K R O N I K A

Antroji dalis „LKB KRONIKOS“ SEKIMAS IR KGB KOVA PRIEŠ JĄ LIETUVOJE 1. Kunigų rezistencija 2. LKB Kronikos sekimo pradžia 3. LKB Kronikos ir Aušros sekimas 4. TTGKK įsikūrimas ir jo bei LKB Kronikos tolesnis sekimas 5. LKB Kronikos leidėjų, jų ryšių ir spausdinimo centrų paieškos 6. LKB Kronikos ir Aušros spausdinamųjų mašinėlių paieškos 7. LKB Kronikos redakcijos paieškos 8. LKB Kronikos ir Aušros keliai į KGB kabinetus 9. KGB kova prieš LKB Kroniką Lietuvoje

Antroji dalis

„LKB KRONIKOS“ SEKIMAS
IR KGB KOVA PRIEŠ JĄ LIETUVOJE

Vartant KGB dokumentiką aiškiai matyti, kad 8-9-ajame dešimtmetyje vienas iš pagrindinių LSSR KGB uždavinių buvo kova prieš LKB Kroniką ir Aušrą. Visam šiam darbui vadovavo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. Henrikas Vaigauskas bei jo valdiniai: 5-osios tarnybos viršininkas plk. Edmundas Baltinas ir tos tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas (paskutiniaisiais metais) pplk. Juozas Radzevičius. Kadangi dėl šių leidinių dažnai buvo keliamos baudžiamosios bylos, į darbą būdavo įtraukiami tardymo skyrius, ekspertai, OTO - operatyvinis technikos skyrius, o vykdant raidines (literines - S, T, NN, D) priemones bei SSRS KGB sankcionuotas specialiąsias priemones - 7-osios ir kitų tarnybų, taip pat net iš Maskvos atsiųsti KGB darbuotojai.

Nors LSSR KGB 5-osios tarnybos operatyvinės bylos išvežtos ar sunaikintos, tačiau iš likusių įrašų baudžiamosiose bylose bei kitoje jų dokumentacijoje matyti, kad sekimo bylų buvo labai daug. Pavyzdžiui, rašoma, kad kun. Ričardas Repšys buvo DON¹ Nr. 1504 objektas, o kun. Juozas Zdebskis -DON Nr. 1789. Šie keturženkliai numeriai byloja, kad ne mažiau buvo ir operatyvinių bylų. Baudžiamosioms byloms medžiaga buvo renkama operatyvinėse bylose. Pavyzdžiui, baudžiamoji byla Nr. 395 (nuteistų už LKB Kronikos dauginimą Petro Plumpos, Virgilijaus Jaugelio, Povilo Petronio, Jono Stašaičio ir Adolfo Patriubavičiaus) buvo pradėta pagal surinktą grupinėje operatyvinėje tyrimo byloje (DGOR²) Nr. 8 medžiagą. Ses. Nijolei Sadūnaitei baudžiamoji byla pradėta pagal operatyvinio tikrinimo bylos (DOP ³) Nr. 1004 medžiagą. Kunigams A. Svarinskui, S. Tamkevičiui, J. Zdebskiui, buvo renkama medžiaga pagal grupinę operatyvinio tyrimo bylą Voratinklis (rus. - Pautina). Iš likusių KGB dokumentų žinoma, kad Kronikos, Aušros ir kitai pogrindžio spaudai sekti buvo vedamos operatyvinės bylos: Leidėjai (rus.- Izdateli), Tamsybininkai (rus. - Mrakobiesy) ir kitos. Kadangi buvo leidžiama daug ir kitos pogrindinės spaudos (Alma Mater, Perspektyvos, Vytis, Dievas ir Tėvynė, spaustuvės ab patriotiniai leidiniai bei daug kitos religinės ir tautinės literatūros), nėra abejonės, kad tokių operatyvinių bylų buvo tūkstančiai.

Buvo reguliariai (bent kasmet) parengiami visų operatyvinių bylų agentūrinių operatyvinių priemonių planai, kuriuose numatoma, kuriuos agentus ir patikėtinius (pusagenčius) panaudoti sekimui, kuriuos naujus agentus įtraukti ar užverbuoti iš asmenų, kuriais pasitiki sekamieji, kokią konkrečiam agentui sukurti legendą ir kaip jį infiltruoti į sekamųjų grupę. Toliau eidavo operatyvinių techninių priemonių panaudojimo planas: kurių įtariamųjų sekti telefoninius pokalbius (priemonė S), kurių butuose įrengti bendrojo slapto klausymosi aparatūrą (T), t. y. tokią, kai girdima visa, kas vyksta kambaryje; kuriuose pašto skyriuose ir kas privalo kontroliuoti bei prireikus kopijuoti sekamųjų siunčiamą ir gaunamą korespondenciją (priemonės F ir PK); kurių sekamųjų butuose ar kitose jų patalpose atlikti slaptą kratą (priemonė D); kur įrengti stacionarinius ar laikinus sekamųjų stebėjimo punktus; kaip organizuoti išorinį jų stebėjimą, t. y. kaip per išvykas sekliams juos sekti mašinomis, nustatyti visus butus, kur jie apsilanko, ar asmenis, su kuriais susitinka (priemonė NN), kad būtų išaiškinti bendrininkai, vadinamieji ryšiai. Be šių, vadinamųjų literinių priemonių, dar buvo užkoduotų priemonių, kaip antai: Stiklas (Steklo), Veidrodis (Zerkalo), Tranzitas (Tranzit) ir vadinamųjų spec, priemonių, kurios, atrodo, dažniausiai būdavo skirtos sekamajam žaloti arba sunaikinti.

Nėra išlikę dokumentų, ar Kronikai sekti dar buvo vedama kokia nors (be Voratinklio) kita ar kitos grupinės operatyvinės bylos, tačiau iš likusių dviejų šaltinių - kun. Juozo Zdebskio operatyvinio tyrimo bylos Nr. 242 bei iš KGB surinktų Kronikos numerių dokumentacijos, jų tvarkymo, tyrimo ir daromų išvadų - aišku, kaip labai buvo stengiamasi nustatyti jų leidėjus, o pačius leidinius likviduoti.

Įspūdinga yra kun. Juozo Zdebskio operatyvinio tyrimo byla Nr. 242, kurią pravartu truputį plačiau apžvelgti. Šioje byloje aiškinamasi LKB Kronikos ir kitų pogrindžio leidinių leidyba, dauginimo ir platinimo vietos bei šį darbą dirbantys asmenys, taip pat perdavimo į Vakarus kanalai.

Kaip savo atsiminimuose rašo arkivysk. S. Tamkevičius, viskas prasidėjo nuo vienminčių veikliųjų kunigų susirinkimų, kuriuose buvo aptariami pastoraciniai ir pasipriešinimo valstybinio masto ateizavimui klausimai. Nėra abejonės, kad KGB sekė šiuos kunigų sambūrius, stengėsi į juos infiltruoti savo agentus ir per juos sužinoti, kas ten dalyvauja ir kas svarstoma.

Byloje DOR⁴ Nr. 242 yra daugelio agentų (daugiausia Gedimino ir Martyno) pranešimų, apie ką kunigai kalbėjosi prie atlaidų stalo, rekolekcijose ir kitomis progomis. Būdavo nurodoma, kad tuose sambūriuose kai kurie kunigai kažkokius savo reikalus aptardavo nuošaly nuo kitų. Tačiau šie kunigų agentų pranešimai nepasižymėdavo informatyvumu: gal dėl to, kad iš tiesų nuo jų būdavo slepiamas pasitarimų turinys, o gal ir dėl to, kad jie patys buvo linkę kuo mažiau žinoti, kad kuo mažiau reikėtų pranešti - juk jų dauguma dirbo tik iš baimės, paprastai užverbuoti kompromitacijos pagrindu.

1974 12 17 pranešime agentas Gediminas rašo apie tai, ką jam pasakojo Vytautas Krasnickas, kuris iki spalio vidurio buvo Liudvinavo vargoninkas (vėliau, matyt, dėl nesutarimų su klebonu iš pareigų atleistas):

Spalio pradžioje mes su Jonu iš Kapsuko [kuris buvo meistras, bet įformintas zakristijonu] žiūrim, atvažiuoja Vincukas [kun. Jalinskas] iš Pajevonio. Pasisveikinome. Klausiu: „Kaip čia atsikliuvote, kunige klebone?“ Atsakė: „Štai važiavau pro šalį ir nusprendžiau užsukti, pasižiūrėti“, - ir nuėjo pas kunigą Joną Maksvytį. Praslinkus kuriam laikui, žiūrim - atvažiuoja kunigas Tamkevičius. Tas taip pat pasakė, kad tik atsitiktinai užsuko. Nespėjo jis nueiti pas kunige) kleboną, atvažiuoja kunigas Zdebskis, kuris taip pat „atsitiktinai važiavo pro šalį ir užsuko“. Suvažiavo ten lengvosiomis mašinomis ir daugiau kunigų, kurių visų ir nepažįstu. Mes su Jonu susižvalgėme: kiek čia „atsitiktinai suvažiavo kunigų“.

Ir Krasnickas neabejojo, - prideda nuo savęs agentas, - kad jie specialiai susirinko į „šventąjį seimą“ aptarti kažkokių reikalų.

Kagėbistai, pažymėję, kad pranešimas gautas paties agento iniciatyva (t. y. ne pagal jų užduotį), toliau jam jau duoda įpareigojimą: Prašome toliau aiškintis naujus kunigų Zdebskio ir Tamkevičiaus ryšius tarp katalikų dvasininkijos ir tikinčiųjų⁵.

Viena iš tokių kunigų susirinkimo vietų buvo Gerdašiai (Lazdijų r.). 1978 09 21 agentė Rasa praneša, kad pas Katauską girdėjusi tiesiog fantastišką žinią, jog Gerdašiuose po bažnyčia yra įrengta kita bažnyčia, kur vasarą renkasi po 8-9 kunigus⁶.

Reikia manyti, kad šiems susirinkimams sekti buvo pradėta kita operatyvinė byla, o kun. J. Zdebskio byloje šie klausimai aptariami prabėgomis, tik kontekste su kun. J. Zdebskio sekimu.

1. Kunigų rezistencija

Kunigų, kaip ir visos patriotinės lietuvių tautos dalies, pasipriešinimas okupaciniams - sovietiniam ir fašistiniam - režimams prasidėjo 1940 m., iš karto po pirmosios sovietų okupacijos. Tąsyk okupantai nesuskubo masiškai susidoroti su Katalikų Bažnyčia ir dvasininkija, nors savo planuose jau buvo numatę areštuoti vysk. Vincentą Brizgį ir kai kuriuos kunigus⁷.

Vokiečių okupacijos metais Bažnyčios ir okupacinės valdžios santykiai irgi visą laiką buvo įtempti. Vyskupų ir kitų žymių katalikų dvasininkų protestai dėl žydų žudymo, atsisakymai remti organizuojamą vyrų mobilizaciją į vokiečių kariuomenę erzino okupacinę valdžią. Dėl to drauge su kitais žymiais Lietuvos inteligentais buvo įkalinta ir keletas žinomų katalikų dvasininkų: kun. Mykolas Krupavičius, kun. Stasys Yla, kun. Alfonsas Lipniūnas, prel. Bernardas Sužiedėlis (trumpam) ir kiti.

Grįžus sovietinei okupacijai (1944 m.) ir prasidėjus masiniam ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui, kunigai, skatinami to paties patriotizmo bei pareigos jausmo ginti Bažnyčios teises ir laisves, pakilo į bendrą kovą. Vieni kunigai pasipriešinimą rėmė materialiai, kiti - religiniais patarnavimais, sakramentų teikimu: tapo partizanų kapelionais, drauge kovojo ir kentėjo. Tokie buvo kunigai Juozas Stankūnas, Justinas Lelešius, Antanas Ylius, Zigmas Neciunskas ir daug kitų⁸. Buvo represuoti ginantys Bažnyčios ir Lietuvos laisvę visi į Vakarus nepasitraukę Lietuvos vyskupai, išskyrus Kazimierą Paltaroką. Taip pat represuota maždaug trečdalis visų kunigų. Be to, sovietinė valdžia ėmė daryti vis didesnę įtaką vyskupijų kurijų darbui, versti jas paklusti savo reikalavimams. Bažnyčios teisės ir laisvės buvo toliau varžomos. Tik po Stalino mirties grįžus iš lagerių drąsesniesiems kunigams bei į Bažnyčios gyvenimą įsiliejus jau sovietiniais metais, bet dar idealizmo dvasios kupiną seminariją baigusiems jauniesiems kunigams (J. Zdebskiui, P. Dumbliauskui, S. Tamkevičiui ir kitiems), remiant visiems kitiems uoliesiems kunigams, 1968-1969 m. pasirodė pirmieji oficialūs reikalavimai sovietinei valdžiai, kad nebūtų varžomos Bažnyčios ir tikinčiųjų teisės, o kurijoms -kad nenuolaidžiautų civilinės valdžios neteisėtiems ir antikanoniškiems reikalavimams⁹.

LSSR KGB nedelsdamas (1969 08 04) sudarė didžiulį devynių punktų agentūrinių operatyvinių priemonių planą, kaip užkirsti kelią ir neutralizuoti kunigų S. Tamkevičiaus, J. Zdebskio, P. Dumbliausko ir L. Kunevičiaus „antisovietinę ir šmeižikišką“ veiklą. Kunigo registracijos pažymėjimų atėmimas iš kunigų S. Tamkevičiaus, J. Zdebskio ir L. Kunevičiaus KGB nepatenkino, nes jie žinojo, kad tuo šių kunigų nepalauš. Labiausiai KGB įsiutino, kad 1969 07 23 Vatikano radijas pranešė, jog JAV jaunimo kovos dėl tikėjimo išpažinimo laisvės komitetas stojo ginti Tamkevičiaus, Zdebskio ir Dumbliausko ir įteikė atitinkamą memorandumą SNO generaliniam sekretoriui... Vyriausybinės instancijos gavo Prienų ir Vilkaviškio parapijų tikinčiųjų kolektyvinių pareiškimų, ginančių Tamkevičių ir kitus kunigus, iš kurių kulto reikalų įgaliotinis buvo atėmęs kulto tarnautojų pažymėjimus.

Toliau plane KGB numato konkrečias priemones: kurie kunigai agentai turi šiuos „reakcionierius“ sekti, kaip dirbančius Prienų MSV, stebėti, kuo pakeisti Vilkaviškio kleboną (kun. S. Tamkevičius tuo metu buvo Vilkaviškio vikaras), kaip šiuos kunigus kompromituoti prieš tikinčiuosius, kaip supriešinti juos su kitais kunigais ir t. t.

Po 1970 m. rugsėjo mėn. Vilkaviškio vyskupijos kunigų pasirašyto pareiškimo vyskupams KGB reikalavimu pasipylė kunigų agentų pranešimai. KGB labiausiai rūpėjo, kad šis dokumentas nebūtų perduotas į užsienį. Prieš kunigus, kurie rinko parašus, buvo imtasi įvairių priemonių: vienus KGB bandė įbauginti, kitus iškaišiojo po atkampiausias parapijėles. Vienam iš svarbesniųjų to meto agentų - kurijos darbuotojui agentui Daktarui - 1970 09 22 KGB duoda tokią užduotį: nustatyti laiško autorius ir kelius, kuriais jie gali laišką persiųsti į užsienį ¹⁰.

Kun. J. Zdebskio bute Prienuose įrengtu nuolatinio klausymosi aparatu nuo 1971 m. gegužės 10 iki 14 d. užfiksuota, kad gegužės 12 d. pas jį atvyko kun. S. Tamkevičius ir jie, nors tyliai, tačiau įmanomai išgirsti, kalbėjo apie pasiaiškinimą už kažkokio ligonio komunisto Černiausko aplankymą (matyt, aprūpinimą sakramentais), apie apsilankymą pas Rugienį (kulto reikalų įgaliotinį), apie kun. Antaną Šeškevičių S] ir apie tai, kad Laurinavičius gerai parašė ¹¹. 1971 05 17 slapto klausymosi metu užfiksuota, kad pas kun. J. Zdebskį lankėsi Petras Plumpa ir labai tyliai aptarinėjo kažkokią kelionę¹². Tą pačią dieną nuo 6 iki 22.30 val. kun. J. Zdebskis buvo išoriškai sekamas.

 

Vysk. V. Sladkevičiaus padrąsinantis laiškas kun. S. Tamkevičiui, kai RRT įgaliotinis 1969 m. iš jo atėmė registracijos pažymėjimą

†

Mielas kun. Sigitai,

Nuoširdžiai dėkoju už malonų velykinį sveikinimą. Jis man ypatingai brangus, nes aš šiandien Jus ypatingai gerbiu bei Jumis didžiuojuosi.

Ne užuojautą, - tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą Jums siunčiu. Užuojautos verti tie mūsų konfratrai, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos dvasios. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija.

„Aš esu pilnas paguodos, gausiai turiu džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose“

(2 Kor 7,4) - šie didžiojo Kristaus Prisikėlimo liudytojo šv. Pauliaus žodžiai tesuteikia paguodos bei džiaugsmo Jūsų kilniai sielai ir tepadrąsina Jus ir toliau taip ištikimai, drąsiai, pasiaukojančiai visu savo gyvenimu liudyti Prisikėlusį Kristų. Alleluia!

Jus nuoširdžiai gerbiąs ir mylįs

Vysk. Vincentas

1969 m. Velykos

Kaip rašoma LSSR KGB Kauno miesto skyriaus viršininko plk. H. Vaigausko 1971 06 17 rašte KGB Kapsuko rajono poskyrio viršininkui pplk. T. Vilkui: Savo priešiškoje veikloje „Akiplėša“ [J. Zdebskis] tampriai susijęs su daugeliu reakcingai nusiteikusių kunigų, atskirais pasauliečiais nacionalistais, kurie anksčiau buvo teisti už ypatingai pavojingus valstybinius nusikaltimus [tikriausiai turimas mintyje Petras Plumpa] ir su kai kuria Vilniuje, Maskvoje ir kituose SSRS miestuose gyvenančia antisovietiškai nusiteikusia kūrybine inteligentija. Toliau rašoma, kad jie nelegaliai spausdina ir platina religinę, nacionalistinę ir kitą ideologiškai žalingą literatūrą...¹³

Vieną liepos mėnesio pabaigos vakarą pas J. Zdebskį iš Simno atvyksta kun. S. Tamkevičius. Slapto klausymosi metu užfiksuota, kad jie kalbėjosi apie tai, jog reikia kažką parašyti ir įdėti. Kun. S. Tamkevičius vis mini gazietą ir kad reikia kažką parašyti ¹⁴ (šiuos žodžius KGB net pabraukė). Tai ir buvo LKB Kronikos užuomazga: faktų registracija, duomenų kaupimas.

KGB visa tai nujautė: dar 1971 05 17 sudarė aktyvesniųjų pogrindžio religinės spaudos organizatorių ir leidėjų Seminaristo (Jono Stašaičio), Chameleono (Petro Plumpos) ir Akiplėšos (kun. Juozo Zdebskio) sekimo agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Nėra abejonės, kad tokie planai buvo sudaryti ir kun. S. Tamkevičiui bei kitiems „reakcionieriams“, tačiau archyve jie neišlikę.

Pradėjus eiti LKB Kronikai, daugelis pogrindinės religinės literatūros leidėjų aktyviai įsitraukė į jos leidybą: kas žinias rinko, kas spausdino, daugino ir įrišinėjo, o kas platino, perdavinėjo į Vakarus. Šių žmonių nusistovėję ryšiai spausdinant religinę ir kitą „ideologiškai žalingą“ literatūrą sudarė organizacinę ir materialinę bazę Kronikai leisti. Kaip prisiminimuose pažymi arkivysk. S. Tamkevičius, pirmaisiais Kronikos leidimo metais (o pradžia visada būna sunkiausia) nepakeičiamas talkininkas (iki arešto 1973 11 20) buvo Petras Plumpa.

2. LKB Kronikos sekimo pradžia

Kun. S. Tamkevičius, atlikęs „bausmę“ Prienų MSV, kur jį, rizikuodamas pats netekti darbo, drauge su kun. J. Zdebskiu buvo įdarbinęs melioracijos darbų vykdytojas inžinierius Jurgis Brilius, 1969 m. pabaigoje buvo paskirtas vikaru į Simną. Mintis dėl pogrindinio leidinio, kuris žadintų tautinį, o ypač religinį sąmoningumą bei atspindėtų katalikų gyvenimo problemas, buvo diskutuojama patikimų vienminčių kunigų susitikimuose. Ypač šią mintį palaikė kun. J. Zdebskis.

1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos (Alytaus r., Simnas, Kreivoji g. 3) mažame kambarėlyje šviesą išvydo pirmasis LKB Kronikos numeris. (Gaila, bet daug Kronikos leidimo, informacijos rinkimo, dauginimo, platinimo ir į laisvąjį pasaulį perdavimo faktų taip ir liks istorijai nežinomi: griežta konspiracija neleido savo darbais girtis net artimiausiems draugams.) KGB apie Kronikos pasirodymą sužinojo labai greitai, nes jau tų pačių metų birželio 23 d. kratos metu pas vienuolę G. J. Stanelytę rado pirmąjį Kronikos numerį.

1972 07 05 prokuroras A. Kairelis nutaria:

Aš, Lietuvos TSR prokuroras, 2-os klasės valstybinis justicijos patarėjas A. Kairelis, susipažinęs su brošiūra „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ <...> nustačiau:

paminėtoje 43 psl. brošiūroje, pavadintoje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, yra visa eilė melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką. Ši brošiūra atspausdinta nelegaliai, ją atspausdindami jos autoriai siekia plačiai paskleisti savo melagingus prasimanymus apie tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką. Iš to matosi, kad yra įvykdytas nusikaltimas, numatytas LTSR BK 199¹ str.

Imdamas domėn, kad pagal BPK 143 str. dėl šio nusikaltimo reikalinga daryti parengtinį tardymą, vadovaudamasis LTSR BPK 3,125, 130 str. str. ir 132 str. III d.

nutariau:

1.    Dėl brošiūros „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika “ gaminimo ir platinimo iškelti baudžiamąją bylą pagal Lietuvos TSR BK 199¹ str.

2.    Parengtinį tardymą daryti šioje byloje pavesti Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus tardytojui.

(Pasirašė: A. Kairelis)¹⁵

Vertimas iš rusų k.

4 - at.    Slaptai

(Rezoliucija: „sunaikinti“)    Egz. Nr. 4

TVIRTINU
Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos SSR
Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas 
H.K. Vaigauskas 
J.J. Petkevičius

1972 m. rugpjūčio 11d.

AGENTŪRINIŲ-OPERATYVINIŲ PRIEMONIŲ IR TARDYMINIŲ
VEIKSMŲ PLANAS TIRIANT BAUDŽIAMĄJĄ BYLĄ NR. 345.

1972 m. balandžio 24 d. agentas „Klevas“ pranešė, jog kunigas jėzuitas Zubrus jam sakė, kad kunigų ir pasauliečių pastangomis artimiausiomis dienomis pasirodys kronika-biuletenis, kuriame bus paskelbta kunigo Zdebskio kalba teisme ir kitos žinios.

Š.m. balandžio 25 d. priemone „T“ užfiksuotas vienuolės Pošiūnaitės ir DON objekto, Varėnos rajono, Kabelių bažnyčios klebono kunigo jėzuito Lauriūno pokalbis, kurio metu jis ragino Pošiūnaitę „savilaidos“ biuleteniui parašyti straipsnį apie blogas savo gyvenimo sąlygas.

1972 m. gegužės 11 d. KGB prie Lietuvos SSR MT Kauno M(iesto) S(kyriaus) agentas „Edmundas“ perdavė susipažinti vieną „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ „savilaidos“ egzempliorių, kurį jis buvo gavęs iš „Ragučio“ alaus daryklos darbuotojos Janinos Lumbienės, gyvenančios Kaune, Markso g. 13-4.

Atlikus Lumbienės name priemonę „D“ [slaptą kratą. - Red.], buvo rastas minėtas „Kronikos“ egzempliorius, kurį jai grąžino agentas „Edmundas“, taip pat daug išspausdintų maldaknygių ir spausdinimo technika.

Štampas: KGB prie LSSR MT sekretoriatas
Nr. 4/324. 1974 02 12.

LSSR KGB (arba, kaip nutarime sakoma, Valstybės saugumo komitetas) tą pačią dieną, t. y. 1972 07 05 pradeda baudžiamąją bylą Nr. 345 (archyvinis Nr. 47707/3). Baudžiamąsias bylas tirdavo KGB tardymo skyrius, o operatyvines (sekimo) šiuo konkrečiu atveju susijusias su tikinčiųjų pogrindine veikla, - 5-osios tarnybos 3-iasis skyrius (dvasininkijos ideologinė kontržvalgyba).

Pradėjęs baudžiamąją -bylą, tardymo skyrius kartu su 5-uoju skyriumi parengė šiai bylai tirti tardymo veiksmų ir agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Dėl LKB Kronikos pirmąjį tokį planą parengė 5-ojo skyriaus viršininkas M. Ščensnovičius, tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Jankevičius ir KGB Kauno miesto skyriaus viršininkas G. Bagdonas, o KGB komiteto pirmininko pavaduotojas H. Vaigauskas 1972 08 11 jį patvirtino¹⁶. Pradžioje KGB jame pateikia informaciją, ką jie jau žino apie LKB Kroniką: kad 1972 04 24 ag. Klevas pranešė, jog jam kun. J. Zubrus sakė, kad artimiausiomis dienomis pasirodys biuletenis - kronika, kurioje bus paskelbta kun. J. Zdebskio kalba teisme ir kita medžiaga; kad balandžio 25 d. priemone T nustatyta, jog DON objektas kun. J. Lauriūnas SJ siūlė vienuolei A. Pošiūnaitei, kad ji į savilaidą parašytų apie sunkias savo gyvenimo sąlygas; kad 1972 05 11 ag. Edmundas perdavė KGB susipažinti LKB Kroniką. Bute asmens, iš kurio agentas gavo Kroniką, buvo atlikta slapta krata ir rasta tas pats agentui jų grąžintas Kronikos egzempliorius, daug išspausdintų maldaknygių ir spausdinimo technika. 1972 06 26 pas ses. Gemą Jadvygą Stanelytę KGB surado pirmąjį LKB Kronikos numerį. Pretekstas šiai akcijai, kaip rašo KGB, buvo poreikis išsiaiškinti agentūrinius duomenis, kad vienuolės Kaune renka tikinčiųjų parašus po kažkokiu šmeižikišku dokumentu. Dėl to 1972 06 26 pravesta pokalbis su Kauno medicinos instituto moksline sekretore vienuole Jadvyga Stanelyte, Benedikto, gimusia 1931 m., gyvenančia Kaune, Aušros g. 12-3. Kaip jie rašo, pokalbio metu išaiškėjo, kad ji turinti nelegaliai išleistos religinės literatūros ir LKB Kronikos Nr. 1. Matyt, norėdami susekti Kronikos leidėjus, ses. J. Stanelytės tuokart nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn, o, faktą įvynioję į „juridinę vatą“, tuo pretekstu oficialiai pradėjo baudžiamąją bylą Nr. 345 ir ėmė rengtis intensyviam sekimui. Ses. J. Stanelytei pradedama operatyvinio patikrinimo byla.

