos ir Josvainių bažnyčias, kai į jas, kaip tarpinius perdavimo punktus, pakliuvo šie straipsniai. Informaciją tekdavo tikrinti ir atsijoti. Vysk. J. Steponavičius būdavo nepatenkintas spausdinama poezija; sakydavo: Faktų, tik faktų! Bet reikėjo ir poezijos. Vysk. J. Steponavičius perskaitydavo ir vėl sakydavo: Tik žiūrėkit, kad būtų ne per daug ir ne per tirštai poezijos.

Mano pareiga buvo sudėstyti rašinius ir parašyti vedamąjį straipsnį. Kartais trūkdavo laiko, kartais sąlygų parašyti. Lietuvos Krikšto jubiliejaus metais saugumas itin intensyviai sekė. Į vieną numerį vietoj vedamojo įdėjome t. Jono Lauriūno pamokslą Laužyti kryžiai, kuris jau buvo žinomas daugeliui kunigų ir jų naudojamas. Žinojome, kad dėl to nekils jokio pavojaus autoriui: tardomas jis galės pasiaiškinti, kad tas pamokslas buvo daugeliui žinomas. Pabaigoje pridėjome ir savo intarpų. Tėvas J. Lauriūnas pusiau juokais, pusiau rimtai purkštavo po to, kad į jo pamokslą prikaišiojom patriotiškų sakinukų ir visai ekstremistišką pabaigą.

Sukrečiantis įvykis buvo 73-iojo numerio leidyba. Visa šiam numeriui surinkta medžiaga buvo paslėpta Kazlų Rūdoje, slėptuvėje žemėje. O saugumas ten jau lipo ant kulnų: nuo lapkričio iki sausio mėnesio pradžios šalia namo dieną naktį stovėjo mašina, kurioje kas kelias valandas keisdamiesi budėjo sekliai. Niekaip nebuvo galima paimti medžiagos, nes žemė buvo įšalusi: kaposi - girdėsis. Pagaliau šiek tiek atšilus medžiagą ryžosi parvežti ses. Pija (Bronė Vazgelevičiūtė). Tikriausiai tarp straipsnių buvo ir saugumo žymėtų lapų, ir ji buvo sekama. (Beje, paėmus iš Kazlų Rūdos medžiagą, išnyko ir mašina su vyrukais.) Vežti į Kybartus nebuvo galima. Atvežė į Vilnių. Tačiau Vilniuje daugiabučiuose namuose spausdinti rašomąja mašinėle irgi neatsargu. Tada iš dalies pas mane, iš dalies pas seseles ranka buvo surašytas šio numerio maketas (2 egz.) ir nutarta vieną egzempliorių nuvežti į Maskvą disidentams, kad perduotų į Vakarus (nes fotografuoti buvo neįmanoma), o kitą bandyti perduoti per turistus. Nuvežti į Maskvą apsiėmė ses. Nijolė Sadūnaitė.

Tačiau 1987 m. balandžio 1 d. kratos metu į saugumiečių rankas pakliuvo abu egzemplioriai. (Vieną, ses. N. Sadūnaitės suplėšytą ir įmestą į klozetą, saugumiečiai išgraibė ir suklijavo. Jis yra KGB archyve.) Buvo suimta ses. N. Sadūnaitė, atlikta krata pas ses. B. Vazgelevičiūtę ir E. Šuliauskaitę, jos tardytos, bet... dar tą patį vakarą iš KGB kalėjimo paleista ir ses. N. Sadūnaitė. Jau buvo prasidėjusi M. Gorbačiovo „pertvarka“ ir, matyt, nebuvo gautas iš Maskvos leidimas jas suimti.

Kad būtų išleistas ir į Vakarus perduotas 73-iasis numeris, reikėjo nedelsiant jį atkurti. Atkurti iš atminties, nes visi juodraščiai jau buvo sunaikinti. (Paprastai sudegindavome vonioje ir pelenus suberdavome į klozetą.) Numerį atkūrėme iš atminties ir jis pasiekė Vakarus: Vatikano bei kitos radijo stotys ėmė transliuoti jo žinias. Tačiau atkuriant iš atminties, pora žinučių liko neįdėtos.

Dabar, atsivėrus KGB archyvų durims, pamatėme iš šio numerio skelbtų radijo laidų stenogramas, kurių paraštėse buvo rezoliucijos: Kodėl praleista šita žinutė? (Viena iš tokių žinučių buvo apie prof. P. Dovydaičio minėjimą Pilviškių bažnyčioje.) Jie lygino stenogramose skelbtas žinias su suklijuotų skiaučių ir iš ses. B. Vazgelevičiūtės paimtame sveikame egzemplioriuje skelbtomis žiniomis ir... nesuprato, kad jie jau iš tikrųjų savo rankose turėjo Kronikos redakciją; jie manė, kad dar kažkur kitur turi būti ta redakcija ir kad jų paimti 73-iojo numerio egzemplioriai nėra vieninteliai. Kronikos likimas buvo ant prarajos krašto...

