Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetui
Nuorašai:
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
Lietuvos TSR Ministrų Tarybai
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų
PAREIŠKIMAS
Mes, Telšių vyskupijos kunigai, kreipiamės į jus ir kitas valstybines įstaigas ne tik savo vardu, bet čia išreiškiame ir valią bei susirūpinimą tų šimtų tūkstančių katalikų, kuriems mes kaip kunigai patarnaujame jų dvasiniuose reikaluose. Mes priklausome Kristaus įsteigtai Bažnyčiai, kuri turi beveik 2000 metų praeitį. Jos nuopelnai visai žmonijai ir kartu mūsų respublikos kultūrai yra milžiniški ir nenuginčijami. Juk Vilniaus universitetas, pirmosios gimnazijos, kolegijos ir pradžios mokyklos yra įkurtos Bažnyčios. Lietuviškos raštijos pirmieji kūrėjai buvo taip pačios Bažnyčios atstovai. Ne veltui šiandien krikščionių Bažnyčią visas kultūringas pasaulis pripažįsta ir įvertina. Neatsitiktinai ir išrinkus tos Bažnyčios popiežių Joną Paulių II, viso civilizuoto pasaulio valstybių vyriausybės, neišskiriant ir socialistinių kraštų, sveikino Jį ir pripažino Katalikų Bažnyčios svarbų vaidmenį ir reikšmę šiuolaikiniame žmonijos gyvenime.
Tačiau tiesioginis ir pirminis Katalikų Bažnyčios tikslas - žmonių pa -šventinimas ir išganymas. Todėl Bažnyčios tiesioginė veiklos specifika remiasi jos įkūrėjo - Kristaus - dieviška pasiuntinybe (žr. Mt 28,19, Jn 20,21). Ta pasiuntinybė reiškiasi per teisėtą vyskupų ir kunigų jurisdikciją, gaunamą iš Kristaus Vietininko - Popiežiaus. Vyskupai ir kunigai savo darbe turi griežtai laikytis dogminių ir kanoninių nurodymų bei įsi -pareigojimų. Kitaip jie neįvykdys jiems skirtos Bažnyčios misijos.
Tarybinė vyriausybė yra įsipareigojusi nesikišti į dogminę, kanoninę bei religinę Bažnyčios veiklą. 1954 m. lapkričio 10 d. TSKP CK nutarime sakoma:„|pareigoti TSKP sričių komitetus, kraštų komitetus, sąjunginių respublikų kompartijų CK ir visas partines organizacijas ryžtingai pašalinti ateistinės propagandos klaidas ir ateityje jokiu būdu neleisti, kad kaip nors būtų įžeidžiami tikinčiųjų ir Bažnyčios tarnų jausmai, taip pat neleisti administracinio kišimosi į Bažnyčios veiklą. Būtina turėti galvoje, kad įžeidžiamieji veiksmai prieš Bažnyčią, dvasininkiją, tikinčiuosius piliečius nesuderinami su partijos ir valstybės vykdoma mokslinės-ateistinės propagandos linija ir prieštarauja TSRS Konstitucijai, suteikiančiai tarybiniams piliečiams sąžinės laisvę. TSRS naujoje Konstitucijoje yra parašyta: „TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra laisvė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama. Bažnyčia TSR Sąjungoje atskiria nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios" (TSRS Konst. 52 str.). Šiuos Konstitucijos straipsnius galima drąsiai aiškintis taip, kad čia suteikiama Bažnyčiai laisvė tvarkytis ir veikti savo vidaus gyvenime pagal savo principus, tai yra pagal savo kanonus, laikantis dogmatikos ir liturgijos reikalavimų. Tai patvirtina, atrodo, ir kompetentingi valdžios atstovai - oficialūs asmenys, tvarkantys tarp valstybės ir Bažnyčios iškilusius reikalus (Žr. J.Rugienis. „Tarybų ir religinių kultų įstatymai". „Tarybų darbas", 1972 m., Nr. 9, psl.17, ir K.Tumėnas. „Įstatymai ir religinės bendruomenės". „Tarybų darbas", 1975 m., Nr.4, psl. 26).
Leninas 1905 m. savo straipsnyje „Socializmas ir religija" rašė: „ Valstybei neturi rūpėti religija, religinės draugijos, neturi būti susirišusios su valstybine valdžia".
Atrodytų, kad Bažnyčia turi laisvę bent pagrindinei savo misijai atlikti. Tačiau gyvenime yra visai kitaip.
