Kučiūnai
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
Nuorašas: Kaunoarkivyskupijosapaštališkajam
administratoriui vyskupui Labukui
kun. Juozo Kriščiūno, gyv. Kučiūnuose,
P a r e i š k i m a s
Š. m. liepos 7 į Kučiūnų bažnyčią po rytmetinių pamaldų atėjo vietos pareigūnai: apylinkės pirmininkas Kočiūnas, partijos sekretorius Sakavičius ir komjaunimo sekretorė Dimšienė. Jie rado mane sėdintį klausykloje ir po vieną apklausinėjantį vaikus poterių. Kiti vaikai sėdėjo bažnyčioje ir laukė savo eilės.
Liepos 9 vėl mane rado sėdintį klausykloje ir vaikus, stovinčius eilėje iš abiejų klausyklos pusių. Jie po vieną ėjo prie klausyklos ir garsiai atliko bandomąją išpažintį.
Vietos pareigūnai sustatė kaltinamąjį aktą ir Lazdijų rajono administracinė komisija nubaudė mane už vaikų mokymą katekizmo 50-ties rub. bauda (Bylos Nr. 154, 1975.VII.17), nors aš pareiškiau, kad katekizmo nemokiau, nes jau eilė metų kai patys tėvai gerai išmoko savo namuose.
Prašau Jus, Ministre, padaryti reikalingų žygių, kad rajono administracinės komisijos nutarimas būtų panaikintas ir nebūtų man daroma kliūčių eiti kunigiškas pareigas.
1975.VII.25. Kun. J. Kriščiūnas,
Kučiūnų klebonas
***
Zibalai. 1975 m. Kaišiadorių vyskupijoje buvo leista teikti sutvirtinimo sakramentą tik Vievyje ir Zibaluose. Zibalų parapija yra maža, dideliame užkampyje, aptarnaujama Kiauklių parapijos klebono kun. A. Čarnos.
Buvo pranešta, kad sutvirtinimo sakramentas Zibaluose bus teikiamas liepos 6. Artėjant paskelbtai dienai, sutvirtinimo teikimas buvo atidėtas liepos 13 dienai, o dar vėliau — atidėta neterminuotam laikui.
Liepos 29, antradienį, Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. Andrikonis telegrama pranešė kaimyninėms parapijoms, kad Zibaluose sutvirtinimo sakramentas bus teikiamas rugpiūčio 3. Kadangi iš sakyklos pranešti nebuvo jokios galimybės, tai buvo pra-nešinėjama per parduotuves, pienines, per paštininkus. Patys klebonai lakstė po kaimus, bet naudos buvo maža. Patikrinti tikėjimo žinias nebuvo nei laiko, nei galimybės. Vietoje kelių tūkstančių sutvirtinimo sakramentas buvo suteiktas vos keliems šimtams vaikų. Be to, aplinkinės parapijos sekmadienį liko be Mišių, nes klebonai, nepaskelbę tikintiesiems apie išvykimą, turėjo vykti į Zibalus.
Šitaip valdžia kartais duoda leidimus teikti sutvirtinimo sakramentą.
***
Alanta. 1973 m. valdžia, motyvuodama „derliaus nuėmimu", sutrukdė sutvirtinimo teikimą Alantoje.
1974 liepos 6 Alantoje turėjo būti teikiamas su-tvirtinimo sakramentas, tačiau valdžia kitokiais būdais stengėsi sutrukdyti — vaikai buvo vežami į stovyklas, ekskursijas, kolūkiams uždrausta duoti sunkvežimius, keliuose priekabūs autoinspektoriai tikrino individualines mašinas ir ieškojo priekabių. Pats Alantos miestelis buvo apstatytas draudžiančiais įvažiuoti ženklais. Pas kleboną į kiemą įvažiuoti buvo uždrausta — stovėjo draudžiantis ženklas. Videniškių klebonas kan. J. Jonys vežė vyskupui liturginius rūbus ir buvo priverstas pravažiuoti pro draudžiantį ženklą. Molėtų rajono vyr. autoinspektorius Grigaliūnas ir autoinspektorius Michniovas jį sulaikė, subraukė taloną ir privertė perlaikyti egzaminus. Suginčių klebonui kun. Č. Zažeckui ir Anykščių vikarui kun. P. Budriūnui talone iškirpo skyles. Sunkvežimių vairuotojai toli nuo Alantos paleisdavo žmones, nes, jei sugaudavo autoinspektoriai, atimdavo vairuotojo pažymėjimą.
