Meteliai
LTSR Prokuratūrai
Nuorašai: Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
vyskupijos Vyskupui,
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
pil. Klimavičiaus Igno, Kazio s.,
gyv. Lazdijų rajone, Buckūnų kaime
P a r e i š k i m a s
Prieš metus laiko aš pasistačiau ant savo gyvenamojo namo laiptų aikštelės medinį kryžių. Lietuvoje nuo seno yra tokia tradicija — katalikai, gerbdami kryžių, jį stato laukuose, prie namų, kabina ant namo sienų, nešioja ant kaklo ir pan. Buvau įsitikinęs, kad kaip nereikia valdžios leidimo pasikabinti kryželiui ant kaklo arba ant namo sienos, taip jo nereikia ir kryžiui pasistatyti ant nuosavo namo laiptų aikštelės.
Tačiau Lazdijų rajono vykdomojo komiteto pareigūnai nusprendė ir įsakė šį kryžių nugriauti. Žinoma, aš, kaip katalikas, galiu kryžių tik gerbti, o ne jį niekinti, todėl kryžiaus nenugrioviau. Patį liepimą katalikui nugriauti kryžių laikau nusikaltimu. Į ką būtų panašu, jei komunistui lieptų suplėšyti Lenino portretą arba nugriauti jo statulą?
Š. m. liepos 25, man esant darbe, atvažiavo prie mano namų Seirijų milicijos įgaliotinis Alberovas, Žagariu apylinkės sekretorius ir Metelių žuvininkystės Buckūnų skyriaus valdytojas A. Gereltauskas ir, pusvalandį pasižvalgę, išvyko. Po valandos atvažiavo Lazdijų gaisrininkų mašina LIS 29-46, kurioje buvo, prie namo susirinkusių liudininkų teigimu, du gerai įkaušę vyrai: Lazdyjų gaisrinikų viršininkas Vincas Janušauskas ir Lazdijų vykdomojo komiteto darbininkas Markevičius. Šie vyrai, išgąsdinę žmoną ir vaikus, nuvertė ant gėlių lysvės kryžių ir paskubomis išvažiavo.
Tą pačią dieną kreipiausi į Lazdijų rajono milicijos skyrių, kad ištirtų, kas buvo atvažiavę nugriauti kryžių ir ar tikrai jie buvo girti, nes sekančią dieną jie bus išsiblaivę ir nebus galimybės ištirti. Milicijoje girdėjau pareigūnus kalbant: „Ot senis, atėjo parašyti pareiškimą milicijos viršininkui. Reikėtų jį uždaryti, tada žinotų!"
Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jurkevičius man pareiškė, kad tarybų valdžia kryžiams statyti leidimo niekam nedavė ir niekada neduos. Be to, už kryžiaus nugriovimą aš turėsiu tiems girtuokliams sumokėti 50 rublių. Aš jam pareiškiau, kad nejaugi pasaulyje yra tokia valdžia, kuri verstų savo piliečius apmokėti girtuokliams už jų padarytus nusikaltimus. Jeigu ir verstų, tai aš vistiek nemokėsiu, geriau tegu pasiima mano švarką, karvę ar ką kitą.
Prašau Prokuratūrą ištirti šį Lazdijų rajono pareigūnų padarytą nusikaltimą ir atitinkamai reaguoti. Taip pat prašau man paaiškinti:
1) Ar tarybų valdžia tikrai neleidžia prie namo ar ant privataus namo laiptų aikštelės pasistatyti kryžių? Jei neleidžia, tai kas galėtų duoti man leidimą?
2) Ar turėjo teisę Lazdijų rajono vykdomasis komitetas atsiųsti du įkaušusius vyrus ir be mano žinios nugriauti kryžių, pastatytą ne laukuose, o ant gyvenamojo namo laiptų aikštelės? O gal su katalikais galima elgtis, kaip nori ir jų teisių negina jokie įstatymai?