Po šio įvykio KGB smaigalys nukrypo į Kybartus. Kone kas savaitė pas seseris buvo daromos kratos. Rasdavo ir svarbių, inkriminuojančių dalykų. Bet jų neareštavo. Neaišku, ko siekė: gal norėjo įbauginti, be areštų užčiaupti? Bet net tokių nuolatinių kratų ir sekimo sąlygomis Kybartų seserys dirbo, redagavo, spausdino, ir Kronikos numeriai vienas po kito reguliariai išeidavo. Tai didelis Kybartų seserų - Bernadetos, Birutės, Onutės, Virginijos - didvyriškumas. Tam reikėjo ne tik drąsos, bet ir tvirtos vidinės ramybės, kurią gali suteikti tik tikėjimas ir malda.

Bičiulių Vakaruose pagalba

Kronikai leisti reikėjo ne tik pasišventėlių, bet ir lėšų. Juk reikėjo spausdinimo mašinėlių, joms šrifto bent keleto komplektų (kad nebūtų mašinėlėje to, kuriuo spausdinti patys pirmieji egzemplioriai), fotografavimo aparatūros ir t. t. Reikėjo lėšų, kad būtų galima pasiųsti siuntinius už Kroniką kalinamiems ir materialiai paremti jų šeimas. Tiek perteikiant Kronikos žinias pasauliui, tiek šiuose reikaluose padėdavo JAV lietuviai. Mano laikais fototechnika dažniausiai aprūpindavo iš JAV atvykstantis t. Antanas Saulaitis SJ arba kiti apsilankantys jėzuitai. Kai negalėdavo (ar nežinodavo ką) iš ten atvežti, čia „dolerinėje“ parduotuvėje nupirkdavo. Blogiau, kad su jais nebūdavo galima kartu eiti: KGB kaipmat būtų susekę, kam ir kuriuo tikslu perkama ta aparatūra. JAV Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa nupirko 2 ar 3 automobilius labiausiai prisidėjusiems prie Kronikos dauginimo ir techninio aptarnavimo. Mano laikais pagrindinis tos technikos tiekėjas ir aptarnautojas buvo kun. Antanas Gražulis SJ: jis rūpindavosi rašomųjų mašinėlių, šrifto pirkimu ir jo pakeitimu, parengtų perduoti į Vakarus filmų paslėpimu suvenyruose ir kt.

Daug drąsos parodė tuomet Religinėje Šalpoje (JAV, Niujorke) dirbusi Gintė Damušytė. Sovietinė valdžia jai kartais neleisdavo atvykti į Lietuvą ir ji turėdavo apsistoti Maskvoje. Tuomet susitikti su ja vykdavo kun. A. Gražulis. Jei tokių žmonių kaip ji nebūtų buvę, jei nebūtų buvę pasišventusių Bažnyčiai ir Lietuvai ten, laisvajame pasaulyje, mes ne ką būtume galėję nuveikti. Ačiū jiems!

Kronika nustojo ėjusi, kai buvo grąžinta Vilniaus Arkikatedra, kai iš tremties grįžo vysk. J. Steponavičius, iš lagerio -kun. S. Tamkevičius ir kai sovietinei cenzūrai nepaklūstančioje Sąjūdžio spaudoje buvo galima rašyti tiesą. Kronika ištesėjo savo pasiryžimą, kad nustos eiti tik tada, kai liausis persekiojimai ir Bažnyčia atgaus laisvę.

Kartu su Arkikatedros atgavimu pradėtas leisti žurnalas Katalikų pasaulis. Dabar yra Bažnyčios žinios, XXI amžius, Dienovidis, Sandora.

Viešpatie, kokia tai malonė, kad mums leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte per savo Bažnyčią pra-tęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų dienų principą: daryti, nesidairant, ką kiti daro, o daryti visa, ką galiu čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus myli.

EPILOGAS

LKB Kronikos atliktas vaidmuo Tautos išsivaduojamojoje kovoje pranoko leidinio sumanytojų ir iniciatorių lūkesčius. Kaip prisipažįsta pirmasis LKB Kronikos redaktorius, jis manęs, kad Kronika paėjės kokius trejus metus ir KGB ją sunaikins. Tiesa, daug bendradarbių ir leidėjų KGB susekė ir nuteisė, bet paties leidinio likviduoti nepavyko.