Šiame pirmajame plane KGB tik apgraibomis meta tinklą ant įtariamųjų. Pirmiausia jų akys nukrypsta į operatyvinėje Leidėjų byloje sekamus pogrindinės religinės literatūros leidėjus: Seminaristą (J. Stašaitį), Chameleoną (P. Plumpą), P. Petronį, J. Lumbienę, J. Urboną ir kitus. KGB rašo, jog T ir D priemonėmis įsitikinta, kad jie yra susiję su Kronika. Numato kai kurių butuose atlikti papildomas slaptas kratas bei imtis kitų priemonių. Kadangi jų „ryšys“ kun. J. Zdebskis 1972 08 25 turėjo išeiti iš kalėjimo, numato iš anksto parengti ir jo sekimo planą, juolab kad kun. J. Zdebskis palaikė ryšius su Einamųjų įvykių kronikos leidėjais Maskvoje.

Kaip paprastai įtariamiesiems sekti metama agentūra: Kaune - kunigai agentai Petras, Juozapas, Algis, Sigitas, Daktaras ir per dešimtį kitų agentų (Julius, Vagneris, Edmundas, Rimas, En, Vasiljevas, Nemunas, Baltrušaitis, Genys, Albinas, Kazimieras ir kt.); Vilniuje dėmesys nukrypsta į kun. J. Lauriūno SJ sekimą. Penktame plano punkte rašoma: Įvertinant, kad mūsų agentu „Gediminu“ pilnai pasitiki Pošiūnaitė, duoti jam užduotį atnaujinti pokalbį apie „savilaidą“ su Pošiūnaitė ir paraginti, kad ji iš Lauriūno gautų LKBK. Išsiaiškinti jo rolę jos leidyboje.

Be minėtų asmenų, į KGB akiratį patenka ir kunigai Boleslovas Radvilavičius, Kauno katedros vikaras Lionginas Vai-čiulionis, šiaulietis kunigas Jonas Babonas, Juozas Tarnauskas, vienuolė benediktinė Liolė, Juozas Avižienis, Kaišiadorių spaustuvės vedėjas Kniukšta, Antanas Pocius, Nijolė Cicėnaitė ir kiti.

Pagal agentų Petro ir Algio pranešimus ypatingas dėmesys atkreipiamas į Kauno miesto I ligoninės gydytoją, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresniąją Juliją Kuodytę: jai pradedama vesti DOP byla, numatoma ją sekti darbe ir namie, ar nėra susijusi su LKB Kronikos leidyba.

Plano pabaigoje rašoma, kad, nustačius LKB Kronikos leidėjus ir pagalbininkus, vienu metu pas juos atlikti kratas, surengti tardymus ir spręsti jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą.

Dėl Kronikos iškeltų operatyvinių bylų turėjo būti ne viena, tačiau ar buvo kolektyvinė, jungianti visas, - neaišku. Žinoma, kad 1983 01 04 daugeliui žinomiausių kunigų „reakcionierių“ (daugiausia TTGKK nariams) buvo pradėta grupinė operatyvinio tyrimo byla¹⁷. Išlikusioje kun. J. Zdebskio sekimo byloje DOR Nr. 242 randama tik dalis medžiagos apie Kronikos sekimą: juk jis buvo tik vienas iš įtariamųjų.

Prie 1972 10 05 agento Kauniečio pranešimo yra įrašyta jam duota užduotis: Gauti rašomųjų mašinėlių šrifto pavyzdžius, kuriais spausdina kun. Šalčius ¹⁸. Matyt, KGB įtarė jį Kronikos leidyba ir dauginimu. 1973 01 22 agentas Gerimantas praneša, kad 1972 m. pabaigoje Griškabūdyje, laidojant kun. J. Voveraitį, kunigai kalbėjo apie Kroniką¹⁹.

KGB Klaipėdos MS 1973 06 29 rašo raštą į Vilnių, kad kun. J. Zdebskio ryšys Klaipėdoje - ten gyvenanti vienuolė Teklė Steponavičiūtė (gim. 1941 m.) - palaiko ryšius su leidžiančiais ir platinančiais Kroniką ²⁰.

KGB Kauno MS 1973 10 16 rašo raštą KGB Lazdijų rajono poskyriui, kad Simno vikaras kun. S. Tamkevičius savo šviesiai žaliu moskvičiumi Nr. 77-05 LIU lankosi pas kun. A. Svarinską (Igliaukoje) ir kun. L. Kunevičių (Gerdašiuose). Keliamas klausimas, ar tik jis nepristatąs jiems Kronikos ²¹.

Praslinkus metams po pirmojo plano sudarymo LKB Kronikos baudžiamajai bylai Nr. 345 tirti, KGB, matyt, tarėsi pakankamai surinkusi duomenų ir galinti jos leidybai smogti smūgį: LSSR KGB pirmininkas gen. mjr. J. Petkevičius 1973 10 30 patvirtino tardymo ir 5-ojo skyriaus sudarytą Agentūrinių-operatyvinių ir tardyminių priemonių planų, kad būtų užkirstas kelias veiklai grupės asmenų, susijusių su vadinamosios „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ ir kitos religinės bei ideologiškai žalingos literatūros gamyba ²². (Beje, ant abiejų planų yra užrašas: Sunaikinti, bet, matyt, per skubėjimą Atgimimo dienomis nespėjo to padaryti.) Šiame plane jau taikliau nurodomi įtariamieji Kronikos leidėjai ir talkininkai. Apibūdinus Kronikos pavojingumą sovietinei valstybinei ir visuomeninei santvarkai dėl jos daromos įtakos SSRS viduje ir užsienyje, toliau rašoma: Pravedus kompleksų agentūrinių-operatyvinių ir tardyminių priemonių, nustatyta, kad „Kronikos“ ir kitos religinės bei ideologiškai žalingos literatūros gamyba užsiima organizuota ir labai užsikonspiravusi grupė reakcingų kunigų ir nacionalistų - klerikalų. Prie jų priskiriami kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Jonas Bukauskas, Jonas Lauriūnas, Algimantas Keina ir pasauliečiai Povilas Petronis, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Juozas Urbonas, Janina Lumbienė, Juozas Tarnauskas, Jonas Špokas, Vytautas Vaičiūnas, Jonas Veprauskas ir Boleslovas Kulikauskas. Toliau rašoma, kad šie asmenys Kronikos ir kitos literatūros leidybai turi du EROS aparatus, rotaprintą bei per 10 literatūros įrišimo punktų. Kad būtų surasti daiktiniai įkalčiai ir kita jų priešiškos veiklos medžiaga, suderinus su LKP CK, KGB prie SSRS Ministrų tarybos ir gavus respublikos prokuroro sankciją, bylą pradėti realizuoti atliekant kratas pas pagrindinius tiriamuosius.

Sąrašas pradedamas kun. A. Keina, kuris artimai bendrauja su kunigais J. Zdebskiu, J. Lauriūnu, J. Bukausku, taip pat P. Plumpa. 1972 09 13 slapto klausymosi būdu jie užfiksavo, kaip Fariziejus (vysk. Julijonas Steponavičius) patarė kun. A. Keinai parašyti į Kroniką apie kun. B. Laurinavičių ir apie tai, kaip už vaikų katekizavimą Nemunėlio Radviliškyje buvo terorizuojamas vysk. Vincentas Sladkevičius. KGB pažymi, kad ši informacija tikrai buvo paskelbta Kronikoje. Be to, kun. A. Keina papasakojo vysk. J. Steponavičiui apie dauginimui naudojamą ERĄ.

Toliau - kun. J. Bukauskas, kuris 1972 09 08 kalbėdamas apie Kronikos leidybą su vienuole A. Pošiūnaite (kuria, kaip rašo KGB, per ag. Gediminą jie slaptai, jai nežinant - rus. v  tiomnuju - naudojosi) pasakė, kad „jo vaikinas“ intensyviai su ERA dirba Kaune ir kad Buliauskas nėra „Kronikos“ redaktorius, o tik administratorius“. Be to, Buliauskas periodiškai lankosi pas Fariziejų ir jam pasakoja apie Kronikos ir kitos literatūros leidybą. Fariziejaus klausiamas, Buliauskas atsakė, kad jie turi ERĄ. Priemonėmis NN ir D nustatyta, kad išspausdintą literatūrą kun. J. Buliauskas laiko Kriaučiūnaitės (Panevėžyje) ir Ratkevičiaus (Pasvalyje) butuose.

Kun. J. Lauriūnas kaltinamas parašų po garsiuoju Lietuvos katalikų memorandumu rinkimo kampanijos organizavimu bei informacijos rinkimu Kronikai. Jis ses. A. Pošiūnaitei sakęs, kad Kroniką būtų galima siųsti ir į užsienį. Jis palaiko ryšius su kun. A. Keina bei yra vienos vienuolių kongregacijos dvasios tėvas.

P. Petroniui priklauso ERA, kuria dauginama Kronika ir kita literatūra. Jis artimai bendrauja su kun. J. Bukausku ir Kronikos leidybos iniciatorium kun. J. Zdebskiu. Priemonėmis NN ir T nustatyta, kad jis su literatūros nešuliais lankosi J. Veprausko rūsyje (Kaune, Titnago g.). Be to, turi plačius ryšius su vienuolėmis ir nacionalistiškai nusiteikusiais asmenimis. KGB nustatė, kad jis dabar slapstosi pas V. Vaičiūną Kaune. 1973 10 01 priemone T nustatyta, kad pagal P. Petronio užduotį V. Vaičiūnas paėmė savo darbovietėje nurašyto EROS aparato detales ir jas paslėpė.

P. Plumpa - vienas iš pagrindinių pogrindinės literatūros leidėjų. Nuo 1970 m. jis gyvena ir dirba nelegaliai. KGB rašo, kad dar 1970 11 15 pas jį apsilankė J. Stašaitis ir jie svarstė, kaip įsigyti ERĄ ir literatūrą spausdinti dviem pamainomis. Priemone T iš P. Petronio pokalbių su J. Lumbiene, J. Urbonu ir kitais KGB daug ką žinojo apie P. Plumpos veiklą: kad jis dirba su ERA, kad rengiasi sumontuoti naują aparatą ir ieško jam vietos...

J. Stašaitis - vienas iš artimiausių P. Petronio ir P. Plumpos bendradarbių pogrindinės religinės literatūros leidyboje. Kad jis su Kronika susijęs, rodo joje įdėta informacija apie jo dukters konfliktą mokykloje dėl ateistinio rašinio.

Toliau taip pat plačiai apibūdinama agentūrinių-operatyvinių būdu surinkta medžiaga apie kitus įtariamus dėl Kronikos leidybos asmenis: J. Lumbienę, J. Urboną, J. Tarnauską, J. Špoką, V. Vaičiūną, J. Veprauską ir B. Kulikauską. Daugiausia ši medžiaga surinkta slaptojo klausymosi būdu, išoriniais sekimais ir agentų pranešimais. Pas visus šiuos asmenis pirmiausia numatoma atlikti kratas.

Kartu KGB numato atlikti kratas ir apklausą daugybės asmenų, kurie įtariami šios literatūros įrišinėjimu ir platinimu. Tai Janina Pamarnackienė, Leontija Kinsgailaitė, Albinas Veineris, Algimantas Razbickas, Virgilijus Jaugelis, Nijolė Cicėnaitė, Juozas Česonis, Teresė Mačiukienė, Klementina Misiūnaitė, Petras Peckus, Izabelė Šiliauskienė, Arimantas Juvencijus Raškinis, Ignas Šimonis, Liucija Atkočiūnienė, Vladas Lapienis, Zenonas Urbanas, Vytautas Merkys, Marija Jasėnienė, Juozas Kopūstas, Antanas Pocius, Teklė Steponavičiūtė, Stefanija Kriaučiūnaitė, Antanas Ratkevičius, kun. Boleslovas Babrauskas, Petras Jonas Dambrauskas, Apolinaras Kačergius, Ona Tamulaitytė ir Stasys Sipkus.

Raidinėmis priemonėmis (T, NN, D) nustatyta ar iš agentų pranešimų KGB žinoma, kad šie asmenys vienaip ar kitaip yra susiję su įtariamaisiais pagrindiniais Kronikos ir kitos literatūros leidėjais ir vienaip ar kitaip dalyvauja šiame darbe.

KGB savo plane numato ištardyti dar 33 kitus asmenis, pas kuriuos lankosi įtariamieji ar pagal KGB turimus duomenis jie gauna Kroniką. Pvz., kun. Juozą Tunaitį (dabar vyskupą) numato ištardyti dėl to, kad agento „Gedimino“ duomenimis, o ir išoriniu stebėjimu nustatyta, jog pas Tunaitį lankosi Buliauskas ir jam palieka „Kroniką“. Tunaitis „Kroniką“ perduoda Pošiūnaitei. Be to, pas Tunaitį lankosi kunigas Lauriūnas.

Asmenys, pas kuriuos KGB planuoja atlikti kratas, pasklidę visoje Lietuvoje. Tai byloja apie didžiulį KGB atliktą sekimo darbą, į kurį buvo įtrauktas visas respublikos KGB padalinių aparatas. Tiesa, šiame plane minima nedaug agentų (Gediminas, Aldona, Vidmantas, Aronija), tačiau jų, be abejo, buvo daug: daugelyje vietų tik pažymima, kad duomenys gauti iš agentūros. Labai plačiai naudotos priemonės T, S, NN ir D, t. y. slaptas klausymasis iš butų, telefoninių pokalbių klausymasis, išorinis stebėjimas ir slaptos kratos.

Realizuodamas šį planą KGB numatė agentus smulkiai instruktuoti, užmegzti skubų ryšį su jais, kad būtų galima laiku nustatyti sekamųjų ketinimus, taip pat jų nusikalstamos veiklos daiktinių įrodymų slėpimo vietas. Numatyta priemonėmis T ir S ypač suintensyvinti Petronio, Lumbienės, Vaičiūno, Plumpos, Urbono ir vysk. Steponavičiaus sekimą. Numatyta Tamsybininkų operatyvinėje byloje „tiriamų“ kunigų J. Lauriūno, J.    Bukausko ir A. Keinos sekimas, taip pat reakcingų kunigų K.    Zemėno, K. Garucko, A. Svarinsko, P. Račiūno, S. Tamkevičiaus, B. Babrausko, G. Šukio bei vienuolių Mikšytės, Kuodytės, Stanelytės, Vertelkaitės, Pošiūnaitės ir kitų stebėjimas. Įsirašoma sau į planą sekti atvykstančius į Lietuvą užsieniečius (kad nebūtų perduota jiems Kronika) bei visų sekamųjų korespondenciją. Kaip paprastai, numatyta verbuoti ir naujus agentus iš sekamųjų ryšių. Norėdamas užkirsti kelią kratų ir areštų sukeltiems protestams šalies viduje ir užsienyje, KGB numato iš anksto parengti ir Gimtajame krašte išspausdinti straipsnį, kuriame tiriamieji objektai būtų demaskuoti kaip spekuliantai, siekiantys pralobti pasinaudojant tikinčiųjų jausmais. Tuo pačiu metu per Katalikų Bažnyčios vadovybėje ir parapijose tarp dirbančių kunigų esančių agentūrą atlikti tam tikrą darbą tarp tikinčiųjų. Kad respublikos visuomenei būtų suorganizuotas „aiškinamasis darbas“, numato prašyti pagalbos LKP CK. Visai operacijai vadovauti paskiriamas KGB pirmininko pavaduotojas plk. H. Vaigauskas.

Nors KGB per pusantrų metų nuo LKB Kronikos pasirodymo surinko palyginti daug duomenų apie jos leidėjus, daugintojus, įrišėjus ir platintojus, tačiau iki pagrindinio savo tikslo -nustatyti redakciją ir ją likviduoti - dar buvo toli.

Po 1973 11 19-20 masinių kratų ir Kronikos daugintojų pirmųjų areštų agentas Martynas rašo, kad gruodžio viduryje kun. Albinas Deltuva teiravosi kun. J. Zdebskio, ar po kratų ir areštų pasirodys Kronika. Kun. J. Zdebskis jam atsakęs: Pamatysim. Geriau mažiau žinoti; už „Kroniką“ rusai šantažuoja - lengviau tam, kas pavardžių nežino. Agentas dar priduria, kad gruodžio 23 d. „troika“ - kunigai Ambrasas, Deltuva ir Plioraitis - apie kažką paslapčiomis kalbėjosi. Kai prie jų priėjęs Martynas, jie nutilo²³. Savo 1973 12 11 pranešime agentas Martynas rašo, kad kun. Ambrasas jam sakęs, jog dėl Kronikos areštuotas kažkoks pasaulietis Povilas (Petronis).

1973 m. vos į Šlavantus atvykus klebonauti kun. J. Zdebskim, prasidėjo intensyvus jo sekimas. Sekimas ypač suintensyvėjo ir agentų pranešimų apie jj padaugėjo po minėtųjų masinių kratų ir areštų: KGB neabejojo jo dalyvavimu Kronikos leidyboje, bet neturėjo konkrečių įkalčių, kuriais remdamasis galėtų jį areštuoti ir pradėti tardymą. Norėdamas surinkti šiuos įkalčius, 1973 12 28 LSSR KGB rašo savo Lazdijų RP raštą, jog areštuotasis Petronis vienam savo ryšiui kartą kun. J. Zdebskį yra pavadinęs „generolu“. (Tą jie žinojo iš slapto klausymosi Vytauto Vaičiūno bute.) Lazdijų RP įpareigojamas aiškintis kun. J. Zdebskio ryšius su Kronikos leidėjais. Nurodo tam panaudoti agentus Gediminą, Martyną, Arūną ir patikimus asmenis: K, P ir A. Vėliau nurodoma per agentą Germantą jį iškviesti į Kauną, į kuriją, o tos kelionės metu išorinio stebėjimo priemone aiškintis jo ryšius (t. y. pas ką jis lankysis ar su kuo susitiks)²⁴.

Agentūrinių operatyvinių priemonių plane, kurį 1974 02 12 parengė KGB Lazdijų RP, kun. J. Zdebskis kaltinamas dalyvavimu Kronikos ir kitos nelegalios religinės, antisovietinės ir „ideologiškai žalingos“ literatūros leidyboje.

Kronikos leidėjų buvo ieškoma plačiai - po visą Lietuvą. 1973 12 17 agentas Gerardas praneša apie savo pokalbį su kun. A. Keina, kuris papasakojo apie masinių kratų metu pas jį atliktą kratą; tada paimta daug knygų, rašomoji mašinėlė ir kt. Kabelių klebonas kun. Jonas Lauriūnas SJ sakęs, kad jį krečia jau ne pirmą kartą. Kun. Kazimieras Gailius (Vilniaus Aušros Vartą bažnyčios vikaras) agentui pataręs slėpti visa, ką įtartina turi. Agentas pastebėjo, kad tomis kratų ir areštų dienomis pas kun. K. Gailių du kartus buvo užėjęs Vladas Lapienis. Jo ieškojo ir kun. J. Lauriūnas SJ. Vilniuje lankėsi ir kun. J. Zdebskis. Jis agento teiravosi, kur tie mūsą draugai darė kratas. KGB savo rezoliucijoje prie pranešimo rašo, kad kun.

J.    Zdebskio atvykimas į Vilnių neatsitiktinis ir kad tokiais atvejais jį reikia stebėti (naudoti priemonę NN), o kun. K.    Gailių reikia „demaskuoti“, nes jis, matyt, gerai informuotas apie Kroniką.

1974 02 26-28 KGB išoriškai sekė kun. J. Zdebskį, kai jis turėjo būti tardomas kaip liudytojas areštuotųjų (P. Plumpos, P. Petronio ir kt.) byloje. Stebėjimo suvestinėje Nr. 1829-1 rašoma, kad dieną prieš tardymą kun. J. Zdebskis apsilankė Simne su prikimštu portfeliu, o išėjo su patuštėjusiu. Tos pačios dienos vakarą (20 val. 15 min.) pas kun. J. Zdebskį į Šlavantus savo mašina atvyko kun. S. Tamkevičius. 22 val. abu išvažiavo Seirijų link ir už 200-300 m sustoję 30-35 min. mašinoje kalbėjosi. Kun. J. Zdebskis buvo nepertraukiamai stebimas ir abi tardymo dienas (27 ir 28 d.). KGB nustatė, kad po pirmosios dienos jis apsilankė pas Arimantą Raškinį (Kaune, Angariečio g. 33), o po to nuvyko į Veiverius, kur nakvojo pas kleboną. Iš ten kitą dieną kun. J. Zdebskis vėl atvyko į tardymą²⁵.

Po Povilo Petronio arešto agentas Švyturys savo pranešime (1974 03 20) išreiškia įtarimą, kad Petronis buvęs kronikininkų inspektorius: jis visur važinėjęs ir rinkęs žinias - kur koks kryžius nugriautas, kur kokia motina įspėta už savo vaikų religingumą, kur ir kokia bauda kas nubaustas už vaikų katekizavimą ir t. t.²⁶

1974 04 22 agentas Gediminas prie kronikininkų priskiria kunigus Ambrasą (Leipalingis), Deltuvą (Veisiejai), Zdebskj (Šlavantai), Tamkevičių (Simnas) ir Kunevičių (Gerdašiai). Lazdijų dekanas V. Strimaitis prie jų priskiria ir Kapčiamiesčio kleboną I. Plioraitį²⁷.

LSSR KGB 1974 07 25 rašo raštus Alytaus, Lazdijų ir Šakių rajonų savo poskyriams apie ses. Nijolės Sadūnaitės „gastroles“ po Lietuvą: birželio 22-26 d. ji lankėsi Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Paluobiuose. Paluobiuose (pas kun. Pranciškų Račiūną MIC) birželio 25 d. buvo atvažiavę ir kunigai

S. Tamkevičius ir J. Zdebskis. Visi išbuvo apie keturias valandas. Tai nustatyta NN priemone. KGB juos įtaria bendradarbiavimu Kronikos leidyboje²⁸.

3. LKB Kronikos ir Aušros sekimas

Kaip matyti iš minėtos DOR Nr. 242 bylos, ilgą laiką KGB negalėjo nustatyti, kas yra pagrindiniai Kronikos leidėjai. Po Povilo Petronio, Jono Stašaičio tardymų įsitikinę, kad tai ne jie, o iš Virgilijaus Jaugelio (kurio dėl jauno amžiaus ir kitų priežasčių irgi negalėjo įtarti esant pagrindinį leidėją) ir iš Petro Plumpos nieko neišpešę, tęsė Kronikos leidybos, dauginimo, platinimo ir į Vakarus perdavimo kelių paieškas. Tą juos vertė daryti faktas, kad po P. Plumpos ir kitų grupinių areštų 1973 m. bei po ses. Nijolės Sadūnaitės arešto 1974 m. Kronika ėjo kaip ėjusi, o 1975 m. dar pasirodė ir Aušra. Tų leidinių giminiškumas buvo aiškus ne tik iš bendros ideologinės pakraipos, bet ir iš to, jog daug jų numerių būdavo išspausdinta tomis pačiomis rašomosiomis mašinėlėmis (tai nustatydavo KGB operatyvinis technikos skyrius ir ekspertai).

Kaip rašo arkivysk. S. Tamkevičius, pirmuosius šešis Aušros numerius išleido jis pats, o toliau leisti pasiūlė turėjusiam literatūrinių gabumų kun. Lionginui Kunevičiui. Kaip matėme iš anksčiau pateiktos KGB sekimo medžiagos, kun. L. Kunevičius, kaip ir kunigai J. Zdebskis, S. Tamkevičius S], P. Račiūnas MIC, P. Dumbliauskas SDB, buvo seniai (ne vėliau kaip nuo 1968 m.) patekęs į KGB akiratį. Kun. L. Kunevičius taip pat buvo KGB operatyvinėje įskaitoje, pradėta jo tyrimo byla ir suteiktas Mistiko slapyvardis. Ypač KGB objektyvas į jį nukrypo po to, kai jis 1974 10 11 su kunigais S. Tamkevičiumi SJ, J. Zdebskiu, P. Dumbliausku SDB ir P. Adomaičiu MIC kreipėsi į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą dėl 1973-1974 m. areštuotųjų katalikiškos pogrindinės spaudos leidėjų ir platintojų, P. Plumpos, P. Petronio, J. Stašaičio, V. Jaugelio, J. Gražio, N. Sadūnaitės ir kitų paleidimo į laisvę. KGB siutino tai, kad šį kreipimąsi akademikas Andrejus Sacharovas 1974 10 17 nusiuntė Pasaulinei Bažnyčių Tarybai bei Katalikų Bažnyčios 1974 m. Sinodo Romoje dalyviams ir paskelbė pasaulio visuomenei, prašydamas nekaltai areštuotuosius ginti²⁹. Po to visus pasirašiusiuosius KGB darbuotojai tardė, bandydami įbauginti ir išsiaiškinti, kas buvo iniciatorius, tačiau tai jiems nepavyko. LSSR KGB 5-ojo skyriaus viršininkas plk.  M. Ščensnovičius 1976 01 26 siunčia KGB Lazdijų RP viršininkui T. Žemaičiui išrašą iš agentūrinių operatyvinių priemonių plano, kaip nustatyti ir užkirsti kelią veiklai asmenų, kurie leidžia ir platina LKB Kroniką. Adresatas įpareigojamas iki 1976 05 01 įvykdyti keletą priemonių. Apie vieną iš jų rašoma:

Pagal turimus agentūrinius-operatyvinius duomenis KGB Lazdijų RP tyrimo objektas [sekamasis] „Mistikas“, būdamas priešiškai nusiteikęs sovietinei santvarkai, tikintiesiems sako provokuojančius ir šmeižikiškus pamokslus, artimai bendrauja su reakcingais kunigais, kurie dalyvauja „Kronikos“ leidyboje <...> „Tomovu“ [S. Tamkevičiumi], „Akiplėša“ [J. Zdebskiu], „Sargybiniu“ [P. Dumbliausku] ir Adomaičiu. Kad būtų suaktyvintas „Mistiko“ sekimas, įpareigojama įgyvendinti šias priemones:

a) Pagal ag. „Algio“ pranešimus „Mistikas“ renka medžiagą savo veikalui apie neva respublikoje egzistuojantį tikinčiųjų ir dvasininkijos persekiojimą.

Siekiant patikrinti šio agento pranešimus ir „Mistiko“ veikalo turinį bei saugojimo vietą, taip pat dėl to, kad būtų aptikta kita galbūt esanti priešiška medžiaga, pasirengti ir „Mistiko “ bute įvykdyti priemonę „D “.