Buckūnai, 1975 liepos 30. Ig. Klimavičius
LTSR Prokuratūra pavedė Ig. Klimavičiaus pareiškimą ištirti ir padaryti sprendimą Lazdijų rajono prokurorui. Seirijų milicijos įgaliotinis Alberovas, atvažiavęs į Buckūnus, apklausė mačiusias griaunant kryžių: Teofilę Abromaitienę, Marę Jusevičienę ir Omą Buškevičienę, tačiau tyčia apklausos protokoluose neįrašė moterų liudijimo, kad griovėjai buvę gerokai įgėrę. Minėtos moterys apie tai parašė pareiškimus ir per Ig. Klimavičių norėjo įteitki Lazdijų rajono prokurorui, tačiau šis raštiškų liudijimų nepriėmė.
(Lazdijų rajono prokuroras Pigėnas padarytą nusikaltimą pripažino teisėtu):
Rugpiūčio 12 Lazdijų prokuroras Pigėnas atsiuntė Ig. Klimavičiui šitokį atsakymą:
„Jūsų pareiškimas dėl kryžiaus nugriovimo išspręstas.
Patikrinus Lazdijų rajono vykdomajame komitete esančią medžiagą, sprendimo ir atskirų asmenų veiksmų teisėtumą, nustatyta.
1974 m. pvasarį Jūs, neturėdamas rajono architekto-inspektoriaus leidimo, savo sodybos kieme pasistatėte medinį kryžių. Tokiu būdu Jūs pažeidėte LTSR Ministrų Tarybos 1974 m. balandžio 12 nutarimu patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 3 punktą.
Sutinkant su LTSR Civilinio kodekso 114 str., statiniai, pastatyti neturint reikiamo leidimo, rajono vykdomojo komiteto sprendimu yra nugriaunami paties savavališko statytojo ar jo sąskaita.
1975 liepos 1 rajono architektas surašė savavališkos statybos aktą.
Rajono vykdomasis komitetas tą pačią dieną paminėtą aktą apsvarstė ir priėmė sprendimą savavališkai pastatytą kryžių nugriauti.
Kadangi Jūs kryžiaus nenugriovėte, tai padarė savanorių gaisrininkų draugijos darbuotojai. Išlaidos, susijusios su priverstiniu kryžiaus nugriovimu dar neapskaičiuotos.
Įrodymų, kurie bylotų, jog kryžių nugriovė girti asmenys, nesurinkta.
Rajono vykdomojo komiteto sprendimas ir asmenų, jį vykdžiusių, veiksmai teisėti.
Leidimus kiemo įrenginiams ar statiniams statyti išduoda rajono architektas-inspektorius.
Lazdijų rajono prokuroras Pigėnas."
***
Kučiūnai. Maždaug 1901 metais vyskupas Baranauskas, važiuodamas iš Veisiejų į Seinus, Brinių kaimo kryžkelėje buvo sutiktas trijų kaimų — Pazapsių, Brinių ir Kalėdiškių — tikinčiųjų. Vyskupas pakalbėjo lietuviškai, palaimino ir pageidavo, kad šiam susitikimui prisiminti kryžkelėje būtų pastatytas kryžius. Kiekvienas kaimas pastatė kryžių — viso tris.
Pastaruoju metu kolūkis prie tų kryžių pastatė degalų cisterną. 1975 m. tikintieji vietoje trijų supuvusių kryžių pastatė vieną medinį kryžių.
Po Velykų Kučiūnų apylinkės pirmininkas Kočiūnas su Lazdijų rajono architektu klausinėjo žmones, kam jie tokioje negražioje vietoje pastatę kryžių. Reikėję kryžiui parinkti gražesnę vietą — prie gyvenvietės...
Birželio mėnesio viduryje kryžius buldozeriu buvo išverstas, sutriuškintas ir jo likučiai paslėpti po degalų cisterna.
***
Simnas. 1975 rugpiūčio 6 Simno bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta šv. Marijos statula. Vietiniai ateistai apie šį „nusikaltimą" tuojau pranešė Alytaus rajono valdžiai.
