Lietuvos TSR prokurorui,
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkajam
Administratoriui vyskupui Liudvikui Poviloniui
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Kun. Alfonso Svarinsko,
Viduklės R.K. parapijos klebono,
PAREIŠKIMAS
Šių metų rugsėjo 2 d. (sekmadienį) apie 10 vai. Raseinių rajono prokuratūra įteikė šaukimą atvykti rugsėjo 3 d. į Lietuvos TSR prokuratūrą Vilniuje, Gogolio g. 4, kab. 56.
Kitą dieną 16 vai. jau buvau nurodytu adresu. Saugumo organų priežiūros prokuroras Bakučionis, kuris dar 1961 metais mane teisė už akių Vilniuje (tuo kartu buvau Mordovijos lagery), padarė „ypatingai pavojingu recidyvistu", apvilko dryžuotais konclagerio rūbais su visomis baisaus režimo pasekmėmis, nuvedė pas Lietuvos TSR prokuroro pirmąjį pavaduotoją A. Novikovą. Pastarasis mane apkaltino dviem punktais:
1. Visuose mano pamoksluose raudona gija eina antitarybiškumas. Ir paaiškino, kad, sakydamas žodį „bedievis", turiu mintyje tarybinę valdžią.
2. Kad drauge su kitais sukūriau ir dalyvauju nelegaliame vadinamajame Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitete, kurio paruošti dokumentai patenka į užsienio spaudą ir radiją ir atneša didelę žalą TSRS prestižui.
Pagal Lietuvos TSR BK 68 str. gali būti iškelta baudžiamoji byla. Kaltinimas buvo suformuluotas „oficialiame" tarybiniame įspėjime. Nepagrįsto kaltinimo nepasirašiau.
Gerai apmąstęs kaltinimus turiu garbės pasakyti (manau, kad tai bus naudinga ir istoriškai) štai ką:
1. Lietuvos tikinčiųjų ir mano, kaip katalikų kunigo, nelaimė, kad visi tarybiniai pareigūnai, su kuriais tenka vienu ar kitu reikalu susidurti, pirmiausia yra ateistų, o tik paskui tarybinės valdžios atstovai. Kunigas ne -gali laimėti prieš pareigūnų ar bedievių savivalę. Lengviausia susidoroti su tikinčiuoju, ypač su kunigu, prisegant jam antitarybininko etiketę. Šiuo atveju aukomis tapom Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir aš. Vos praėjus parai apie mūsų kvietimą buvo informuota ir visuomenė: „Tiesoje" - rugsėjo 5 d., „Valstiečių laikraštyje" - rugsėjo 6 d., Raseinių rajono „Naujame Ryte"-rugsėjo 8 d. Šie skelbimai turėjo atvirkštinį efektą Lietuvoje ir užsienyje.
2. Tarybinė spauda ir propagandistai dažnai akcentuoja Lenino 1918.01.2 dekretą, kuriuo valstybė atskirta nuo Bažnyčios, taip pat cituoja LTSR Konstitucijos 52 str. apie sąžinės laisvę. Deja, praktiškai yra visai kitaip:
a) Bažnyčiai nepripažįstama juridinio asmens teisė. Atimtos pačių tikinčiųjų per 600 metų pastatytos bažnyčios. Jos apmokestintos dideliais mokesčiais;
b) neleidžiamas katalikams joks spausdintas žodis ar programa per radiją. Per visą tarybinį laikotarpį neišleista nė vieno katekizmo. Maldaknygių tiražai buvo labai riboti, visai nepakankami ir leisti tik propagandiniais tikslais. Apeigynas sąmoningai išleistas laikraštiniame popieriuje ir jau suplyšo;
c) vienintelė kunigų seminarija Kaune (prieš karą jų buvo keturios) limituota. Pvz., šiemet išėjo 6 nauji kunigai, mirė jau 14. Kandidatus ir dėstytojus parenka bedieviai per Religijų reikalų tarybos įgaliotinį. Be įgaliotinio žinios vyskupas negali nuvykti į parapiją laikyti šv. Mišių. O ką jau kalbėti apie Sutvirtinimo sakramento teikimą.