Toliau priemonių plane numatoma užverbuoti kun. L. Kunevičiaus šeimininkės Šlapikienės žentą [...], kuris esąs netikintis, bet lankosi pas uošvę, ir jam padedant įvykdyti raidines priemones (tarp jų ir „D“) bei išaiškinti „Mistiko“ ryšius. (Ar jį pavyko užverbuoti, šioje byloje duomenų nėra.)

„Mistiko“ tyrimui pasiųsti KGB Kauno MS agentą „Leoną“. Tęsti šmeižikiškų „Mistiko“ pamokslų kaupimą, įrašant juos į magnetofono juostą bei surenkant piliečių paaiškinimus³⁰.

Toliau plane numatomos priemonės, kaip sekti Veisiejų kleboną A. Deltuvą, pas kurį iš Šakių r., Burgaičių kaimo atvyksta invalidė Dagilaitytė ir rašomąja mašinėle spausdina Kroniką, o pirmąjį egzempliorių būk tai sunaikina. (-Šis pranešimas gautas iš KGB Jurbarko RP agento Atsargiojo.) Iš kalinamojo P. Petronio kameros agento Aro taip pat gautas pranešimas, kad ta pati Zita [Dagilaitytė] ir Petroniui spausdinusi nelegalius leidinius, todėl nusprendžiama pradėti jos operatyvinio patikrinimo bylą (DOP). Tam numatoma panaudoti agentą Atsargųjį: jis turi gauti jos rašomosios mašinėlės šriftą, kurį būtų galima palyginti su mašinėlių šriftu, kuriuo išspausdinti Kronikos numeriai. Kad būtų nustatytos vietos, kur yra spausdinimo mašinėlės bei kur spausdinama Kronika, nurodyta periodiškai Dagilaitytę sekti priemone NN bei panaudoti priemonę MT. (KGB specialiai kažkokiu preparatu MT apdorodavo kalkę ir per agentus ją perduodavo sekamam žmogui. Po to OTO skyriuje KGB tikrindavo naujus Kronikos numerius, ar nėra MT preparato pėdsakų).

Devintas priemonių plano punktas yra vienuolės Marytės Vitkūnaitės tyrimas; ji yra pažįstama ir labai atvira agento Drąsusis seseriai: duoda jai skaityti Kroniką, pasakoja apie savo religinę veiklą ir bando ją įtraukti į šį darbą. KGB numato užverbuoti ir agento seserį bei ją panaudoti Kronikai sekti. Juolab kad apie M. Vitkūnaitės bendradarbiavimą Kronikos leidyboje jiems liudijo ir agentės Lilijos pranešimai.

Agentė Lilija 1975 07 03 pranešime kalba apie Kronikos numerį, kuriame rašoma apie P. Plumpos, V. Jaugelio ir kitų teismą ir kurį į Klaipėdą turįs pristatyti kažkoks Ignas. Tame pranešime ji nurodo kun. J. Zdebskį, Žiliūtę bei Teklę iš Klaipėdos kaip Kronikos bendradarbius. KGB jai duoda užduotį sekti, kas į Klaipėdą atveš LKB Kroniką³¹. (Kaip paaiškėjo iš KGB paliktų pastabų ir rezoliucijų, agentė Lilija daug Kronikos numerių perdavė į KGB rankas.)

Kad nepaprastai daug nuveikęs spausdinant ir platinant religinę literatūrą P. Petronis nebuvo Kronikos leidėjas, o tik jos daugintojas, KGB sužinojo (1974 10 01) iš jo kameros agento Leontjevo. P. Petronis pasiguodžia, kad, nors ir nemažai jų suėmęs KGB, bet dar ir likę daug stiprių grupių. Tarp tokių jis pamini grupę Veliuonoje bei Stefaniją Kriaučiūnaitę Panevėžyje (Žemaitės g. 21), kuri ypač daug Kronikos išplatina jaunimui ³².

KGB gaudavo ir labai konkrečių žinių apie Kronikos bendradarbius, bet neskubėdavo jų suimti: matyt, jiems buvo svarbu ne atskiri bendradarbiai ir talkininkai, bet redaktorius ir pagrindiniai leidėjai. Iš šių pranešimų jie pynė savo voratinklį, kurio tikslas buvo sugauti pagrindinius veikėjus ir Kroniką likviduoti. Pavyzdžiui, agentas Petras (kunigas, matyt, turėjęs nemažą Kronikos bendradarbių pasitikėjimą, nes iš jų gaudavęs ją ir daugelį numerių perdavęs į KGB) 1976 01 09 pranešime rašo, kad buvo susitikęs su Vytautu Vaičiūnu (KGB sekamuoju Fanatiku, Vladu), kuris atvirame pokalbyje pasisakė, kad bendradarbiauja leidžiant Kroniką. Tai, pasak jo, aišku ir valdžiai. Jis pasiryžęs ir toliau bendradarbiauti, nors žino, kad laukia „tupikas“³³.

Jau 1978 m. KGB buvo beveik visiškai aišku, kas yra pagrindiniai Kronikos leidėjai. 1978 m. rugsėjo mėn. sudarytame agentūrinių operatyvinių priemonių plane rašoma: Tiriant „Nepataisomąjį“ [kun. A. Svarinską], „Tomovą“ [kun. S. Tamkevičių SJ] ir „Akiplėšą“ [kun. J. Zdebskį], gauti agentūrinio ir „raidinio“ stebėjimo duomenys, iš kurių analizės matyti, kad jie yra vieni iš pagrindinių „LKB Kronikos“ leidybos įkvėpėjų, per savo ryšius ją platinę respublikoje, taip pat gali būti susiję su „LKB Kronikos“ medžiagos perdavimu į užsienį ³⁴.

Kaip matyti, KGB jau beveik neabejojo, tačiau dar ir neturėjo neginčijamų įkalčių ir tikrumo, kad juos suėmus bus likviduota Kronika, todėl savo voratinklį rezgė toliau.

4. TTGKK įsikūrimas ir jo bei LKB Kronikos tolesnis sekimas

1978 11 13 Lietuvoje įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (toliau TTGKK). Jo nariai buvo kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas ir Vincas Vėlavičius. Tai buvo ne pogrindinė, o viešai veikianti institucija. Apie Komiteto įkūrimą buvo paskelbta jo narių A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus ir J. Zdebskio susitikime su užsienio žurnalistais spaudos konferencijoje, kuri 1978 11 22 įvyko Krikščionių komiteto tikinčiųjų teisėms ginti (toliau KKTTG) sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute (Maskvoje, Sevastopolio pr. 67-4).

 

TTGKK įkūrėjai: iš kairės - kunigai V. Vėlavičius, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Zdebskis, J.Kauneckas. 1978 m.

TTGKK savo tikslu paskelbė:

1)    atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį į Bažnyčios ir paskirų tikinčiųjų diskriminavimo faktus; informuoti Bažnyčios vadovybę, o reikalui esant ir visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose;

2)    siekti, kad tarybiniai įstatymai ir jų praktinis taikymas, liečiantis Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus, neprieštarautų tarptautiniams TSRS susitarimams;

3)    aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti;

4)    TTGKK veiks viešai ir nesieks jokių politinių tikslų.

Pabaigoje TTGKK pareiškia, kad jis ne tik gins katalikų teises, bet ir solidarizuosis su Tarybų Sąjungos ir viso pasaulio žmogaus teisių gynėjais. Ypač artimai norima bendradarbiauti su SSRS Krikščionių komitetu tikinčiųjų teisėms ginti [Maskvos KKTTG].

Šį pareiškimą-deklaraciją pasirašė visi Komiteto nariai, nurodydami kiekvienas savo adresą, kad visi suinteresuotieji žinotų, kur kreiptis. Dokumentas buvo pasiųstas Lietuvos vyskupams, vyriausybei ir išdalytas spaudos konferencijoje dalyvavusiems užsienio žurnalistams. Be šios deklaracijos, užsienio žurnalistams buvo įteikti dar 3 pirmieji Komiteto parengti dokumentai.

Daugiau žinių apie šio Komiteto įsikūrimą atskleidžia kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus baudžiamosiose bylose esantys Maskvos SSRS KKTTG narių tardymų protokolai arba jų kopijos³⁵.

Areštavus kun. A. Svarinską (1983 01 26) ir tardymų eigoje renkant jam įkalčius, 1983 m. buvo peržiūrėtos visų 1979 m. areštuotų ir 1980 m. teistų SSRS KKTTG narių bei kitų žmogaus teisių gynėjų - Glebo Jakunino, Levo Regelsono, Viktoro Kapitančiuko ir Dmitrijaus Dudko - baudžiamosios bylos. Iš jų bylų padarytos kopijos tų tardymų protokolų, kuriuose buvo kalbama apie Lietuvos TTGKK veiklą, be to, jie visi (ir tie,  kurie buvo laisvėje, ir tie, kurie buvo lageryje) iš naujo tardyti.

Iš šių protokolų ir jų kopijų paaiškėja, kad 1978 m. spalio mėnesį Kybartuose pas kun. S. Tamkevičių (su kuriuo jau buvo pažįstamas anksčiau) lankėsi SSRS KKTTG komiteto narys Maskvos srities, Solnečnogorsko rajono, Časiukovo kaimo Švč. Trejybės cerkvės stačiatikių šventikas Glebas Jakuninas. Su juo drauge buvo atvykęs šio Komiteto sekretorius V. Kapitančiukas ir L. Regelsonas. Jie žinoję, kad jų pavyzdžiu Lietuvoje rengiamasi įkurti TTGKK, todėl atvyko šio klausimo aptarti ir suteikti pagalbos.

Iš tikrųjų jų atvykimo tikslas buvo į savąjį KKTTG įtraukti ką nors iš Lietuvos veikliųjų kunigų. Kad tokių Lietuvoje yra, jie žinojo iš šių kunigų bendradarbiavimo su Maskvos disidentais. Tačiau kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas ir J. Zdebskis pasitarę nusprendė įkurti atskirą Katalikų komitetą, kuris keistųsi dokumentais su maskvietiškuoju KKTTG, palaikytų ryšius, bendradarbiautų. Nors KKTTG nariai pradžioje buvo nelabai patenkinti tokiu sprendimu, tačiau pasvarstę sutiko ir rėmė TTGKK kūrimąsi. V. Kapitančiukas padėjo parengti ir suredaguoti šio kuriamo Lietuvoje TTGKK pirmąjį pareiškimą - deklaraciją. Iš Lietuvos katalikų dvasininkų šiame pasitarime dalyvavo kun. A. Svarinskas. Buvo aptarta ir dokumentų perdavimo į Vakarus tvarka: maskviškis Komitetas pažadėjo lietuviams padėti. Kaip minėta, jie suorganizavo ir pirmąją TTGKK spaudos konferenciją užsienio žurnalistams. Vėliau (1979 04 25) kun. S. Tamkevičius dalyvavo susitikime su Europos krikščionių asociacijos nariais Marija ir Folke Filksovais. Susitikimas įvyko Maskvos sr., Ščiolkovo r., Grebnevo kaimo cerkvės šventiko Dmitrijaus Dudko bute.

Kadangi 1979 m. lapkričio mėn., darant kratas SSRS KKTTG narių butuose, buvo rasta daug Lietuvoje veikiančio TTGKK parengtų ir į rusų kalbą išverstų dokumentų bei LKB Kronikos numerių (pas V. Kapitančiuką - TTGKK 1978 11 13 kreipimasis, kun. S. Tamkevičiaus ir kun. A. Svarinsko kreipimasis į LSSR prokurorą, TTGKK kreipimasis į 35-ąją SNO generalinės asamblėjos sesiją, visų šalių parlamentarus ir vyriausybes, LKB Kronikos Nr. 26, 28, 29 ir daug kitų jų dokumentų), buvo aišku, kad jie atvežti perduoti į užsienį. V. Kapitančiukas paliudijo, kad šiuos dokumentus jam atveždavo kun. S. Tamkevičius. L. Regelsonas taip pat paliudijo kelis kartus V. Kapitančiuko bute matęs kun. S.- Tamkevičių, atvežusį šiuos dokumentus. Tačiau, kaip liudija G. Jakuninas, jam šiuos dokumentus perduodavusios kažkokios moterys iš Lietuvos, kurios prisistatydavo kaip TTGKK pasiuntinės. Šiuos dokumentus jie perduodavę užsienio korespondentams (V. Kapitančiuko liudijimu) arba Vašingtono tyrimų centro leidėjui Henriui Deikinui, gyvenančiam JAV, San Franciske (G. Jakunino liudijimu) ir kitais būdais. Abiejų Komitetų pasirašytus bendrus dokumentus (pas kun. S. Tamkevičių 1980 04 17 kratos metu paimtą Kreipimąsi į krikščionis portugalus, Kreipimąsi į viso pasaulio bažnyčių tarybą ir kitus) paprastai parengdavo maskviškis Komitetas, paskui per asmenis, kurie atveždavo siųstiną į užsienį medžiagą, šiuos dokumentus perduodavo į Lietuvą, kur TTGKK nariai juos apsvarstę pasirašydavo arba pakoreguodavo. Ne kartą tuos dokumentus maskviečiai perdavė atvykusiam kun. S. Tamkevičiui.

Visi apklaustieji liudijo, kad LKB Kroniką atveždavo iš Lietuvos, kartais iš Baltarusijos ar Moldavijos atvykę žmonės, bet tik ne kun. S. Tamkevičius. Dažniausiai tai būdavo moterys, kurių jie neprisimeną³⁶. Šis jų liudijimas buvo juridiškai labai svarbus, nes TTGKK veikla ir dokumentai buvo vieši, o LKB Kronika - pogrindžio leidinys.

Pažymėtina pakankamai tvirta G. Jakunino laikysena -kuo mažiau išduoti. Galima sakyti, kad ji buvo panaši į Kronikos pogrindžio leidėjų P. Plumpos, V. Jaugelio, N. Sadūnaitės, V. Lapienio, kun. A. Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus, kun. J. Zdebskio ir daugelio kitų nuteistųjų ir liudytojų laikyseną tardymų ir teismų metu.

Didvyriška buvo įkalintos Tatjanos Velikanovos laikysena. 1983 02 17 tardoma dėl pažinties su A. Svarinsku, dėl to, kas jai perduodavo lietuviškojo TTGKK dokumentus, T. Velikanova į vienintelį klausimą: Ar jūs pažįstate kun. Alfonsą Svarinską iš Lietuvos?, atsako raštu: Atsisakau dalyvauti parengtiniame tardyme visose bylose, kurias KGB atlieka pagal RSFSR BK 70 ir 190 ¹ straipsnius bei atitinkamus kitų respublikų BK straipsnius. Laikau, kad visos panašios bylos vedamos šiurkščiai pažeidžiant BPK. Dėl to tokiuose neteisėtuose tardymo ir teismų organų veiksmuose dalyvauti negaliu³⁷.

Ne visi SSRS KKTTG nariai išlaikė egzaminą: V. Kapitančiukas parašė JAV Kongresui atvirą savo „atgailos“ laišką ir jį nuteisė tik 4 metams lygtinai; D. Dudko, spaudoje ir per televiziją „pasmerkusiam“ savo veiklą, byla buvo nutraukta; L. Regelsonas irgi nuteistas lygtinai 5 metams. Tik G. Jakuninas nuteistas 5 metams griežtojo režimo kolonijos ir 5 metams tremties, o T. Velikanova - 4 metams kolonijos ir 5 metams tremties. Visi jie buvo teisiami 1980 metais³⁸. Nepaisant vienokios ar kitokios jų laikysenos tardymų ir teismo metu, jie buvo atlikę nemažą darbą palaikydami Lietuvos tikinčiųjų kovą dėl savo teisių, perduodami TTGKK dokumentus ir LKB Kroniką į Vakarus.

TTGKK įsikūrimas buvo precedento neturintis akibrokštas Lietuvos KGB ir visai sovietinei valdžiai. Pirmasis DOR Nr. 242 byloje esantis TTGKK dokumentas yra kun. J. Zdebskio 1979 02 16 Komiteto vardu siųsta sveikinimo telegrama vyskupui tremtiniui Julijonui Steponavičiui jo šv. Globėjo dieną. Telegramoje į jį kreipiamasi kaip į kankinį. Lazdijų ryšių skyriaus viršininkas Vekteris tuo pretekstu, kad rajone tokio Komiteto nėra (be abejo, pretekstą nurodė KGB), telegramą sulaikė ir perdavė KGB Lazdijų RP, o pastarasis - į Vilnių³⁹. (Beje, TTGKK narių kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus tardymuose KGB visada pabrėždavo, kad Komitetas yra nelegalus, nes niekur neįregistruotas. O šie atsakydavo, kad buvo kreiptasi į vyriausybę, bet kadangi iš jos jokio atsakymo nesulaukė, suprato, kad jo veikla nedraudžiama.)

1979 02 14 LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. H. Vaigauskas patvirtino Vadinamojo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto kompromitacijos ir griovimo agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Jame rašoma:

Grupinės operatyvinės bylos „Pautina“ objektai reakcingieji kunigai Svarinskas (Neispravimyj), Tamkevičius (Tomov) ir Zdebskis (Naglec), kurie yra vieni iš pagrindinių „LKB kronikos“ nelegalios leidybos įkvėpėjų, taip pat Kauneckas (DOR objektas „Restavrator“) ir Vėlavičius, siekdami suaktyvinti priešiškų veiklų, padedant „TSRS tikinčiųjų teisėms ginti krikščionių komitetui“, 1978 m. lapkritį įkūrė vadinamųjį „Lietuvos tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetų“ ir apie tai informavo užsienio korespondentus Maskvoje sušauktoje spaudos konferencijoje.

Šios akcijos organizatoriai sau kelia užduotį atskleisti Bažnyčios ir tikinčiųjų diskriminavimo faktus, siųsti atitinkamus kreipimusis valstybiniams organams ir informuoti užsienio visuomenę apie neva egzistuojantį religijos persekiojimų mūsų šalyje.

Kad būtų lokalizuota ir suardyta nurodyto „komiteto “ veikla bei prieš dvasininkijų ir tikinčiuosius sukompromituoti jo nariai, siūlome realizuoti šias priemones:

1.    Pasinaudojant tarp dvasininkijos ir tikinčiųjų esančia agentūra bei operatyvinėmis techninėmis priemonėmis, atskleisti tyrimo objektų ketinimus, kaip jie ves tolesnę priešiškų veiklų sukurto „komiteto“ priedangoje. Ypatingų dėmesį skirti dokumentuoti priešiškiems veiksmams, tikinčiųjų kurstymui nepaklusti Kultų įstatymams ar kitiems veiksmams, kurie kenkia valstybės ar visuomenės interesams.

Dėl to nuolat dokumentuoti šio „komiteto“ priedangoje „Nepataisomojo“, „Tomovo“, „Akiplėšos“, „Restauratoriaus“ ir Vėlavičiaus priešiškos veiklos faktus, jų antitarybinius ir šmeižikiškus išpuolius pamoksluose, taip pat praktinę veiklų leidžiant nelegalius leidinius, kad prieš juos būtų imtasi baudžiamojo proceso priemonių. <...>

2.    Katalikų bažnyčios vadovybėje esantiems agentams („Daktarui“), „Algiui“, „Jonui“, „Švyturiui“, „Vytui“, „Valdui“, „Gintautui“, „Juozapui“ duoti užduotį prilaikyti minėtus asmenis nuo ekstremistinės veiklos, neleisti jiems kištis į vyskupijų valdymo reikalus ir pasmerkti tokius jų išsišokimus, vertinant tai kaip skaldytojiškų veiklų, kuri veda į sektantizmų ir bažnyčios griovimų iš vidaus.

Kad agentai sėkmingai atliktų šį darbų, parengti grupės kunigų vardu vyskupijų kunigams ir valdytojams laiškus, kuriuose būtų smerkiama „komiteto“ narių skaldytojiška veikla ir raginama prieš juos imtis poveikio priemonių.

3.    Agentui „ Gladijolei“ pavesti parengti kolektyvinio kunigų laiško projektų, kuriame būtų smerkiama ekstremistų skaldytojiška veikla, ir tų laiškų, suderinus su mumis bei agentui surinkus lojaliai nusiteikusių ir turinčių autoritetų kunigų parašus, pasiųsti Bažnyčios vadovybei, taip pat į Vatikanu ir emigracijos klerikalų centrus.

Be to, tokius kunigų ir tikinčiųjų vardu parašytus laiškus, kuriuose būtų reiškiamas nepasitenkinimas jų, kaip dvasininkų, elgesiu ir reikalaujama nutraukti jų kurstytojiškų veiklų, periodiškai siuntinėti patiems „komiteto“ nariams ir į vyskupijų kurijas.

4.    Per įtakingų tarp dvasininkų ir bažnyčios aktyvo esančių mūsų agentūrų stiprinti nuomonę, kad „komiteto“ narių ekstremistinė veikla yra beprasmė ir kenksminga, nes aštrina bažnyčios bei valdžios santykius, ir valdžia dėl to sugriežtins sankcijas bažnyčiai.

5.    Kadangi yra gauta pranešimų, jog tyrimo objektas „Restauratorius“ esą užsiima homoseksualizmu, patikrinti šias žinias ir, jeigu tai pasitvirtintų, patvirtinti dokumentais tiriamojo amoralų elgesį. Gautus duomenis panaudoti objektui užverbuoti arba sukompromituoti⁴⁰.

Tuo pačiu tikslu „Restauratoriaus“ ištyrimui panaudoti Leningrado srities KGB valdybos agentą „Nikolajų“.

6.    Kad būtų suvaržyta „Tomovo“ aktyvi priešiška veikla ir jis sukompromituotas, realizuoti TSRS KGB sankcionuotą priemonę⁴¹.

7.    Kad būtų atitrauktas „komiteto“ narių dėmesys nuo aktyvios priešiškos veiklos ir pakirstas jų autoritetas, periodiškai pas juos siuntinėti patikimus, taip pat teistus už kriminalinius nusikaltimus ar amoralaus elgesio asmenis, kurie prisistatytų kaip neva „nukentėję“ už savo įsitikinimus ir prašytų, kad „komiteto“ vardu juos „užstotų“ ir suteiktų materialinę pagalbą.

8.    Kad „Nepataisomasis“, „Tomovas“, „Akiplėša“ ir „Restauratorius“ būtų dezinformuoti, reikia parengti ir nuo tariamų asmenų pasiųsti laiškus bei pareiškimus su išgalvotais faktais, tarp jų ir iš kitų Sąjungos sričių, kad jie būtų priversti eikvoti jėgas šiems faktams tikrinti. jeigu jie tokius „dokumentus“ paskelbtų, tada organizuoti jų paneigimą ir ekstremistų melą demaskuoti.

9.    Sovietiniams organams padedant tarp gyventojų sustiprinti propagandinį ateistinį darbą, ypač tose vietose, kur yra šie kunigai, kad konkrečiais pavyzdžiais būtų atskleista jų kenksminga įtaka tikintiesiems.

Be to, rajoninėje spaudoje parengti antireligine tema mokytojų, moksleivių, atskirų tikinčiųjų straipsnius, kuriuose būtų smerkiama reakcinga klerikalų kurstytojiška veikla.

Priemonių įvykdymo terminas - 1979 metai.

Lietuvos TSR KGB 5 skyriaus poskyrio viršininko pavad.

mjr. V. Šiaudinis

Lietuvos TSR KGB 5 skyriaus viršininkas

plk. E. Baltinas⁴².

Nedelsiant šis planas imtas realizuoti. KGB Lazdijų RP 1979 02 16 parengia neva grupės Šlavantų parapijos tikinčiųjų vardu pareiškimą vyskupui Liudvikui Poviloniui ir RRT įgaliotiniui P. Anilioniui (teįstengę surinkti tik 34, matyt, vietos partinio aktyvo parašus) ir pasiunčia jį suderinti į Vilnių, KGB 5-osios tarnybos 3-iajam skyriui. Rašte rašoma, kad panašų laišką - skundą prieš kun. J. Zdebskį - tiems patiems adresatams pasiųs vienas „parapijietis“. 1974 04 05 gavęs savo šefų iš Vilniaus pritarimą, KGB Lazdijų RP pasiuntė pareiškimus, kuriuose buvo rašoma:

dėl bažnyčios lankymo niekas mūsų nei darbe, nei mūsų vaikų mokykloje nepersekioja. Todėl keistai atrodo kunigo Zdebskio per pasaulį apsiskelbtos paslaugos mus ginti nuo persekiotojų, dėl ko net komitetą sudarė. Mūsų nuomone, <...> reikia mus ginti nuo tokių kunigų...

„Parapijiečio“ laiško kopiją nusprendė pasiųsti ir DGOR objektui „Nepataisomajam“, kaip jo įkurto „Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto“ vadovui ⁴³. KGB iš pat pradžių ėmė domėtis šio komiteto veikla. 5-osios tarnybos poskyrio viršininko pavaduotojo mjr. V. Šiaudinio 1979 02 26 rašytoje pažymoje apie agentės Tatjanos pranešimą kalbama, kad vasario 6 d. DGOR objektą Kolekcionierių (kun. Mykolą Dobrovolskį - t. Stanislovą) aplankė KGB Šiaulių MS DOR objektas Fanatikas (M. Jurevičius), kuris jam atvežė LKB Kronikos Nr. 35 ir Aušros Nr. 13. Toliau pažymoje rašoma:

„Kolekcionierius“ ir „Fanatikas“ susižavėję kalbėjo apie reakcionierių Svarinsko, Tamkevičiaus, Zdebskio ekstremistinius veiksmus ir jų įkurto „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ veiklų. „Kolekcionieriaus“ nuomone, šiuos penkis kunigus [komiteto narius] Apvaizda atsiuntė ir, svarbiausia, kad jie įkūrė centrą, kuris nenukreiptas prieš bažnyčių, bet jai ir nepajungtas, o veikia jos viduje. Jo nuomone, visi kunigai turi jungtis prie Svarinsko ir Tamkevičiaus, apie juos burtis. Vysk. Povilonis taip pat giria jų veiklų, ir todėl nėra reikalo kurti „katakombų“ bažnyčios. <...> Iš jų pokalbio matyti, kad „Fanatikas“ sistemingai lankydavosi pas Svarinskų ir jam atveždavo nelegalių leidinių. „Kolekcionierius“ prašė, kad „Fanatikas“ perduotų Svarinskui sveikinimus ir paprašytų iš jo religinės literatūros ⁴⁴.