***
Rajono finansų vedėjas Laurikėnas ir vyr. inspektorė Girskienė su milicija gaudė devocionalijų pardavėjus ne tik šventoriuje, bet ir pačioje bažnyčioje. Kai pareigūnai tempė iš bažnyčios vieną pargriuvusį devocionalijų pardavėją, kilo didelis triukšmas. Tada kunigai įsisiautėjusius pareigūnus išprašė laukan iš bažnyčios.
***
Valkininkai. 1975 birželio mėnesį Valkininkų klebonas kun. A. Keina buvo iškviestas į Vilniaus saugumo komitetą pasiimti kratos metu paimtus daiktus. Kurių knygų ar maldaknygių buvo daugiau egzempliorių, sugrąžino tik po vieną. Pvz., negrąžino apie 50 maldaknygių, apie 40 religinių knygučių vaikams „Sveika Marija". Tardytojas Markevičius paaiškino, kad jos bus nukreiptos į Grigiškių popieriaus fabriką. Taip pat nebuvo grąžintos knygos: „Deimančiukai", Krupavičiaus „Dievo ir žmonių tarnyboje", Maceinos „Bažnyčia dabarties pasaulyje", „Reikia duoti pilną religijos laisvę" ir kt. Rašomąją mašinėlę pažadėjo sugrąžinti vėliau.
***
Kaišiadorys. 1975 m. Kaišiadorių rajono apylinkių pirmininkams buvo išsiuntinėtas raštas, pagal kurį turi būti atliekami tyrimai:
1. Lankymo data ir laikas.
2. Žinios apie kulto tarnus (jų pavardė, vardas, nuo kurio laiko bažnyčioje kunigauja, apylinkių vadovų atsiliepimai apie jų elgesį).
3. Ar yra dvidešimtuko bei revizijos komisijos sąrašai apylinkėje?
4. Religinės šventės, arba atlaidai, kuriuos stebėjote, pavadinimas.
5. Apytikris bažnyčioje atsilankiusių vyrų, moterų, jaunimo ir mokinių bendras skaičius.
6. Pamokslo turinys (pagrindinės mintys, politinė religija, dviprasmiškumai, paraginimai), kas skaityta (biblijos ištraukos, vyskupo laiškai ir pan.).
7. Aptarnavimas pamaldų metu. Kas patarnauja per mišias, ar nėra nepilnamečių berniukų, kas barsto gėles, ar nebuvo nepilnamečių mergaičių?
8. Ar procesijoje buvo nešamos nereliginio pobūdžio vėliavos, ar dalyvavo tautiniais rūbais apsirengę žmonės (kiek jų buvo) ?
9. Arti bažnyčios sustatytų mašinų tipai ir numeriai.
10. Ar buvo šventoriuje ir bažnyčioje pardavinėjama literatūra, kulto atributai, suvenyrai, saldainiai ir pan.?
11. Tą pačią dieną atliktas politinis masinis darbas bibliotekoje, mokykloje ir sporto renginiuose.
Tyrimus atliko: ........................................................................
pavardė, vardas, darbovietė
Data ........................ Parašas ........................................
***
Kelmė. 1975 kovo 10 Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Grabauskas sukvietė į rajoną visus jo žinioje esančius klebonus ir bažnytinių komitetų pirmininkus.
Pradžioje kalbėjo kažkoks pareigūnas iš Vilniaus. Jis priekaištavo, kad remontuojamos bažnyčios be leidimo ir grasino bausti. Be to, darbininkai turį būti apmokestinti. Vilniečio nuomone, į bažnytinį komitetą reikią rinkti tik mokytus vyrus. Vaiguvos klebonas kun. Šimkus pareiškė, jog visi piliečiai prieš įstatymus yra lygūs ir kiekvienas galįs būti išrinktas.