1975 rugpiūčio 7 iš Alytaus atvyko rajono architektas - inspektorius ir surašė tokio turinio aktą:
„Aš, valstybinės statybos inspekcijos inžinierius-inspektorius Balsys A.S., dalyvaujant Simno m. vykdomojo komiteto pirmininkui S. Šle'nfuktui, Simno m. vykdomojo komiteto sekretorei D. Zurnandžian, patikrinęs nustačiau, kad Simno bažnyčios komitetas (pirmininkas Br. Mardosa) vykdo savivalinę kulto skulptūros statybą Simno bažnyčios šventoriuje.
Darbų stovis patikrinimo metu: bažnyčios šventoriuje pastatyta kulto skulptūra ant betoninio postamento, atlikti dažymo darbai, pilnai sutvarkyta teritorija prie skulptūros, atlikti apželdinimo darbai.
Statyba pradėta 1975.VIII.5. Dokumentų nėra.
R e i k a l a u j a m a:
Simno bažnyčios vykdomajam komitetui savavališkai statomą pastatą iki 1975.VIII.8 nugriauti ir sutvarkyti sklypą.
A. Balsys, S. Šlenfuktas, D. Zurnandžian.
Simno parapijos klebonas kun. J. Matulevičius paaiškino, jog be leidimo pastatęs statulą todėl, kad leidimų valdžios įstaigos neduoda.
Sekančią dieną į Alytaus rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Simno bažnytinio komiteto pirmininkas Mardosa ir klebonas kun. J. Matulevičius. Į rajoną buvo atvykęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininko pavaduotojas E. Misiulis. Ir vėl buvo priekaištaujama, kodėl statula pastatyta be architektu leidimo, tarsi šis turėtų teisę panašius leidimus išduoti. Vilniaus pareigūnai ilgai įtikinėjo bažnytinio komiteto pirmininką, kad buvo padarytas nusikaltimas ir statulą teksią pašalinti.
Po pietų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas su E. Misiuliu atvažiavo į Simną apžiūrėti pastatytą statulą. Tumėno nuomone, statula pastatyta perdaug matomoje vietoje, ją tikę pastatyti bažnyčios prieangio kampe ar kapinėse.
Simno tikintieji giliai pasipiktino šitokiu rajono ir Vilniaus pareigūnų „uolumu". Naktimis pradėta budėti, kad pasamdyti chuliganai statulos nenuverstų.
Rugpiūčio 17, dalyvaujant didžiulei tikinčiųjų miniai, šv. Marijos statula buvo pašventinta.
Simno m. vykdomojo komiteto valdžia gavo papeikimą, kad nesukliudė statulos statybos.
***
Šaukėnai. 1973 gegužės 8 Šaukėnų klebonas kun. T. Švambarys savo kiemelyje pasistatė medinį kryžių. Sukruto Šaukėnų apylinkės ir Kelmės rajono pareigūnai, o tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretorius Daraška kalbėjo: „Ne aš būsiu, jei neišversiu kryžiaus!"
Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas išsikvietė kleboną ir užsipuolė: „Pastatei kryžių? O leidimą ar turi?" Tada kun. Švarmbrys paklausė: „Ar turi leidimą tarybinis ūkis, kuris prie dirbtuvių padangas pusiau įkasė į žemę? Ar turi leidimą miškų ūkis, kuris nužievintus medžius įkasą į žemę?"
Kai klebonas atsisakė kryžių nugriauti, tada Grabauskas pagrasino pranešti į Vilnių ir Telšių vyskupui, kad klebonas jo, pavaduotojo, neklausąs.
Po kelių dienų pas kleboną apsilankė Šaukėnų apylinkės pirmininkas Jankus ir Šaukėnų komjaunimo sekretorius Gramatas, reikalaudami, kad klebonas per tris dienas kryžių nugriautų. Klebonas griauti atsisakė.
Greitai Šaukėnuose pasirodė ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas.
— Turėsi kryžių nugriauti, — kalbėjo įgaliotinis.
Apžiūrėjęs kryžių ir matydamas, kad Klebonas kryžiaus tikrai negriaus, K. Tumėnas pageidavo, kad kryžius būtų nukeltas toliau nuo gatvės.