Kai 1980 m. pabaigoje TTGK Komitete buvo nutraukta kun. J. Zdebskio veikla, 1981 02 18 agentas Valaitis savo pranešime praneša, ką vasario 12 d. sužinojo iš Kauno arkivyskupijos kanclerio kun. A. Bitvinsko: naujais Komiteto nariais išrinkti Kėdainių r. Josvainių par. klebonas Leonas Kalinauskas, Alytaus r. Krokialaukio par. klebonas Vaclovas Stakėnas ir Vilniaus arkivyskupijos kunigas Algimantas Keina⁴⁵. 1981 05 19 agentas Klevas rašo, kad atlaidų metu Palukny sutikęs kun. A. Keiną teiravosi, ar jis tikrai Komiteto narys. A. Keina sakėsi nenorėjęs būti nariu, bet.., taip reikia, privaląs...⁴⁶

1980 m. agentas Rimtas (arkivyskupijos kurijos darbuotojas) susitikime su LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininko pavaduotoju V. Šiaudiniu papasakojo, kad, grįžęs iš Vyskupų sinodo Vatikane, vysk. L. Povilonis, skirtingai nuo kitų kartų, nieko nepasakojo apie savo pokalbius su popiežiumi ir prelatu A.J. Bačkiu. Aptariant Katalikų komiteto naujų narių temą, Rimtas sakė, kad Josvainių klebonas Kalinauskas su Svarinsku, matyt, pažįstami nuo mokymosi seminarijoje metų. Kalinauskas konfliktuoja su vietine valdžia, nes vadovaujasi svetima galva. Dideliu aktyvumu religinėje veikloje nepasižymi, bet nėra ir tinginys<...> Krokialaukio bažnyčios klebonas Stakėnas anksčiau nepasireiškė kaip ekstremistas ir tarp vikarų buvo laikomas nuosaikesniu. Kunigo Keinos agentas nepažįstąs⁴⁷. Taigi KGB domėjosi naujų TTGKK narių ne tik politinėmis nuostatomis, bet ir jų charakteriu, asmeninėmis būdo savybėmis.

KGB ypač domino TTGKK tuo, kad jo dokumentai būdavo publikuojami LKB Kronikoje, tame viename iš labiausiai jų nekenčiamų pogrindžio leidinių, kuriame buvo skelbiami melagingi prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką ne tik valstybės viduje, bet ir visame pasaulyje. Jie numanė ir, be abejo, turėjo operatyvinių žinių, kad TTGKK nariai ir LKB Kronikos leidėjai yra susiję labai artimais ryšiais ar net tie patys asmenys. Tai matoma ir iš kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus baudžiamųjų bylų.

5. LKB Kronikos leidėjų, jų ryšių ir spausdinimo centrų paieškos

Kaip buvo minėta, KGB labai rūpėjo, kas ir iš ko gauna Kronikos (ypač naują) numerį, kad, sekdami šią grandinę, galėtų atskleisti jų dauginimo ir galiausiai leidybos vietą bei pačius leidėjus. Šioje veikloje susijusius asmenis jie vadino ryšiais. Jiems ir jų veiklai nustatyti KGB naudojo daug priemonių.

Vienas iš pagrindinių jų siekių buvo infiltruoti savo agentus tarp sekamųjų, kad tie įgytų sekamųjų pasitikėjimą ir gautų kuo vertingesnių žinių. Pavyzdžiui, 1976 02 16 Šlavantų bažnyčioje Veisiejų ir Leipalingio Eucharistijos bičiuliai atšventė Lietuvos Nepriklausomybės dieną (šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė kun. J. Zdebskis). Po to saugumiečiai įbauginę užverbavo vieną jų dalyvę (slapyvardžiu Eglutė). 1976 08 09 patvirtintame operatyvinių priemonių plane rašoma, kad agentė Eglutė pranešė, jog į Lazdijų rajoną nelegalią spaudą labai dažnai iš Kauno atveža Angelė Ramanauskaitė, kuri ją gaunanti iš Kaune gyvenančios stomatologės Julijos Kuodytės. KGB paaiškina, kad Julytė - jiems žinoma aktyvi vienuolė, ir numato, kaip agentę Eglutę įterpti į pagrindinių Kronikos platintojų (o gal ir leidėjų?) tarpą⁴⁸. Su agentės Eglutės ir agento Atžalos pagalba buvo atskleista daug Kronikos, Aušros, Rūpintojėlio ir kitų nelegalių religinių leidinių platintojų ir jų ryšių Dzūkijoje⁴⁹.

1979 09 18 Baltarusijoje, Gardino srities Astravo mieste, vyko ses. Angelės Ramanauskaitės teismas, apkaltinus ją vaikų katekizavimu lietuvių gyvenamuose Baltarusijos kaimuose. Į teismą suvažiavo daug kunigų „ekstremistų“, DON ir DOR objektų (KGB sekamųjų). Kadangi A. Ramanauskaitė buvo išteisinta, po teismo visi nusifotografavo. Patikėtinis (pusagentis) T. nuotrauką perdavė į KGB. Kartu jis nurodė, kad nuotraukoje matomas vienas senas vyriškis dauginąs Kronikų mašinėle. Bet kad ir kiek KGB stengėsi, to asmens neatpažino nei agentai Atžala, Mykolas, Žurkus, Kęstutis, nei pusagentis I ⁵⁰.

LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis pplk. A. Karpavičius 1982 10 12 Vilniuje susitiko su KGB Kapsuko RP agentu Granitu, kuris jam perdavė iš [...] gautą Kronikos 54 numerį. Jis pateikė nemažai informacijos apie Kronikos davėją bei kitus su ja susijusius asmenis. Iš šios DOR bylos žinoma, kaip KGB stengėsi užverbuoti tuos asmenis, kurie remontuodavo įtariamųjų Kronikos leidėjų ar kitų sekamųjų automobilius, kad paskui galėtų juose įrengti KGB reikalingą sekimo aparatūrą⁵¹.

1982 12 02 KGB Kauno MS ir Lazdijų RP, remdamiesi agentės Jurgitos pranešimu, aiškinasi Kelmėje gyvenančios ses. Reginos Teresiūtės, Kapčiamiesčio apyl. gyventojo Ginto Sakavičiaus, veisiejiškio Mindaugo Juodeikio ir sovietinėje armijoje tarnaujančio Roberto Grigo (kurio dalinį aptarnavo Aktiubinsko mieste esančio karinio dalinio 07195 ypatingasis skyrius, arba, kitaip tariant, KGB) santykius. PK priemone buvo perimtas jo laiškas minėtajai ses. R. Teresiūtei. Jie visi įtariami tuo, kad statė kryžius ir platino nelegalią religinę spaudą⁵².

Pažymoje dėl agentės Tatjanos 1984 m. pateiktų žinių apie kun. A. Šeškevičių SJ ir ses. Teklę Steponavičiūtę, slapyvardžiu Davatka (rus. - Chanža), rašoma, kad priemone T užfiksuotas jų pokalbis apie Kroniką (Nr. 60). Kun. A. Šeškevičius seseriai Teklei pasakojo apie kryžių, kurį norėjęs pastatyti Gargždų-Kretingos kelių sankryžoje vietoj supuvusiojo, tačiau valdžia prikibo prie eigulio, davusio medį. Kunigas liepia Teklei viską surašyti. KGB įtaria, kad rengiama informacija Kronikai ⁵³.

1984 m. LSSR KGB įpareigoja Lazdijų RP sekti jų rajone besilankantį DON Nr. 1504 objektą nelegalų⁵⁴ kunigą Ričardą Repšį, kuris palaiko ryšius su Kronikos leidėjais ir platintojais ⁵⁵.

1986 metų pabaigoje išėjus Kronikos 72 numeriui, LSSR KGB vadovybė prie vienos žinutės rašo pastabą: Šios [t. y. iš šios vietovės] informacijos nebuvo iki Kronikos Nr. 71 imtinai. Jiems rūpėjo, kas galėjo perduoti informaciją iš ten, iš kur anksčiau Kronika niekuomet jos negaudavo.

1979-1980 m. daug pasidarbavo agentai ir kiti, teikdami žinias apie įtariamus Kronikos leidyba ir platinimu bei su kun. J. Zdebskiu ryšius palaikančius asmenis: gyd. Modestą Juozaitį, Daną Kelmelienę, kun. Kazimierą Vasiliauską, poliglotą Justiną Vaičiūną (Vytauto Vaičiūno brolį) ir kitus. Pateikiami konkretūs spausdinimo ir pogrindžio leidinių platinimo faktai⁵⁶. Vien kun. Zdebskio ryšių, t. y. tų asmenų, kurie įtariami pogrindžio literatūros - pirmiausia LKB Kronikos - dauginimu ir platinimu, skaičiuojama 367 asmenys⁵⁷. Čia pateikiama kiekvieno jų trumpa dosjė. Įdomu, kiek jų buvo suskaičiuota kun. A. Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus ir kitų įtariamųjų LKB Kronikos leidėjų operatyvinėse bylose? Neabejotina, kad iš viso jų būtų susidarę tūkstančiai. Ir tai turbūt atitiko tikrovę, nes tiek Kronikos, tiek Aušros leidyba buvo rūpestis bei sielvartas visų drąsių ir nuoširdžių tikinčiųjų, kurie negalėjo likti abejingi Bažnyčios ir Tėvynės likimui.

Kagėbistus labai domino Kronikos spausdinimo ir dauginimo vietos. Nuo pat Kronikos bylos pradžios jų operatyvininkai intensyviai sekė visos religinės pogrindinės spaudos leidybą, nes neabejojo, kad kažkas iš jų daugina ir Kroniką. Per tuos pusantrų metų (nuo Kronikos pasirodymo iki masinių kratų ir areštų 1973 m.) jiems, matyt, neblogai sekėsi, nes šių kratų metu buvo surasta: 2 EROS aparatai, 6 namudinės linotipinės spausdinimo staklės, rotaprintas, per 15 rašomųjų mašinėlių, 6 įrišimo presai, daug popieriaus, literatūros ir kitos šiam darbui reikalingos įrangos. Tačiau šios operatyvinės bylos (DGOR Nr. 8), pagal kurią buvo sekami areštuotieji ir kiti su jais susiję asmenys, šiuo metu nėra KGB archyvuose. Kaip tai buvo daroma, galima matyti iš minėtosios DGOR bylos Voratinklis nuotrupos - DOR Nr. 242.

KGB Druskininkų poskyris 1978 08 15 praneša savo kolegoms Lazdijuose, kad kun. J. Zdebskio ryšys ir nelegalios literatūros platintojas yra Jonas Steponavičius⁵⁸.

1980 m. liepos mėn. KGB Lazdijų RP rašo savo viršininkams į Vilnių, kad įtariama, jog Lazdijų r., Šlavantų apyl., Babrų kaime pas Petrą Vabuolą ir jo dukterį Danutę Mazėtienę spausdinami pogrindžio leidiniai. Tame pačiame pranešime šia veikla įtariami Žemaičiai, gyvenantys Alytaus r., Gražulių k., Jonas ir Julė Kazakevičiai Aukštadvario kaime prie Veisiejų (nors čia pat patys kagėbistai suabejoja įtarimo pagrįstumu). Pagal KGB Kauno MS nurodymą tikrinamas Jonas Šukys. Kadangi rajone yra trys tokia pavarde ir vardais (vienas - Petravičių, kitas - Barčių, o trečias - Randiškės kaime), todėl sunku nustatyti, kurį jų sekti. Visos šios įtariamos spausdinimo vietos buvo tikrinamos išoriniu stebėjimu (priemone NN) ⁵⁹.

1980 10 03 cheminėmis medžiagomis nudeginus kun. J. Zdebskį (ir mažiau Vytautą Vaičiūną) bei paskleidus gandą, kad tai buvusi venerinė liga, KGB viliasi, kad kun. J. Zdebskis „apsiramins“. Juo labiau kad tuojau po to jis buvo atleistas iš TTGKK, ir šį faktą KGB savo oficialiuose dokumentuose aiškino kaip jo „amoralaus“ gyvenimo padarinį. Tačiau jų pastangos ir lūkesčiai nepasiteisino: kun. J. Zdebskis dirbo su ankstesniu pasišventimu ir atkaklumu. Tuomet KGB toliau tęsė jo sekimą. KGB Lazdijų RP viršininkas T. Žemaitis 1981 07 07 rašo raštą LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkui plk. E. Baltinui Apie nelegalių priešiškų leidinių autorių ir gamintojų paiešką. Jame rašoma: Gauti duomenys liudija, kad „Fanatikas“ [V. Vaičiūnas] ir „Akiplėša“ [kun. J. Zdebskis] įrengia ir techniškai aptarnauja nelegalių antisovietinių leidinių spausdinimo ir dauginimo taškus. Vienas iš tokių „taškų“ - Kosto Janušonio sodyba Lazdijų r. Kanaukų kaime. Tačiau ją apžiūrėjus ir patikrinus agentui Mykolui bei patikėtiniui B įtarimas nepasitvirtino: senas namas, blogi ūkiniai pastatai, nėra rūsio, elektra tik gyvenamajame name - nėra kur literatūros spausdinti ir dauginti.

Kadangi vienas iš kronikininkų Kapčiamiesčio klebonas kun. Ignas Plioraitis važinėjo pas miškuose išsimėčiusius savo parapijiečius, buvo sekama ir jo dažnai lankoma „fanatiškai tikinčio“ Jono Žibūdos sodyba Menciškės kaime. Ją sekė netoliese miške dirbantis agentas Kęstutis. Jis ne kartą matė ten besilankantį kun. I.    Plioraitį, tačiau, nuodugniai apžiūrėjęs visus Žibūdų namus, nei pašalinių asmenų, nei spausdinimui tinkamos vietos nerado.

Agentas Kęstutis ir agentas Zurkus pranešė, kad įtaria Sirguškės kaimo gyventoją Mykolą Černiauską (gim. 1924 m.), kuris kadaise yra mokęsis kunigų seminarijoje, bet jos nebaigė, esąs uždaro būdo, pastaruoju metu niekur nedirbantis ir gyvenantis iš pensijos. Į Sirguškę jis dažnai atsiveža kažkokius knygų ar spausdinamojo popieriaus pakus. Lazdijų kagėbistai rašo, kad ištirti, ar jis nedalyvauja antisovietinių nelegalių leidinių gamyboje, pavedama agentams Kęstučiui ir Žurkui ⁶⁰.

Ypač daug žinių KGB gaudavo slaptais klausymaisi (priemonė T). Prieš 1973 11 19-20 masines kratas ir areštus intensyviai klausytas! Vytauto Vaičiūno bute. 1973 09 19 slapto klausymosi metu užfiksuotas jo pokalbis su Povilu (Petroniu). Iš šio pokalbio KGB sužinojo, kad Petronis turi ERĄ, su kuria kiti daugina literatūrą. Daug kas čia pasakoma apie Virgilijų Jaugelį: jo veiklą, pasiaukojimą renkant parašus, dėl kurių šis jau 3 kartus buvo įkliuvęs, dabar - ketvirtą.

Kito slapto klausymosi metu iš Kauno vienuolių buto girdimi pas jas atvykusio vysk. V. Sladkevičiaus pokalbiai ir kun. J. Zdebskio dalijimasis patirtimi apie KGB sekimo metodus (šiuos pokalbius jie net pabraukia). Čia jie sužino, kad vysk. V. Sladkevičius veda seserims konferenciją apie kančią dėl Kristaus ir apie atlaidumą tardymų neištveriančiam žmogui.

Nuo 1980 05 29 iki 1985 12 02 buvo labai dažnai slaptai klausomasi Vytauto Vaičiūno ir kai kurių Kauno vienuolių butuose. Iš šių klausymųsi suvestinių paaiškėja, kad jų metu kagėbistai labai daug sužinodavo apie Kronikos ir kitos literatūros dauginimą, apie kun. S. Tamkevičiaus veiklą, apie kai kurias išdavystes ir kt. Ypač intensyviai buvo klausomasi tomis dienomis, kai ruoštasi nudeginti kun. J. Zdebskį ir po jo nudeginimo: jie žinojo jo sveikatos būklę, daugelio žmonių išgyvenamą vidinę dramą. Iš V. Vaičiūno pokalbių (1980 10 30) jie sužino apie kažkur pradedantį veikti naują dauginimo įrenginį, apie tai, kad jis spausdinęs Kronikas, dažnai

Vertimas iš rusų k.

SLAPTAI
Egz. nr. 2

673
1980 07 17

Lietuvos SSR KGB 5-osios tarnybos
viršininkui pulkininkui
drg. E. V. Baltinui
Vilnius

Dėl priešiškų nelegalių leidinių autorių ir leidėjų paieškos

Lazdijų rajone gyvena vienas iš DOR Nr. 22 objektų -„Akiplėša“, palaikantis artimus ryšius su Liet. SSR KGB Kauno miesto skyriaus operatyvinės įskaitos objektu „Fanatiku“, kuris pagal specialybę yra inžinierius. Gauti duomenys liudija, kad „Fanatikas“ techniškai įrengia ir aptarnauja nelegalių priešiškų leidinių spausdinimo ir dauginimo taškus. KGB Lazdijų RP stengiasi išsiaiškinti ir nustatyti galimus spausdinimo taškus rajono teritorijoje. Paieškos vykdomos glaudžiai bendradarbiaujant su Liet. SSR KGB 5-osios tarnybos 3-iuoju skyriumi bei su KGB Kauno miesto skyriumi, pasitelkiant OTO ir išorinio stebėjimo tarnybos galimybes. Apie objektą „Fanatikas“ turimų operatyvinių-techninių duomenų analizė leidžia spėti, kad vienas iš nelegalių leidinių dauginimo taškų rengiamas Lazdijų rajone ir gali būti Babrų kaime. Buvo gauta požymių, apibūdinančių vienkiemį, kuriame galėtų būti spausdinimo taškas. Tai naujas namas, gerai įrengtas rūsys, įėjimas iš kiemo, iš vienos pusės miškas, o iš kitos -aukšta tvora. Vienkiemyje gyvena tėvas su dukteria.

Pagal turimus požymius buvo apžiūrėti ir išanalizuoti Babrų kaime esantys vienkiemiai. Rajone yra du Babrų kaimai: vienas Šlavantų, kitas Šventežerio apylinkėje.

pasidžiaugia kun. Sigito Tamkevičiaus darbu, kalba apie galimą savo areštą, o tada jo darbą tektų perimti Jonui Stašaičiui. 1981 02 15 namuose pasisako, kad jis jau išrinktas į Helsinkio grupę. Prie šio klausymosi suvestinės KGB užrašo išvadą: Aišku, kad Vaičiūnas ir Stašaitis užsiima dauginimo aparatų gamyba ir tam vadovauja Tamkevičius. Po Vaičiūno arešto imti aktyviai sekti Stašaitį - 1981 03 20 ⁶¹.

Iš slaptų klausymųsi KGB padaro išvadą, kad ses. B. Briliūtė vežiojanti nelegalius leidinius į jai paskirtus punktus.

Pokalbio, vykusio 1981 03 17 V. Vaičiūno bute, slapto klausymosi suvestinėje fiksuojama, kaip atvykusios ses. Julija Kuodytė, Nijolė Sadūnaitė ir kiti džiaugiasi 9-osiomis Kronikos metinėmis. Čia nutariama: Nijolė dabar būsianti kurjerė -vežios spaudą ⁶².

1981-1985 metų slaptų klausymųsi suvestinėse užfiksuota, kaip V. Vaičiūnas gėrisi kun. Sigitu ir rodo jį kaip pavyzdį. O 1985 12 02 atėjęs kažkoks vyriškis tyliai kalbasi su V. Vaičiūnu apie KGB sekimo priemones: rūbų apipurškimą, kažkokių miltelių mašinoj pribarstymą - net ant vairo. Tie milteliai sukelia kažkokią ligą. Vyriškis teiraujasi: Kaip nustatyti, jei KGB kažką įrengia, norėdama sekti? Vaičiūnas atsako: Tėvas Juozas [Zdebskis] nustato. (Šiuos žodžius KGB pabraukė.) Toliau jie kalba apie jiems KGB pamėtėtą kažkokį agentą. V. Vaičiūnas sako: Na va, dabar jie mus čia kalbant išklausys. Gal jam pasakys. (Vėl KGB pabraukta.) Tas namas toks, kad baisu ką kalbėti ⁶³.

Skaitant šiuos KGB slaptų klausymųsi protokolus stebina gero žmogaus elgsena: protas diktuoja, kad tikriausiai bute yra įrengtas sekimas, o žmogiški santykiai vis vien verčia atvirauti. Tačiau šie slapti klausymaisi buvo tik viena iš priemonių audžiant KGB Voratinklį - KGB naudojosi ir visomis kitomis priemonėmis.

Kaip viena iš priemonių, paaiškinant asmenų dalyvavimą LKB Kronikos (ar kitos nelegalios literatūros) leidyboje, buvo slaptaviečių paieška: jeigu kur surandama daug tos literatūros egzempliorių, tai yra pakankamai akivaizdus įrodymas, kad tas asmuo dalyvauja leidyboje arba turi tiesioginį ryšį su leidėjais. Yra 1976 01 04 KGB pažyma, kad jų patikėtinis K (vėliau tapęs agentu Mykolu), padėdamas ruošti Šlavantų bažnyčią Kalėdoms, sienoje prie vargonų rado slėptuvę, o joje LKB Kronikos 12-ojo numerio 6 egzempliorius. Vieną egzempliorių paėmė ir perdavė į KGB⁶⁴. Kažkodėl šį numerį savo šefams į Vilnių KGB Lazdijų RP nusiuntė tik 1976 12 30⁶⁵.

Pagal KGB Lazdijų RP užduotį jų patikėtinis T Avižienių kaime pas Romos Tamašauskaitės (kuri gaudavo pogrindinės literatūros ir kitiems duodavo ją skaityti) tėvus 1977 05 17 rado indaujoje paslėptą Aušros 3 numerį ir kelias KGB dominusias nuotraukas. Kelioms valandoms slapta viskas buvo perduota į KGB, kur buvo padarytos fotokopijos⁶⁶.

1979    06 28 agentas Donatas rašo, kad Šlavantų bažnyčioje prie kopėčių radęs 10 Kronikos knygučių⁶⁷. Tai 12, 13 ir 14 numerių egzemplioriai.

1980    12 29 agentas Mykolas praneša, kad, apžiūrėjus Šlavantų bažnyčią, slėptuvių nerasta⁶⁸. O 1985 05 02 (kun. J. Zdebskis jau buvo perkeltas į Rudaminą) praneša, kad Šlavantų bažnyčioje po kilimu kairėje altoriaus pusėje po kryžiumi surado vieną Kronikos numerį. KGB nurodymu gegužės 16 d. jį paėmė ir kitą dieną perdavė vietiniams kagėbistams, kurie tuojau pat nusiuntė į Vilnių, KGB 5-osios tarnybos 3-iajam skyriui. Tai buvo LKB Kronikos 62 numeris.

Visi Mykolo, Lilijos, Granito, Arvydo, Petro ir kitų agentų pranešimuose minimi gauti ar surasti ir į KGB perduoti LKB Kronikos ir Aušros numeriai tvarkingai sužymėti KGB pažymose, kurios paliktos tų numerių aplankuose. (Užmiršo sunaikinti, ar nebrangino savo agentų?..)

Norėdami nustatyti, kur yra slaptavietės, ar rasti nelegalių antisovietinių leidinių, kagėbistai naudodavosi ne tik agentų paslaugomis, bet ir patys įtariamų asmenų butuose ar kituose pastatuose darydavo slaptas kratas. Šia D priemone KGB naudodavosi labai dažnai ieškodami ne tik antisovietinės literatūros, bet ir tikrindami juos dominančių asmenų lojalumą sovietinei valdžiai.

Vien iš bylos DOR Nr. 242 žinoma, kad tokios slaptos kratos buvo numatytos atlikti Mistiko (kun. L. Kunevičiaus), kun. K. Vasiliausko, Kolekcionieriaus (kun. M. Dobrovolskio OFM Cap.), Seminaristo (J. Stašaičio), ses. Loretos Paulavičiūtės, Arimanto Raškinio ir kituose butuose. Šių kratų metu būdavo ne tik apžiūrima rasta antisovietinė ar „ideologiškai žalinga“ literatūra, bet ji ir paimama arba padaromos šių dokumentų fotokopijos.

Ieškant Kronikos, Aušros ar kitų pogrindžio leidinių, LSSR KGB buvo sudarytas ir KGB pirmininko J. Petkevičiaus patvirtintas smulkus planas, kaip atlikti slaptą kratą Rudaminos bažnyčioje. Krata buvo atlikta 1985 09 23-24 naktį, tačiau nieko inkriminuojančio nerasta. Raktų dublikatai įeiti į bažnyčią, be abejo, buvo padaryti taip pat padedant agentams, kurie naudodavosi šių raktų originalais⁶⁹.

Manytina, kad ši krata KGB labai domino dėl to, kad jau buvo areštuoti ir nuteisti pagrindiniai Kronikos inspiratoriai ir, jų nuomone, redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius bei kun. Alfonsas Svarinskas, tačiau Kronika ir toliau buvo leidžiama. Jiems magėjo nustatyti, ar kun. Juozas Zdebskis nėra naujasis Kronikos redaktorius, ir kratos metu, matyt, tikėjosi rasti surinktos šviežios informacijos Kronikai. Bet ir šįkart jie prašovė prošal.

Nėra abejonės, kad tokios kratos buvo ne kartą atliktos pas tuos TTGKK narius, kur tik buvo įmanoma tai įvykdyti. KGB tikslas vienas ir tas pats: nustatyti, kas yra pagrindiniai dokumentų rengėjai, redaktoriai, leidėjai, platintojai, ir ypač gauti duomenų apie perdavimo į laisvąjį pasaulį kanalus.

6. LKB Kronikos ir Aušros spausdinamųjų mašinėlių paieškos

KGB plečiant savo Voratinklį, viena iš svarbiausių užduočių buvo paieškos rašomųjų mašinėlių, kuriomis buvo spausdinama Kronika. Neabejota, jog Aušra leidžiama tų pačių ar labai artimų Kronikai žmonių, todėl visuomet buvo lyginamas mašinėlių, kuriomis spausdinti ne tik atskiri Kronikos numeriai, bet ir Aušra, šriftas. Kadangi į kagėbistų rankas patekdavo skirtingomis mašinėlėmis spausdinti to paties Kronikos numerio egzemplioriai, jiems buvo aišku, kad Kronika spausdinama ir perspausdinama daugelyje vietų. Svarbiausia jiems buvo sužinoti, kokia mašinėle ir kur išspausdintas pats pirmasis egzempliorius, nes tik tie spausdintojai turėjo būti redakcijos darbuotojai arba su jais betarpiškai susiję asmenys.

Kaip ieškota rašomųjų mašinėlių, kuriomis galėjo būti spausdinta Kronika, šiek tiek paaiškėja iš Kronikos daugintojų bylų. Kadangi kratų metu būdavo paimama ne viena rašomoji mašinėlė, tuojau pat būdavo palyginamas jų šriftas su turimais Kronikos ir Aušros numeriais - ar atitinka mašinėlių, kuriomis jie spausdinti, šriftas. Jeigu atitikdavo, kaltinamieji ir liudytojai tardymų metu būdavo kvočiami, iš ko gavo tą numerį, iš kurio perspausdino turimąjį, kas, pavyzdžiui, davė spausdinti vaškuotes ir t. t. Šitaip būdavo bandoma susekti pirmąjį - redakcijos - egzempliorių.

