Atviras laiškas LTSR prokurorui
1979 m. rugpjūčio 29 d. Jūs mane iškvietėte į LTSR prokuratūrą ir liepėte pasirašyti įspėjimą dėl tariamai mano padarytų nusikaltimų, už kuriuos galiu būti baudžiamas pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Įspėjimo lape buvo įrašyti tokie mano nusikaltimai: per pamokslus skleidęs aiškiai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę tikrovę, aktyviai prisidėjęs kuriant Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetą ir paruošiant jo dokumentus, kurie patekę net į Vakarus ir kurstę tikinčiuosius nesilaikyti tarybinių įstatymų.
Prokuroro pavaduotojas tardymo reikalams prie Saugumo organų Bakučionis aiškino, kokius mano veiksmus Prokuratūra laikanti nusikalstamais. Per pamokslus aš sakęs, kad tarybų valdžia rimtai nekovoja su girtuokliavimu, kad mokyklose persekiojami tikintieji mokiniai, kad dėl daugelio dabartinių blogybių esąs kaltas ateistinis žmonių auklėjimas. Nors per pamokslus kalbu prieš ateistus, bet mintyse turiu tarybų valdžią.
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas esąs neužregistruotas ir todėl nelegalus. Dėl šios priežasties tarybinės įstaigos į Komiteto pareiškimus neatsakinėjančios.
Tikinčiųjų kurstymas nesilaikyti tarybinių įstatymų buvęs per mano du teismus: Vilkaviškyje ir Varėnoje.
Prokuratūros įspėjimo nepasirašiau, kadangi iš esmės nesutikau su man pateiktais kaltinimais ir pažadėjau atsiųsti atsakymą.
Kaltinimą, kad skleidžiau aiškiai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, laikau absurdišku.
Tegu Jūsų uolūs informatoriai nurodo nors vieną faktą iš mano pamokslų, kur būtų šmeižtas, o ne dabartinio gyvenimo tikrovė. Per pamokslus aš nešmeižiau, bet kritikavau tarybinius pareigūnus už tikinčiųjų diskriminaciją, ir šitą teisę man suteikia LTSR Konstitucija, kurioje rašoma: „Persekioti už kritiką draudžiama. Asmenys, persekiojantys už kritiką, traukiami atsakomybėn" (47 str.).
Tarybinėje mokykloje tikintys mokiniai nuolatos susiduria su diskriminacija. Ir tai nėra pavieniai faktai, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, o visuotinis reiškinys visoje Lietuvoje. Kybartuose irgi apstu tikinčių mokinių diskriminacijos faktų, pradedant tikinčių moksleivių grubiais viešais surašinėjimais, elgesio pažymio už bažnyčios lankymą mažinimais ir baigiant Mišioms patarnaujančių berniukų tardymais. Ne mane reikėjo įspėti, kad mokinių diskriminacijos faktus iškėliau į viešumą, o tuos, kurie, nusikalsdami ne tik žmoniškumui, bet ir tarybiniams įstatymams, persekiojo mokinius. Kai tarybinės valdžios organai pradės labiau domėtis tikinčių moksleivių diskriminacijos faktais ir bausti tikruosius nusikaltėlius, tada mums, kunigams, nereikės apie tai kalbėti.
O ar ne tiesa, kad tarybinės valdžios pareigūnai rimtai nekovoja su girtuokliavimu? Degtine ir pigiu vynu yra užverstos miestų ir kaimų krautuvės, klesti svaigalų perpardavimas, tauta skendi girtuoklystėje, o kas daroma šiai nelaimei sustabdyti? Neleidžiama savarankiškai veikli blaivybės draugijoms, alkoholinių gėrimų gamybos planai ne mažinami (viešai spaudoje net neskelbiami!), o didinami. Legalizuotos kovai su alkoholizmu komisijos rūpinasi ne žmonių blaivumu, bet tik tuo, kad pasigėrę nenusikalstų, venerinėmis ligomis neapsikrėstų, į blaivyklą nepatektų, pravaikštų darbe nepadarytų ir panašiai. Jau seniai Lietuvos TSR vadovams reikėjo susimąstyti, kodėl tarybinis žmogus vidutiniškai kasmet prageria apie 170-180 rublių? Prokuroras Bakučionis prikišo, kad aš už visas dabarties blogybes kaltę verčias ateistams ir tarybinei valdžiai.
Labai gaila, kad į Kybartų bažnyčią siunčiami menkai išsilavinę informatoriai, kurie neskiria sąvokų „ateistai" ir „tarybų valdžia". Prieš tarybų valdžią per pamokslus aš nekalbu, tačiau kaip kunigas aš turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su bedievybe, kuri, giliu mano įsitikinimu, pokario metais sukūrė žmonėse dvasinę tuštumą, suardė moralinius pagrindus ir atvėrė vartus daugybei nusikaltimų, apie kuriuos prieškarinė ir giliai tikinti Lietuva nė sapnuoti nesapnavo.