I
1976 m. liepos mėn. 28 d. yra patvirtinti ir išleisti Religinių susivienijimų nuostatai, kurie grubiai kišasi į Bažnyčios vidaus veiklą, visiškai nesiskaito su kanonais, nesu dogmatine ar net liturgine doktrina ir praktiškai panaikina Bažnyčios laisvę atlikti tiesiogines religines pareigas ir atima galimybę piliečiams pasinaudoti konstitucijos suteikta sąžinės laisve.
1. Bažnyčios 87 kanonas įsakmiai pabrėžia, kad Bažnyčios nariu tampama nuo krikšto momento su visomis teisėmis, o ne nuo 18 m., kaip pa -sakyta Religinių susivienijimų nuostatuose. Bažnyčia ir tikintieji tėvai kanonų įpareigoti rūpintis religinėje srityje vaikais ir teikti jiems religinius patarnavimus pagal kanonų, dogmatikos bei liturgikos reikalavimus (žr. kanonai 1330-1331,1336).
Taigi Religinių susivienijimų nuostatų 3 str. grubiai pažeidžia Bažnyčios kanonus ir kišasi į jos grynai religinę veiklą. Taip pat jis pažeidžia ir sąžinės laisvę, nes iki 18 m. amžiaus žmogus būtų prievarta išskirtas iš religinio gyvenimo, ir jam būtų atimta teisė pasinaudoti sąžinės laisve, kurią jam suteikė šalies Konstitucija. Taigi Religinių susivienijimų nuostatų 3 str. yra antikonstitucinis, o prieš sąžinės laisvę visiškai priešingas TSKP CK linijai ir negali turėti įstatyminės galios.
2. Pastaruoju metu pagal Religinių susivienijimų nuostatus vietiniai valdžios organai, apeidami kurijas, klebonus, parapijų administratorius, kišasi į parapijų komitetų sudarymus, primeta vienašališkai vadinamąsias „sutartis". Čia ne tik tikintieji, parapijos klebonas, bet ir kurija nieko negali toje sutartyje nuo savęs pridurti ar pataisyti, pasiūlyti, o viskas yra vienašališkai iš anksto paruošta ir primetama taip, kaip ateistams - civilinei valdžiai patinka. Tai yra ne tik principinis kanonų pažeidimas, bet prieštarauja ir LTSR civiliniam kodeksui.
Vietiniams administracijos organams spaudžiant ir gąsdinant bažnyčios komiteto narius, priverstinis naujų sutarčių pasirašymas yra niekingas ir negaliojantis tiek Bažnyčios teisės kanonų, tiek ir tarybinių įstatymų atžvilgiu.
1. Negaliojantis Bažnyčios kanonų atžvilgiu: kan. 461-467,1519 — 1528. Šie kanonai įpareigoja ordinarus ir klebonus pavaduojančius kunigus vadovauti parapijos administravimui. Čia jie visai nušalinami.
2. Negaliojantis ir bendrųjų tarybinių įstatymų atžvilgiu:
a) sutartis pagal LTSR civilinį kodeksą yra dvišalis, laisvas juridinis aktas. Šiuo atveju primetama jau gatava, vienašališka, nėra laisva;
b) sutarties esmę pagal LTSR civilinį kodeksą 168 str. sudaro susitarimas dėl visų esminių punktų. Čia to visai nėra;
c) bažnyčios komiteto tarybinė teisė nelaiko juridiniu asmeniu. Taigi jis negali būti lygi susitariančioji pusė su juridiniu asmeniu - rajono ar miesto vykdomuoju komitetu (LTSR Cv. k. str. 23 - 24), nes yra beteisis. Bažnyčios komitetas pagal primestą sutartį gauna daug įsipareigojimų, atsakomybės, turi daug išlaidų, o neturi juridinio veiksnumo;
d) pažeisdama svarbų lenininį ir konstitucinį principą, kad „Bažnyčia atskirta nuo valstybės", mūsų respublikos administracija nori visai pajungti bažnyčios komiteto veiklą ir praktiškai kišasi į daugybę Bažnyčios vidaus gyvenimo reikalų. Pavyzdžiui, kontroliuoja, kada bus atlaidai, kas sakys pamokslus, kokie kunigai dalyvaus.
Pagal Religinių susivienijimų nuostatus įveda kunigams ir tikintiesiems apribojimus. Pavyzdžiui, kunigas negali kitoje parapijoje teikti sakramentų, tikintieji kada nori be atskiro leidimo patalkininkauti kaimyninėje parapijoje (žr. Nuostatų 19 str.). Uždraudžiama kunigams lankyti pagal kanonų nurodymus savo parapijiečius (žr. Nuostatų 45 str.). Kai kur draudžiama kunigui pagal liturgikos nurodymus palydėti numirėlį į kapus. Remiantis minėtais Nuostatais, kai kur yra draudžiama ne tik vaikams, bet ir jų, vaikų, tikintys tėvai visaip persekiojami, barami, diskriminuojami. Tai aiškus ir siaubingas kišimasis į grynai religinę Bažnyčios veiklą ir aiškus sąžinės laisvės pažeidimas.