Pavaduotojas Grabauskas barė, kad bažnyčios remontuojamos be leidimų, mirusieji kunigų palydimi į kapines su religiniais ženklais — vėliavomis ir kryžiais.
Šaukėnų klebonas priminė, kad taip būdavo draudžiama tik prie caro.
— Ir dabar kaip prie caro! — sušuko įsikarščiavęs pavaduotojas.
***
Salos. 1975 gegužės 25, per Šv. Marijos Krikščionių pagalbos atlaidus Salų tarybinis ūkis (Rokiškio raj.) paskelbė darbo dieną, nors buvo sekmadienis. Atlaidų išvakarėse brigadininkai įspėdinėjo darbininkus: „Jei rytoj neisite į darbą, tai nebandykite prašyti karvei pašaro ir ganyklos. Galėsite ieškoti kur norėsite, o mes jums neduosime."
Salų bažnyčios komiteto narys Izidorius Bagdonas su žmona nepaisė draudimo ir į bažnyčią atėjo. Brigadininke Matiukienė pranešė Salų tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojui Steponavičiui, kad I. Bagdonas su žmona jos nepaklausė. Tuojau iš Bagdono buvo atimta netoli namų esanti ganykla ir pakeista į esančią toli nuo namų.
Keletas to ūkio darbininkų atlaidų dieną buvo išvykę, tačiau jų nebaudė, nes jie nebuvo bažnyčioje.
***
1974 m. spalio mėnesį vėtra išvertė netoli Salų bažnyčios esančią didižulę tuopą, kuri griūdama dar nulaužė kelis medžius, apgadino šventoriaus mūrą ir, atsiremdama į ąžuolą, jį pavertė į šventoriaus vartus — architektūrinį paminklą.
Salų bažnyčios šven torius buvo užverstas išverstais medžiais.
Salų bažnyčios valytoja M. Šukytė ir Bartkevičienė nuėjo pas Salų ūkio direktorių Steponavičių ir prašė, kad ūkis išverstus medžius pasiimtų. Direktorius Steponavičius tik pasityčiojo: „Ką — jūs norite, kad aš bažnyčios šventorių valyčiau? Turite jauną kleboną, tegu jis tvarko."
Salų bažnytinio komiteto pirmininkas Šukys, gavęs apylinkės pirmininkės Raugalienės žodinį leidimą, išverstus medžius supiaustė ir atidavė bažnyčios valytojai Šukytei. Pavirtęs ąžuolas ir kiti penki medžiai, kelią grėsmę, buvo palikti.
1975 m. Salų apylinkė, prašoma bažnytinio komiteto, sudarė komisiją, kuri nustatė, kad šeši medžiai bažnyčios šventoriuje ir parke kelia grėsmę.
1975 vasario mėnesį Salų apylinkė gavo iš Rokiškio rajono Gamtos apsaugos inspekcijos leidimą ąžuolą ir kitus medžius nupiauti. Apylinkės pirmininkė Raugalienė apie šį leidimą pranešė Salų bažnytiniam komitetui.
— Piaukite medžius, raštiško leidimo neduosime, nes nereikia.
Medžiai buvo nupiauti. Apylinkės pirmininkė buvo pakviesta stebėti darbų eigai, tačiau neatėjo.
Salų bažnytinis komitetas nupiautą ąžuolą ir du klevus nuvežė į lentpiūvę, nes bažnyčios remontui reikėjo medžiagos. Tada tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas Steponavičius šią medžiagą konfiskavo.
***
1975 balandžio 6 Salų bažnytinis komitetas kreipėsi į Lietuvos TSR prokurorą ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Tumėną. Šis nieko neatsakė, o Lietuvos prokuratūra bažnytinio komiteto pareiškimą pasiuntė Rokiškio prokurorui.
1975 gegužės mėnesį atvažiavo į Salų apylinkę Rokiškio prokuroras Cibulskis ir apkaltino kleboną Nykštytų, kad jis be leidimo šventoriuje nupiovęs medžius. Be to, klebonas nupiovęs ne šešis, o septynis medžius. Ąžuolo nupiovimui reikėję specialaus leidimo. Prokuroras nekreipė dėmesio į kun. P. Nykštaus aiškinimą, kad jis nupiovęs tik 6 medžius ir kad leidimas buvo gautas.
