VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius
TSRS Generaliniam Prokurorui
Valstybės Saugumo Komiteto prie TSRS
Ministrų Tarybos Pirmininkui Maskvoje
Vlado Lapienio,
gyv. Vilniuje, Dauguviečio 5-11
P a r e i š k i m a s
1973 lapkričio 20 saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitenanto Gudo, padarė mano bute kratą ir paėmė rašomąją mašinėlę ir daug senų religinių knygų. Dalis jų spausdinta rašomąja mašinėle. Ne visos knygos buvo įtrauktos į kratos protokolą ar apyrašą prie paimtų knygų, o tiesiog suverstos į maišus ir išvežtos. Maišai neužantspauduoti. Tuo pačiu norėtųsi priminti, kad knygos yra kultūrinės vertybės ir todėl su jomis reikia atitinkamai elgtis. Tokiu būdu buvo grubiai pažeistas Lietuvos TSR BPK 192 str.
Todėl 1974 sausio 4 kreipiausi į Lietuvos TSR Prokurorą, prašydamas, sutinkamai su BPK 24 str., atitaisyti įstatymo pažeidimą ir knygas man grąžinti arba bent įrašyti į papildomą apyrašą neužrašytas knygas. Tuo būdu būtų atitaisytas saugumiečių įvykdytas grubus tarybinių įstatymų pažeidimas. Tačiau veltui. Šių metų sausio 14 gavau iš Prokuratūros tokio turinio laišką:
„Atsakydamas į Jūsų 1974 sausio 4 pareiškimą, pranešu, kad 1973 lapkričio 20 Jūsų bute buvo prokuroro sankcijonuota krata ryšium su atliekamu baudžiamoje byloje tardymu. Klausimą dėl kratos metu paimtos pas Jus literatūros grąžinimo išspręsime tardymo eigoje."
Toks prokuroro atsakymas iš esmės yra nepatenkinamas, nes man jau kratos metu buvo aišku, kad tai daroma su prokuroro sankcija. Todėl aš klaupiau ne šito, bet konstatavau, kad saugumiečiai grubiai pažeidė LTSR BPK 192 str. Toks atsakymas perša mintį, kad pats Prokuroras yra priklausomas nuo saugumo arba kartu su jais nori dar kartą pasityčioti iš piliečio. Jei Prokuroras būtų turėjęs bent kiek geros valios, tai jis būtų patvarkęs, kad knygos man būtų grąžintos arba surašytos į naują apyrašą ir man pranešta. Jeigu pati Prokuratūra ignoruoja tarybinius įstatymus, tai kaip galima norėti, kad eiliniai piliečiai jų laikytųsi? O, gal būt, vienos teisinės normos yra popieriuje, o kitos — užsienio propagandai.
LTSR BPK 12 str. tvirtina, kad visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, o kasdieniniame gyvenime matome ką kitą. Iš tikinčiųjų — šiuo atveju katalikų — atimamos rašomos mašinėlės, religinio turinio knygos ir rankraščiai, jų butuose daromos kratos. Tuo tarpu ateistai viso šito nežino, turi progos laisvai skleisti savo pažiūras, jų paslaugoms valstybinės masinės informacijos priemonės — spauda, radijas, televizija, kinas ir teatras.
Katalikai už senas religines knygas arba naujas, spausdintas mašinėle, yra šaukinėjąmi į Saugumo komitetą, tardomi, gąsdinami arba vargsta kalėjimuose. Per 30 Lietuvoje tarybinės santvarkos metų katalikai neturėjo ir neturi nei vieno laikraščio ar žurnalo, negali atsispausdinti nei vieno katekizmo. Jei prieš įstatymus visi lygūs, kaip teigia tarybinės teisės šaltiniai, tai kodėl mums, katalikams, taikomos ne įstatymų normos, bet ateistų — saugumiečių arba kitų valdžios pareigūnų — nuomonės, pažiūros ar žodinės instrukcijos.
Spaudoje ir per radiją nuolatos įrodinėjama, kad visiems tarybiniams piliečiams suteiktos didžiausios tesės bei laisvės. Mes, katalikai, drąsiai tvirtiname, kad neturime žodžio ir spaudos laisvės, bet, priešingai, neturime ir elementarių žmogaus teisių. Kunigai — Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys buvo nuteisti vien už tai, kad jie drįso, eidami savo tiesiogines pareigas, paaiškinti vaikams katalikų tikėjimo pagrindus — katekizmą, o Jonas Stašaitis, Petras Plumpa, Paulius Petronis ir V. Jaugelis areštuoti ir laikomi kalėjime vien už tai, kad drįso gaminti maldaknyges.