Prisimenant LKB Kronikos įnašą į Tautos išsivaduojamąją kovą, neužmirština, kad ją leido ne tik pavergtoji Lietuva, bet ir priverstinėje tremtyje (ypač JAV) esantys Lietuvos patriotai. Jei jų spaudoje bei per laisvojo pasaulio radiją nebūtų skelbiamos Kronikos žinios, jei ji nebūtų buvusi verčiama į plačiausiai pasaulyje vartojamas kalbas ir platinama Katalikų Bažnyčiai bei valstybių politikams, jos balsas būtų likęs neišgirstas pasaulio, kaip kad mažai pasauliui buvo žinoma apie 1944-1953 metų partizanų žūtbūtinę kovą Lietuvoje. Čia pirmiausia reikia dėkoti kunigams Kazimierui Pugevičiui, Kazimierui Kuzminskui, Vytautui Kazlauskui, JAV LKRŠ darbuotojai Gintei Damušytei, seselėms vienuolės iš Putnamo ir daugeliui kitų. Jie aukojosi vardan tos pačios Bažnyčios ir tos pačios Tėvynės, kurios labui čia, Lietuvoje, dirbo ir dėl to į gulagus buvo tremiami Kronikos leidėjai ir bendradarbiai.

Pavergtojoje Lietuvoje Kronika buvo pagrindinė kovotoja dėl tikinčiųjų teisių ir Bažnyčios laisvės. Jos egzistavimas kartais vertė, o kartais duodavo pretekstą vyskupijų valdytojams pasipriešinti vis standžiau besigniaužiantiems priespaudos retežiams. O ką parašys „Kronika“?! Ką pasakys Vatikanas?! -turėjo kuo atsispirti prievartautojams. Kita vertus, Kronikos leidimas drausmino bailius ir su okupantais kolaboravusius kunigus: nė vienas nenorėjo būti išvilktas į dienos šviesą. Tikintiesiems Kronika teikė pasitikėjimo savo jėga ir viltį, kad galima pasipriešinti. Daugelio teisiamųjų už Kroniką teismo procesų aprašymai ir jų didvyriška laikysena dar labiau išryškindavo sovietinės sistemos vienintelį ginklą - prievartą, represijas, o teisiamųjų - tikėjimo stiprinamą bebaimiškumą. Visa tai teikė Bažnyčiai ir Tautai vilčių išlikti, nežūti.

Kronikoje suregistruoti Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo bei žmogaus teisių pažeidinėjimo faktai sukėlė platų atgarsį pasaulio spaudoje. Kronikos pasirodymą Vakaruose įžymus emigracijos lietuvių veikėjas prof. Juozas Brazaitis prilygino popiežiui Pijui XII 1948 m. įteiktam lietuvių katalikų laiškui, kur buvo išsakytos visos lietuvių tautos kančios ir lūkesčiai. Kronikos konkretumą - faktus su konkrečiomis datomis, vietomis, pavardėmis - jis pavadino protokoline informacija, dokumentais, kurie turi istorijoje išliekamąją vertę apie religinę, bažnytinę ir tautinę padėtį Lietuvoje 8-ajame ir 9-äjame dešimtmečiuose. Šia dokumentine prasme Kronika prilygsta Daumanto (Juozo Lukšos) aprašytai 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių partizaninei kovai. Kroniką jis laiko anos, partizaninės kovos tęsiniu; tik ten buvo priešinamasi fiziniam, o čia - dvasiniam tautos genocidui. Jos informaciją jis pagrįstai laiko kovos priemone bendroje kovoje dėl žmogaus teisių. Pirmieji Kronikos numeriai ir Romo Kalantos susideginimas sukėlė didelį rezonansą Amerikoje: 1972 m. birželio 9 d. Amerikos Katalikų vyskupų konferencijoje jos pirmininkas kardinolas Džonas Krolis (John Krol) drauge su vyskupu Dagerčiu (G. J. Dougherty) viešu pareiškimu stojo prieš tikėjimo persekiojimą Lietuvoje. Jais pasekė daug kitų vyskupų. Nerimo varpais ėmė skambinti JAV spauda^*.

Ne visiems lietuviams išeivijoje (kaip ir Lietuvoje) buvo suprantama LKB Kronikos reikšmė: kai kurie ja tiesiog netikėjo ar abejojo. Iš tiesų žmogui, nepatyrusiam sovietinio nužmoginimo gniaužtų, buvo sunku suvokti, kaip tai išvis gali būti, juolab suvokti, kaip tą nužmoginimą išgyvena gyvas ir laisvės pasiilgęs žmogus. Apibendrindamas LKB Kronikos reikšmę, dr. Arvydas Žygas sako: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo Tiesos ir gyvybės švyturys komunizmo melo ir mirties audroje. Jos išsaugota tiesa skelbė pasauliui, kad ši mažytė tauta nėra mirusi, kad yra didžioji viltis, jog ji prisikels naujam gyvenimui^*.

* Juozas Brazaitis. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika//Caritas. 1992. Nr. 3.