Bedieviai vyskupui nurodo, kur jis gali būti teikiamas ir kiek kartų per metus. Ir taip tikintiesiems su vaikais tenka važiuoti net šimtus kilometrų (pvz., iš Žagarės į Kauną).
Tikinčiųjų ir katalikų padėtis Lietuvoje kasdien sunkėja. O norėtųsi bent kiek religinės laisvės, kiek jos „eksportuojama" į užsienį;
d) Religijų reikalų tarybos įgaliotiniai per daugelį metų visiškai paralyžiavo vyskupų ir valdytojų veiklą. Faktiškai jie administruoja Bažnyčią, nors retkarčiais propagandos tikslais skelbiama, kad tarybinė valdžia visiškai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, į jos dogmų ir kanonų sritį. Jau metai kaip vyskupas negali paskirti Viduklei vikaro. Dėl bedievių savivalės kenčia didelė parapija. Bet tai tik eiliniai ateistinės ideologijos „kovos" metodai. Rajonų vadovai, užsikrėtę nuotaikomis „iš aukščiau", nurodo klebonams, ką reikia kviesti laikyti per atlaidus šv. Mišias, sakyti pamokslus (Šiluvoje ir kitur);
e) per radiją ir spaudą (ypač rajono) varoma grubi, primityvi ir melaginga propaganda prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Tikintieji padaryti antraeiliais valstybės piliečiais. Todėl jų negina teismai, o redakcijų durys jų laiškams uždarytos;
f) du vyskupai - Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius -jau 20 metų ištremti be teismo, nežinia kieno įsakymu ir kuriam laikui. Ar ne metas LTSR prokuratūrai susidomėti šiuo skaudžiu reikalu, kuris tarybinei valdžiai garbės tikrai nedaro, užbaigti šių vyskupų kankinių Golgotos kelią ir informuoti visuomenę apie nusikaltimą;
g) katalikai moksleiviai prievarta rašomi į bedieviškas organizacijas, mažinamas elgesio pažymys už bažnyčios lankymą. Šiuo atveju ir Viduklė ne išimtis;
h) jau bandoma vidurinių mokyklų salėse šaukti tikinčiųjų susirinkimus ir kurti bedieviškus bažnyčios komitetus (Kirdeikiuose ir Daugailiuose, Utenos rajone);
i) stengiamasi likviduoti Bažnyčią Religinių susivienijimų nuostatais, kurie ateistų parašyti, patvirtinti ir tarnauja jų tikslams.
Bedieviai naikina bažnyčias degindami (Batakiai, Gaurė, Šiauliai, Sangrūda, Leipalingis) arba apvogdami bei išniekindami visa, kas tikintiesiems brangiau už gyvybę, - Švenčiausiąjį Sakramentą (Upyna, Dotnuva, Žemaičių Kalvarija, Seda ir kitur). Galop Alsėdžių bažnyčios nusiaubimas naktį iš rugsėjo 22 į 23 d. parodė tikrąjį bedievių veidą. Tikintieji tokius bedievių veiksmus kvalifikuoja jau ne kaip chuliganizmą, bet kaip satanizmą.
Vasarą keli jaunuoliai Druskininkuose buvo teisiami už 4 bažnyčių apiplėšimą. Deja, prokuratūra ir spauda visuomenės neinformavo. Tuo tarpu apie tariamą dviejų kunigų „nusikaltimą" parašė net keli laikraščiai. Tarybinė valdžia tylėjimu ir abejingumu skatina nusikalsti. Taigi, ar Lietuvos tikintieji gali mylėti bedievius ir gerbti tarybinę valdžią? Ateityje lietuvių kalbos žodyne žodis „bedievis" bus keiksmažodis. Ir tai ne dėl tikinčiųjų kaltės.