Visuotinė Žmgaus Teisių Deklaracija, kurią pasirašėir Tarybų Sąjunga, jokio praktiško poveikio į mūsų gyvenimą neturi. Katalikai nuolat susiduria su Tarybinės Konstitucijos, garantuojančios sąžinės laisvę, pažeidimais ir nuolatine diskriminacija darbe, mokykloje ir gyvenime.
Manau, kad sutiksite, kad kaip normaliam žmogaus gyvenimui — tikinčio ar ateisto — yra reikalingas oras ir maistas, taip ir visiems piliečiams reikalinga laisvė ir lygybė prieš įstatymus, lygios teisės ir pareigos.
„Be susirinkimo, spaudos ir žodžio laisvės, — mokė Leninas, — visokios kalbos apie religiją yra melas." (Lenino raštai, VI t., 1951, sstr. Patvaldystė švytuoja).
Jei valdžios atstovai diskriminuoja savo piliečius dėl jų religinių įsitikinimų, tai tuo pačiu jie kenkia ir visai tautai. Mat, savaime nustato tikinčius — o jų dauguma — prieš esamą santvarką. Kas mano, kad persekiojimais galima sunaikinti Bažnyčią ir tikinčiuosius, tas skaudžiai klysta. Be to, ir Leninas tvirtino, kad ateizmo skleidimas „nugalėjusios proletarinės revoliucijos šalyje" įmanomas ne religiją uždraudžiant (tuo tik paskatintų religinį fanatizmą), o nuosekliai įrodinėjant tikintiesiems tiesą, įtraukiant juos į aktyvų visuomeninį gyvenimą (str. Mokslinė pasaulėžiūra ir ateistinis auklėjimas, „Tiesa", 1974.III.1).
Gyvenimas rodo, kad ateistai nepaiso Lenino nurodymų, vartoja grubią prievartą ir yra duomenų, kad tikinčiųjų skaičius ne tik nemažėja, bet atvirkščiai, didėja.
Pasaulis įvairus, žmonės — taip pat. Netikslinga ir nežmoniška visus per prievartą daryti ateistais.
Tokia politika, siekianti unifikuoti žmonių mintis, automatizuoti jų poelgius yra žalinga ir valstybei, ir piliečiams.
Didėjanti girtuoklystė, chuliganizmas, šeimų irimas, vagystės, nepilnamečių darbo kolonijos, kalėjimai ir lageriai — ar ne prievartinio ateizmo pasėka?
— Teisės įstatymo gerbimas, — nurodė L. Brežnevas TSKP XXIV suvažiavime, — turi tapti asmeniniu kiekvieno žmogaus įsitikinimu. Tuo labiau tai liečia pareigūnų veiklą. Bet kurie mėginimai /nukrypti nuo įstatymo arba jį apeiti, kad ir kuo jie būtų motyvuojami, negali būti pakenčiami. Negali būti pakenčiami ir žmogaus teisių pažeidimai, piliečių orumo menkinimas. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai principo reikalas.
Todėl prašau nurodyti Lietuvos TSR teisingumo organams, kad būtų ištaisyti tarybinių įstatymų pažeidimai (LTSR BKP 192 str.), užkirstas kelias tikinčiųjų diskriminacijai, nepažeidinėjamos elementariausios žmogaus teisės, užtikrintos Tarybinės Konstitucijos ir Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos.
1974 liepos 12. Vladas Lapienis
Ignalina
1974 kovo 28 Ignalinos rajono Vykdomajame Komitete buvo sukviesti viso rajono katalikų parapijų komitetų pirmininkai ir tų pačių komitetų revizijos komisijų pirmininkai. Sukviestuosius apie tris valandas mokė Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis ir Finansų skyriaus vedėjas A. Žiūkas.
Pradžioje Vaitonis kalbėjo apie pačią demokratiškiausią pasaulyje valstybę — Tarybų Sąjungą, kurioje visi žmonės turi lygias teises į darbą, poilsį, turi sąžinės, religijos, spaudos laisvę ir t.t. „įrodęs" sukviestiesiems, kad Lietuvoje religija turinti pilną laisvę, Vaitonis pradėjo išskaičiuoti, kas draudžiama:
1. Negalima grupėmis ruošti vaikų Pirmajai komunijai. Kunigai turi teisę egzaminuoti vaikus tik po vieną.
2. Vaikai negali patarnauti Šv. Mišioms, giedoti bažnytiniame chore, dalyvauti procesijose. Jei vaikai tarnaus, giedos, dalyvaus procesijose, būsią baudžiami tėvai. Jie turi prisiminti, kad vaikai daugiau priklausą valstybei, o ne jiems.