KGB ypač domino tos rašomosios mašinėlės, kurias turėjo asmenys, įtariami esant Kronikos redaktoriais, leidėjais ar leidybos organizatoriais. Neaišku, kaip buvo tikrinamos kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko, vėliau J. Kaunecko, V. Vėlavičiaus ir kitų įtariamųjų mašinėlės. Kaip tai galėjo būti daroma, šiokį tokį vaizdą galima atkurti iš išlikusios kun. J. Zdebskio sekimo bylos. Kagėbistai spėjo, kad kun. J. Zdebskis Kronikos leidyboje dalyvauja ne kaip eilinis darbuotojas. Tačiau norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn, be operatyvinių duomenų, dar reikėjo turėti oficialiai galimų pateikti inkriminuojančių faktų ar dokumentų. Nors jie žinojo, kad kiekvienas Kronikos leidybos organizavimu įtariamas asmuo ar TTGKK narys, ko gero, turėjo rašomąją mašinėlę, tačiau negalėjo daryti kratų kas savaitę: visų represijų atgarsiai pasiekdavo Vakarus ir kenkdavo SSRS tarptautiniam prestižui. Todėl šį darbą reikėjo atlikti kitais metodais - kuo tyliau ir slapčiau.

Svarbiausiojo kun. J. Zdebskio seklio - agento Gedimino viena iš užduočių buvo apžiūrėti jo rašomąsias mašinėles, paimti jų šrifto pavyzdžius ir pateikti kagėbistams. 1978 05 25 agentas Gediminas rašo, kad šio mėnesio 1 ir 2 d. jis pavadavo kun. J. Zdebskį, kuris sakėsi ką tik grįžęs iš Mordovijos (KGB pabraukta: suprato, kad kažką lankė lageryje) ir dabar norįs atlikti rekolekcijas. Užduotyje agentui, be kitų įpareigojimų, KGB įrašo ir tai, kad kitą kartą, pavaduodamas J. Zdebskį, jo mašinėle išspausdintų dalį pamokslo ir jį pateiktų KGB⁷⁰.

Po mėnesio (1978 06 27), matyt, vykdydamas KGB užduotį, Gediminas rašo ilgą pranešimą, kad birželio 5 d. vėlai vakare pas jį buvo atvažiavęs kun. J. Zdebskis, kurio mašiną vairavo Stepkovičius (gyvenantis Druskininkuose). Kun. J. Zdebskis prašė, kad agentas pavaduotų jį birželio 6-8 dienomis. Šio pavadavimo metu agentas kun. J. Zdebskio kambaryje aptiko 4 rašomąsias mašinėles. Pabaigoje įrašo: Bendras įspūdis, kad tame kambaryje rašomosios mašinėlės taisomos. Šio pranešimo užduotyje agentui KGB vėl rašo, kad, be kitų pavedimų, esant patogiai progai paimtų pas kun. J. Zdebskį esamų rašomųjų mašinėlių šrifto atspaudus⁷¹.

1979 09 26 agentė Svetlana (labai plepi ir smalsi moteriškė) rašo, kaip ji rugsėjo mėnesį atostogavo pas kun. J. Zdebskį Šlavantuose. Tuo pačiu metu namelio antrame aukšte, pabėgęs nuo miesto triukšmo, atostogavo kažkoks Justinas (KGB pastaba: turbūt Vaičiūnas), kuris, savo kambarėlyje apsikrovęs knygomis, visą laiką kažką rašydavo. Kartą, netikėtai jai užėjus, jis lapą pridengė, kad ji negalėtų perskaityti. Gretimame Linutės (šeimininkės) kambaryje ant stalo matė rašomąją mašinėlę. (Pranešimą apie Justino rašymus KGB pabraukė: matyt, įtarė, kad rengiami Kronikos straipsniai.) Pranešimą agentė parašė KGB pavedimu⁷².

Kaip minėta, KGB saugyklose buvo surinkti beveik visi Kronikos numeriai, kai kurių numerių net po kelis egzempliorius. (Dabar jie saugomi Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose.) Turint mašinėlių šriftus, KGB labai palengvėdavo darbas: belikdavo OTO skyriuje ekspertams nustatyti, ar yra ta mašinėle spausdintų, ir jeigu yra, tai kurie ir iš kur gauti Kronikos ir Aušros numeriai.

Mėginsime atkurti KGB tyrimų metodiką, kaip siekta nustatyti Kronikos šaltinį - redaktorius ir pagrindinius leidėjus.

Gautas naujas Kronikos ar Aušros numeris būdavo atiduodamas OTO skyriui. Ten ekspertai (dažnai būdavo pasitelkiami Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto specialistai) nustatydavo ne tik rašomosios mašinėlės būdinguosius požymius (įvairių raidžių konfigūraciją, literos svirtelės galvutės smūgio per dažų sluoksnį į popierių stiprumą ir nuokrypį, tarpus tarp raidžių, kai kurių raidžių ryškumą ar blankumą ir kt.), bet ir spausdinusio asmens charakteringus spausdinimo bruožus. Rašomoji mašinėlė, kuria buvo išspausdintas bent vienas šių leidinių numeris ar net keli jo lapai, buvo įrašoma į OTO įskaitą ir po to tikrinama, ar naujai pasirodęs numeris nebuvo spausdintas ta mašinėle.

Pirmasis toks įrašas apie spausdinamąsias mašinėles yra prie 1975 m. išleisto 14-ojo Kronikos numerio. Čia rašoma, kad šis numeris spausdintas mašinėle, kuri yra įtraukta į įskaitą nuo 1974 m. ir kuria buvo išspausdinti 13-as bei iš užsieniečio (matyt, gabenusio į Vakarus) atimtų Kronikos 12, 13 ir 14 numerių egzemplioriai. Eksperto užrašytos ir 16-ojo Kronikos numerio charakteringosios mašinraščio žymės. Prie 22-ojo Kronikos numerio yra išvada, kad mašinėle, kuria išspausdintas šis numeris, buvo spausdinti ir Kronikos 21, 22, 23, 24, 25, 26 bei Aušros 3 ir 4 numeriai.

Prie Tiesos kelio 5 numerio (gauto iš sekamojo Vienuolio per agentą Klevų) rašoma: Mašinėlė nefiksuota (t. y. anksčiau ja spausdintų pogrindžio leidinių nėra).

KGB sudarytoje dalinėje suvestinėje rašoma, kad ta pačia spausdinamąja mašinėle yra išspausdinti šie leidiniai:

„Kronika“ Nr. 25;

„Kronika" Nr. 25 (ERA padauginti 2 egzemplioriai, gauti Panevėžyje);

„Kronika“ Nr. 25, gauta iš agentės „Lilijos“ Kėdainiuose;

„Kronika“ Nr. 25, padauginta ERA ir gauta iš agento „Šermukšnio“;

„Kronika“ Nr. 29, gauta iš agento „Jako“ (Molėtuose); iš agento „Petro“ (Kaune) ir iš agento „Klevo“ (Kaišiadoryse);

„Kronika“ Nr. 30, gauta iš agento „Jako“ (Molėtuose); agento „Petro“ (Kaune);

„Kronika“ Nr. 31, gauta iš agento „Jako“ (Molėtuose); agento „Gintaro“ (Kaune) ir agento „Franco“ (Švenčionyse);

„Kronika“ Nr. 32, gauta iš agento „Jako“ (Molėtuose).

Ta pačia mašinėle išspausdinti „ Aušros“ numeriai: 7 - gautas iš agento „Jako“ (Molėtuose) ir agento „Gintaro“ (Kaune); 8 - (2 egzemplioriai) gauti iš agentų „Kazimiero“ ir „Masčio“, 9 - gautas iš agento „Jako“ (Molėtuose).

Tas pats agentas Jakas (KGB Molėtų RP agentas), gavęs iš kunigo 1978 09 15 pateikė Kronikos 33-iąjį numerį. Apie mašinėlės, kuria spausdintas šis numeris, paiešką yra charakteringa KGB pažyma. Joje rašoma (vertimas iš rusų kalbos):

Nelegalių leidinių „Aušros“ 11 ir 12, taip pat „Kronikos“ 33, 34 ir 35 numeriai buvo spausdinami ta pačia rašomąja mašinėle, kuri turėjo Riazanės gamyklos 6-LIT markės šriftą. Lietuvos SSR Teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto duomenimis, tokios markės šriftas gaminamas ne taip seniai ir į Vyriausiosios materialinio techninio tiekimo valdybos prie Lietuvos SSR MT Vilniaus specializuotą mažmeninės prekybos parduotuvę buvo patekę tiktai apie 150 komplektų.

Šioje parduotuvėje sužinoti, kam tokios markės šriftas ir kiek jo komplektų buvo parduota.

Respublikos taisyklose, kurios įsigijo tokio šrifto, sužinoti visus meistrus, kuriems toks šriftas yra patekęs, taip pat nustatyti, kuriose rašomosiose mašinėlėse tokios markės šriftas buvo įtaisytas.

Išklausinėti prekybininkus, ar į prekybos tinklą nepateko rašomųjų mašinėlių lietuvių kalba, kuriose būtų įtaisytas 6-LIT markės šriftas. Jei prekyboje buvo su tokiu šriftu rašomųjų mašinėlių, tai nustatyti, kokios markės buvo tos mašinėlės.

Kitas būdingas dokumentas, bylojantis, su kokiu uolumu KGB ieškojo leidinių spausdinimo vietų, yra pagal ekspertų išvadas jų darbuotojo K. Janukonio atlikta analizė. Joje rašoma (versta iš rusų kalbos):

„LKBK“ Nr. 47, kuris gautas per verbuojamąjį kandidatą „M“ iš [sekamojo] „Kūdikio“ Šiauliuose, 1, 2, 4, 11-35 puslapiai išspausdinti tuo pačiu hektografu, kaip ir iš sekamojo „Keramiko“ per agentą „ Valinovičių“ gauto „Kronikos“ 47numerio 1-4, 7, 1 1-35 puslapiai, taip pat Kazlų Rūdos universalinėje parduotuvėje rasto „Kronikos“ 47 numerio 1-4,7, 11-35 puslapiai bei iš sekamojo „Kūdikio“ per agentą „Stepą“ ir iš sekamosios [...] Kaune per agentą „Petrą“ gauti „Kronikos“ 47 numerio egzemplioriai.

10 ir 10 a puslapiai išspausdinti ta pačia rašomąja mašinėle, kaip ir iš sekamojo „Kūdikio“ per agentą „Stepą“ gauto „Kronikos" 42 numerio 1-24 puslapiai bei iš „Kolekcionieriaus“ gauto „Kronikos“ 44 numerio nuo 37 iki pabaigos visi puslapiai.

Ta pačia marinėle spausdinti iš sekamojo „Kūdikio“ per agentą „Stepą“ gauto „Kronikos“ 47 numerio 5-9 puslapiai, taip pat iš [seselės...] per agentą „Petrą“ gauto „Kronikos“ 47 numerio 6, 7, 8 puslapiai.

1981 08 06

Šis dokumentas ypač akivaizdžiai parodo, kodėl KGB darbuotojai norėjo tiksliai žinoti, iš kur kuris numeris gautas, kad, lygindami (net atskirus lapus) mašinėlių, kuriomis spausdintas tekstas, šriftus ar erakopijų bei fotokopijų ženklus (taškus, brūkšnelius, juodulius paraštėse ir tekstuose) galėtų bent apytikriai nustatyti, kur yra dauginimo, o gal net ir pirminis leidybos šaltinis.

Kronikos (o podraug ir Aušros) spausdinimo ir dauginimo vietų paieškos tęsėsi iki pat Atgimimo. KGB 5-osios tarnybos viršininkas plk. E. Baltinas 1986 05 11 siunčia raštą KGB Kretingos RP viršininkui, pridėdamas Aušros 34 numerį ir reikalaudamas nustatyti, ar rajone nėra šviesa kopijuojamų aparatų, kurie, kaip ir pridedamame Aušros numeryje, ant kopijų palieka charakteringus ženklus - paraštėse esančius taškus ir brūkšnelius, jų išsidėstymo konfigūraciją ir kt. Rašte nurodoma, kad šiuo dauginimo aparatu yra padaugintas ne tik šis Aušros numeris, bet ir LKB Kronikos 56 numeris (išleistas 1983 m. vasarį)⁷³.

1985 m. išleistųjų kai kurių Kronikos numerių spausdinimo mašinėlės nebuvo įtrauktos į KGB įskaitą, t. y. nebuvo įregistruota anksčiau jomis išleistų numerių. Pavyzdžiui, prie agento Vilnies Gardine kagėbistams perduoto Kronikos 68 numerio yra prierašas: Rašomosios mašinėlės, kuria spausdintas šis egzempliorius, LSSR KGB OTO įskaitoje nebuvo.

Buvo tikrinami ir lyginami šriftai ne tik mašinėlių, kuriomis spausdinta Kronika ir Aušra, bet ir kiti pogrindžio leidiniai, ir bandoma nustatyti, kur jos yra. Pavyzdžiui, vienoje pažymoje rašoma, kad ta pačia rašomąja mašinėle spausdinta „Aušros“ Nr. 1 ir brošiūros „Marija verkia“, „Gerumu nugalėjo“, „Mokytoja“, „Tragedija Dainavos šalyje“.

Kitame rašte rašoma, kad abu tie dokumentai spausdinti viena rašomąja mašinėle. Ja spausdinti „Dievas ir Tėvynė“ Nr. 4 ir Nr. 5.

Nechronologine tvarka dokumentikos pabaigoje yra išskirtas Kronikos 17-asis numeris, kuriame, kaip pažymima, yra straipsnis Seno mokytojo apmąstymai bei daugelio kunigų protestai dėl neteisėtai ilgo areštuotųjų P. Plumpos, V. Jaugelio, P. Petronio, J. Gražio ir kitų tardymo. Prie šio numerio yra KGB raštas, kad šį egzempliorių 1977 06 23 Kaune iš kažko gavo bibliotekininkė [...]. Iš bibliotekininkės gavusi šį egzempliorių jo fotokopiją padarė ir KGB pateikė agentė Vera. Prie jo yra dar raštelis: Šis „LKBK“ numeris buvo išspausdintas Lapienio rašomąja mašinėle, kuri jo arešto metu buvo paimta.

Mašinėlių, kuriomis spausdinti Kronikos numeriai nuo 70-ojo iki 75-ojo, KGB jau nemedžiojo.

Galima numanyti, ką, surinkę šią informaciją, darydavo KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus operatyvininkai. Šios dokumentikos tyrinėtojai yra matę ant vatmano lapų KGB darbuotojų braižytas schemas, kuriose buvo nurodyta, kur veda operatyviniu būdu nustatyti spėjami Kronikos leidybos centrai bei jos plitimo keliai. (Deja, kaip liudija mačiusieji, jie buvo labai netikslūs - vedė ne ten, kur buvo redaguojama Kronika).

7. LKB Kronikos redakcijos paieškos

Kaip liudija DOR Nr. 242 išlikę dokumentai, Kronikos leidybos pradžioje KGB turėjo tik apytikrių duomenų, kas galėtų būti LKB Kronikos (ir Aušros) leidėjai, inspiratoriai ir organizatoriai: tai tie patys „kunigai reakcionieriai“, kurie nuo 1968 m. savo viešais, daugelio kunigų pasirašytais pareiškimais nedavė ramybės ne tik tiesioginiams viršininkams - vyskupijų valdytojams, bet ir LSSR bei SSRS valdžiai. Dar blogiau, kad šios žinios ėmė plaukti ir į Vakarus. Taip po partizano Daumanto - Juozo Lukšos, 1948 m. nugabenusio lietuvių tautos laišką popiežiui Pijui XII ir Vakaruose išgarsinusio kruvinas tautos kančias, šios „kunigų reakcionierių“ perduotos žinios apie Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje buvo naujas beldimasis į Vakarų politikų duris bei į visų Lietuvą mylinčių ir dėl jos pasiaukojusių lietuvių sąžines užtarti dėl pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių.

Kas buvo tie „kunigai reakcionieriai“, kagėbistams buvo daugmaž žinoma: tai kunigai S. Tamkevičius SJ, J. Zdebskis, A. Svarinskas, J. Kauneckas, A. Keina, L. Kunevičius, P. Dumbliauskas SDB, G. Dovidaitis, P. Račiūnas MIC, A. Jokūbauskas, J. Lauriūnas SJ, K. Garuckas SJ, B. Antanaitis ir kiti, kuriems pritarė ir kuriuos laimino bei rėmė vyskupai tremtiniai V. Sladkevičius ir J. Steponavičius.

Kai pradėjo eiti Kronika, KGB nekilo abejonių, kad šie kunigai ir vyskupai yra jos leidybos įkvėpėjai ir organizatoriai. Bet kas iš jų pagrindiniai, kas yra redaktorius, o kas tik pagalbininkai, - tai klausimai, kurie kagėbistams daug metų nedavė ramybės ir į kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, taip ir nerado atsakymo: LKB Kronikos likviduoti nepavyko.

1973 m. LSSR KGB 5-ojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis Jankauskas rašo pažymą dėl kun. J. Zdebskio. Išvardijęs daugelį jo ankstesnių „nuodėmių“, pažymi, kad jis 1971 11 11 buvo nuteistas už vaikų katekizavimą. Dar tardant prieš areštą, tardytojui jis pareiškęs: Jūs man nieko nepadarysite, o jeigu areštuosite, apie tai sužinos visas pasaulis. Ir iš tiesų vieno pareiškimo tekstas, kuriame jis, jau areštuotas, buvo ginamas, 1971 09 27 buvo transliuojamas Laisvės radijo stočių. Šis pareiškimas buvo perduotas į Vakarus per Maskvoje gyvenančio V. Sevruko ryšius, kuris savo ruožtu buvo glaudžiai susijęs su Jakyru ir Genkinu (pirmaisiais Einamųjų įvykių kronikos leidėjais). Su jais visais kun. J. Zdebskis buvo pažįstamas. Šioje pažymoje kun. J. Zdebskis kaltinamas ir 17 000 Lietuvos katalikų memorandumo Suvienytųjų Nacijų Organizacijai (SNO-JT) inicijavimu. Toliau rašoma:

Iš agentūrinių ir „raidinių “ duomenų žinoma, kad Zdebskis artimai susijęs su organizuotos priešiškos veiklos objektais Keina, Tamkevičium, Petroniu, Stašaičiu, Plumpa, kurie tiriami „Tamsybininkų“ ir „Leidėjų “ [operatyvinėse] bylose, ir yra vienas iš vadinamosios „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos iniciatorių.

Pažymoje rašoma, kad kun. J. Zdebskis taip pat artimai bendrauja su Virgilijum Jaugeliu, kuris ne kartą buvo sulaikytas renkant parašus minėtam memorandumui į SNO bei su KGB Klaipėdos MS sekamąja vienuole Tekle Steponavičiūte, kuri pagal agentūrinius duomenis dalyvauja gaminant ir platinant Kroniką ⁷⁴. Taigi pradžioje dėl Kronikos leidybos, ko gero, labiausiai įtariamas kun. J. Zdebskis.

Tačiau nuo 1975 m. stipriausias įtarimas krinta ant kunigo S. Tamkevičiaus. Tų pačių metų rugpjūčio 20 d. agentė Lilija praneša, kad išėjo LKB Kronikos 17 numeris. Jo pasiimti pas kun. S. Tamkevičių turi važiuoti Teklė (Steponavičiūtė). Ten bus aprašytas Nijolės Sadūnaitės teismas. Rašinį apie tai Kronikai pateikė vienuolė Bronė Kibickaitė. Visa tai papasakojusi viena

vienuolė dar kartą agentei patvirtino, kad Kronikos leidybos reikšmingiausias asmuo yra kun. S. Tamkevičius. Tačiau jis turįs daug padėjėjų. Rugpjūčio 14 d. agentė iš tos vienuolės gavo Kronikos 17 numerį ir perdavė į KGB. KGB patikrino gautojo egzemplioriaus šriftą ir preparato MT žymes⁷⁵.

Po daugybės areštų ir nesėkmingų bandymų likviduoti LKB Kroniką KGB pirmininkas J. Petkevičius 1978 02 28 rašo raštą Nr. 5/2654 Apie nelegalių priešiškų leidinių autorių ir leidėjų paieškų suaktyvinimą, nes reakcingoji katalikų dvasininkijos dalis ir kiti klerikalai-nacionalistai taip pat suaktyvino veiklą⁷⁶. Ji pasireiškia tuo, kad toliau leidžiama LKB Kronika, atnaujinta Dievas ir Tėvynė leidyba, drauge su buržuaziniais nacionalistais reakcingieji kunigai tęsia <...> „Aušros“ leidybą. KGB rašo, kad nuo 1977 m. pradžios leidžiamas filosofinis-teologinis leidinys kunigams Tiesos kelias, o jaunimui -Rūpintojėlis. Toliau rašoma:

„LKB Kronika“ ir „Aušra“, būdamos iš esmės antisovietiniai leidiniai, daro mūsų valstybei didžiulę politinę žalą. Persiųsti į užsienį šie leidiniai priešų plačiai naudojami organizuojant antisovietines šmeižikiškas kampanijas prieš SSRS bei kurstytojiškose radijo laidose prieš respubliką. Dėl to priešiškų leidinių leidybos ir platinimo nutraukimas yra vienas iš svarbiausių respublikos valstybės saugumo organų uždavinių.

Papeikęs miestų ir rajonų KGB skyrių darbą šioje srityje, nurodo, ką turi daryti. Pirmiausia:

Sustiprinti (išplėsti) agentūrą tarp dvasininkijos, nacionalistų, vienuoliaujančių elementų ir jų patikimų ryšių, taip pat kvalifikuočiau naudotis esama agentūra, kuri užsiima priešiškų leidinių leidėjų paieška. Išaiškinti ir visapusiškai patikrinti asmenis, kurie renka medžiagą nelegaliems leidiniams, kad per juos būtų prieita prie šių leidinių leidybos pagrindinių organizatorių, tiesioginių autorių ir leidėjų. Išaiškinti ryšininkus, kurie persiuntimui į užsienį priešiškus leidinius pristato Maskvos disidentams, taip pat galbūt esančius kitus kanalus tarp klerikalų bei nacionalistų ir reakcingosios emigracijos.

Toliau KGB pirmininkas įspėja, kad su gautais (iš agentų) pogrindžio spaudiniais reikia elgtis atsargiai, kaip su daiktiniais įrodymais, nes kriminalistinėje laboratorijoje jie gali būti tiriami: nustatomi likę pirštų atspaudai ir kt. Kai leidinį reikia grąžinti agentui, būtina jį perfotografuoti. Duoda ir daugiau nurodymų.

Kad pogrindinės religinės spaudos dauginimu (o gal ir leidyba) užsiima kun. J. Zdebskis ir V. Vaičiūnas, 1978 03 03 praneša agentas Pranas, kuriam iš J. Gražio žinoma, jog jiems dauginimo aparatui perduotos 9 specialios lempos. Taip pat jis praneša, kad Rūpintojėlyje apie Oskarą Milašių rašė Felicija Kasputytė. (KGB pavardę pabraukė⁷⁷.)

1978 04 21 tas pats agentas Pranas savo pranešime nurodo, kad pagrindiniai tarybų valdžios priešai yra kunigai Svarinskas, Zdebskis, Garuckas, Račiūnas, Tamkevičius, o Kronikos iniciatorius - Svarinskas. Iš J. Gražio agentas išgirdo, kad po Nijolės Sadūnaitės arešto labai sumažėjo korespondencijų, o iš Algirdo Patacko - apgailestavimą, kad Kronika mažai rašo apie Baltarusijos lietuvius⁷⁸.

KGB tardymo skyriaus viršininkas E. Kisminas 1979 03 13 rašo raštą LSSR Vidaus reikalų ministerijos informacijos centro viršininkui plk. K. Lapinskui, kad ryšium su reikalu padidinti operatyvumą tiriant daug nelegalią leidinių reikia sudaryti 34 asmenų daktiloskopines korteles. Tarp jų minimi: Stasys Balkaitis, Povilas Butkevičius, Juozas Gražys, Mykolas Dobrovolskis, Juozas Zdebskis, Jonas Kastytis Matulionis, Povilas Petronis, Romualdas Ragaišis, Liudvikas Simutis, Algirdas Statkevičius, Alfonsas Svarinskas, Antanas Terleckas, Antanas Šeškevičius ir kiti⁷⁹.

Kaip žinoma, šios priemonės lauktų rezultatų nedavė: LKB Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai ėjo, o KGB toliau sekė.

Iš 1980 m. rugpjūčio 10 d.-spalio 30 d. laikotarpio slaptų klausymųsi V. Vaičiūno bute KGB įsitikina, kad V. Vaičiūnas kažkur prie Šlavantų ERA tikrai daugina Kroniką. Pas Žilkevičių buvusi duobė, kur V. Vaičiūnas ir kun. J. Zdebskis buvo kažką užkasę. Išvardijami asmenys, kurie tai žinojo ir galėjo išduoti, taip pat tie, kuriuos būtų galima siųsti patikrinti. KGB neabejotinai įsitikinęs, kad ten kažkur yra naujas dauginimo punktas. Nuo rugsėjo 1 iki 6 d. kun. J. Zdebskis ir V. Vaičiūnas

Vertimas iš rusų k. 1976 05 03

SSRS KGB
VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS PRIE LIETUVOS SSR MINISTRŲ TARYBOS

AGENTŪRINĖ PAŽYMA

Šaltinis „Lilija“ a/b Nr. 14331    1976 m. balandžio 14 d.

Priėmė: Kolgovas

Šaltinis pranešė, kad š.m. balandžio pradžioje buvo pas vienuolę [...], iš kurios gavo po vieną egzempliorių 21-ojo „Kronikos“ ir 2-ojo „Aušros“ numerio. Ji [vienuolė] šią literatūrą gavo iš kunigo Zdebskio, kai prieš pusantro mėnesio buvo pas jį.

Pokalbio metu [...] pasakė, kad jie, t.y. nurodytų leidinių leidėjai, juos verčia į rusų kalbą ir siunčia į Maskvą disidentams ir kad iki šio laiko šią literatūrą vertė vienuolė Gema.

Pasak [...], „Kroniką“ ir „Aušrą“ redaguoja ta pati redakcija, o jų leidyba daugiausia rūpinasi kunigai, nors „Aušros“ leidyboje dalyvauja ir pasauliečiai inteligentai.

Be to, [...] pasakė, kad abu pastarieji numeriai iš tikrųjų buvo išleisti vienu metu, 1976 m. vasario pabaigoje ir kad jų datavimas nėra tikras. [...] taip pat pasakė, kad „Kronikos“ leidybai, kaip ir anksčiau, tačiau labai atsargiai vadovauja kunigas Tamkevičius, įtraukdamas į šį darbą nemažai žmonių. [...] prisipažino, kad su Zdebskiu kalbėjosi ir apie šaltinį, ir sakė, kad Zdebskis jos laukia ir labai norėtų ją pamatyti. Zdebskis pasisakė [...] apie savo ketinimą patikrinti šaltinį, ar ji nėra susijusi su KGB. Dėl to jis ketina šaltiniui pasiūlyti drauge su juo važiuoti pas Sadūnaitę į bausmės atlikimo vietą aprūpinti jos sakramentais ir kelionės metu patikrinti šaltinio, kaip moters, dorumą ir moralę. Jis mano, kad jeigu šaltinis susijusi su KGB, tai ji būtinai gaus užduotį jį morališkai sukompromituoti, t.y. stengsis jį sugundyti.