II
Yra visuotinai žinomas faktas, kad mūsų respublikoje absoliuti gyventojų dauguma tikintys katalikai. Neatsižvelgiama į jų kaip tikinčiųjų pagrindines teises, tuo pažeidžiant TSRS ir LTSR konstitucijų deklaruotą sąžinės laisvės ir demokratijos principą. Nors skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus ir visiems piliečiams garantuojamos vienodos teisės ir laisvės (LTSR Konst. str. 37,43,47,50 ir 56), bet iš tikrųjų:
a) joks viešai tikėjimą praktikuojąs pilietis negali užimti vadovaujančio posto valstybinėje įstaigoje ar darbovietėje;
b) joks viešai tikėjimą praktikuojąs pilietis negali būti išrinktas atstovu ginti tikinčiųjų, joks dvasininkas negali būti išrinktas deputatu į tarybas;
c) jokiam tikinčiam piliečiui neleidžiama per spaudą, radiją ar televiziją ginti tikėjimo;
d) neatsisakę savo tikėjimo ir tikėjimą praktikuoją moksleiviai yra trukdomi siekti aukštųjų mokslų ir grubiai įžeidinėjami, niekinami.
Taigi respublikoje yra privilegijuoti ateistai ir beteisiai, viešai savo tikėjimą praktikuoją tikintieji.
LTSR administracijos pozicija yra aiškiai priešinga LTSR Konstitucijos 50 str., kuris skelbia: „Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama", o juk tarybinė administracija leidžia ir skatina:
a) dažnai pilnus grubios paniekos ir neturinčius mokslinės vertės ateistinius, ypač rajoninėje spaudoje, straipsnius, kuriuose tikintieji vadinami tamsybininkais, atsilikėliais ir t.t.;
b) kassavaitines ateistines programas per radiją ir televiziją, kupinas užgaulių ir įžeidžiančių tikinčiųjų jausmus išsireiškimų prieš Bažnyčią ir jos atstovus, net popiežių;
c) mokyklose pravesti ateistinius renginius, kuriuose grubiai išjuokiami tikintieji, kunigai, sakramentai.
Reikia labai rimtai atkreipti dėmesį į tai, kad visuotiniu mastu vyksta pilnas neapykantos ir pasiekęs siaubingą ribą tikėjimą aktyviai praktikuojančių vaikų terorizavimas.
Visa tai rodo ne ką kita, kaip antikonstitucinę ir nesuderinamą su pradžioje minėtu TSKP CK nutarimu ir tikinčiųjų atžvilgiu pilną neapykantos poziciją, kuri savaime iššaukia reakciją, drumsčia žmonių gyvenimą, erzina ir skaudina tikinčiuosius, verčia juos gintis. Jei ir ateityje šitaip bus elgiamasi su tikinčiaisiais, tai vietinė tarybinė administracija tikrai varys juos, to visai nenorinčius, į pogrindį, už tai ji pati teprisiima visą atsakomybę ir tenekaltina piliečių, ginančių tik savo teises, paskelbtas Konstitucijoje.
Prašome ir siūlome savo ir savo tikinčiųjų vardu:
1. Atšaukti ir panaikinti 1976 m. liepos 28 d. išleistus Religinių susivienijimų nuostatus, prieštaraujančius Bažnyčios kanonams ir Konstitucijai.
2. Norint sudaryti naujas sutartis tarp rajonų (miestų) vykdomųjų komitetų ir bažnyčios komitetų, reikia visų pirma suderinti abiejų šalių interesus, nustatyti bažnyčios komiteto juridinę padėtį ir jo santykius su parapijos klebonu. Iš Bažnyčios pusės tai galėtų atlikti kurijų teisėti atstovai.
3. Konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė yra nesuprantama ir neįsivaizduojama be nors minimalios skelbimo ir informacijos laisvės. Mums turėtų būti leista pakankamai išsispausdinti bent katekizmų, tikybos vadovėlių ir maldaknygių.
4. Reikia apriboti valstybinę netoleranciją tikinčiųjų atžvilgiu, uždrausti tikinčiųjų jausmus įžeidžiančius ateistinius renginius, kur grubiai niekinama tai, kas tikintiesiems yra šventa, uždrausti tikinčiųjų vaikų, aktyviai dalyvaujančių pamaldose, siaubingą terorizavimą ir niekinimą.