— Gimė vaikas ir jis jau ne tavo, o valstybės, — postringavo Vaitonis.
3. Kunigus į atlaidus galįs kviesti ne parapijos klebonas, bet parapijos komitetas. Kviečiant reikia raštu pranešti rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, o šis žinosiąs, kuriuos kunigus leisti ir kuriems drausti. Tik dekanas galįs važinėti į atlaidus be rajono leidimo. Iš svetimo rajono kviesti kunigus negalima.
4. Vykdant nors ir mažiausius bažnyčios ar kitų parapijos pastatų remontus, būtinai reikia gauti rajono leidimą. Dėl remontų tartis su rajonu, o ne su klebonu.
5. Bažnyčiose pinigus galįs rinkti tik bažnytinio komiteto atstovas. Surinkti pinigai turi būti laikomi taupomosiose kasose. Būtinai reikia skirti pinigų taikos fondui.
6. Jei tikinčioje šeimoje kas nors nusižudė, kunigas nuturįsteisėsatsakytikatalikiškąpalaidojimą.
7. Kunigams nevalia pamoksluose kalbėti apie žemą žmonių moralę, o tik apie Dievą.
8. Kunigams nevalia tuokti jaunavedžių, krikštyti, jeigu neišduoti civiliniai jungtuvių ar gimimo liudijimai. Negalima be metrikų krikštyti net silpno kūdikio.
9. Tikintieji neturi teisės rinkti jokių parašų arba skųstis, jog varžoma religijos laisvė.
Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis, norėjusiems pasisakyti, neleido kalbėti. Perpykęs, daužė kumštimi stalą.
Vosiūnų parapijos bažnytinio komiteto pirmininkas kreipėsi į Vaitonį, aiškindamas, jog sekmadienį jis negalįs vaikų palikti namuose, nes, jei jie sudegintų namus, tai kas atsakytų? Vaitonis baugino, kad valstybė atimsianti iš jo tėvystės teises, jei vesiąs vaikus į bažnyčią.
— Neatimsite, nes vaikai mano! Pirmiausia jūs užlaikykite kitus savo įstatymus.
Finansų skyriaus vedėjas tikrino parapijų pajamų ir išlaidų knygas.
Kaimo vietovėse kai kur įsigalėjęs paprotys naujagimiams metrikus išduoti tik keletą kartų per metus. Paskirtą dieną vardatėviai privalo atsinešti vaiką į apylinkę, kur atliekamos vardynų apeigos — kitaip neišduodami metrikai. Nejaugi katalikai po keletą mėnesių laikys nekrikštytus vaikus, kai tikėjimas įpareigoja net sveiką kūdikį kuo skubiausiai pakrikštyti.
Adutiškis
Lietuvos TSR Teisingumo ministrui Arankevičiui
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui
Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams
P a r e i š k i m a s
TSRS Konstitucija pripažįsta visiems piliečiams religinių kultų atlikimo laisvę (124 str.) ir įstatymu garantuoja žodžio, spaudos, susirinkimų ir gatvės eitynių laisvę (125 str.), o Lietuvos TSR BK (145 str.) numato net bausmes tiems, kurie kliudytų atlikinėti religines apeigas. Tačiau praktika rodo visai ką kitą.
1974 kovo 15 - 17 Adutiškio bažnyčioje buvo gavėnios rekolekcijos. Jos ramiai praeidavo net Stalino viešpatavimo metais. Tuojau po rekolekcijų, kovo 20 Adutiškio apylinkės pirmininkas, pasišaukęs mane į apylinkę, surašė „administracinio nusižengimo" protokolą, kuriame kaltino mane, kad aš kovo 15 - 17 dienomis pažeidžiau Lietuvos TSR ATP 1966 gegužės 12 įsako antrąjį postraipsnį. Netrukus man atsiuntė net du pranešimus, kad Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto Administracinė komisija kovo 25 nagrinės mano bylą, kurioje aš privalau dalyvauti.
Posėdyje dalyvavo Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Mačionis, milicijos viršininkas Archipov ir kiti Administracinės komisijos nariai. Mačionis mane kaltino, kad aš, be rajono leidimo pakviesdamas kunigus į rekolekcijas, pažeidžiau Lietuvos TSR ATP 1966 gegužės 12 įsako antrąjį postraipsnį. Tačiau į nutarimą Įrašė: „Pažeidė įstatymus, organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus." Eilinėse parapijos rekolekcijose įžiūrėta susirinkimai!
