Šiandien toliau buvo apklausiami liudininkai.
Semaška-Semaškevičius sakėsi pažįstąs tik Plumpą, kuris pas jį gyvenęs nuo 1972 rudens iki 1973 liepos mėn. Plumpą rekomendavęs Gražys. Kadangi nuomininkas buvęs labai uždaras, tai juodu beveik nesikalbėdavę. Semaška teigė nežinojęs, ką Plumpa dirbdavęs. Taip pat nematydavęs, kas pas Plumpą lankydavosi; nematęs pas Plumpą lankantis net Gražio.
***
Puodžiukynas pasisakė pažįstąs Petronį ir Stašaitį. 1973 pavasarį jis nuvežęs Stašaitį iš Kauno į Vilnių.
1973 m. Petronis kartą paprašęs nuvežti medicininius instrumentus. Anksti rytą Puodžiukynas atvažiavęs į sutartą vietą ir, kažkokio vyriškio padedamas, sukrovę į mašiną nedideliu gabaritu suvyniotus daiktus ir jis nuvežęs juos kažkur už Kauno. Vietos" nežinąs. Teisėjas priminė, kad tardymo metu jis sakęs, jog ten galėjo būti „Era", tačiau Puodžiukynas sakė negalįs šito patvirtinti.
***
Garbštas liudijo keletą kartų pavėžinęs Petronį. 1973 rudenį jis nuvežęs kažkokius daiktus į Bilūno kolūkį, juos iškrovęs ir vienas sugrįžęs namo.
***
Liudininkė Aldona Pluirienė sakė pažįstanti tik savo vyrą. Ji papasakojo, kad po vestuvių gyvenanti bendrabutyje ir auginanti tris vaikučius. Vyras niekur nedirbęs, nes saugumas jam neleidęs dirbti, todėl turėjęs privačiai verstis. Paskutinius du mėnesius vyras ištisai buvęs namuose prie vaikų, nes jinai daug dirbusi.
Teisėjas paprašė, kad liudytoja apibūdintų vyrą, kaip žmogų. Ji papasakojo, kad Petras — reta asmenybė. Buvęs geras ir jautrus, viskuo domėjosi. Su juo buvo galima kalbėtis bet kuriuo klausimu. Labai domėjosi literatūra.
Teisėjo klausiama, ar sutikę juodviejų pažiūros, — Pluirienė šitai patvirtino.
Plumpa priminė, kad laike tardymo tardytojas tyčiojosi iš jo šeimos, o jo žmoną vadino ištvirkėle. Teisėjas nutraukė Plumpą, teigdamas, kad nėra reikalo kelti viešumon, kas neįrašyta kaltinamoje išvadoje ir negalima garsinti tardymo paslaptį.
***
Liudininkė G. sakė, kad vos jai apsigyvenus pas Urbono šeimininkę, buvusi krata ir todėl nieko nežinanti. Teisėjo užklausta, kokiu būdu pas jos šeimininkę atsiradusi LKB Kronika, liudytoja sakė, kad kažkoks nepažįstamas vyriškis ją atnešęs ir šeimininkė nupirkusi, tačiau jai nedavusi skaityti, sakydama, kad esanti per jauna.
***
Patriubavičius (teisiamojo sūnus) sakė iš matymo pažįstąs Petronį ir Plumpą. Petronis kartą atvežęs kažkokį spausdinimo aparatą, o Plumpa jį sumontavęs. Tėvas tuo aparatu dirbęs, tačiau jis nepadėjęs, ir dar sakęs, kad iš to nieko gero neišeis.
***
Jurkštaitis kalbėjo apie Patriubavičiaus mašiną ir avariją.
***
Liudininkas Jarmalauskas, teisėjo paklaustas, ar skaitęs LKB Kroniką, sakė neskaitęs. Tada teisėjas perskaitė iš LKB Kronikos 1-jo numerio, kur rašoma, kad Akmenės parapijos kunigas Lygnugaris 1971 gruodžio 9 buvo išvarytas iš ligoninės, neleidžiant aprūpinti sakramentais sunkiai sergantį senuką. Jarmalauskas teisme papasakojo, kad jis buvo sunkiai susirgęs ir prašęs pakviesti kunigą. Žmona, nesusitarusi su ligoninės personalu, pakvietusi kun. Lygnugarį. Jis spėjęs prieiti tik išpažinties, nes atėjęs gydytojas kunigą išvarė.
***
Liudija kolūkio pirmininkas Kalkys. Teisėjas jam perskaitė žinutę iš LKB Kronikos 6-jo numerio, kad jis — Kalkys, „Auksinės varpos" kolūkio pirmininkas, pasikvietęs Nemunėlio Radviliškio parapijos komiteto pirmininką Simukėną, įsakė su dviem bažnytinio komiteto nariais nueiti pas J. E. vysk. Sladkevičių ir apkaltinti jį, kad jis sakąs pamokslus prieš valdžią, siunčiąs žinias į užsienį, katekizuojąs vaikus ir teikiąs sutvirtinimo sakramentą. Kolūkio pirmininkas pagrasęs, jei Šimukėnas šito nepadarysiąs, tai negausiąs gavo gyvuliams ganyklos.
Kalkys teisme papasakojo, kad Šimukėnas osąs pensininkas ir kartais pavaduojąs savo žmoną — laiškininkę, tačiau išvežiodamas laikraščius, išvežiojąs drauge ir kalėdines plotkeles. Šimukėnas taip pat nuvežęs kleboną Sladkevičių į vienus namus pakrikštyti kūdikį. Todėl pirmininkas pasikvietęs Šimukėną ir perspėjęs, kad nenaudotų arklių asmeniniams reikalams. Pirmininkas pasakojo skaitęs laikraštyje, kad kunigai neturį teisės namuose krikštyti vaikų, todėl liepęs Šimukėnui perspėti kleboną, kad šito nedarytų. Tačiau dėl ganyklos negrasinęs.
***
Buivydaitė ir jos tėvas buvo atvesti į teismą kartu. Teisėjas perskaitė iš LKB Kronikos 7-jo numerio, kur rašoma, kad Buivydaitė, besimokydama IV klasėje, buvo verčiama stoti į pionierių organizaciją ir, kai ji nesutikusi, tai klasės auklėtoja ją mušusi liniuote per rankas.
Mergaitė tyliai paneigė, kad taip nebuvę. Tėvas, teisėjo klausiamas, sakė, kad mergaitė niekada nepasakojusi apie mokykloje daromą prievartą. Jis nedraudžiąs mergaitei stoti į pionierius, tik žmona nenorinti.
Aukščiau minėti trys liudininkai buvo saugumo organų parinkti įrodyti LKB Kronikos šmeižikišką pobūdį. Netenka stebėtis, kad žmonės, susidūrę su saugumo organais, kartais pasako tai, ko nori saugumiečiai.
***
Liudytojas Kinčinas nepažino nė vieno iš teisiamųjų. Jis papasakojo, kad 1971 žiemą pas juos buvo atėjęs kažkoks vyriškis ir, paklausęs, ar šeimoje yra tikinčių žmonių, davęs pasirašyti Memorandumą.
— Ar visą Memorandumą perskaitėte? — paklausė teisėjas.
— Beveik visą.
— Pasirašėt?
— Taip. Ir žmona su sūnum.
Liudininkas tiek prisiminė, kad ten buvo rašoma apie kunigų ir seminarijos persekiojimą.
— Kuris faktas jums pačiam žinomas?
— Kad sunku įstoti į Seminariją.
Du liudininkai nuo apklausos buvo atleisti.