---

buvo intensyviai sekami išoriniu stebėjimu, ir jie tai patys pastebėjo: V. Vaičiūnas pasakojo, kad rugsėjo 4 d. buvo neįmanoma pravažiuoti - visur juos sekiojo sekliai. Ne kartą V. Vaičiūnas užsimena, kad reikėtų susidėti su Bachūru (KGB pastaba: Tamkevičiumi). Jiems aišku, kad Kronikos leidyboje dalyvauja V. Vaičiūnas, kun. J. Zdebskis, kun. S. Tamkevičius, J. Stašaitis ir kiti⁸⁰.

1981 03 17 per slaptą klausymąsi iš V. Vaičiūno buto KGB girdi atvykusių Julytės (ses. Kuodytės) ir Nijolės (ses. Sadūnaitės) pokalbį. Iš šio pokalbio aišku, kad V. Vaičiūno simpatijos ir pasitikėjimas linksta kun. S. Tamkevičiaus pusėn. V. Vaičiūnas norėtų su juo bendradarbiauti leidybos darbuose⁸¹.

Po to, kai kun. J. Zdebskis buvo atleistas iš TTGKK, o kun. A. Svarinską buvo rengiamasi areštuoti, 1983 01 06 kun. J. Zdebskio sekimas buvo išskirtas iš grupinės operatyvinio tyrimo bylos (DGOR) Nr. 22 Voratinklis ir jam pradėta operatyvinio stebėjimo byla (DON) Nr. 1789 - pagal kategoriją Bažnytinių organizacijų autoritetai ir vadeivos. Vėliau, areštavus ir kun. S. Tamkevičių, bet per tardymus neišgavus jo prisipažinimo apie bendradarbiavimą Kronikoje, KGB strėlės vėl nukrypo į kun. J. Zdebskį. Juolab kad Kronika ėjo kaip ėjusi. 1983 m. spalio mėn. KGB rašytoje pažymoje paminėjus, kad jis bendradarbiavo Kronikos ir Aušros leidyboje, rašoma, jog J. Zdebskis savo priešiškos veiklos nenutraukė: dažnai važinėja po kitus rajonus ir už respublikos ribų ⁸².

Praėjus metams, 1984 04 25 kun. J. Zdebskiui vėl pradedama operatyvinio tyrimo (DOR), t. y. stipresnio sekimo, byla. Šią nutartį patvirtina LSSR KGB pirmininkas gen. ltn. J. Petkevičius (pasirašo jo pavaduotojas H. Vaigauskas).

Kaip paprastai, išvardijus visas ankstesnes jo ir kunigų A. Svarinsko bei S. Tamkevičiaus „nuodėmes“, toliau nutartyje rašoma, kad 1983 m. pabaigoje (jau po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų):

 

„T“ priemone gauta duomenų, kurie patvirtina, jog jis dalyvauja „LKB kronikos“ leidyboje. Siekiant iki galo atskleisti, dokumentuoti ir užkirsti kelių Zdebskio veiklai, vadovaujantis SSRS KGB 1977 m. įsakymu Nr. 0076, nutarta:

1.    Zdebskio operatyvinio stebėjimo bylą Nr. 1789 nutraukti.

2.    Zdebskiui pradėti „katalikų dvasininkijos“ kategorijos operatyvinio tyrimo bylą, kuri formuluojama kaip „religine dogmatika maskuojama rašytinė antisovietinė agitacija ir propaganda“ ¹⁸³.

Tačiau, kaip parodė atsiskleidusi po Atgimimo tiesa, KGB prašovė pro šalį: ne kun. J. Zdebskis tęsė kun. S. Tamkevičiaus - LKB Kronikos redaktoriaus - darbą, o kiti žmonės. Tačiau neabejotinai galima teigti, kad saugumo į kun. J. Zdebskį atkreiptos akys labai patarnavo LKB Kronikos leidybai ir išlikimui. Sutelkę dėmesį į kun. J. Zdebskį, jie kurį laiką turbūt nė neįtarė, kad tikroji redakcija buvo seserys E. Šuliauskaitė, B. Mališkaitė, B. Briliūtė, kun. J. Boruta ir kiti.

Kaip matyti iš DOR Nr. 242 medžiagos, Kronikos leidėjai žinojo, kad jie yra sekami ir žinojo ar bent numanė visus jų sekimo metodus ir priemones. Jie numatė, kad bus sekamas rašomųjų mašinėlių šriftas, todėl jį keisdavo ar koreguodavo. Visose leidėjų ir daugintojų bylose yra net po kelis tomus ekspertizių aktų, prie jų pridedamų įvairių šrifto lentelių ir kitos medžiagos, iš kurios matyti, kaip KGB buvo svarbu nustatyti rašomosios mašinėlės savininką, spausdintoją ir kokio dydžio regioną apima šių leidinių spausdinimas ir dauginimas -iš kurių Lietuvos vietovių ateina vieni ar kiti egzemplioriai. Tas pats pasakytina apie elektrografiniu būdu daugintus leidinius: juos taip pat tyrinėdavo ekspertai ir bandydavo nustatyti, kur toks (su tokiais požymiais ar defektais) aparatas yra.

Nesunkiai buvo pastebimos butuose daromos slaptos kratos, bet nuo jų apsisaugoti praktiškai nebuvo įmanoma (nebent taip saugotis, kad visą laiką kas nors būtų namie). Todėl visi nujaučiamieji, kad yra sekami, stengdavosi namie nieko inkriminuojančio nelaikyti. Tačiau oficialių kratų metu kagėbistai sugebėdavo aptikti dešimtis ir šimtus juos dominančių duomenų.

Didesnę patirtį turintys sekamieji be vargo pastebėdavo išorinį stebėjimą. Sekdavo dažniausiai 1-2 ar net trimis mašinomis, kurių kiekvienoje sėdėdavo po 2-3 seklius. Jie naudojosi įprasta taktika: pirmiausia sekamojo priekyje važiuoja viena mašina, po kurio laiko jį aplenkia iš paskos važiuojanti, o pirmoji atsilieka ir seka iš paskos taip, kad sekamoji mašina visuomet būtų tarp jų. Prie sankryžų sustodavo, palaukdavo. Jų atsikratyti būdavo sunku - visiškai neįmanoma. Kartą kun. J. Zdebskis, P. Plumpa ir ses. L. Paulavičiūtė ieškojo Valkininkų miškų viensėdžiuose tinkamos vietos spaudos dauginimo punktui įrengti. Kagėbistai suorganizavo jų išorinį sekimą, bet kad neišsišifruotų, sekė juos ne miško keliukais, o užtvėrė visus įvažiavimus iš miško ir išvažiavusius gebėjo toliau sekti. 1973 09 19 slapto klausymosi iš V. Vaičiūno buto metu girdėti, jog P. Petronis apgailestauja, kad visi išvažiavo kun. S. Tamkevičiaus mašina: juk ją visada seka nuo pat išvažiavimo iš namų. Į J. Stašaičio siūlymą pasitelkti spaudai platinti V. Jaugelį, P. Petronis atsako: Virgilijų galėjau seniai paimti, bet aš jo neėmiau dėl to, kad jis yra žmogus, į kurį atsukti visi prožektoriai ⁸⁴. 1975 02 23 slapto klausymosi iš vienuolių buto medžiagoje girdima, kaip kun. J. Zdebskis seselėms aiškina apie KGB sekimą dviem mašinomis. (Prie šių žodžių KGB įsirašo pastabą: Supažindinti Augucevičių, t. y. išorinio sekimo skyriaus viršininką.) Vysk. V. Sladkevičius irgi pasakoja, kad prie jo namų pastatomos mašinos su sekliais. Reikia atsiminti, kad dabartinei technikai naktis nėra jokia priedanga. - sako jam kun. J. Zdebskis. (KGB šiuos žodžius pabraukia: nemalonus jiems būdavo jų metodų perpratimas.)

1978 06 27 pranešime agentas Gediminas rašo apie savo birželio 5 d. pokalbį su kun. J. Zdebskiu. Pokalbio metu kun. J. Zdebskis sakėsi žinąs, kad jį vaikosi KGB ir papasakojo apie naują jų sekimo taktiką. Dabar paprastai mašinomis jie seka ne iš paskos ar apsupę - iš priekio ir iš paskos - o atvažiuodami iš priekio. Prasilenkę per radiją jie praneša žinią antram, šis - trečiam, ir taip net nesuprasi, kad esi sekmas.

Mieste netgi ir to nereikia: yra slaptos telekameros, kuriomis viskas fiksuojama⁸⁵ .

Iš slapto klausymosi medžiagos KGB darydavo išvadas, paraštėse prirašydavo pastabų. Antai, kai kun. J. Zdebskis 1975 02 24 pasidžiaugia Šlavantais, kad nėra pririštas prie parapijos, KGB įsirašo pastabą: Dėl šito reikia padaryti skubias ir reikalingas išvadas. Kai jis pasakoja apie Pavolgio vokiečių šeimas, kur važiuodavo apaštalauti, ir pabėdoja, kad daug jų išsiskiria, be to, kartais neaišku, kuri šeima gyvena teisėtoje santuokoje, o kuri ne, KGB įsirašo rezoliuciją: Tai panaudoti kompromitacijai ⁸⁶. Be slaptojo klausymosi medžiagos kagėbistams būtų buvę daug sunkiau organizuoti daugelio sekamųjų kompromitavimą, rengti anoniminius laiškus, tarpusavio supriešinimus, įtarinėjimus bei iš anksto pasirengti jų išoriniam sekimui. Išorinio sekimo metu sekamieji kartais specialiai paerzindavo seklius, kartais vieni kitus perprasdavo: tie, kurie sekami - kad juos seka, tie, kurie seka - kad jie atpažįstami.

Sekamieji, įtardami, kad jų butuose yra įrengtas slapto klausymosi įtaisas, stengdavosi kalbėti kuo tyliau ar susirašinėdami, reikalus aptarti kur nors lauke ar bent telefoną pridengti pagalve. Bet šio pavojaus daugelis nesuprato tol, kol kun. J. Zdebskis, aplankęs lageryje kun. A. Svarinską, perdavė jo įspėjimą: Broliai kunigai, nekalbėkite ko nereikia kambariuose.

Šnipai - agentai ir patikėtiniai - buvo labai nevienodi: vieni buvo lengvai atpažįstami, kiti liko nežinomi iki šių dienų. Kuo didesnį sekamojo pasitikėjimą įgydavo agentas, tuo jis buvo vertingesnis. Nevienoda būdavo ir sekamųjų nuojauta ar loginė nuovoka: kas dorai domisi ar nori padėti, o kas išduoda. Šiandien, kai atsivėrė KGB archyvai, ne vienas skaitantysis atsidūsta: O aš maniau, kad jis žmogus... Stebina Voratinklio rezgėjų pastangos šitiek prisiauginti vorų ir voriukų - agentų ir pusagenčių. Galima tik įsivaizduoti, kiek agentų sekė visus Kronikos ir Aušros leidėjus, jeigu vien kun. J. Zdebskį sekė per 115 agentų! Tikrai ne mažiau sekė ir kunigus A. Svarinską bei S. Tamkevičių.

Nors DOR Nr. 242 tėra medžiaga apie kun. J. Zdebskio sekimą, tačiau neabejotina, kad analogiški sekimo metodai buvo taikomi ir kun. A. Svarinskui, ir kun. S. Tamkevičiui bei kitiems LKB Kronikos leidėjams. Kita vertus, ir šioje byloje dažnai yra minimi įvairūs su Kronikos leidyba susiję asmenys, todėl į išorinį stebėjimą patenka ir kun. A. Svarinsko automobilis, ir P. Plumpa, V. Lapienis, kun. S. Tamkevičius, V. Jaugelis ir daug kitų ryšių.

KGB išbandė dar vieną - vadinamąją spec. priemonę. Kaip žinoma, tokia priemonė - nudeginimas cheminėmis medžiagomis - buvo panaudota kun. J. Zdebskiui. Yra dokumentas, kad SSRS KGB sankcionuota priemonė buvo planuojama ir kun. S. Tamkevičiui. Ar ji buvo įvykdyta ir kaip įvykdyta, iš šios bylos nepaaiškėja. Sekamieji tų priemonių numatyti ir nuo jų apsisaugoti turbūt negalėjo, nes jos buvo itin slaptai ir kruopščiai planuojamos. Paskutinė šioje byloje minima spec, priemonė - Ženklas (rus. Znak) - buvo vykdoma kun. J. Zdebskio laidotuvėse Rudaminoje 1986 02 08-10⁸⁷. O gal tai buvo tik ankstesnės, prieš tris dienas įvykdytos spec, priemonės -Akiplėšos nužudymo - tąsa?.. Šiandien, turint milžiniškų KGB archyvų tik nuotrupas, sunku ką apie tai pasakyti.

8. LKB Kronikos ir Aušros keliai į KGB kabinetus

Pats pirmasis KGB uždavinys buvo kuo greičiau gauti naują išėjusį Kronikos ar Aušros numerį. Buvo du pagrindiniai keliai, kuriais Kronika patekdavo į KGB kabinetus: vienas - ją gaunant iš agentų ar pusagenčių ir antras - surandant ir paimant kratų metu; kiti (atsitiktinai kur radus) atvejai buvo reti.

Kadangi KGB padalinių darbe veikė griežta biurokratinė tvarka, todėl daugelyje aplankų, kuriuose saugomi Kronikos numeriai ir su jais susijusi kita dokumentika, yra ir KGB darbuotojo raštas, kur nurodyta, iš kurio agento (jo slapyvardis ir kuriam KGB padaliniui priklauso), kur ir kada gavo šį numerį. Nurodyta ir iš ko agentas gavo numerį. Jeigu agentui numerį davęs asmuo buvo jų sekamas, t. y. buvo operatyvinėje įskaitoje, būdavo įrašomas jų suteiktas jam slapyvardis; jeigu ne - nurodoma pavardė. (Kartais ir sekamieji nurodyti pavardėmis.) Tokia informacija buvo reikalinga kagėbistų darbe, analizuojant surinktą medžiagą ir darant reikalingas išvadas. (Mes nenurodysime konkrečių asmenų, kas ir kam - kuriam agentui - davė tą ar kitą leidinio numerį, kad nepasėtume neapykantos, supriešinimo ir kerštavimo: atleiskime savo kaltininkams taip, kaip meldžiame Tėve mūsų maldoje - kaip ir Jis atleidžia mums mūsų kaltes.)

Iki Kronikos 11-ojo numerio nenurodoma, iš kur gauti numeriai. Yra tik jų originalai, fotografuotos ar ERA darytos kopijos. Daug šių numerių originalų rasta kratų metu ir jie yra nuteistųjų dėl Kronikos baudžiamosiose bylose.

Kronikos Nr. 2 (1972 m.) aplanke yra K. Gerulaičio Lietuvos TSR geografijos IV klasei vadovėlio viršeliuose įrištas šio numerio mašinraščio egzempliorius bei (matyt, pačių kagėbistų) padaryta jo fotokopija. 3-čio ir 4-to numerių yra net 12 fotokopijų. 5 ir 6 numeriai padauginti ERA. Yra ir originalo fotokopija. Taip pat 7-asis numeris - medkirčių rastas Varėnos rajono miškuose, kažkur prie Valkininkų. Yra ir 1974 m. JAV išleistas LKB Kronikos I tomas, kuriame sudėti 1972-1973 m. išleisti Kronikos 1-7 numeriai.

KGB dokumentikos 8, 9, 10 ir 11-ojo numerių aplankuose yra tik šių numerių fotokopijos. (Vadinasi, originalai grąžinti agentams arba perduoti tardytojams kaip įkalčiai teisiamųjų dėl Kronikos baudžiamosiose bylose.) Nors dokumentikoje nėra Kronikos 12, 13, yra tik keli 14-ojo numerio lapai, tačiau matyti, kad KGB 1975 m. juos jau turėjo, nes atliko jų šrifto lyginamąją ekspertizę.

Yra JAV išleisto LKB Kronikos II tomo (1974-1975 m. Nr. 8-15) net 3 egzemplioriai bei JAV Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos išleisto III tomo (Kronikos 16-22 numeriai) vienas egzempliorius.

Yra Kronikos 14-ojo numerio viena, o 15-ojo - dvi fotokopijos. Beje, Kronikos 15-ojo numerio fotokopijos yra iš skirtingų originalų (vadinasi, gauta iš dviejų agentų). Yra ir 15-ojo numerio originalas, prie kurio prisegtas kagėbisto raštelis, jog Kronikos 15-asis ir 23-iasis numeriai gauti iš agentės Lilijos.

Gauti ir įsegti Kronikos 16, 17, 18, 19 ir 20 numerių (1975-1976 m.) mašinraščio originalai (kai kurių numerių net po kelis) bei jų fotokopijos. (Kadangi apie Kroniką gausėjo KGB šnipų, gausėjo ir gaunamų originalų.) Prie Kronikos 19-ojo ir 20-ojo numerių bei prie Aušros 1-ojo numerio yra prierašas, kad Šarkanas (KGB Kauno miesto skyriaus darbuotojas) juos gavęs per B. Toliau rašoma: Jei nebus didelės būtinybės, kol kas nelegalizuoti, nes gali pareikalauti grąžinti.

KGB dokumentikoje nerasta Kronikos 21-ojo numerio (nei originalo, nei kopijų). Tačiau nuo 22-ojo numerio (1976 04 18) yra ne po vieną, o net po kelis egzempliorius.

Kadangi kagėbistams labai rūpėjo, kur yra spausdinami pirmieji numerio mašinraščiai (nes tikėjosi, kad ten turi būti redakcija), jie ne tik lygindavo atskirų numerių (tiek Kronikos, tiek Aušros bei kitų pogrindžio leidinių) šriftą, bet ir duomenis, iš kur (kurio miesto ar rajono), iš kurio žmogaus ar jų sekamojo asmens („objekto“), kuris agentas buvo gavęs tą numerį ir kada jiems perdavė. Pavyzdžiui, nurodyta, kad Kronikos 25-ojo numerio yra gauti ERA Panevėžyje padauginti 2 egzemplioriai. Ta pačia mašinėle spausdinti ir KGB Molėtų RP agento Jako perduoti Kronikos 29, 30, 31, 32 ir 33 bei Aušros 7 ir 9 numeriai. Rašoma, kad Aušros 4-ąjį numerį (jų fotokopijos yra saugykloje) agentas Budrusis (rus. Čiutkij) gavo iš KGB Klaipėdos MS sekamojo Jėzuito ir jiems perdavė. O Tiesos kelio (taip pat religinis pogrindžio leidinys) 5-asis numeris gautas iš KGB Kaišiadorių rajono poskyrio agento Klevo. Pastarasis jį gavęs iš jų sekamojo Vienuolio (rus. Monach).

Kronikos 27-asis numeris (išleistas 1977 m.) gautas tik 1979 02 03 Alytuje iš agento Vytenio, kuriam jį davusi vienuolė [...] (beje, pirmasis mašinraščio egzempliorius). Yra ir ranka rašyto šio numerio erakopija.

KGB įrašo pastabą, kad ta pačia rašomąja mašinėle, kuria buvo išspausdintas 30-asis numeris, išspausdinti ir 33-iojo numerio egzemplioriai, kuriuos pateikęs agentas Budrusis Klaipėdoje, agentas Klevas Kaišiadoryse, agentas Vytenis Alytuje ir agentas Granitas Kapsuke. Tokį patį numerį radęs ir pilietis Andriukonis Kapsuko Midaus rago restorano tualete. Tai rodo, kokia plati to paties mašinraščio paplitimo geografija. Be abejo, visa tai sunkino Kronikos leidybos pirminio šaltinio (redakcijos) paieškas.

Atėjo 1979 metai. Pasirodė Kronikos Nr. 36, 37, 38, 39 ir 40. Yra jų visų (išskyrus Nr. 37) mašinraščiai ir erakopijos. Akivaizdu, kad agentų tinklas išsiplėtė ir visi numeriai buvo pristatomi vos tik numeris pasirodydavo. Yra 37-ojo numerio 7 lapų mikrofilmas. Ant mikrofilmo pakuotės užrašyta, kad LKBK Nr. 37 gautas KGB Šiaulių miesto skyriuje iš agento Pūkio, kuris savo ruožtu jį buvo gavęs iš sekamojo Kūdikio.

Prie LKB Kronikos 38-ojo numerio yra įrašas, kad 1983 m. gruodžio mėn. jį perdavė agentė Irena, gavusi iš kunigo Panevėžyje. Pažymima, kad ta pačia mašinėle spausdintas ir Aušros numeris 7, kurį gavo pil. [...] iš savo bendradarbio [...] ir jį perdavė į KGB Biržų RP. Kronikos 40-asis numeris taip pat gautas iš agentės Irenos, kuri 1984 m. vasario mėn. jį gavusi iš to paties kunigo Panevėžyje ir perdavusi LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus vyr. operatyviniam įgaliotiniui mjr. A. Rukšėnui. Yra KGB įrašas, kad 1984 01 26 ta pati agentė, gavusi iš to paties kunigo, pateikė ir Kronikos 55-ąjį numerį (išleistą 1982 11 01). Taigi šie numeriai gauti kažkodėl labai vėlai (nors KGB juos jau turėjo seniai: paprastai gaudavo praėjus 1-3 mėnesiams po išėjimo), todėl jų gavimo iš minėtojo kunigo per agentę Ireną tikslai buvo kažkokie kiti, ne tik susipažinti su jų turiniu.

Net tris 39-ojo numerio egzempliorius pateikė agentas Pūkys (Šiauliuose), gavęs iš sekamojo Kūdikio. Kronikos 40-asis numeris išėjo gana puošnus - su 1979 07 22 eisenos į Kryžių kalną, koplytstulpio statybos ir Kryžių kalno nuotraukomis, taip pat tą pačią dieną Kybartuose įvykusių iškilmių nuotrauka (kurioje matyti vysk. J. Steponavičius, kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Zdebskis, V. Jalinskas), ses. Angelės Ramanauskaitės Astrave (1979 09 18) teismo dalyvių, rėmėjų bei kitomis nuotraukomis.

 

Religinė procesija į Kryžių kalną 1979 m. liepos 22 d.

 

Kryžių basas neša kun. Algirdas Mocius

 

Religinė eisena iš Tytuvėnų į Šiluvą. Dešinėje - kun. J. Zdebskis

 

Eisena keliais aplink Šiluvos bažnyčią po ses. G.J. Stanelytės, M. Jurevičiaus ir V. Vaičiūno arešto. Centre - kun. A. Svarinskas.
1982 09 12

 

KGB pažymoje rašoma, kad viena rašomoji mašinėlė, kuria spausdintas šis numeris, yra OTO įskaitoje ir ja spausdintas agento Šerno Šiauliuose pateiktas Kronikos Nr. 35 bei KGB darbuotojo Janukonio gautas 36-asis numeris, o kito numerio mašinėlė neregistruota. Šį (40-ąjį) numerį KGB gavo iš kelių vietų: iš agentės Žuvėdros (Raseiniuose), agento Granito (Marijampolėje) ir Špoko (Šiauliuose). Agentas Granitas 1979 05 29 pateikė ir Alma Mater pirmąjį numerį. Visi šie egzemplioriai pateikti vos tik išėję. Vadinasi, agentų gausėjo. Aiškėjo ir pagrindiniai Kronikos leidybos organizatoriai: 1979 m. kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius buvo iškviesti į prokuratūrą ir oficialiai įspėti. Jie atsakė atvirais laiškais, kurie buvo paskelbti šiame numeryje.

Kronikos 42-asis numeris buvo skirtas buvusio kalinio, Bažnyčiai pasiaukojusio be galo tauraus jauno kunigo Virgilijaus Jaugelio mirčiai. Įrištą pirmąjį mašinraščio egzempliorių KGB gavo iš jų sekamojo (o gal kartu ir priversto jiems talkinti) kunigo. Kitą to paties numerio (1980 05 06) egzempliorių KGB gavo iš agento Pūkio. O pastarasis jį buvo gavęs iš sekamojo Kūdikio per [...], todėl KGB jį agentui grąžino (kad šis nebūtų nustatytas). Šiuo metu Kronika KGB dažniausiai aprūpindavo agentas Pūkys, kuris ją gaudavo iš sekamojo Kūdikio, gyvenusio KGB Šiaulių miesto skyriaus zonoje. Jis pateikė ir 43, 44-ąjį bei kitus numerius.

47-ojo numerio gauti bent keli egzemplioriai. Vienas egzempliorius gautas Vilniuje iš agento Valinovičiaus. Šis jį gavęs iš sekamojo Keramiko. Kitą egzempliorių jiems perdavęs agentas Stepas, kuris, giminių prašomas, išspausdinęs jo 5 egzempliorius ir 2 egz. davęs sekamajam Jėzuitui, 1 - KGB ir 2 — giminėms. Dar vienas šio numerio egzempliorius buvo rastas Kazlų Rūdos universalinėje parduotuvėje. Taigi ir vėl šio numerio paplitimo geografija - nuo Klaipėdos iki Suvalkijos.

KGB tyrė, kaip kalinamo Gintauto Iešmanto 1981 02 12 žmonai Marytei Iešmantienei (Vilniuje) rašytas laiškas, kurio kopija buvo KGB 5-osios tarnybos 2-ajame skyriuje, žodis žodin pateko į Kronikos 47-ąjį numerį. Tyrimo tikslas tas pats: kur tas šaltinis, į kurį suteka visa informacija?

Kronikos dešimtmečiui paminėti Lietuvos Kronikos Sąjunga Čikagoje (JAV) išleido LKB Kronikos VI tomą. Yra šio tomo originalas. Be šio, yra daugelio kitų tomų (lietuvių ir anglų kalbomis) originalai arba erakopijos. Čia matyti akivaizdus KGB domėjimasis Kronikos leidyba ne tik Lietuvoje, bet ir JAV.

Kronikos 59-asis numeris (išleistas 1983 08 15) KGB gautas tik po trijų mėnesių iš agento Budriojo, kuris savo ruožtu jį buvo gavęs iš sekamojo Jėzuito. Nemažą KGB nepasitenkinimą sukėlė tai, kad šis numeris Vakarus pasiekė anksčiau negu juos: pirmąjį pranešimą, kad gautas šis numeris, Vatikano radijas paskelbė po mėnesio (1983 09 14).