1966.V.12 LTSR ATP įsako antrame postraipsnyje sakoma: „Už įstatymais nustatytų taisyklių pažeidimą, organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus, eitynes ir kitas kulto apeigas." Šis postraipsnis aiškiai prieštarauja TSRS Konstitucijos 125 str., kuris garantuoja piliečiams susirinkimų laisvę. Adutiškio bažnyčioje nebuvo jokių susirinkimų, o tik eilinės gavėnios rekolekcijos.
1966.V.12 ATP įsake apie kunigų kvietimą į atlaidus ar rekolekcijas ir apie rajono leidimus kunigams atvykti net neužsiminta. Kas ir kur išleido įstatymą, draudžiantį kviesti be rajono leidimo kunigus į atlaidus, man nepasakė.
Posėdyje išgirdęs kaltinimą, norėjau paaiškinti, kad jų kaltinimas be jokio pagrindo, bet posėdyje dalyvaujantis milicininkas pradėjo šaukti: „Tylėk! Čia tau ne bažnyčia!" Rajono VK pirmininko pavąduotojas Mačionis paklausė: „Pasakyk, ar buvai pakvietęs kunigų?" Patvirtinau. Tada Mačionis pasakė: „Mums to užtenka," o milicijos viršininkas Archipov grasino: „Mes sutvarkysime!"
Labai skaudu, kad milicijos viršininkas netvarko chuliganų, kurie net kapinėse verčia kryžius ir paminklus. Mūsų parapijoje 1969 m. jie nusiaubė Davaisių kaimo kapines. 1972 m. nugriovė Jakelių kaimo kapinėse menišką koplytstulpį, kuris šimtmečius puošė kapines, 1973 spalio vieną vakarą, prisirovę iš Adutiškio kapinių kryžių, chuliganai su jais šėlo miesto gatvėse. O kiek girtuoklių ir kitokių chuliganų, tačiau dėl minėtų niekšybių milicijos viršininkas nesisieloja, o visą energiją eikvoja kovai su Bažnyčia.
„Mes sutvarkysime!" Beteisį ir niekuo neprasi-kaltusį kunigą labai lengva „tvarkyti". Šmeižti ir kaltinti bet kuo visi turi teisę ir nesivaržo. Tačiau ginti kunigo niekas neturi teisės — šitai būtų laikoma nusikaltimu.
Į posėdį mane iškvietė, bet pasiaiškinti neleido. Tai kodėl mane šaukė, jei neleido kalbėti? Todėl esu priverstas rašyti tarybinės valdžios organams.
1. Savo kunigiškų teisių ir pareigų neatsisakysiu nei bažnyčios komiteto, nei civilinės valdžios naudai.
2. Pakviečiau kunigus į rekolekcijas, nes kleboną įpareigoja bažnytinė teisė ir Vilniaus archivyskupijos Sinodo nutarimai:
a) „Tesirūpina klebonai, kad kasmet būtų pravestos bent trijų dienų rekolekcijos, kad tikintieji galėtų pasiruošti šv. sakramentams" (22 str.).
b) „tesistengia klebonai, kad jiems pavesti tikintieji kuo geriausiai pasiruoštų Velykinei Komunijai per rekolekcijas arba per specialius pamokslus ir tepakviečia pakankamai kunigų išpažintims klausyti" (381 str).
Sinodo nutarimuose rašoma: „tesirūpina klebonai", o ne bažnyčios komitetas ir civilinė valdžia.
3. Pakviečiau tik tokius kunigus, apie kuriuos kalbama 1948 metų sutartyje, kurią pasirašė Adutiškio bažnyčios komitetas su Švenčionėlių rajono Vykdomuoju komitetu. Ten aiškiai pasakyta: .. .„ ir neleisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvos TS Respublikai." Aš pakviečiau tik užregistruotus. Minėtoji sutartis galioja, nes egzistuoja ta pati valstybė ir ta pati Bažnyčia. Sutartis negali būti vienašališkai panaikinta arpakeista.
4. Kunigus pakviečiau be leidimo, nes Švenčionių rajono VK pirmininko pavaduotojas Mačionis 1973 liepos 10 man sakė: „Prašykite, leidimą duosime 2 - 3 kunigams." Ar galėtų trys kunigai išklausyti tiek išpažinčių, kiek jų buvo per šių metų rekolekcijas — 3104 asmenys?