** Arvydas Žygas. „LKB Kronikos“ pamokos//Naujasis dienovidis. Nr. 13. 1992 03 27-04 03.

LKB Kronika toliau gaivino tikėjimo viltį, kad 1944-1953 m. numalšintas ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje baigsis Laisvės pergale. Padėjo jį puoselėti, ugdyti. Todėl po partizanų kovos ji daugiausia prisidėjo prie to, kad buvo išsaugotos ir apgintos pagrindinės ATGIMIMO potencijos: tautinė ir religinė savimonė, pavergtųjų dvasinė laisvė, kuri, pribrendus laiko pilnatvei, Lietuvą įgalino ištraukti pirmąją plytą iš melu, klasta ir smurtu sulipdytos Sovietų imperijos rūmo. LKB Kronika laisvajame pasaulyje griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir teisėtumą, o pavergtoje Tėvynėje žadino žmonių viltį ir kėlė į kovą su priespauda ir vergija.

LKB Kronikos įnašo į kovą dėl žmogaus teisių ne tik Lietuvoje, SSRS, bet ir visoje tarptautinėje bendrijoje gražų ir, manau, teisingą įvertinimą dar 1979 m. davė liberalios krypties pogrindžio leidinys Perspektyvos.

Šis leidinys [„LKB Kronika“] - dabartinės periodinės pogrindžio spaudos pradininkas, savo kryptingumu jau suvaidino labai reikšmingą politinį ir istorinį vaidmenį, atkreipdamas daugelio pasaulio kraštų dėmesį į Lietuvą ir į jos gyventojų beteisiškumą dabartinio režimo sąlygose <...> „LKB Kronika“ daug prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių gynimo klausimas taptų svarbiausiu tarptautinės politikos veiksniu. Lietuvoje iškovojus religinę laisvę, tuo pačiu didele dalimi būtų išspręsti ir kiti žmogaus teisių atgavimo šiame krašte klausimai^*. Pirmasis ir ilgametis LKB Kronikos redaktorius arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ, prisimindamas vergijos kančių ir Atgimimo triumfo dienas, apie LKB Kronikos įtaką Bažnyčios ir Tautos išsivadavimui taip sako:

Jeigu mes turime šiandien Lietuvą, jei turime žmones, kurie gali susikibę rankomis apjuosti ne tik Parlamentą, bet ir visą Lietuvą, tai turime būti dėkingi tūkstančiams kuklių lietuvių katalikų, kurie sunkiausiomis sąlygomis nenustojo vilties, meldėsi ir dirbo, kad ne tik Bažnyčia, bet ir Lietuva būtų gyva. Jei ne šitie be galo geri ir pasiaukoję žmonės, jei ne jų triūso vaisiai, ilgametis genocidas būtų visiškai palaužęs lietuvio dvasią. Šitie žmonės atvedė Lietuvą į Kovo 11 -ąją. Šitie žmonės teikia viltį, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma^**.

* Perspektyvos. 1979. Nr. 9, p. 47.
** Sigitas Tamkevičius. Žingsniai į laisvę//Voruta. Nr. 11 (197), 1995 03 15-24

 

Vidas Spengla

Summary

THE CHURCH, ”THE CHRONICLE“

AND THE KGB WEB

The year 2002 will mark the 30th anniversary of the Chronicle of the Catholic Church in Lithuania. This underground publication played an important role in the 50 years of occupation of the Lithuanian nation. Its importance was most likely equal to that of the armed resistance of 1944-1953. The Chronicle was produced in Lithuania and in the free world, distributed in many countries of the world and the news reported, by it was broadcast to Lithuania and the world. It united Lithuanians living on both sides of the Iron Curtain for whom the words GOD and MOTHERLAND were sacred. By disclosing the repressions committed against the faithful of Lithuania in the Soviet Union it joined the humanity’s fight for human rights and freedoms. This fight was the main reason why the name of Lithuania, this small country unbroken by the occupants, became famous throughout the world. Other fighters draw courage from the example set by it. Here in Lithuania the Chronicle was the source of strength for the Church in its fight. It disciplined collaborators or those who lacked courage. It helped Church hierarchs to develop their staying power.

This book depicts the whole story of the Chronicle: the conditions under which it was established, the methods used in its reproduction, the repressions and surveillance conducted by the KGB, its path to the wide world and its truly miraculous survival until the Revival movement. Its material is divided into four groups: parts 1, 2 and 3 are based on the documents from KGB archives and part 4 contains the accounts of publishers’ personal experience.

The Chronicle of the Catholic Church in Lithuania gives an account of the 50 years of repressions endured by the Catholic Church in Lithuania. This book embodies its entire life. While leafing through its pages we will be able to see the sacrifice offered by the Church and the publishers of the Chronicle for the sake of protection of Freedom, the most important gift given to man by God.