***
Zarasai. Prieš 9 metus Zarasuose nakties metu buvo susprogdinta šv. Marijos koplytėlė, esanti M. Melninkaitės gatvėje. Tikintieji šią koplytėlę labai mylėjo ir dažnai čia melsdavosi.
***
P A R E I Š K I M A I
Alytus.
Alytaus rajono laikraščio „Komunistinis rytojus" redakcijai
Nuorašai: Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
vyskupijos Vyskupams —
L. Poviloniui ir dr. J. Labukui
1975 liepos 26 Alytaus rajoninis laikraštis „Komunistinis rytojus" įdėjo S. Noreikos straipsnį „Ateistinio darbo problemos", kuriame autorius religingas Simno parapijos moteris vadina „ilgaliežuvėmis davatkomis", o kunigus — „griežtais bažnytininkais". Ar netiktų, kad rajono kompartijos organas išlaikytų kultūringesni stilių net ir ideologiškai kitokių pažiūrų žmonių atžvilgiu? Ypač dabar, kai Helsinkyje tarybinės šalies vadovai pasirašė aktą, kuriame kalbama apie žmoniškumą, įsitkinimų gerbimą ir t.t.
S. Noreika rašo, kad dėl įvairių religinių švenčių suvėluoja Buktininkų skyriuje darbai, patiriama nuostolių.
Šiuo metu visiems žinoma, kad ūkiai, gamyklos ir fabrikai didžiausius nuostolius patiria ne dėl religinių švenčių, o dėl beprotiško girtavimo ir nesąžiningumo. Kol Lietuvoje žmonės rimtai šventė religines šventes, girtavimo ir nesąžiningumo buvo labai maža. Šios dvi ydos Lietuvoje išbujojo pokario metais bedievinant žmones.
S. Noreika rašo, kad Simno bažnyčios tarnai „nesigėdi kartais net įkyriai siūlyti savo paslaugas". Aš Simno parapijos pareigose dirbu šešti metai ir per tą laiką nei aš, nei klebonas ateistų netuokėme, nelaidojome ir jų vaikų nekrikštijome, nes katalikų kunigai tikėjimo dalykuose patarnauja tik religingiems žmonėms. Tegu S. Noreika nurodo bent vieną pavyzdį, kada ir kokiam ateistui siūlėme savo paslaugas?
Savo paslaugas įkyriai siūlyti nesigėdi tik Lietuvos ateistai. Jie nori, kad net katalikai elgtųsi prieš savo sąžinę ir tuoktųsi, laidotų civiliškai. Komunistai aštriai kritikuojami, jei jie savo religingus tėvus palaidoja su bažnytinėmis apeigomis. Žurnale „Laikas ir įvykiai" (1975, Nr. 6) buvo kritikuojamas Kratiškių apylinkės pirmininkas E. Miškinis, kad jis savo tikinčią motiną palaidojo katalikiškai. Ten pat patariama: „Reiktų stengtis įtikinti savo šeimos narius, gimines religinių apeigų absurdiškumu, ir, jeigu nepavyktų to pasiekti, visai atsisakyti dalyvauti laidotuvėse, krikštynose."
Straipsnyje „Ateistinio darbo problemos" rašoma, kad Simno tarybinio ūkio komjaunimo organizacija taikstosi, „kad atskiri nariai atlieka religines apeigas, švenčia kalėdas, velykas. Reikia pareikalauti, kad jie sąžiningai vykdytų VLKJS įstatus."
Protingai elgiantis, komjaunimo organizacija turėtų priimti į savo eiles tik ateistus. Šiuo metu ne tik Simne, bet ir visoje Lietuvoje stengiamasi į komjaunimą surašyti visą tikintį jaunimą, o vėliau jis verčiamas „sąžiningai vykdyti komjaunimo įstatus", t.y. elgtis prieš savo sąžinę. Šitokiu būdu jaunimas yra mokomas veidmainiauti, pakertama bet kokios moralės pagrindai.