— Duokite raštišką leidimą iš apylinkės ir eigulio. Reikia dokumentų, — kalbėjo prokuroras.
Salų tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas (buvęs direktorius) Steponavičius išsigynė, kad buvo leidęs pašalinti nuo šventoriaus išverstus medžius. Salų apylinkės pirmininkė Raugalienė taip pat išsigynė, kad niekada nesakiusi, jog esąs leidimas šešiems medžiams nupiauti. Nurodytų liudininkų niekas nekvietė ir neapklausė.
Bažnytinio komiteto pirmininkas Šukys prokuroro buvo klausinėjamas, kas rašęs pareiškimą LTSR Prokuratūrai, kas jį pasirašęs, kas organizavęs medžių nupiovimą ir kt.
Salų tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas Steponavičius, prokurorui girdint, Šukį išvadino vagimi.
Greitu laiku pas Šukį buvo padaryti net trys patikrinimai, kiek jis laikąs gyvulių. Įstatymai leidžia laikyti tik dvi kiaules, o pas Šukį rastos net trys! Koks „nusikaltimas"! Tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas privertė kiaulę tuojau valstybei parduoti.
Taip pat buvo patikrinta, kiek gyvulių laiko Salų bažnyčios kasininkas Mažeikis. Rasta karvė ir telyčia, o galima laikyti tik vieną karvę. Kasininkas buvo priverstas telyčią parduoti, nors jis vienas turi išlaikyti šeimą, susidedančią iš 6 asmenų.
Rokiškio rajono prokuroras įsakė Gamtos apsaugos inspektoriui Blažiui surašyti bažnytinio komiteto pirmininkui Šukiui aktą už ąžuolo nupiovimą. Jis buvo priverstas sumokėti 36 rub. baudą.
Salų apylinkės darbuotoja Baronienė už tai, kad išdavė Salų bažnytiniam komitetui Rokiškio gamtos apsaugos inspektoriaus leidimo nuorašą, buvo apsvarstyta partiniame susirinkime ir gavo pastabą. Tikriausiai, jei bažnytinis komitetas nebūtų pasirūpinęs gauti leidimo nuorašo, būtų buvęs baustas už visų medžių nupiovimą. Bažnytinio komiteto pirmininko Šukio adresu valdžios pareigūnai pasakė: „Jei dar skųsis arba nemokės pabaudos, bausime už visus medžius ir turės sumokėti virš tūkstančio rublių."
Rajono prokuroras ir ūkio direktoriaus pavaduotojas savo elgesiu patvirtino, kad tikintieji yra beteisiai ir turi tylėti. Jei bandysi skųstis, bus dar blogiau — suras būdų nubausti.
***
Krekenava. Krekenavos apylinkės pirmininkas P. Malinauskas 1973 rugsėjo 3 d. raštu perspėjo kun. K. Dulksnį, kad, prikalant prie medžio paminklinę lentą Maironiui Krekenavos bažnyčios šventoriuje, buvo pažeistas Gamtos apsaugos įstatymas, ir įsakė šią lentą iki rugsėjo 10 d. nuimti.
Krekenavos bažnytinis komietas vinis iš medžio pašalino, o lentą prie medžio pritvirtino viela ir apie tai painformavo apylinkės pirmininką. Po mėnesio paminklinė lenta buvo pagrobta.
***
Viekšniai. Žibikų kaimo gyventoja Jadvyga Grabienė 1973 m. buvo išvykusi į JAV aplankyti savo sūnaus kunigo. Būdama Romoje, Grabienė nusipirko sau ir giminėms rožančių. Tarybų Sąjungos pasienio muitininkai pas senutę Grabienę padarė smulkią kratą ir rastus rožančius jos akivaizdoje sunaikino. Pareigūnai norėjo atimti paskutinį rožančių, kurį Grabienė laikė suspaudusi rankoje.
— Niekada neatiduosiu šios brangenybės, — verkė senutė, — nors ir rankas man išsukinėsite.