5. Mes, kunigai, jaučiame turį visišką teisę nesilaikyti nuostatų, kurie aiškiai prieštarauja Konstitucijai, bažnytinei teisei ir mūsų tiesioginėms pareigoms. Taip pat nebeinformuosime civilinės valdžios organų apie bažnyčiose rengiamus atlaidus bei į juos atvykstančius pamokslininkus ir nebeteiksime Taryboms grynai sakramentinės ir religinės statistikos informacijos apie krikštų, jungtuvių, laidotuvių ir kitų religinių patarnavimų skaičių, nes tai yra grynai Bažnyčios vidaus reikalas, neturintis civilinėje teisėje jokios juridinės reikšmės.
Iki šiol į kolektyvinius kunigų bei tikinčiųjų pareiškimus negauta jokio atsakymo iš atitinkamų valstybinių įstaigų. Todėl primename LTSR Konstitucijos 47 str.: „Pareigūnai privalo nustatytais terminais svarstyti piliečių pasiūlymus ir pareiškimus: į juos atsakyti ir imtis reikiamų priemonių". Palaidojus į stalčių ir šį mūsų pareiškimą, kaip anksčiau būdavo, tai bus dar vienas, jau oficialus įrodymas, kad mūsų, tikinčiųjų, atžvilgiu konstitucijos nesilaikoma, kad mes esame beteisiai.
1979 m. kovo mėn.
Pasirašė 110 Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų: Vincentas Vėlavičius, Jonas Pakalniškis, Antanas Šeškevičius, Petras Serapinas, Kazimieras Gaščiūnas, Antanas Kiela, Bronislovas Bumeikis, Jonas Lukošius, Jonas Kauneckas, Juozapas Meidus, Klemensas Puidokas, Jonas Ilskis, Jonas Bučinskas, Petras Puzaras, Romualdas Zulpa, Aloyzas Baškys, Antanas Striukis, Juozapas Maželis, Pranciškus Venskus, Alfonsas Škinkūnas, Liudvikas Dambrauskas, Vladislovas Šlevas, Domininkas Giedra, Izidorius Juškys, Antanas Jurgaitis, Bronislovas Latakas, Klemensas Arlauskas, Julius Budrikis, Konstantinas Petrikas, Julijonas Miškinis, Vincentas Senkus, Brunonas Bagažas, Liudvikas Šatkauskas, Vladislovas Abramavičius, Stanislovas Vaitelis, Adomas Alminas, Vladislovas Radveikis, Adomas Milerius, Ferdinandas Žilys, Jonas Aliukas, Jonas Gedvilą, Anicetas Kerpauskasjuozapas Šukys, Konstantinas Velioniškis, Juozapas Grabauskas, Jonas Kusas, Domininkas Bivainis, Vaclovas Stirbys, Aleksandras Jakutis, Alfonsas Lukoševičius, Vincentas Virkus, Valentinas Šikšnys, Liudas Serapinas, Leonas Šapoka, Juozapas Gedgaudas, Kazimieras Žukas, Jonas Petrauskas, Juozapas Pačinskas, Kazimieras Viršila, Tomas Švambarys, Pranciškus Ružė, Juozapas Rutalė, Bronius Racevičius, Antanas Ivanauskas, Alfonsas Klimavičius, Kazimieras Rimkus, Juozapas Olšauskas, Antanas Ričkus, Algirdas Pakaminis, Pransiškus Saikus, Jonas Vičiulis, Albertas Novodzelskis, Juozapas Gunta, Vytautas Kadys, Kazys Macelis, Petras Jasas, Alfonsas Pridotkas, Petras Stukas, Juozas Liutkevičius, Antanas Zdanevičius, Juozas Bukauskas, Juozapas Janauskas, Juozas Gasiūnas, Antanas Petronaitis, Vytautas Mikutavičius, Tadas Poška, Vincentas Klebonas, Petras Bernotas, Petras Mitkus, Vincas Gauronskis, Antanas Puodžiūnas, Izidorius Juškys, Henrikas Šulcas, Juozapas Butkus, Jonas Jasimavičius, Pranas Daugnora, Česlovas Degutis, Henrikas Sirtautas, Bernardas Talaišis, Stanislovas Ežerinskas, Petras Lygnugaris, Stanislovas Ilinčius, Antanas Augustis, Antanas Beniušis, Julijonas Tamašauskas, Juozas Mantvydas, Bronius Brazdžius, Jonas Rudzinskas, Antanas Jakaitis, Petras Merliūnas.