Antroji man primesta kaltė - tariamai nelegalaus Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto sukūrimas ir dokumentų ruošimas, kurie yra patekę net į Vakarus ir šmeižia tarybinę tikrovę.
Taip, aš prisiimu drauge su kitais keturiais kunigais atsakomybę už TTG Katalikų Komiteto sukūrimą ir jo dokumentų paruošimą. Tai padaryti paskatino ne JAV kongresas, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, bet nuolatos persekiojama Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Pabandykite Jūs valandėlę bent mintimis pabūti tikinčiuoju ir pajusti „tikėjimo laisvę" tarybinėje Lietuvoje. Du vyskupai - Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius - be jokios kaltės ir be teismo dvidešimt metų vargsta tremtyje. Vyskupai be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio žinios ir sutikimo negali įstoti į Kunigų seminariją. Šiemet maždaug dešimčiai buvo sukliudyta mokytis Kunigų seminarijoje. Kunigo veikla parapijoje sekama ir varžoma. Tikintieji negali dirbti mokyklose, vadovaujančiose pareigose ir t.t., ir t.t. Ne tik aš, bet ir visi Lietuvos tikintieji norėtų sužinoti, ką Prokuratūra padarė, kad šito tikinčiųjų persekiojimo nebūtų ir kad valstybė tikrai būtų atskirta nuo Bažnyčios? Nurodykite, jei galite, nors vieną pavyzdį, kai tarybinė valdžia nubaudė kokį Lietuvos bedievį, kuris aktyviai diskriminavo tikinčiuosius. Tikinčiųjų diskriminacija Lietuvoje yra žaizda, kuri ne gydoma, bet norima nuslėpti. Tik todėl Jūs negalite pakęsti TTG Katalikų Komiteto, kuris gina tikinčiųjų ir Bažnyčios teises. Šio Komiteto programoje niekada nebuvo tikslo kovoti ar silpninti tarybų valdžią, todėl jo nariams nederėtų primesti nebūtų kalčių. Jūs TTG Katalikų Komitetą laikote nelegaliu, nes jis esąs neužregistruotas. Jums, Prokurore, žinoma, kad mes neveikiame slapta, bet viešai. 1978 m. lapkričio 13 d. suburdami Katalikų Komitetą, mes kreipėmės į tarybinę vyriausybę, o jei iki šiolei mūsų Komiteto neužregistravo, tai ne mūsų kaltė.
Trečioji mano kaltė - žmonių kurstymas nesilaikyti tarybinių įstatymų. Man inkriminuojama net tai, kad tikintieji gausiai dalyvavo mano teismuose Vilkaviškyje ir Varėnoje. Bet kuo aš dėtas, jei žmonės gerbia kunigą ir suinteresuoti jo likimu? Argi nusikaltimas tarybiniam piliečiui atvykti į viešą teismo posėdį? Jei čia ir galima ką nors kaltinti, tai tik Lietuvos bedievius, kurie per 35 metus nepajėgė atskirti kunigų nuo tikinčiųjų.
Jūs, Prokurore, man pagrasinote LTSR BK 68 str. 1 d. - už panašius nusikaltimus galiu būti nuteistas iki septynerių metų laisvės atėmimo. Nejaugi taip nepasitikima ateistine propaganda, kad bijoma, jog vienas kitas kunigas sugriaus, ką Lietuvos bedieviai per 35 metus kūrė? Nejaugi Lietuvos TSR vyriausybė mano, kad su lazda galima nugalėti idėją ir sustabdyti religinį tautos atgimimą?
Prokuratūroje man buvo priminta, kad Bažnyčios reikalais turi rūpintis tik vyskupai. Noriu pakartoti, ką sakiau žodžiu: neužmirškite, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia - tai ne Rusijos Pravoslavų Bažnyčia, kur ateistinė valdžia per sau klusnius vyskupus gali griauti ir terorizuoti kunigus bei tikinčiuosius. Lietuvoje šitaip niekada nebus, nes Šv.Tėvas gyvena ne Maskvoje, o Vatikane ir Katalikų Bažnyčios reikalais turi rūpintis ne tik vyskupai, bet ir kunigai, net pasauliečiai.
TTG KATALIKŲ KOMITETO narys
kun. S. Tamkevičius
Kybartai,
1979.IX.6
N.B. Šio laiško nuorašus siunčiu Lietuvos ordinarams ir „Tiesos" redakcijai.