62-ąjį numerį pateikė KGB Lazdijų rajono poskyrio agentas Mykolas, radęs jį Šlavantų bažnyčioje. 1984 10 07 išleistą Kronikos 64-ąjį numerį KGB gavo iš agento Petro (Kaune). Tolesnius numerius irgi reguliariai gaudavo dažniausiai iš agentų Petro ir Arvydo. 69-asis numeris gautas net iš trijų šaltinių.

Nors 1985-1986 m. pradėjo dvelkti pirmieji pertvarkos vėjai, tačiau Kroniką KGB ir toliau intensyviai sekė, rinko jos numerius, analizavo ir - po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus areštų - ieškojo jos naujų leidėjų.

Kronikos 70-asis numeris buvo skirtas žymaus kovotojo dėl tikinčiųjų ir visų žmonių teisių kun. J. Zdebskio žūčiai (1986 02 05). Šis numeris išėjo 1986 04 13. Jį KGB Vilkaviškio RP davė agentas Ignas, gavęs iš sekamosios (DOR objekto) Klavos. Kad agentas nebūtų iššifruotas, buvo padarytos dvi šio egzemplioriaus fotokopijos ir originalas grąžintas Klavai. 73-iasis numeris (1987 03 09) į KGB rankas pateko 1987 04 01, darant kratą pas ses. A. Jakuntavičiūtę (Vilniuje) ir ten radus DOR objektą Matildą (ses. N. Sadūnaitę). Tai buvo ses. N. Sadūnaitės ranka rašytas egzempliorius. Antrasis (ir paskutinis) egzempliorius paimtas iš ses. B. Vazgelevičiūtės, kuri kratos metu atėjo pas ses. A. Jakuntavičiūtę. Kronikos leidėjams Kybartuose atkūrus ir išspausdinus šio numerio tekstą bei parengus mikrofilmą, liepos mėnesį Vatikano radijas pranešė, kad gauti Kronikos 73-iasis ir Aušros 56-asis numeriai.

Vertimas iš rusų kalbos

75-asis numeris išėjo 1987 11 01 (KGB jį gavo ir įregistravo 1988 01 19). Paskutinysis KGB gautas Kronikos numeris buvo 78-asis (išėjęs 1988 07 16). Trūksta tik trijų paskutiniųjų numerių. Kaip žinoma, 1988 m. Lietuvoje prasidėjo Atgimimo pavasaris ir gal KGB atsirado svarbesnių reikalų negu LKB Kronikos sekimas. O gal tiesiog neturėjo jėgų ar prarado viltį susidoroti su šiuo leidiniu, jeigu nepavyko jo likviduoti per 16 savo siautėjimo apogėjaus metų.

Pagrindiniai Kronikos tiekėjai kagėbistams buvo agentai: iš 124 KGB saugyklose (be esančių baudžiamosiose bylose) sukauptų Kronikos egzempliorių ne mažiau kaip 80 yra pateikti agentų. Dar didesnis šis santykis Aušros leidinio: iš 140 KGB turėtų egzempliorių net 130 pateikti agentų. (Išsamiau apie Kronikos ir Aušros kelius į KGB kabinetus žr. 1 ir 2 lenteles.) Galima sakyti, kad kai kurie iš jų buvo kone etatiniai. Tokie agentai kaip Petras (Kaunas), Lilija (Kėdainių ir Kretingos r.), Vytenis (Alytaus r.), Jakas (Molėtų r.), Budrusis (Klaipėda), Granitas (Kaunas ir Marijampolės r.), Pūkys (Šiauliai), Ekspresas (Panevėžys), Stepas (Klaipėda), Vilnis (Alytaus r.), Pušis (Šiauliai), Irena (LSSR KGB 5-oji tarnyba), Valinovičius (Vilnius), Žilvinas (Šiauliai), Pranas (Kaunas) ir kiti pateikė ne po vieną ir ne po du šių leidinių numerius. Kuo didesnį pasitikėjimą tarp šių leidinių platintojų turėdavo agentas, tuo naudingesnis jis buvo KGB. Ypač dideliu uolumu pasižymėjo Petras, Jakas, Granitas ir Budrusis. Tarp agentų, deja, buvo ir kunigų, ir vienuolių.

Nurodyti ir visi asmenys, iš kurių agentai gaudavo Kronikę, Aušrą ar kitus pogrindžio leidinius. Daugelis šių asmenų buvo KGB sekami tiriant operatyvines (DOP, DON ar DOR) bylas, todėl dokumentuose vadinami objektais ir dažniausiai įvardyti jiems suteiktais slapyvardžiais. Taigi nagrinėjant KGB dokumentiką atskleidžiami ne tik agentai, bet ir daugelis (ne visi) slapyvardžiais įvardytų objektų - spaudinių davėjų. Iš besikartojančių pavardžių ar slapyvardžių galima daryti išvadą, kad jie pasitikėjo agentais, kuriems duodavo skaityti šią literatūrą, ir laikė juos padoriais žmonėmis. Nereikėtų stebėtis šių žmonių pasitikėjimu agentais, nes daugelis pagal savo luomą ar užimamą visuomenėje vietą privalėjo būti dori ir sąžiningi žmonės.

Nemažai Kronikos (ar Aušros) numerių KGB yra suradę ir paėmę kratų metu. Būtent: Maskvoje pas T. Velikanovą ir

 

Pas ses. B. Vazgelevičiūtę atrasto ir KGB paimto ses. N. Sadūnaitės ranka rašyto paskutinio LKB Kronikos Nr. 73 egzemplioriaus fragmentas. (Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

kitus disidentus, pas kun. S. Tamkevičių ir kun. J. K. Matulionį, seseles - Jasmontaitę, Jakuntavičiūtę, Sadūnaitę, Vitkūnaitę, pasauliečius - Vyšniauską, Terlecką, Skuodį ir kt. Dauguma šių numerių prijungti prie baudžiamųjų bylų.

Buvo ir tokių atvejų, kai žmogus, radęs kur nors Kroniką, skubėdavo numerį atiduoti kagėbistams. (Net vienas klebonas, radęs bažnyčioje, perdavė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui...) Ta pati baimė, kuri vertė agentus nešti gautus numerius į KGB, šiuos žmones irgi vertė kuo greičiau atsikratyti pavojingu „sprogmeniu“...

Analizuojant buvusiame KGB archyve ir saugyklose išlikusią LKB Kronikos ir Aušros sekimo medžiagą matyti, kiek buvo mesta jėgų - etatinių KGB darbuotojų ir neetatinių (agentų ir pusagenčių) - kad gautų šiuos leidinius, juos išanalizuotų, imtųsi priemonių šiai informacijai neutralizuoti Lietuvoje ir užsienyje. Ta jų analizė buvo dvejopa: viena - sau, kita - kad galėtų juridiškai apdorotus faktus paneigti ir juos įforminti kaip šmeižikiškus. Dokumentuose, kuriuose faktus analizuodavo sau, - rašydavo tiesą. Pavyzdžiui, yra mašinraščio 5 puslapiai faktų, kurie buvo paskelbti Kronikos Nr. 50 ir kuriuos LSSR KGB pirmininko pavaduotojas H. Vaigauskas įsakė patikrinti ir duoti „atkirtį“. Faktus tikrinęs kagėbistas paraštėse surašė savo (ir, žinoma, tik saviems skirtas) pastabas (rusų kalba): iš esmės teisingai pateikta<...> taip buvo<...> buvo tokių įvykių<...> iš tikrųjų buvo<...> ir pan. Tačiau šitaip buvo rašoma tik saviesiems skirtuose dokumentuose. Oficialiai tikrinant įvykius, kurių protokolai ar jų kopijos yra dėl LKB Kronikos teistųjų baudžiamosiose bylose, viskas atvirkščiai: taip nebuvo<...> tai šmeižtas<...> ir t.t. Kai kurie tų įvykių liudytojai šitaip gelbėjo savo kailį (o KGB tardytojai jiems tik padėdavo), kitus meluoti vertė baimė dėl darbo, mokslo, ganyklos karvutei... Tačiau buvo ir tokių, kurie nesigynė savo žodžio, parašo, įvykio, ir tardytojas protokole tai žymėdavo kuo trumpiau.

Vartydamas tuos puslapius, iš naujo prisimeni, kaip mūsų gyvenimą buvo perdėm persmelkusi klasta, melas ir smurto baimė. O KGB pagrindinis tikslas ir buvo laikyti visus savo kumštyje - baimėje. Kun. J. Zdebskis pasakojo, kaip tardytojas jam sakė: Man nereikia, kad mane mylėtų; reikia, kad manęs bijotų.

1 lentelė. Į KGB patekusių ar perduotų LKB Kronikos numerių sąrašas

LKBK Nr.	Egzempliorių skaičius ir išspausdinimo tipas (egz. nr., išleidimo data)	Kas perdavė (agento slapyvardis, ar kur rasta ir paimta)	Į kurio miesto ar rajono KGB padalinį perduotas numeris (arba kam priklausė agentas)
1	2	3	4
1 2 3 4 5 6
7	1972 03 19 Mašinraščiai ir fotokopijos
Nr. 1 8
9	Fotokopija
10	Fotokopija
11	Fotokopija
12	Nėra duomenų	Atimta iš užsieniečio
13	Nėra duomenų	Atimta iš užsieniečio
14	Nėra duomenų	Atimta iš užsieniečio
15	Mašinraštis	Lilija	Kėdainių RP
16	Mašinraštis	Nenurodyta, iš kur gauta
17	Mašinraštis	Vera	Šakių RP
18	Mašinraštis	Nenurodyta, iš kur gauta
19	Mašinraštis	Kandidatas verbuoti B	Priėmė KGB darbuotojas Šarkanas
20	Mašinraštis	Kandidatas verbuoti B	Priėmė KGB darbuotojas Šarkanas
21
22	1976 04 18 erakopija	Nenurodyta, iš kur gauta
23	Mašinraštis	Nenurodyta, iš kur gauta
24	Mašinraštis ir erakopija	Nenurodyta, iš kur gauta
25	Mašinraštis ir erakopija	Lilija	Kėdainių RP
	II egz.	Petras	Kauno MS
	III egz.	Šermukšnis
	IV egz.	Patikėtinis
26	Mašinraštis ir erakopija	Paimta kratos metu pas A. Terlecką
27	Mašinraštis ir erakopija	Paimta kratos metu pas St. Vyšniauską
	II egz.	Patikėtinis
	III egz.	Vytenis	Alytaus RP
	IV egz.	Petras	Kauno MS
28	Mašinraštis ir erakopija	Petras	Kauno MS
	II egz.	Viktoras	Kapsuko RP
29	Mašinraštis ir erakopija	Jakas	Molėtų RP
	II egz.	Petras	Kauno MS
	III egz.	Klevas	Kaišiadorių RP

MS - KGB miesto skyrius, RP - KGB rajono poskyris.

1	2	3	4
30	Mašinraštis ir erakopija	Jakas	Molėtų RP
	II egz.	Petras	Kauno MS
	III egz.	Pušis	Šiaulių MS
31	Mašinraštis ir erakopija	Jakas	Molėtų RP
	II egz.	Francas	Švenčionių RP
	III egz.	Gintaras	Kauno MS
32	Mašinraštis ir erakopija	Jakas	Molėtų RP
	II egz.	Nenurodyta, iš kur gauta
	III egz.	Nenurodyta, iš kur gauta
	IV egz.	Nenurodyta, iš kur gauta
33	Mašinraštis ir erakopija	Budrusis	Klaipėdos MS
	II egz.	Klevas	Kaišiadorių RP
	III egz.	Vytenis	Alytaus RP
	IV egz.	Granitas	Kauno MS
	V egz.	Rasta restorane	Kapsuko RP
	VI egz.	Jakas	Molėtų RP
34	Fotokopija	Nenurodyta, iš kur gauta
35	Mašinraštis 1978 11 16	Lilija	Kėdainių RP
	II egz.	Šernas	Šiaulių MS
36	Mašinraštis ir erakopija	Nenurodyta, iš kur gauta
37	Mašinraštis ir erakopija	Pūkys	Šiaulių MS
	II egz.	Ekspresas	Panevėžio MS
	III egz.	Gintaras	Kauno MS
38	Mašinraštis ir erakopija	Irena	KGB 5-oji tarnyba
	II egz.		Kėdainių RP
	III egz.	Granitas	Kauno MS
39	Mašinraštis ir erakopija	Pūkys	Šiaulių MS
	II egz.	Paimta kratos metu pas J. Sasnauską
40	Mašinraštis ir erakopija	Žuvėdra	Raseinių RP
	II egz.	Granitas	Kauno MS
	III egz.	Špokas	Šiaulių MS
41	Mašinraštis 1980 01 01	Pūkys	Šiaulių MS
	II egz.	Budrusis	Klaipėdos MS
42	Mašinraštis		Kėdainių RP
	II egz.	Pūkys	Šiaulių MS
43	Fotokopijos	Stepas	Klaipėdos MS
	II egz.	Pūkys	Šiaulių MS
44	Mašinraštis	Pūkys	Šiaulių MS
	II egz.	Stepas	Klaipėdos MS
45
46	Mašinraštis	Nenurodyta, iš kur gauta
47	Mašinraštis	Valinovičius	Vilniuje
	II egz.	Stepas	Klaipėdos MS
	III egz.	Petras	Kauno MS
	IV egz.	Kandidatas verbuoti M	Šiaulių MS
	V egz.	Rastas Kazlų Rūdos univer. parduotuvėje

1	2	3	4
48	Mašinraštis	Stepas	Klaipėdos MS
49	Mašinraštis	Ekspresas	Panevėžio MS
	II egz.	Lilija	Kėdainių RP
	III egz.	Granitas	Kauno MS
50	Mašinraštis	Granitas	Kauno MS
	II egz.	Pranas
51	Mašinraštis	Gvazdikas
52	Fotokopija	Nenurodyta, iš kur gauta
53	Fotokopija	Nenurodyta, iš kur gauta
54	Erakopijos	Valinovičius	Vilniuje
	II egz.	Granitas	Vilniuje
55	Erakopija	Irena	KGB 5-oji tarnyba
	Mašinraštis	Vilnis	Alytaus RP
56	Erakopijos	Vilija	Kauno MS
	II egz.	Vilnis	Alytaus RP
57	Erakopijos	Nenurodyta, iš kur gauta
58	Mašinraštis	Petras	Kauno MS
	II egz.	Žilvinas	Šiaulių MS
	III egz.	Vilnis	Alytaus RP
59	Mašinraštis	Budrusis	Klaipėdos MS
	II egz.		Kauno MS
	III egz.	Jurgita	Klaipėdos MS
	IV egz.	Paimta kratos metu pas kun. A. Jokūbauską	Radviliškio RP
60
61	Mašinraštis	Vilija	Vilniuje
62	Erakopijos	Mykolas	Lazdijų RP
63	Erakopijos	Nenurodyta, iš kur gauta
64	Mašinraštis	Petras	Kauno MS
65	Erakopija	Nenurodyta, iš kur gauta
66	Mašinraštis ir erakopija	Petras	Kauno MS
	II egz.	Nenurodyta, iš kur gauta
67	Mašinraštis ir erakopija	Petras	Kauno MS
68	Mašinraštis	Arvydas	Kauno MS
	II egz.	Jonaitis	Kauno MS
	III egz.	Vilnis	Alytaus RP
70	Mašinraštis 1986 02 05	Ignas	Vilkaviškio RP
71	Mašinraštis 1986 08 15	Atrasta medžiotojų	Lazdijų RP
72	Mašinraštis	Kandidatas verbuoti C	Vilkaviškio RP
	II egz.	Ignas	Vilkaviškio RP
73	Rankraštis 1987 03 19	Paimta darant kratą pas s. B. Vazgelevičiūtę
	II egz. 1987 04 01	Paimta darant kratą pas s. N. Sadūnaitę
74	Mašinraštis 1987 11 01	Birutė
75	Mašinraštis 1987 11 01	Nenurodyta, iš kur gauta
76-81

2 lentelė. Į KGB patekusių ar perduotų Aušros numerių sąrašas

Auš ros Nr.	Numerio išleidimo data	Eg zemp liorius	Kas perdavė į KGB (agento slapyvardis ar kur rasta ir paimta)	Kokio miesto ar rajono KGB padaliniui priklausė agentas ar kur perdavė leidinį
1	2	3	4	5
1	1975 10	I	Lilija	Kretingos RP
		II		Kėdainių RP
		III	Jonas	Utenos RP
		IV	Kandidatas verbuoti B
2	1976 02 16	I	Lilija	Šiauliuose
3	1976 04 15	I	Paimta kratos metu pas kun. J.K. Matulionį
		II	Valdas	Panevėžyje
		III	kun. J. Zdebskio ryšys	Druskininkuose
4	1976 10 20	I	Svetlana	Kauno MS
		II	Budrusis	Klaipėdos MS
5	1977 02 16	I	Pranas	Kauno MS
		II	Petras	Kauno MS
		III	Granitas	Kauno MS
6	1977 05	I	Svetlana	Kauno MS
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Viktoras	Kapsuko RP
		IV	Budrusis	Klaipėdos MS
		V	Jakas	Molėtų RP
		VI	Palomenės klebonas	Perdavė RRT įgaliotiniui
		VII	Paimta kratos metu pas St. Vyšniauską
7	1977 08	I	Budrusis	Klaipėdos MS
		II	Pušis
		III	Jakas	Molėtų RP
		IV	Kandidatas verbuoti G	Lazdijų RP
		V	Jakas	Molėtų RP
		VI		Biržų RP
		VII	Gintaras	Kauno MS
8	1977 10	I	Jakas	Molėtų RP
		II	Kazimieras
		III	Mastys
		IV	Budrusis	Klaipėdos MS
9	1978 01	I	Paimta kratos metu pas s. M. Vitkūnaitę
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Budrusis	Klaipėdos MS
		IV	Mastys
		V	Žuvėdra	Raseinių RP
		VI	Nemunas	Panevėžio MS
		VII	Pušis	Šiaulių MS
		VIII	Ekspresas	Panevėžio MS
10	1978 03	I	Lilija	Kretingos RP
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Profilaktuojamasis M. Ž.	Skuodo RP
		IV	Gintaras

1	2	3	4	5
		V	Kazimieras
		VI	Mastys
		VII	Dobilas
		VIII	Jakas	Molėtų RP
		IX	Francas	Švenčionių RP
		X	Linas
11	1978 05	I	Klevas	Kaišiadorių RP
		II	Linas	Kaune
		III	Lilija	Šiauliuose
		IV	Nemunas	Panevėžio MS
		V	Granitas	Kaune
12	1978 08	I	Granitas	Kaune
		II	Lilija	Kėdainių RP
		III	Stepas	Šiaulių MS
		IV		Kėdainių RP
13	1978 10	I	Granitas
		II	Linas	Kauno MS
		III	Pūkys	Šiaulių MS
		IV	Adomas
		V	Budrusis	Klaipėdos MS
		VI	Jakas	Molėtų RP
		VII	Žilvinas
14	1978 12	I	Granitas
		II	Žilvinas
15	1979 02	I	Granitas	Kaune
		II	Žvakinis
		III	Budrusis	Klaipėdos MS
		IV	Antanas	Panevėžio MS
16	1979 04	I	Jakas	Molėtų RP
		II	Budrusis	Klaipėdos MS
		III	Profilaktuojamasis M. Ž.	Skuodo RP
		IV	Paimta kratos metu pas T. Velikanovą Maskvoje
17	1979 08	I	Granitas	Vilniuje
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Budrusis	Klaipėdos MS
		IV	Stepas	Šiaulių MS
18	1979 10	I	Paimta kratos metu pas V. Skuodi
		II		Kėdainių RP
		III	Kandidatas verbuoti S. V. J.	Šiaulių MS
		IV	Paimta kratos metu pas T. Velikanovą
		V	Atžala	Lazdijų RP
19	1979 11	I		Kaune
		II	Spindulys
		III	Budrusis	Klaipėdos MS
		IV	Irena
		V	Paimta kratos metu pas kun. S. Tamkevičių
20	1979
21	1980 02	I	Pūkys	Šiaulių MS
		II	Gauta iš Vaizdo spaustuvės
		III	Ona	Kelmės RP
22	1980 05	I	Granitas

1	2	3	4	5
23
24	1980 09	I	Granitas	Kauno MS
		II		Kėdainių RP
25	1980
26	1981
27	1981 06	I	Petras	Kauno MS
		II	Granitas	Kauno MS
		III	Eglė	Molėtų RP
28	1981 09	I	Granitas	Kauno MS
		II	Valinovičius	Vilniuje
		III	Žilvinas	Šiaulių MS
		IV	Atžala	Lazdijų RP
		V	Petras	Kauno MS
		VI		Kybartuose
		VII	Paimta kratos metu pas ses. Jasmontaitę
		VIII	Eglė	Molėtų RP
29	1982 03	I	Pranas
		II	Gvazdikas
30	1982 03	I	Ekspresas	Panevėžio MS
		II	Irena
		III	Pranas
31	1982 06	I		Kaune
		II	Budrusis	Klaipėdos MS
		III	Irena
		IV	Laura	Raseinių RP
		V	Kęstas	Kaune
		VI	Granitas	Kauno MS
		VII	Ekspresas	Panevėžio MS
		VIII	Lilija	Kėdainių RP
		IX	Petras	Kauno MS
		X		Vilniuje
32	1982 08	I	Petras	Kauno MS
		II	Budrusis	Klaipėdos MS
		III	Laura	Raseinių RP
		IV	Irena
		V	Vilnis	Alytaus RP
		VI	Valinovičius	Vilniuje
		VII	Granitas	Kauno MS
		VIII	Ekstrasensas	Panevėžio MS
		IX	Budrusis	Klaipėdos MS
		X	Lilija	Kėdainių MS
33	1982
34	1982 12	I	Vilnis	Alytaus RP
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Petras	Kauno MS
		IV	Granitas	Kauno MS
		V	Lilija	Kretingos RP
		VI	Linas	Kaune
		VII	Lilija	Kėdainių RP
		VIII	Budrusis	Klaipėdos MS.
35	1983
36	1983
37	1983
38	1983	I	Žilvinas	Šiaulių MS

9. KGB kova prieš LKB Kroniką Lietuvoje

Kronikos leidėjams vestų operatyvinių bylų nėra išlikę, bet metodais ir priemonėmis jos turėjo būti panašios į tą, kuri buvo vedama kovojant prieš TTGKK ir kurioje yra 1979 02 14 LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko patvirtintas 'Vadinamojo „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ kompromitacijos ir griovimo agentūrinių-operatyvinių priemonių planas.

Be abejo, sekimui pirmiausia KGB panaudojo tarp dvasininkų ir tikinčiųjų veikiančią agentūrą: su jos pagalba buvo renkama informacija, pradedant nuo jos teikėjų iki siuntėjų į Vakarus. Bažnyčios vadovybėje esantys agentai buvo įpareigoti tarp kunigų Kroniką visaip diskredituoti, menkinti, vertinti jos veiklą kaip žalingą Bažnyčiai. Įtariamiesiems Kronikos leidėjams buvo siuntinėjami jų veiklą niekinantys laiškai. „Tikinčiųjų“ ar „grupės kunigų“ vardu jų vadovams - vyskupams ar valdytojams - buvo rašomi ir siuntinėjami laiškai, kuriuose smerkiama kronikininkų veikla. Leidėjams stengtasi įpiršti klaidingą informaciją, kad paskelbta Kronikoje ji kompromituotų leidinį: darytų jį dezinformuojantį ir šmeižikišką. Jos leidėjams buvo naudojamos įvairios sekimo ir specialiosios priemonės. Stengtasi nustatyti tiesioginius Kronikos leidėjus ir juos represuoti, taip pat atskleisti Kronikos ir Aušros informacijos perdavimo į Vakarus kanalus ir juos nutraukti. Kronikoje skelbtiems faktams paneigti, kaip rašė patys kagėbistai, rajoninėje spaudoje buvo skelbiami mokytojų, moksleivių, atskirų tikinčiųjų straipsniai antireligine tema, kur buvo smerkiama „reakcinga klerikalų kurstytojiška“ veikla.

Dar tik pradėjus reikštis atviram kunigų priešinimuisi tikinčiųjų laisvių varžymams, 1969 m. KGB agentūrinių operatyvinių priemonių plane įrašė punktą: Šitų kunigų [Tamkevi-čiaus, Dumbliausko, Kunevičiaus, Zdebskio] autoriteto nužeminimui ir jų sukompromitavimui prieš tikinčiuosius paruošti ir rajono spaudoje išspausdinti atitinkamą straipsnį ⁸⁸.

Praslinkus porai metų po Kronikos pasirodymo, LSSR KGB pirmininko gen. mjr. J. Petkevičiaus 1974 08 14 patvirtinto Agentūrinių-operatyvinių priemonių plano, kad būtų sukompromituoti vadinamos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos reakcingieji kunigai penktame punkte (yra tik šio plano dalies išrašas) rašoma:

Yra žinoma, kad kunigai reakcionieriai Tamkevičius, Zdebskis, Svarinskas, Račiūnas yra nelegalaus leidinio „Kronika“ tiesioginiai organizatoriai.

Įgyvendinant agentūrines-operatyvines priemones, kurios yra numatytos šių kunigų operatyvinio tyrimo bylų planuose, ypatingą dėmesį skirti nusikalstamos veiklos dokumentavimui ir rinkimui duomenų, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti dvasininkijai ir tikintiesiems kompromituoti.

Be to, jiems pasiųsti „grupės“ kunigų vardu daug argumentuotų laiškų, kuriuose būtų smerkiama jų priešiška veikla, kaip kenkianti Lietuvos katalikų bažnyčiai. Vykdytojai: LSSR KGB S skyriaus 4 poskyris bei Alytaus, Kapsuko, Lazdijų, Šakių rajonų poskyriai ⁸⁹.

Jau po savaitės KGB Lazdijų RP viršininkas T. Žemaitis agentui Gediminui duoda užduotį:

Tarp dvasininkų kilus kalbai apie „Kroniką“, siūlome jums išreikšti abejonę dėl jos nelegalios leidybos prasmės. Išsakykite ir ginkite nuomonę, kad „Kronikos“ leidimas bažnyčiai ir tikintiesiems atneš daugiau blogo negu gero, kad joje talpinamuose straipsniuose liečiami ateistai, pasisakoma prieš kulto įstatymus, o dabar kunigams darbo sąlygos pakankamai geros ir todėl neverta aštrinti padėties: beprasmiška konfliktuoti su valdžia, nes tai gali ją paskatinti imtis atitinkamų varžymų ⁹⁰.