Man, kaip kunigui, dažnokai tenka susidurti su valdžios pareigūnais. Jie būna tokie, kokie yra rajono vadovai. Raseinių rajono tikintiesiems sąlygos vienos iš blogiausių Lietuvoje. Pabandysiu savo tvirtinimą paremti vienu kitu faktu.
Dar prieš atvažiuojant į Viduklę (1976.VIII.17), tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z.Butkus jau koneveikė mane prieš rajono kunigus.
Rajkomo sekretoriui Z.Grimailai Viduklės klebonas tapo idee fixe. Ir dažnai įvairiuose susirinkimuose pirmasis sekretorius daugiau dėmesio skiria jam nei ūkio reikalams.
Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Skeiveris 1978 m. organizavo Viduklės bažnyčios puolimą, kuomet klebonas egzaminavo vaikus Pirmajai šv. Komunijai. Todėl nenuostabu, kad ir apylinkės pirmininkas A.Žigmantas gali kleboną skųsti ir būti tame pačiame teisme liudytoju (1977 m.).
Ne kartą ūkio vadovai grasino tėvus išmesti iš darbo reikalaudami, kad jie patys nuvarytų vaikus nuo altoriaus ir iš procesijos.
Į mano raštiškus pareiškimus rajono vadovai niekada neduoda raštiško atsakymo, kaip to reikalauja tarybiniai įstatymai. Dar 1977 m. spalio mėn. pavaduotojas Z.Butkus man pareiškė: „Religinėms bendruomenėms mes niekada neduodame raštiško atsakymo, ir jums niekad neduosime leidimo eiti į kapines". Bedieviai gali eiti pagerbti mirusiųjų ar per Vėlines, ar per Pergalės šventę, o tikintiesiems draudžiama. Tikintieji gali pagerbti savo mirusiuosius tik bedieviams vadovaujant. Dėl religinės Vėlinių procesijos 1976 ir 1978 m. buvau nubaustas pinigine bauda 50 rublių. Panašiai buvo nubaustas Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus.
1977.XI.l Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorius E.Zaikauskas bandė sutrukdyti procesijai, išvarydamas į gatvę sunkvežimį ir mėšlavežius, kad sudarytų įspūdį, jog tikintieji sutrukdė judėjimą. Be to, pats paleido kapinėse garsiakalbius, kad žmonės negirdėtų kunigo pamokslo. Raseinių prokuratūra tylėjo.
1978.XI.1 mokytojai Vaicekauskas ir Mockus bėgiojo pagal kleboniją ir trukdė mergaitėms persirengti eisenai. Eisenos metu mokytojas Mockus (jis gi Viduklės vidurinės mokyklos partijos sekretorius) bėgiojo per žmonių eiles su fotoaparatu ir fotografavo iš arti kunigą ir atskirus eisenos dalyvius. Pasipiktinusių tikinčiųjų jausmai galėjo pasireikšti nepageidaujamu būdu. Ir vėl viešosios tvarkos pareigūnai šito nepastebėjo, nes abu mokytojai veikė pagal nurodymą „iš viršaus".
Šių metų rugsėjo 4 d. Raseinių vykdomojo komiteto pavaduotoja O.Stonkienė iškvietė bažnyčios komiteto pirmininką I.Paulauską ir ragino bažnyčios aktyvui susitarti ir neklausyti klebono ir per Vėlines neiti į kapines.
Prieš Šiluvos atlaidus vienus vidukliškius kvietė apylinkė, kitus - Melioracijos valdybos partorgas ir reikalavo, kad žmonės savo lengvosiomis mašinomis nevežtų žmonių, ypač vaikų, į Šiluvą.
Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet vidukliškiai rugsėjo 12 d. vakare važiavo į Šiluvą pasimelsti, atlikti išpažinties ir priimti šv. Komuniją. Tuo būdu norėjo pagerbti Švč.Męrgelę Mariją ir savo sielą pašventinti naujomis Dievo malonėmis. Ties Šiluvos bažnyčios durimis stovėjo visa eilė „civilių" ir trukdė žmonėms, ypač vaikams, eiti į bažnyčią. Vieną moterį nutvėrę už rankų tempė iš šventoriaus. Jai pradėjus šaukti: „Gelbėkite, vagys užpuolė!", paleido ir pasišalino. Žmonės atpažino šiuos bedievių aktyvistus: Kvietkienę iš rajkomo ir mokytoją Mockų, Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio partorgą Mačiulaitį, komjaunimo sekretorę Bružienę ir kitus. Sakykite, ar jie nepažeidžia LTSR Konstitucijos 52 str., ar jie nepažeidžia tarptautinių TSRS įsipareigojimų? Šitie aktyvistai, o ne Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas duoda užsienio spaudai pakankamai medžiagos. Tik jie griauna Tarybų Sąjungos prestižą pasaulio akyse.
Šiluvos atlaidų metu įvairūs „civiliai" eidavo per pamaldžių moterų butus ir darydavo kratas.
1979.IX.12 pačiu atlaidų įkarščio metu Raseinių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A.Skeiveris iškvietė Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį į Raseinius ir, dalyvaujant pavaduotojai O.Stonienei, prievarta išgavo klebono parašą, kad neleis Šiluvoje rugsėjo 15 d. laikyti šv. Mišių (Sumos) Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariams kunigams. Atėjo metas Lietuvos TSR prokuratūrai sudrausti Raseinių bedievius ir įtikinti, kad Šiluvą tvarko vyskupas ir klebonas, o rajono vadovai tegul pasirūpina apleistomis Maironio ir Stanevičiaus tėviškėmis arba bent gyvenviečių gatvėmis. TTG Katalikų Komiteto nariai kunigai šv. Mišias laikė, o Šiluvos klebonui buvo sugadinta nuotaika per visus atlaidus.
Taigi Šiluvos atvejis akivaizdžiai liudija apie Lietuvos katalikų turimą „pilną religinę laisvę".
Raseinių saugumo poskyrio viršininkas Gardauskas tuojau po atlaidų kvietė tardymui Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį (IX.18 išlaikė 3 vai.), Raseinių kleboną Vytautą Griganavičių (IX. 19), Raseinių vikarą kun. Antaną Urbanavičių (IX.21) ir Liolių kleboną kun. Joną Račaitį (IX.24). Tarp kitų dalykų klausinėjo ir apie kun. Jono Kaunecko pamokslą Šiluvoje IX. 15.
Nepaisant bedievių ir ateistų šantažo, priemonių stokos nuvykti į atlaidus, religinis atgimimas Lietuvoje, jau visų pastebimas faktas, vienus džiugina, o kitus siutina. Bet su šiuo faktu tenka skaitytis.
Visa Lietuva pradeda ruoštis dviem dideliems jubiliejams: 500 metų nuo šv.Kazimiero mirties ir 600 metų nuo krikščionybės įvedimo. Ir visų mūsų vienas tikslas: visa atnaujinti Kristuje! Atnaujinti tautos dvasinį veidą, taip skaudžiai sužalotą bedievybės per keletą pokario dešimtmečių.
Kol bus Tarybų Sąjungoje tikinčiųjų diskriminacijos faktų (deja, jų nemažėja!), tol bus reikalingas TTG KK. Ir vieno ar kelių Komiteto narių teisminis susidorojimas jo veiklos neparalyžiuos. Katalikų Komitetas ir toliau informuos tarybinę vyriausybę ir aukščiausiąją Bažnyčios vadovybę apie skaudžius tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose.
Esame giliai įsitikinę, kad, Dievui laiminant ir popiežiui Jonui Pauliui II ir viešajai viso pasaulio gerų žmonių opinijai paremiant, mes sulauksime visiškos religinės laisvės.
- Dievas mūsą prieglauda ir stiprybė! (Ps. 4)
Viduklė,
1979 m. spalio 1 d.
Kun. Alf.Svarinskas
Viduklės klebonas,
TTG Katalikų Komiteto narys