Be to, Mačionis 1973 lapkričio 21 man sakė: „Ateityje kunigams atvykti į atlaidus prašys leidimo bažnyčios komitetas. Duosime, bet ne visuomet tiek, kiek prašys, ir ne visuomet tiems, kurių prašys —į mes ir savų atsiųsime." Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad civilinės valdžia, ir tai ateistinė, siųstų „savo kunigus" aprūpinti tikinčiuosius šv. sakramentais. Tai grubiausias ir neleistiniausias kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus.
Tarybinėje spaudoje dažnai rašoma, kad Valstybė į Bažnyčios vidaus gyvenimą nesikiša. Pavyzdžiui, J. Aničo ir J. Rimaičio „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę", V., 1970, p. 21.
5. Vyskupas M. Valančius savo knygoje „Maskoliams katalikus persekiojant" (Kaunas, 1929, p. 39), o taip pat A. Alekna „Bažnyčios istorijoj" (Tilžė, 1920, p. 223) rašo, kai caras buvo išleidęs „ukazą", draudžiantį kunigams važiuoti į atlaidus be valdžios leidimo. Esu tikras, kad Leninas, anuliuodamas caro „ukazus", panaikino ir tą, juoko vertą, kuriuo buvo draudžiama kunigams vykti į atlaidus ir rekolekcijas. Tarybiniais laikais panašaus įstatymo niekas nepaskelbė. Taigi, kviesdamas kunigus, aš jokio įstatymo ne-pažeidžiau. Paskirų tarybinių pareigūnų užgaidos — joks įstatymas. įstatymas galioja ir saisto tik viešai paskelbtas ir neprieštaraujantis Konstitucijai. Taigi, Administracinė komisija mane kamantinėjo ir perspėjo be jokio pagrindo.
Administracinės komisijos nutarime rašoma, kad aš galįs šį nutarimą apskųsti liaudies teismui. Neap-skundžiau. Praeityje įsitikinau, kad liaudies teismas nesiskaito su jokiais dokumentais, net ir su tais, kuriuos tarybiniai teisininkai pripažino labai svarbiais — pakankamais anuliuoti neteisėtą namo konfiskavimą, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios. Teismas patenkino tarybinės valdžios organų užgaidas vien dėl to, kad aš nesutikau būti jų klapčiuku.
Maloniai prašau Religijų reikalų tarybos įgaliotinį anuliuoti man be jokio pagrindo padarytą įspėjimą ir Švenčionių rajono pirmininko pavaduotojui Mačioniui išaiškinti, kad jis neturėjo teisės mane teisti ir perspėti remiantis LTSR ATP 196.V.12 įsaku, nes aš jo nepažeidžiau.
Kun. B. Laurinavičius
Adutiškis, 1974.IV.30.
***
Varėna
1974 balandžio 13 pamaldų metu chuliganai plytgaliais apmėtė Varėnos bažnyčią. Milicija atsisakė kištis, nes „nebuvo kraujo praliejimo".
1974 balandžio 20 Varėnoje ateistinio mokinių vakaro metu buvo išjuokiama Nukryžiuotojo figūra, tikriausiai nuplėšta nuo kapinių kryžiaus. Juoktasi iš Asmenybės, kuri mirė už idėją. Korespondentė rajoniniame laikraštyje „Raudonoji vėliava" (1974.V.28) pasidžiaugė, kad jaunimas tinkamai auklėjamas, išjuokiant religines apeigas. Tokiu „auklėjimu" vaiko širdyje sugriaunama pagarba viskam, kas idealu ir šventa. Ar tokie vaikai netaps drausmės kolonijų piliečiais?
Dubičiai
Dubičių apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vaicekauskas 1971 m. pabaigoje atsiuntė Dubičių bažnyčios komiteto pirmininkui B. Švedui tokio turinio raštą:
,,1971 gruodžio 4 apie 14 vai. Jūsų religinės bendruomenės kulto tarnas Mykolas Petravičius, neturėdamas rajono Vykdomojo komiteto leidimo, su gedulingomis vėliavomis Dubičių kaimo centrine gatve lydėjo į bažnyčią mirusią Dubičių kaimo gyventoją Ievą Raginienę."
„Sutinkamai su instrukcijos dėl religinių kultų įstatymų taikymo tvarkos 9 punktu 6 papunkčiu religinės eisenos bei religinės apeigos po atviru dangumi draudžiamos, išskyrus laidojimo apeigas kapinėse. Todėl prašome įspėti kulto tarną Mykolą Petravičių, kad jis ateityje nepažeidinėtų įstatymais nustatytos tvarkos."