Šių eilučių autoriui prieš keletą metų teko matyti rusų pareigūnų pogromą pasienio muitinėje, kaip jie grūdo į maišus iš žmonių atimtus rožančius, paveikslus, statulėles. „Kam jums tie balvonai?" — tyčiojosi pareigūnai. Viena moteris paklausė:
— Kur jūs dedate atimtas šventenybes?
— Mes jas metame į šiukšlyną, —-atsakė pareigūnai. Visų keleivių nuotaika buvo prislėgta, kai kurie
braukė ašaras.
***
Laugaliai. Senelių - invalidų namų direktorius Striauka uždraudė kunigui aplankyti senelius ir aprūpinti juos šv. sakramentais. 1975 m. balandžio mėnesį seneliai parašė Klaipėdos vykdomajam komitetui raštą, prašydami, kad leistų kunigui juos aprūpinti šv. sakramentais. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Imbrasas apsilankė senelių namuose ir pareiškė, kad senelių prašymo negalįs patenkinti, nes nėra tinkamų patalpų. Pavaduotojas, pamatęs prie vieno senelio lovos religinį paveikslą, liepė jį nuimti. Invalidė Riaukaitė kreipėsi į Gargždų partijos komiteto sekretorių, prašydama, kad leistų apsilankyti senelių namuose kunigui. Riaukaitė buvo išbarta: „Netrukdykite manęs su tokiais niekais!" — pareiškė partijos sekretorius.
***
Jurbarkas. 1975 m. pradžioje Jurbarko milicijos vaikų kambario inspektorė išsikvietė medicinos seserį Kleinienę ir įspėjo:
— Jeigu jūs leisite savo sūnų į bažnyčią ir Mišiose patarnauti, tai iš jūsų bus atimtos motinystės teisės.
— Sūnui lankyti bažnyčią aš nedraudžiu ir ne-drausiu, — atsakė Kleinienė. — Kai sūnus pradėjo patarnauti Mišiose, pasidarė geresnis, klusnesnis, stropesnis moksle. Motinystės teises atimkite toms, kurių vaikai blogai auklėjami. Štai neseniai chuliganai išdaužė mūsų mokyklos langus, nusiaubė mokyklos vaistinėlę, sulaužė suolus. Ar tų vaikų tėvams jau atimtos tėvystės teisės? Mano sūnus jokio nusikaltimo nepadarė, tai kodėl man norite atimti motinystės teises?
— Čia jau na meno reikalas, — aiškino inspektorė. — Man įsakyta iš aukščiau jus įspėti ir aš savo pareigą atlikau.
***
Klaipėda. 1975 m. Didžiąją savaitę maža Klaipėdos bažnytėlė buvo sausakimšai pripildyta žmonių. Moksleiviai ir jaunimas visą Velykų naktį adoravo prie Kristaus karsto. Po Velykų Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Ruginis įsakė Klaipėdos klebonui kun. J. Baikauskui pašalinti adoratores nuo altoriaus. Klebonas, išsigandęs Ruginio, pasakė mergaitės, kad jas Įeisiąs adoruoti tik tada, jei atsinešiančios Ruginio leidimą. Adoratorių motinos bandė tą leidimą gauti, tačiau atsimušė į kietą Ruginio „negalima!" Tėvai nutarė nepasiduoti. Mergaitės ir toliau adoruoja, nepaisydamos visų draudimų.
***
Vilnius. 1975 liepos 6 iš Vilniaus į Maskvą išvyko 15 kunigų grupė, vadovaujama Panevėžio vyskupo R. Krikščiūno. Gavusi reikiamų instrukcijų, kunigų-maldininkų grupė nuvyko į Romą.
Ši kunigų - maldininkų išvyka į Romą buvo suorganizuota tarybinės valdžios organų propagandiniais sumetimais — težiūri pasaulis, kokia Lietuvoje yra tikėjimo laisvė.
Tuo pačiu metu, kai Lietuvos kunigai lankė Romos bažnyčias, LTSR Aukščiausiasis Teismas paskyrė N. Sadūnaitei trejų metų griežto režimo bausmę už tai, kad ji rašomąja mašinėle perrašė vienuolika „LKB Kronikos" puslapių.
***