KGB Lazdijų RP viršininkas T. Žemaitis 1979 07 04 rašo LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkui E. Baltinui raštą Apie darbų ieškant nelegalių antisovietinių leidinių autorių, leidėjų ir platintojų bei jų kompromitacijos. Rašte nurodomi įtariamieji Zdebskio talkininkai: „inžinierius“ - V. Vaičiūnas, kunigas nelegalas P. Našlėnas-Kerbelis, ses. M. Vitkūnaitė, gydytojos G. Drąsutytė ir S. Opolskaitė. Ten pat rašoma:

Duodant atkirtį į „Kronikoje“ Nr. 33 išspausdintą ir Vatikano radijo paskelbtą šmeižtą apie Stebulių aštuonmetės mokyklos mokytojus, buvo paruoštas ir 1979 03 27 rajono laikraštyje „Darbo vėliava“ išspausdintas straipsnis „Pagieža radijo bangomis“, kuriame demaskuojamas Vatikano radijo šmeižtas. Š.m. balandžio-gegužės mėnesiais Šlavantų parapijos tikinčiųjų vardu buvo paruošti ir vyskupo Povilonio bei RRT įgaliotinio vardu pasiųsti prieš dvasininkiją ir tikinčiuosius „Akiplėšą“ kompromituojantys pareiškimai, kuriuos pasirašė 27 tikintieji.

<...> Kad „Akiplėšos“ dėmesys būtų atitrauktas, pas jį pasiųstas Veisiejų gyventojas „D“, kuris niekur nedirba, yra amoralaus elgesio ir girtuoklis. „D“ kreipėsi į „Akiplėšą“ kaip nukentėjęs, negalintis įsidarbinti [o taip būdavo buvusiems politiniams kaliniams] ir buvo jo priimtas.

Rašto pabaigoje LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iasis skyrius prašomi padėti kun. J. Zdebskio bute įrengti priemonę T ⁹¹.

1979 m. Varėnos rajone į autoavariją pateko kun. S. Tamkevičius. Valstybinė automobilių inspekcija pripažino, kad kaltas invalido vežimėliu važiavęs pilietis. Tai pripažino ir pats nukentėjusysis. Vėliau, KGB apdorotas - įbaugintas ir papirktas - jis iškėlė teisminį ieškinį kun. S. Tamkevičiui. (Apie KGB kėslus pradžioje jis pats pasipasakojo kun. S. Tamkevičiui.) Varėnoje įvyko teismas, kurio tikslas buvo pripažinti (KGB užsakymu), kad kaltas kun. S. Tamkevičius, jį nuteisti kaip avarijos kaltininką, tuo diskredituojant žmonių akyse ir gal eliminuojant iš Kronikos leidybos ir TTGKK veiklos⁹². Tuo pačiu metu „kybartiečių“ vardu buvo suorganizuoti ir pasiųsti jam laiškai, kuriuose jis buvo kaltinamas ne tik „nutrūktgalvišku“ važinėjimu, bet ir kažkokių merginų - Genučių ir Onučių - vežiojimu. (Tai buvo Kronikos talkininkės.)

Minėtieji faktai parodo, kokių išradingų ir šlykščių priemonių buvo griebiamasi prieš įtariamuosius Kronikos leidėjus ir kaip sinchroniškai, vienu metu būdavo stengiamasi jiems suduoti smūgį iš kelių pusių - suorganizuojant teismo procesą ir „tikinčiųjų“ vardu apkaltinant nesąžiningumu bei nedorumu, kad kuo daugiau jie būtų pribloškiami morališkai, fiziškai ir finansiškai. Taip buvo bandoma juos palaužti ir atitraukti nuo Kronikos leidybos.

Akiplėšai galutinį smūgį suduoti KGB planavo spec, priemone-. jį nudeginant cheminėmis medžiagomis ir šį nudeginimą mediciniškai įforminant kaip venerinę ligą. Net ir nepavykus įgyvendinti antrosios dalies - sufabrikuoti venerinės ligos - kunigams ir tikintiesiems per agentus buvo skleidžiami įvairūs šmeižtai.

 

„Parapijiečių“ vardu kagėbistų pasiųsto laiško apie kun. S. Tamkevičiaus „nedorybes“ faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 1, 1. 337)

KGB pastangas numanė ir suprato Kronikos bendradarbiai, todėl ėmėsi atsargumo priemonių. Agentė Tatjana 1985 11 18 praneša, kad Kulisą (ses. J. Kuodytę) aplankė Fanatikas (V. Vaičiūnas) - abu aktyvūs Kronikos rėmėjai. Fanatikas atnešė kažkokius popierius. Po to jie aptarinėjo tų „tikinčiųjų“, kuriais naudojasi KGB, veiklą. Jie kalbėjo, jog KGB siekia, kad tikintieji patys pasmerktų „reakcingus“ kunigus.

LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis mjr. V. Pakrosnis 1985 02 07 surašė 4 puslapių pažymą apie 1985 01 28 įvykusį susitikimą su agentu Jaku. Užduotyje akcentuojamas agento poveikis vienam įtakingam vyskupui. Rašoma:

<...> kadangi jis [...] agentu pasitiki ir priimdamas sprendimus su juo tariasi, nesukeliant įtarimo, jam [tam vyskupui] daryti teigiamą įtaką, kad jis būtų apsaugotas nuo kunigų ekstremistų įtakos bei neapgalvotų veiksmų valdant vyskupiją ⁹³.

Iš kun. J. Zdebskio operatyvinės bylos DOR Nr. 242 šeštojo tomo matyti, kiek daug buvo įrengta slapto klausymosi vietų įtariamųjų Kronikos leidyba butuose. Šiame kelių šimtų lapų storio tome yra įrišti vadinamieji slapto klausymosi memorandumai, t. y. tos klausymosi vietos, kuriose buvo kalbama konkrečiai apie kun. J. Zdebskį. Iš memorandumų konteksto matyti, kad čia nėra medžiagos apie daugelį kitų su pogrindžio spauda susijusių asmenų. Medžiaga, tiesiogiai nesusijusi su kun. J. Zdebskio asmeniu, nebuvo įtraukta į šį tomą. Nėra abejonės, kad ji nebuvo išmesta, o įdėta į anų sekamųjų operatyvines bylas, kurios, deja, nėra išlikusios.

Neabejotina, kad ir slaptos kratos (priemonė D) buvo darytos ne tik Rudaminos bažnyčioje (kur klebonavo kun. J. Zdebskis), ne tik Mistiko (kun. L. Kunevičiaus), kun. K. Vasiliausko, bet ir kitų įtariamųjų Kronikos leidyba butuose (žinoma, jeigu tik juos palikdavo kad ir neilgam tuščius).

Prieš „kunigus reakcionierius“, ypač įtariamus esant Kronikos leidėjais, buvo imtasi šmeižtų ir kompromitavimo kampanijos - stengtasi apšaukti juos karjeristais, norinčiais išgarsėti, kad esą tikėjimo kankiniai, apskelbti Bažnyčios vienybės skaldytojais ir jos teisės (kanonų) laužytojais.

KGB surinktoje Kronikos dokumentikoje išsiskiria vienas iš jų tikslų: neutralizuoti Kronikos įtaką čia, vietoje, duoti joje skelbiamiems faktams atkirtį ir ją diskredituoti. Ypač didelis dėmesys kreipiamas į tuos Kronikoje paskelbtus faktus, apie kuriuos pranešdavo Vakarų radijo stotys; kitiems, tik Kronikoje užfiksuotiems įvykiams didelio dėmesio neteikiama. Tai logiška ir suprantama: apie pirmuosius girdėdavo milijonai žmonių, o apie antruosius pasiskaitydavo tik būrelis Kronikos platintojų patikėtinių. Dėl to, kad Kronikoje paskelbti ir ypač per Vakarų radiją transliuoti faktai būtų paneigti, KGB darydavo dvi, tris, o kartais ir daugiau agento pateiktų Kronikos numerio fotokopijų ar erakopijų. Iš tų kopijų būdavo iškerpami reikalingi paneigti straipsniai ir siunčiami tos vietovės, apie kurią rašoma, KGB miesto skyriui ar rajono poskyriui. Šis padalinys privalėdavo pasistengti ne tik nustatyti informacijos autorių (kas jiems retai pavykdavo), bet ir suorganizuoti to straipsnio faktų paneigimą. Kaip tai buvo daroma, daugeliui žinoma. Pavyzdžiui, dėl to, kad paneigtų Kronikoje paskelbtą žinią apie mokinių persekiojimą už religinius įsitikinimus ar praktiką, būdavo sušaukiamas tos mokyklos moksleivių ir mokytojų (klasės ar visos mokyklos) susirinkimas, kur į šuns dienas išdedami tokie „melagiai ir akiplėšos mokiniai“ ir „įrodoma“, kad jie buvę ne persekiojami, o tik švelniai auklėjami.

Pagal pasiųstas iškarpas LSSR KGB iš savo miestų skyrių ir rajonų poskyrių reikalaudavo oficialaus juridinio „tyrimo“. Kronikos pranešime minimų asmenų apklausą paprastai atlikdavo vietos KGB tardytojai (kartais komandiruoti iš Vilniaus). Nežinoma, kur ir kam buvo panaudojami bei kur komplektuojami tų apklausų protokolai. Jų kopijų yra Kronikos leidėjų ir daugintojų baudžiamosiose bylose. Šios apklausos ataustos akivaizdžiai šališkais sovietinių pareigūnų išteisinimo, o nukentėjusių tikinčiųjų apkaltinimo siūlais. Kodėl tai daryta, kam buvo reikalingas šis Kronikoje skelbtų faktų juridinio patikrinimo farsas, nėra visai aišku. Gal todėl, kad kaltinamiesiems dėl Kronikos leidybos būtų galima inkriminuoti „šmeižtą prieš tarybinę tikrovę“, o pasitaikius progai ar suorganizavus kokią akciją - pasauliui pateikti oficialius „dokumentus“, įrodančius, kokie neteisingi yra Kronikoje aprašyti ir per Vakarų radiją pagarsinti faktai. Tačiau svarbiausias tikslas būdavo nustatyti, kas pateikė informaciją ir kaip, per ką faktai pasiekė Kroniką.

Labai daug duomenų, iliustruojančių šį KGB darbą, yra P. Plumpos, V. Jaugelio, P. Petronio ir kitų dėl Kronikos teistųjų baudžiamojoje byloje. Čia du tomai (13 ir 14, kiekvienas per 300 lapų) skirti beveik vien Kronikos 1-7-ajame numeriuose skelbtų ir per Vakarų radiją pagarsintų faktų „tikrinimui“. (Tiesa, tai daugiausia tik kopijos apklausų protokolų; originalai, matyt, buvo laikomi kur kitur.)

Pavyzdžiui, šios baudžiamosios bylos 14-ajame tome yra „tikrinamas“ Kronikos 7-ajame numeryje paskelbtas įvykis, kai 1972/73 mokslo metais Miežiškių vidurinėje mokykloje mokiniai buvo verčiami stoti į komjaunimą, o dėl tikėjimo persekiojami. Kaip uoliausi šitos akcijos veikėjai nurodomi 11 -os klasės vadovė, komjaunimo sekretorė, du mokytojai ir LKP rajono komiteto sekretorė. Pastaroji šantažavo ne tik tikinčiuosius mokinius, bet užrašė ir Miežiškių klebono pamokslą. Visa tai buvo svarstyta slaptame mokytojų susirinkime. 1974 05 23 LSSR KGB tardymo skyriaus viršininkas plk. E. Kisminas rašo raštą KGB Panevėžio MS viršininkui pplk. J. Martinkevičiui, kad patikrintų, ar faktai teisingi ir kas galėjo surinkti tokias žinias bei perduoti jas Kronikos leidėjams⁹⁴.

Užvirė darbas: norint nustatyti, kas perdavė žinias apie šį mokytojų susirinkimą, buvo tardomi mokytojai, o moksleiviai įpareigoti sekti vieni kitus. Partijos rajono komiteto sekretorė ir propagandos skyriaus vedėjas, komjaunimo komiteto instruktorė ir Ramygalos ateistų atstovas kvietė ir tardė tikinčiųjų mokinių tėvus, lankėsi pas juos namuose, priekaištavo dėl kambariuose esančių kryželių, grasino, kad dėl to pensininkai negausią pensijų. Tarybinio ūkio (sovchozo) kontoros darbuotojai buvo įspėti, kad dėl bažnyčios lankymo būsią atleisti iš darbo. Apylinkės pirmininkė sekdavo, kas eina į bažnyčią ir tuos pajuokdavo, o ūkio vadovui Valaičiui partijos rajono komitetas įrašė papeikimą dėl to, kad leido klebonui nusipirkti butą.

KGB Panevėžio MS viršininkas J. Martinkevičius 1974 06 19 rašo LSSR KGB tardymo skyriaus viršininkui E. Kisminui raštą, kuriame praneša, kad 1973 m. gegužės mėn. partijos Panevėžio rajono komitetas Miežiškių vidurinėje mokykloje ir Miežiškių sovchoze viso labo atliko sociologinius tyrimus, kaip visuomeninės organizacijos atlieka savo darbą. Tam buvęs pasitelktas tarybinis ir partinis aktyvas. Taigi Kronikoje faktai esą iškreipti ir šmeižikiški. Prideda R. Smetonienės, A. Kristučio, G. Marmokienės, A. Gudienės, I. Bučytės (Rajunčienės), V. Valaičio, J. Šakalio ir B. Gobriūnienės apklausų protokolus, kuriuose įrodoma, kad „faktai iškraipyti“. Baigdamas konstatuoja, kad pravestų apklausų metu nenustatyta, kas galėjo medžiagą surinkti ir perduoti „Kronikos“ leidėjams ⁹⁵.

Tais pačiais metais KGB Utenos miesto skyrius „tiria“ Kronikos 7-ajame numeryje aprašytą faktą, jog Kuktiškių aštuonmetės mokyklos tikinčiosios mergaitės buvo išjuoktos ir persekiojamos dėl to, kad per Velykas bažnyčioje barstė gėles. Jų karikatūros buvo iškabintos mokyklos sienlaikraštyje, o pačios baramos ir bauginamos. Barstyti gėles jas išmokiusiai kolūkio darbininkei Veronikai Katinienei kolūkio pirmininkas grasino atimsiąs žemės sklypą, neduosiąs ganyklos ir pašaro. Čia taip pat pridedami KGB atliktų apklausų protokolai, kur „įrodomas faktų iškraipymas“ ⁹⁶.

Kratų metu paimtos ne tik Kronikos, bet ir kitos literatūros „ideologinį žalingumą“ KGB taip pat įformindavo juridiškai. Antai Lelioto Gyvenimo problemos sprendimas, Leonardo Andriekaus Saulė kryžiuose, Antano Maceinos Bažnyčia ir pasaulis, Pasaulėžiūros klausimai, Ką apie Dievą sako šiuolaikiniai mokslininkai, kun. J. Zdebskio paskutinis žodis jo antrojo teismo metu Tarp dviejų įstatymų - Teisė gyventi, kai draudžiama gimti ir kitų „ideologinį žalingumą“ dažniausiai nustatydavo KGB pakviesti „ekspertai istorikai“ Jonas Aničas arba Juozas Jarmalavičius.

Minėtos baudžiamosios bylos 13-ajame ir 14-ajame tomuose yra Kronikos 1-7-ajame numeriuose skelbtų faktų tyrimas ir jų „šmeižikiško charakterio“ nustatymas ne tik Panevėžio bei Utenos, bet ir Kauno, Zarasų, Lazdijų, Švenčionių, Šakių, Kapsuko, Tauragės, Prienų, Biržų ir kituose rajonuose bei miestuose. Kad visų Kronikos numerių fotokopijos arba erakopijos yra sukarpytos, rodo, jog visų miestų ir rajonų

KGB padaliniai turėjo pakankamai darbo - nustatyti, kas žinių autoriai, organizuoti joms „atkirtį“ vietinėje spaudoje, darbo kolektyvuose, mokyklose, ligoninėse ir t. t.

KGB surinktoje Kronikos dokumentikoje (Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose) ant Kronikos dokumentų yra palyginti mažai KGB vadovybės nuorodų dėl atskirų faktų tikrinimo; reikia manyti, kad „tikrinimai“ buvo daromi nuolat ir sistemingai, todėl tokios rezoliucijos ir nebuvo reikalingos. Galima paminėti vieną kitą.

Kronikos 52-ojo numerio aplanke yra sudarytas šiame numeryje skelbtų rajonų sąrašas, kuriame nurodyta, į kokius rajonus ir miestus siųsti „tikrinti“. Tai, matyt, tipinė, visiems numeriams būdinga faktų „tikrinimo ir paneigimo“ priemonė. Kad faktai būtų „paneigti“, kartais talkindavo ir KGB centras iš Vilniaus. Prie Vatikano radijo pranešimo pagal Kronikos 54-ojo numerio (1982 08 15) straipsnį, kur pateikiamas Tverų vidurinės mokyklos tikinčiųjų mokinių tėvų protestas mokyklos direktorei dėl to, kad jų vaikai mokykloje persekiojami dėl tikėjimo, yra LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko rezoliucija 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkui J. Radzevičiui, kurioje rašoma: Yra susitarta su ministru Rimkum [tuometiniu švietimo ministru], kaip pravesti kontrapriemonę prieš šių melo kampaniją. (Kaip tai būdavo daroma - kaip balta būdavo paverčiama juoda ir atvirkščiai - minėjome anksčiau.)

Kronikos 64-ojo numerio (1984 m. lapkričio mėn.) žinių pranešimus per Laisvosios Europos ir Amerikos balso radijo stotis buvo pavesta tikrinti V. Šiaudiniui, V. Čekeniui, P. Vozbutui ir su tikrinimo rezultatais supažindinti tardytoją T. Lazarevičių. Kagėbistų suaktyvėjimas šiuo laikotarpiu suprantamas: kadangi areštavus kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių (kuriuos jie laikė pagrindiniais Kronikos inspiratoriais, o gal ir leidėjais) Kronikos leidyba ir perdavimas į Vakarus nenutrūko, todėl toliau reikėjo intensyviai ieškoti jos redakcijos. Kronikos tolesnis egzistavimas rodė jų bejėgiškumą, diskreditavo jų veiklą prieš savo vadovybę Maskvoje. Ties šiame numeryje esančiu teiginiu, kad per 13 gyvavimo metų Kronika įrodė savo patikimumą, yra tulžinga (atrodo, H. Vaigausko) rezoliucija: Drg. Radzevičiau, kartu su drg. Lazarevičiumi reikia ruošti atkirtį, kuriuo paneigti „Kronikos“ informacijos patikimumą. Galima panaudoti faktus iš Kazimiero jubiliejaus švenčių.

Dar svarbesnė užduotis buvo nustatyti straipsnių autorius. Šiam tikslui būdavo pasitelkiamos visos KGB miesto skyriaus (ar rajono poskyrio) agentūrinės, operatyvinės ir techninės priemonės. H. Vaigauskas, analizuodamas iš agento Žilvino (Šiauliuose) gautą Kronikos 58-ąjį numerį, rašo: Dėl kun. Plioraičio pareiškimo. Aišku, kad jis įdėjo šį „kūrinį“. Būtinai pareikalauti pasiaiškinimo profilaktikos metodu. (Skaitykime [jį] kaip „Kronikos“ bendradarbį.) Kur KGB gerai dirba, gali prispausti kunigą. Jiems rūpėjo išsiaiškinti, kas yra Kronikos žinių autoriai ir spaudė savo darbuotojus, kad šie prispaustų ir užčiauptų „reakcionierius“.

Iš KGB užrašytų ant 64-ojo Kronikos numerio komentarų atrodo, kad baudžiamojon atsakomybėn buvo numatoma patraukti ir kun. A. Šeškevičių SJ. Prie šio numerio yra teisininko (KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininko) V. Urbono išvada dėl šiame numeryje minimo kun. A. Šeškevičiaus „nusikaltimo“. Urbonas pripažįsta, kad nors nusikaltimas teisiškai yra pagrįstas - kun. A. Šeškevičiaus samprotavimai yra idėjiškai žalingi, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas baudžiamajai ar administracinei atsakomybei ir pataria operatyvininkams lanksčiau ir išradingiau dirbti.

Nemažą kagėbistų susierzinimą sukėlė Vatikano radijo iš Kronikos 71-ojo numerio (1986 08 15) perduota žinia, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis susitikime su Katalikų Bažnyčios hierarchais priekaištavo, jog jie deramai nereagavo į valdžios padarytas Bažnyčiai nuolaidas. KGB parūpo, kas iš hierarchų palaiko ryšius su „reakcionieriais“, ir įsirašo užduotį: išsiaiškinti, kas perduoda „Kronikai“ šią informaciją.

Kaip matyti, visą laiką KGB intensyviai dirbo, norėdama nustatyti Kronikoje skelbtų (ir ypač per Vakarų radijo stotis paskleistų) žinių autorius, šių žinių plaukimo į Kroniką kanalus, jos leidėjus, perdavimo į Vakarus būdus ir t. t., kad po to operatyvinėmis ar represinėmis priemonėmis galėtų Kroniką likviduoti ar bent prislopinti jos skleidžiamą tiesos žodį.

¹ DON (rus. - dielo operativnogo nabliudenija) - operatyvinio stebėjimo byla.
² DGOR(rus. - dielo grupovoi operativnoi razrabotki) - grupinio operaty­vinio tyrimo byla.
³ DOP(rus. - dielo operativnoi praverki) - operatyvinio patikrinimo byla.
⁴ DOR(rus. - dielo operativnoi razrabotki) - operatyvinio tyrimo byla.
⁵  LYA. Op. b. DOR. Nr. 242. T. 3, 1. 304, 305.
⁶ Ten pat. T. 4, 1. 265.
⁷ LYA. F. K-l. Ap. 10. B. 1, 1. 80, 81.
⁸ Laisvės kovų archyvas. Nr. 11, 1. 143-149.
⁹ Plačiau apie tai ir.: Vidas Spengla. Akiplėša. Vilnius, 1996, p. 17, 18.
¹⁰ LYA. DOR Nr. 242. T. 2, 1. 100.
¹¹ Ten pat, 1. 262-273.
¹² Ten pat, 1. 281-290.
¹³ Ten pat. T. 3, I. 38.
¹⁴ Ten pat, 1. 51-76.
¹⁵ LYA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 4, 1. 11.
¹⁶ LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 201, 1. 89-103.
¹⁷ LYA. DOR Nr. 242. T. 1, 1. 4-7.
¹⁸ Ten pat. T. 3, 1. 164.
¹⁹ Ten pat, 1. 190.
²⁰ Ten pat, 1. 204.
²¹ Ten pat, I. 220.
²² LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 201, 1. 104-136.
²³ LYA. DOR Nr. 242. T.3, 1. 224.
²⁴ Ten pat, 1. 228, 229.
²⁵ Ten pat, 1. 246-248.
²⁶ Ten pat, 1. 257.
²⁷ Ten pat, 1. 259.
²⁸ Ten pat, 1. 68, 269.
²⁹ Ten pat. T. 4, 1. 25-32.
³⁰ Ten pat, 1. 87-89.
³¹ Ten pat, 1. 60.
³² Ten pat. T. 5, 1. 33, 34.
³³ Ten pat, 1. 99, 100.
³⁴ Ten pat, 1. 123.
³⁵ LYA. Kun. A. Svarinsko baudž. byla Nr. 09-2-003-83 (arch. Nr. P-14241- LI) ir kun. S. Tamkevičiaus baudž. byla Nr. 108 (arch. Nr. P-16577-LI).
³⁶ LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 2, 1. 82-119.
³⁷ Ten pat, 1. 106.
³⁸ Ten pat, 1. 106, 120-126 ir Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 2, 1. 195-244.
³⁹ Ten pat. Op. b. DOR Nr. 242. T. 1, 1. 46.
⁴⁰ Saugumiečiai prašovė pro šalį: Restauratoriaus nepavyko nei užverbuoti, nei sukompromituoti.
⁴¹ Priemonė neįvardyta, bet TSRS KGB sankcijos reikėdavo tik vadinamosioms spec, priemonėms, kokia, pavyzdžiui, buvo įvykdyta kun. Juozui Zdebskim: 1980 m. jį chemiškai nudegino ir bandė jam inkriminuoti venerinę ligą.
⁴² LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 5, 1. 148-151.
⁴³ Ten pat. T. 1, 1. 56-56c.
⁴⁴ Ten pat. T. 5, 1. 146.
⁴⁵ Ten pat. T. 1, 1. 159.
⁴⁶ Ten pat, 1. 166.
⁴⁷Ten pat, 1. 127, 128.
⁴⁸ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1. 130.
⁴⁹ Ten pat, 1. 115-261.
⁵⁰ Ten pat. T. 5, I. 263-266.
⁵¹ Ten pat, I. 303-305.
⁵² Ten pat, 1. 306, 307.
⁵³ Ten pat. T. 7, 1. 73.
⁵⁴ Nelegaliu jie vadindavo baigusį pogrindinę kunigų seminariją.
⁵⁵ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 8, 1. 22, 23.
⁵⁶ Ten pat. T. 1, 1. 92-126.
⁵⁷ Ten pat. T. 7, 1. 81-132.
⁵⁸ Ten pat. T. 5, 1. 137.
⁵⁹ Ten pat. T. 5, 1. 236-238.
⁶⁰ Ten pat, 1. 270, 271.
⁶¹ Ten pat. T. 6. 1. 122-123.
⁶² Ten pat, 1. 200-205.
⁶³ Ten pat, I. 206-217.
⁶⁴ Ten pat. T. 4, 1. 148.
⁶⁵ Ten pat. T. 5, 1. 14.
⁶⁶ Ten pat. T. 4, 1. 199.
⁶⁷ Ten pat. T. 5, 1. 30.
⁶⁸ Ten pat. T. 1, 1. 150.
⁶⁹ Ten pat. T. 8, 1. 126-131.
⁷⁰ Ten pat. T. 4, 1. 246, 247.
⁷¹ Ten pat, 1. 253-255.
⁷² Ten pat. T. 1, 1. 107-110.
⁷³ LYA. F. K-l. Ap. 15. B. 4359/3, I. 1.
⁷⁴ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 5, 1. 5, 6.
⁷⁵ Ten pat. T. 4, I. 68, 69.
⁷⁶ LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 210, 1. 200-202.
⁷⁷ LYA. Op.b. DOR Nr. 242. T. 1, 1. 19.
⁷⁸ Ten pat, I. 17.
⁷⁹ LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 229, 1. 236-238.
⁸⁰ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 6, 1. 109-117.
⁸¹ Ten pat, 1. 200-208.
⁸² Ten pat. T. 1, 1. 231, 232.
⁸³ Ten pat. T. 8, 1. 1, 2.
⁸⁴ Ten pat. T. 6, 1. 2.
⁸⁵ Ten pat. T. 4, I. 253-255.
⁸⁶ Ten pat. T. 6, I. 50-58.
⁸⁷ Ten pat. T. 8, 1. 221, 222.
⁸⁸ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 2, 1. 27, 28.
⁸⁹ Ten pat. T. 3, I. 273.
⁹⁰ Ten pat, 1. 274.
⁹¹ Ten pat. T. 5, 1. 170-172.
⁹² Ten pat. T. 1, 1. 87.
⁹³ Ten pat. T. 8, I. 83, 84.
⁹⁴ LYA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 14, 1. 1.
⁹⁵ Ten pat, 1. 5.
⁹⁶Ten pat, 1. 49-60.