S. Noreika džiaugiasi, kad „žymiai pagerėjo ateistinis darbas mokinių tarpe".
Simno vidurinėje mokykloje, panašiai kaip ir visose Lietuvos mokyklose, ateistinio darbo esmė — tikinčiųjų moksleivių prievartavimas. Tarybinė spauda ne kartą dejavo, kad prieš karą netikintys moksleiviai turėjo mokytis tikybos. Jeigu tai buvo blogai, tai kodėl šiuo metu tikintys moksleiviai yra verčiami ne tik mokytis ateizmo, bet ir elgtis prieš savo sąžinę? Simno vidurinės mokyklos mokytojas Meškelevičius tikintiems moksleiviams, atsisakantiems rašyti jo duodamas ateistines temas, rašo dvejetus. Kaip visa tai suderinti su tikinčių moksleivių ir jų tėvų teisių gerbimu? Ar šitą moksleivių žalojimą galima pavadinti auklėjimu ir tuo džiaugtis?
Simnas, 1975.VIII.7. Kun. S. Tamkevičius
***
Šiupyliai
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
Kun. A. Yliaus, Šiupylių klebono
P a r e i š k i m a s
1946 liepos pabaigoje ar rugpiūčio pradžioje buvau teistas pagal TSRS BK 58 1A, 10 straipsnį už organizuotas pastangas padaryti Lietuvą laisva, nepriklausoma ir demokratiška respublika. Tardymas tęsėsi beveik 10 mėnesių. Tardymo protokoluose, kiek atsimenu, žiaurumo faktai nefigūruoja, teroristiniai ar kriminaliniai veiksmai neįrodyti, ginklai nebuvo prikišti. Areštavimo metu mano bute jokių ginklų, nė šovinių nebuvo.
Kas įgaliojo istorijos mokslų kandidatą St. Laurinaitį viešai šmeižti mane spaudoje („Komjaunimo tiesa", 1975.IV.2), kaltinant mane žiaurumu bei kitais nusikaltimais?
Kai 1961 sausio 30 iš manęs buvo atimtas kulto tarno registracijos pažymėjimas, nuvykau pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį paklausti, kodėl taip pasielgta.
— Tu esi žiaurus, — pasakė Rugienis.
— Prašau įrodyti, ką aš padariau žiauraus klebonaudamas Leščiuose nuo 1956 iki 1961 metų.
Vietoje įrodymų Rugienis išėmė iš stalčiaus žurnalą „Tiesos kelias" ir, parodęs mano rašytą nekrologą apie a.a. Saločių kleboną kun. Štombergį, liepė paskaityti.
— Prašau Jus pasižiūrėti, kada tas straipsnis parašytas, — pasiūliau įgaliotiniui.
Straipsnis buvo rašytas 1939 metais. Vadinasi, rašydamas straipsnį, padariau žiaurų nusikaltimą prieš tarybų valdžią, kurios Lietuvoje tuo metu dar nebuvo. Žiauriausias mano nusikaltimas Leščiuose — suremontavau ir išdažiau bažnyčią, ir prikėliau merdinčią Leščių parapiją.
Koks St. Laurinaitis yra istorijos mokslų kandidatas, jei jis nežino ar klastoja istorinius faktus? Kun. J. Lelešius marijonu niekados nėra buvęs.
Apie vienuolynų nykimą Lietuvoje St. Laurinaitis turėjo remtis ne vieno J. Aničo tvirtinimais, bet objektyviais šaltiniais. Aš pats puikiai atsimenu, kaip 1940 metais Marijampolės apskrities viršininko Mauruko įsakymu buvo iškraustytas Marijampolės marijonų vienuolynas. Straipsnio „Tiesa apie vienuolynus" („Komjaunimo tiesa", 1975.IV.2) yra grynas istorinių faktų falsifikavimas dėl antireliginės propagandos. Kaip ne gėda ateistams vartoti šias klastotes? Ar tai derinasi su bet kokia morale? Istorija šitokių klastočių neužmirš.
Šiupyliai. Kun. A. Ylius,
Šiupylių bažnyčios klebonas
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
**
